|
2004 metai
PILAITĖS GIESMININKAI
Vilniaus
Pilaitės gyventojų kūryba
1
Pilaitės „Poezijos pavasaris’2004“ skiriamas lietuviškosios
spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti
Leidykla SAVO
Vilnius
2004
UDK 888.2-1
Pi 58
Renginio
rėmėja Vilniaus savivaldybė
Knygos
sumanytoja Pilaitės bendruomenė
Sudarė
Angelė Šarlauskienė
Leidinio
RĖMĖJA
UAB
„ŪKANA“
© Pilaitės bendruomenė, 2004
© Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2004
© Tautodailininkė Vida Pečiulytė, 2004
PRATARMĖ
Poezijos kilmė.
Manoma, kad poezija atsirado iš liaudies šokių. Be jos
neapseidavo dievų pagarbinimo ritualai, kai grojant muzikai ir
šokant buvo dainuojami rimuoti žodžiai. Tokiu būdu buvo
atsipalaiduojama ir išlaisvinamos susikaupusios emocijos.
Gilioje senovėje poetai buvo priskiriami prie aiškiaregių,
laikomi šventaisiais pamišėliais, per kuriuos kalbantys dievai.
Mūsų krašto etnografai yra užrašę šimtus tūkstančių liaudies
dainų, t. y. liaudies surimuotų tekstų, – todėl lietuvių tautą
irgi galima laikyti šventai pamišusia.
Senovės graikai manė, kad poetu netampama, o
gimstama, juos įkvepia mūzos. Amžių bėgyje kito ne tik
supratimas apie poeziją, bet ir reikalavimai jai. Kartais
norėta, kad poezija būtų kuriama prisilaikant griežtų rimavimo
taisyklių, atsižvelgiant į tai, kam bus skiriama ir kokią teiks
naudą. O kartais manyta, jog ji neturi būti varžoma jokių
išankstinių nuostatų.
Lietuvoje jau kelis dešimtmečius vyksta
Poezijos pavasario renginiai. Siekdama populiarinti šį grožinės
kūrybos žanrą, 2000 metais UNESCO kovo 21-ąją paskelbė Pasauline
poezijos diena.
Poezijos pavasario ištakos.
Poezijos pavasaris
Lietuvoje – iškiliausias kasmetinis
literatūrinis renginys, kurį 1965 metais inicijavo ir kasmet
gegužės mėnesį rengia Rašytojų sąjunga. Šventės renginių
grandinė nusidriekia per visą Lietuvą pačiais įvairiausiais
poetinio žodžio sklaidos pavidalais. Į juos suplūsta mūsų ir
svetimų kraštų poetinio žodžio meistrai. Prie jų prisijungia
aktoriai, muzikantai, dainininkai, dailininkai. Nepamirštama
aplankyti lietuviškos kultūros ir kalbos saleles už
oficialiosios Lietuvos ribų. Tradicija tapo prieš pat šią šventę
išleisti naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie
literatūrą almanachą „Poezijos pavasaris“. Apdovanojami
ryškiausi praėjusiųjų metų poetai ir vertėjai, pagerbiami
poezijos skaitovai aktoriai. Pastaruoju metu „Poezijos
pavasario“ renginius paįvairina moksleivių poezijos vakarai,
vakaronės „Eilėraščiai per naktį“, kur gali pasireikšti
kiekvienas, kuriam nesvetimas polėkis kurti. Neapseinama be
poetų konferencijų, kuriose eilių kūrėjai ir kritikai kalba
pačiomis įvairiausiomis su šiuo žanru susijusiomis temomis.
Kaune tradiciškai vainikuojamas „Poezijos
pavasario“ laureatas. Pabaigos
vakaras vyksta sostinėje, Vilniaus universiteto Sarbievijaus
kiemelyje.
„Poezijos pavasario’2004“ akcentas –
lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo istorijos
prisiminimai. UNESCO Generalinės konferencijos 32-ojoje
sesijoje Lietuviškosios spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo
100-metis įtrauktas į šios organizacijos pažymėtinų 2004–2005
metais datų sąrašą. Šis jubiliejus svarbus visai lietuvių
tautai, nes kalba yra tautos pagrindas, tačiau ypač reikšmingas
sostinės Pilaitės gyventojams, nes dauguma Pilaitės gatvių
vadinamos Mažosios Lietuvos (Kaliningrado srities, dabar
priklausančios Rusijai) vietovardžiais ir lietuvybės labui ten
triūsusių iškilių asmenybių vardais.
Siekdama palaipsniui užslopinti bet kokius
tautinio pasipriešinimo daigus, Rusijos imperijos valdžia po
1861–1863 metų valstiečių sukilimo pralaimėjimo uždraudė leisti
lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis; nuo 1864 metų
reikalavo leisti knygas tik rusišku raidynu. Nesilaikančius šio
draudimo baudė: trėmė Sibiran, sodino į kalėjimus, skyrė
pinigines baudas. Nukentėjo apie 1000 kaimiečių, kunigų,
inteligentų.
Uždraudus leisti ir platinti lietuvišką
spaudą lotyniškais rašmenimis Didžiojoje Lietuvoje, jos
spausdinimo centru tapo Mažoji Lietuva. Vienas iš pirmųjų
nelegalų lietuviškos spaudos spausdinimą plačiais mastais
inicijavo ir visaip skatino Žemaičių vyskupas, žymusis lietuvių
tautinio sąjūdžio veikėjas Motiejus Valančius
(1801–1875). Jis pats parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio
pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Lietuviškos spaudos labui
Mažojoje Lietuvoje uoliai darbavosi leidėjai Martynas Jankus ir
Enzys Jagomastas. Prie leidybos ir platinimo prisidėjo ir kiti
garsūs žmonės: kalendorių sudarytojas ir pedagogas Laurynas
Ivinskis, visuomenės veikėjai Petras Vileišis, Jonas Šliūpas bei
daugelis kitų.
Neatsitiktinai Pilaitėje prie Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos stovi Aleksandro Tarabildos skulptūra
„Knygnešys“. Mažojoje Lietuvoje per spaudos draudimo laikotarpį
lietuvių kalba buvo išspausdinta per 1 800 pavadinimų leidinių,
kurių bendras tiražas sudarė 5,5 mln. egzempliorių, – tiek
slapta buvo pergabenta į Didžiąją Lietuvą. 1891–1893 metais buvo
konfiskuota 37 718 per sieną gabenamų lietuviškų knygų ir
laikraščių, 1900–1902 metais – 56 182 (be aptiktų ir konfiskuotų
visoje Lietuvoje), 1891–1903 metais konfiskuota apie 200 000
knygų. Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų
vis daugėjo. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis gausa jų
draudimo laikotarpiu laikoma didžiuliu ne tik slaptų leidėjų ir
spaustuvininkų, bet ir knygnešių nuopelnu, o pati knygnešystė
priskiriama prie lietuvių tautos fenomenų, neturinčių analogų
pasaulyje. Knygnešiai darė viską, kad lietuviška spauda plačiai
paplistų tarp žmonių.
Matydama savo bejėgiškumą Rusijos valdžia
1904 metų gegužės 7 d. specialiu caro administracijos įsaku
atšaukė lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Nuo
1989 metų kasmet kovo 16 d. minima Knygnešio diena, – tą dieną
yra gimęs knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis.
Poezija buvo puikus ginklas
lietuvybei įsitvirtinti ir išsilaikyti istorinių kataklizmų
erdvėje. Nepaisydamas nepalankių lietuviškai savimonei sąlygų
carinės Rusijos valdymo laikotarpiu poetas, tautosakininkas,
istorikas ir švietėjas Simonas Stanevičius (1799–1848) parašė
odę
„Šlovė
Žemaičių”,
kuri tapo XIX a. Žemaičių kultūrinio sąjūdžio himnu. Seinų
vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902) sukūrė šedevrą –
romantinę poemą
„Anykščių
šilelis”, apdainuojančią senovės Lietuvos mišką ir
buvusią lietuvių stiprybę bei vienybę (pirmą kartą ji
išspausdinta L. Ivinskio kalendoriuose 1860–1861). Dionizas
Poška (apie 1765–1830) parašė garsiąją poemą
„Mužikas
Žemaičių ir Lietuvos”, pirmą kartą išspausdintą 1886
m. „Aušroje“ – pirmajame pasaulietiniame Didžiajai Lietuvai
skirtame leidinyje, kuris pradėtas leisti Mažojoje Lietuvoje
kaip priemonė gniaužiamai tautinei sąvimonei ugdyti. Šiame
krašte gimė pirmieji grožiniai lietuvių kūriniai: eiliuota
Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmė
„Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump";
vienas iš pirmųjų kunigo Adomo Frydricho Šimelpenigio
lietuviškosios poezijos kūrinėlių: eiliuota Biblijos II leidimo
(1755) prakalba su keliais proginiais eilėraščiais. Pirmoji
lietuviška poema – Kristijono Donelaičio „Metai“ – pasirodė taip
pat šiame krašte. Ir šiais laikais populiarumo nepraranda su
Mažąja Lietuva glaudžiai susijusio sorbų tautybės poeto
Jurgio Zaurveino eilėraštis „Lietuvininkai mes esam gimę“, tapęs
Seinuose (Lenkijoje) gyvenančių lietuvių himnu.
Pilaitė ir poezija.
Poezijos pavasaris jau antrasis Pilaitėje. Pirmasis (Pilaitės
bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskienės iniciatyva)
įvyko 2003 metų gegužės 24 d. Siekiama, kad jis taptų kasmetine
mūsų švente. O pradžia galima laikyti 2002 metų birželio 6 d.
didžiausiame Pilaitės miško slėnyje įvykusią pilietinę protesto
akciją-koncertą prieš valdininkų užmačias žaliąją rekreacinę
mikrorajono zoną su miškais paversti tvora aptvertais golfo
aikštynais. Renginio metu skambėjo aktoriaus Gedimino
Storpirščio atliekama dainuojamoji poezija, poetų eiles skaitė
aktorius Ferdinandas Jakšys, savo kūryba prisidėjo poetai
Eugenijus Ališanka ir Vladas Braziūnas. Šis koncertas parodė,
kad meninio žodžio dėka žmonės gali pasijusti vieningos,
nedalomos ir žaliuojančios Lietuvos piliečiais, suprantančiais,
jog gyvenimo kasdienybei praskaidrinti tinka eilės, skambančios
gimtąją kalba, kurią nuo išnykimo apgynė senoliai.
Ankstesniųjų ir dabartinių laikų Pilaitės
kūrėjai. Ankstesniųjų laikų Pilaitėje
garsios buvo dvi lenkiškai kūrusios prozininkės. Pirmoji – tai
Lietuvos didžiojo pakamorės (dvarų prievaizdo) Stanislovo IV
Radvilos dukra Anna (Antonina?) Barbara Olimpia Mostowska –
preromantizmo pradininkė bei pirmojo istorinio romano Lietuvoje
autorė. Antroji – 1922 m. Pilaitės
dvaro oficinoje gyvenusi ir kūrusi šių dienų pasaulinio garso
lenkų rašytoja Zofia Nałkowska, Pasaulinės rašytojų sąjungos (PEN)
narė, kurios knygos ir dabar populiarios. Šiuo metu vargiai
besužinosime, ar senoji Pilaitė turėjo daugiau meninio žodžio
kūrėjų. Ribotos galimybės išsiaiškinti ir visus šių dienų
Pilaitėje gyvenančius poetus, literatus. Pavyko sutikti ir
prikalbinti per trisdešimt autorių.
Rengiant pirmąjį „Pilaitės giesmininkų“
kūrybos rinkinį, mėginta aprėpti pačius įvairiausius darbus:
miniatiūras, politinius pamfletus, esė, poetines kasdienybės
įžvalgas. Savo eilėraščių rinkinius yra išleidę Pilaitėje
gyvenantys Algirdas Svidinskas ir Ingrida Čepatienė. Atskiras
knygeles galėtų išleisti ir nuo pat mažumės eiles rašanti Angelė
Jonaitytė arba mums visiems žinomas aktorius, operatorius,
režisierius ir prodiuseris Arvydas Ilginis, kurie jau yra tapę
jaunųjų poetų konkursų laureatais. Nesvetimas eiliavimas
bendruomenės pirmininkės pavaduotojui, uoliam Pilaitės miškų
gynėjui ir kovotojui už visuotinio teisingumo įtvirtinimą
Lietuvoje Vytautui Pelakauskui, kurio eilėraštis „Mirusių bičių
medus“ neatsitiktinai pasirinktas rinkinio epigrafu: jis
labiausiai tinka šių metų Poezijos pavasario akcentui.
Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu
jėga buvo brukama svetimos šalies kultūra; šiandien pačių
iniciatyva, beatodairiškai žavimasi anglų – kita svetima –
kalba. O jo odės nesukultūrintoms pievoms ne ką prastesnės nei
Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Įdomūs ir politinių
karikatūrų autoriaus dailininko Rimtauto Špoko lyriniai
apmąstymai apie gyvenimo prasmę. Vieną kitą posmelį brūkšteli
tiksliųjų mokslų daktaras Jonas Šarlauskas, buvęs Vilniaus
universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo „Dorado“ narys.
Pilaitėje gyvenančios ir lenkų kalba kuriančios Pagyvenusiųjų
žmonių dienos centro lankytojos Jadvygos Krištul (Jadwiga
Krysztul) prisiminimai apie gimtinę persmelkti dėkingumo,
kad lemtis leido užgimti prie Vilniaus, o dabar gyventi
Pilaitėje. Rusų kalba parašytos statybos specialisto Stepo
Gadliausko eilės. Džiugu, kad prisidėjo trys mokytojos: Pilaitės
vidurinės mokyklos muzikos mokytoja Svetlana Kirkilienė ir
Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos:
Elena Palubinskienė (ji čia įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo
vadovė), bei Agnietė Kacinkevičiūtė (skaitovų būrelio vadovė).
Savo kūryba dalinasi Pilaitės pagyvenusiųjų žmonių dienos
centro lankytojas Antanas Sviderskas ir buvęs žurnalistas
Algimantas Šukys, neseniai sukūręs prozos vaizdelius, kuriuose
nemažai kasdieniškos poezijos. Ilgametis sportininkų ugdytojas
Jonas Kazlauskas eiles kartais kuria kartu su sūnumi, Žmonių su
negalia sporto čempionatų dalyvis ir keliautojas Deividas
Podobajevas knygai yra parengęs kelionių apybraižų; jis stato
įspūdingus meno kūrinius iš degtukų, o širdį išlieja eilėmis. Į
leidinį įtrauktas mūsų rašytojos Onetos Lunskajos romane
„Baltosios Pajautos slėnys: gintarinės tautos savasties epas”
aptiktas himnas eglei – senojo lietuvių tikėjimo simboliui.
Pilaitėje gyvena du bardai [bardas – pagal
savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas]. Lituanistas, su
įvairiomis žiniasklaidos tarnybomis bendradarbiaujantis Albertas
Antanavičius ne tik kuria eiles ir pats dainuoja; pagal jo eiles
muziką kuria ir kiti žinomi kompozitoriai; o dainas atlieka
žymūs Lietuvos dainininkai – Virgilijus Noreika, Eduardas
Kaniava ir kiti. Į mūsų rinkinį įtrauktos A. Antanavičiaus eilės
iš ciklo „Tekstai Jūsų dainoms“. Dailininkė ir psichologė Vanda
Sakalauskienė sudaro bardų duetą su sūnumi Jonu, profesionaliu
muziku: ji dainuoja dainas, kurias sukuria sūnus pagal jos
parašytus žodžius.
Beveik pusė šio rinkinio autorių –
moksleiviai. Nemažai eilių yra sukūrusios vyresniųjų klasių
Pilaitės vidurinės mokyklos moksleivės: Andželika
Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Martyno
Mažvydo vidurinėje mokykloje kūrybingiausios šeštokės: Eglė
Dimaitytė, Eglė Jončaitė, Miglė Kirklytė, Žyginta Launagaitė,
Aistė Sereičikaitė, Kristina Uscilaitė. O
Ieva Janulytė ir Laura
Ragaišytė bendromis pastangomis sueiliavo laišką buvusio
Prezidento žmonai poniai Almai Adamkienei,
prašydamos pagelbėti, kad vietoje vaikų pamėgtų miškų
neatsirastų tik tvora aptverti golfo aikštynai. Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos Jaunučių choro dainorėlius eiliuoti paskatina
choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė.
Dainorėliai eiles sukuria sugrįžę iš mokomųjų, koncertinių ir
pažintinių kelionių po gimtąjį kraštą ar sudalyvavę gamtos
išsaugojimui bei jos gražinimui skirtuose renginiuose. Antrokės
Laurynos Jončaitės eilėraščiui „Vasara“ Justina Vydmantaitė
pritaikė Juozo Lyguto dainos „Mūsų žemė“ melodiją. Nors jiems
vos 8–11 metų, tačiau jų eilės ne pagal amžių brandžios. Ypač
išsiskiria antrokų sukurti eilėraščiai – Daumanto Mačiulio
„Saugokime gamtą“ bei Ramintos Nedaltovskos „Sodinome medelius“;
pastarasis – himnas ąžuoliukui.
Tikimės, kad plačiau paskleista pilaitiškių
kūryba paskatins autorius ir toliau kurti, o dar neeiliavusius
įkvėps šventajam pamišimui, kuris neleis užgesti tradicijai
kasmet Pilaitėje pražysti Poezijos pavasariui.
dr.
Angelė Šarlauskienė, Pilaitė bendruomenės kronikininkė
Vietoj epigrafo
Išmirusių bičių medus
Lietuviški žodžiai, lietuviškos raidės –
Ir kas
jus dėlios?
Senoliai
juk baigias.
Jaunimas? Ar grįš atgalios?
Ar grįš
suviliotas pasaulio stebuklų,
Lėkimo,
naudos...
Į
tėviškės sodžių – tylų ir kuklų,
Pilną
motulės maldos.
Čia
burias Kalėdom seneliai kas metai,
Ir
užstalė - dar netuščia,
Nors ...
pernai penkiolika, šiemet... tik dešimt
Sodybų
susirenka čia.
Lietuviški žodžiai! Lietuviškos raidės!
Kas jūsų
gedės?
Žodyną
ištraukę, pavartę, užvertę
Atgal į
lentyną padės.
Ar kas
kada nors paragaus
Išmirusių bičių medaus?
Vytautas PELAKAUSKAS
PILAITĖS MOKSLEIVIŲ IR MOKYTOJŲ KŪRYBA
Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
(12
klasė)
Bohema
Apie
Bohemos skausmą,
Septynių mūzų apsupty
Aš mintyse kartoju valsą
Parnaso
žaliame slėny.
Kuriantis poetas
Ant aukso tviskančių sparnų Pegaso
Poeto siluetas nakties tamsoje,
Ir niekas prilygti jam šiandien negali
Net šviesiosios žvaigždės tenai, viršuje.
Turėdamos saujoj į sferą jas mėto,
Lyg
melodingai skambančias baltas natas,
Ir
rankoj laikydamas knygą, iš lėto
Užrašo
visas dangaus poemas.
Vėl
dangaus šviesulių melodija bėga
Skaidriausiais eterio žydrumo takais,
Ir
tyrąjį centrą visatos pasiekia,
Tarytum
užmiega kartu su visais.
Poeto
sieloje viskas nurimsta
Ir
leidžias Pegasas į žemės erdves,
Tyliai
miega visa mūs planeta,
Ir
poetui jau laikas nusnaust.
Mėlynų medžių viršūnės
Liūdna.
Manęs
nebegirdi
Sukaustytos mėlynų medžių viršūnės.
Ir
vienišas topolis, kažkur patvory.
Jų
šaknimis
Nubėga
šalčio harmonija.
Ir tavo
balta pašiurpusi oda
Pajunta
jų skausmą.
Ligi
paties dugno.
Gatvės muzikantas
Ryto
šalna ligi kaulų sukaustė,
Bet
miestas dar miega po rūko skraiste,
Tik
švelniai liūdna melodija skamba –
Ir bėga
senamiesčio rudenine gatve.
Senųjų
namų tamsiaakė alėja,
Ir
niūrūs šešėliai saulės baltos,
Senovinio smuiko suderintos stygos –
Ir
Vilnius pabunda nuo tavo dainos.
Lyg mažo
kačiuko žingsniai, be garso
Krinta
nuo klevo lapai margi,
Ir
miesto harmonijos niekas nepaiso,
Muzikanto nepastebi nieks nuošaly.
Greta
BAUMILAITĖ
(2
klasė)
Drugelis
Pažiūrėkit! Gražumėlis!
Po
pievelę skraido gėlės!
Ne, ne
gėlės!.. Tai smagiai
Nardo
tarp žiedų drugiai.
Nuo
vėdryno prie ramunės...
Ant
saulėgrąžos viršūnės...
Mėlyni,
balti, margi...
Ei,
pažaiskime, drugy!
Suplazdės sparnų šilkai,
Būkim
vasaros vaikai!
Aušra BUČYTĖ
(11
klasė)
Gyvenimas yra gražus
Jei
viskas bus atsibodę
Ir
gyvenimas slys iš po kojų,
Nusišypsok tau sakau
Žinoki
būna ir blogiau.
O jei
skausmas temdys širdį,
Ar
blogis žudys paskutinę viltį.
Nepasiduok, nesuklupk kely
Nusijuok, rask stiprybės savy.
Ir jei
sakysi daugiau taip gyvent negaliu,
Tada aš
pagelbėt tau skubu.
Pažvelk
į pasaulį kitom akim
Pradėk
tikėti pirma pačiu savim.
Juk
žinau, kad rusena viltis tavyje,
Todėl
įžvelk linksmą žmogų pačiame savyje
Ir jei
stengsies, gyventi norėsi
Tikrai
nepasiduosi ir liūdesį nugalėsi.
Ir dar
šį tą norėčiau tau pasakyti:
Jei
liūdnos mintys užeis, jas nuvyki
Ištardamas tris stebuklingus žodžius:
„GYVENIMAS YRA GRAŽUS“
Laikas
Gražuolės skaidrios akys,
Bet
juokas nuostabus.
Ir visa
tai pasakė
Esi tu
man gražus.
Veide
tavajam slypi
Daug
šypsenų meilių,
Ir
lūpose sušvyti
Daug
laimės valandų.
Jos
visos greitai bėga,
Bet moki
rast naujų
Ir
bėgdamos pasėja,
Gražių,
naujų daigų.
Manau
esi laimingas
Besišypsodamas taip daug,
Ir
sielos gelmėse turtingas
Švelnių
jausmų maždaug.
Jausmų
kuriuos turėčiau
Turėt ir
aš širdy.
Bet
atskleist jų negalėčiau
Laikyčiau juos giliai savy.
Lietus
Už lango
muzika girdėti
Tokia
graži, skaidri,
Lietaus
lašai ten ėmė barbėti
Labai
linksmi, tyri.
Šneka
viena jie kalba,
Suprantama visų žmonių.
Groja
viena nata,
Žinoma
tik jų pačių.
Nusiramina girdėdamas tai
Turbūt
kiekvienas žmogus,
Džiaugiasi matydamas kai,
Šoka
vasaros lietus.
Tad
kurki tu muziką, kad
Džiaugtųs visa žmonija.
Ateiki
kai tavęs reikia man,
Be tavęs
gyvybės nėra.
Padvarniai
Gimtieji
medžiai ir laukai-
Visur
čia gimtos vietos.
Namai
stovėjo čia seniai
Ant viso
viso svieto.
Vaikystė
tėčio ir senelio
Prabėgo
čia nejaučiamai.
Prie
šito seno seno kelio
Stovėjo
tvartas ir namai.
Keturi
klevai toliau užaugę
Ir
susijungę šakomis.
Jie
lygtai šaukia, šaukia, šaukia,
Ateit
pažaist, pasidalyt mintimis.
Toliau
už medžių eina kalnas
Jame
didi gili duobė.
Tvirtovę
ten tėtis statė jaunas
Surasdamas ir kaulų, buvo ir kaukolė.
Dabar
ten maža kas išlikę
Tik tas
kalnas medžiai ir miškai
Prisiminimai dar belikę
Ir
patirti džiaugsmai, vargai.
Eglė
DIMAITYTĖ
(6 klasė)
Lietus
Vėl
atėjo rudenėlis,
Lyja
lietūs, vysta gėlės.
Lapai
sukasi ratu,
Kažko
ilgu, neramu…
Paukščiai išskrenda į pietus,
Tarsi
skundžias–šalčiai, lietūs!
Saulė
slepias vis labiau,
Sielai
darosi liūdniau…
* * *
Jeigu
tyli tavo lūpos ir man nieko nesakai,
Aš be
žodžių suprantu– tau labai blogai…
Eikš,
nupinsiu tavo dalią rytmečio aušroj,
Gal
pajusi meilės galią saulės spindulių šviesoj…
Ieva JANULYTĖ
ir Laura RAGAIŠYTĖ
(6 klasė)
Eiliuota
ištrauka iš laiško,
rašyto
Prezidento žmonai poniai Almai Adamkienei
Nekirskite miškų!
Nestatykite ten
pastatų!
Palikit mums
miškelį
ir rudą jo takelį!
Nereikia mums to
golfo, to turtingųjų sporto.
Miškelį mylime visi ir
saugosime jį!
Eglė
JONČAITĖ
(6
klasė)
Varlių
susirinkimas
Susirinko prie balos
Visos
varlės – be vienos.
Susirinko, tyliai tarias,–
Gal joms
skristi į Kanarus?
Viena
klausia:
– Kas
čia vyksta?
Ar
galvoj protelis nyksta?
–
Nešnekėkit, kas papuola,
Aš
dūstu, man trūksta oro…
Man
geriau jau kirmėlė,–
Aiškina
kita varlė.
Pykos,
barės, klausinėjo,
Kol
gandrelis atbildėjo.
Jis
varles piktai nuvijo,
O
plepiausią net prarijo…
Pingvinai
Ant
ledynų didelių
Daug
pingvinų dar jaunų.
Stovi,
dairosi grakščiai,
Ieško
maisto atidžiai.
Laižo
jie ledus skaniai,
Tinginiauja sumaniai…
Greit
šoks valsą: tokia dieta.
Viens,
du, trys– visi į vietą.
Minčių dvikova
Kai
dangus vėl apsiniaukia,
Gražios
mintys pasitraukia.
Nenori
žaisti ir šypsotis,
Nenori
juoktis ir kvatoti.
Vėl
vaipaisi iš niekučių,
Nebenori
net bandučių,
Esi
piktas, susiraukęs,
Nesiprausęs, susitraukęs.
Susivėlęs, negražus,
Gąsdini
visus vaikus.
Veidas
purvinas, žemėtas,
Pykčio
ženklu pažymėtas.
Bet
saulutė greit išlįs,
Blogas
mintis ji nuvys.
Tu vėl
žaisi ir šypsosies,
Juoksies, džiaugsies ir kvatosi.
Lauryna
JONČAITĖ
(2 klasė)
Vasara
Išvykom
mes kelionėn
Į puikų,
gražų mišką.
Gyvenom
palapinėj
Ties
ežeru žydru.
Man gera
buvo nardyt
Drauge
su žuvele,
Stebėti
žalią mišką
Ir saulę
danguje.
Sėdėjau
aš prie laužo
Iki
gilios nakties,
Žiūrėjau
į žvaigždelę
Ir
sėmiaus išminties.
Miglė KIRKLYTĖ (6
klasė)
Išdykėlis
Kapt nuo stogo,
Kapt nuo
lapo,
Nedidukas lašas sako:
–Šokinėju per balas,
Purvinuos, tampau kasas…
Bet
mergaitės jau supyko:
– Ko tas
lašas taip išdyko?
Šėlsta
ištisas dienas,
Mums jau
skauda galveles!
Bet
mažiukas lašeliukas
Nieko
negirdėjo,
Kaip
lašiukės mergaičiukės
Pasiskundė vėjui.
–Jis
neduoda mums ramybės,
Mes ant
jo jau piktos,
Jis mus
tampo už kasyčių,
Greitai
būsim plikos!
Štai ir
vėjas – tas pūtėjas,
Pas
lašelį atskubėjęs,
Skaito
paskaitas rimtas,
Kaip
reik gerbti mergaites.
Taip
lašelis pažadėjo
Paklausyti pikto vėjo,
Ruošti
pamokas visas,
Gerbt,
mylėti lašiukes.
Rojus
(skiriu
pirmajai mokytojai Dainai)
Žiūriu
žiūriu pro langelį
Į
vingiuojantį takelį,
Pilką,
niūrų, neįdomų,
Be
spalvingų saulės tonų,
Be
dainuojančių gėlių,
Be žalių
smagių žiogų.
Aš
vaizduotėje pakeisiu
Pilką,
neįdomų, baisų
Tą
vingiuojantį takelį
Ir
baltos miglos miškelį.
Ten
spalvotas kris lietus
Pro
vaivorykštės vartus.
Krykštaus, juoksis angelai
Ir
giesmes giedos vaikai.
Tada
miškas tas tamsus
Bus
gražus lyg gojus…–
Mesiu
jums savus kerus
Iš
svajonių rojaus.
Vargas
Klajojo
vargas po laukus,
Kur
pučia vėjas atšiaurus.
Klajojo,
kol pamatė ją –
Didžiulę
liepą eglyne,
Ir,
nutūpęs ant šakos,
Ėmė
knarkt be paliovos.
Vos akis
pramerkęs žiūri–
Ant
žolės pupa sau guli,
Jis jau
lenkias tos pupos–
Capt
šaka jam už kupros.
Žiūri
žiūri šis į pupą,
O šakelė
vargą supa…
Sniego
senis
(Pagal
Hanso Kristiano Anderseno pasaką,,Sniego senis“)
– O ho
ho, tai bent šaltelis!–
Džiaugės
mūsų Sniego senis.
– Šitoks
oras, vien smagumas,
Bet kur
dingo jo aštrumas?
Nepatinka man aure
Ugnis,
deganti rate,
Kabo ji
man virš galvos,
Gąsdina
be paliovos.
– Saulė
tai, o proto gumbe,–
Amsi šuo
ir graužia klumpę.
–
Pašviečia, sušildo mus,–
Karaliene dangaus bus.
–
Nebijau aš tos saulienės,
Kaip jūs
sakot, – karalienės !
Kibiras
man ant galvos,
Jis
apsaugos nuo kaitros.
Saulę tą
aš nugalėsiu,
Sumirksėt net nesuspėsit!
Man tai
bus vieni juokai,
Leips,
kvatos visi vaikai.
Jau į ją
aš pažiūrėjau,
Pasiunčiau pas šiaurės vėją.
Bėgo,
bėgo, kol pabalo
Ir prie
debesio prišalo.
Taip
šnekėjo Sniego senis,
Tas
sušalęs besmegenis,
Kol
pavasaris atėjo,
Saulė
šviest smarkiau pradėjo.
Saulės
spinduliai geltoni,
Šildė
senį tą pagonį.
Nepatiko
besmegeniui,
Tirpo,
tirpo jis prie kelio…
Nesuspėjo nė surikti,
Žiemos
šalčio susitikti.
Ėmė
tirpti jo ranka,
Koja,
pilvas ir galva…
Kibirėlio ant galvos
Ir
žaviosios šypsenos
Nebeliko, opa-pa,
Telkšo
tik maža bala.
Žyginta
LAUNAGAITĖ
( 6 klasė)
Upeliukas
Bėga,
bėga upeliukas
Per
laukus, smagus, mažiukas.
Juo
čiurlena vandenėlis,
Smėlio
saują nusitvėręs.
Šypsos
žydras upeliukas,
Kas čia
krinta, kas čia sukas?
Rudenėlis pamažu,
Dažo
lapą teptuku…
Kas čia
daros, kas čia bus?
Ar
upelis nepražus?
Saulei
šalta pasidarė,
Namuose
ji užsidarė.
Greit
atbėgs teta žiema,
Apsigaubs balta skara,
Medžiams
šonus ji vanos
Iki kovo
gal pirmos.
Debesėlis
Mes maži
lietaus lašiukai,
Skraidom, šėlstam lyg kvaišiukai,
O kai
saulė mus sušildo,
Debesėlį
tamsų pildom.
Debesėlis vis didėja,
Šiaušias
jis prieš patį vėją.
Nusičiaudi kartą kitą,–
Lyja
lyja visą rytą.
Kapt ant
lapo, kapt ant šapo,
Kapt ant
kelmo, kapt ant delno…
Šypsos
saulė linksmam vėjui –
Duokim
kelią debesėliui!
Daumantas MAČIULIS
(2
klasė)
Saugokime gamtą
Saugokim
miškus,
Tuos
didelius, gražius
Su
berželiais ir eglaitėm
Ir
mažutėm voveraitėm.
Miškuose
nekurkit laužo,
Nes
šakelės užsidegs
Ir
paukščiukas mažučiukas
Savo
lizdo nebeteks.
Rinkit
šiukšles iš miškelio
Ir
neterškit aplinkos,
Nes
paukščiukai ir žvėriukai
Iš
miškelio išbėgios.
Raminta
NEDALTOVSKA
(2
klasė)
Sodinome
medelius
Vakar
pasodinom
Gražų
ąžuolaitį,
Šiandien
jį lietutis
Visą
dieną laistė.
Kad
šakelės jaunos
Kuo
greičiau prigytų,
Kad
Tėvynei skelbtų
Šviesų
laisvės rytą.
Ąžuolaiti, auki,
Tu
stiprus, žavingas,
Mus
visus pralenki
Išdidus,
galingas.
Ąžuolaiti, auki,
Žiedus
subrandinki,
Gileles
rudąsias
Lietuvai
nokinki.
Deividas
PODOBAJEVAS (12 klasė)
Meilės istorija
Jūros krante tau vėjas plaukus kedeno,
Kai atsisukęs pamačiau Tave.
Mus žvilgsnis susiliejo
Ir štai aš netekau tavęs.
Prabėgus metams vėl tave išvydau
Tą šiltą rudens vakarą mėnulio šviesoje,
Kur pasinėrėme į meilės žaidimus,
Tai tarsi sapnas nuostabus.
Jau metai apsvaiginti meilės.
Tos nuostabios akimirkos lieka mūsų širdyse.
Suskausta man krūtinę pagalvojus,
Kokia stipri manoji meilė tau.
Tau mano mylimoji
Dienos bėga kaip lietaus lašai, kai tu šalia.
Eikime į priekį laiko neskaičiuodami.
Išvažiuokime dviese toli, toli svajonių nešini.
Valandėlę pabūkim tyloj
Ir pasinerkime į svajones,
Dainuodami meilės dainas,
Atsisėdę ant jūros kranto, žiūrėdami kaip
Saulė nuostabiai graži slepiasi už kalnų,
Ryto spindulys žadina tave.
Eilinė diena išaušo mūsų.
Neliūdėk, nors manęs nėra šalia.
Aš tave myliu.
Tu mano saulė mylima.
Aš visad tavo širdyje.
Po šilto lietaus, kai skverbiasi saulės
spinduliai.
Oras nuostabiai gaivus lyg vaivorykštės spalvom
išdabintas,
Dienos pralėkė lyg paukštis suplasnodamas
sparnais,
O ruduo jau ne už kalnų atskuba pas mus,
Bet vasaros prisiminimai lieka mūsų širdyse.
Akyse atbunda ryškus mėnulio spindulys.
Jis toks lyg meilės linija mana.
Eikime tolyn, kur neša kojos, kur rodo akys.
Vilioja mus jūros ir kalnai, nežinomi kraštai.
Aitvaras manasis tegul neša tolumon mane.
Saulės spindulėlis telydi mane ištisus metus.
Meilė tavoji yra pati karščiausia iš visų lyg
liepsna manoj širdy.
Elkimės niekieno nevaržomi, svajonių nešini
Lyg du balti balandžiai plačioj dangaus
žydrynėje
Nepalikdami ženklų paukščių takuose.
Išsiveržkime iš upelio, trykštančio šaltiniais,
Kai sutems, susilies dvi mūsų sielos,
O mėnulis pro debesis į mus bailiai žiūrės.
Viskas byra, viskas žūva, tik mūsų siela amžina.
Atsimerki ir pamatai, kad tai tik sapnas
nuostabus.
Virginija RUTKAUSKAITĖ
(11 klasė)
Tik mirę
medžiai
Išeisiu
vėl pas mirusius medžius,
Kai
saulės žaizdomis nušvis dangus.
Jie
glamonės mane savom
Kraujuojančiom šakom.
Ir
vienišas benamis vėjas
Paguost
mane bandys.
Bet tik
į nežinią nuklys,
Savais
keliais nuskris…
Nudžiūvusiom šakom
Draskys
jie melsvą dangų.
Ir
liūdesio dainom
Jie
šventins orą sprangų.
Vieniši
ir mirę medžiai
Tik mane
vieną siūbuos gražiai ir švelniai
Nudžiūvę
ir vėjo palikti,
Stichijų
paniekinti ir visų užmiršti.
Ir aš
paliksiu juos,
Nes
sapnuose skandinsiuos,
Bet
grįšiu vėl pas mirusius medžius,
Kai
nušvis, sužibės dangus.
Puolusi
siela
Pilnaties nušviestuose griuvėsiuose,
Nakties
baimėj ir spindesy,
Pilies
bokštuose ir pelėsiuose
Ieško
vieniša siela prasmės mirty.
Vieniša
tartum kapinių vagis,
Gedulu
apsisiautusi lyg naktis.
Kankinama siaubingo skausmo,
Negali
bėgti nuo netylančio šauksmo.
Tarp
pamėkliškų kapų amžinai klajoja
Ir kilt
aukštyn visad svajoja.
Negali
išsilaisvint ir pabėgt nuo senų,
Praeitin
nugrimzdusių, bet nepamirštų klaidų.
Kodėl
negali kilt į dangų?!
Juk
atgailavo! Nejaugi per vėlu?!
Svaigi
mėnesiena varsto rūką sklandų,
Bet
sielai skauda, jai baisu...
Klajos
ta siela tarp griūvančių paminklų amžinai.
Nebepakils kaip juodas paukštis aukštai, aukštai,
Nes
neturi ji didingų sparnų
Nes
neberado esybėj prasmės ir savyje jėgų.
***
Kai
juodai žemei atiduosiu kūną,
O sielą
paleisiu skrist...
Į baltą
debesį pavirsiu
Ir
liūdesio lietum pavirsiu.
Galbūt
pagirdysiu aš gėlę,
Ir mano
siela josios žieduos pražys.
Galbūt
aš pamaitinsiu paukštį,
Ir mano
siela virs gražiom giesmėm.
Galbūt
manoji siela medžių lapuos sužaliuos
Ir kris
ji rudeniop vėl žemėn... sunyks...
Galbūt
atgimsiu ugnyje...
Galbūt
išnyksiu tamsiose gelmėse...
Kai
juodai žemei atiduosiu kūną,
O sielą
paleisiu skrist.
Aistė
SEREIČIKAITĖ
(6 klasė)
Pirmoji
snaigė
Vieną
vakarą staiga
Ji
nukrito nejučia.
Ak, kaip
buvo laukiama,
Meilės,
ilgesio pilna.
Nusileido ji linksma
Mano
mažame delne
Ir
pradžiugino mane
Savo
šypsena vėsia.
Mes
šnibždėjomės ilgai,
Lyg
seni, geri draugai,
Apie
žvaigždę, mielą speigą,
Dovanojusį man snaigę–
Baltą,
tyrą tartum cukrus…
O už
lango jau netrukus
Snaigės
valsą stebuklingą
Šoks
man– šitaip reikalingą…
Mano
svajos
Aš
svajoju apie gėlę,
Apie
mažą boružėlę,
Apie
pasakišką fėją,
Stebuklingą dovanėlę…
Aš
svajoju apie juostą,
Dangų
Vaiva kad apjuostų
Ir
parodytų man kelią
Į
svajonių šviesią šalį.
Apelsinais tenai sninga
Ir
saldainių nepristinga.
Ten
,,Irisais“ grįstos gatvės–
Nesuvalgyt lig senatvės!
Šokolado
iki soties,
,,Čiupa
čiupsų“ pilnos stotys,
Marmelado ten kalnai…
Norit
paskanaut, vaikai?
Ten ir
Mikė Pūkuotukas
Vaikštinėja pasipūtęs.
Ten ir
Karlsonas skraidūnas
Mėgaujas
saldžiais koldūnais.
Ten
meškutis Rududu
Skraido
oro balionu.
Paskubėk, sakau, ir tu–
Skriskime visi kartu.
Pasakų
šaly labai
Norisi
pabūt ilgai.
Bet
ateina laikas…
Tu
jau–nebe vaikas!
Justė
SMULĖNAITĖ
(4 klasė)
Ruduo
Atėjo
ruduo.
Nukrito
lapai ir pakeitė spalvas.
Vieni
raudoni, kiti – žali, geltoni!
Miškas
mirga, marga
Nuo
spalvotų lapų.
Visa
miško paklotė marga,
O
medžiai - pliki, pliki.
Žaidžia
vaikai su lapais,
Žmonės
renka grybus, baravykus.
Miške
labai smagu!
Ten
čiulba paukšteliai,
Žaidžia
žvėreliai.
Miške
Miške
labai smagu!
Miške
labai, labai gražu!
Ten
čiulba paukšteliai
Ir
žaidžia žvėreliai.
Stovi
medžiai ir siūbuoja,
O
saulutė jiems dainuoja.
Ten auga
baravykai
Ir kiti
visokie grybai.
Ten
gėrybių pilnas rojus,
Rinkitės
sau iki soties!
Kristina USCILAITĖ
(6 klasė)
Nupiešiau aš vėją
Kai dar
buvau visai maža,
Ant lapo
nupiešiau aš vėją,–
Ilgais
plaukais, balta marška,
Su
žirklėmis siuvėjo…
Tuomet
stebėjosi mama:
– Kodėl
jisai toks keistas?
Nusikvatojau aš linksma:
– Kodėl?
Ar taip nupiešt neleista?
– Na,
leista…
Bet su
žirklėm vėjo
Nesu dar
mačiusi, o juo labiau –siuvėjo…
O kas,
jei…
Kas
būtų, galvoju labai aš dažnai,
Jei man
nesapnuotųs saldžiausi sapnai,
Jei
saulė ryte netekėtų,
O
debesys virstų į akmenį kietą?
Kaip
būtų, jei dykumos taptų sniegynais,
Ledynai
staiga suspindėtų smėlynais,
Suaugę
vėl virstų vaikais,
Saldainiai gardžiausi–vaistais karčiais?
O kas,
jei veikėjai išlįstų iš knygų?
Ant
debesio balto pridygtų daug grybų?
Dramblys
su manim jei pradėtų skrajoti,
Profesorius rimtas–kvailioti?
O kas,
jei uždraustų svajoti,
Vasarą–pievom bėgioti,
Nuskristi mintim į Egiptą,
Pakilt
lig mėnulio be lifto?
Nustebtų
mergaitės, berniokai…
Neimtų
manęs tada juokas,
Maldaučiau–sugrįžkit, sapnai,
Džiaugtis, svajoti aš noriu ilgai.
Agnietė KACINKEVIČIŪTĖ (mokytoja)
Pasek man pasaką
Na ir
kas, kad už lango jau sninga,
Na ir
kas, kad žemę aplankė žiema.
Pasek
man pasaką, kur stebuklingą
Patyrei
meilę tu su savo mylima.
Pasek,
labai prašau, labai to noriu,
Nes
liūdna man nepaprastai širdy.
Žinai
juk pats, ką aš dabar svajoju,
Ką
susitikti noriu stebuklingoj šioj nakty.
Pasek,
paverkti su tavim aš noriu,
Pasiklausyti, ašaras nuo skruosto braukdama.
Žinau,
graudi ši pasaka, ir jos herojų
Tokia
sunki nepavydėtina dalia.
Pasek,
abu mes tyliai pamąstysim,
Abu
svajosime pro langą žvelgdami,
Kai
baigsi, tau aš pasakysiu:
–Graži
ši pasaka, nors išsiskyrė mylimi…
Vakaras
tėviškėj
Atslinko
šiltas vakaras ramiai į žemę
Ir viską
apgaubė tamsia skraiste.
Užmigo
žemė, gėlės, paukščiai–
Tiktai
lakštingala dar čiulba tamsoje.
Matau aš
tėviškę ir tamsų sodą,
Girdžiu,
lyg pasaką šlamėtų medžiai jo…
Krūtinėje staiga pritrūksta oro–
Suklupusi džiaugiuos, jog sugrįžau namo.
Akis
užkliudo juodas siluetas,
Parimęs,
žvelgiantis į tolį…
Į širdį
skverbias jausmas netikėtas
Kur akys
tos, jos viską man parodys…
***
Rašau
tau laišką tyliai vakare,
Mąstau,
kur gi esi ir ką galvoji.
Ar dar
prisimeni mane,
Kai
tylų vakarą svajoji?
O
vakaras ramus ir paslaptingas…
Vilioja
bėgti, kur gamta
Man
pasakos istorijas širdies klastingos,
Kurią
patyrei tu, kai aš buvau šalia.
Jausmai
kadais žydėjo tarsi ievos,
Ir lyg
piemuo ganei manas mintis.
Galvojai,–niekad neišnyks ražienos,
Kur
gainiojom paukščius abu.
Žiūrėjome tada į meilės paukštę,
Norėjome, kad ji neskristų tolumon,
Nekiltų
taip giliai į aukštį
Ir
nepaliktų mūsų vienumoj.
Tačiau,
deja…Ne mums pavyti paukštę,
Ne mums
su ja plasnot žydrais skliautais…
Nors man
šioj žemėj baisiai ankšta
Nebepakilsiu aš dangun plačiais skliautais.
Pėdos
smėly
Giedrą
vasaros vakarą man nesimiega
Taip
norisi nežinomybėj paklajot.
Ir kojos
nejučia prieš norą bėga
Prie
Nemuno balta žuvėdra palekiot.
Mane
radai besėdinčią ant smėlio,
Nuo
skruosto braukiančią karštas rasas…
Kasas
išpynė tas švelnutis vėjas,
Nes
bėgau per lankos žoles basa.
Matei
įspaustas pėdas smėly
Garuojančias šalta nakties gaiva…
Bežiūrint į platybių tolius,
Ir tau
suspaudė širdį nežinia.
Tu
bučiavai mane, o aš tylėjau.
Sakei
prieš vėją skristum su manim– – –
Kad tu
žinotum, kaip tave mylėjau
Dar ir
dabar čia sugrįžtu su geliančia viltim.
Svetlana KIRKILIENĖ
(mokytoja)
Amžinajam keleiviui
Eini
keliu,
Kur
žolės jau nulinko,
Kur
gervės nuskrenda, plasnodamos sparnais,
Kur
vėjas nepučia,
Kur
laimė neužklysta,
Kur
medžiai neošia
Ir gęsta
žiburiai.
Kur tik
šešėliai prieglobstį sau randa
Ir
skausmas kalasi iš kiekvienos kertės,
Kur
laimę ašaros aptemdo
Ir kur
už posūkio jau nieks neprasidės...
Eini
keliu,
Toks
vienišas, nuvytęs,
Lietaus
aplytas, blaškomas audrų,
Nelaukdamas nei vakaro, nei ryto,
Nei
meilės, nei ramybės pažadų.
Ramunės
Ramunių
kvapas.
Koks
jis? Baltas?
Tylus,
kaip miegas?
Nuogas,
kaip viltis?
Kaip
marmuro luite iškaltas ramunių kvapas...
Koks gi
jis?
Žinau,
nemėgsti tu ramunių.
Prasta,
nesuprasta gėlė
Ir kvapo
frezijų neturi,
Neturi
skonio „Božolė“.
Jos
nesiderina prie „Fordo“,
Jų
neatneši dovanų...
Tai koks
gi kvapas tų ramunių?
Jų
kvapas nebaigtų sapnų.
Svetimi
Mes
svetimi...
Taip
keista ir neįprasta.
Ir
skamba lyg melodija liūdna.
Mes
svetimi...
Jau
viskas išspręsta,
Juk
purvo, melo jau gana.
Mes
svetimi...
Po to,
kai išgyventa buvo tiek negandų, nelaimių ir pūgų.
Mes
svetimi...
Tik
vakaras vėlyvas,
Tik du
bereikšmiai žodžiai „aš“ ir „tu“.
Elena PALUBINSKIENĖ
(mokytoja)
Eik
(skiriu
savo mokinei Eglei)
Ko
žiūri, mergaite, šitaip į mane,
Jau
negaliu panešti šito žvilgsnio…
Einu
tokiu klaidžiu taku,
Tai
kaipgi juo tave aš vesiu?
Nežiūrėk, mergaite, šitaip į mane,
Nereik į
nieką taip žiūrėti…
Nueik,
neatsigręžk,
Tik taip
gali kur nors nueiti,
Kad
nesugrįžtum ten,
Kur
kartą jau buvai…
Serganti
obelis
Raištau
kasmet tavas žaizdas,
o jos
taip sunkia gyja…
Matau,
mažiau vis ir mažiau
besistiebi į saulę,
o man
tavęs taip gaila,
sergančios ir baisiai vienišos…
Prisiglaudžiu prie liauno liemenėlio,
akis
viršūnėn pakeliu ir nustembu:
atrodo,
tu žiedais visa pražysi–
ir aš
taip netikėtai nudžiungu,
bet
pradedu bijot šalnų,
kurios
nekenčia žydinčiųjų…
Malda už
vaikus
Dieve,
aš praradau vaikus nuo tos dienos, kai gimė…
Nepastačiau namų jiems, todėl jų sielos taip klajoja,
ieškodamos šviesos,–
ir nėr,
kas joms pašviečia…
Dieve,
meldžiau tavęs ne kartą: išmokyki mane su jais kalbėti
širdies
kalba…
Užaugo
jau vaikai, tačiau kalbėt dar ir dabar nemokam…
Meldžiu
tavęs, suteik jėgų tikėt į prarastąjį rojų
ir
tyliai džiaugtis tuo,
kad juos
turiu…
Vienatvės lietus
Dar
vakar be perstojo lijo
Ir
persmelkė visą vienatvės lietus,
O
šiandien jau liūdesiu sninga,
Vis
sninga ir sninga, užpustė kelius
Į pasakų
kraštą,
Ten
pavasariu kvepia ir laime,
Ir
nebūna lietaus,
Ir
nebūna žiemos…
Lietus
Lietus į
širdį pasibeldė
Skaudžiais vienatvės dūžiais,
Kai
moteris į veidrodį žiūrėjo
Nustebusi: ruduo atėjo…
Ruduo
atėjo, ėmė lyti,
Šalna
nusėjo tamsius plaukus,
Širdis
krūtinėje nerimo,
Jausmai
keisti tebekankino…
Norėjo
bėgti paskui lietų
Į tolimą
ir mielą krantą,
Tenai
jaunystė dar klajoja,
Ten
mylimasis jos neranda.
Baltas
trioletas
Už lango
sniegas šitoks baltas,
Tarytum
drobė patiesta…
Balta
naktis, balta mintis,
Už lango
sniegas šitoks baltas,
Kad ir
tave, brangus, baltai matau,
Piešiu
baltai aš mūsų meilę…
Už lango
sniegas šitoks baltas,
Tarytum
drobė patiesta…
SUAUGUSIŲ PILAITĖS GYVENTOJŲ KŪRYBA
Albertas ANTANAVIČIUS
Pokario
traukiniai
Birželio
mėnesį vasaros audrą
Sveikina
žmonės, griaustiniais pavirtę –
Kažkam
ten, aukštai, kaip ir žemėje skauda,
Gyvenimą
skauda – ne mirtį.
... O
geležinkelio stoty
Skambiau
už dangų laikas laša – – –
Tik
traukiniai – viskam kurti – – –
Mus veža
veža veža veža – – –
Liepos
mėnesį vasaros broliai
Pjauna
nuo akmenio atmintį žalią –
Kažkas
čia, žemai, tyliai, meldžiasi žolei
Ar
titnagu šilumą skelia…
... O
geležinkelio stoty
Skambiau
už dalgį laikas laša – – –
Tik
traukiniai – viskam kurti – – –
Mus veža
veža veža veža – – –
Rugpjūčio mėnesį vasaros šūvį
Lūpos
paliečia lyg nuogą, lyg šventą –
Kažkur
čia – aukštai, čia – žemai daugsyk buvo
Mylėta –
išduota – gyventa – – –
... O
geležinkelio stoty
Skambiau
nei šūvis laikas laša – – –
Tik
traukiniai – viskam kurti –
Mus veža
veža veža veža – – –
Pavasaris
Parašysiu aš tau gėlėmis,
Nes iš
tikro tik tu vienas moki
Ne tik
verkt, bet ir juoktis jomis
Virš
gegužių lakštingaloms suokiant.
Tu –
pavasaris, – ir to gana,
Kad
prikeltum ir žodį, ir spalvą,
Kad
įskristų pro langą diena
Tarsi
paukštė į motinos kalbą.
Taip
gražiai, taip tikrai, taip gyvai
Be tavęs
joks stebuklas neauga – – –
Bėga
gimstančio drugio laivai
Į
gyvenimą tarsi per lauką.
Tu –
pavasaris, – ir to gana,
Kad
prikeltum ir žodį, ir spalvą,
Kad
įplauktų širdin mergina
Ir
apsuktų akimirksniu galvą.
Taip
gražiai, taip tikrai ir dabar
Atsispindi ugnis ant purienų,
Kad
pasaulis sunoksta iškart –
Be
sprendimų, valstybių ir sienų.
Tu –
pavasaris, – ir to gana,
Kad
gamta išsiveržtų iš spąstų,
Kad
staiga pasigirstų daina
Ir
gyvenimas pergalę švęstų.
Tu –
pavasaris, – ir to gana,
Kad
gamta išsiveržtų iš spąstų,
Kad
staiga pasigirstų daina
Ir
gyvenimas meilę švęstų!
Gatvės
poetas
Ką jūs
atimsit iš vargšo poeto,
Žmonės
geri ir kuproti?
Kaip jūs
įsmeigsit užnuodytą ietį
Į
nuskambėjusį žodį?
Ką jūs
atimsit iš vargšo poeto,
Gebančio
paukštyje gimti,
Jeigu jo
turtas – tiek brutto, tiek netto –
Vėjy
beaugančios mintys?
Ką jūs
atimsit iš vargšo poeto
Vakarui
skersgatviu einant?
Kaip iš
širdies lyg kišenės ištrauksit
Vyno
išgėrusią dainą?
Nepaviliosit iš vargšo poeto
Jam
atsidavusios mūzos
Ir
neužginsite mirštant mylėti
Nuosavą
budelį – Jus…
– – –
– – –
– – –
Nešė
laimingas ir liūdnas poetas
Sunkią
eilėraščio kraitę;
Pametė
tyčia – iš meilės gyviesiems –
Miesto
akligatvy raidę:
Imkit
skaitykite, sesės ir broliai, –
Raidei
neleiskite žūti,
Melskitės grindiniui, upei ir žolei –
Būkit
poetais truputį…
Ingrida ČEPATIENĖ
Ar tai gyvenimas?
Ar tai gyvenimas, ar kažkokia apgaulė,
Kai jau lemtis nuspręsta už tave,
Kada išbandymai gniuždyti nesiliauja,
Nežiūrint, ar esi stiprus, ar ne?
Kasdieną aš bandau save paguosti,
Nusivylimą vis veju … deja…
Jaučiuos, lyg atiduočiau didžią duoklę
Gyveninui, kurs žaidžia mūs dalia.
Nesitikiu, jog kada nors suprasiu,
Kad turi būti taip, kaip kad yra,
O jeigu tai įvyktų, jei suvokčiau –
Turėtų VISKAS apsiversti manyje.
Nerimas
Kaip išgyvendinti tą tamsų, niūrų padarą,
Apsigyvenusių jau daugelio pasąmonėj?
Girdėjau, sakoma, kad tai vadinama nerimu,
Kuris neleidžia džiaugtis esamu gyvenimu.
Šis jausmas greitai išsekina žmogų,
Juk gyveni ateitimi, kurios, nors ką daryk
nesužinosi.
Ir kam ši baimė, neleidžianti miegoti,
Nė susikaupt, nusiraminti ar naiviai šypsotis?
Kaip grįžti į ramybę, palaidot baimę,
Kurią nesu užtikrinta, ar taip galiu vadint?
Kaip išgyventi su nežiniai susijusį lyg kaltės
jausmą,
Kas atsakytų man, na ko gi paprašyt?
Žinau, kad šia kančia tik vytinu save.
Nuo šito paslaptis netaps juk atskleista.
Tačiau, kiek galima patirti nesėkmių:
Nusivylimų, netekčių, tuščių vilčių?
Įdomu, ar išmoksiu kada nors gyvent,
Mąstyt ir elgtis išmintingai?
Dabar gi net baisu į praeitį pažvelgt…
Gerai, kad dar viliuos gyvent protingai.
***
Jaučiu, jog niekaip nesuspėju paskui laiką;
Jis arba bėga, arba žudo delsimu …
Yra akimirkų, kai noris sustabdyti jį,
O kartais – bėgt nuo šiandienos kartu…
Labiausiai norisi užeit į priekį įvykiams
Ir sužinot ar žvelgsiu aš į viską tom pačiom
akim,
Ar klausimų vis dar turėsiu begales,
Ar daug vilčių taip ir paliks tiktai viltim…
Stepas GADLIAUSKAS
Кружатся, кружатся
Листья танцуют,
Желтые, красные.
Вальс раставания,
Вальс увядания.
Осений вальс.
Дуб на прощание
Им дарит желания,
Ветром гонимое
В небыль, молчание.
Воспоминания,
Памяти грезы,
Последние лепестки.
Милый вальс,
Ты вернешься
И закружится
Снова вокруг
Не стареет зеленое.
Заиграй только вальс!
Расцветет даже дуб.
И не важно, что седина.
Важно жизнь не кончается,
Важно жизнь продолжается.
Милый вальс,
Милый вальс,
Милый вальс.
Что то есть
Есть в этом мире такое,
Замечательное и большое,
Что нельзя быть иным,
Не замечательным и не большим.
Что то есть в этом мире такое,
Что все больше хочется жить.
Не раставаться с любимой женою
И детей с колыбели растить.
Что то есть в этом мире такое,
Что не в праве оставить другим.
Не желеем мы годы ушедшие,
Что случилось того не вернешь,
Но не исправить ошибки прошедшие,
Мы обязаны, в этом наш долг.
Что то есть в этом мире такое,
Что останется после нас.
Пусть это светлое и молодое
Радостней будет и счасливее нас.
Расвет
Алое небо,
Звезды в ночи.
Клик журавля,
Запах травы.
Сердце стучит.
Тревожно в груди.
Все содрогается,
Прости любви.
Просит любви,
Просит тепла.
Милая зорька,
Проснуться пора.
Где-то вдали
Засвистел соловей,
Выводя свои дивные трели.
И послушно ему.
Все утихло вокруг.
Зачаровано слушая
Песнь пробуждения.
Жизнь не кончается.
Жизнь начинается.
Новые отзвуки
В ней зарождаются.
Здравствуй зорька!
Здравствуй утро!
Здраствуй первый мой расвет.
Засияло счастье ярким светом.
Белым бисером
Пронзая небеса.
Здравствуй солнце,
Друг планеты.
Здравствуй солнце,
Мир и доброта.
Arvydas ILGINIS
Dievas
Mano dievas be rankų, be kojų -
Jį nuogą paliko senam avietyne gyvatėms,
Kad rastų tik tie, kas šliaužti pramokę.
Ten noksta tik kruvinos uogos,
Ir švyti nuodinga karūna tik tiems,
Kas žemę prakeikęs, dangaus nesupratęs,
Pamėlusiais pirštais drasko sau širdį.
Mano Dievo mėlynos akys (kaip mano)
Nuodais išvarvėjo,
Pagirdė bundantį rytą
Nuodingas jausmais ir aistra.
Mėšlungiškai šaukti ir šokti,
Ir juoktis...
Ir juoktis iš skausmo,
Kad grįžęs namo ir duris užsisklendęs,
Nerandu buvusių vasarų
Ir buvusių pasakų.
Tik pilnos pakampės vaikystės svajonių,
Nuodingais vorais išsislapsčiusių...
Mano dievas – be rankų, be kojų.
Jį pardavė tie,
Kam kojas, rankas jis aukojo.
Abejonė
Paryčiui, krintant miegui į ežerą,
Žuvys tylėdamos bėga į prarają,
Ir sapnai jau senai išdalinti miegaliams,
Kūdikėliai, tėvų nuraminti, užmigti negali,
Bobulės kuria vėl pasakas ateičiai,
Renkas žiogeliai pavasarį nevilčiai,
Grįžta vyrai į lovas be reikalo,
Saulė spigina tvorą apkvaitusi,
Nuo šnapso mirštančios bobos rąžosi,
Dukra ir sūnus dėl trobos varžosi,
Svečio nieks nebelaukia – gėdijas,
Šuo ties namais nenusėdi – gailisi,
Ir tu – keistas žmogau – rašantis
Ieškai pasaulyje vietos ašarai.
Kelias
Taip ir tolstam link miško
Bespalviu keliu – beveidžiai.
Jeigu kas ranką paduotų,
Jeigu nuodėmes tavo pateisintų
Arba atleistų...
Taip ir tolstam link miško
Sotūs giesmėm ir ugnim.
Jeigu kas eitų šalia,
Jeigu kas klaustų tavęs kur eini.
Taip ir tolstam link miško,
Ir nieko jau nenešam – nevelkam...
O jeigu kas juoktųs kartu,
Jeigu kas kluptų drauge
Arba paremtų...
Taip ir tolstam link miško,
Svaigstam žeme ir raudam.
Jeigu kas guostų tave,
Jeigu kas liestų tave, gal sugrįžtum...
Taip ir tolstam erdve,
Taip ir tolstam link miško...
Mintis
Ateina metas rudenėjant,
Kai braidžioji po ištartus žodžius
Ir nerandi to vieno, pamesto pusiaukelėj,
Jausmų...
Tik plūsta srautas sąvokų , ženklų...
Lyg prastas oras gelia širdį, degina ausis.
Tik vieno žodžio, krintančio į erdvę, nieks
negirdi.
Jis išskleidžia sparnus – lyg paukštis –
simbolis,
Išsprūdęs iš delnų.
Jis, kūnų sąlyty užgimęs, pakyla virš savęs,
Paskui savim užspringsta ir krinta prarajon
geismų...
Pakelk tą trupinį prieš auštant, pasėk gelmėj
visatos.
Tesužaliuos, tesužydės, tesulapos
Virš rudenėjančios minties -
Virš šukės – dužusios taurės –
Virš praeities, išsprūdusios iš Laiko –
Padorumo gniaužtų –,
Tiktai į aukštį, tiktai į aukštį
Iš įpročio tas žodis krinta...
Eilėraštis
Mylėkime žydrą spalvą –
Svarbu mylėti ką nors.
Mėgstu pavasario gėlę
Ir byrantį geltoną smėlį,
Ir mažylių šypsenas mėgstu,
Ir aitrų vyną mėgstu,
Ir žilą plauką gerbiu,
Ir nuogą kūną šlovinu-
Viskas mano-
Ir viskas kitų.
Ir taurę keliu
Už tuos, kur ateis,
Ir už tuos, kurie pasikars.
Nori – kviesk mane,
Pasiimki – kiek reikia
Mano šauksmo
Ir mano akių,
Nebevaikiškai suodinų
Mano jausmų –
Imk, jei reikia...,
O aš einu
Mylėti žydros spalvos.
Svarbu mylėti ką nors ...
Ir vėl pradžia
Šis amžius – mūsų amžius –
Eklektika jausmų, aistrų – minčių eklektika,
O priemonės išreikšt save
Tos pačios – tik eklektiškos.
Žolė ateina, kai lietus
Pakviečia gyvastį į erdvę,
Ir motina, atkėlusi vartus,
Išmintimi į erdvę verkia ...
Ne išmalda – vaitojimas sūnaus,-
Ieškojimas naujos energijos rūšies,
Gal bandymas surinkt save
Iš ištisų galaktikų į dulkę.
Krinta, dejuoja, dainuoja,
Saulutė po margą žemelę klajoja,
Kam obuolį, vyšnią,
Kam slyvą, kam špygą
Dievulis iš Nieko nugnybo.
Šis amžius – mūsų amžius –
Eklektika maldų, eilių – būties eklektika...
Angelė JONAITYTĖ
Visų laikų bohemai
Neįminėme mįslių, įminti pavėlavom!
Baltais beržų kamienais jau išteka sula.
Diena, naktis praskrido,
Mes jų nepalydėjom,
Tik šilto laimės ryto mes laukėm visada.
Reikėjo atsakyti.
O mes nesugebėjom.
Pastatė tvirtą pilį iš atsako kiti.
Naktis, diena praplaukus nusinešė troškimą,
Kur aukurui rusenti tenai tuščia vieta.
Svajoti mes mokėjom, svajonėmis gyvenom.
Tiktai svaja, svajonė, palikdavo svaja.
Nešaukit, neraudokit.
Kur mano dienos, mano.
Nematėte.
Jos ėjo šalimais, taip greta.
Žydėjimo vėlavimas
Jau gluosniai išėjo. O kur? Nesakysiu.
O liepos paliko su saule akyse.
O liepos vis miega, o liepos nežydi.
Paparčiams pražįsti ledširdės pavydi.
Gaivoj miega liepos.
Kaitroj snaudžia ramios.
Išplaukia į žarą jų vakaro skaros.
O liepos vis miega, o liepos nežydi.
Birželis išeina, jį dalgis palydi.
Tyliam saulės vėjy gali pamatyti,
Žiedus liepos turi.
Tik jų neparodo.
Kažko vis dar miega.
Skubant gyventi
Kai obelaitės geria žemės vyną,
Sušildytą pavasario kvapuos,
Nutilę ieškome išbėgusios sulos.
Trošku nuo paukščių balso harmoningo.
Sunku kvėpuoti žiedų ramuma.
Mums viskas duota,
O kažko taip stinga.
Anksti išdžiuvusi beržų sula.
Vėluojančios dovanos uosiui
Nestiprūs kūdikystės marškiniai.
Ruduo iš karto nuplėšė nuo kūno,
Ir stovi uosis nuogas,
Šalta Eglės sūnui.
Turiu aš apdarą drobinį - dosni lietuvių žemė.
Jis mažas, - neuždengčiau skruzdėlyno.
Daugiau aš nieko neturiu, tik apdarą drobinį ir
krūtinėj Karštą širdį.
Jei tavo rankos būtų plieno ar granito,
Galėčiau prisiliesti josios ugnimi.
Dabar – medinės.
Nepyk, nepavadinki gobše,
Tik patikėk, pavasaris ateis,
Vėliausiai prisiminęs dovanos tau marškinius,
Žalius, vilties spalvos.
Sutik, prie jų netinka peleninis tavo veidas.
Jonas KAZLAUSKAS
Sesutė Sofija 1952 m. šventė
šešiolikos metų jubiliejų
Kaunas, Italijos 71, butas penki.
Kai Tau buvo šešiolika, vos neįvyko šeimos
tragedija žiauri.
Pagerbt Tave ir Nepriklausomybės dieną visi
norėjom.
Kad išgirs saugumiečiai, mes tikrai netikėjom.
Tyliai, tyliai užtraukėm
„Lietuva
brangi mūsų Tėvynė.”
O budėję kareiviai užkariavo antrojo aukšto
laiptinę.
Didelis trenksmas į duris :
„Atkrojtie
dvieri bistro!”
Atidaręs duris išsigandau pamatęs automatų
mišką.
Nelaukti svečiai atliko labai smulkią kratą,
Kadangi švenčiant Vasario 16-ąją reiks išvykt į
šaltą kraštą.
Kai suradau metrikus – švenčiam gimimo dieną, -
Žydelio veidas pasikeitė, o žvilgsnis nukrypo į
baltą sieną.
Kareiviams liepė greit visiems išeiti.
Ir pats sėdo drauge prie stalo ir ėmė
sumuštinius šveisti.
Išeidamas mus įspėjo, kad netriukšmautumėme
labai.
Jeigu jį surastume šiandieną, tai išbučiuotume
karštai.
Jonas KAZLAUSKAS (tėtis) ir Jonukas KAZLAUSKAS
(sūnus, 10 metų)
Brangioji Mamyte!
Vaikystė, jaunystė nepastebimai prabėgo pamažu …
Matau Tave šiandien nepaprastai laimingą tarp
artimųjų ir draugų.
Tikėk, Mamyt, Tavo laimės ir energijos iš
dalyvaujančių niekas nepavydi,
Visi žino gerai, lyg gladiatorius Tu kiekvieną
žingsnelį mano lydi.
Šiandien mes švenčiame pirmąjį Tavo mažytį
jubiliejų ….
O kiek daug darbų padarei ir dar neįgyvendinai
visų įdėjų?!
Miela Mamyte, mūsų šeima be Tavęs būtų lyg upė
be vandens.
Tavo švelnumas, meilė ir grožis
Kaip saulė žemėje amžinai gyvens.
Šį vakarą šoksime ir dainuosime visi kartu.
Svečių prašau, tik be nikotino dūmų ir alkoholio
kvapų.
Jubiliejaus proga linkime geros sveikatos, ilgai
gyventi.
Mažiau dirbti, pasportuoti ir niekad niekad
nesenti.
Jadwiga KRYSZTUL
W
Skajsterach i Zameczku
Ojczyzna
oznacza co ś bardzo bliskiego, drogiego, rodzinnego. Dla mnie -
to wieś Skajstery na Wileńszczyźnie. A tam – moi rodzice, dom,
ogródek z kwiatami i te wysokie brzozy koło płotu, które kiedyś
zasadził ojciec. Rosły one razem ze mną, mężniały, wypuszczając
wciąż nove gałęzie. Dziś przypominają mi one moje życie –
zapachem wsi, ziemi, jásminu z ojczystego ogródka. To kawałeczek
ziemi, gdzie rosłam, ścieżki, którymi chodziłam do szkoły w
Mickunach. A szedliśmy przez sosnowy las, trzy, może cztery
kilometry, przekraczając małą rzeczułkę, która stawała się
groźna na wiosnę, rozlewając szeroko. Nieraz musieliśmy
zamoczyć sobie nogi, pokonując taką przeszkodę w drodze po
wiedzę.
Wsponinam i ludzi. Sąsiadów, którzy obok mieszkali, dopomagali,
kiedy była potrzeba. Dziś chętnie jeżdżę do swoich koleżanek,
choć już od dawna nie mieszkam w swej rodzinnej wsi.
Jak i
wszędzie na Litwie, życie było burzliwe, przeżysliśmy lata
wojenne, wózki sąsiadów na Sybir, kolektywizację... Wszystko to
pamiętam jak przez mglę. Straciliśmy mamusię, więc powstały inne
trudności, również materialne. Lata pięćdziesiąte upłynęły w
trosce o zdobycie kawałka chleba. Tatuś pracowal na kolei jako
robotnik, więc nie łatwo to bylo.
Dziś
mamy odmienny świat, ale wspomnienia, czasami niezbyt miłe, są
jak powietrze. Bo jakże zapomnieć, jak wśród pól i łąk
chodziłam z koleżanką Janinką, zabierając ze sobą książecki z
wierszami Mickiewicza lub Jesienina...
Po
ukończeniu szkoły przeniosłam się do grodu nad Wilią, pokochałam
go też mocno – jego mury, Starówkę, Katedrę, swoją uczelnię –
Uniwersytet, zakątki związane z życiem wielu wybitnych ludzi.
Podziwiam nasze piękne miasto, i to wszystko ogrzewa mi duszę.
Ostatnio przeniosłam się do nowej dzielnicy, gdzie
podobnie jak w dzieciństwie szumi las, jezioro o swojskiej
nazwie Sałata przyciąga swą urodą i ciszą. Mój Zameczek (tak
się nazywa dzielnica, po litewsku Pilaitė) jest malutki,
przytulny, stał się kawałeczkiem ojczyzny, podobnym do
wioseczki Skajstery. Moja ojczyzna – Wileńsczyzna – jest
najpiękniejszą na świecie.
Oneta
LUNSKAJA
Mes augom girioje ir Ąžuolais, ir Eglėm.
Išdidžios medžių širdys paklusdavo liepsnom.
Dabar aš stoviu vienas.
Tik vienas merdįs medis, tvirtai įsikabinęs į
praeitį šakom.
Nuo mano lapų byra Rasa.
Ją geria žemė, kad šaknys atsigertų to ilgesio
vandens.
Kad medžiai sužaliavę ir niekur neišklydę
Vis siektų Saulės meilės atsigert.
Tam Rudeniui pažvelgus, takus audroms praskynus,
Retėjo mūsų miškas, retėjome ir mes.
Dabar aš stoviu vienas, tik vienas merdįs
medis,
Paslėpęs nuo Perkūno sukaustytas šakas.
Mes buvo eglėm ir ąžuolais.
O girią mes pavadinome nuo upės – LIETUVA,
Ir stoviu aš dar vienas nemiręs, GYVAS MEDIS,
Pajutęs, kad nemiršta ir IŠKIRSTA GIRIA.
Nuo mano lapų byra RASA.
Ją geria žemė, kad šaknys atsigertų to ilgesio
vandens,
Kad medžiai sužaliavę ir niekur nepaklydę,
Sugrįžtų SENAI EGLEI nusilenkt.
Vytautas PELAKAUSKAS
Iš
ciklo „Į golfo laukus gandrai nenusileis“
(Pilaitės gyventojo vasara kaime)
Nešienautų pievų rojus
Einu
pieva iki juosmens paskendęs visokio plauko žolėse: nelaiko
kaime dabar karvučių, ir pievų niekas nešienauja. Aš irgi toks.
Nukirpau žolę tik aplink namus, viso labo gal kokių 10 arų - ten
kur švelniakailę veją pernai pasėjau. O toliau nuo namų, ten kur
tankiai prižėlę savaiminės, negi kaposi. Tikros džiunglės -
pilnos įvairaus gyvio, tos pievos. Kartą net stirną esu sutikęs,
striuoktelėjo iš panosės – tiek tematysi. Visi bėga nuo
žmogaus, matyt į kraują įaugę – nelauk gero iš šio grobuonies.
Ir kiek inkilų bekeltum, kiek žvirblių lizdų, sunertų ant
klėties balkių galų, lentutėmis nuo pašalinių akių pridengtum,
vis tiek bijo žmogaus. Kol spoksai į balkio galą, negrįš
žvirblelis namo, laukia įsikandęs musę kur nors ant šakos kol
dingsi tolyn. Na pasitaiko, kad pievoje ant akmenų besišildantį,
apsalusį driežą paimi į rankas, bet suspurda, nepripažįsta, kad
draugas, išsirango iš saujos kad ir stačia galva ant akmenų, bet
kad tik toliau nuo globėjiškų rankų. Gal aš jam panašus į gandrą
su mirtį nešančiu snapu... Oriai žingsniuoja metrinėje pievoje,
kraipo galvą grakštus stileiva. Nors... tai mums jis ir
gandružis, ir gandrelis baltasparnis, o pievos gyventojams
tikras Tirannosaurus Rex. Ne visi, aišku, bėga nuo
nekramtytą grobį ryjančio pabaisos. Smulkesni žiogeliai žino –
per mažas kąsnelis - todėl ir toliau čirpia savo melodijas. Gal
tai ir užliūliuoja pievos gyventojus, žiūrėk, be jokių pastangų
gandras tik baksteli snapu, ir dingsta varlytė baisiuose
nasruose. Bet ir šie nasrai ne visagaliai. Žybteli kažkur
pamiškėj ruduodegės akys, ir kyla gandras, suka virš savo
ganyklų ratą, kitą, bet galop nusklendžia virš ežero link savo
lizdo.
Taigi, gyva nešienauta, nenuganyta pieva, verda čia gyvenimas –
tikras gamtos rojus, kur bebristum, iš po kojų iššoks,
išspurdės, išskris ar net sušnypš koks didesnis gyvis. Pasakys –
čia jo neliečiama teritorija. Ir kaip į ją eisi su dalgiu, kaip
griausi visų prieglobstį. Pabandžiau pernai giminiečių spiriamas
viską kultūrinti, gerai dar, kad neiškirtau viso lauko, tik
kampą nurėžiau, bet ir tai kiek žalos padariau pievos
gyventojams. Užklupusi sausra išdegino tą kampą, kartu ir
kamanių lizdą kupstelyje sudžiovino ir kurmius, ir net
skruzdėles išvaikė. Gerai, kad dar pasiekė šie gyventojai
išsvajotąjį šešėlį, sulėkė visi į nešienautus plotus ir
išgyveno, bet kamanės pražuvo. O aš, iš pradžių sausrą keikęs,
pagalvojau – ne sausra kalta dėl kamanių žūties, o tik mano
dalgis, todėl šiemet jau nemosikavau plieno geležte kur
papuolęs.
„Draugiški gamtai“ golfo laukai
Ir,
kaip – galvoju - kai kam apsiverčia liežuvis golfo laukus
vadinti draugiškais gamtai, miškui. Nei vabalėlis, nei
drugelis, nei bitutė nektaro neras, nei paukštis to paties
vabalėlio nesugaus, o ar gali įsivaizduoti kurmį ar kirstuką,
driežą ar rupūžę, beknisančius tą vienarūšės golfinės žolės
paklodę? Nei žydi ta žolė, nei kvepia, tik minkšta kaip kilimas.
Aš basomis vaikštau po aplink trobą augančią veją, švelnesnę už
vilnos kilimus, bet nemačiau basomis žaidžiančių golfo
aistruolių...
Prieš
metus, pusantrų turbūt ne man vienam vis suspindėdavo tokia
vizija: golfo laukai besirangantys į iškirsto Pilaitės miško
kalnelius, senomis Gedimino prospekto granito trinkelėmis grįsti
takeliai, kuriais vežimėlius traukia žaidėjai, suolai ar net
tribūnos pilnos žiūrovų, sergančių už golfo dievaičius. Graži
vizija, miesto šeimininkus įkvepianti dideliems darbams ir dar
didesnėms statyboms, pakerėdavo ir mane. Gal ir gerai tie golfo
laukai – pamanydavau.
Bet
štai pabraidžiojau šią vasarą po rūkan panirusią pievą (labai
panašią į Pilaitės miško laukymes) ir supratau, kad golfo laukai
– blogai visur. Jei iššienaučiau pievas, jei liktų tik plonas
žolės kilimas, ar beatskristų gandrai, o dabar jie nusileidžia
kasdien. Kartą net visas penketas ištisą pusdienį skersai
išilgai naršė tą hektarą pievos netoli trobesių. Kuo ne „penkių
gandrų“ kaimo turizmo sodyba. Nėra čia nei reikalaujamų
patogumų, nei pirtelės, nei nuo uodų apsaugotų kambarių, nei
nušienautų pievų ir žaidimų aikštelių. Yra tik gandrai. Dar
hektaras apleistos nešienautos pievos, ežeras ir miškas. Todėl
visgi ir čia traukia giminiečiai iš miesto, gryni asfalto
žmonės. Atvažiuoja, kraipo galvas ir nežino, kaip bristi į
pievą, o ją būtinai reikia perbristi norint pasiekti mišką ar
ežerą. Aunasi guminius batus, lipnia juosta užsiklijuoja visas
skyles, karštą dieną net rankogalius užsisegioja. Neapsikenčiau,
iššienavau takus per pievą iki pat miško, iki pat vandens – lai
būna ramūs: erkių susigaus ne mano nešienautoje pievoje, o
miške.
Bitės
ir Bitininkas
Paskaitę pamanys, kad visai be naudos tą pievą laikau, lyg ne
šeimininkas būčiau, o tik aptingęs svajoklis po pievą stirnas
ganantis ir gandrus skaičiuojantis. Na, ne visai taip. Pernai,
kai supratau, kad tik vasaroms atvažiuodamas arimų neįdirbsiu,
užsėjau pushektarį lauko baltais dobiliukais. Sausra didžiąją
dalį sėklos pražudė, bet dobilų tarp dirvono žolių visgi
pasiliko. Todėl šiemet visa pieva medumi pakvipo. Bitės tik
dūzgia, ganosi, bijai koją pastatyti, kad neprispaustum pievų
darbininkės. Ir dobilų žiedų gaila, man tik žiedelis, o bitutei
– visi pietūs.
Pernai po didžiosios sausros nusilpę mano bitelės išmirė,
pavasario nesulaukė. Daug kas skundėsi: pas vieną pusė kelmų
pražuvo, pas kitą, net seną ir patyrusį bitininką, dar daugiau
iššalo. Aš anoks ten bitininkas, tik šeimą bitučių laikiau ir
tos nesužiūrėjau. Tad šį pavasarį nusprendžiau daugiau
nebitininkauti, išvalytą avilį pastačiau prieklėtyje, korius
palikau atskirai, kad kaimynų bitės likučius išsineštų, o pats
grįžau į miestą.
Ir
visai netikėtai susimetė bitės prieklėty stovinčiam tuščiame
avilyje. Pastebėjau jas tik vasaroti atvykęs, kai jau korius
buvo susilipdę nuo avilio grindų iki dangčio visokiom kryptim,
visokiais zigzagais.
Nežinojau ko griebtis, kur kreiptis, tik staiga miestelyje
sutikau seną pažįstamą Albertą Sudnių, kuris bites pažinęs dar
iš savo tėvelio rankų ir štai jau penktą dešimtį metų pats jas
tvarko.
Nežinojau, kaip kalbą užvesti, tai pradėjau nuo aktualijų. „Ar
bitės išgyveno praėjusią žiemą?“- paklausiau. „O kaipgi,
išgyveno, vienos numiršta, o kitos gyvena, kaip ir žmonės. Nieko
amžino nėra, ir viskas – amžina,“- mįslingai šypsodamasis
atsakė.- „O pats, ar daug medaus išsukai?“- paklausė.
Tada
ir papasakojau savo bėdą, sėdom į mašiną ir po dešimties minučių
stovėjom prie mano bičių avilio. Atnešiau tuščių rėmelių, dar
virvutės ir peilį. Nukėlėm dangtį. Pakilo debesis, pradėjo
blaškytis, pirmą kartą Bitininką pamatę, bet nepuolė nė viena,
nors ir be apsauginių tinklelių tik su kepurėmis buvom.
Bitininkas su užuojauta, su gailesčiu atsargiai pjaustė tuos
korius, jau ir kirmino pridėtus ir vis kartojo: „Ai bitutės,
bitutės, kaip jūs taip netvarkingai dirbot, ko skubėjot, nei
pačios išgyvensit šitaip įsikūrę, nei kitiems naudos duosit“.
Ėmė išpjautus korius ir dėjo, derino į rėmelius, kad tik mažiau
kirmino žūtų, kad tik daugiau bitelių išsiristų ir, kad tvarka
avilyje būtų.
Kada
kopsime medų?
Šiandien Seimas - lyg didelis apgraužtas, smirdintis kopūstas,
kurį apspitę baltojo kopūstinuko lervos – vikšrai, godžiai
ryjantys kopūsto lapus. Ir tik viena kita bitutė skraido aplink,
bet nuo kopūsto sklindančios smarvės lekia lauk.
Kas
ketveri metai – toks seiminio kopūstinuko ciklas – vyksta
metamorfozė, vikšrai neriasi iš lėliukės šarvų, išskleidžia
baltus sparnus ir plasnoja demonstruodami savo nekaltybę ir
skaistumą. Netgi supanašėja su bitelėmis - geria nektarą, bet
tik tam, kad vėl padėtų savo kiaušinėlius į šį didįjį pūvantį
kopūstą dar ketveriems metams. Bet iš šių kiaušinėlių bitės
neišsiris. Iš jų gali išsiristi tik kopūstą godžiai graužiantys
vikšrai.
Kada
gi Seimas taps aviliu, kuriame bitelės neš medų Lietuvai? Tada,
kai mes tapsime tikraisiais bitininkais, surankiosime pačias
darbščiausias bitutes iš visos Lietuvos ir suspietę perkelsime
ne į smirdintį kopūstą, o į žiedais kvepiantį, tinkamai
prižiūrimą avilį. Tik tada ir tikėkimės medonešio...
Vanda
SAKALAUSKIENĖ
Žiogelis
Lanka
marga be galo,
Tiek
daug švelnių žiedų,
Kodėl ji
nenuvalo
Tau
širdį nuo dyglių.
Kodėl
neberamina,
Ta
pievų tyluma,
Mažytės
kamanėlės,
Ir
žiogelio daina.
Paglosto
lengvas vėjas,
Nusineša
kažką,
Jį
sulaikyt norėjai
Pavargusia ranka.
Kritai į
sodrią žolę-
Juk ji
be dagylių,
Čia pat
žiogelis groja
Mažyčiu
smuikeliu.
Jis
niekad neliūdėjo
Paūksmėj
dobilų.
Kodėl tu
negalėjai
Užgimti
žiogeliu?
Kodėl tu
negalėjai
Užgimti
žiogeliu?
Ar
pralenkiančiu veją
Sparnuotu paukšteliu?
Žolė po
dalgiu krenta,
Ir
tyliai vysta čia,
Žiogelis
nesupranta
Kas tai
yra kančia.
Tu
prišauki
Tu
prišauki užrūstinta vėją
Ir
delnais tu palieski žaibus,
Lai
ugninė kaitra jų užlieja
Migloje
paskandintus laukus.
Netiesa,
kad audra nepraėjo,
Netiesa
apsiniaukęs dangus,
Bus
diena ir šviesi, ir be vėjo,
Tik
tikėk, ir giedra greitai bus.
Pažiūrėk, štai ramunė balta pasikėlė,
Galvele,
nuo išbrinkusios žemės drėgnos,
Ją
suras, atpažins plaštakėlė,
Tarp
žiedų, kai nektaro ieškos.
Tu
prišauki užrūstinta vėją,
Ir
žaibus debesų sūkury tu prišauk,
Bus
giedra, bus giedra, nors audra nepraėjo
Tik
plauk, tik palauk, tik palauk...
Pušis
Aš
vieniša, prie vieškelio dulkėto,
Pušis
palinkus vargana,
Aš
eičiau viešumon, aš šaukčiau, jei galėčiau,
O ką –
nesužinosit niekad, niekada.
Jūs
nusigręžkit, nusigręžkit – juk taip reikia!
Aš tik
pušis, prie kelio vargana
Nudžiuvę
šakos – jos pavėsio nebeteikia,
Pavargusi širdis – ne saulės ji pilna.
Juk ją
nusėdo aitrios kelio dulkės,
Užkliudęs ratas ją įspaudė grindinin
Ir styro
nuoskaudos, kaip surūdiję kulkos,
Tad
bėkite, skubėkite šalin!
***
Žvaigždele prie tavęs nukrisiu,
Ugnimi
būsiu, jūros banga,
Kregždele pas tave atskrisiu,
Jeigu tu
tik pašauksi staiga.
O
palauk, padvejok minutėlę,
Jei
vilties dar turiu – neatimk,
Tarsi
žydrą laukų rugiagėlę,
Mano
saulėtą sapną priimk.
Jei
išnyksi kaip ryto rasa,
Nebyliąją sraige aš pavirsiu,
Prie
skaroto berželio tada,
Prisiglausiu ir tyliai numirsiu...
Antanas
SVIDERSKAS
Prie
Salotės
Tyliai
pasaką seka žilvyčiai,
Ežere
maudos gluosniai žili,
Gal kada
atvažiuosi vėl šičia,
Kur
pušynai žaliuoja melsvi.
Kur
berželis palinkęs prie kelio,
Pasitiks, išlydės vėl tave,
Ežerais
susisupus Pilaitė, tyliai miega nakties vėsoje.
Atvažiuok ankstų vasaros rytmetį
Pažiūrėt
kada sklaidos rūkai,
Atvažiuok vėlų vakarą šičia
Kada
kvepia žuvim ir sakais.
Atvažiuok pasidžiaugt skaisčia saule,
Kaip
gražu čia. Kvepia pievos, miškai.
Lyg ant
delno čia sutelpa visas pasaulis
Tai mano
gražuolė Pilaitė, tai ir mano mielieji namai.
Tėvų
namai
Atsimenu, kai degė žibalinė lempa,
Ir prie
klėtelės motina sena.
Atsimenu
ir tėvą klumpes drožiant,
Ir
darganotas rudenio dienas.
Bet
laikas bėga, nesustoja.
Nameliai
jau tušti.
Nebėr
mamutės sengalvėlės.
Takeliai
užarti…
Lietuviams išeiviams
Jūs
ilgitės dangaus virš Lietuvos,
Gandrų,
sugrįžtančių pavasarį,
Ir kaimo
bažnytėlės ant kalvos,
Ir
ežerų, skaidrių kaip ašara.
Ir
jausmas Baltijos melsvos,
Ir
protėvių apleisto kapo,
Rūtų
vainiko ant galvos,
Gėlėtų
pievų šieno kvapo.
Nemuno
vingio, vakarų,
Kada
skambėjo dainos, eilės,
Ir
nepamirštamų žarų,
Ir
paliktos pirmosios meilės.
Kregždutės lizdo virš langų,
Sodyboj
rymančio smutkelio,
Ir dar
yra brangių žmonių?
Dar
laukia akys miško žalio…
Žiemos
pasaka
Čia mane
lydi žiemos pasaka
Nurimusiom pušim ir sniego sidabru …
Gal šiuo
keliu praskriejo laumė ta,
Paleidus
plaukus ligi pat žvaigždžių?
Gali ji
pabėrė gabalėlius
Iš savo
krištolinių vėtinių?
Dabar gi
saulė renka vėl juos
Nuo
skaisčiai žaižaruojančių laukų.
Čia mane
lydi žiemos pasaka
Šviesiu
baltuojančiu taku…
Saulė
bučiuoja nuogą beržo kasą,
O aš
smagiai pirmyn einu.
Pavasaris
Išeisiu
pavasario rytą,
Kad
kojas man plautų rasa,
Kaip
suokia lakštutė klausysiuos,
O saulė
man šildys rankas.
Kaip
gera pavasarį šičia,
Čia
kvepia pušynai melsvi.
Ir mūsų
Pilaitė čia pastatyta,
Ir ją
mes globojam ir mylim visi.
Kas
pasitiks mane
Kas
pasitiks mane,
Kai
grįšiu vieškeliu plačiu?
Kas
atgaivins mane
Švelniu,
maloniu žodeliu?
Pasitiks
tave pakelėj beržai pasvirę.
Lapų
šnarėjimu gaiviu,
Ir
motinėlė prie darželio
Švelniu švelniu žvilgsniu.
Jonas
ŠARLAUSKAS
Mūsų
bendravimas miške
(Ištrauka iš lyrinės baltosios poemos)
Skiriama
Angelei J.
Dažnai Tavo pasakyti žodžiai tampa sėklomis,
Nukritusiomis į palankią dirvą.
Jos prasikala ir išbujoja jau po to, kai mes išsiskiriame,
Ir tada aš vaikštau po didingą girią, aplankydamas
Kiekvieną žodį, išaugusį iš sėklos į medį,
Prisėsdamas prie kamieno paklausyti jo ošimo,
Ar
paslaptingo šlamesio,
Atveriančio begaliniai plačią žodžio-medžio sielą.
Po to atsikeliu, ranka dėkingai paplekšnoju atsisveikindamas
Per grublėtą žievę ir neskubėdamas traukiu toliau,
Lydimas laiko vėjelio, kartais netikėtai užklupusios audros,
Kurie
neaišku ką kelionėje atnešti gali:
Ar
pilkus apmąstymo debesis garbiniuotus
Su
krištoliniu lietumi – sielos ašarom sūriom,
Ar leis
toliau man mėgautis saulutės spinduliais-glamonėmis,
Akinančiu žydro ir beribio dangaus ilgesingu švytėjimu?..
Aš,
žmogus-ieškotojas.
Myliu ta
paslaptingą, bekraštę ir nerimastingą žodžių-medžių girią
Su
vešlia, sultinga mimikos žole,
Jaustukų
krūmais ir nutylėjimų laukymėm.
Mėgstu pabėgti paklaidžioti po ją tokią,
Kad
pasislėpčiau nuo pulkais mane apnykusių problemų kasdieninių.
Tada
gerais atsiminimais virtęs miškas-rojus priglaudžia ir apgina
mane,
Suteikia jėgų pabaisoms-sunkumams pergalėti,
Neduoda man jisai ilgiau liūdėti,
O
kartais sielą pamaitina, paglosto, nuramina.
Ir
ieškau aš šitam miške gudrios šaunios mergaitės-valdovės jo.
Jinai baikšti, o gal tik paslaptinga nori būti – legendų
gaubiama?
Vis bėga, slepias neaiškumo tankumyne, viliodama mane jai bėgti
iš paskos.
Va, rodos, švysteli tarp žodžių-medžių jos nepaklusnūs
plazdantys plaukai,
Susikibę saulėtom šiaudelių rankom į auksaspalves sruogeles,
O tos
kvatoja, plasnodamos greitumo veržlume, koketiškai man moja:
„Nagi, pavyk, įtemk jėgas, sielos stygas ir dumki paskui mane
greičiau!”
Bet kurgi tau?! Tuoj kelią paskui ją užstoja nežinia iš kur
išdygęs medis.
Pagauk, žmogau, kad nori šią vikruolę…
Ištrauka
iš „Kosminiu memuarų‘‘
Aš su Kometa keliavau begalę šviesmečių šalimais, ir štai atėjo
laikas išskirti savo trajektorijas.
Ir aš
panorau prieš pasmerkdamas save nežinia kiek užtruksiančiai
vienatvei, pabučiuot tą vienintelę Būtybę,
sušildžiusią mane savąja žvaigždiškąja šiluma,
apšvietusią man kelią Optimistine šviesa, neleidusia paklysti
gausybėj neištyrinėtų šviesulių...
„Įžūli mintis“, - liūdnai šaipausi iš savęs,- „Pabučiuoti
Kometą...?!
Cha-cha..., - sudegsi, net nespėjęs prisiliest prie Jos...‘‘
Bet aš ryžausi tokiai beprotybei ir lūpomis palietęs Jos ugninį
šydą,
Nuaustą iš žvaigždelių spindulių,
Pajutau
kaip virpanti Kometos šiluma užlieja mane visą...
Ir jau
vėliau, palikęs vienas Kosminėj tamsoj,
Aš
supratau širdyje mažytį žiburėlį įsižiebus,
Bešildantį mane kaip didelė tikra žvaigždė,
Bet
labiausiai nustebau, išvydęs plazdant ties savo lūpom,
išdrįsusiom paliesti
Visatos Dievaitę, skaistaus baltumo aureolės žiedą.
Išsiskleidė didysis supratimas:
Bučinys,
mane padaręs nemirtingu, nebuvo nuodėmingas, tačiau man perdėm
klastingas.
Buvau
paverstas žemėn nesmengančiu amžinuoju Metagalaktikos
dievu-Ikaru
Kaip
įžūliausias iš keliautojų.
***
Mes
gyvenam tarsi žuvys
Sraunioje laiko upės tėkmėje,
Teka po lašelį akimirksniai, sekundės,
Dingsta
dienos bangoje...
Vingis
po vingio, metai po metų,
Ir srovė
jau baigia išplukdyti mus iš nuostabaus Jaunystės slėnio...
***
Manuoju
kūnu-arfa
Švelnutės Tavo rankos meiliai groja.
Nerimastingai šaukdamos pakilti mus į Rojų svajonių laiptais,
Seniai
pasiilgusių naujų herojų.
Rimtautas ŠPOKAS
Rūkas
Sklandantis rūkas it gerasis ramybės nešėjas užkloja vienur
ar kitur elektros lemputės - miesto žvakelės – skleidžiamą
šviesą, kurią tik įžiebė į namus parlėkęs ir dar suplūkęs
nuo skubėjimo statistinis pilietis. Kai uždegta koridoriaus
lemputės šviesa jį apšvietė, įsitikino viršesnių galių
egzistavimu, pasijuto lyg pats būtų dievas aukštybėse.
Nelaukdamas rytojaus toks statistinis pilietis su
trenksmais nusileido į šiek tiek mažesnes pajamas nei jis
turinčių žmonių pasaulį, pas tuos, kurie tą pavakarę
neskubėjo degti elektros lempučių: taupė arba joms įsižiebti
energija buvo atjungta - neturėjo kuom užsimokėti, ir
pranešė viliojančią naujieną: „jei seksite man iš paskos,
rytoj gyvensite geriau, lemputė švies ne tik mano
koridoriuje, bet ir jūsų, ir ne tik jame, bet ir visose
kitose būsto patalpose“.
Klausimai ir atsakymai išeinant sapnui
Žmogau,
ar dar mąstai, ar kažkada mąstei?
Ar buvo
gera tau kada lėkei, gal to lėkimo buvo maža?
Bet
niekis. Dar ne pabaiga, rytmečio aušra tave palies
Ir
glamonės neleisdama suprasti: ar visa tai ne sapnas, ne miražai,
Neleis
suprasti: sutema, ar vakaras.
Pats esi
lyg tas vizijų sūpuojamas laivelis arba trapus į jas įsimaigęs
narvelis.
Bet
niekis. Neliūdėk. Nebuvo viso to ir tiek.
Matyt,
tau tik prisisapnavo, nors tyliai ašarą braukei. O gal ir ji ne
tavo?
Suspigo
netoliese vaikai. Gal juos matei, gal nematei. Šešėlis it dvasia
ropojo.
Pagalvojai: viso to pačiam gana, greičiau ateitų pabaiga.
Bandei
išspausti dar vieną kitą nusivylimo ašarą.
Tikėjaisi iš gyvenimo naudos, ne per lengviausios, visokios,
ją tolumoj krantai žadėjo.
Pasiekti
juos vyleisi. Prie jų kažkas lyg patį nešė.
Lėkimas
virsdavo tai liepto pabaiga, tai kelio atgaiva į kito kranto
pradžią.
Lėkei jų
link pažeme, norėdamas ir to, ir to, net trečio, o medžiai tik
siūbavo ir niūniavo:
Nusiramink, saldžiai miegok, nors nežinai ar dar pakilsi kitą
rytą?
O jei
sustos tavasis sapnas, neįspėdamas apie savo netikėtą
sustojimą
Ir
paslapčia nutols palikdamas tave ant kranto,
Vietovę,
kurioje gyveno ir nepabaigė darbų.
Ar
nepagalvosi: gal ir gerai.
Galėjo
dar anksčiau nutolti, nes pat lėkei lyg sakalas padebesiais
paskui savo sapną...
O gal
išvis nebuvo nieko, išskyrus sapną,
Kuris
dabar pačiam nebesvarbus,
Svarbiau
už viską nemarumas.
Algimantas ŠUKYS
Šeima
Gyveno šeima - tėvas, motina ir sūnus. Sūnus mėgdavo sportuoti,
šokti. Vieną naktį sūnus miegojo balkone. Kai atsikėlė, ir tuoj
mama klausia, gal sušalai. Sūnus atsakė, kad ne. Sūnus tylomis
spoksojo į lubas, ant kurių matėsi prasimušusios vandens dėmės.
Galgi mama teisi – reikia miegoti ten, kur ji liepia. Staiga jo
ausyse suskambėjo žodžiai: „Žmogus gimsta ne tam, kad skaičiuotų
įvairius trūkumus, o gyventų meilėje“. Tos mintys sūnų nunešė į
tikrovę. Jis netikėtai aprimo. Ta mintis jį nuramino,
atpalaidavo nervus. Mama žvelgė į sūnų su nuostaba, pamatė, kad
jis skutasi - reiškia jau vyras. Sūnus ramiai ėmė svarstyti, ką
jis mėgsta, kuo norėtų tapti. Iki šių metų jis svajojo apie daug
dalykų. Jam atrodė, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo
tvarkytojas. Jis nusprendė važiuoti mokytis. Susipažino su
gražia mergaite vardu Giedrė. Nuvyko į stotį, paskambino mamai,
o ji buvo prieš tai, kad niekur nevažiuotų. Sūnus pakabino
ragelį. Mama laukė sūnaus pašnekesio. Iki traukinio išėjimo buvo
likę minutės. Jis paėmė lagaminėlį, išbėgo į peroną ir staiga
pamatė Giedrę. Vaikinas viena ranka apkabino mergaitę, ir abu
nubėgo vagonų link. Jie norėtų bėgti kartu toli, toli. Įsėdo į
vagoną, traukinys pajudėjo. Mergaitė nieko nepaklausė, vaikinas
nieko neatsakė, atsisveikinimo minutę jie pasibučiavo.
-
Sudie,
Giedre.
-
Parašyk
laišką, nekantriai lauksiu.
Meilė- visų svarbiausia
„Neišmeskite meilės laiškų, kad ir tada, kai meilės aistra
praeina“, - sako Valentinas. Šioje žemėje žmogaus gyvenimas
trumpas, Valentino žmona mirė. Jis liko vienas. Vyrui sunku
surasti moterį, kuri būtų vadinama didžiąja raide. Valentinas
nepasimetė, lankė šokius, kam virš 30 metų. Susipažino su
moterimi vardu Gintarė. Gintarė puiki, suprantanti vyrą
kiekviename žingsnyje. Jie gyvena laimingai, susilaukė dukterų.
Daug dėmesio skiria sveikatai. Kai duktė atsigula miegoti,
sutuoktiniai daugiausia skaito laikraščius, knygas. Jiems meilė
neprasidėjo iš pirmo žvilgsnio. Dabar pora kaip akies vyzdį
saugo asmeninį gyvenimą. Apie savo asmeninį gyvenimą Gintarė
pasakoja savo artimiesiems, tačiau kalba bendrais bruožais.
Valentinas ankstį keliasi, padeda dukrai tvarkyti savo
asmeninius daiktus. Gintarė savo vyrą vadina džiaugsmu. Gintarė
didžiuojasi Valentinu, džiaugiasi, kad jis yra toks, koks yra.
„Esu laiminga, kad net jaučiuosi kalta. Gyvenu su mylimu vyru,
auginu nuostabią dukrą. Kai esi mylima ir įsimylėjusi ir labai
laiminga, norisi šokti, dainuoti“. Tai tegul gyvena laimingai
visą gyvenimą.
PANAUDOTA
LITERATŪRA
KAUNAS, Domas. Knygos dalia : Mažosios Lietuvos knygos istorijos
tyrinėjimai. Vilnius : Pradai,1999, 325 p. ISBN 9986-943-25-6.
Knygotyra : enciklopedinis žodynas. Vilnius : Alma littera,
1997. 413 p. ISBN 9986-02-352-1.
LUNSKAJA, Oneta. Baltosios Pajautos slėnis : gintarinės tautos
savasties epas, Vilnius, 2001, p. 134-135.
MERKYS, Vytautas. Knygnešių laikai, 1864-1904. Vilnius :
Valstybinis leidybos centras, 1994. 419 p. ISBN 9986-09-018-0.
ŠARLAUSKIENĖ, Angelė. Pilaitė : praeitis, dabartis, ateitis.
Vilnius, 2003, p.22, 59-60.
|
2005 metai
|
PILAITĖS GIESMININKAI
Vilniaus Pilaitės rajono gyventojų
kūryba
2
Pilaitės „Poezijos
pavasaris’2005“, kuris čia rengiamas trečią kartą iš eilės,
skiriamas nepakartojamai
baltiškai savimonei gaivinti
Leidykla SAVO
Vilnius 2005
UDK 888.2-1
Pi 58
Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

Sudarė Angelė Šarlauskienė
Leidinys
išleistas iš 2 % fizinių asmenų pajamų
© Pilaitės bendruomenė, 2005
© Pratarmė, Angelė
Šarlauskienė, 2005
© Viršelis, iliustracija, Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2005
© Leidykla SAVO, 2005
PRATARMĖ
Lietuvybės tvirtumo
šaknys.
Lietuviai turi senas eiliavimo tradicijas. Senolių eiliuota
kūryba mus pasiekė dainuojamosios tautosakos (sakytinės liaudies
kūrybos: dainų ir giesmių) pavidalu. Jos pagrindas – eilės.
Stulbina dainuojamosios tautosakos apimtys, juolab kad bent kiek
sistemingiau rinkti ji pradėta palyginus neseniai – XX amžiuje.
Lietuvių tauta ne vieną šimtmetį kentusi didžiųjų savo kaimynių
politinį terorą, nukreiptą jos tautinei savimonei ir kalbai
naikinti, savo baltišką dvasią stiprino dainomis, eilėmis. Jose
neužtiksime keršto priešams motyvų. Jose viltis, kad juodos
dienos baigsis ir išauš šviesus rytas. Dainos, eilės lietuvį
lydėjo pačiomis svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis.
Valstybingumo atkūrimo laikotarpis, iš pagrindų sudrebinęs
Blogio imperijos pamatus, siejamas su Dainuojančiosios
revoliucijos vardu. Retas jos mitingas neprasidėdavo ir
nepasibaigdavo dainomis. Jų metu būdavo skaitomos ir eilės. Gal
tai ir padėjo, kad būtų išvengta didesnio kraujo praliejimo?
Maloniai nuteikia pastarųjų metų statistika: iš visos grožinės
originalios literatūros, išleidžiamos mūsų šalyje, poezija
sudaro apie penkiasdešimt nuošimčių. Tai rodo, kad ne vieną
Lietuvos žmogų eiliavimas yra pakerėjęs. Džiugu, kad ir laikui
bėgant noras savo dvasinėmis patirtimis pasidalinti su kitais
žmonėmis nepranyko.
Eilėraščių knygelės nepatenka į pačių skaitomiausių ar itin perkamų
(bestselerių) leidinių sąrašus. Poezija kaip grožinės kūrybos
žanras yra svarbi žmonijai: ji pakylėja virš kasdienybės, padeda
įžvelgti žmogaus būties įvairialypiškumą ir trapumą, sumažina
emocinę įtampą ir t.t. UNESCO, siekdama poeziją populiarinti,
2000 metų kovo 21-ąją paskelbė Pasauline poezijos diena.
Lietuvoje šiuo tikslu jau kelis dešimtmečius vyksta Poezijos
pavasario renginiai.
Poezijos pavasaris
Lietuvoje – iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys, kurį
1965 metais inicijavo ir kasmet gegužės mėnesį rengia Rašytojų
sąjunga. Jam skirtų renginių banga nusirita per visą Lietuvą.
Tradicija tapo prieš pat šią šventę išleisti naujų eilėraščių,
poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachą „Poezijos
pavasaris“.
Praeitais metais Poezijos pavasariui, kuris Pilaitėje surengtas antrą
kartą iš eilės, buvo išleistas leidinys, kuris, kaip ir pats
renginys, susilaukė dėmesio. Nuspręsta, jei atsiras norinčių
spausdintis tokiam tikslui skirtame leidinyje, ir bus lėšų jam
leisti, tai leidinys pasirodys kasmet. „Pilaitės giesmininkai“
tik iš dalies bus tęstinis leidinys. Jis skirsis apipavidalinimu
ir turės savitą akcentą: kaip ir kiekvienų metų Poezijos
pavasario šventė. Praeitų metų toks renginys Pilaitėje buvo
skirtas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti. Jo
epigrafu pasirinktas Vytauto Pelakausko eilėraštis „Išmirusių
bičių medus“. Renginio metu prisiminta Mažosios Lietuvos
(Karaliaučiaus krašto), kurios vietovardžių pavadinimais ir to
krašto iškilių asmenybių pavardėmis pavadintos Pilaitės gatvės,
įnašas į lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis leidimą, kai
Carinė Rusija 1864-1904 metais ją buvo uždraudusi leisti ir
platinti Didžiojoje Lietuvoje. Renginio akcentu pasirenkamas
kūrinys, kuris labiausiai tinka jo dvasiai išreikšti. Jis
skelbiamas pačioje leidinio pradžioje vietoj epigrafo. Šiais
metais pasirinktas Mindaugo Bernatonio (gamtininko-hidrologo,
pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant)
tarmiškas eilėraštis-giesmė „Unt rasų saulala tekėjo“.
Juo norėtumėme atkreipti dėmesį į tuos baltiškosios
savimonės klodus, kurie lietuvių tautai padėjo išlikti su savita
kalba, papročiais pačiu jai nepalankiausiu istorinių kataklizmų
laiku. Protėvių kūrybinis palikimas, mus pasiekęs tautosakiniu
pavidalu, liudija lietuvių norą gyventi darnoje su aplinka:
gamta, artimiausiais ir tolimiausiais kaimynais. Ženklus
pakantumas kitatikiams, neturėjimas noro keršyti net juos
engusioms tautoms, – tai tik keletas lietuvių tautos
savybių. To ypačiai pasigendama dabar, kai saldus žodis
laisvė tapo realybe. Tačiau vietoje iškovoto kelio į malonesnę
ateitį, pasirinktas takelis į liūną, kurioje mažuma siekia tik
sau sausesnio kupsto. Paminti daugumos Lietuvos gyventojų
lūkesčiai, nepaisoma jų prigimtinių teisių. Sunku būti
liudininkais naikinamos Vilniaus ir kitų didžiųjų Lietuvos
miestų senosios architektūros, žalųjų plotų juose, stebėti
brutalų daugiabučių rajonų plotų sutankinimą, kuriuose žmogaus
gyvybinė erdvė lieka tik jo būstas, laiptinė, šaligatvis.
Sudarytos sąlygos iki dykynių „praretinti“ vertingus miškus.
Masiškai privatizuotos prieigos prie daugelio pamėgtų
vandenviečių. Žodžiu, paminta sąžinė... Nebeprisimenamas
pilietinės atsakomybės jausmas. Neieškoma būdų spartėjančiai
jaunimo emigracijai į svečias šalis sustabdyti. Kaimai –
amžinieji baltiškos savimonės židiniai virsta nusigyvenusių,
prasigėrusių žmonių liūnu.
Pilaitės kūrėjai.
Sunku Pilaitėje sužinoti tikslų poetų ir literatų skaičių.
Riboja fizinės galimybės. Be to, ne visi išdrįsta viešai
prisipažinti, kad kažkada yra eiliavę, juolab plačiau paviešinti
ankstyvųjų įkvėpimų vaisius. Anais metais ruošiant „Pilaitės
giesmininkų“ rinkinį, jam savo kūrybos pateikė daugiau nei
trisdešimt autorių, kuriančių eiles, miniatiūras, trumpus
apmąstymus apie būtį ir amžinąsias bei praeinančias vertybes.
Daugumos šių autorių kūryba pristatoma ir šių metų leidinyje. Jų
skaičius siekia trisdešimt penkis. Kai kuriems kūrėjams
šis leidinys yra galimybė paskleisti savo kūrybą už artimų
draugų rato. Tačiau čia yra autorių, kurių kūryba nesyk
publikuota krašto spaudoje ar paskleista atskirais leidiniais.
Iš Pilaitės gyventojų eilėraščių rinkinius yra išleidę Antanas
Sviderskas ir Ingrida Čepatienė, čia neseniai gyvenęs ir
palaikantis glaudžius ryšius su Pilaitės seniūnija, Pagyvenusių
žmonių dienos centru politikas, kultūros veikėjas, poetas-epigramistas
Viktoras Libertis. Savo eiles pirmam rinkiniui išleisti parengė
Dalia Tarailienė – germanistė ir visuomenės veikėja. Eiles
rašyti pradėjo studijuodama Vilniaus universitete. Jos buvo
skelbtos įvairiuose leidiniuose („Jaunimo gretos“, „Moksleivis“,
„Atgimimas“, „Respublika“). Sutiko savo eiles šiame rinkinyje
publikuoti lituanistė Rita Minikauskaitė, eiliuoti pradėjusi dar
vyresnėse mokyklos klasėse. Jos kūrybą yra spausdinę žurnalai
„Moksleivis“, „Nemunas“, taip pat ji skelbta „Poezijos
pavasario“ almanachuose. Iš vaikystės eiles rašo Vanda Pipirienė.
Jos kūryba spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje. Į Pilaitės
kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą
parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska,
kuri eiles rašė ir tremtyje, svečioje šalyje. Nepadeda plunksnos
į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių pakaktų atskiram
rinkiniui išleisti, persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio.
Nors Karolina Biekšaitė-Jezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės
bendruomenę ji pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais
darbais su skambiais poetiniais prierašais. Jų pagrindinė
tematika – nepakartojama šalis Tėvynė Lietuva. Jos darbai
pasirinkti ir šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms. Poetinis
įkvėpimas dažnai aplanko anksčiau. Pilaitėje gyvenusią gydytoją
Nijolę Jogailaitę N. Laugalis. Pensininkė felčerė Danutė
Makuškienė taip pat eiliuoja. Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus
universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo
rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos
sienlaikraštyje. Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės
Angelės Jonaitytės eilės, kurias ji kūrė besimokydama vidurinėje
mokykloje. Miškininkas daktaras
Antanas Stackevičius
pastaruoju metu besidarbuojantis apželdinant Vilniaus miestą
taip pat eiliuoja. Šiam rinkiniui perdavė Anykščiams, iš kurio
apylinkių yra kilęs, paskirtą eilėraštį. Savy visiškai neseniai
poetinį talentą atskleidė ir muzikas Jonas Sakalauskas.
Elektroninės žinutės širdies damai virto eilėmis. Nesvetimas
eiliavimas ir bendruomenės pirmininkės pavaduotojui, uoliam
Pilaitės miškų gynėjui, politikui ir kovotojui už visuotinio
teisingumo įtvirtinimą Lietuvoje Vytautui Pelakauskui. Tiksliųjų
mokslų daktaras Jonas Šarlauskas yra buvęs Vilniaus universitete
veikusio fantastinės kūrybos klubo „Dorado“ narys, taip pat
pasiūlė vieną kitą kūrinėlį, derantį šiam leidiniui. Pilaitėje
gyvenanti ir lenkų kalba kurianti Pagyvenusių žmonių dienos
centro lankytoja Jadwiga Krysztul sukūrė esė šviesiam popiežiaus
Jono Pauliaus II atminimui, kur gvildenama amžinoji žmonijos
darnaus bendrabūvio tema: atleidimo tema. Neišsenka ir rusų
kalba rašančio aukštesniojo statybų specialisto Stepo Gadliausko
eilių skrynelė.
Toliau skelbiamos Pilaitėje gyvenančio bardo (bardas – pagal savo
eiles kuriantis ir dainuojantis poetas), žurnalisto Alberto
Antanavičius eilės, kurioms muziką kuria ir profesionalai.
Dailininkė ir psichologė Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji
rašo ir atlieka dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas,
profesionalus muzikas. Šiame rinkinyje skelbiamas ir jos tekstas
naujai dainai. Rasa Dykinaitė, studijavusi lituanistiką, o dabar
kinologė, nuo mokyklos suolo rašo eiles bei pati joms kuria
muziką, pati ir dainuoja draugams. Savo kūryba ir toliau
dalinasi Pilaitės pagyvenusiųjų žmonių dienos centro aktyvistai:
Antanas Sviderskas ir buvęs žurnalistas Algimantas Šukys. Į šių
metų leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos
Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai
Pilaitėje kuria ir moksleiviai. Praeitų metų leidinyje beveik pusė
jo autorių buvo moksleiviai. Tenka apgailestauti, kad šiam
„Pilaitės giesmininkų“ rinkiniui negalime pateikti tiek pat ar
daugiau moksleivių kūrybos, kaip praeitą kartą. Viena iš
priežasčių – dideli mokytojų, galinčių skatinti moksleivių
kūrybines galias, krūviai; galbūt ir pats jaunųjų žmonių
blėstantis požiūris į eilių rašymą, kai tiek daug galimybių
įvairiausiai saviraiškai.
Nemažai eilių yra sukūrusios vyresniųjų klasių Pilaitės vidurinės
mokyklos moksleivės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė,
Virginija Rutkauskaitė. Tęsiame jų kūrybos pristatymą. Eiles
šiam leidiniui pateikė ir šios mokyklos dešimtokas Julius
Paškevičius. Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje
kūrybingiausios septintokės: Eglė Baliutavičiūtė, Miglė
Kirklytė, Žyginta Launagaitė, Aistė Sereičikaitė, Kristina
Uscilaitė. Šias kūrėjas skatina kurti lietuvių kalbos ir
literatūros mokytoja Elena Palubinskienė, kuri yra čia
įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo vadovė. Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos Jaunučių choro dainorėlius ir toliau eiliuoti
skatina choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė.
Jie dažnai eiles sukuria sugrįžę iš mokomųjų, koncertinių ir
pažintinių kelionių po gimtąjį kraštą ar sudalyvavę gamtos
išsaugojimui bei jos gražinimui skirtuose renginiuose, kurie
tapo neatskiriama šių dainininkų turiningo laisvalaikio dalimi.
Tarpe naujų tokių kūrėjų pasirodė trečiokė Laura Kazlauskaitė.
Tęsiame dainorėlių Daumanto Mačiulio ir Justės Smulėnaitės eilių
pristatymą.
Dėkingi visiems, kurie atsiliepė ir patikėjo savo kūrybą antram
„Pilaitės giesmininkų“ rinkiniui. Norėtųsi, kad šiame žmogiškų
vertybių perkainojimo tarpsnyje nestokotumėme ir savo
mikrorajone eiles rašančių žmonių. Norėtųsi, kad Poezijos
pavasariui skirta šventė įsitvirtintų Pilaitėje ir taptų šio
Vilniaus rajono išskirtine švente. Džiaugsimės, jei kartą per
metus galėsime susirinkti eilių drauge pasiklausyti prie
girininko Vytauto ir Živilės Dabriškų seno medinio namo Pilaitės
miške (ten vyksta ,,Poezijos pavasariui“ skirti renginiai). Gal
skaitomos ir dainuojamos eilės mums primins iš kur galėtume
pasisemti stiprybės baltiškai savimonei išlaikyti.
Jau dabar pradėkite siųsti savo kūrybą ateinančių metų „Pilaitės
giesmininkų“ rinkiniui el. paštu: angele_sarlauskiene@ktv.lt
arba tartis kaip ją perduoti (skambinti telefonu: (85) 2 777
333; kreiptis į Janiną).
dr. Angelė Šarlauskienė,
Pilaitė bendruomenės kronikininkė
Vietoj epigrafo
Unt rasų saulala tekėjo
Tekėk tekėk, saulala,
Nešk nešk rasų rasely,
Raselą, tyrą ir
skaidrią,
Kupolėlą, lengvą,
skaisčią.
Tekėk ir tu mėnulėli,
Nešk nešk rūką ūkelį,
Ūkely šaltų, tirštų;
Globok gi dangaus žvaigždeles visas.
Plaukit plaukit upės, upelas,
Neškit neškit į tolimą kraštų, šalely
Vainikėlius rūtų, dobilalių.
Oi, neužgeskit mergų, bernelių žvakelas.
Bręskit ir jūs rugiai, kvieteliai,
Auginkit mums duonelą, pyragėlį.
Apeisma, apjuosma, jūs lauką, laukelį,
Nuo pikta šėtona apsaugosma!
Oi, gi ąžuole, didis stovėk ti
Unt aukštą kalną, kluonelą.
Oi, nepalūžk per audrą anei per viesulų,
Oi, ąžuole, ąžuolali, žaliasai.
Deg deg, ugnela, Gabijėla,
Šildyk žemelą, motiną Žemynėlą
Ir mūs mirusiam pratėviam
Žarijų, taip pat šilumas nepagailėk.
O mes braliai, seserėlas
Tikėsma ir melsma sava dievaičius,
Malonės, atpildą prašysma ne tik per rasų,
Ale visuomet pakol gyvi būsma!
Mindaugas
BERNATONIS
MOKSLEIVIŲ
KŪRYBA
Andželika
ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
(Pilaitės
vidurinės
mokyklos absolventė)
Aš išskrisiu plaštake
Mane slegia našta
Būties trapios,
Ir aš noriu pakilt
Plaštake.
Aš paliksiu vienišą
topolį,
Kuris virpa nuo šalčio
rudens,
Aš negrįšiu su
grįžtančiais paukščiais,
Ir namie mano vėjai
gyvens.
Aš negrįšiu su
bundančia saule,
Aš negrįšiu čionai
niekados...
Gal seniai man išeiti
reikėjo
Ir negrįžt niekados
niekados...
***
Namuos nutilo visos
dainos.
Net laikrodžiai nustojo
plakt širdim...
Ir neramia tyla alsuoja
sienos,
Nes išėjai tu su
naktim...
Man svetimas dabar
pasaulis,
Kurį mylėjau taip
karštai,
Ir liepų linija prie
kapo,
Nejau tai ją tu
pamilai?
Namuos nutilo visos
dainos.
Net laikrodžiai nustojo
plakt širdim...
Prie liepų linijos
sugrįžom
Žiedų verkimo
paslaptim.
Man svetimas dabar
pasaulis,
Kurį mylėjau taip
karštai,
Ir žiedus liepos vėjas
neša,
Dainuodamas taip
neramiai.
Namuos nutilo visos
dainos.
Net laikrodžiai nustojo
plakt širdim...
Žinau, – esi kažkur čia
pasislėpus,
Ir sienos namų dar
alsuoja Tavim.
Tragedija nėra baisi
Tragiškam gyvenimo
scenarijuj
Tūkstančiai veikėjų,
virtę aukomis.
Saldi ironija ir
nelaukta apgaulė –
Tik tūkstančiai trapių
gyvenimų...
Malšina skausmą sieloj
gimusi viltis,
Bet neskubėk gyventi,
kol Tragedija
Nesuvaidino lemiamo
vaidmens
Gyvenime, kur kryžkelių
– be galo!
Bet neskubėk gyvent,
kol Alastoras,
Kerštaudamas Tau
nežinia už ką,
Įjungs melodiją su Dance
macabre,
Plokštelę apdulkėjusiam
patefone.
Gyvenime, kur kryžkelių
– be galo,
Turėsi Tu daugiau dar
vaidmenų,
Kuomet Tragedija į
ranką bruks scenarijų,
Turėsi pasirinkt: jį
imt ar ne?
Eglė BALIUTAVIČIŪTĖ
(7 klasė)
Akys
(miniatiūra)
Berniukas, ką tik
žaidęs kieme, staiga supyksta, nes kažkas iš jo atėmė žaislą.
Vaikas tenori jį atgauti. Jo balsas ramus, vaikiškas, šiek tiek
nedrąsus ir visai nepiktas. Tik akys... Tos žaibus laidančios
akys išduoda, kas vyksta vaiko širdy...
Kelias
(miniatiūra)
Vieną vakarą ji
išėjo iš namų. Ėjo ilgu plačiu keliu neatsigręždama ir
nesidairydama. Kai nežinia kodėl atsisuko atgal, panoro
grįžti... Bėgo klupdama, be galo skubėdama, netikėtai supratusi,
kad buvo pasukusi ne tuo keliu...
Aušra BUČYTĖ
Kelyje
Tu nežinojai kur ėjai,
Blaškeisi vėjo apsupty.
Keliaudamas tu
nugriuvai
Ir kėleisi gyvenimo
kely.
Ir nežinojai kur
nueisi,
Kuo būsi tu –
nenumanei,
Ragaudamas gyvenimą
kaip vaisių
Tu mokeis, patarimų jo
prašei.
Keliaudamas keliu
vingiuotu
Daug kryžkelių tu
priėjai,
Reikėjo tam kely
šokuoti,
Ar laimę vytis, kaip
matai.
Ir dar šiame take
vėjuotam
Tu griūsi daugkart
skaudžiai ar lengvai,
Taip pat jame, žingsniu
matuotam,
Tik gėrio trokški ir
viskas bus gerai.
Žuvėdra
Klykia, garsiai klykia.
Tai ji, tai ji, ar
matai?
Žuvėdra, baltoji
mažytė,
Pasiklydusi nuo būrio
čionai.
Ji vaikšto mažom
kojytėm
Per dideles smėlio
pusnis,
Bando skristi, –
nepavyksta,
Sparneliai neklauso dar
vis.
Ji ieško kažko iš
savųjų
Taip gailiai gailiai
klykdama.
Pasimetė visai dar
mažytė –
Nemokanti skrist,
alkana.
Baltoji žuvėdra visai
jau nusilpo.
Negi nieks nepagelbės
šiam paukščiui gražiam?
Ei, žmonės, žmonės,
argi nematot?
Padėkit paukščiui
mielam.
Ir kartą žuvėdra,
mažytė mažytė,
Belaukianti savo
lemties,
Išgelbėta buvo mažos
mergytės,
Išplėšusios paukštį iš
baisios mirties.
Dėkojo žuvėdra savo
globėjai,
Dėkojo išskleidus
sparnus.
Išskrido į žydrąją ir
šviesią padangę,
Išskrido į savo namus.
Žvaigždė
Skaidria nakties
padange
Skrieja tūkstančiai
žiburių.
Pažvelk ir tu į dangų
Ir pamatysi daug
žvaigždžių.
Vienos jų mirksi
skaisčiai,
Kitos dega amžina
liepsna,
Trečios atrodo taip
vaizdžiai,
Ketvirtųjų lyg visai
nėra.
Jei bus tau kada
liūdna, –
Pakelk akis aukštyn.
Žiūrėk, kas daros ten,
kas būna,
Kaip viskas slenka vis
artyn.
Ir pamatai tu žvaigždę,
vakarinę.
Ji šviečia per amžius
amžinai.
Štai ten suspindo ir
Aušrinė,
Taip ryškiai, skaisčiai
ir gražiai.
Kitur žvaigždė neseniai
užgeso:
Vietoj jos suspindi
kita.
Atrodo, lyg ji auga,
bręsta
Ir tampa danguj sava.
O ten žvaigždelė
krinta.
Spėk sugalvoti norą tu.
Ji lyg atsisveikina ir
linki
Tau saldžių saldžių
sapnų.
Laura KAZLAUSKAITĖ
(3 klasė)
Laukiam vasaros
Mes laukiam vasarėlės,
Nors dar tiktai žiema.
Tos vasariškos gėlės
Primins ją visada.
Ir paukščių laukiam
laukiam,
Mažų ir didelių.
Ir vasarą mes
plaukiam,
Ir laukiam vandenų.
Pavasario gėlės
Pavasario saulytė
Šypsosi aukštai,
O ant šakos paukštytė,
Gieda sau smagiai.
Žibutės sužydėjo
Žaliajame miške,
Pakalnėj sublizgėjo
Šilagėlė viena.
Miglė KIRKLYTĖ
(7 klasė)
Ar ilgas kelias iki
horizonto
(ištraukos iš vienos
septintokės dienoraščio)
Sausio 10 diena
Kartais
man kyla keistų klausimų... Pavyzdžiui, kiek laiko reikėtų
keliauti, kol pasiektum horizontą? Žinoma, aš puikiai suprantu,
kad tai neįmanoma, bet nejaugi draudžiama svajoti? Taigi vis
dažniau užklumpu save mąstančią: ,,Kas būtų, jei taip nutiktų?
Ką aš jausčiau, jei sėdėčiau ant pasaulio krašto ir stebėčiau
saulę?“
Šįkart negaliu
daugiau rašyti, nes mama kviečia vakarienės...
Sausio 11 diena
Neįtikėtina! Jeigu kas nors perskaitytų mano dienoraštį (nors
tikiuosi, kad taip nebus), lažinuosi iš visko, ką turiu, –
tikrai nepatikėtų tuo, ką aš patyriau...!
Vakar naktį jau
buvau beveik užmigusi, kai staiga išgirdau tylią melodiją.
Negali būti, kad tėvai tokiu laiku įsijungtų muziką. Juk jie
seniai miega... Ir staiga pradėjo dėtis dar keistesni dalykai.
Iš po lovos ėmė sklisti rausva šviesa. Nedrįsau pažiūrėti, kas
ten, nes buvo baisu... Maniau, kad sapnuoju. Gal tai mano mažoji
sesutė bando mane išgąsdinti? Vos spėjau taip pamanyti, kažkas
paėmė mano ranką ir sugniaužė savojoje. Jutau keistą šilumą, bet
kartu mane apgaubė ramybė ir jaukumas... Nežinau, kas įvyko
vėliau, bet po poros akimirkų pajutau, kad skrendu! Skridau virš
baltų debesų į bekraštę tolybę... Horizonte spinduliavo ta pati
rausva šviesa, kuri sklido ir iš po mano lovos. Palaukite
minutę! Ar aš pasakiau, kad skrendu? Taip taip! Ant mano
nugaros buvo išdygę perregimi sparnai.
Netrukus kažkokia
jėga privertė mane sustoti ir nusileisti. Nusileidusi po kojomis
pajutau minkštą žalią žolę (nors dabar šalčiausias žiemos
vidurys). Supratau, kad esu basa. Staiga suvokiau: aš
apsirengusi tik naktiniais, kuriuos apsivilkau eidama miegoti. O
n e! Ką pagalvos žmonės, pamatę mane ŠITOKIĄ?! Žinoma, kad
žmonių čia nė kvapo, – į galvą neatėjo...
Kadangi buvau
susirūpinusi savo išvaizda, nė nepastebėjau, kas vyksta
aplink... Iš visų pusių dangus tiesiog spinduliavo rausva
šviesa, o aš stovėjau ant... bedugnės krašto! Ne, tai ne
bedugnė, tai p a s a u l i o k r a š t a s – kelio iki
horizonto pabaiga! Man užgniaužė kvapą... pritrūkau žodžių.
Stoviu ant pasaulio krašto ir iš arti stebiu bedugnėn
besileidžiančią saulę. Vos pajėgusi atplėšti akis nuo bedugnės,
gavau dar vieną nuostabos dozę. Aplink mane vakaro sutemose šoko
žvaigždės... Netikėjau savo akimis. Visa tai atrodė kaip pasaka.
Pasitryniau akis ir dėl tikrumo, ar aš tik nesapnuoju,
įsižnybiau į ranką. Oi, skauda!
Pabudau. Nejaugi tai
buvo tik sapnas? Iki šiol neatsipeikėju... Viskas atrodė taip
tikroviška...
Sausio 12 diena
Papasakojau draugėms, ką patyriau šiąnakt. Nė viena nepatikėjo.
Nepatikėjo, kad aš žinau, kaip atrodo pasaulio kraštas?!
Žyginta Launagaitė
(7 klasė)
Meilės lietus
(miniatiūra)
Alma sėdėjo prie
lango ir didelėm žalsvom akim žvelgė į pilka debesų staltiese
užtiestą dangų, paskui į tolumoje nusidriekusius, pro
daugiaaukščius namus vos matomus laukus. Kur ne kur dar baltavo
sniegas, pro kurį į saulę nedrąsiai kėlė savo stiebelius gležna
blyški žolė.
Ant stogų kabančios
blizgios varveklių kekės tirpo ir lašėjo ant pilkų grindinio
plytelių. Mergaitė baiminosi sumaišties, to keisto jausmo, kurio
iki šiol nebuvo pažinusi, įvardijusi. Kažkas, tarsi norėdamas
ištrūkti, spurdėjo jos širdyje. Argi galėjo mergaitė žinoti,
kad taip nelauktai į jos širdį pasibeldė pirmoji meilė... Alma
atsivertė dienoraštį ir ėmė rašyti: ,,Mielas dienorašti, niekada
netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, o dabar tikiu. Argi aš
galėjau pagalvoti, kad būtent man taip atsitiks? Negaliu
patikėti, kad įsimylėjau... Nemoku net paaiškinti, kas yra
meilė, bet suprantu, kad tai nuostabu, kad tai didžiausia dovana
man – septintokei...“
Minutėlę mergaitė
atitraukė parkerį nuo popieriaus lapo ir vėl pažvelgė pro langą.
,,Dangus verkia“, – pagalvojo ji. Ir iš tiesų lijo. Dideli
sunkūs lašai krito ant pilkų grindinio plytelių. Alma staiga
pašoko ir išbėgo į lietų. Lietaus lašai, šalti kaip ledas,
prausė jai veidą. Bet ji to šalčio nejautė... Kaimynai ir gatve
skubantys žmonės nustebę žiūrėjo į mergaitę, kuri maudėsi meilės
lietuje...
Daumantas MAČIULIS
(3
klasė)
Gerieji gamtininkai
Prie kelelio pilko
Ąžuolas šakotas auga.
Greta ąžuolo senolio
Ir pušelės glaudžias.
Mato ąžuolas senelis,
Kas miškely vyko,
Kiek grybautojų per
rudenį
Šiukšlių čia paliko.
O gerieji gamtininkai
Tas šiukšles išvalė.
O medeliai, medeliukai
Jiems šakom
mojavo.
Julius PAŠKEVIČIUS
(10
klasė)
Mamai
Tau mano mamyte, pirmieji žiedai,
Penki atgailaujantys žodžiai, –
Deja, taip ir neištarti, nepailstančiai globotojai.
Mėlynaisiais lapeliais apkarę šlaitai
Tik ir šaukia:
– Kur jūs, vaikai?! Juk
jos, žibutės, tam ir skirtos
Sunkiu rūpesčiu išartai josios širdžiai.
Pasėjus nors kiek padėkos, pagarbos,
Spalvom užsiklos visos žaizdos.
Pasimirš,
Pasimirš nors sekundei
Tos nerimo naktys,
Kuomet su aštriai išgaląstais plūgais
Buvo kapstytos motinos akys,
Ir užlies džiaugsmo ašarų liūnas
Jos sužydėjusią širdį.
Tuomet nuoširdžiu žvilgsniu belieka tarti:
Mama, aš tave myliu!
Angelas
Jei turėčiau sparnus,
Pašokčiau ir skrisčiau aš į jausmus,
Į norus, svajones ir aukščiau – į sapnus.
Aš nuskriečiau ten, kur tylu,
Pasislėpčiau kažkur, kur tamsu,
Ir laukčiau
Šilčiausios šviesos, mieliausių garsų,
Švelniausių jausmų.
Aš laukčiau tavęs,
Nes tu – mano viltis ir gyvenimas!
Tu – mano angelas!
Juk sparnų iš tiesų neturiu!
– Angelėli, kur tu?!
Laikyk!
Aš krentu !
Dabar be tavęs
Galva lyg vyno taurė su lašeliu to svajonių skonio,
Apnūdusi nuo ilgesio ar nevilties.
Juk nesvarbu, – sudegus žvakė daugiau nebežibės,
O apvarvėjusi, įamžinta prisiminimais,
Žvakidė jos stovės... stovės…
Vyniojas aplink širdį beaidžiai smuiko gryžiai, –
Toks skardus, duslus garsas apie meilę
Sušaldo dar nespėjusią įšilti širdį.
O ji tik ilgesiu niūniuoja
Melodiją, sukurtą iš vilties, svajonių.
Žvaigždėtą dangų ir mėnulį keičia saulė ir šviesa,
Lapuotą rudenį užgožia žiemos balta ranka.
O tu sakyk,
Kas man pakeis tave?
Virginija
RUTKAUSKAITĖ
(Pilaitės vidurinės
mokyklos absolventė)
Beprotybė,
Pakibusi galvoj ant siūlų,
Siūbuoja ten, atgal,
0
protas sako:
–
Žiūriu! Matau! Galiu tave pagaut!
Štai
siūlai rožiniai nuplyšta,
0
varnos pakelia sparnus,
0
beprotybė negailestingai dūžta,
Ir
protas miršta neramus.
***
Lyg kariai mirties lauke
Žvelgia į tave pilka minia.
0 tu visiškai viena,
Nuogumą bandai pridengti ranka...,
Bet
sustingusi minia
Ruošiasi pamerkt tave,
Palydėti nebūtin –
Savidestrukcijos šalin.
Vėjas plaiksto mano
plaukus...
Vėjas plaiksto mano
plaukus,
Rojaus minkštumo
debesyse pasinėriau
Ir išgirdau kažką
šaukiant,
Išgirdau vėją man
raudant.
Vėjas plaiksto mano
plaukus:
– Būk maža, užmiršta,
vieniša gėlelė!
Būk dulkėm virtusi
akmeninė statula!
Būk medžių nudžiuvusių
šakelė!
Būk išsekusi, deganti,
ugninė dykuma!
Būk vienintelė, kurią
galiu paliesti
Savo sužeistais
sparnais!
Būk vienintelė, kurią
galiu vilioti
Savo netylančiais
aidais!
Vėjas plaiksto mano
plaukus...
Aistė SEREIČIKAITĖ
(7 klasė)
Martynui Mažvydui
Ačiū Tau už Raidę,
Ačiū Tau už Žodį,
Dėkui, kad galiu kas
dieną
Aš skaityt vis naują
Knygos lapą...
Dėkui, kad galiu
suprast aš tylą,
Žodžiais apsakyt
dangaus žydrynės spalvą,
Parašyt tą brangų žodį
,,Mama“
Ir sukurti dainą apie
Lietuvą...
Ir prabėgs dar daugel
metų,
Kaip pro miglą žvelgsim
į senus laikus...
Visuomet ryškus tame
paveiksle būsi,
Mažvydai, Pirmosios
Knygos Tėve!
Justė SMULĖNAITĖ
(5
klasė)
Ąžuolas
Ąžuolas – tai tvirtas
medis.
Jis girių valdovas.
Jo lapai dideli ir
gražūs,
O gilės skaniausios
šernams.
Jo šakos tvirtos ir
storos,
O kamienas aukštas ir
platus.
Ąžuolas – pats
gražiausias.
Jis puošia girias ir
miškus.
Lukas ŠARLAUSKAS
(4 klasė)
Nakties drugys
Nakties drugys –
Jis yra tamsos dvasia,
Šviesos jis ieško bet
kada.
Gal jis baltas?
Gal jis juodas?
Jis iš tikro nėra
blogas.
Gal jis ilsisi?
Gal snaudžia?
Gal sulauks jis to,
Ko laukia?
Kristina USCILAITĖ
(7 klasė)
Laukinės obelaitės
(miniatiūra)
Tyliai pateka saulė,
praskleisdama žvaigždėtą nakties šydą. Pirmieji spinduliai
paliečia žemę, švelniai paglostydami dvi laukines obelaites.
Rasa nusipraususioje palaukėje jos švelniai glaudžiasi viena
prie kitos, pamažu bunda iš nakties miego.
Pūsteli lengvutis
vėjelis, meiliai paliesdamas liaunas obelų šakeles. Tyliai
sušlama maži žali lapeliai. Atrodo, kad vėjas šnibžda ilgesingas
eiles, nori apsakyti savo tyrą meilę. Bet obelaitės, tokios
trapios, švelnios, apšviestos šiltos pavasarinės saulutės, dar
labiau glaudžiasi viena prie kitos ir lieka abejingos vėjo
kerams... Ir ko iš jų daugiau norėti – juk jos laukinės!
Pavasario mergaitė
(miniatiūra)
Ji basa. Bėga per
gėlėtą žalią pievą. Putlios raudonos lūpos slepia dailią
šypseną. Lengva suknutė paryškina grakščią figūrą. Ilgus rudus
plaukus kedena vėjas, jų sruogose su saule žaidžia maži gėlių
žiedeliai. Didelėse žaliose akyse – vos talpinamas džiaugsmas.
Jos širdis pilna svajonių, meilės ir šviesos. Ji sukasi, lekia
laukais laisva kaip paukštė. Lengva, linksma, laiminga pavasario
mergaitė...
SUAUGUSIŲ KŪRYBA
Albertas ANTANAVIČIUS
Dzūkijos vakarai
Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai,
paparčio žiedo ieškantys biržely –
vis eina eina ir sustot negali
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Geltona stirna, žalias upės karklas,
vėsi vaga ir nakčiai likęs arklas –
tai gražūs ir slėpingi lyg kerai
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai,
audringą ir lyg bitė saldžią liepą;
linguoja basomis upe per lieptą
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Sena troba, langai lyg mažos salos,
pro langus šypsančios senučių skaros –
tai gražūs ir slėpingi lyg kerai
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai
prie Simno ar prie Nemuno rugpjūty;
šiek tiek rimti ir šelmiški truputį
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Žalvarnis tupi ant skiedrinio stogo
ir lesa saulę lyg šermukšnio uogą –
tai gražūs ir slėpingi lyg kerai
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kaip mano tėviškėj laimingai dera
Saulėlydžiai su „Pasvarcyk antela“ –
Tikrai, nepakartojami tikrai
dainuojantys Dzūkijos vakarai.
Metai
Vos pradėjus rugsėjui gelsti
Sugrįžtu pas tave kaip
skola,
Sumanau mandagiai
pabelsti
Į duris, kurių jau
nėra.
Kada gruodis pavargsta
balti,
Kai kieme it širdy
slogu,
Pirštinėta ranka
papartį
Tarsi šerkšną skinu nuo
langų.
O gyvenimas ima ir
riša,
Ir priglaudžia, ir veja
lauk – – –
Kad ir kaip begyventum
– visad
Viena nuodėme būna per
daug.
Tik nusprendus
balandžiu kilti
Apsimesiu ir aš
paukščiu,
Skrisiu vėl pasikinkęs
viltį
Prasidėti nuo pat
pradžių.
Vėl atostogos kūnui ir
dvasiai –
Net ir aitvaras jau po
darbų, –
Tiktai aš kaip ir
pernai drąsiai
Dar save pakartot
skubu.
Nes gyvenimas ima ir
riša,
Ir priglaudžia, ir veja
lauk – – –
Kad ir kaip begyventum
– visad
Viena nuodėme būna per
daug.
Parodyk kelią
Tu parodyk man medį,
Kur gegutė gyvena –
Aš norėčiau ją lesint iš delno.
Ne todėl, kad ji niekad
Savo pirkioj nemiega,
Ne dėl to, kad vaikus
Jiems prieš gimstant palieka,
o todėl, kad nutūpus
Palei kiemo vartus,
Graudžiai graudžiai skaičiuoja
Mūsų laimės metus.
Tu parodyk man upę,
Kurią mėnuo aplanko –
Aš norėčiau paliesti
Jį rankom.
Ne dėl to, kad suprasčiau,
koks jis aukštas ir tikras;
ne dėl to, kad žinočiau,
kad jis dūžta kaip stiklas,
o todėl, kad jam vedus
mus į aušrą ilgai,
aš tapau nelaimingas,
ir viena tu likai.
Tu parodyk man kelią,
kuriam laikas sustojęs –
aš norėčiau bučiuot
keliui kojas.
Ne dėl to, kad jų žingsniai
visad primena dainą;
ne dėl to, kad jais sekant
skausmas greitai praeina,
o todėl, kad pasukęs
tuo svajonių keliu,
aš tave antrą sykį
susitikti galiu.
Mindaugas BERNATONIS
Miegas
Kai vėjas nutyla,
Ir žvakės užgęsta,
Kai užeina tamsa,
Ir oras atšąla,
Žmogus atsipalaiduoja.
Štai miega pavargusi
mama,
O aš tik uždarau
duris.
Tamsa, lietus, žaibai,
–
Man liūdna ir kartu
džiugu,
Dažnai irgi pavargstu,
O kai stichija nutyla,
Arba ji kraupiai
pašėlsta,
Kai garsas įveikia
tylą,
Ir daros baisu,
Kai artimas išsigandęs
tyli,
Man vis labiau graudu.
Kai žūsta balta
spalva,
Tamsa nudažo kambarį
juodai,
Gulamės lovon kartu,
Ir tik aistringas
Miegas užvaldo mus
abu...
Tikra egzistencija
Įsilieji į plačiausias
tamsumas.
Apsuptas žvakių
šviesos,
Pajunti svaigiausius
jausmus:
Esi apsuptas miško rūko
Ir pilnaties.
Matai tamsą
Blankioje ugnies
šviesoje.
Žinai, kad dar kažkas
gyvena šalia,
Žinai, kad egzistuoji
ne tik tu vienas.
Sapnuoji Perkūną ir
Juodaragį.
Vertini baltą ir juodą
spalvas.
Tiki praeitim ir
neapkenti dabarties.
Supranti beprasmį laiko
bėgimą.
Atgal nieko
nesugrąžinsi.
Tu lieki ištikimas
dvasioms ir tamsai.
Tu gerbi juodą spalvą
ir šių minčių idėją.
Tikėk, kad tikrosios
Pasaulio jėgos
egzistuos
Taip ir pasauliui
sugriuvus.
Jos dar ilgai gyvens
bei paslaptingai reikšis...
***
Ir
pasitikę sutemas jos išlenda iš kapinaičių ant kalnelio.
Danguje
suspindi pilnatis – Mėnuo Juodaragis.
Vėlės
pradeda šėlti, –joms vis vien ar dilgėlės, ar šermukšnis,
Nesvarbu,
– Žemynos, juodakės gegės ar rasos...
Būkit
pasveikinti žalčiai – vėlių nešiotojai!
Tūlos
laumės, raganos puotauja šiam šurmuly.
Ieškok,
– rasi, radęs – turėsi.
Pasaulio
medis pasaulio centre!
Perkūno
žaibai – vakare, audra – naktį.
Žara
– ryto Aušrinė.
Vėtra
rimsta, vėlės pavargusios.
Užgieda
gaidys, švysteli pirmasis spindulys, –
Dingsta
chaosas.
Išaušo
nauja rudens diena.
Mirtingieji,
klajodami per derliaus laukus, mindo vorų gijas, –
Labiau
pastebimas dievų apsilankymas žmonijos buveinėje.
Karolina BIEKŠAITĖ
Gegute
Oi,
gegute, tu raiboji,
Kaip močiutė mums
miela,
Tu labai gražiai
kukuoji,
Mūsų metelius rokuoji.
Tu taip gailiai
nekukuok,
Mums metelių nerokuok,
Geriau skriski į sodelį
Ir suvyki sau lizdelį.
Tu į svetimus lizdus
Dedi savo kiaušinius,
Nesidžiaugi tu vaikais,
Jų nešildai po
sparnais.
Tu kukuoji taip
gailiai,
Kur vaikai? – tu
nežinai.
Mūsų metelius rokuoji,
Sapne vaikelius
sapnuoji.
Jie nežino meilės tos,
Savo motinos tikros,
Būna jų dalia skaudi,
Ir nemiela, ir karti.
Tu skraidai po žalią
girią,
Nes ramybės nerandi,
Ieškai vis vaikelių
savo,
Ir kukuoji, lyg verki.
***
Kai saulutė toli
vakaruos,
Audžia
drobes sesutės namuos.
Jose dainos
ir širdies skausmai,
Ten ir ašaromis
blizga raštai.
Joms ta drobė kvapni ir miela,
Ji kaip popierius – balta ir plona,
Kaip baltųjų lelijų žiedai,
Čia – mergelių svajonės, sapnai.
Per šį platų pasaulį einu
Ir suprasti niekaip negaliu,
Kodėl mamos drobelių rašte
Sunki mano dalia išausta?
Bet močiutės paklaust negaliu,
Nuo gimtinės toli gyvenu,
Ir motušė seniai jau kape,
Ji šią
paslaptį slepia grabe.
Neužgesint naktį žvaigždžių!
Nesustabdyt upių sraunių!
Neišdžiovint jūrų plačių!
Nesugrąžint dienų jaunų!
***
Už ką mūsų brolių
tūkstančiai pražuvo?!
Nejaugi tėvynėj jiems
vietos nebuvo?!
Už ką į Sibirą jie buvo
ištremti,
Sunkiuos ešelonuos toli
išvežti?!
0 buvo tie žmonės
karščiausių širdžių,
Gražiausių idėjų,
kilniausių minčių,
Mylėjo jie savo tėvynės
laukus,
Gerbė ir išlaikė
papročius šventus.
Norėjo gyventi tėvynėj
laisvoj,
Norėjo iškilti į erdvę
aukščiau,
Norėjo alsuoti pilna
krūtine,
Norėjo, – tėvynė kad
būtų laisva.
Kad niekas šioj žemėj
mūsų neskriaustų,
Kad šventas bažnyčias
mūs žmonės lankytų,
Kad maldas į dangų jie
galėtų siųsti,
Niekad nevergauti ir
žmonėmis būti.
Jei tapai belaisviu,
kovok lig mirties,
Tu visas jėgas atiduok
iš širdies,
Sutraukyk grandines,
suardyk narvus,
Tada tiktai laisvė su
mumis vėl bus!
Vėl džiaugsies tu savo
tėvynės laukais,
Jos žydru dangum ir
žmonių džiaugsmais,
Vėl saulė tau švies ir
tamsybės išnyks,
Kas kankino jus, lyg
tas rūkas išnyks!
Vėl žvaigždes danguje
pamatysi tu,
Tu daiktu buvai ir
kentėjai skriaudas,
Kai spardė tave ir kai
spjaudė šlykščiai,
Kai nedavė tau
atsidusti laisvai,
Nuo skausmų, didžių, tu
alpai ir alpai,
Bet gyvas likai ir
tėvynėn grįžai.
Ingrida ČEPATIENĖ
Aktorė
Sunku vaidint, kai
nieko nebenori,
Kai nėra tikslo – kam
ir ką daryt…
Kaip atsibodo man ši
aktorinė rolė,
Nesiūlau niekam šito nė
bandyt.
Sakau, kad gera? –
melas tai.
Sakau, kad myliu? –
juokas irgi,
O gal nenujaučiat
visai,
Kas už šių žodžių
širmos slypi?…
Aš noriu juoktis, bet
nėra kam…
Aš noriu mylėti, bet
nėra ką…
Aš noriu gyventi, bet
nėra dėl ko…
Iš viso šito norisi tik
verkti.
Kodėl ne taip?
Bijau gyvenimą nueiti
tyliai
Ir nusibaigt kaip eglė
pakirsta,
Kuri galėjo duoti
giriai tik ošimą
Arba bejėgiškai
paverkti lietuje…
Bijot imu todėl, kad
pastebėjau,
Jog gyvenu ne toj
tikrovėj, kurioje norėjau…
Ir pagalvojus apie
ateitį man ne lengviau, –
Ne taip gyvenimą
vaikystėje piešiau…
***
Pakeliu galvą aukštai
link debesų,
Atsiplėšiu nuo žemės
mintimis ir kūnu…
Žiūriu į skrendančius
paukščius, bet negaliu
Pabėgt su jais nuo
begalybės neaiškumų.
O paukščiai tolsta kaip
ir tai,
Ką savo rankomis
pasiekt norėjau,
Bet viskas virto tik
gražiais vilčių žiedais,
Kurie nubiro vien
papūtus vėjui.
Per daug kelių. Nuo jų
aš pavargau,
Pusiaukelėj sustojau
pailsėti…
Bet kaip sustojau, taip
ir palikau,
Nebežinodama, kur
baigt, o kur pradėti.
Surasiu prasmę
kažkuriam take,
Kartais tikėsiu, kad
esu laiminga…
Tačiau ta laimė bus tik
tariama
Ir netikra, lyg šypsena
sustingus.
Pasiklydimai
Pasiklydusio paukščio
ieškojimui lizdo
Aš galėčiau prilyginti
tai, ką jaučiu,
Kai blaškaus, nerimstu,
nepasiekiu, ko trokštu…
O ar trokštu aš to, ko
manau, kad geidžiu?
Niekada tiek nebuvo
keistų užmačių,
Tokio noro apglėbt, ką
aprėpi…
Ak, jaučiuosi apsunkus
nuo tokių minčių,
Net sutikčiau nuo jų
kur pabėgti.
Gal teisybė, jog tai
tik aikštinga jaunystė,
Kai visko, kas turima,
tampa per maža,
Kai viskas vilioja,
svaigina, kaip reta…
Atsipeikėji tik
apgaulingam verpete.
Bet ar gali kas nors
mums uždrausti svajot?
Norėt to, ko nori ne
vienas, ne du?…
Ir ar gali kas nors
pašaipiai nusijuokt,
Jeigu noriu kvėpuoti
pilnatvės tvaiku?
Praeities pėdsakai
Kodėl nežinome, kur dėt
gerus žodžius,
Tuo tarpu aštrūs
žodžiai vietą randa…
Kodėl mes nuolat
slepiame tikrus jausmus
Ir šitaip įžeidžiam
mums žmogų brangų.
Vėliau gi smarkiai
atgailaujam,
Raudojame dėl
praeities…
Ir būna – pradedi taip
graužtis,
Kad nebemielas sau
jauties…
Deja, ši praeitis ne
sapnas,
Todėl pabust iš jo nėra
vilties…
Ašaros. Ašaros…jeigu
jos padėtų,
Tai verkčiau nuo gimimo
lig mirties.
***
To, ką turiu atrast,
To, ką turiu suprast, –
Ieškau, ieškojau,
ieškosiu…
Tai, kas atvers akis,
Į klausimus man
atsakys,
Apšvies, kam esu
skirta, –
Jaučiu, čia, šalia…
Rasa DYKINAITĖ
Tai sniegas – ne
sniegas.
Tai viskas, tai nieko.
O gal tik iš mano
geležinių akių
Baltais laukais bėga
Pasimetėlis Laikas
Ir jo mažas vaikelis
Svajonės vardu.
Akimirksnį būsiu
Apgaulė ir Sąžinė,
O po to aš pavirtus
Baltąja vilke,
Apsisuksiu ore išvydusi
nežinią,
Vėl nutūpusi gimsiu
Šaltakrauje vilke.
Ir klajosiu kaip visad
po sutemusį mišką
Be iliuzijos alkį
nusinešt užmarštin.
Tai ir miegas – ne
miegas,
Tai ir viskas, ir
niekas –
Pamatyti grimasą su
iššieptom iltim!
***
Mano gašlios
fantazijos.
Ne kiek gašlios, kiek
meilios.
Net ne meilios –
koketiškos.
Jos – nevaikiškos,
nemergaitiškos.
Mano moters fantazijos,
Vėliai – bundančios,
gamtiškos.
Tokios švelnios,
aistringos tos vizijos,
Faktiškai
įgyvendinamos.
Ir siužetas –
neužbaigtas,
Nors veikėjas
pasirinktas.
O kaip kaitina atmintį
Dusliai sodrus
alsavimas jo,
Nuodėmingai nuaidintis,
Cigaretėmis kvepiantis,
Žvilgsnis vilko toks
skverbiantis,
Kūnas dievo –
kankinantis.
Glėbyje jo apsalusi ir
rami
Kaip malda vis.
O fantaziją pratęsia
neišblėstantį įspūdį
Ir visas galimybes, dar
iki šiol neįvykdytas.
Nusipieškime vaismedį
Ir nuogybę beprotišką.
O kaip vaikiškai
vaikiška
Be objekto svajoti man.
Atsiliepk, atsimink ir
ateik
Su manim tą fantaziją
griauti!
Realybę kūrenti!
Romansas pro langą
Ne mano tu, o mylimas
mieste,
Kur žmonės kitoniškai
kalba.
Tramvajai pirmyn, atgal
rieda,
Ir sniegas iš debesų
drimba!
Many
–
tavo sielos ramybė.
Ramybė ir tam,
kuris miega.
Kurie gimę
skristi –
teskrenda,
Kurie gimę bėgti
–
tebėga.
–
Mielasai, kodėl
atsimerkei?
Pasimetei savo
sapnuose?
Ir čia, ir juose
tu nuvargęs.
Miegok, o aš dar
padainuosiu.
Ne lūpos – dvasia
mano gieda.
Ne giesmę, –
širdingą poemą.
Poetų, išėjusių
melas,
Padėjo išspręsti
dilemą.
Kai potrauky
jausmas prabyla.
Galingi dievai
atsimerkia.
Kai akys širdim
susipynusios
Iš laimės ir
geidulio verkia.
Kai rožės
viduržiemį žydi,
Man Mūzą Amūras
atlydi!
Stepas GADLIAUSKAS
Революция
Где же ты совесть,
Сложное и простое,
Скрестившиеся шпаги,
Доброе и злое?
Стаканы наполнены до
краев,
Но почему ты не пьешь?
Видно вспомнить есть о
чем,
Мучает что-то, кто-то.
Может осталось где-то,
Хотя бы крупица света?
Из твердого сплава
металла
Без фальша и без
обмана.
Снова музыка играет.
Голос внутренний
завет.
Я иду на покояние.
Прими меня Господь.
До знания путь не
легок
Историей мы называем
Время, пройденный
этап.
Царям, владыкам мира
Хвалу мы воздаем.
А Бога сотворившего
Порой мы забываем.
И часто по неведанию
Одну хулу ему несем.
Христа распяли на
Голгофе.
Толпа кричала: смерть
ему.
Пилат не убоявшись
Бога
Повелевал, так быть
сему.
–
Меня ты
предашь, –
Так Христос сказал.
–
На третий день
воскресну,
И ты, уверуешь в меня.
И грех великий
совершили,
Учителя, учившего
добру
На крест живого
возложили,
Пролили кровь
невинную.
О человечство, терзая
тело
Забыли вы, что есть
душа!
А тело только
оболочка,
В которой жиждется
она.
С перва Он тело
сотворил
По своему подобию,
Затем Он дух вдохнул,
И таинство свершилось.
Дитя, хотя и полубог
С великими задатками,
Ему учиться, разуметь,
Запретный плод не
трогать.
Но он с рождения
человек,
Умом не обладая
Божьим.
Ему тысячилетия
умнеть, –
До знания путь не
легок.
Nijolė JOGAILATĖ N.
LAUGALIS
Elegijai Tėvynei
Skridai tu lyg
žuvėdra,
Virš pievų,
žydinčių laukų.
Matei – lietuvis
gimtą žemę arė.
Buvai tu
paukštė sužeistu sparnu!
Norėjosi tau skrist,
pakilti į padangę,
Kur paukščių
takas, kokia ji graži...
Ten naktyje ir
paukščiai kelią randa...
Ieškojai kelio,
kuriuo eit turi!
Tą Sausio 13 -
tosios naktį
Trispalvė plevėsavo
virš galvų...
Mes pranešėm visam
pasauliui,
Kad esame gyvi ir
keliamės iš pelenų!
Nors gatvėmis riaumojo
priešų tankai,
Ugnim jie spjaudė,
bandė mus pargriaut.
Tvirti mes buvom
susikibę rankom,
Juk privalėjom Tėvynę
mes atgaut!
Kad ji pakiltų – krito
sesė, broliai.
Didvyrius priglaudė
žemelė mūs šventa.
Mes pasiruošę mirt, –
stovėjome kaip uolos.
Net priešus kaustė
didvyrių drąsa!
Išaušo rytas, krauju
nudažytas.
Sustingusi tyla po tos
košmariškos nakties.
Pripažinimo dienos buvo
ilgos,
Tačiau pasaulis teikė
mums vilties.
Islandija – mūs sesė –
nušvietė padangę.
Šlovė jai mūsų niekada
neblės.
Ji pripažino mūsų
laisvę brangią.
Per amžius ją istorija
minės.
0 Lietuva, Tu Baltijos
Žuvėdra,
Pakilk miela, aukštai
prie debesų,
Kad tai ką buvome
praradę
„Susigrąžinome!“ –
suklyk visu balsu.
Lai Laisvės garsas
skrieja per pasaulį!
Mes vėl Europoj ...
NATO mūs jėga!
Iškelsime Tėvynę mes į
Saulę.
Neleisim skriaust jos
niekam niekada.
Motina Tėvynė!
Pavasaris laukais
jau eina,
Ir skamba sutartinė.
Kokia graži, šviesi
esi,
O Lietuva Tėvynė!
Atgimsta žemė ir
gamta,
Pirmi gandrai
parskrido.
Tuoj žemė bus žiedų
pilna,
O Lietuva Tėvynė!
Berželis, gluosnis
pakelėj,
Šakom liūdnai
pasvirę.
Daug iškentėjusi
brangi,
O Motina Tėvynė!
Rašau Tau laišką
Rašau Tau laišką lyg
ant sniego:
Savų svajonių ir
jausmų.
Jau laiko daug...
Žiema prabėgo...
Širdim aš su Tavim vis
gyvenu!
Vis laukiau laukiau
Tavo žodžių,
Tavųjų rankų šilumos.
Tikiu, – Tėvynėn žydint
sodams
Sugrįši tu iš tolumos!
Sugrįši į Tėvynę laisvą
savo –
Ji šeimoje laisvų
tautų!
Žiūrėk! Tankai kruvini
jau iškeliavo,
Bet Tu ir aš, visi
turime budėt!
Angelė JONAITYTĖ
Bethovenas
Surinkt garsus ir
tolimus, ir artimus,
Neleisti jiems sudužti
tyloje
Kaip dūžta bangos,
Nepalietusios krantų,
Laukiniais siluetais
Skaloje.
Bethovenas...
Nuo gulbinų sparnų
Nuslysta muzika
skaidri,
Širdy kaip tyras tuopų
šerkšnas
Neišbarstyta muzika
prabyla.
Dieviškai nurimčiau
Aš pasiimčiau šaltį,
Lyg vyšnios baltą
žiedą.
Aš pasiimčiau karštį,
Lyg ašarą nuo veido.
Rankas nukirsti
leisčiau
Ir kojas nukapoti,
Kad gimčiau antrą kartą
Medžiu.
Žinau: mirtis
neaplenkia
Sodų, girių.
Ji verčia ąžuolus,
egles, –
Mane pargriautų.
Tikėčiau, –
Gimčiau trečią kartą
samana.
Dieviškai nurimčiau.
Gimtoji žemė amžinai
Mes turime suspaudę
saujoj laiką.
Negaila metų, valandų.
Tarp pirštų smėlį,
byrantį minutėm,
Kaip šaltą bangą
pajuntu.
Turėjome suspaudę
saujoj laiką.
Jo nebėra kaip sausyje
lietaus.
Delnai, sudiržę ir
tušti,
Sekundės – valandų
skeveldros –
Gyvybę ašmenim nupjaus.
Suspausim delnus,
Neišbirs sekundės:
Gimtoji žemė amžinai!
Kad meilė gyventų ne
nakčiai, o rytui!
Gims mūsų meilė
Nuo žvilgsnių, nuo
žodžių,
Kaip gimsta šaltiniai
Iš požemio žiočių.
Auginsime jausmą
Švelnumo laukuose,
Kaip duoną kasdienę
Širdims paaukosim.
Ir mirsim išnykę
Lašais nuo granito,
Kad meilė gyventų
Ne nakčiai, o rytui!
Nugirdyta beržų sula
Nugirdė!
Žmonės, paklausykit!
Beržų sula nugirdė!
Dabar einu prieš liepų
vėją,
Gal rasiu uosio širdį?!
Nudraskė rūbus,
Man nudraskė!
Kur audinio aš gausiu?!
Nakties diena mane
įsupo
Į pakraštį giliausią,
Ir niekas nebemato
Atidengto nuogumo.
Tyla poetui
Aš negirdžiu
tylos –
Brangiausios
dovanos poetui:
Išgirsčiau
snaiges mirštant
Ir spindulius
suverčiau
Ant vieno siūlo.
Aš negirdžiu
tylos, –
Tik triukšmą.
Kas dovanos
Poetui tylą?
Jadwiga KRYSZTUL
Nasz Papież
„Śpieszmy się kochać
ludzi…”
ks. J.Twardowski
Trudno pisać o
papieżu, o takim wielkim człowieku, jakim był ojciec święty Jan
Paweł II. Odszedł człowiek, zostawiając nam spuściznę duchową,
przykład służenia Bogu i ludziom, przebaczenia swoim wrogom.
Nawet kochać i modlić się za nich.
Jest to nadzwyczaj
trudno: kochać i przebaczać wrogom. Bardzo bym tego chciała, ale
nie mogę, nie umiem, nie jestem w stanie to robić, chociaż
jestem praktykującą katoliczką. Mogę modlić się za papieża, za
swoich rodziców, za siebie i błagam pomocy u Ojca Świętego. Tak
bardzo proszę Jana Pawła II o wytrwanie i przebaczenie, o
cierpienie, o milczenie, proszę najwięcej o przebaczenie swojemu
sąsiadowi R. G. i całej jego rodzinie, co mnie męczy już ponad
12 lat. Tam za ścianą, w łazience, u G. wre jakaś hałaśliwa
praca, nie wiem jaka, ale może to robienie wódki, takiego
dochodowego biznesu, może coś innego, ale szum wody tam bywa
bardzo często: i we dnie i w nocy; i zimą i latem jest
półotwarte okno u Grygenasa, przewietrzanie po trudach, ale ja
nie mogę spać od tego hałasu, bo Grygenas zaczyna swój biznes o
godz. 4 rano. Trzy lata spałam na kuchni, bo w salonie
niemożliwie było nawet być.
Rodzina G. – mój
największy wróg, nie mogę przebaczyć, przemilczeć lub cierpliwie
znieść ten hałas.
Chociaż papież
mówił nie tylko do całego świata, ale i do mnie osobiście:
musimy przebaczyć wszystkim i wszystko.
Ale los posłał mnie
nie tylko tego wroga. Mamy w rodzinie swojej macochę Zosię, co
się zajmuje czarną magią. Ona przyszła do nas, gdy byliśmy
dorośli z bratem. Ona przyszła, my – wyszli. Poszliśmy w świat,
każdy swoją drogą. A była ona ciernista, stroma, nic się nie
układało w tym życiu. Nie mogłam zrozumieć, od czego to zależy,
bardzo starałam się iść prosto, chciałam osiągnąć swój cel w
życiu, ale często padałam i z trudnością podnosiłam się. Owszem
modliłam się bardzo, a życie płynęło dalej. Tylko teraz, gdy
przeżyłam sporo czasu, gdy zostało tak mało żyć i radować się
słońcu, światu, dowiedziałam się, ze to Zosia, moja macocha,
czarowała mnie i brata Stasia, ażeby nasze życie było nikczemne.
Nie mogę jej tego
przebaczyć, darować, zapomnieć, odrzucić od siebie, chociaż
ksiądz Jan Twardowski mówił: „Spieszmy się kochać ludzi, tak
prędko odchodzą”.
Rację ma ksiądz i
papież, ze należy przebaczać, darować, nawet wyciągnąć pomocną
dłoń swojemu wrogowi i dalej uśmiechać się do wrogów,
nieprzyjaciół, i z uśmiechem nieść swój krzyż, bo następny
będzie jeszcze większy.
Viktoras LIBERTIS
Aš iš
Laukinių vakarų!
( Padėkos eilės-epigrama skiriama A. Š. ir jos
šeimai )
Esu lietuvis ne
laukinis,
Bet iš Laukinių vakarų!
Mane maskoliai gi
išvijo,
Satrapai, kegebistai
jų!
Eiles rašau ir joms
kalbu:
Aš iš „Laukinių
vakarų„!
Kalbu taip aš dėl „sovietukų“,
Atbėgusių į USA (jusei).
Jie kitokie nei tie
„dipukai“.
Aš kitas – rezistentas
– štai!
Esu aš Užpoliarėj
buvęs.
Ten „Mirties slėnis“ –
Halmirju.
Vėliau buvau miškuos
Mordovijos:
Pas ugro-finus, tai
mordvius.
Grįžęs buvau tada
Kolchidėj,
Vėliau – aš traukiny
„Maskva“,
Vėliau aš į Niujorką
išvykęs,
Rašiau poemą „Lietuva“.
Dabar aš Lietuvon
sugrįžęs,
Nors kegebistai vis
Seime,
Bet esu tvirtas,
pasiryžęs
Toliau rašyt kontreiles.
Tikėkite, dori
lietuviai,
Kad mana kova yra
šventa.
Šventa ji ir kitų
lietuvių,
Kurių nedraskė:
Kas?
Maskva?!
Angelei – karalienei,
vyrams,
Pilaitės
visiems tremtiniams
Skirių eiles.
Esu aš su Jumis visais,
Net rezervistiniais
laikais!
***
Mielieji, jau Kristus prisikėlęs, –
Štai
skamba Gloria aukštai.
Ir mes
dvasingi prisikėlę,
Kartu
dainuokime linksmai.
Pilaitė
primena man pilį,
Tą
pačią Vilniaus, bet sode.
Pilaitėje tremtinių būstinė – seniūnija,
Mes jos
klube.
Kampelis vaišių ir kultūros.
Čia
menininkai, daug kitų.
Poezijos bei meno runos
Šioj
Lietuvoj naujų laikų.
Laisvėje kylanti šalelė,
Nebijanti Rytų kranklių.
Šiandien visi mes galvas keliam:
Esam po
Vakarų skydu.
Net
Adamkelis,
Prezidentas – protingas, išdidus, lankstus,
Toks
vakarietis diplomatas
Neišsigando putinų.
Maskvon
nevyko,
Kremlius pyksta,
Lietuvius keikia veik visus.
Kazytė,
Braz norėtų vykti,
Bet
Maskva nekviečia net jų.
Gegužės Pirmąją pakviesim,
Jei Šniras leis...?
Mumis parems!
Baladę paskaitysim
„Vėjas“,
Poetė Nelė mus pakels!
Šiandien ekspromtu,
Leiskite tribūnon,
Nors iš „Laukinių
vakarų“!
Pilaitė Jūsų – mano
runa.
Visi gi linkę prie
džiaugsmų.
Kultūrnamio vedėja
grožis:
Štai Karolina, eilės
jos ...
Seniūno sekretorės
grožis,
Tos eilės mūsų
Lietuvos!
Tad džiaukimės, jauni
senjorai,
Poetai ir poetės mūs,
Už Lietuvą, už
Karalystę josios
Pakelkim šventiškus
tostus.
Ir dainą skambią,
meilės himną
Visi sugauskime
smagiai,
Kad Seime KGB neliktų,
0 būtų ten gerieji
angelai!
Post
scriptum
0 Patriotinis
ansamblis!
Į Citadelę kviečia
Jus,
Nes jis ne koks tai
jankių gambling,
Bet tragidrama
Vakarų,
Į kuriuos bėga
lietuviukai,
Ne tik rausvieji ir
balti,
Tie apolitiniai
vargšiukai,
Pilaitė, kur Tu?!
Sulaikyk!
Aš Jums padėsiu, – ten
važiuoju,
Tad duokit sąrašus
man jų!
Lietuviai – ąžuolai ir
gluosniai!
Tuoj pat sugrįžkit į
namus!
Netrūksta žemės, bet
artojų,
Na, ir seimūnų
skaidresnių,
Grįžimas jūsų –
nauja šlovė.
Čikagoje aš laukiu
jų.
Pas Joną,
Daktarą sodyboj.
Balandyje
būsiu pas jį.
Jis patriotas
– Baravykas.
Atsišaukimą
šį skaityk!
Visi skaitykite bėgūnai!
Žvirbliukai
naujos Lietuvos!
Mums Lietuvoj
nieko
netrūksta!
0 Jums
žinau,
kad – Lietuvos!
Dainų,
lietuviškų
paukštelių
Ir prospekte šaunių
karių,
Nebūkit tais
„Dievo paukšteliais“!
Oneta LUNSKAJA
Aukso upėm atsrūvanti
Ar jūs matėt mane
prabėgančią
Per užvirusį sniegą ant
ledo?!
Ar jūs matėt mane
atsivėrusią ir
bežadėse savo akyse?!
Ar pasirengę mane
pamatyti:
Iš dangaus aukso upėm
atsrūvančią –
Baltai žydinčio žodžio
rūpestį –
Baltą raudą senolių
gelmėse?!
Nepatirta drugelio
būtis
Iš lėliukės išsinėręs
drugelis,
Suglaudęs sparnelius
Tupėjo ant
žaliuojančios šakelės,
Mėgavosi pirmuoju
rasos lašeliu.
Atsigėręs ir sušilęs,
Pajuto neapsakomą norą
kilti į viršų.
Kilo į viršų spirale ir
stebėjosi,
Kad moka taip aukštai
kilti.
Kuo drugelis aukščiau
kilo,
Tuo gražesnė atrodė po
juo pasiliekanti žemė.
Kai drugelis pasiekė
kalno viršūnę,
Jo sparneliams pritrūko
jėgos.
Stabtelėjo, įkvėpė oro,
Suprato, – plasnojimui
skirtas laikas baigėsi.
Iš aukštybių regėjo ant
žemės gulinčius
Geltonus sparnelius su
juodais taškučiais.
Netekęs ankstesnio
pavidalo drugelis nenusiminė.
Jis buvo visur.
Gailėjosi, kad anksčiau
nepatyrė tokios būties.
Nebūtų reikėję tiek
ilgai būti lėliuke,
Kad tiek trumpai būtų
drugeliu.
Šviesos palytėjimas
Aplinkui blaškėsi
šviesa.
Ji supo, glaudė ir
mylavo
Ir virto dieviška
tiesa.
Pražydo ji dangaus
lelijom,
Pakvipo ji rugių
žiedais,
Į savo glėbį mus suvijo
Skambiųjų posmų
ataudais.
Ir tapome mes vienu
raštu,
Dabinančiu žalias
lankas,
Giesme mažyčio mūsų
krašto,
Pažįstančio savas
gelmes.
Danutė MAKUŠKIENĖ
Išvyka į kalnus
O kalnai, o kalnai,
jus didybė svaigi,
Sraunios upės garsai
net girdėt iš toli.
Bet kaip noris pajust
mus laukų tylumą
Ir švelniai sau
čiurlenant upelį miškuos.
Tik kalnų tolumoj ir
svaigiam liūdesy
Supratau, – kaip brangi
tu Tėvynė esi,
Savo toliais, laukais
begaliniai savais,
Ežerais ir kloniais
melsvais.
Nežinomajam
Jo kapo nepuošia
granitas, gėlės.
Jis vienišas ant kalno
tarp pušų.
Ir štai pavasariui
atėjus,
Aš vėl jam atnešu
gėlių.
Tėvynę, laisvę jis
mylėjo.
Dėl jos jis žuvo
kovoje,
Todėl dabar daina
artojo
Pasveikins jį vėlai čia
vakare.
Pamos sparnu jam
paukštis,
Skrendantis kažkur į
tolį,
Pasveikins rytmečio
aušra,
Ir vėl atplauks jauna
graži daina.
Pavasaris
Linksmai laukuose
vieversėlis gieda,
Daina tokia džiugiai
skambi.
Pas mus pavasaris
ateina,
Su juo kartu ir tu
eini.
Širdis kažko nerimsta,
džiaugias,
Ji veržiasi kažkur
tolyn.
Melsva žibutė iš po
sniego kalas,
Į saulę stiebias vis
aukštyn.
Dangus toks mėlynas ir
giedras,
O vakarais tiek daug
žvaigždžių.
Ir norisi sukurti tokią
dainą,
Kurį pasiektų daugelį
širdžių.
Rita MINIKAUSKAITĖ
Liepa
Gyvenau uogų mėnesį
ir kiekvieną rytą lūpos
buvo
saldžiarūgštės ir
mėlynos
kaip raibo paukščio
giesmė,
kaip murzinas vaikas,
miegantis uogienojuose
po besiraitančiais
debesų avinėliais,
kurie vakarop užauga
ir niekas jų nebemyli.
Ir aš visai neprašau,
kad viskas vėl būtų iš
naujo,
Aš tik sakau –
gyvenu uogų mėnesį.
Spalis
Tenai puota.
Ten šoka lapais
apsikaišęs spalis –
satyras iššiepta gelsva
burna,
sušilęs, drebantis –
ten krinta prinokusios
šermukšnių uogos,
laukinis žirgas žvengia
už miškų.
Strėle nuskrieja
paskutinis žaibas –
jo šviesoj
lėtai sruvena avinėlio
kraujas,
ištroškusiam satyrui
pageidaujant
puota užminga amžinu
miegu.
***
Užmigau.O nubudau
pavasarį,
medžiams tyliai kuždant
naktyje,
lietui,virpančiam virš
upių,
vejantis laukais
keleivį –
jau už kalno
subolavo jo šviesi
galva –
ten tik gluosnis skamba
sidabriniais lapais,
ten aukšta žolė
ir jokios brydės –
tik pražysta medžiai,
tik suvirpa
paliesta jo rankomis
gamta.
Vytautas PELAKAUSKAS
Evoliucija
Jeigu aklai –
nežinodamas nei klavišų reikšmių, nei kalbos – stuksensi
klaviatūros klavišus, ar kada nors surinksi prasmingą žodį? O
sakinį?...
Vis tik, jei tas
procesas truks milijonus metų ir milijonais rankų, – prasmingas
žodis atsiras.
Iš pradžių buvo
žodis.
Ir gyvybė užsimezgė
per pirmojo sakinio prasmę.
Vėliau sakinys
ilgėjo ir išaugo į nesuskaičiuojamus raštus, išsiliejo į
begalines dieviškas melodijas, glūdinčias kiekvienoje mūsų
ląstelėje.
Suvokime tai ir
pažadinkime tas melodijas.
Dvasinė genetika
Jeigu suvoksime, kad
plačiąja prasme Kūnas yra amžinas – vis atgimstantis, ir
paklausime: „O kaip su Dvasia?“, ar atsakymą rasime genetikoj.
Jei gyvas Kūnas gimdo gyvą Kūną, ar gyva Dvasia gimdo gyvą
Dvasią pagal tuos pačius genetinius dėsnius? Kur koduojami
dvasiniai genai? Ar genuose, ar sferoje mums nepasiekiamoje –
Dieviškoje?
Jei sakysime:
genuose, tai kodėl tokių skirtingų talentų užauga netgi
homozigotiniai dvyniai – vienodai auklėjami, mokomi, vienodai
prižiūrimi ir rengiami?
Kelionė laiku
Ar galime grįžti į
praeitį ir pamatyti išblėstančius pasaulius, kurių šiandien jau
nėra? Ir ne kur nors savo minčių gilybėje, bet čia pat,
realybėje, tvirtai stovint ant žemės?
Dangus mums visada
asocijuojasi su dvasiniu skrydžiu, paslaptimi, bet retai
susimąstome, kad slepia jis ir begalinio laiko tėkmės atšvaitus.
Dangus – tai gilios praeities ir vakar dienos lobynas, tai laiko
erdvių ir žybsnių saugykla.
Toje žvaigždžių ir
galaktikų milijardų ir milijonų metų senumo šviesoje, mes
stovime čia ir dabar skleisdami savo šilumą ir šviesą.
Pasistenkime, kad
mūsų šviesa sklistų dar ilgai po mūsų, lyg jau seniai išnykusių,
bet vis dar šviečiančių dangaus šviesulių...
Laisvės istorijos
pamoka
Penkiolikmetė duktė Laisvė pasiskundė, kad nesupranta istorijos.
Aš nustebau: „kaip galima nesuprasti istorijos?“ Mano karta ją
suprato netgi iš tendencingų istorijos vadovėlių. Todėl 1988
metais šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių vieningai išėjo į
aikštes ir gatves atgauti laisvės.
Nesuprasdamas, kaip
galima nesuprasti istorijos, aš paėmiau Laisvės istorijos
vadovėlį ir pradėjau jį vartyti. Suglumau: iš to, ką per kelias
minutes perverčiau, supratau, kad Laisvė teisi. Laisvės karta
istorijos suprasti tikrai negali – vadovėlis įvairių datų,
titulų ir vardų kratinys. Jokių apibendrinimų, jokios analizės,
jokių išvadų.
Pavarčiau Laisvės
istorijos vadovėlį ir nutariau Laisvę mokyti istorijos. Tam, kad
ji ją galėtų kurti...
Vanda PIPIRIENĖ
Ar žinai?
Ar žinai, ką atneš ši
diena,
kai kelio dulkes
nuplausim į ežerą tyrą,
kai paparčių viršūnės
šlamės,
kai sudrums kažkas tylą
iš pačio ankstyvojo
ryto?
Ar žinai, kad va taip –
atsikelsim ir eisim,
susikibę už rankų,
nusiprausę ir švarūs.
ir jau nieko neteisim,
ir jau niekam neleisim,
teist savęs, o darysim
tik gera.
Ar žinai – ši diena ne
kaip visos –
ji atneš mums brandumą
ir rimtį.
Atsigręžę atgal
pamatysim,
per toli mes nuėjom
sušildyti
šios dienos nujautimo,
ir nerimą, tikrą
pajutę,
nesustosim, tik eisim į
priekį.
Mes pralenksime laiką
ir būtį.
Mes jausmų pakely
neišmėtysim...
Būna juk
(Skiriu poetui Vaciui
Reimeriui)
Ir būna juk, kai atvira
širdis kraujuoja,
o žodžio Tu ištarti
negali...
Pilkoj nakty lyg
aitvarai klajoja
likimo vėjai keturi.
Pirmasis griebs Tave,
nuneš į tylą,
namus tuščius paliks ir
išpustys.
Padangė liks, padangė
juk nedyla –
atmerk akis, plačiai
atmerk akis.
Antrasis gi – visų
laukų globėjas –
it viesulu Tau sieloje
praūš.
Pamirši, ir iš kur
buvai atėjęs,
ir kur nueisi, kai
Tavęs nebus...
Trečiasis – lyg
pašvaistė ta raudona,
išdegins širdį, žymę
joj paliks.
Mirgės laukai, žydės
pilni aguonų,
baltai žydėsi Tu lyg
obelis.
Ketvirtasis – išminties
ir gėrio vėjas,
Tau taip ramiai
Tavąsias kojas glostys,
kad nepavargtumei,
gyvenimo keliu nuėjęs,
kad nuoskaudų neliktų
sielos klostėse...
Tau
Aš surinkčiau pievų
rūką,
kad lengviau tu kelią
rastum,
tą, kurs pas mane
atvestų.
Gaivią rasą aš
surinkčiau
į ąsotį – kvapnią,
vėsią,
kad kely atsigaivintum.
Ašaras sūrias
surinkčiau,
kad kely savam patirtum
kas aš tau, ir ką man
reiški.
Akmenys giedotų giesmę
apie šventą šventą
meilę,
tą, kuri mums laimę
žada.
Meilę tą aš
išdainuočiau,
tik ateik per pievų
rūką
ir per šaltą šaltą
rasą...
Jonas SAKALAUSKAS
Ketveri meilės metai
I
Vaikiškai glaudžiu, iš
savo rankų nepaleidžiu lengvai lengvai...
II
Tikiu ir pradedu
pažinti...
III
Čia protas ir jausmai
išvien, laukimas, dar sunku...
IV
Ji tampa manimi, dalis
manęs, ramybėje paskendęs ir gyvenime....
Laikmečio jausmas:
Antika
Mūza, tu įkvėpei mano
gyvenimą, ir skambiosios stygos,
Balsai tau dėkos, juk
dabar vis naujai ir dienos aidės tau.
Viduramžiai
Obelis sužydėjo ir
paukščiai
Čiulbėjo taip gražiai.
Mano paukšti, mergaite,
Leisk man saugot tave,
Ir tavo tyras akis.
Romantizmas
Už kalnų ir upių,
Girdisi daina,
Ten kas dieną būtų,
Tavo šypsena.
Jei aš paukščiu būčiau,
Skrisčiau visada,
Virš miškų pakilčiau,
Kad matyt tave.
Modernizmas
Srutų duobėj mano uoslė
tave užuostų.
Šiukšlių duobėj ar
sapne rasčiau...
Vis tiek rasčiau, mano
liga tu:
Šizofrenijos
priepuolis.
Gal sapnas?
Godžiai nurengiu,
rankom liečiu,
Geidulingai į tave
įsilieju...
Rytas
Ramu…
Ji užpildė Savimi mano
mintis,
Indą pripylė,
auksinio, žėrinčio
Dienai....
Diena
Bėgimas....
Akimirkai keičiant
akimirką,
Ji vis beprasmybei,
inercijai
Teikė prasmės
Savimi...
Įkvėpė, lėkimą
keitė...
Į viršų, virš medžių,
Paukščiu pakylau...
Vakaras
Vakarėjant
Su saule leidos
Ir mano diena.
Palikau tik dalelę
savęs
Jai, žavesiui jos....
Vidurnaktis
Užbūrė, prieš miegą
Liūliavo,
Sapnais pas mane
atkeliavo,
Ir siuntė,
Spalvotus ir
juodai baltus
Atvaizdus savo...
***
Tau, tave,
Tavimi ir
Tavęs,
Taviškai,
Tik kaip
Tu ateini,
Tavo žvilgsnis
tylus,
Tyliai užburia tavąja
upe,
Tavimi uždainuoja,
įtraukia, įsuka.
Taip tik tu ir gali,
amžių amžius...
Tavo gyvenimas,
Tavo ošimas,
Taviškai
Taip malda
Tik tavim
Teskamba...
Vanda SAKALAUSKIENĖ
Daina
Šiandien išeisiu iš
čia, jau išeisiu negrįžtamai.
Šiandien aš sau jau
tapau svetima, nepažįstama.
Kelias dulkėtas po
kojomis raitos, vyniojasi.
Kviečia kažkur, bet tik
jau ne mane ne mane.
Priedainis:
Kur skubi,
O trumpute vasara?
Kiek žarų
Tolimų užgeso jau.
Neprabėk pamiškėm
saulėtom greit.
Dar neleisk darganoms
ir lietui eit.
Dar palik man pušynų
tylumą.
Dar palik ežerų man
gilumą.
Dovanok tik sparnuotą
vakarą,
Skambantį kaip svajinga
daina.
Tamsūs šešėliai ilgi
man po kojomis klojasi.
Raudu žaros kruvinos
pakrašty atsistojusi.
O neužslink, neužplauk,
netekties tamsus debesie!
Saulės begęstančios
spindulį mažą palik!
Priedainis:
Dar palik man
žvaigždžių plevenimą.
Dar palik meilę ir
gyvenimą.
Pasiimk tik beribį
ilgesį.
Lai iškris žemei jis
lietumi...
Pano fleita
Pavasariniam ryto
danguje
Visos žvaigždės
slepias.
Pražįsta meilė žiedu
širdyje
Jai liepsnot įsakius.
Priimki, tu,
Į širdį ją,
Neregimą,
Negirdimą,
Kaip ašarą,
Kaip ilgesį,
Kaip žemės šypsnį
žieduose.
Ateina medžiai tiesiai
į mane –
Ilgesingas mūsų žemės
balsas.
Rasos lašelis ryto
žolėje
Suspindės perlais
brangiausiais.
O meilė,
Ji – versmė gili,
Paukščio giesmė
Paklydusi
Kaip ašara,
Kaip švyturys
Skausmu sužibęs kelyje.
Begęstančios žaros
rausva skraiste
Pavargus saulė
užsiklos.
Nakties juodam
bekraščiam danguje
Baltaisiais žaibais
Viltis skrajos.
Paimki, tu,
Į širdį ją,
Neregimą,
Negirdimą,
Toli toli paklydusią
Baltuos svajonių
laivuose...
Pūga
Vėl išeinu į pūgą
bekraštę, –
Nerimą tą kas galėtų
suprasti?
Kas išklausys
ilgesingąją dainą,
Vėjas nusineša ją vis
tolyn.
Praeityje jau ramybę
palikusi,
Tarsi likimą tave
pasitikusi,
Snaigių regiu
paslaptingąjį šokį,
Ką jis išburs nežinia
nežinia...
Krinta ir krinta vis
baltosios snaigės,
Sniego audra mirguliuot
vis nebaigia,
Kas sustabdyt, kas
pritildyt galėtų,
Baltąją pūgą manojoj
širdy?
Romansas
Gaivi rasa padangių,
žvilgančių,
Nuplauk praėjusias
dienas dulkėtas,
Pakelk pakelk į erdvių
pilkumą,
Tegu pavirsta jos į
šaltą lietų.
Jau vakarai pritvinkę
ilgesio,
O putinai rausvom
žarijom raudonuoja,
Nukritę lapai čeža
išdžiovinti tik,
Visai ne žiedlapiai
balti po kojom.
Nubėgsiu aš ražienom
geliančiom
Per lauką gelstantį, o
ten padangėj
Jau ištiesta per visus
debesis
Rudens styga pilka,
liūdnai taip skamba.
Ir tyliai rims
žvaigždėta varpinė,
Tik gervių klyksmas
ilgesiu pervers ją,
Jeigu šalna visus
žiedus nukarpė jau,
Tai kam gi širdį, kam
atversiu?
Antanas STACKEVIČIUS
Anykščiams
Čia išvydau aš margą
pasaulį
Ir tekančią skaisčiąją
saulę.
Čia žaliajam daržely
augo rūtos
Prie upės Šventosios ir
kalno Vorutos.
Čia užaugau Anykščių
šilely,
Išbėgiojau kiekvieną
kalnelį.
Sutikau čia bevaikštant
Žukauską,
Begrybaujant poetą
Baranauską.
Ir susėdom ant ritinio
rąstų,
Ragavom seną vyną
agrastų.
Čia paklausiau Anykščių
poetą,
Kas gi tęs šilelio
poemą pradėtą?
Ir poetas prabilo:
– Imk pušies daigą ir
lyrą.
Dabinki Anykščius kaip
juvelyras.
Ir vėl skambės šilelio
poemos,
Bus išspręstas poetų
likimo problemos.
–
Bet aš juk gimiau prie
Troškūnų,
Miškais ir meile
prisotintų kūnų.
Tikroji mano upė – Žalioji Juosta,
Didžių ąžuolynų ramybės guosta.
Antanas SVIDERSKAS
Pavasaris vėl sugrįžta
Ir vėl žiedais žibučių
skleidžias
Ir greit baltuos.
Pavasaris šion žemėn
eina
Ir vėl širdis dainuos.
Žinau: pavasaris
gražiausias metų metas,
Ir nevalia jo liūdesiu
dažyt,
Karusele man sukas
laikas.
Tegul eiles imsiu
rašyt.
Šiandien man lengva,
gera.
Mane sveikina žali
berželiai pakely.
Jie man šnabžda
graudžiai:
– Gana tau liūdesio
širdy.
Širdis alkana
Širdis visada alkana.
Ją nuraminti gali tik
daina,
Jos neapšvies mėnulio
šviesa,
Ji saulės nuolatos
alkana.
Su saule mes pradedam
rytą,
Su saule į darbus mes
stojam,
Laimės troškimas –
stipresnis užu granitą,
Tegul širdy visada mūsų
liepsnoja!
Saulės dienų išsiilgom,
Baltos žiemužės
spalvos,
Lūpos kartos
ilgesingai:
– Daugiau tegu būna
šviesos!
Jonas ŠARLAUSKAS
Pasišiaušusi varnos
galva
Buvo vasara,
Paukščiai čiulbėjo,
O atėjo ruduo –
Jų balsų nebėra,
Tiktai varnos
kranksėdamos skrieja
Pasišiaušus nuo vėjo
galva...
Šunys kaukia
auštant....
(miniatiūra)
Nemiga – didžiulis voras-kryžiuotis apvilko visą smegenų dangalą
nykiai juodu voratinkliu ir nenurimdamas seka kiekvieną neuroną
... Tik pabandyk snūstelėti – iš karto pripuola prie vargšelio,
apverpia juodu nevilties kokonu ir tarsi seselė-veteranė,
preciziškai sušvirkščia porciją antimorfono... Išsekęs neuronas
dar konvulsiškai pavirpina savo bejėgiškai išsiskėtusias
ataugas-dendritus, bet jau amen, – šiai nakčiai nebeužmigs, tik
kankinsis paralyžiuotas filosofinės autointoksikacijos
nuodų-idėjų ir kliedės...
Liūdnas, sunkus,
nuobodus ir svarbiausia – įkyrus užsiėmimas Nemiga... Jos
valdovas – juodas voras, kuris laipioja gyvu nervų voratinkliu
kaip permatomomis stiklinėmis stygomis ir budriai saugo
milijardus savo aukų – iškankintų, perkarusių, nuleipusių
neuronų Osvencimą ...
... brėkšta...
Miestas keliasi. Aš guliu išsekęs, suirzęs, skauda nugulėti
šonai, skauda nepailsėjusi širdis... Guliu ant nugaros, – kitaip
neįmanoma... Jaučiu lyg sunkaus preso bukas smaigalys slėgtų
mano saulės rezginį vis smarkiau ir smarkiau.... Kaip
gyvsidabrio sunkumo skystis Gyvenimo nuovargis pasrūva iš ką tik
pratrūkusios Sielos voties ir užpildo kiekvieną kūno ląstelę.
Žvilgteliu į žalsvą laikrodžio ciferblatą – tai vienintelė, nors
ir silpnutė moralinė parama ir paguoda...
Be penkiolikos
minučių šešios ... Nemiga ir toliau puola visu frontu. Į
šipulius sutriuškina mano sielos besipriešinančius falangus. Ar
atlaikysiu šitą nuožmų antpuolį dar kelias minutes? Tikriausiai,
atlaikysiu, nors laiko dar labai daug iki visiškos aušros.
Atrodo, kad praslinko amžinybė. Kad tik greičiau išauštų!
Atsikelčiau. Baigtųsi Nemiga.
„Be dvylikos minučių
šešios valandos“, – konstatuoju net nežvilgtelėjęs į laikrodį.
Už lango pasigirsta tylus šuns kaukimas. Prie jo prisijungia
kiti, ir tada patikiu, koks tai kraupus kauksmas. Jis dažnai
palydi klaikios nakties pabaigą, savyje talpina tiek pranašiško
tragizmo. Kai kam, – ženklas apie mirtį...
„Kas mirė šiąnakt?“
Darosi vis
šviesiau. Pagaliau visiškai išaušo. Nemiga traukiasi... Mane
suima saldus miegas, ir nesvarbu, kad bunda miestas. Paskutinį
kartą mano smegenyse sujuda voras. Aš likau nenugalėtas. Tačiau
šunų kauksmas dar ilgai neduos sielai ramybės, įstrigęs smegenų
vingiuose klausimu: „Kam šiąnakt kaukė šunys?!“
... o šunys kaukia
kasnakt be dvylikos minučių šeštą valandą. Tada miršta mano
Nemiga.
Algimantas ŠUKYS
Lietuvos žmonės
Bučiuojasi ne tik
įsimylėjusieji, bet ir kiti. Kai kurios poros išdrįsta
bučiuotis net viešose vietose. Bučinys tai nuostabi gamtos
dovana. Dabar vyksta bučinių konkursai. Kaip nekeista, žiūrovai
būna drovūs. Žinoma, kad meilėje nėra ribų. Kai kada bučiuojasi
netgi bažnyčiose. Aistringa mergina vardu Ada dažnai lankydavosi
bažnyčiose. Susipažino su berniuku. Abu įsimylėjo vienas kitą.
Vėliau Ada nutarė nesidomėti meile, bet eiti į vienuolyną.
Vienuolyno motinėlė ją pagarbiai priėmė, supažindino su
senbuvėmis. Vienuolės buvo malonios jos atžvilgiu. Dienos slinko
pamažu. Ada prisimindavo draugą, jo meilę, jo bučinius. Draugas
aplankydavo ją vienuolyne, leidus motinėlei. Ada įžadų neskubėjo
duoti. Vėliau Adai sugrįžo aistra, meilė draugui, o tada ir
sužieduotuvės. Dabar gyvena Vilniuje, augina dukterį. Abu yra
labai laimingi. Vienuolyno motinėlė aplanko jų šeimą. Pykčio
neturi jų atžvilgiu. Motinėlė sako, kad tokių atvejų būna mažai.
Dievai už tai nebaudžia.
Dalia TARAILIENĖ
Don
Kichotai
Ganosi avys,
sukas malūnai,
Kur jūs, Don
Kichotai,
Kur jūs,
palaidūnai?
Už savo svajonę
mokėjot kovoti,
Nematomą priešą
sau pasižaboti.
Mylėti mokėjot
šventai ir aistringai.
Ach, Don Kichotai, kur
jūs pradingot?...
Išdavimas
Kodėl taip atsitiko,
kad tave, brangiausią,
Mes išdavėm po
prieblanda pilka.
Kodėl tyli, kai tavo
kūną spardo
Baisi suįžūlėjusi
minia.
Dar rytmečio aušroj,
susikabinę
Prisiekėme po vėliava
šventa,
Kad tu vienintelė esi,
Tėvyne,
Ir ginti stosime tave
mes visada.
Kai šūviai griaudėjo ir
tankai baubė,
Turėjome drąsos širdim
visa
Viens kitą drąsindami
ir apsikabinę,
Apgint tave, išsaugoti
tave.
Ir deklaravome visi
tą žiaurų rytą,
Kaip didvyriai, kaip
protėvių tauta,
Tėvyne, būk neišvaryta
Iš mano žemės niekad,
niekada!
O kai prie balto stalo
mus susisodinus
Tu girdei meile ir
gerumo rieke atlaužta,
Kai kam ne tokių
vaišių, dėmesio ne tokio stigo,
Jie nusivylė, kad per
maža, šito negana.
Vieni paliko tavo dosnų
stalą,
Išėjo grobt iš tavo
podėlių.
O kai kurie palikę dar
vis bandė
Pasivaišint iš
likusiųjų trupinių...
Kodėl mes išdavėm tave,
Tėvyne,
Kodėl nevertinome
laisvės spindulių?
Dabar, kai pančiai
prievartos susirakinę,
Mes einam klupdami, nes
širdyje tamsu.
Įžiebki dar vilties,
pasitikėjimo liepsnelę,
Kad vėl pakiltų mūs
numirusi dvasia.
Parodyki teisingą,
šviesų kelią,
Kuriuo mes turim eiti,
– Lietuvos tauta!
Motinoms
Jūs visos – Monos Lizos
ir Madonos.
Jūs visos – džiaugsmo
ir kančių būtybės.
Jūs – mums,
išalkusiems, kaip kąsnis duonos.
Jūs – mums,
ištroškusiems lyg dykumoj šaltinis.
Ach, motinos, jūs ir
brangiausios ir švenčiausios.
Mes viską prižadam.
Deja, nedaug teduodam...
Jūs mus vis tiek
raminat ir globojat.
Jūs – mūs viltis ir
amžina paguoda.
Padėka
Kai suskamba varpai
tolumoj,
Kai nutyla gamta,
tylumoj
Aš regiu ten toli už
kalnų,
Už miškų ir už upių
sraunių,
Tuos brangius,
išsiilgtus namus,
Kur širdis ir siela.
Ir ramus sau dėkoju už
darbus visus,
Už džiaugsmus ir dar už
vargus,
Už juokus ir už ašaras,
Už žiemas ir už
vasaras,
Už save ir už jus.
Toks didis Dangus!
Pienė, piligrimo
gėlelė
Žiedelis skleidžias,
saulės auksą žeria,
Bitutė prie jo
glaudžias, saldųjį nektarą geria.
Praeivio akį džiugina
kiekvieną rytą,
Sudėjęs Dievui meilės
grožio maldą nerašytą.
Koks trumpas pienės
žiedo išlikimas.
Bet štai, žiūrėk, ir
vėl koks sutapimas,
Švelnumas ir lengvumas
akį traukia,
Tarsi visiems pasako,
kas toliau mūs laukia.
Papūtęs vėjas pakelia
pūkelį,
Ir neša jį tolyn į
svečią šalį...
Kur dingo grožis ir
spalva neišsakyta,
Kodėl bitutė lanko jau
žiedelį kitą?
Pasaulyj šiam visi mes
turim savo pradžią,
Jaunystę, grožį, laimę
gan nemažą.
Bet vakarop saulutei
einant jau ilsėtis,
Mes turime žinot, kur
reiks mums pasidėti.
Ir atsisukę į lemtingą
savo dalią,
Mes pamatysim amžinybės
šviesų kelią.
Kai Dievas, kaip pūkelį
pienės pakylės
Ir į savus šviesos
namus lydės.
Lida TAMULEVIČIENĖ
Atgimimas
Naktimis, kai
nustoja lyti lietus,
Kai pakvimpa žole
ir pražydusiom ievom,
Išeini pažiūrėt kaip
išblyškęs, tylus
Brenda mėnuo per
miegančias pievas.
Išeini ir junti, ne
tavy, praeity
Liko tamsūs pilkieji
šešėliai,
Liko tavo žvaigždė
taip toli, taip toli,
Ji spindėjo ir buvo
šalta tartum vėjas.
O dabar, kai tylu, kai
ramybė aplink, –
Žaluma kaip upeliai
per širdį.
Kaip tai nendrei ties
vandeniu noris palinkt
Ir iš naujo gyvenimui
gimti.
Laukimas
Kai žolė
peraugs per širdį,
Nebesuprasiu aš:
Iš žemės
tu ar iš dangaus?
Tiktai
norėsiu gerumu tave pagirdyt,
Pagirdyti ir tuos, kurie be galo šito lauks.
Lauks
akimis ant rankų, sunertų parimę,
Lauks naktimis be
žiburio lange,
Žali laukai tiktai
kuždės nurimę:
Ar verta laukimu
įprasminti save?
Odė balsui
Tas balsas saldus lyg
nektaras.
Tas balsas saldus kaip
medus.
Kalbėki kalbėk man į
ausį
Už prarastus mūsų
metus.
Tas balsas toks
pilnas ramybės,
Tas balsas toks
pilnas šviesos.
Norėčiau labai
prisiminti,
Koks būna
paliestas aistros.
***
Širdis lyg paukštė,
pakirptais sparnais,
Per sunki žemė jai po
kojom,
Padangė nepasiekiama.
Ir lesa paukštis savo
ašaras,
Ir gieda gražiausią
giesmę –
Gyvenimą.
***
Tas žodis toksai
išskaudėtas,
Tas žodis tarsi
žarija,
Nors šitiek ilgai
ištylėtas
Vistiek pasiliks
manyje.
O norisi jį išsakyti,
Išrėkti išbėgus
laukuos,
Ir norisi jį pamatyti
Tavųjų akių
spinduliuos.
PANAUDOTA LITERATŪRA
KURTINAITIS, Albinas. Baltasis žodis. Alytus : Angelų sargų bažnyčios
religinės bendruomenės leidykla, 1993, p.133. ISBN
99986-463-03-3.
Lietuvos spaudos statistika. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno
Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras:
ISSN 1392-2238:
2002. – 2003, p. 51-52.
ISBN9955-541-17-2;
2003. – 2004, p. 46-47. ISBN
9955-541-33-4.
Žodžiai
antro viršelio gale
Mano baltasis žirge,
tu buvai ištikimas
devynis amžius.
Tu buvai gainiojamas,
bet likai eiklus.
Tu buvai kapojamas,
bet likai tylus.
Tu neišsigandai ir nepaklydai
likęs be raitelio.
Tu esi stiprus ir vertas.
Aš sodinu ant tavęs Žilviną
su pakeltu kalaviju virš galvos,
kurio pasaulis dar nepažįsta.
Aš sėjėjas ir pjovėjas,
nes pažįstų nebūti.
Ištrauka iš „Baltoji gelmė“
Albinas Kurtinaitis
–
tautotyrininkas, kilęs iš Pajevonio kaimo
|
2006 metai
PILAITĖS GIESMININKAI
Vilniaus
Pilaitės gyventojų kūryba
3
Pilaitės „Poezijos pavasaris’2006“ skiriamas karžygės už
lietuvių ir lenkų laisvę Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo
metinėms

Leidykla SAVO
Vilnius
2006
UDK 888.2-1
Pi 58
Renginio
rėmėja Vilniaus savivaldybė
Knygos
sumanytoja Pilaitės bendruomenė

Sudarė
Angelė Šarlauskienė
© Pilaitės bendruomenė,
2006
© Pratarmė,
Angelė Šarlauskienė, 20046
© Viršelis, iliustracijos Karolina
Biekšaitė-Jezerska, 2006
© Pilaitės bendruomenė, 2006
PRATARMĖ
Prasidėjus
sukilimui, E. Pliaterytei teko Žanos d’Ark vaidmuo. 1831 metų
pavasarį ji trumpai nusikirpo plaukus, užsivilko vyriškus
drabužius ir stojo varguolių būrio priešakyje.
Sukilėliams nepavyko laimėti. Po pralaimėjimo sekė represijos,
mirtys ir tremtys į atšiaurius Rusijos imperijos pakraščius.
Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, sustiprinta cenzūra,
uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams. Tačiau
lietuvių ir lenkų sukilimas nepraėjo be pėdsakų. Jis buvo
stimulas siekti politinės laisvės, šviesesnio gyvenimo ateityje.
Sukilimas paspartino revoliucinius judėjimus kitose Europos
šalyse, sutrukdė Rusijos intervencijai į Belgiją ir Prancūziją.
Pastarosios valstybės buvo apimtos revoliucijos. 1830-1831 metų
sukilimo estafetę Lietuvoje perėmė 1863 metų sukilėliai,
1918-ųjų Nepriklausomybės kovų savanoriai, 1941-ųjų birželio
sukilėliai, 1944-1953 metų laisvės gynėjai ir 1988-1990 metų
Sąjūdžio dalyviai.
Galiausiai lietuvių tauta įveikė savo klastingą priešą –
imperialistinę Rusiją. Lietuvos žmonės, iškovoję ilgai lauktą
pergalę, nežinojo, jog priešakyje teks susidurti su rimtesniu
priešu, – saviškiais, kuriems, pajutus turto ir valdžios
suteikiamą stipresniojo teisę, demokratiniai iškovojimai ir visų
gerovė – tušti žodžiai.
Pilaitės bendruomenės credo. Apginti sunkiai iškovotą tautinę
ir politinę laisvę gali pilietiškai susitelkusi bendruomenė.
Tinkamas pilietiškumo supratimas turėtų tapti veiksmingiausiu
ginklu kovojant su šiuolaikiškos visuomenės kūrimo
piktžaizdėmis. Pilaitės bendruomenė, norėdama prisijungti prie
E. Pliaterytės 200-ųjų gimimo metinių paminėjimo, bei siekdama
atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę stiprinti pilietiškumą
tarpe įvairiausių sluoksnių, o ypač jaunimo, 2006 metų Poezijos
pavasario šventę skiria šios kovotojos nemariam žygdarbiui
prisiminti. Ta proga leidinyje vietoje epigrafo pasirinkti net
du E. Pliaterytei skirti eilėraščiai. Tai Vandos Sakalauskienės,
tylios ir darbščios demokratinių iškovojimų įtvirtinimo mūsų
krašte bitelės, ir Dalios Tarailienės, aktyvios visuomenės
veikėjos, eilės. Pirmasis eilėraštis lyg iššūkis apsnūdusiam
pilietiškumui Lietuvoje žadinti. Kaip niekada šių metu leidinyje
daug eilių, skirtų Tėvynei Lietuvai ir kovotojams už jos
laisvę.
Moksleivių ir mokytojų
kūryba.
Kiek liūdnoka,
nes pastebimas jaunesniųjų Pilaitės gyventojų atsitraukimas nuo
mūzų. Manoma, viena priežasčių gali būti dažnas buvimas prie
kompiuterio. Viliamės, kad mūzoms pavyks atitraukti moksleivius
nuo per dažno panirimo po virtualiąją realybę ir jie patyrę jų
teikiamą poetinio įkvėpimo palaimą mus pradžiugins gausesne
kūryba ateityje nei dabar. Dėkingi jauniesiems mūzų draugams,
kurie pateikė eilių ir miniatiūrų šių metų rinkiniui.
Nemažai eilių yra
sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės: Andželika
Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Toliau
skelbiame jų kūrybą.
Pilaitės giesmininkų
gretas papildė šios mokyklos mokinės: sesės: pirmokė Augustė
ir antrokė Gabrielė Račkovskytės. Jos – pačios jauniausios iš
kūrėjų.
Tęsiame Pilaitės
vidurinės mokyklos muzikos mokytojos Svetlanos Kirkilienės eilių
pristatymą.
Martyno Mažvydo
vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokinius skatina kurti čia
įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo vadovė lietuvių kalbos ir
literatūros mokytoja Elena Palubinskienė. Kūrybingiausi
aštuntokai: Laura Bajorskytė, Akvilė Girzijauskaitė, Mantas
Galeckas, Justina Juodytė, Kamilė Lapkaitė, Melita Pupšaitė,
Marius Samulėnas, Kristina Uscilaitė. Visi jie, išskyrus K.
Uscilaitę, debiutantai.
Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos Jaunučių choro dainorėlius ir toliau
eiliuoti skatina choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė.
Debiutuoja ketvirtokas Andrius Naginė ir sesutės: Gabrielė,
penktokė, ir Kotryna, trečiokė, Šlėgutės.
Suaugusių kūryba.
Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ autoriai savo eiles yra
publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais leidiniais.
Eilėraščių rinkinius yra išleidę Antanas Sviderskas ir Ingrida
Čepatienė. Tęsiame jų kūrybos pristatymą. Pirmąją eilėraščių
knygelę išleisti yra parengusi Dalia Tarailienė
–
germanistė ir
visuomenės veikėja. Ji eiles rašyti pradėjo studijuodama
Vilniaus universitete. Jos buvo skelbtos įvairiuose leidiniuose
(,,Jaunimo gretos“, ,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“, „
Respublika“). Tęsiame jos kūrybos pristatymą.
Į Pilaitės
kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą
parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska,
kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje. Nepadeda
plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių
pakaktų atskiram rinkiniui išleisti, persmelktos tėvynės ir
artimųjų ilgesio. Nors Karolina Biekšaitė–Jezerska
yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji ir toliau
pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais
poetiniais prierašais. Jos darbai, kaip ir pernai metais,
pasirinkti ir šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms.
Tęsiamas lituanistės ir teisininkės Ritos Minikauskaitės,
kuri eiliuoti pradėjo vyresnėse mokyklos klasėse, kūrybos
pristatymas. Eiles yra spausdinę žurnalai ,,Moksleivis“, „
Nemunas “, taip pat jos skelbtos „ Poezijos pavasario“
almanachuose.
Iš vaikystės eiles rašo Vanda Pipirienė. Jos kūryba
spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje. Vandos Pipirienės
eilėraščių pakanka atskirai knygelei išleisti.
Tęsiame pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių
pristatymą.
Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje
Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse
klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos
kūrybos pristatymą.
Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės
Jonaitytės eilių, kurias ji kūrė besimokydama vidurinėje
mokykloje, skrynelė.
Šiam rinkiniui savo kūrybą pateikė ir Pilaitės bendruomenės
pirmininkė Janina Gadliauskienė, kuri yra Poezijos pavasario
šventės Pilaitės miške įkvėpėja.
Tęsiame tiksliųjų mokslų daktaro Jonas Šarlausko, buvusio
Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado“,
nario kūrybą.
Toliau pateikiamos Pilaitėje gyvenančios ir lenkų kalba
kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos
Krysztul įžvalgos apie mūsų gyvenimo trapumą ir nepakartojamas
akimirkas.
Tęsiame rusų kalba rašančio aukštesniojo statybų specialisto
Stepo Gadliausko kūrybos pristatymą. Rusų kalba kuriančių eiles
papildė Marina Šimoliūnas, gimusi Tombove
(Rusija).
Tęsiame bardų (bardas
–
pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas) eilių
pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto
Antanavičiaus eilėms muziką be jo kuria ir profesionalai. Dailininkė-keramikė,
pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja
Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas,
kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus muzikas.
Rasa Dykinaitė, studijavusi lituanistiką, o dabar kinologė, nuo
mokyklos suolo rašo eiles bei pati joms kuria muziką, pati ir
dainuoja draugams.
Leidiniui eilėraščių atrinko žurnalistas, keleto romanų
autorius Algirdas Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.
Į leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos
Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai. Jų tarpe eilėraštis
skirtas Emilijai Pliaterytei.
Malonu, kad Pilaitės seniūno pavaduotojas, inžinierius,
aktyvus folkloristas, kultūrinių ir sportinių renginių
entuziastas, išdrįso pasidalinti savo eiliuotais širdies
proveržiais.
Tęsiame garbaus amžiaus, neblėstančio fizinio stiprumo, žinomo
sveikuolio Pilaitėje ir visoje Lietuvoje Jono Kazlausko, kuris
priklauso „Sveikuolių klubui“, įleidusiam gilias šaknis
Pilaitėje „Gilužio“ pavadinimu, kūrybą. Tai himno žodžiai šiam
klubui.
Tęsiame Mindaugo Bernatonio, gamtininko-hidrologo,
pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant,
kūrybą.
Pirmą kartą
skelbiamos Silvijos Kraučiūnaitės eilės, kurias pradėjo rašyti
būdama trečioje klasėje. Retsykiais Silvija vieną kitą
eilėraštį pateikia Eld slapyvardžiu internete, puslapyje www.
rašyk.lt.
Savo kūrybą
leidiniui pirmą kartą perdavė Elena Sakalauskaitė
– nepriklausoma menininkė,
dirbanti vizualinio meno srityje. Ji pradėjo rašyti vaikystėje.
Pastaruoju metu nepraleidžia progos dalyvauti literatūriniuose
renginiuose: įvairiausiuose skaitymuose, vakaronėse. Elena
Sakalauskaitė savo kūrybą dažnai pristato ir kitokiuose
renginiuose, tokiuose kaip „Jaunųjų literatų ir dailininkų
debiutas Šeteniuose 2003“ ir panašiai.
Asta Bagdžiūnaitė,
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto antro kurso studentė,
rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo kurti nuo
paauglystės. Asta Bagdžiūnaitė dar nėra viešai pristačiusi savo
eilių.
Indrė
Danilevičiūtė medikė, šiemet baigianti socialinės psichologijos
magistratūros studijas Mykolo Remerio universitete, pradėjo
eiles rašyti mokyklos suole. Anksčiau savo kūrybos nėra
skelbusi.
Pateikiame
Pilaitėje paskutiniuosius gyvenimo metus leidusio šviesios
atminties Povilo Ratkevičiaus, žemdirbio, patyrusio sunkią
našlaičio dalią Tarpukario Lietuvoje ir nešusio nelengvą
kolūkiečio naštą sovietmečiu, kūrybą. Jis mėgo po darbo pats
sau rašyti eilėraščius, kurių nesaugojo, išskyrus tuos,
kuriuos išspausdino rajoninis laikraštis „Aukinė varpa“.
Leidiniui pasirinkti eilėraščiai iš 1952 metų kūrybos.
Stasiui
Kuodzevičiui, gimusiam Trakų rajone, nuo mažumės linkusiam
prie lietuvių kalbos ir literatūros, teko politinio kalinio
dalia. 1946 metų vasarą buvo suimtas ir nuteistas mirties
bausme, kuri vėliau buvo pakeista į 25 metų katorgą Vorkutoje.
Beveik 10 metų jam teko studijuoti ,,marksizmą-leninizmą“
anglies kasyklose. 1998 metais sugrįžo į Lietuvą. Dabar gyvena
Lentvaryje. Išsaugota kūryba perduota į Lietuvių kalbos ir
literatūros institutą. Iš šio palikimo 1990 metais „Tremtinio
Lietuva“ išspausdino 3 eilėraščius. Stasys Kuodzevičius yra
paskelbęs eilių Trakų rajono laikraštyje ,,Galvė“. Šiuo metu
vis dar rašo eiles, verčia iš rusų į lietuvių kalbą
A.Puškiną, M.Lermontovą. Pilaitėje lankosi pas čia įsikūrusio
jaunesnio sūnaus šeimą.
Pristatome
tremtinių sūnaus Stanislovo Jakimavičiaus, darbo saugos
specialisto iš Naujosios Vilnios, palaikančio kilnius Pilaitės
gyventojų kokybiškesnio gyvenimo siekius
– kovoti už galutinai
nesuurbanizuoto ir kuo natūralesnio kraštovaizdžio išsaugojimą
šalia gyvenamojo būsto, eilėraščius. Stanislovas Jakimavičius
kuria nuo ankstyvos jaunystės. Savo kūrybą yra ne kartą
pristatęs ne viename bendraminčių susibūrime, taip pat ir
Poezijos pavasarių vakarėliuose.
***
Dėkojame visiems
atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą „Pilaitės
giesmininkų“ trečiam leidiniui. Viliamės ir ateityje sulaukti
Jūsų kūrybos. Ieškosime rėmėjų jai išleisti. Būsime ir ateityje
dėkingi girininkui Vytautui ir jo žmonai architektei Živilei
Dabriškams, už galimybę susirinkti vieną iš žydinčio gegužio
dienų prie jų namų, kur Poezijos paukštė išskleidžia savo
sparnus puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.
dr. Angelė
Šarlauskienė, Pilaitės bendruomenės kronikininkė
Vietoj
epigrafo
Emilijai
Emilija, mergaite,
vėjuje besiplaikstančiais plaukais,
Kario rūbais ir angelo
veidu.
Kokia įkvepianti tavo
narsa!?
O kad galėtum, įveikus
porą šimtmečių,
Vėl stoti čia, tarp
mūsų, kovai su nauja imperija,
Ginkluota ne kardais
ir ne patrankom,
O tik nepasotinamu
goduliu, akla nauda ir beribiu cinizmu?
Jos pajėgos tyko
visur.
Iššoka žviegiančiom
reklamom ir kurtinančiais decibelais primityvaus ritmo,
Murkdo besaikio
vartojimo ir dirbtinių malonumų liūne.
Šioje imperijoje
nebėra nieko gražaus ir švento.
Prajok, Emilija, per
mūsų miestą,
Tarp daugybės sugrūstų
purvinų automobilių,
Ant savo ristūno
žirgo.
Tegul pamato visi,
kokios grakščios linijos tavo kūno,
Pridengto pilkais
kario rūbais.
Tegul nustėrsta iš
pavydo šimtai šiuolaikių barbių,
Agresyviai
demonstruojančių iki koktumo įgrisusį savo kūno nuogumą.
Pajodinėk po mūsų
girias, užverstas šiukšlėmis,
Suraižytas
nesibaigiančių kirtimų baisingomis plynėmis.
Pažiūrėk, jau brangia
mediena paversti šventi protėvių ąžuolynai.
O čia pat už ežero,
šalia miesto, visas laukas jaunų pušaičių,
Kritusių nelygioj
kovoj su nepasotinama godulio imperija.
Jos neturėjo jokio
ginklo, tik jaunų spygliukų švelnią žalumą.
Tokios pat jaunos ir
gražios kaip ir tu,
Liko gulėti plyname
lauke, į stagarus pavirtusios.
Jų žalio smaragdo kasų
vainikai nugelto,
Ir niekas nebandė jų
puošti, kaip tos eglaitės iš Anderseno pasakos.
Emilija, mergaite
angelo veidu ir pilkais kario rūbais,
Narsioji karžyge, ar
dar neatėjo valanda mums sukilti?!
Rink pulkus po visą
Lietuvą!
Ir ne tik Dusetose,
Ukmergėje ar prie Vilniaus!
Pastatyk į sargybą
šimtamečius ąžuolus!
Nepamiršk ir to šimto
vilkų,
Galbūt dar išlikusių,
o gal tik šiaip priskaičiuotų!
Telk pajėgas nuo
Labanoro iki Belovežo girių,
Visą žaliąją
kariuomenę!
Tegul tau padeda ir
dangaus paukščiai,
Nes jie darosi
nebepatogūs tiems, kurie nusipelnė gyventi geriau!
Tegul skaidriuose mūsų
ežerų vandenyse atsispindi
Ne gremėzdiškos
naujalietuvių pilaitės,
O aukštaūgės
liemeningos pušys!
Tegul mūsų girios būna
šventos
Kaip prieš tūkstantį
metų,
Kaip prieš šimtą,
Kaip per amžius!
Vesk pulkus, Emilija!
Vesk!
Vanda
SAKALAUSKIENĖ
Emilijai Pliaterytei
Žavi, kaip pavasario
rytas,
Paslaptinga kaip sakmė
sena,
Ant nerimstančio
juodbėrio žirgo
Bajoraitė tai skraido
jauna.
Ji suras neturtingam
paguodą,
Ji našlaitį priglaus
prie širdies.
Skambią protėvių dainą
dainuotą,
Ji užtrauks, kad
laukai net skambės.
O labiausiai širdis
jos nerimo
Dėl Tėvynės ir jos
sopulių.
Tad į mirtiną kovą
pakilo,
Kad gyventi nebūt taip
klaiku.
Ar šią gležną rankelę
kas matė
Su iškeltu kardu virš
galvos?
Ar galėjo kas nors
patikėti,
Kad jinai greta vyrų
kovos?
Kad jos balsas
padrąsins ne vieną,
Jau patyrusį karo
ugnies?
Sukilimui sustos jie
kaip siena,
Vedini meilės, ryžto,
vilties?
Ach, jaunute, graži
bajoraite,
Kur ramunių vainikai
žali,
Kur svajonės
mergautinės sklaidos,
Ir rateliai, kur šokti
naktyj...
Išsirinkusi didvyrių
kelią
Išėjai tu šaltojoj
naktyj,
Priešui atpildo
valandą skelbti,
Nešti laisvės gimtojoj
šalyj.
Ir švelni, garbanota
galvelė,
Ne pūkų patalėliuos
ilsės.
Ilgą, sunkų kovotojo
kelią
Pliaterytė pilnai
ištesės.
Krinta snaigės ant
degančių skruostų,
Linksta keliai, artėja
naktis.
Jau negirdi miškai
josios juoko.
Ant sparnų sklendžia
tyliai mirtis.
Dalia TARAILIENĖ
MOKSLEIVIŲ IR MOKYTOJŲ KŪRYBA
Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
(Pilaitės vid. Mokyklos absolventė)
Angeliškais lietaus
sparnais
Apgaubta aksioma, –
Ir pasaulis šiandien
Toks liūdnai
monotoniškas...
Bet štai, Baimės gatve
Tuoj nubėgs
melancholija,
Ir aš pažvelgsiu Tau į
akis
Su išdidžia ironija.
Tu vėl patikėsi
Hermiu,
Kaukėtu, įvaizdžiu
Eroto.
Bet kas tau atsitiks
tuomet,
Kai dienai
pragiedrėjus,
Dar kartą nebūtin
dings
Angeliškais lietaus
sparnais
Apgaubta aksioma?!
***
Geltonų lapų
išmarginta medžių alėja,
Už nugaros alsuojantis
šaltas ruduo,
Ir vėjas, ritmiškai
skraidantis iš šiaurės į rytus,
Mano sielą sustingdė,
ją pavertęs ledu.
Einu alėja, lapais
nuberta nuo vėjo,
Ir margas kilimas po
mano kojomis.
Nenoriu ten grįžti,
kur dabar vasarėja,
Kur šypsosi medžių
lapai žali.
Man patinka šio vėjo
alsavimas šaltas,
Pavertimas ledais
visko, kas jo kely.
Aš nenoriu sugrįžti,
kur dabar vasarėja:
Kur šypsosi medžių
lapai žali.
Kas yra žmogus
Žmogus –
interpretuotas atspindys,
Mėnulio, verkiančio
opalo žiedais,
Ir liūdinčio dėl
greitai
Ateisiančio ryto.
Žmogus –
interpretuotas atspindys,
Aušros, verkiančios
sidabro rasa,
Ir liūdinčios dėl
greitai
Žengiančio vakaro.
Žmogus –
interpretuotas atspindys,
Dangaus, verkiančio
kalnų kristalais,
Ir apsiniaukusio dėl
greitai
Artėjančios audros.
Žmogus –
interpretuotas atspindys,
Gamtos, verkiančios
netekus sielos,
Ir liūdinčios dėl
greitai
Nykstančio trapaus
Tavęs.
Laura BOJARSKYTĖ
(8 klasė)
Pirmasis bučinys
Ji sėdėjo ir
laukė. Takeliu, nuklotu rudeniniais lapais, artėjo Jis. Prisėdęs
šalia, paėmė Jos ranką ir švelniai suspaudė. Abu tylėjo. Ji
dievino tylą ir dievino Jį. Tą, kurį mylėjo labiau už viską
pasaulyje. Pro medžių šakas juos stebėjo nuostabi pilnatis.
,,Ar galiu tave apkabinti?“ – išgirdo. Jie stovėjo apsikabinę,
negalvodami apie nieką. Jis suprato Ją be žodžių, o Ji suprato
Jį... Laikas bėgo nepastebimai. Kai mergaitė padėjo galvą ant Jo
peties, netrukus išgirdo nedrąsų klausimą: ,,Ar galiu tave
pabučiuoti?“ Jų lūpos susiglaudė pirmam bučiniui – nepaprastai
saldžiam ir romantiškam... Pamažu aplinkui viskas išnyko, ir
šiame pasauly liko tik dviese. Jie ir .... nuostabi pilnatis.
Aušra
BUČYTĖ
(Pilaitės vid. mokyklos absolventė)
Patriotas
Į karą išjojo,
Ir žmonės jam mojo.
Mergaitė mylėjo,
Neišleisti norėjo.
Vargai ten jo laukė,
Tėvynė jį šaukė,
Tėvynė jį kvietė,
Gimtinę gint liepė.
Kare jisai buvo,
Žmonių daug ten žuvo,
Bet mūšį laimėjo
Ir švęsti galėjo.
Norėjo sugrįžti,
Gimtinę matyti
Ir vėl išvažiuoti,
Priešus šturmuoti.
Svajonė patiko,
Bet neišsipildžiusi
liko.
Mūšis vėl buvo,
Kareivis tas žuvo.
Liūdėjo mergelė,
Patrioto žmonelė.
Verkė gimtinė,
Kareivio tėvynė.
Kūno nerado,
To, kuris gyvybę
prarado.
Gėlių nebuvo,
Ant kapo to, kuris
žuvo.
Vilnius
Kur Neris didingoji
teka,
Kalnas stovi iškilęs
aukštai.
Trys kryžiai ant jo
tartum šneka
Kokį Vilnių jie mato
iš aukštai.
Jie sako, kad į kairę
nuo kalno
Pilis stovi iš
Gedimino laikų.
Pastatyta ji, kaip
visi mano,
Jau neatmenamų mūs
kartų.
Toliau didingai iškilę
Paminklai
kunigaikščiams garsiems.
Prie jų valdovų rūmai
vis dar mirę
Ir Katedra glaudžias
išvien.
O už jos eina gatvė
Didžioji,
Apstatyta labai jau
gražiai.
Istorijų daug matė
Senoji, –
Gedimino prospektu
vadinas jinai.
Na, o dešinėj už trijų
kryžių,
Matos rotušė, gatvė
Pilies.
Bastėja dar stovi ir
daug bažnyčių,
Universitetas,
prezidentūra šalies.
Dešiniau truputį yra
miškas, pušynai,
Aplink kalną tolyn
namų visuma.
Dar matos televizijos
bokštas, parkai, –
Ir visa tai Vilniaus
panorama.
Akvilė
GIRZIJAUSKAITĖ
(8 klasė)
Eik!
Bėgu bėgu ir nieko
aplink nematau. Vis greičiau ir greičiau. Miesto vaizdai, žmonių
veidą lekia pro akis nepalikdami pėdsako galvoje. Staiga
krintu... Krisdavau ir anksčiau, bet greit pakildavau. Šįkart
neberandu jėgų atsistoti. Atsigręžiu atgal, gal bus lengviau
atsitiesti, bet darosi tik sunkiau. Visai nebeturiu jėgų.
Bandau įveikti save ir stojuos ant kojų. Tyliai šnibždu: ,,Eik!“
Kai man pavyksta, suprantu, jog užtenka kartais tik eiti,
nebūtina bėgti ir stengtis pralenkti save...
Širdis
Pavasaris. Bet tik
kalendorinis. Už lango dar šlapia, purvinas sniegas nuklojęs
gatvių pakraščius. Dangus pilkas, niūrus ir nenustodamas drebia
žemėn šlapią sniegą, kuris nukritęs iškart tirpsta.
Ji sėdi prie lango
ir bereikšmėmis, nieko nematančiomis akimis, žvelgia į pilką
pasaulį anapus stiklo. Tylu. Taip tylu, kad gali girdėti savo
širdies dūžius. Iš keisto sapno pabunda tik tada, kai išgirsta
dar vieną širdį, plakančią šalia. Į žemę sugrįžta pavasaris...
Mantas GALECKAS
(8 klasė)
Ar verta ko nors
laukti?
Visą savo gyvenimą
ko nors laukiu. Laukiu Kalėdų, laukiu gimimo dienos, atostogų...
Laukiu, kol iš kelionės grįš tėvai ir parveš dovanų... Bet
kažkodėl tik šiandien pirmąkart susimąstau – juk ir iš manęs
kiti kažko tikisi. Mama laukia, kad padėčiau parnešti pirkinius,
kad, jai grįžus namo, ant stalo garuotų vakarienė... Seneliai
laukia, kad juos aplankyčiau... Tad ar verta ko nors laukti ir
tikėtis sulaukti, kai pats nė piršto nepajudini?
Justina
JUODYTĖ
(8 klasė)
Širdis
Šiąnakt nemiegojau
visai. Sėdėjau prie sunkiai sergančios tetos. Liga sunki,
progresuoja. Greitoji buvo atvažiavusi kelis kartus... Dabar
teta miega, o aš sėdžiu šalia, šnibždu jai, kad pasveiks, viskas
bus gerai... Bet širdis kažko nerimsta. Laikau tetos ranką ir
matau, kaip keičiasi ligonės veidas, kaip jį užlieja ramuma,
švelnumas, palaima... Tik kodėl mano širdy vis siaučia audra ir
ilgesys?
Kamilė LAPKAITĖ
(8 klasė)
Kur tavęs laukia...
–
Eik!
Senukas pajunta, kaip
jo sūnus išspiria jį į šaltą sausio rytą. Įsikniaubęs į purų
sniegą, žmogus dar
ilgai negali pajudėti. Pagaliau atsistojęs drebančiom kojom ima
slinkti miško link.
– Eik! – taip
ošia aukštos pušys. ,, Eik!“ – tyliai šnabžda nuo ašarų šlapias
anūkėlės veidas. Aplink tylu, ramu, tik vėjo stūgavimas
neleidžia pamiršti, kad namuose nebelaukia židinys ir mylimų
žmonių juokas.
– Eik! – tyliai
dainuodama senuką glosto žiemos ranka. Užklojusi sniego
patalais,
dar ilgai šnabžda:
,,Eik ten, kur tavęs laukia...“
Svetlana
KIRKILIENĖ
(mokytoja)
Šiandien aš renkuosi
Bachą:
Aš nenoriu ignoruot
kitų.
Aš renkuosi jo tokatą,
Kur sušunkama visu
balsu.
Pirštai laksto lyg
pašėlę,
Bet širdis vis vien
pirma.
Trumpo džiaugsmo
valandėlę
Neišduok manęs, styga.
Tas painių garsų
katarsis
Ves mane iš sutemos...
Šiandien aš renkuosi
Bachą
Iš beribės vienumos.
Andrius
NAGINĖ
Debesėlis
Plaukia debesėlis
naktį,
Ir užmigt negali.
Jo akelėse
Spindi raibosios
žvaigždelės.
Kužda vėjas tyliai
Apie plačią erdvę.
Jau užsnūdo debesėlis
Ir sapnuoja saulę.
Pavasaris
Jau pavasaris atėjo.
Paukščiai grįžta iš
pietų.
Ir čiurlena vėl
upeliai.
Visur žalia ir gražu.
Šildo jau aukštai
saulutė
Virš kalnų ir debesų.
Ir vaikams taip gera
būti
Laukuose, kur daug
gėlių.
Ruduo
Vasarėlė jau praėjo,
Visi vaikai mokyklon
sugūžėjo,
Medžiai spalvomis
nušvito,
Paukščiai vėl tolyn
išskrido.
Koks smagus mėnuo
atėjo –
viskas švyti, spindi.
Gaila bus, kai jis
išeis
Ir spalvų jau
nebebus...
Vasara
Vasara – linksmas
metas,
Atostogos, linksmybės,
Vasarą džiaugiasi
neretas –
Pramogų visos galybės.
Net per vasarą įmanoma
Ko nors išmokt
naudinga,
Kaip ir kas gamtoj
daroma –
Juk mūs gamta žavinga!
Žiema
Kai baigias šiltos dienos,
Kai medžiai numeta lapus,
Dangus išmėto baltas kruopeles,
Ir sniegu papuošia medžius.
Langus išrašo baltos gėlės,
Ir upės dengiasi storu ledu,
Take užšąla raganaitės pėdos,
Juoda kepurė puošiasi šerkšnu...
Melita PUPŠAITĖ
(8 klasė)
Laukimas
Žiema. Lauke šalta
ir nyku. Sėdžiu namuose. Ilgesingai žiūriu pro langą ir laukiu.
Laukiu, laukiu ir laukiu... Kada pagaliau baigsis žiema ir ateis
vasara? Aš taip jos pasiilgau. Savo vasaros nuostabiu vardu –
Lina.
Augustė
RAČKOVSKYTĖ
(1
klasė)
Žaidimai miško
aikštelėje
Rytas aušta nuostabus,
Jau saulutė kelia mus,
Pažiūrėkit kas nematę,
Vaikai į miškų lekia
Draugus visus
sukvietę.
Kas miške per grožis
matos?
Kas supasi sūpynėse,
Kas laipioja
laipynėse,
Kas žaidžia sau
kvadratą,
Kas futbolą ar vadą.
Už medžio aš slepiuosi
Ir tyliai juos stebiu,
O jiems arčiau
priėjus,
Pabėgti suskumbu.
Gabrielė RAČKOVSKYTĖ
(2 klasė)
Margučiai
Mes seniai mamytės
klausėm:
,,Ar jau greit
margučius daušim? “,
O dabar jau just
pradėjom,
Kad Velykos priartėjo.
Rieda rieda mūs
margučiai,
Sustabdyti nebegalim,
Klega, džiaugiasi
vaikučiai
Su mamytėm ir
tėveliais.
Gal sukursiu kitų
kartą,
Apie tai dainelę
skambią,
O dabar atia tariu
Ir eilėraštį baigiu.
Virginija RUTKAUSKAITĖ
(Pilaitės vid. mokyklos absolventė)
Aš tik basas vaikas
Šaltame žvaigždžių kelyje...
Aš tik vienišas paukštis,
Iškleidęs sparnus ir negalintis skristi.
Aš tik snaigė
–
beprasmė, šalta,
Praradusi viltį, tikėjimą..., viską...
Aš
–
nereikšminga tamsa nakties gelmėse...
Aš
–
tai niekas!
Bet nušvis saulė ir vėl pasirodysiu
Su gailiąja rasa....
Beprasmė ir šalta...
***
Vieniša lyg miręs kapas,
Lyg lėlė berankė
–
be jausmų...
Draskantis krūtinėj skausmas...
Aš
–
klajoklė tarp pilkų žvaigždžių.
Aš blaškausi it šešėlio siela nemari,
Upėm ašarų sūrių braidau,
Vienumoj blankioj ir pasaulio pakrašty
Savo sielą nykstančią laikau.
Mirštančios vilties ir meilės šalyje
Iš sudegintų vilčių
Pastatysiu rūmus danguje.
Aš
–
klajoklė tarp pilkų žvaigždžių...
Marius SAMULĖNAS
(8 klasė)
Žvaigždė
Nuo vaikystės
bijau tamsos. Nežinau kodėl, bet bijau. Naktimis negaliu
užmigti, nes rodosi, kad tuoj iš nakties tamsos iššoks pabaisa
ir nuskriaus mane. Ir taip kiekvieną naktį.
Štai ir dabar.
Žvelgiu į tamsą ir matau pabaisos siluetą. Staiga danguje kažkas
ryškiai sušvinta, ir pabaisa ištirpsta. Pažvelgiu pro langą ir
pamatau ryškų ryškų tašką. Jis apšviečia visą dangų, ir baimė
išgaruoja. Ačiū tau, žvaigžde...
Gabrielė
ŠLĖGUTĖ
(5
klasė)
ir
Kotryna ŠLĖGUTĖ
(3
klasė)
Gėlės
Štai gražuolės baltos gėlės,
Va ir margos plazdanėlės.
Štai išsiskleidė žiedukai,
Ir rasoti pumpuriukai.
Ramunėlė kultūringa,
Rožė baisiai išdidinga.
Žibuoklėlė mėlynkasė,
Katilėlis pasikasė.
Visos gėlės ypatingos!
Visos gražios ir laimingos!
Kristina USCILAITĖ
(8 klasė)
Pavasaris
Ant sapno atskridęs
pavasaris
Atmerkė žibuoklėm
akis.
Ir meilė pragydo
nedrąsiai –
Mažytis švelnus
vieversys.
Ak, saulė linksmai
apipynė
Vėl medžių šakas
spinduliais,
Ir džiaugsmas užliejo
krūtinę
Pirmaisiais žaliais
pumpurais.
Keliu taip žaismingai
nuskriejo,
Laukuos suvirpėjus
daina.
Ir sielą tiesiog
pakerėjo
Alyvom pražydus diena.
Į širdį įskrido
drugelis,
Plasnoja mažyčiais
sparnais.
Taip gera, pašėlusiai
gera
Skraidyti man meilės
sparnais...
SUAUGUSIŲ KŪRYBA
Albertas ANTANAVIČIUS
Dangus griūna
Begriūvantį dangų
Tvirtai remia smilgos –
Gyvenimas, rodos,
Ir
aukštas, ir ilgas;
Ir
ilgas kaip laukiant
Tavęs valanda,
Ir
aukštas kaip upė
Tulžies išgerta;
Prie akmenio rišant
Lyg
aitvarą – širdį,
Su
akmeniu noris
Į
dangų pakilti;
Virš debesio žmonės
Teisybę suranda –
Ir
viesulu kyla,
Kol
akmeniu krenta;
Išėjus į kelią
Besisukant vėtrai
Supjausto likimą
Nuogi kilometrai;
Supjausto kaip duoną,
Kaip sakinio kalbą:
Tam
taškas už tylą,
Riekė tam už darbą.
Begriūvantį dangų
Tvirtai remia smilgos —
Gyvenimas visad
Sunkus, bet neilgas;
Su akmeniu kilęs
Už smilgos suklumpa,
Taip ir nesupratęs,
Kad trūksta, kur
trumpa.
Kelionės baladė
Kai liepsnoja
šermukšniai
Ir upe plaukia spalis,
Geltonesnis už ugnį
Ir sunkesnis kaip
varis,
Pamiršti ir kuproti
Skubam gaisrą gesinti
–
Turim kardą kaip žodį,
Bus kuo Tėviškę ginti.
Saugok, Žeme Galiūne,
Tai, kas tikra ir
miela,
Ir klajojančiam kūne
Pasiklydusią sielą.
Kelias šliaužia lyg žaltys,
Mėnuo – ilgesio dėmė –
Su
mumis tiktai naktis, o diena namie...
Gęsta kalno šermukšniai,
Verkia lesamos uogos,
Vėjy plėšomos suknios
Tokios sunkios – lyg progos,
Netikėtai praleistos
Arba pamirštos tyčia
Ir
dėlto dar šventesnės
Už
didžiausią bažnyčią,
Kurioje už
išduotus
Ir
išduodančius melstis
Mus
– šventus ir kuprotus –
Mokė
Tėviškės slenkstis.
Vėl
už nugarų naktis,
Kelias – lyg kupros žymė;
Mus
ištiesins tik mirtis,
Jeigu ras namie…
Asta BAGDŽIŪNAITĖ
Lietuvai
Nuo tavo žiburio man
akyse užtemsta
Ir išsilieja spalvomis
veidai.
Nuo tavo ašarų man
irgi dega skruostai.
Nuo tavo baimės
prakaitu išsiskleidžia delnai.
Tu duodi, o nepažadi,
kad laukčiau.
Tu suteiki man laisvės
ir drąsos.
Matyti leidi nykų
statų skardį
Ir žvitrią kregždės
gyvastį lizduos,
Galiu prieš tavo baltą
šaltį lenkti galvą,
Dėl tavo šilto vėjo
nardyti žieduos,
Galiu įkvėpti juodą
duonos kvapą
Ir jausti virpesį
skaidrėjančios rasos.
Taip lengva man dabar
ištarti tavo vardą, –
Kaip pirmą kartą,
narsiai, be raudos,
Dabar girdžiu, kaip
mūsų širdys plaka,
Širdis į širdį, nuo
pačios pradžios.
Taip mes gyvenam tavo
laimę
Ir aidu skriejam prie
tavos kančios.
****
Kaip sunkiai ir lėtai
aš atrandu:
Naktinį vabzdį, šviesų
blyksnį
Ir pieno rūką, dangų
be žvaigždės,
Vaivorykštę ir ilgą
lietų,
Ir draugo ranką ant
peties.
Ir kaip lengvai aš
viską prarandu,
Vos nugrimztu į slogų
tylų sapną,
Į sapną apie pradžią,
kur nieko neturiu,
Kur viską, ką liečiu,
liečiu iš naujo,
Ir viskas, kas yra,
yra kitaip.
Čia formų ir daiktų
neatpažįstu,
Nė vieno daikto vardo
nežinau,
Tenoriu bėgti ir
negrįžti,
Kiekviena ląstele
dabar bijau:
Gal mirsiu aš iš bado,
nes nepajusiu alkio,
Gal mirsiu nuo
vienatvės, nes mintys nelankys?
Turbūt geriau palaukti
kokio ženklo,
Bet kaip tada
suprasiu, kad tai jis?
Ir pabundu iš
išgąsčio, ir viskas kaip anksčiau,
Tik sapnas jau gyvena
čia, o aš to nežinau.
Paukščiai
Man gyslose alsuoja
paukščiai,
Šalčiu ir liūdesiu,
tamsa ir nebūtim,
Ir į laisvę tik tada
ištrūks jie,
Kai galėsiu likti su
tavim,
Kurio nemačius aš,
tačiau pažįstu, –
Tave sukūrė mano
ilgesys,
Sutikusi tave
nutilsiu, kad neklykčiau,
Bet net kai tyliu,
daužosi širdis,
Ims mano paukščiai
belstis, kad išleisčiau,
Ir užkapos mane,
užmerkusią akis,
Nes man tebuvo duotas
vienas kartas,
O mano paukščiams –
amžina naktis.
***
Skaudus brūkšnys,
bedievių stigmos,
Sulaukei – klaupkis ir pradėk,
Iš debesio nuženk į dilgėles,
Tuštybe užsiklok.
– Gal šalta? – jau vis tiek.
Bus paprasta kava, o
ne erškėčiai,
Atėjęs lauki, gavęs išeini,
Nėra kur grįžti ir nėra kas kviečia,
Ir uždūsti vienatvėj
ir vilty.
Šešėliai spindi
mėlynai ir slogiai,
Kvėpuoji, bet išeina per lėtai,
Atrodytų, drugiai plasnoja, –
Girdi, bet nieko
nematai.
Mindaugas BERNATONIS
Mes būsime lygūs
tarp dievų
Pilis stovėjo tamsoje,
Ją apgaubė baisus
Mirties dangus.
Mano siela silpo
kančioje,
Ji sunkiai traukė
juodus Pilies vartus...
Pikti šešėliai vis
šėlo,
Dangus šaltais žaibais
blyksėjo;
Dvasia dabar tik
blėso,
Mirtis klaikiais
vaiduokliais jau mirksėjo...
Prakeiksmo trenksmas
leidos iš viršaus,
Pilis apsišvietė ir
spindėjo tamsoje.
Kažkas turėjo įvykt
baisaus,
Bet siela tik
apsidžiaugė ir spindėjo viduje...
Mirties šmėkla
manajame kieme.
Dabar radau visišką
ramybę danguje:
„Kada nors į juodą
dangų pažiūrėsi Tu,
Ir mes būsim lygūs
tarp Dievų... “
Pagonybės vizija
manyje
Vienas vaikštau vidury
miškų plačių,
Man liūdna, tačiau
labai jauku.
Šnarėjimas lapų ąžuolų
žalių, –
Primena stiprybę mūsų
protėvių senų.
Prieš daugel metų degė
aukurai,
Tekėjo upė srauniai,
išdidžiai.
Ant aukšto kalno
rymojo Dievų stabai,
Kurių dabar belikę tik
akmeniniai pamatai...
Mėnulis tekėjo iš
lėto, palengva,
Naktis juoduoju šydu
apgaubė ąžuolyną ir mane.
Vilkas sustaugė staiga
–
Ir taip gera liko
širdyje.
Pagonybė, Dievai,
ugnis, dūmai ir aukurai!
O, kaip gaila, kad
praėjo tie senoviniai laikai...
Praeis metai, praeis
kiti; suskambės varpai,
Sugrįš Dievai, sugrįš
ir mūsų protėvių tėvai.
Naktis praėjo nejučia,
Saulės spinduliai
išsklaidė tamsumas staiga.
Pravirko trapi siela
paslapčia,
Bet Pagonybės vizija
tvirtai tebegyvena manyje.
Sandūra
Sniegas ištirpo
pamažu,
Medžiai sužaliavo
palengva…
Aš atsigavau kaip ir
tu,
Stiprybės įkvėpiau
staiga!
Žinau, daug kančios
Atnešė šalta žiema,
Susikaupė žodžiai
neigiamos kalbos,
Užvaldė speiguotos
naktys ir tamsa...
Dabar mes žinome
tikrai,
Kad darbus dirbsime
šventai.
Juk saulė kaitina
karštai,
Ir Perkūnas griaudėja
stipriai.
Upė prasiveržė srauni,
Aukojame aukas
Dievams.
Tamsų dangų nušvietė
Indraja ryški...
Gyvenam duoklę nešdami
darbams.
Karolina BIEKŠAITĖ
Auki auki, putinėli,
Ir šakokis plačiai.
Mano brangus
bernužėli,
Kodėl mane pamiršai?
Savo tyrą šviesią
meilę
Tėvų sode palikau
Ir už laisvę savo
krašto
Į nelaisvę patekau.
Ten miela mano
vaikystė
Supos ant beržo šakų,
Ten gimtosios pirkios
slenkstis
Žėri spinduliu
šviesiu.
Atmintį brangių
tėvelių,
Kaip relikviją nešu.
Jie seniai šaltam
kapely
Ilsis ošime pušų.
Jei sugrįšiu į tėvynę,
Aš ant kelių suklupsiu
Ir grumstelį brangios
žemės
Sau prie lūpų
priglausiu.
***
Ežerų pakraščiuos
kvapios ajerų gijos.
Kiek giliau, lyg
lopšeliuose, supas vandens lelijos.
Taip ir noris Gilužiui
kuo žemiau nusilenkti.
Jo gėlo vandenėlio
rieškučiomis pasisemti.
Pušelė čia kiekviena
lyg prašos apkabinti.
Priglusti, susimąstyti
ir nuovargį pamiršti.
Daug šimtmečių praėjo,
O jos ošė, šlamėjo.
Pikčiausius mūsų
priešus viliojo ir žavėjo.
Mūs protėvių mylėtos,
dainomis apdainuotos,
Piliakalnių didingų,
skaudžių laikų užklotos.
Čia kalvos,
pašlaitėlės, žiedais apibarstytos.
Ar yra gražesnės
kitos?
Šilai Pilaitę puošia.
Paukščiai miškuos
traliuoja.
Pavasarį čia ievos
žydi baltai – dainuoja.
Eglė šaka Tau moja.
Drebulės lapais
mirksi.
Berželiai susiglaudę
kažką gražaus sapnuoja.
Ąžuolai šimtamečiai
viršūnėm susipynė.
Jie tarsi budi, saugo
ką bočiai mūsų gynė.
Čia aušrą pasitinka
čiauškėjimai lakštučių.
Saulėlydį palydi
kūkčiojimas gegutės.
Pilaite, Tavo grožį
Į saujelę
užgniaužčiau,
Su džiaugsmu ir su
meile
Prie krūtinės
prispausčiau.
Kas niekas šių skambių
pušų
Nekirstų, nedarkytų!
Nesugalvotų golfų!
Šiam grožy nestatytų!
Kur mielesnį kampelį,
Apart, Pilaitės rasi?!
Apsidairyk aplinkui.
Tu širdim jį suprasi.
Pasiklausyk nurimus,
Kaip žiogeliai
smuikuoja.
Lakštingalos
karklynuos
Serenadas dainuoja.
Žaliaakėj Pilaitėj
Darbštūs žmonės
gyvena.
Pagarba vienas kitam,
Meilė širdy plazdena.
Kol dangus mus
nekviečia.
Negęstam, o rusenam.
Kol Dievą širdy turim.
Džiaugiamės kol
gyvenam.
Pilis
Trimitų aidėjo garsai,
Veržės į girią žirgai,
Narsiam ir drąsiam
Gediminui
Lenkės pušys žemai.
Triukšmas, šunų
lojimas,
Girdis ir šūvių
garsai,
Girioj lyg perkūnų
trenksmai,
Traška, liepsnoja
laužai.
Žvėrys savais
takeliais
Bėga ietim pirmyn
Krūmai, žolių
tankumynė
Slepia gyvybes jų.
Jauna širdis
Gedimino
Trokšta į girią gilyn,
Paukščių daina jį
vilioja
Lyg šaukia, kviečia
tolyn.
Už miškų saulė
nukrito,
Greit mėnuo žvaigždes
uždegs,
Ligi ryto miške
klaidžiojo,
Nuvargęs ilgai
miegojo.
Sapnuoja sapną
Gediminas:
Lyg staugia vilkas
geležinis,
Iš nasrų liejasi ugnis
Ir šviesą skleidžia į
šalis.
Žili vaidilos,
pranašai
Sapną išaiškino
smulkiai:
Kur staugė vilkas
geležinis,
Turi miestą sukurt
Gediminas.
Ir bus tas miestas
toks gražus,
Pasauly žinomas,
garsus.
Garbingas didvyriais
sūnais,
Mūšiais narsiais,
darbais kilniais.
Tarp ošiančių pušų
žalių,
Tarp stiprių girios
ąžuolų
Išaugo pilis, lyg
uola,
Nenugalima ir tvirta.
Jos sienos sunkių
akmenų,
Iš lietuvių karštų
širdžių.
Čia kunigaikščiai
narsūs mūs
Jie mušė prūsus ir
gudus.
Kiek visko matė sienos
šios,
Kad prakalbėt,
garbingos jos,
Kiek nekaltų brolių
kūnų
Nuplaukė Neries
upeliu.
Ir praeities pilies
garsios
Užmiršt neturim
niekados,
Ir mūs trispalve
vėliava
Per amžius plevėsuos
ant jos.
Ir glėbyje pušų žalių
Pagerbta tėvų ir vaikų
Išvijo ji priešus
piktus
Jos sienos niekad
nesugrius.
***
Prie gimtos pirkelės
šlamėjo berželis,
Švietė į pakluonę
močiutės takelis,
Čia mano vaikystė
bėgiojo basa,
Čia mano močiutės
pražilo kasa.
Nors blaškė po svietą
likimas mane,
Aš nesuklupau šalty
nei varge,
Sugrįžti turiu, nes
močiutė sena
Prie vartų palinkus ji
kviečia mane.
***
Tu viena visam pasauly
Krauju laistyta,
skriausta,
Išmindžiota,
iškamuota,
Bet didvyriška,
Laisva.
Linko tavo brangūs
sūnūs,
Kaip pakirsti ąžuolai,
Tolimam šaltam Sibire
Augo apleisti kapai.
Nežydi jiems žalios
rūtos,
Negirdi gailių raudų,
iį sapnuos
brangi Tėvynė
Po aštriu Vyties
kardu.
Taip norėtųs jiems
pranešti,
Kad ne sapnas, o
tiesa,
Kad ant aukšto pilies
kalno
Vėl trispalvė vėliava.
Ingrida ČEPATIENĖ
Jau mano vaikams
nebelemta pažinti
Palaima pabusti su
gaidžio giesme,
Išgirsti šunelio
ankstyvą lojimą,
Tik kaime tokia įstabi
aplinka,
Kaip juo aš
džiaugiausi, dėkoju likimui !
Tas mielas net
paprastas karvės mykimas,
Ak, kaimas, net žodis
mane jau svaigina...
Vilioja įslinkti į
seną klojimą-,
Įkristi į šieną,
prisiminimus...
Taip noris nubusti nuo
kvapo duonelės,
Nieks atkartot tokios
duonos negali...
Vėl pamatyti brangius
senelius,
Nuo ryto jau
plušančius apie namus ,
Jiems padėkoti už
daugel dalykų,
Už tai, kokį įnašą jie
man paliko.
Norėčiau sugrįžt su
šeima jau į kaimą,
Bet, gaila, kad kaimo
seniai nebėra..,
Ir mano vaikams
nebelemta pažinti,
Kokia gaubia jis
paslaptim, šiluma...
Indrė DANILEVIČIŪTĖ
Aš...
Aš – baltas orchidėjos
žiedas,
Pražydęs ankstų rytą
prie tavęs.
Pažadinu tave švelniu
švelniu prisilietimu,
Ir saulės spinduliui
palietus,
Aš atsiversiu tavyje
Pražydusi baltu
laukimu.
Alsuosiu meile
Ir tik ja.
Aš noriu
Aš noriu tau
padovanoti pievą
Aš noriu tau
padovanoti jūrą.
Aš noriu tau
padovanoti dangų
Ir aukštą paukščio
skrydį.
Aš noriu tau padovanot
širdies dalelę
Ir žiedą lotoso,
Pražydusį aukštai
kalnuos.
Aš noriu tau
padovanoti aistrą ir tyrumą,
Kuris atsispindės
lietaus laše,
Nukritusiam į tavo
delną.
Aš noriu tau
padovanoti savo juoką
Ir debesų pilis.
Aš noriu tau
padovanoti žvaigždę,
Suspindusią nakties
glėby.
Aš noriu tau
padovanoti šitą dieną,
O šitoj dienoj save...
Aurelijui...
Labas,
Mano laisvas tolimųjų
kelionių
Paukšti!
Tu – baltas
Kaip sniegas
Kalnų viršūnėse,
Tu – skaidrus
Kaip iš kalnų
Besiveržiantis upelis,
Tu – pilnas šilumos
Kaip tekanti saulė,
Tu tyras ir gaivus
Kaip oras
Lietui nulijus,
Tu – pilnas meilės
Kaip kalnai, pilni
paslapties,
Ir vis traukiantys
Prie savęs
Besiveržiančią
Į laisvę
Sielą...
Meilė Tau
Kaip pienės pūkas,
Lyg paprastas
stebuklas,
Aš nusileisiu
Ir tyliai švelniai
Kutendama tau skruostą
Kuždėsiu vėjo atneštus
Seniai jau pamiršto
Eilėraščio posmus,
Pražydusius baltais
žiedais
Ir kvepiančius
Lyg ką tik bitės
atneštu medum.
Širdis apsąla,
Ir vėjo posmuose
alsuoja meilė.
Ta begalinė
stebuklinga meilė,
Meilė Tau...
Rytą...
Aš ankstų rytą saulės
spinduliu ateisiu
Ir išsklaidysiu
sutemas nakties.
Paliesiu šiluma
širdies kraštelį,
Kad žiedas šviesai
išsiskleidęs
Pažadintų tave.
Kad ant žolės
nukritusi rasa pagirdytu tave.
Kad paukščio,
skrendančio aukštai giesme
Atneštų naują pradžią
dienai...
Baltas žiedas obels
Baltas žiedas obels,
Nusileidęs ant mano
krūtinės
Toks be galo švelnus
Kaip tavo buvimas.
Kaskart vis arčiau jį
su vėju jaučiu
Baltas žiedas obels,
Jį prie lūpų glaudžiu
Užmerkiu akis,
Stipriau plaka širdis.
Aš jaučiu, - tu
šalia,
Kaip tas žiedas obels
Nusileidę ant mano
krūtinės
Du paukščiai
Du paukščiai,
Skirtingi ir panašūs.
Kiekvienas viduje
Sau pats
Svarbus ir išdidus,
Bet užsimerkę jie
prieš savo išdidumą
Tyliai viduje niūniuos
sau giesmę,
Ir meilės erdvė
Tyliai ir iš lėto
Besiskleidžianti
Tik tarp jų.
Rasa DYKINAITĖ
Mano laimės iliuzija
Klajoja nakty.
Vieniša, bet neprašo
pagalbos.
Bėkit, degančios
aitros tolyn!
Vėjas lai vienas man
šnabžda
Tiesą, kurios niekas
nežino.
Slepias ji sieloj
manoj.
Netikėta šviesa ją
apakino.
Ją aš apverksiu
raudoj,
Ašarom degančiom
plausiu.
Įnešiu į salę
tamsiausią,
Kurioje amžinu miegu
miega
Visa, kas išgalvota ir
netikėta!
***
Jokių idėjų, jokių
minčių!
Taip tuščia.
Taip tylu, nyku,
tvanku...
Kur lašas tas tyros
rasos?
Tokios gaivios, tokios
vėsios?
Kur dingsta tai, kas
išsipildo?
Svajonės, kur jūs?
Kur pradingot?
Kur?
Kaip galima iškelt
rankas,
Jei pats guli
aukštielninkas,
Akis į tuščią juodą
dangų panardinęs?
***
Kai vakaras tau perša
pirmą žvaigždę.
Kai saulė ritasi
velniop.
Išnyksta vėjas
žvilgsniais žaidęs,
Į meilės kalvą laikas
ima kopt.
O ten nauji žaidimai
saldūs:
Lytėjimas, troškimas
ir aistra,
Ir pabaiga įgelti
taikos.
Vėl rytas krenta, vėl
kaitra.
Man šalta,
O visi ištroškę
raitos.
Dantų kalenimas
perniek.
Saulutėje pamaivos
vaipos,
Bet aš šoku, šoku vis
tiek.
Janina GADLIAUSKIENĖ
Kaip Vilniaus
„patriotai”
golfo laukus gynė
Trumpas įvadas į
feljetoną.
2002 metais Pilaitės gyventojai, protestuodami prie Vyriausybės
prieš valdininkų norą Pilaitės miške įrengti golfo aikštyną,
sukėlė audrą. Jie po piketo buvo pakviesti į Vyriausybės
priimamąjį susitikti su įvairių institucijų atstovais, kurie
nenorėjo suprasti jų tikslų, o bandė „tamsiai“ liaudžiai
parodyti tikrąją jos vietą. Į atmintį įsirėžę šio susitikimo
vaizdeliai atgimė piketuotojos Bronės iš Pilaičių atmintyje.
Ji netvėrė nepuolusi dar karštais įspūdžiais pasidalinti su
Pilaitės gyventojais jame nedalyvavusiais.
Feljetonas:
Ji rašė: „Mieli pilaitiškiai, papasakosiu su kokiais svarbiais
ponais dėl mūsų miškų kalbėjausi. „O buvo taip“, – kaip
kažkada Ieva Simonaitytė rašė. Taigi po praėjusios audros su
gausiu lietumi nedidelė mūsų žmonių grupė prasispraudėme iki
Vyriausybės rūmų. Tarp jų buvau ir aš su gerokai sušlapusiais
padurkais. Buvome garbiai pasodinti ant minkštų kėdžių. Aš visą
laiką galvojau, ar neliks šlapia kėdė nuo mano sijono.
Atsisėdusi labiausiai matomoje vietoje prieš galingus ponus vis
nežinojau kur rankų kišti. Jos atrodė ir per didelės, ir per
grubios, niekaip nepritiko prie poniškos aplinkos. Kaip ir
pridera, garbingiausias iš valdininkų pareikalavo mūsų
pasiaiškinimo, kodėl savo negražiais žaidimais trukdome tokią
svarbią jų, kaip pareigūnų, misiją. Mūsų vyresnysis irgi nebuvo
pėsčias. Kalbėjo: „Mes jums jau rašėme, o dabar jūs ir
pasakykite, ką galvojate apie užmanymą mišką iškirsti?“ Viskas
būtų buvę gerai, jei išsakydamas nuomonę prie garbių ponų
didelio užmanymo nebūtų prisiuvęs žodžio „rezgama“. O tada ir
prasidėjo! Vienas iš vyriausiųjų, nežinau pagal ką vyriausias,
kad suriks: „Mes nieko nerezgame. Ar nežinote, kad jau dešimt
metų viskas skaidru ir vis darosi skaidriau ir skaidriau?“
Pagalvojau: greitai pas mus bus taip skaidru, kaip kosmose! Ir
ką čia pasakysi, bet visgi suspaudusi savo dideles rankas
pasakiau: „O kaip, mieli ponai, kadastro valdybos dokumentuose
vietoje Pilaičių miškų brūkšnys atsirado toks ilgas ir panašus į
špygą?“ Tada jie ir pasižiūrėjo į mane, kaip į blusą, kuri
šokinėja ir bando įkąsti. Tas svarbiausias, pajuodusiu veidu,
klausia: „Kas jūs tokia, kad galėtumėte klausti? Ar tamstą tauta
rinko, ar ji davė teisę kalbėti?“ Nutilau. Tuomet prasivėrė
durys ir įėjo, kaip supratau, dabar tai tikrai pats vyriausias.
Jis, kaip ir pridera, buvo visiškai pajuodusiu veidu. Vienas iš
jų žmonių suskubo trilinkas pasitarnauti, puolė kėdę paduoti.
Susispaudžiau kėdėje ir į kumščius suspaudusi rankas pamaniau:
šis galutinai nuskaidrins. Pats vyriausias pradėjo kalbą: „Aš,
– sako, – būdamas Vilniaus patriotų patriotas statysiu Pilaičių
miškuose golfo aikštynus su aštuoniolika duobučių, nes kitaip į
tarptautinius vandenis neišplauksime. Ta vieta tinkamiausia ir
kvit!“. Šalia manęs sėdėjęs mūsiškis pašoko ir kad suriks: „O
įstatymai kodėl paminti?! Nuo įstatymų reikia pradėti!“ Kokie
dar įstatymai ir ar jie padės, pamaniau. Kol indėnų į
rezervatus nesuvarė, anie galėjo kalnuose slėptis. O kur mums
reikės slėptis? Visi amerikiečių filmuose matėme, kad juodųjų
kvartaluose irgi nėra žalumos nei gėlynų, o juodukai dėl to
nemiršta, sau sėdi prie namų ir saulėgrąžų lukštus spjaudo. Ko
mums neprisitaikyti tokio varianto? Dar pagalvojau, kad tas
patriotas turėtų būti svarbus ne tik pilaitiškiams, o visam
Vilniui. Turėsime greitu laiku pasispausti, kad būtų iš ko dar
vieną paminklą prie Arkikatedros pastatyti, ir tuoj pat save
nuraminau kita mintimi: gal būdamas patriotu palauks kol
paminklas Gediminui surūdys ir susmegs žemėn. Paminklui tiktų
ta pati medžiaga. Vis pigiau atsieitų visų kišenėms nei naujo
statymas. Tokiomis mintimis ir baigėsi šis svarbus mūsų
susitikimas su garbiais ponais. Atleiskite, sumaišiau.
Preliudija šiam susitikimui prasidėjo nuo piketo, kuris vyko
prie tų pačių Vyriausybės rūmų. Jame ir man teko sėdėti kaip
Pilaičių atstovei. Šią savo įspūdžių dalį drįsčiau pavadinti
„Piketo smagumėliai“. Trumpai apie juos irgi
papasakosiu.
Nusivežėme visą
krūvą gražiausių plakatų. Piketuoti susirinkę žmonės tiktai kapt
kap plakatus, išsidalijo ir puslankiu sustojo. Ogi žiūrime ir
žalieji iš Kauno visu būriu atmarširuoja. Tuoj į minios vidurį
įskrido Paksaliotas su karo lakūno kepure, o su juo ir kitas
žaliasis, apžergęs oranžinį dviratį. Prie jų dar dvi mergikės
visą laiką su golfo lazdomis kamuoliuką varinėjosi. Smagiai
prasidėjo piketas. Žmonės šaukė: „Miškas mūsų – laukai už
Pilaitės jūsų!“ arba „Nekirsk, neprieteliau, ko nepasodinai,
nekirsk!“, arba „Nekirsk medžio, ant kurio šakos sėdi!“
Skanduodami šiomis sparnuotomis frazėmis drąsinomės, kol
neatsirado golfo klubo treneris, didžiai ištreniruotu,
pamėlusiu, beveik pajuodusiu, kvadratiniu veidu ir pradėjo
sveikinimo kalbą. Prisistatė esąs patriotiškai nusiteikęs ir
mokysiąs ne tik Pilaičių žmones, bet ir visą Lietuvą golfą
žaisti. Anot jo, tie kauniečiai neišprusę žmonės, todėl jam
trukdo. O jie iš tikro trukdė: švilpė ir toliau laikėsi griežtos
antigolfiškos politikos, tačiau treneris nekreipė dėmesio ir
toliau mėgino susirinkusius į piketą įtikinti šio sporto
reikšmingumu, kvietė tų provincialų neklausyti ir visiems būti
golfo patriotais. Tačiau į jį nelabai kas kreipė dėmesį, o
mergikės ir toliau žaidė golfą kaip mokėjo. Jei po teisybei, tai
varinėjo kamuoliuką ir tiek. Tuomet žvilgtelėjau į šoną ir po
medžiais pamačiau būrelį moterų, kiemsargių iš Pilaičių. Koks
rūpestingas mūsų seniūnas? pamaniau, atsiuntė moteris po piketo
popieriukų surinkti. Tiktai priėjusi arčiau išgirdau, kaip jos
skundžiasi žurnalistams, kad Pilaičiuose šiukšlių per daug.
Pagalvojau: o kaip jų nebus, jei valytojos darbo metu stovi
dykos, ir pasitaisiau: gal dabar už jas pats seniūnas Pilaitėje
šiukšles renka, nes moteriškes į akciją atsiuntė. Iš
piketuotojų lūpų girdėjau, kad, neva, golfo patriotai yra
pasamdę du vyrukus, jiems pripirkę kiaušinių ir sumokėję už jų
mėtymą į susirinkusius piketan. Bet taip neatsitiko. Anie
nekvaili pasitaikė. Kam gerus daiktus gadinti? Juk kiaušiniai
prie šnapsiuko – pati geriausia užkanda. Nežinia kokį pagreitį
būtų įgavęs piketas, kai švietė saulė, jei nebūtų įsikišęs
dangus? Dangus, atsiuntė audrą. Jis rūsčiai grūmėjo, svaidėsi
žaibais ir tvindė gatves stipriais vandens srautais, bet visų
piketuotojų ir tai neišbaidė. Jie ir toliau, slėpdamiesi nuo
lietaus ir Aukščiausiojo grūmojimų, dainavo. Aš prisiminiau, kad
daina, užplūdus neteisybėms, visuomet grūdino lietuvio sielą. Ir
šį kartą daina sutelkė būrin tikruosius šalies patriotus
siautėjant stichijai Vyriausybės rūmų pašonėje. Jie buvo
nusiteikę pergalingai pabaigai, pasiruošę atkakliai ginti
Pilaičių mišką nuo iškirtimo ir gintis nuo didybės manija
apsėstų valdininkų.
P. S.
Tai va, įdomu buvo tame pikete. Dalyvaukite, mielieji, ir jūs.
Galėsite ant savo kailio patirti, kas tuose piketėliuose darosi.
Tiesa, būčiau nepaminėjus paties svarbiausio: kai atsistojau
nuo kėdės tame Vyriausybės priimamajame, liko dėmė nuo lietaus
permirkusio sijono. Kitą kartą reikės gero apsiausto nuo lietaus
nepamiršti. Nežinai, kada prasidės audra su lietumi. Jūsų Bronė
iš Pilaičių.
Stepas
GADLIAUSKAS
Я
проти
тайнной
дипломатии.
Она
сродни ворованной ночи.
И не
поймут ее потомки наши,
А
заклеймят позором мерзоты.
Я не
боюсь сказать открыто,
Что есть
во мне и нет чего.
Что я
хочу, чего я не желаю.
К словам
прислушиваяь думаю
И мысли
скрыто я не вырожаю,
Ты не
согласен , чтож, - поспорим.
В беседе
честной убедив меня,
Найдешь
ты друга верного,
Но не
ищи во мне льстица.
Я слаб,
пусть будует так.
Я силен,
пусть будет так.
Я мудр,
пусть будет так.
Не мне
решать,не я судья.
О
мудрость,
–
вечная хвала.
Сродни
небесному мерцанию.
Табой я
жажду насладиться,
Испив
божественный нектар,
Живучей
влагой окреститься.
Stanislovas JAKIMAVIČIUS
Pavasaris
Niekieno liepos
uždengę pavėsį
Saugo lapus marmuru
lopytus ir tikrumu.
Skuba ieškojimas taškų
ir daugtaškių,
O prie takų krūmai
piešia pavasarį,
O po rūbais kūnai
giesmes jau gieda...
Eina dabar kas neturi
išnykt
Nuo rankų link rankų.
Skuba dabar kaip
įkaitusios skiedros nuo kertamo medžio,
Ir niekieno molis
atgyja laukuos.
Rudeninis pakelės džiazas
Čia ir dabar degu, –
Pakelės džiazas
atrieda, –
Ak, – laisvai, tai jie
trombonai apgaubia savo gomury.
Dabar jau ir
pakeleivingo džiazo rankos
Laiko iškėlę trimitus
iš pakelės griovių,
Tarp jau ir taip
užmina būgnai,
Bėga jie laiptų
naktin,
Kur paskutinė nata.
Tai jau buvo.
Išduoda save ir dar
pamerkia...
Juk ji ne viena,
atsieit, –
Prikėlus dar kitą
taktu aukščiau
Erotika, pakeleivinio
džiazo,
Įrėmus kelius tirpsta
virš manęs...
Smilgas suguldo
koridoriuos iš fortepijono DO...
Vargonai.
Kaip ten jie?
Ak vikaras eretikas?
Asociacija...
Trombonai mano
užlopytą širdį išbando:
Kosteli dar ir vėl
šok!
Pakelės džiazas
apjuosia mano galvą
Visatos modelio
įsivaizduojamu pagrindu
Su dirigentu ant
Parkerio tilto..
Kur tai?
Skaitau ilgesingą
violončelės išpažintį
Ir trinuosi į asfalto
enciklopediją.
Tai
Ir dar kartą tai jau
buvo.
Armonikėlė, lūpos,
negras.
Obuolys šiltas įtikina
Vinguriuojantį tarp
saksofonų glamonių.
Susitraukiant ir
tiesiantis vingiui,
Kojos, o taip tai
nesvarbu, –
Turiu, bet dar negana.
Gal kaip tave iki
pečių apčiuopiu
Sidabrinį saksofonisto
pasiūlytą solidarumą.
Pakelės orkestro
dirigentas
Užuolaidą parodo savo
veidrodiniu korpusu.
Labai labai įtemptai
Dirba gesindamas
kunkuliuojantį džiazą gitaros pitonas.
Oktava į savo
savaną...
Į Otavą Tak.
O Tak,
–
Čirpina gamą.
Tai jau pasenę.
Ak
švysteli lėkštės, geriančios pačios save iš fontanų.
O liepte, palauk dar
šokančio ruonio kontrobosisto piliulės.
Muziejinio tipo
pradininko
Tok.
Ar lėtinant taktą po
suolu
Tak,
Pilk dar liepsnos iki
ruonio.
Sukis ten, geluonie.
Apšviesk kontrabosisto
palaikų paveldimumą.
Kaktos karštį plėšk
nuo stygos,
Nuo praeito karto,
Ir vėl pasikark ant
temos svarstyklių,
Dar prakaito nosims,
Širdžiai pabūklų ir
teismo dienos nutolimo,
Ir lipti užlipti, –
Naktinio asfalto
kentaurai, – po to dar
Top.
Čia ir dabar
naktiniai,
Tai ir čia
pakeleiviniai džiazo orkestrai
Dar už,
Dar su.
Ak kaip tai
Tuoj ir op.
Angelė
JONAITYTĖ
Bus
pasipriešinta!
Užtvenktos upės išdaužys
Ir
plieną, ir granitą!
Kas
kelią su kardu pastos,
Tas
nematys jau ryto!
Užtvenktos upės netarnaus
Užtenka,
–
pritarnavo!
Nelygia
kovą laisvos plaus
Skaidriu
krauju vien savo.
Jau
vėtros atpuškuoja į svečius
O
kloniai kloniai numylėti!
Dangaus
upeliai, žemės ežerai.
Keliauja
pušimis rūkai saulėti.
Pamoja
ilgesiu pilki aukšti klevai.
O naktys
naktys, vieversio migdytos!
Pablyškęs guli sieloj kliedesys.
Ir vėl
ugningas šiltas juoko rytas.
Beržais
prabėgąs linksmas šnaresys.
O dienos
dienos, saulėtos ir niūrios!
Lietučiu
nešinos ir plaukiančios karščiu.
Taip
aiškiai matomos, o kartais neįžiūrimos,
Tos
mielos dienos bičių dūzgiančių.
O
kloniai kloniai, vėjo išsiilgę!
Suklupę
paleis vieškelius plačius!
Pamirškite svajonę apie vėjus,
Jau
vėtros atpuškuoja į svečius!
Rugsėjis
Vilniuje
Kai tyliai per miestą
rugsėjis vilnyja
Ir lyja be garso
auksinis lietus.
Man liepos kas naktį
per sapną atgyja
Ir beldžiasi tyliai į
mūsų vartus.
Žinau, kad tai sapnas
ir ilgas, ir trumpas,
Ir skrieja tas sapnas
aplinkui, ratu.
Žinau, kad gyvenimas
mūsų dar ilgas,
Ir bus tų sapnų, ir
ne vienas, ne du.
Bet bėgu prie vartų,
skuba juos atverti,
Ir duonos riekelę, ir
druską nešu.
Atvėrus vartus, aš
skubu atsimerkti,
Atmerkus akis jau
viešnių nerandu.
Paguoda Margiui
Žydras stiklas.
Mėlyna padangė.
Sargas prieš akis
šakotas.
Tyliai cypia nusiminęs
Margis.
Lydi į kelionę naktis
nemiegotas.
Meškerę užmetęs mėnuo
žvaigždes gaudo.
Aš sapnuočiau pilį.
Tiktai sapnas tyli,
O man širdį skauda.
Reikšmingas žodis
Reikšmingas žodis,
druskos sauja
Ir duonos trupinys
gardus.
Galingas veidas,
plieno ūkas,
Į širdį byrantis
lietus.
Rugpjūčio rytas,
miegas bunda.
Auksinės rasos
žieduose.
Zuikutis, spindintis
zuikuitis,
Ant stiklo sėdi lyg
balne.
Rugsėjis, jau rugius
pasėjo.
Paraudęs lapas, – tai
šalna.
Keliai ir gatvės,
šiurpas vėjo,
Atgal negrįžtanti
diena.
Tvirta svajonė,
snaudžia kančios.
Sudrumstas gėrio
ilgesys.
Mintis trapi, beribis
skliautas.
Jame prapuolęs
žavesys.
Jonas KAZLAUSKAS
Vilniaus Pilaitės
Sveikuolių himnas
Sveikam kūne – sveika
siela.
Mums gyventi Pilaitėj
miela.
Mes kasdien
pasportuojam
Ir narkotikų
nevartojam.
Degtinė, vynas,
nikotinas –
Ne sveikuolių
palikimas.
Kuris kasdieną juos
vartoja
Apie šeimą negalvoja.
Jeigu ryžais atsikratyti, –
Kviečiam pas mus apsilankyti
Mes patarsim kaip
gyventi
Ir ilgai ilgai
nesenti.
Paklydusiem rankas ištiesim,
Duotą žodį ištesėsim.
Sveikam kūne – sveika siela.
Kada sveikas, – gyventi miela.
Silvija KRAUČIŪNAITĖ
Beveik Vėlinių rytas
Įjungiau radiją.
Erdvėj pasklido
Iki
koktumo
Melancholiška daina.
Norėjau neklausyti,
Bet
garsai jos pasiklydo
Bekraštėj pilkumoj.
...Kava...
Ne
jos norėjau atsigerti.
Tik
liūdesį norėjau išblaškyt.
Ramiai žvelgiau pro langą
Į
bekraštį pilką dangų
Ir
naujo kūrinio nusprendžiau paklausyt.
Šįkart skambėjo kiek linksmesnės gaidos ir
Glostė jautrią, liūdną sielą...
Atrodė, pilkuma pamėlynavo,
Ir
debesys truputį prasisklaidė.
Garsai pasklido ramūs, švelnūs, tylūs...
Aplink mane – jauki, šilta šviesa.
Galėjau būt rami, bet sielą neramino
Erdvėje likusi bekraštė pilkuma...
Malda
Iš
tylos išnirusi, iš mirties pakilusi,
Pilku rudens taku per šaltį
Nejučia plaukiau link balto aukšto rūmo...
Įėjusi vidun parpuoliau prieš altorių.
Apspangusiom akim ant marmuro
Grindų suradusi šešėlį žvakės
Įsistebeilijau į jį, bandydama
Iš
proto gilumų
Ištraukti bent kelis žodžius maldų.
Pro
žydrą mėnesienos ūką
Regėjau žvakės šiltą liepsną,
Žydrų kolonų apsupty
Žydri žydri
Gėlių šešėliai...
Žydroj tyroj nakties šviesoj
Virpėjo muzikos garsai.
Tylus vargonų gausmas supo sielą,
Gyvybę supo, žadino iš miego...
Ir
vėl nepajutau kaip tyliai tyliai
Ant
veido nusileido angelo sparnų švelnumas...
Kaip gausmas, virpantis ore,
Išsekusias mintis gaivino,
Kaip senos ašaros išdžiūvo ir kaip malda
(kokia ji rūpestinga!)
Pamiršt padėjo visa, kas tik buvo...
Pamiršt padėjo mirties skausmą,
Aksomo juodumą ir begalinį šaltį,
Beprotišką ramybę, žalią tylą
Ir
tebekirbančią širdį didžiulę kaltę...
Sapno grafikas
Pabudusi ryte kaip visada
Iš
stalčiaus išsitraukiau baltą lapą.
Pieštuką paėmiau.
Sustingusia ranka
Pradėjau brėžti
Sapno grafiką.
Erdvėj trimatėj
Vietos man per daug.
Užteks ir plokštumos, –
Mintis dėliojau.
Šią
naktį aš ne ką susapnavau...
Tik
ilgą kelią į žadėtą rojų...
Tačiau kaip ir kasdien
To
sapno perprasti, deja.
Ir
kas iš to, kad taip rimtai
Norėjau nubraižyti sapno grafiką...
Jėgų man nepakako.
Jadwiga
KRYSZTUL
Okruszyny szczęścia
«У счастья нет
завтрашнего дня,
У него нет и
вчерашнего,
Оно не помнит
прошедшего,
Не думает о будущем,
У него есть настоящее,
-
И это не день, - а
мгновение.»
И.
Тургенев
Co to jest
szczęście, radość, zadowolenie ze swego życia? Wszyscy mówią, że
najważniejsze – urodzić się w czepku, wtedy doprawdy wszystko
się udaje człowiekowi w życiu osobistym, w pracy, w rodzinie.
Może to i tak, ale ja nie miałam tego czepka, tej okruszyny
szczęścia i radości, że żyje się, chodzi po ziemi i widzi się
piękne gwiazdy na niebie. Nie chce się wspominać o czarnych
chwilach, chcę natomiast powiedzieć o tej malutkiej chwilce
szczęścia, radości i uśmiechu, o tej okruszynce, co spotkała
mnie wraz z koleżanką Bronisławą Araminaite, i jak mówił
francuski pisarz Stendhal …”wspomnienia są klejnotami,
gromadzonymi na czas ubóstwa.’’ Więc wspominam…
I ten czas nastał.
Byłyśmy szczęśliwe parę godzin, może chwil, sekund, co zostały
ze mną na zawsze, wspominam o tym, gdy bywam na Starówce, na
brzegu Wilenki, na naszym opuszczonym Zarzeczu.
Gdy patrzę na tę
wodną gładź, szumiącą mocno wiosną, wspominam nasz spacer z
Bronisławą, nasze mokre nogi i szczęśliwy uśmiech na twarzy. A
było tak, że pracowałyśmy razem z Bronisławą na jednej pracy,
nawet w jednej zmianie. Miałyśmy razem wolne dnie, więc czasami
spędzałyśmy razem czas, spacerowałyśmy i marzyłyśmy o dobrym i
ciekawym życiu. Ona lubiła góry, często tam jeździła, ja wtedy
nie znałam surowej piękności gór, więc uczęszczałam na koncerty
i do teatrów, obydwie byłyśmy romantyczne, więc pewnego razu
pojechałyśmy na koniec miasta, gdzie płynie nasza Wilenka, nawet
za Puszkinowkę, siedziałyśmy nad brzegiem rzeki i marzyłyśmy. A
przed nami rozpościerało się nasze miasto, widoczne były
wieżyczki kościołów, dachówki, wzgórza, wszystko leżało jak na
dłoni, a przed oczyma, pod nogami szumiała rzeka. Była wczesna
wiosna, a może początek lata, nie było zbyt gorąco, bo byłyśmy w
pantoflach. Bronisława była silną dziewczyną, duszą i ciałem,
średniego wzrostu, zielone oczy i białe, jak len, włosy, była
alpinistką i zarazem dobrym człowiekiem. Kochała nad życie góry.
Siedziałyśmy nad rzeką i rozważyłyśmy, ze warto pójść brzegiem
rzeki , obok wody , ile się da , do centrum miasta, a może i
dalej , do dzielnicy Zirmunai, gdzie wtedy mieszkałyśmy.
I wyruszyłyśmy.
Szłyśmy po piasku,
kamieniach, przeskakując z jednego na drugi, czasami wpadałyśmy
do wody, ale strasznie się weseliłyśmy, śmiałyśmy, aż do
rozpuku.
Byłyśmy bardzo
szczęśliwe, brnąc tak po wodzie, mocząc nogi i trochę marznąc.
Nam się wydawało, ze pokonujemy te malutkie trudności, ażeby w
przyszłości umieć płynąć dalej przez życie, pokonując inne
życiowe trudności. Rzeka miała czasami strome brzegi, nie
pamiętam, szłyśmy górą, czy dołem, teraz ze strachem patrzę na
Wilenkę i ten most, co obok pomnika M. Dordzika, a może szłyśmy
przez most? Ale szłyśmy dalej, nogi nasze były mokre, trochę
zimno, bo zapadał zmrok, a my śmiałyśmy się, upojone tym
szczęściem, co nas spotkało przy tej przygodzie.
Tak doszlyśmy do
Žirmūnai, do sklepu Birutė, bo było blisko do domu. Więc
wypełzłyśmy na brzeg rzeki z wody i szczęśliwe pobiegłyśmy do
domu. Pamiętam, że byłyśmy młode, biedne, bez dachu nad głową,
ale szczęśliwe w tej chwili, gdy szłyśmy po tej wodzie.
Mnie się wydaje, że
te chwile więcej nie powtórzyły się w moim życiu. Ten malutki
płomyk radości, ta odrobina szczęścia została u mnie na zawsze w
duszy. To była
chwila,
maluteńka
i jak mówi
o szczęściu
Iwan Turgieniew
- na jeden
moment: «У
счастья нет завтрашнего дня, у него нет и вчерашнего, оно не
помнит прошедшего, не думает о будущем, - и то не день – а
мгновение».
Tak, to była tylko
chwila! Okruszyna szczęścia, co przeżyłyśmy razem z Bronisławą
wtedy, tak dawno, jak dawno żyjemy na świecie.
Wspominam o tym
czasami, a czy pamięta o tym koleżanka? Nie wiem! Nasze drogi
się rozeszły. Każdy poszedł w inna stronę. Odeszła romantyczność
i nasza ciekawa, a zarazem trudna praca, ale bardzo romantyczna,
bo pracowałyśmy w zajezdni trolejbusowej, woziłyśmy pasażerów na
piątce, na bardzo trudnym marszrucie. Ale była młodość, radość,
nadzieja i to dawało nam siły na prowadzenie takiego ogromnego
wozu i nawet wzorowo pracować.
Ale wszystko
przeminęło z wiatrem!
Stasys KUODZEVIČIUS
Apmąstymai
Gyvenimas į pabaigą
artėja…
Žiaurus, sunkus… bet
sąžinė rami.
Kai pamąstau, ar
didelė vertė jo? –
Pasamprotauju pats su
savimi.
Už ką varčiau plačios
tėvynės kalnus,
Kurių nemėgau aš… ir
jie manęs!…
Kad mano prakaitu
uždirbtas pelnas
Patektų į valstybės
kišenes?
Gal tam tikra prasme –
ir ne valstybės,
O vadovaujančios
vienos kastos!…
Užgrobusios visos
šalies vertybes,
Kurių žmonėms lengvai
neatiduos.
Kaip jautis dirbau;
sveikas ar nesveikas
Kas tiek ištvers? Ir
kas tai pakartos?
Nepaėmiau nei rublio,
nei kapeikos
Supratimu žmonių –
neuždirbtos.
Sunkiam darbe
nelaukiau padėjėjų
Nevengdamas, kad
rankos sugrubs.
Netroškau turtų ir
nepavydėjau
Net priešams –
nusipelniusiems garbės.
Bet kam turiu klausyti
demagogų,
Ar dykaduonių,
ieškančių naudos,
Kurie vien žmones
mulkint išmoko,
Ir tikslo nepasiekę
nesustos.
Apsukrūs - visuomet
kitus pranoksta
Įžūlumu neturinčiu
ribų.
Jie – prie valdžios,
prie partijos, prie sosto…
O prie kokio – jiems
jau ne taip svarbu.
Ko vertas tu – be
turto, be sveikatos,
Be padėties, bičiulių,
pažinties?…
Ir mandagiai tavęs
kiekvienas kratos –
Tau rankos, kaip
lygiam, jie neišties.
Sau: ,,Gyvas dar?… jam
kailio nenunėrė…”
O tau: ,, Eilė… o butų
tų nedaug…
Mes užjaučiame, žinom…
kiek ištvėrei…
Dar truputį kantrybės,
dar palauk…
Šalis silpna… nesuveda
balanso…
Ir išlaidų daugiau nei
pajamų…”
Jie duos, kaip
įprasta, saviems avansu…
Statybai – Rusijos
kariams – namų!…
Neveltui valdžią taip
lengvai atgavo,
Naivuolius privaišinę
pažadais.
Jie viešpataus dar
vėl, kaip viešpatavo
Statytiniais
imperijos, vadais!…
Tokie, kaip aš, jiems
vis dar – pavojingi…
Anksčiau to neslėpė;
dabar neva
Pasikeitė, - greičiau
sugrįžti linki:
,,Skubėkite – jūs
laukia Lietuva…”
Baltijai
Štai vėl tu prieš
mane, gimtoji Baltija!
Vis ta pati, kaip
visada, esi.
Tave juk neteisingai
kai kas kaltina,
Kad tu per daug
audringa ir vėsi…
Galbūt tikrai esi šiek
tiek šaltesnė tu
Tarp žinomų man jūrų –
nesvarbu,
Kaip tavo nuotaika
besusidėstytų –
Tavim galiu gėrėtis be
ribų!…
Dar iš toli
nerimstantį bangavimą
Aš, pas tave
skubėdamas, girdžiu;
Ir nors tavęs suprast
visai negalima,
Tikiuos, jog moki man
tu tuo pačiu.
Tai nesakau,
netvirtinu, neįtariu,
Kad į kitas nors kuo
tu panaši;
Tu tai žinai ir vėl
kruopelę gintaro
Kaip ženklą palankumo
atneši.
Parodyk vėl tą savo
ramų žvilgesį,
Sužibus auksu saulės
spinduliuos;
Priglausk mane,
klajūną nusivylusį
Tegu gerumas tavo
sugalios.
Ir štai staiga
bangavimą sulėtini:
Jau glaudžiasi
lengviau banga sunki.
Ir aš matau, kaip tu,
lyg sužadėtinė
Mane kiekvieną kartą
sutinki.
Žinau, per maža
skyriau laiko, dėmesio;
Tave lankiau net ne
per tuos vartus…
Kad tau aukoju tik
nepilną mėnesį,
Ir tai tik kartą… per
kelis metus! –
Nesiseka siekimams ir
sumanymams,
Nedaug randu aš laiko
tau ir sau.
Diktuoja savo įstatus
gyvenimas:
Norom ar nenorom aš jų
klausau.
Čia užmiršiu įkyrų
triukšmą, bildesį, –
Širdis ramybę bent
trumpam suras,
Kai tu mane supsi,
žavėsi… gydysi
Įgytas metais ydas ir
žaizdas…
O lūpas atsisveikinant
suvilgysi
Sūriu gelmių
gaivinančia srove,
–
Vėl manyje pasėsi
viltį, ilgesį…
Ir vėl šauksi skubėti
pas tave!
Tad netikėk, brangi,
kad aš lyg išpera,
Lyg išsigimėlis ne ten
brendu…
Ir kad atgal skubu į
,,savo” Sibirą,
Kad su tavim man
skirtis neskaudu!…
Ir nesigėdinu čia vyro
ašarų –
Nuo jų šviesa akyse
neužtems;
Nesigailiu gyvenimo
pavasario,
Jei dar sulauksiu
geidžiamo rudens…
Laikai juk keičiasi ir
skuba įvykiai!…
Gal dar sulauksiu
valandų šviesių!…
Ir užtvaras, kurių lig
šiol neįveikiau,
Tikiuos – dar ateityje
įveiksiu!…
13 sausio
Už ką? O, Viešpatie,
už ką?
Vėl kraujas,
ašaros!...
I r kiek dar siaus
nuožmi ranka?
Ir kas kitus nuo jos
apsaugos?
Už ką tokia dalia
karti?
Ko nori robotai
ginkluoti?
Nejau – mes laisvės
neverti
Ir teks gyvybes
atiduoti?
Dar kiek – Tave
vikšrais terlios,
Beginklius, nuomonės
nepaisę?
Kada tiesa įsigalios?!
Teisybė, teisėtumas,
teisė?!
Kuo nusikalto Lietuva?
Lig kol ją engs,
čiaužys ir glamžys?!
Jau Afrika visa –
laisva!
Jau baigias
dvidešimtas amžius!
Ne! Nepakeis Maskva
giesmės –
Vėl dvelkia jos
ledinis šaltis:
Prispaus, pareikalaus,
įspės,
Apšmeiš… o dar po to
apkaltins!
Oneta
LUNSKAJA
Emilijai Pliaterytei
– Abiejų
tautų Žanai D`Ark
Ar pasirinkčiau tavo
iškilmingą būtį –
Varguolius žygiui
vesti ir netikėtai žūti,
Kai nematai vilties
ir pergalės veiksmingos,
Ir tokios kovos, kaip
kovos labdaringos –
Tik menkas vieno žygio
epizodas,
Skaudus kovingos
sielos epilogas?
Ar tu kalta?
Fortūnos ratas sukos
Ir kilo pilkas rūkas,
uždengęs
Pergalės viršūnę
neįžvelgiamą,
Skurdžiom draugų
ambicijom
Ilgam uždengiamą,
Ir šaltas vėjo šuoras
krūtinę tavo glostė,
O lengvas Laisvės
vėjas kelius žiemos užpustė.
Nėra ten saulės,
tiktai mėnulis švyti,
Ir kaukia caro šunys
medžiot būrių išvyti.
Ar pasirinkčiau tavo
kilnią žūtį,
Su laisvės vėjais nors
trumpam pabūti?
Atsakymas tylus,
Matyt, krūtinėj vėjas
nestiprus.
Jis pasirinktų ramią
namo kertę
Visiems ir „ taip“, ir
„ne“ gerai pasverti,
Kad išmatuočiau tavo
kilnią žūtį:
„Ar taip jinai kilni,
o gal visai bevertė?“
Gatvės, kuriomis
nepraeisiu
Gatvės, kuriomis
nepraeisiu.
Jos toli, – ne mano
kojom.
Upės, kuriomis
nepraplauksiu.
Jos taip arti, plaukti
nevilioja.
Sapnai, jiems reikšmes
suteiksiu, –
Pačias gražiausias
žemėje.
Tokios reikšmės
tūkstančiui metų galioja.
Brangiu gyvenimo keliu
praeisiu
Lengvai be išskirtinių
teisių,
Ten laikas nesustoja.
Jis teka pro pirštus,
Pro giedrą žvilgsnį
teka,
Ir pasakos džiaugsmus
Pavargusioms širdims
Užmigs po dienos
vargų vis šneka,
Tyliai šneka.
Gatvės, kuriomis
nepraeisiu,
Liks be mano sunkaus
plazdėjimo.
Lengvai sapnų takais
praplauksiu
Be išskirtinių teisių
Gatvės praeivių
lėkštam kalbėjimui.
Manosios meilės
receptas
Norėčiau meilę jums
pateikti,
Bet ne taip, kaip
meilė Jums pateikiama.
Ji būtų kaip dangaus
auksinė deivė,
Visiems iškart
lengvai prieinama.
Visus vienodai
mylinti.
Dangaus žvaigždėm
kelius nuklojanti.
Ji niekad Jūsų
nepaliktų.
Ji niekad Jūsų
nepasirinktų.
Ji būtų visada. Ji
būtų amžina.
Ji nenueitų,
neprieitų, nepažiūrėtų į akis,
Nevertintų, neteistų,
neprašytų pasiaukojimo.
Jūs patys būtumėt joje
ir patys meilę skleistumėt.
Ir gal tada Jūs
sužinotumėte apie mano meilę?
Kokia jinai saldi? –
Ji nenuryjama.
Kokia jinai karti? –
Ji neišpjaunama.
Nes ji bevardė, – be
adreso, – be veido.
Jinai manoje širdyje,
kuri netuksi,
Nebarbena į kūno
pakraščius.
Ji nesilieja pro
akis.
Nenuteka per delnus.
Neslysta kojomis,
Nepaliečia paviršiaus.
Ji nieko nežada ir
nieko neapgauna.
Jinai yra tokia,
kokia yra nuo amžių.
Nekintanti, tad
niekada nemirštanti.
Ji amžinai gyva.
Ar žemėje yra žmogus,
Kas tokiai mano meilei
sutrukdytų
Ir ją įvardintų?
Skaudus tėvynainių
tuštėjimo metas
Galvojate ir jūs, –
Mana širdis medinė.
Nereikia meilės man, –
Už nugaros Tėvynė.
Mylėti vieną ją turiu
Ta meile begaline.
Bet aš esu žmogus, –
Po meilės žmogui
Tėvynei meilė seka.
Kas man Tėvynė be
žmonių?
Ar ji tada Tėvynė?!
Tada Jinai dykynė.
Naujajam lietuviui
Jei auksas tampa tavo
patikėtiniu,
Jis užveria duris,
užšaldo karštą širdį.
Susižavi jo dirbtiniu
švytėjimu
Ir Dievo ilgesį savy
giliai nutildai.
Atsiveria tau tuščios
aukso erdvės,
Save apkarstai laimės
atradimais.
Gyvenimas vėl atrastas
žaidimas
Prikausto jis tave lyg
užtvenktas bėgimas.
Žingsniuoji oriai, bet
savęs nešildai.
Sušalęs auksas kraujo
neužvirina.
Toks trumpas ir
graudus likimas:
Tampi labai labai
gražia vitrina.
Su iškaba puikia:
„Esu vien žemiškas
troškimas.
Mylėkite mane ir
gerbkite!“
Nenurytas apkarto
Saldus žodis „Laisvė”
nenurytas apkarto ir
Užnuodijo kūną,
Žmogaus kūną.
Pasakysite: „Taip
nebūna“.
Būna, visada tai būna,
Jei žodis „Laisvė“
neišnešiotas,
Neišmaitintas ilgais
vilties kilometrais.
Saldus žodis „Laisvė“”
nuskendo širdies troškimų liūne.
Pasakysite: „Taip
nebūna”.
Būna, visada taip
būna,
Jei žodis „Laisvė“
nepasvertas ant pačių tiksliausių Visatos taisyklių.
Saldus žodis „Laisvė”
Apvijo kaklą ir žmogų
pasmaugė.
Pasakysite: „Taip
nebūna?“.
Visada taip būna,
Jei žodis „Laisvė“
netikėtai išsprūdo iš amžinojo vergo lūpų,
Nesapnavusių laisvės
saldumo.
Danutė MAKUŠKIENĖ
Gimtasis kraštas
Koks gražus tu, mano
krašte,
Su platybėmis laukų,
miškų.
Auksinėse varpose
skęsta rugiagėlė,
Nuostabus papuošalas
lietuvaitės gelsvų kasų.
Už kalnų ten toliai
mėlynuoja
Lyg melsvųjų jūrų
atšvaistai.
Piliakalniai lygumose
stovi –
Nepamirštami didvyrių
vardai!
Nemunas didingai
lygumomis teka,
Neša vandenis į
Baltijos dausas.
Tai esi tu, mano
gimtasis krašte!
Tai esi tu, mažytė
mūsų Lietuva!
Lopšinė anūkui
Gabrieliui
Vėjas stūgauja už
lango,
Lietus barbena į
stogą.
Mano mažas anūkėlis
Ilgai neužmiega.
Mik, mažuti mano,
Nieko nebijoki,
Angelas sargas
Ims tave globoti.
Glostys tavo plaukus,
Pakvies gražų sapnelį.
O rytoj už lango
Švies skaisti saulelė.
Malda
Dėkoju, Viešpatie, už
saulę,
Už linksmą juoką mus
vaikų.
Už tai, kad vakarais
lakštingala
Miške dar suokia.
Už tai, kad aš
tikiu...
Dėkoju Tau
Švenčiausioji Marija,
Už globą ir žvaigždėtą
skliautą
Tėviškės dangaus.
Aušros vartų
Gailestingoji motina,
Užtark ir neapleisk
žmogaus.
Nostalgija
Vienuma vienuma
Ateini pas mane
Neprašyta, nelaukta
viešnia.
O kartu liūdesys,
Toks niūrus ir tylus,
Toks nekviestas,
nelemtas svetys.
Ateini pas mane,
Pabeldi į duris.
Apglėbi, išbučiuoji
akis.
Aš tavęs nemyliu.
Su tavim man ilgu,
Bet jau kitą mylėt
negaliu.
Senoji Pilaitė
Žvaigždutė virš miško
sužibo.
Lakštutė sučiulbo
liūdnai.
Per mašinų gausmą
girdėti
Jos trelių švelniausi
garsai.
Per gatvę štai katinas
eina,
Nušiuręs ir alkanas
jis.
Benamis konteinery
rausias,
Ko ieško ? – Prarastų
Vilčių?
Į dvarą rodyklė štai
rodo.
O dvaras –
neapšviestas kelias.
Pakrypusios lūšnos
šalia.
Tik senas malūnas mena
savo didingą galią.
Prie tvenkinio gailiai
girgžda
Šulinio svirtis.
Pilaitė, Senoji
Pilaitė,
Kur tavo graži
praeitis?
Rudens liūdesys
Auksiniai lapeliai dar
virpa.
Ant gležno berželio
šakų.
Išskrido jau paukščiai
į tolius,
Pamoję mums savo
sparnu.
O, paukščiai,
mielieji, sugrįžkit,
Kai vėlei pavasaris
bus.
Jūs viltį gyventi
įžiebkit,
Sužadinkit meilę,
jausmus.
Rita MINIKAUSKAITĖ
Rugsėjis II
Tas miestas tarytum
taurė
perlamutrinėj rudenio
rankoj,
paskutinis gurkšnis
vėsaus senovinio vyno,
po vakarykštės puotos
vystantys astrai,
vėjyje barstantys
žiedlapius,
virpa ant medžių
lengvi popieriniai žibintai –
švinta.
Lėtai per miglą artėja
barzdoti šlavėjai.
***
Lapkritis –
vienuolis, einantis
laukais,
jo basos kojos
jau nepalieka pėdsakų
sušalusioje žemėj,
baltoj migloj
ilgai matyti juodas
siluetas:
skurdi nakvynė,
žvakė ir knyga,
lengvi sapnai palies
jo jauną aukštą kaktą
ir nepavargs jis
tolimoj kelionėj
ir vieniša naktis
nebus ilga.
Vanda
PIPIRIENĖ
Amžinybės dėsniai
Aš širdyje poetų
nenešioju,
Tik rankioju jų
žodžius pakelėj –
Nukritusius, tačiau
žinau lig šiolei,
Geriausia tai – ką
randame žolėj.
Pasaulio atgimimas
visad naujas,
Jis grįžta su
pavasario naktim.
Gyvybės pilnas
amžinybės kraujas
Ir nieko niekas niekad
neatims!
Tikrovėj burtų
nebesitikim – nereikia
Svajones aust,
beribius kurt sapnus...
Tik būna keista, iki
skausmo keista,
Jeigu žmogus užauga
nežymus.
Kai genijus numiršta,
naujas gimsta –
Nepamainomų nėra ir
būt negali,
Tik kartais jie į
kažką pavirsta,
Ir stebisi, kad kiti
praeina pro šalį.
Amžinybės dėsniai
tvirti ir suprantami:
Nenueik, neišduok ir
paliki save,
Imk save į rankas ir
lipdyk save rankose
Tartum molį – su Dievo
ugnele.
Gamtos pamokos
(Renatai)
Saulę spindinčią širdy
nešiok, vaikeli,
Ir švies ji tavo
akyse,
Šypsosis Tavo lūpomis,
Bus delnų šiluma.
Mėnulį – senatvei
pasaugok,
Tai sidabru nušals
plaukai,
Tarytum žėrintys
miškai –
Žiemoj, po šerkšno.
Ir debesio nevyk šalin
–
Galbūt prireiks Tau
ašarų lietaus,
Kada nebus prie ko
priglaust
Nuogos savo sielos.
O gyventi mokykis iš
vėjo :
Jis keičia kryptį kada
nori ir gali būt visoks,
Jis – LAISVAS!
Ir viskas tuo
pasakyta...
Kryžiai
Kodėl man teko toks
lengvutis kryžius? –
Mylėt ir būt gera aš
prisiekiau seniai.
Subrendau jau seniai,
dabar gi pasiryžus,
Gyvendama dainuot ir
juoktis amžinai.
Žmonių gyvybės – pats
švenčiausias atradimas
Ir būt vieniems šalia
kitų – juk yra nuostabu...
Pasidalint su artimu
žmogum likimais,
Suprast kits kitą be
kalbų!
Einu gyvenimo keliu
duobėtu,
Bet kryžiaus nejaučiu
– gal netgi neturiu?
Nešu tik tai, kas
manyje sudėta,
Suklupus – atsikelti
jau galiu.
Ir kryžius nešt
kitiems galiu padėti,
Dalintis duona,
vandeniu, namais.
Gyvenimo kely,
vingiuotam ir duobėtam,
Palieka mano pėdos –
gal kas iš paskos eis...
Lietaus lašai
Lietaus lašai barbena
į lango stiklą,
Juk Lietuva ir lyja
gan dažnai.
Lietuj mes augom ir
mylėjom viską –
Lietuje auga mūsų
vaikai...
Ar kur pasaulyje taip
švelniai lyja dar?
Ar kur yra tokia graži
gamta?
Čia lietūs, čia
Tėvynė,
Čia mūsų žemė, mūsų
Lietuva!
Ir kas sumanė
tėviškėlei vardą šitą?
Skaičiau aš daug ir
šaltinių daug radau...
Tvirtai žinau gyvenimo
aš tikslą –
Už ją numirt galėčiau
tuojau pat ir – jau!
Didžiuojuosi dažnai,
kad mano gimtas kraštas
Tai tik taškelis ant
gaublio, kaip lapelis rudens,
Arimų ir audimų
raštuos
Mamos lopšinėj,
skaidrume vandens...
Ir pusketvirto
milijono mūsų – ką tai reiškia? –
Tai tik lašelis
pasaulio vandenyne.
Tik trys su puse
milijono... Bet žinau aš aiškiai –
Taip pasakyti gali
tas, kuris lietuvio nepažino...
Lietuvos rauda
Kai lankose nuvysta
gėlių žiedynai,
Kai saulė skęsta ežere
plačiam –
Atrodo, jog pasaulio
žemynai
Išsiskiria ir vėl
susiliečia.
Gamta – visur vienoda
(kai tik ją pažįsti) ir skirtinga,
Kokia ji – svetimuos
kraštuos?
Pati mieliausia –
tėviškėj lemtingoj
Ir močiutės audimų
raštuos.
Lietuviai esam mes,
todėl ir Lietuvoj gyvenam,
Čia protėvių tauri
dvasia,
Mes menam juos ir
remiamės nuo seno,
Tais, kurie išėję į
dausas.
Tai jų jėga mus
įkvėpia gyventi,
Kai taip sunku, net
sielą skauda.
Nenorim niekur
išvažiuot – mes turim čia pasenti
Ir išgirsti laidotuvių
raudą...
Metų laikai ir plaukai
Žiema prisnigo
plaukus, kas gi bus?
Galbūt pražilsiu iš
tikrųjų,
Smagu bus pažiūrėt,
kada suaugęs, it vaikas
Žilais plaukais prieš
veidrodį draikos.
Ruduo auksu užliejo,
ką daryt?
Nesu aš auksaspalvė iš
prigimties,
Įdomu save tokią matyt
–
Tokią – tarp gyvybės
ir mirties.
Vasara sruogom nudažė,
ne juokai,
Su tokia madinga
šukuosena
Nors podiumu eik,
sakau jums rimtai –
Geresnės kirpėjos
nerekomenduočiau!
O pavasaris – ir kas
iš jo?
Nekreipia jis dėmesio
į mano plaukus.
... Tik atgimti žadina
iš naujo
Net gyvenimo rudens
sulaukus...
Povilas RATKEVIČIUS
Esu jau senas
piligrimas,
Savo keliones reikia
baigt,
Bet va, nenuorama
likimas
Mane vis šaukia eit ir
eit.
Ir vėl ieškot aš
išėjau
To, ko niekad neradau.
Širdis nuliūdus man
kartojo:
Užmik, užgesk sakau
juk tau.
Bet štai Jeruzalę
priėjom
Ir suklupau prie grabo
to,
Kuris atpirkti mus
norėjo.
Patsai jis liko
Prometėju,
O mums iš to jokios
naudos...
Liūdesys
Kodėl kodėl taip yra?
Ne kartą savęs
klausiu.
Bet liūdnai skamba
lyra,
Ir veidas apsiblausęs.
Kiek sykių aš ryžausi
Pavasarį dainuoti.
Tiek sykių vėl grįžau
Vargus tiktai rūkuoti.
Kodėl gi aš nemoku
Džiaugtis kartu su
saule?
Kodėl yra man blankūs
Tasai džiaugsmų
pasaulis?
Visai ne tą mes matom,
Ką mes matyt norėtume.
Mes džiaugsmo rūmus
statome
Apgaut save norėdami.
O man tie džiaugsmo
rūmai
Visai nesiklijuoja.
Širdis suskausta ūmai
Ir vėtroj susvyruoja.
Šiandien tikėt
nebegaliu
Tuomi, kuo taip
tikėjau.
Rodos prie kapo stoviu
Palaidotos idėjos
***
Turime visi seni,
ir jauni, ir maži,
kiek kas gali kiek
pajėgia
išmėginti savo jėgas.
Nes darbe tik laimė
glūdi -
Darbas žmogaus
nesupūdė.
Bet daug yra tokių
žmonių,
Parazitų tinginių,
Kurie iš kitų gyvena,
Prisivalgo, kad net
stena.
Nuolat geria jie
degtinę,
Jiems vis pilna
piniginė.
Su valdžia palaiko
ryšį,
Ten kur reikia duoda
kyšį,
O kam reikia
pataikauja
Žemai lenkias,
padlaižiauja,
Kaip kas groja, taip
jie šoka.
Prisitaikyt visur
moka.
Kam blogai, jiems vis
gerai –
Purvu dvokia jų
darbai.
O gyvenimas jų juodas,
Kaip tas purvas, kaip
tie suodžiai...
Visa tai jiems
nesvarbu,
Nes jie turi daug
draugų.
Reikia tiktai
panorėti,
Tik teisybės
nežiūrėti, –
Visad pelno tu turėsi,
Nors ir dirbti tu
tingėsi,
Būsi sotus, atsigėręs,
Kaip tas paršas
atsišėręs.
Elena
SAKALAUSKAITĖ
Ir kasdien mes po
truputį virstam šiukšlėmis.
Ir kaskart mes slenkam
mirties vis artyn.
Kaip aukštyn kasnakt
pateka mėnulis,
Taip žodžiai ištarti
jau tampa praeitim.
Ir kasmet mes
mažučiais žingsneliais – į prapultį.
Ir kasryt vėl keliamės
ir smengam senyn.
Kaip tas vėjas,
praūžęs, nulaužia šaką,
Mes vis grimztam ir
virstam mirtin.
***
Rytojaus dieną, kai
nebuvo nei saulės, nei galimybės žinoti, –
Tu dar čia ar ne,
Manęs nepradžiugino.
Rytojaus diena, kada
pusvelčiui galima buvo įsigyti
Vakar dienos daiktų,
Mane sugraudino.
Rytojaus diena,
kurioje nebeliko vietos pavasariniam
Paukščio čiulbesiui,
Mane nuvylė.
Todėl norėčiau gyventi
šiandieną!
***
Buvo toks vargšas
paršelis:
Tvartely stovėjo sau
kampelį susiradęs,
Nuliūdęs,
Pratrydęs.
Nežaidė su savo
penkiais broliais
Ir trimis seserimis,
O tik mėgo žiūrėti pro
langą
Į praskrendančius
debesis,
Rausvus ir melsvus,
Žalsvus ir geltonus...
O kai šeimininkė
atnešė jovalo pietums,
Visi sukluso,
kojelėmis tuksėdami
Atskubėjo prie lovio,
Besistumdydami,
Kas pirmesnis.
Vargšiukas pratrydęs
paršelis
Greit nepaeidamas,
Stumdytis nemokėdamas,
Taip prie lovelio ir
neprisiyręs,
Tik žiūrėjo
Ir dūsavo..
Kai visi nenuėjo tolyn
pasisotinę,
Lovelis
jau tuščias riogsojo,.
Paršelis pagalvojo:
Toks liūdnas
Kaip ir aš.
Vanda
SAKALAUSKIENĖ
Daina
Kilk į padangę,
svajone mana!
Tu pavargusią širdį
sušildyk!
Viską apjuosk
nuotaikinga daina
Ir svaiginančio
džiaugsmo pripildyk!
Saulėj nugelsvinti
toliai laukų
Ir pušynų tamsi
žaluma,
Mirganti, plazdanti
rūbu žaliu,
Ar ne tu, o svajone
mana?
O virš pušų žydram
danguj švyti giedra diena.
Negali visko išsakyti
širdis mana.
Žvelk, jau pavargusi
gęsta diena,
Ir visi jau sapnai
iškalbėti.
Žodžiai tarytum tik
apdaras to,
Kas gyveno juose
pasislėpęs!
Žvelk, atmintis
nebeieško daugiau
To sudužusio laivo
skeveldrų,
To, kuris troško
šviesiųjų krantų
Vis į tamsą judėdamas
baugią.
Pasaulis šoka tamsoje.
Skrieja žvaigždynų
amžina šviesa,
Liejas...
Krintanti žvaigždė
Išeik išeik, kol dar
spindi.
Nukrisk nukrisk, kol
dar švieti.
Žiūrėk žiūrėk, koks
nuostabus
Į žemę kris žvaigždžių
lietus.
Priedainis:
Krintanti
žvaigždė-laimės ji šauklė.
Krintanti
žvaigždė-brūkšnys ryškus.
Krintančia žvaigžde
mirksnį būki tu,
Tik nepavėluok, suspėk
laiku.
Kiek daug žvaigždžių
užgęsta taip,
Ir niekas jų danguj
nepastebės.
O kas ieškos, kas
pasiges
Plačiam dangui
vienintelės žvaigždės?
Priedainis:
Krintanti
žvaigždė-laimės ji šauklė.
Krintanti
žvaigždė-brūkšnys ryškus.
Krintančia žvaigžde
mirksnį būki tu,
Tik nepavėluok, suspėk
laiku.
Antanas SVIDERSKAS
Gimtinei
Zarasai,
–
ežerai mėlynieji,
Visuomet
jūs širdy ir sapnuos.
Ir
upelė, srauni šaltupėlė,
Vis
čiurlena ausyse mano.
Protėviai sėliais seniau čia vadinos,
Minimi
jie kovoj ir dainoj.
Dabar
tik kerotos alyvos
Juos
mena kapelių tyloj.
Kiek
motulių raudų nuaidėjo
Šileliais, šilais?
Kiek
broliukų negrįžo išėję,
Brukavotais Šaltupės keliais?
Kiek
sužeistų jų dejavo
Tėviškės
šiluos?
Kiek
jųjų kaulų bolavo
Įvairiuose kraštuos?
Menu,
kaip rūtelės žaliavo
Namuos
po langais,
Kaip
gražiai sesutės dainavo
Gegužės
tyliais vakarais.
Menu aš
tėvą artoją,
Užariant
vargus savus.
Kiek
arė, kiek stengės,
–
Neužarto paliko ir
mums.
Skambėkite dainos
auksinės,
Per amžius plačiai.
Rymokit smutkeliai
garbingi
Kryžkelėse išdidžiai.
Jaunystei žūstant
Padūmavęs toliais
Prie Uralo kalnų
Neskamba čia juokas,
Negirdėt dainų.
Kiek čia priguldyta
Mūsų brolių,
Nuo Dubysos,
Ir net nuo Zarasų.
Tik takai žvėrelių
Gūdžio tundros
plotuos,
Ir pašėlus pūga
Sukasi ratu.
Kad širdis dejuoja,
Niekam čia nemotais.
Ir jaunystė žūsta
Su tavimi kartu.
Tėviškėlėj mano
Yra kas kvatoja,
Visgi daugumoje
Ašarų klanai.
Nors vilties ir maža,
Tu tikies sugrįžti,
Ir išvysti
Tik šviesius vaizdus.
Mirusiai motinai
Tylomis iš namų
išėjai,
Neišarus ne vieno
žodelio.
Tu našlaičiu mane
palikai,
Ir širdis ligi šiolei
negali
Nei nurimti, nei
pamiršti tavęs!
Nežinau, kur mamytę
berasiu?!
Pasaka, o gal sapnai
nuves ten mane?
Nuraminsiu bent
dvasią.
Aš prie kapo palauksiu
tavęs.
O nejaugi niekuomet
neišvysiu?!
Kas mane kaip vaikystė
nuves
Stebuklingon sapnų
karalystėn?!
Nuravėsiu nuo tako
žoles,
Pilkas veda prie
tavojo kapo,
O ant jo gėlės
skaisčiausios žydės,
Giesmę tau pagiedos
žali lapai.
Tu man laimė ir vargas
buvai,
O dvasią šildė
nenuilstančios rankos,
Žiūriu pro langą
nūnai.
Gal regėsiu mamytę vėl
brangią?!
Pavasaris
Žaliuoja saulėje
miškai,
Švelnus vėjelis
debesėlius gena,
O aš lekiu žibuoklių
skint
Ir dovanoti mamai.
Tu neliūdėk, brangi
mamute,
Kad neskuba pavasaris,
Ir vėl žydės jurginai
po langais,
O saulė vėl džiovins
tau ašaras.
Aš linkiu tau, mamyte,
Kad būtų daug
pavasarių,
Ir atsigautum po
žiemos,
Ir vėl sulauktum
vasaros.
Jonas
ŠARLAUSKAS
Trys
bronzinės taurės
Vakarėjo ir jautėsi
kaip į mišką palengva atsėlina prieblanda. Dar tebešvietė
besileidžianti raudona saulė, nors kitoje miško pusėje, virš
medžių viršūnių, jau patekėjo mėnulio pilnatis. Plačioje miško
laukymėje glaudėsi vieniša sodyba, kurios centre stovėjo
apsamanojusi medinė trobelė su trim nedideliais langais.
Trobelės viduryje stovėjo nuo laiko patamsėjęs senas kaimiškas
stalas. Jauna mergina, palaidais gelsvais plaukais ir žvilgančia
žalsva suknele, sėdėjo prie stalo. Jos gražų veidą nutvieskė
palaima, lūpos sustingo pravertos iš nuostabos, o išsiplėtusių
akių vyzdžiuose juodavo begalinė gelmė... Mergina pasilenkusi
trumpam prigludo kairiąja krūtinės puse prie stalo ir suknelės
petnešėlė nuslinko atidengdama nuogą petį. Jos širdis smarkiai
plakė, o kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai.
Stalo vidury,
sustatytos trikampiu, stovėjo trys bronzinės taurės. Jos buvo
sklidinos iki viršaus raibuliuojančio gaivus šaltinio vandens.
Senas iškleręs stalas nuo merginos širdies plakimo vos
krustelėdavo ir tuo pačiu momentu iš visų trijų taurių pašokdavo
trys mažos auksinės žuvelės. Kiekviena iš jų plekštelėdavo
krisdama su purslais į kaimyninę taurę ir taip jos keliavo
saulės judėjimo kryptimi, sukurdamos nepaprastai dinamišką
stebuklingą reginį. Ir retsykiais merginai rodėsi, kad auksinės
žuvytės pakibdavo nejudėdamos ore virš taurių. Laikas sustodavo,
o erdvė subyrėdavo kvadratėliais ir mažyčiais rombais, kaip
netikėtai sudužusi sustingusi mozaika.
Netikėtai už lango
šaižiai riktelėjo išgąsdintas kėkštas. Mergina kruptelėjo,
atsitiesė nuo stalo ir stebuklinga vizija išnyko. Stalo viduryje
stovėjo trys patamsėjusios bronzinės taurės, sklidinos gaivaus
vandens, kurių paviršiuje žaižaravo tik keli vakaro saulės
zuikučiai.
Paleisk!
Skiriama
Angelei J.
Liepsnoja Sielos
miškas ir Ugnies jūra plūsta iš paskos vis vydama pirmyn į
Nežinią-rytojų Stirnaitę-Meilę .. , be atvangos – ... jau svyla
pilkšvai žydras jos kailiukas nuo Ugnies karštos, krūtinėj
blaškos Kančios mažytis kamuoliukas nuo Nerimo, Kančios ir
Netikrumo... Sapne ilgiuosi aš Artumo ..., o prabundu ir vėl
girdžiu tą atbalsį Perkūno, pasiuntusio Ugninę Strėlę-Žaibą į
Sielos mišką, perdžiūvusį iki parako sausumo... Vėl matau, kaip
giedras sekmadienio dangus nenoriai priima į save beformius
dvasios debesis melancholinio pilkumo, o Tavo lūpos dar kartą
pūsteli manin kančios aitriuosius dūmus, vis artinančius dangaus
pilkšvumo elektrinį potencialą prie pavojingos iškrovos ribos,
o sąmonėj užsiplieskia Poliarinė pašvaitė, šaukiančiai kruvina
nuo Abejonės-nakties, pranašaujančios negandas... Teiraujas
balsas nerimastingas manęs be atvangos: „Nejau aš Jai
nereikalingas? Nebūsiu niekada laimingas?“, jei žodžiai Jos
kankina, drasko mano širdį, nejau Jinai negirdi kaip skaudžiai
blaškos ta Paukštė be sparnų, mėgindama iškalt snapu krūtinėj
mano skylę, kaip ji dejuoja, skundžias man: „Paleisk! Aš trokštu
vėl išvysti Ją...“
„Ir ieškau šitoj
girioj aš gudrios, šaunios Mergelės-valdovės jos taurios. Jinai
baikšti, o gal tik nori paslaptim atrodyt, vis bėga, slepias
tankumynuose gūdžiuos, viliodama mane Jai bėgti iš paskos“.
Marina ŠIMOLIŪNAS
Прошу
Я
так тебя люблю, земля моя,
Принявшая мой род,
Моя ты колыбель, обитель!
И
смерть мою принявшая в себя,
В
каком-то будущем!..
О, время, обольститель...
Не обольщаюсь раем я...
Побаиваюсь ад... Но хочется!
Пожить ещё немного...
Писать писать... Души такой соблазн!
По времени скользнуть, как стрелка...
И
хочется сказать так едко,
Что, время, ты ползёшь так мелко...
На самом деле миг едва, –
Едва капнёшь одно столетье...
И
поколение одно уже тобой погребено!..
И
мама славная моя, и батя...
Их друзья, соседи...
И
принялось ты за меня...
И
в душу мне вонзило стрелы...
Чтож, осень очень хороша!..
Но мне весны весны ещё бы...
Ещё бы лета и зимы,
Ешё бы год, ешё бы три!..
Ещё бы пол опять столетья!..
Но смоет жизнь меня потоком,
Как лодочку в шторм океан...
Оставь любовь мою всю детям!..
И
детям их детей оставь!
Пусть солнышком моя любовь
Восходит каждый день над краем,
Где где-то я погребена...
Оставь цветы и это небо,
Где звёздочкой моя душа
Их мирный сон оберегает...
И
пусть в душе моей звучат
Слова моей дочурки-крохи:
„Я
понимаю, мама, да, меня
Нарисовали Боги...
Но двигаться как стала я?
“
Но двигаться как стала я? –
Звучат слова во всей Вселенной...
Не знаю, доченька,..
Быть может, нас завели, как те часы,
Висят что, тикают в столовой...
В
какой-то день, в какой-то час
Бог остановит смертью нас...
Оставь любовь мою всю детям!..
И
детям их детей оставь!..
***
Я
хочу...
Я
хочу, чтоб дом мой был как лес...
Чтоб цвели цветы и пели птицы...
Чтобы потолок мой – до небес,
Чтоб в углу с мячом играла львица...
Чтоб в нём люстра облаком звенела,
Чтоб в нём было много звёзд!
Чтобы молока парного пена
Не давала проливаться морю слёз...
Я
хочу, чтоб был он полон тайн!
Чтоб в нём музыка одной любви звучала!
Чтоб бурлил и горбился фонтан,
Чтобы эхо звуки излучало!...
Lida
TAMULEVIČIENĖ
Dienos
Juk būna dienų, kai
meilės trokšti lyg tikintis Komunijos,
Kai mintyse aukoji
viską šventą.
Būties lengvumą tartum
saulėlydį į širdį talpini.
Kai nori būti
prijaukinta, laukime išdžiuvusi,
Sušildyta žvilgsniu,
ar žodžio pilnatimi.
O būna dienų, kada
pasaulis blanksta.
Atrodo, gyveni tik
skolintu laiku.
Brendi per pilką miglą
lūkesčių sugriuvusių,
Nepaneši vilčių,
klumpi ir nori vėlei tapt vaiku.
O būna dienų, kad
pagalbos kaip dūstančiam oro pritrūksta,
Kai noris ištiestą
ranką išvyst ir į ją atsiremt,
Bet dengęs akis
fantazijų raištis
nukrinta,
Tad eini prie žoles
prisiglaust, ar prie medžio paverkt.
Ir taip kasdien suki
spalvotą kasdienybės ratą
Iš įpratimo, arba
tiesos troškimo vedina.
Mozaikos dalimis save
išskaidai, kad suprastum, –
Harmonija! Ji čia.
Šalia.
Kartais
Kartais privalai
sugrįžti į šešėlių šalį.
Leist vedžiojamam tik
užrištom akim.
Liūdesį giedoti lyg
rožančiaus dalį,
Kad į ateitį galėtum
žvilgčiot su viltim.
Kartais privalai save
aukoti,
Kad pakeltum kitą
klupusį kely.
Rodos viską jam
galėtum atiduoti,
Viską ką turi ir tą,
ko negali.
Kartais privalai išeit
neatsisukęs,
Nors širdis lyg
akmeniu ant kelio pasiliks.
Mintys kauks lyg šuo
nuo pasaito nutrūkęs,
O veide tik akys
klyks.
Kartais privalai tam
bėgime sustoti
Atsisėsti ant kelmelio
nuošaliai.
Laukime baltam paimt
ir susapnuoti,
Ką sustoję šnibžda
putinai.
O jie kalba tau apie
augimą.
Apie Viltį-vaisių,
bręstantį delnuos.
Apie Meilę, šilumą
vidinę,
Ir Gerumą, kurs
pasaulį išvaduos.
***
O dienos mano,
Kaip šalpusnio lapai,
Tai šaltos jūs,
Tai šiluma skaidri.
Nelygu kurią lapo pusę
pasuki......
Tamsoje
Mintimis aš laisva,
tiktai mintimis.
Gyvenu šią akimirką,
vogtą, lyg paskutinę,
O jausmai vaivorykštės
spalvomis,
Muilo burbulais
sprogsta krūtinėj.
Aš išverksiu liūdesį
smuiko rauda,
Ir kas pasakys, kad
liūdėjau.
Kaip negimusius
kūdikius, – savo viltis,
Į eilėraštį šitą
sudėjau.
Nesvarbu, kad vienatvė
užklumpa staiga,
Kad pravirksta nakty
mano liūdinti siela.
Ir kas pasakys, kad
buvau vieniša,
Jei tamsiausiam kampe
slėpiau savo gėlą.
Tau sudiržusią širdį į
delnus dedu,
O mainais imu duonos
riekę.
Gal tau pasakys, kad
buvau netyra.
Kas mano ne man, ir
nieko daugiau nebelieka.
Tik mintys klajūnės
kasdiene malda,
Kaip gijos per būtį
nutįsta.
Gėlės tobulumas,
moters rauda,
Beprotiškas noras
mylėt, gyventi Šiandieną,
Nes ji nesugrįžta.
Tėviškės sodyba
Sienojų girgždesy
neišdainuotas ilgesys.
Kelių kartų kalbėjimas.
Su vėju slenka tartum
debesis,
Ateinančių dienų regėjimas.
Taip pat pakyla saulė
rytuose,
Gandrai vaikštinėja tuopų
alėja,
Vaikutis miega pataluose,
Jo sapną saugoja fėja.
Čia ariamos dirvos, sėja
javus.
Čia svirtis prisimena
delnus.
Takelis vedąs į namus.
Motinos akys už lango.
Sodyba, tuos, kuriuos
gyvent kėlei,
Tu išlydėjai pro nesamus
vartus.
Ir taip kiekvieną rytą
saulė teka,
Ir taip kaskart užbaigus
ratą,
Žadina kitus.
Dalia
TARAILIENĖ
Auka I (Romui
Kalantai)
Dvidešimtas amžius.Pasaulio stebuklas.
Pamiršom gėles, ir, kad žemė dar sukas.
Pamiršom, kaip dienos savaitės vadinas,
Koks vardas tėvų, kur tikroji gimtinė.
Pamiršom kas esam, pamiršom kas buvom.
Pamiršom laukus ir dirvonus.pražuvom.
Staiga mes pabudom iš slegiančio miego,
Supratę dabar, kad neturim mes nieko.
Neturim kas šventa, neturim kas miela,
Neturime to, kas pradžiugintų sielą.
Jei pilka aplinkui, tai patys pilki net.
Jei akina saulė pridengiam akis mes.
Nematom, negirdim, nežinome nieko.
Gyvenam narve, kaip žvėreliai, be siekio.
Bet laikas vis eina, ir vandenys bėga,
Pajuntam, kad turim dar tvirtą jėgą.
Jėga tai didžiulė: joj slypi galybė,
Kurios neturėjo nei jokia „Didybė“.
...Širdis pilna meilės ant aukuro laimės.
Auka tai didžiulė, ir be jokios baimės...
Gyvenimas Tavo dar toksai mažytis.
Drąsa nugalėjo. Reikia valdytis.
Reikia žinoti tą didį siekį,
Reikia vis eiti tolyn į priekį.
Bangos pakyla ir bangos nuslūgsta,
Putotai jūrai jėgos netrūksta.
Nors krantas uolėtas, status ir aukštas,
Bet ritas per viršų bangos sušiauštos.
Auka II (Romui
Kalantai)
Aš Tau Requiem pagrosiu vargonais,
Kurie atšvaitu vakare krinta į upės paviršių.
Lieknos, išlakios pušys primins man piliorius.
Tyla ir ramybė apgaubs Tave. To nepamiršiu.
Tu karštą turėjai krūtinėje širdį.
Ji degė vis, veržė , ugnimi liepsnojo.
Su ja sugebėjai įžiebti mums viltį.
Už Tavo skausmus ir kančias mes dėkojam!..
Nebūsi Tu vienišas duobėje kapo,
Nors, deja, mūsų ir nematysi.
Užvedęs visus ant to didžiojo tako,
Kaip žvaigždelė danguj, širdyse mūs nušvisi...
Gyvenimo skonis
Jau daug praminta kelių į gyvenimą,
Daug suvalgyta druskos, daug naktų nemiegota.
Ir rūpesčių raukšlėm nežymiai šypsnys išvagotas.
Žinau, kiek kainuoja juokas, koks ašarų skonis.
Pajutau erškėčių spyglius ant savo basų kojų.
Grožėjausi žydinčiom pievom ir ievom.
Braidžiau po upokšnius, klimpau į pelkynus,
Sapnuose mačiau vynuogynus...
Tiek maža gyventa,
Tiek daug jau patirta!
O
kiek man dar lemta ,
Ko gyvenimo skirta?
Prisiglaudimas
prie tėviškės
O tėviškėle mano, ašarom
auginta,
Skaudžiausiais kirčiais ir
vargeliais lepinta.
Taip buvo tau senai
Dievulio skirta,
Buvai lyg našlaitėlė už
raganiaus tekinama.
Nors duonos kąsnis buvo čia
sprangesnis,
Keliai dulkėti, pirkios
senos ir apgriuvę,
Bet čia tiktai širdis
ramiai ilsėjos,
Čia, juk vaikystės vėjai
ūždavo padūkę.
Ar eidavau gražiausių
miestų gatvėmis,
Ar žvelgdavau į kalnus
sniegu padabintus,
Visur ieškodavau tavos
tikros paguodos,
Ir trokšdavau, kad grįžusį
vėl apkabintum.
Prabėgo daug jau metų,
minant tavo kūną,
Mums einant klystkeliais ir
keliantis, ir vėl pargriūvant...
Ir niekad neiškeisiu į
gražiausią rūmą
Tavęs, o iškankinta, bet
šviesi Lietuva.
Vladislavas UŽPOLEVIČIUS
Pinavija
Pinavija tartum vėjas
Skrieja šokio sūkury.
Kai vadovas būgną
muša,
Tai šokėjai kojom
pluša.
Pinavija daug
keliauja,
Visą svietą
užkariauja,
Pinavijai visi ploja
Ir už šokį dėkavoja.
Pinavija ne tik šoka,
Bet gerai dainuoti
moka.
Kai užtraukia dainą
gerą,
Uždainuoja visa salė.
Šventos Kalėdos
Pilaitėje
Šventos Kalėdos atėjo,
Paslaptinga naktis
aplankė,
Žvaigždės danguj
sužibo
Ir žmonių širdis
sušildė.
Paslaptingos Kalėdų ir
dienos,
Visų veidai laimingi,
Betliejui guli
kūdikėlis,
O šalia žmonės
meldžiasi širdingai.
Ir Pilaitėj žmonės
štai atėjo
Į maldos namus visi
sugužėjo,
Iš Škotijos svečiai
atskubėjo,
Kad Jėzui pasimelstų,
Šventas Kalėdas
paminėtų.
Todėl susėdę už stalo,
Karštai ir mes
pasimelskim,
Kad žemėj visi Meilę
surastų,
O dienos visos būtų,
Kaip Šventos Kalėdos.
Algirdas VASERIS
Kai tavęs netenku
Taip troškau aš galvą
priglausti
Prie tavo, Tėvyne,
Krūtinės gimtos
Ir nieko daugiau
nežinoti, nejausti...
Ir niekad daugiau
nesiskirt niekados.
Bet grįžus, tu, žeme
gimtoji,
Per greitai įliejai
Man savo jėgų.
Vėl veržias širdis
neramioji,
Ir visas aš žygių
troškimais degu.
Ir vėl apie kovą
galvoju
Ir kardą karžygio
Prie delno renku.
Laimingas jaučiuos,
kai kovoju,
Ir myliu labiau, kai
tavęs netenku.
Kryžkelės dulkė
Pasaulio viso turiu aš
vėjus,
Saulės karštį, pūko
lengvumą.
Rugių žiedadulkėm esu
dulkėjus
Ir prakaito
lašo pajutus sūrumą.
Viską viską parduosiu!
Ar pirksi?
Sąžinė mano gera – be
veidmainystės rūbo.
Debesiu pilku pabodo
man irtis,
Skęsti griovy
purvinam. Berūpi,
Kas vienatvėje nuo
lietaus saugos,
Jei nieko neliko –
draugai vos keli.
Dangau, tu
nepasiekiamai aukštas,
Žemele, tu šiurpiai
arti.
Laisvė saldi,
putota...
Nereikia šliaužiančio
luoto –
Stačius man koptus
Duokit:
Ne murksot atėjau
Ir ne lėbaut.
Esu nekantrus
Lyg vanduo banguotas,
Kai putoja nuo kopų
Atgal į jūros glėbį.
Neklausk – man nerūpi,
Kieno garbei smilksta
Salonų žvakės,
Kam niekšybės apkarto,
Prie ko ten didžiulės
eilės –
Prieš nieką savyje
Ir pasauly neklūpau...
O jeigu nors kartą
Buvau apakęs –
Buvau iš meilės.
Melzganas drauge
Žibuokle, tu –
skausmas miškų,
Per klaidžiąsias pūgas
išklampojęs.
Dvejojai, šalai ir
nušvitai laiku,
Vėjo įpūsta viltie
nuostabioji.
Mudviem taip gera, o
melzganas drauge...
Esam daugiau nei sulos
apsvaiginti.
Žydėjimo savo taip
kantriai laukėm –
Pilnatvė mūsų kalnų
upokšniais tvinsta.
Netikėki, jog būsim
kada už pavasario vartų –
Ką žirginiais apgirtęs
lazdynas sakė.
Kantrybe didžia
amžinybei viens kitą išvargom
Tu, mano Tėvyne,
pūkeliais pašiurpus, miela žaižarake.
PANAUDOTA LITERATŪRA
BUKELIENĖ, Elena. Ką
saugo istorija? Literatūra ir menas, 2004, spalio 1.
JANULAITIS, Augustinas.
Emilija
Pliateraitė : lenkmečio karžygė, (1806-1831). Vilnius : Matrica,
1991. 15 p.
LIEGUTĖ, Emilija.
Emilija Pliaterytė : dokumentinė apysaka. Vilnius : Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2003. 221, [2] p.
LIEGUTĖ, Emilija.
Nežinau, kodėl įkūriau Emilijos Pliaterytės draugiją..
Bernardinai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2006 kovo m. kovo 25
d.]. Prieiga per internetą: <
http://www.bernardinai.lt/index.php?-923653236>.
SKLUODIS, Vytautas.
Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai.
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 146 p.
PASTARNOKAS, Julius. Žvaigždės ir erškėčiai : esė.
Vilnius : Trys žvaigždutės, 2005, 270, [2] p.
SLOVACKIS, Julius.
Lietuvos legiono himnas / Iš lenkų k. vertė Vladas
Gurnevičius-Ramaškonis. [interaktyvus]. [žiūrėta 2006 m.
balandžio 15 d.]. Prieiga per internetą: <
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/78/78giesme.htm >.
|
|
2007 metai
|
PILAITĖS
GIESMININKAI
Vilniaus Pilaitės
gyventojų
kūryba
4
Pilaitės
„Poezijos pavasaris’2007“:
„Ugningais
posmais sužavėki širdį!“
skiriamas
sklandantiesiems
ant
nemariosios lietuvių meilės dievaitės Mildos
–
Aušrinės ir
Vakarinės žvaigždės
sparnų
Leidykla SAVO
Vilnius 2007
UDK 888.2-1
Pi 58
Knygos
sumanytoja Pilaitės bendruomenė
„Pilaitės
giesmininkai`4“
dedikuojamas
Pilaitės seniūno užvaduotojui
Vladislavui Užpolevičiui
Sudarė Angelė
Šarlauskienė
Leidinys išleistas
iš 2 % fizinių asmenų pajamų
© Pilaitės bendruomenė, 2007
© Pratarmė, Angelė
Šarlauskienė, 2007
© Viršelis, iliustracijos
Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2007
© Pilaitės
bendruomenė, 2007
PRATARMĖ
Poezijos pavasaris mūsų krašte tapo tradicija. Kasmet nuo
1965 metų antroje gegužės pusėje jo posmai nuaidi įvairiuose
Lietuvos kampeliuose. Jis jau 43-asis Lietuvoje, o Pilaitėje
rengiamas penktą kartą. Lietuvos mastu šio renginio iniciatorė
Rašytojų sąjunga. Pilaitėje tokio renginio sumanytoja Janina
Gadliauskienė – Pilaitės bendruomenės pirmininkė.
Dangiškosios meilės versmės ir lietuvių dievaitė Milda. Meilė –
amžinoji žmogaus būties prasmės palydovė. Kai ji aplanko žmogų,
atrodo, kad jį apglėbė dangiškosios versmės, ir jis tapo
besiskleidžiančiu visatos žiedu, savo spalvomis, aromatu ir
gaivumu stebinančiu mylimąjį ir aplinkinius. Kalbama, kad šį
jausmą, kaip ir begalybę kitų pakylėtų būsenų, lemia
aukštesniosios jėgos. Lietuvoje su meilės ir meninės kūrybos,
kaip su aukštesniųjų jėgų, pasireiškimu, siejama meilės,
laisvės, piršlybų ir grožio dievaitė Milda. Ji turi daug
panašumų su graikų ir romėnų meilės deivėmis: Afrodite ir
Venera. Milda, kaip Afroditė ir Venera, turėjo sūnų. Tai Kaunis
– meilės ir vilionių dievaitis, kuris atitinka romėnų Kupidoną
ar graikų Erotą. Jie vaizduojami skraidantys su įtempta strėle
ir besitaikantys ją paleisti į pasirinktąjį meilei. Taip
sužeistieji, norėdami sužavėti meilės objektą, atsiduoda
kūrybai: pradeda tapyti, kurti eiles, rašyti romanus.
Dievaitės Mildos vardas, kuris siejamas su žodžiu „mildingai“,
reiškiančio „draugiškai, meiliai“, pirmą kartą paminėtas 1315
metais Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente,
kaip upė Milda. Panašaus pavadinimo upelis Mildupis išteka
Dzūkijoje, netoli Perlojos, iš nediduko Ašarinio ežero. Legenda
byloja, jog po šio ežero apylinkes mėgusi vaikščioti, neva, tai
kunigaikštytė, neva, tai dievaitė Milda. Tačiau, ar magistras
turėjo omenyje šį upelį, – neaišku.
Neabejojama, kad meilės dievaitė Milda ankstesniaisiais laikais
buvo stipriai garbinama: turėjo jai skirtas šventes, šventyklas
ir specialius tą atliekančius žmones. XIX a. istorikas T.
Narbutas rašė: „Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojus ir
kerėtojas, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais“.
Tikriausiai neatsitiktinumas, kad gegužė, – pats gražiausias
pavasario laikas, – senoviškai vadintinas gegužiniu, sėtiniu,
žiedžium, mildiniu, nors XVI a. rašytiniuose šaltiniuose
balandžio mėnuo vadintas ir Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių
Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį
mitologinį mėnesį – balandį, skirtą dievaitei Mildai.
Etnologės P. Dundulienės pastebėjimu, Mildos šventykla buvo
Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių
kalnas. Tačiau yra ir kitokia dievaitės Mildos garbinimo vietos
Vilniuje versija: pasak T. Narbuto, ji buvo Vilniaus
Antakalnyje.
Kaune dievaitė Milda galėjo turėti dvi šventvietes: viena buvo
dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį
Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. T.
Narbutas rašė: „Kalbama, kad Kauno priemiestyje Aleksota ant
vieno kalno buvo šventykla, ar altorius, pašvęstas meilės deivei
Mildai.“ Šią nuomonę papildo P. Kežinaičio pastebėjimai: „Aplink
šią šventovę augusios šimtametės liepos. Aleksotos statula buvo
iškalta ar iš akmens ar išdrožta iš medžio. Moterys jos garbei
degindavusios viščiuką, žąsiuką, ištekančios už vyro – savo
kaspinus. Jei neturėdavusios kam savo kaspinų bei papuošalų
atiduoti, užkabindavusios tiesiog deivei“. Taigi, kaspinų
raišiojimas persipina su gegužės – meilės medžio puošimu,
paplitusiu daugelyje Europos šalių. Yra ir kitokių legendų apie
Mildą (Aleksotą). Neva, ji buvusi kunigaikščio Erdvilo –
Žemaitijos kunigaikščio Mantvilos sūnaus duktė, kuri tapo
vaidilute, kursčiusia amžinąją ugnį, tačiau neilgai. Ją pamilo
jaunasis žynys-dainius Dangerutis, kuriam ji irgi jautė gilius
jausmus. Jų abipusiai meilei sutrukdė šį žynį-dainių
įsimylėjusi Mildos pamotė. Ji įskundė Dangerutį. Šis buvo
nuteistas mirti ir įkalintas kalno viršūnėje. Milda jį
išlaisvino ir paslėpė pas vyriausiąjį vaidilą Auskarą. Kadangi
Milda neprižiūrėjo amžinosios ugnies, ji užgeso. Anais laikais
tai buvo didelis nusikaltimas. Jie abu turėjo būti sudeginti.
Nebūtų išlikę gyvi, jei ne vyriausiasis vaidila Auskaras, kuris
įrengė slaptą urvą, į kurį jie įkrito uždegus laužą.
Senovėje įstabios vietos kelių upių santakoje buvo priskiriamos
prie švenčiausių vietų ir jose įrengiamos šventyklos po atviru
dangumi. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad Mildos šventykla
Santakoje prie Kauno galėjusi būti iki XIII amžiaus, kol
Baltijos pajūryje nebuvo įsitvirtinusių kryžiuočių ir
kalavijuočių ordinų. Jiems įsitvirtinus ir pradėjusius grobiškus
antpuolius, gintis nuo jų Nemuno aukštupyje iki deltos buvo
pristatyta pilių. Todėl Mildos šventykla su aukuru galėjo būti
iškelta į kairįjį Nemuno šlaitą.
Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena ir ji galėjo
būti švenčiama gegužės 13-ąją (šią dieną švenčiamas Mildos
vardadienis; lietuviškų tradicijų saugotojai mano, kad tai
tinkamiausias laikas Įsimylėjėlių šventei vietoje šv. Valentinos
dienos speiguotu metu).
Pabaigus sėjos darbus, kaimo bendruomenė rinkdavosi
atsigavusioje ir suvešėjusioje gamtoje į taip vadinamas šventes
sambarius. Jų metu prašydavo savo dievybių ir protėvių pasėlių
palaiminimo, kad jie gerai užderėtų. Apsėjus laukus, atsirasdavo
šiek tiek laiko atokvėpiui: pasėliai pasėti, kodėl
nepasilinksminus? Būdavo puotaujama, šokama, dainuojama,
žaidžiama, supamasi, kad derlius būtų geras, kad meilė
užsimegztų tarp mergelių ir bernelių, kurią rudenį apvainikuotų
jungtuvės. Juk meilės dievaitė Milda atsakinga ir už piršlybas,
tautos pratęsimą.
Manoma, kad Milda, romantinis legendų personažas, kurį XIX a.
iki mitologinio pakylėjo istorikas T. Narbutas. Lietuvoje Milda
pagal globojamas sritis labai artima Aušrinei ir Vakarinei,
įspūdingiausios planetos danguje Veneros, dažniausiai minimos
mūsų liaudies kūryboje, įasmeninimams. Senovėje, kaip ir
daugelyje kitų pasaulio tautų, lietuviai galvojo, kad Aušrinė ir
Vakarinė – dvi skirtingos žvaigždės. Įžvelgiama, jog senoji
kalendorinė sistema buvo grindžiama Veneros planetos judėjimo
dėsningumų pastebėjimais (graikai ją vadino oktoeteride, nes 8
metai prilyginti 5 Veneros ciklams arba 99 Mėnulio mėnesiams).
Taigi dievaitės Mildos žemiškieji keliai Lietuvoje persipina su
Aušrine ir Vakarine, kurios laikytos saulės dukterimis. Pirmoji
skelbia darbų pradžią ir globoja įsimylėjėlius, antroji – darbų
pabaigą ir globoja laukinius žvėris. Sužibus Vakarinei, sėdama
prie Kūčių stalo, nes jos pasirodymas danguje skelbė, kai tai
laikas, iki kurio turėjo būti užbaigti namų ruošos darbai bei
šios šventės proga suspėta išsivanoti pirtyje. Iš sakmių žinome,
jog Vakarinei tenka Saulei kloti patalą. Ji dažnai vadinama ir
Žvėrine. Galvojama, šis jos vardas galėjo būti bendrinis vienai
ir tai pačiai planetai Venerai.
Manyta, kad tiek Aušrinė, tiek Vakarinė pavaldžios Žvaigždukui –
naktinio dangaus tvarkytojui, prūsų ir lietuvių mitologijoje
šviesos dievui. Tačiau XVII a. autoriaus Mato Pretorijaus
pastebėjimu, jos nebuvo jam pavaldžios – mėgo savarankiškai
tvarkytis. Gal neatsitiktinai Milda prilygstanti, žemiškajam
Aušrinės įasmeninimui, buvo ne tik meilės, bet ir laisvės
dievaitė. Pagal 1520-1530 metais „Sūduvių knygelėje“ pateiktą
pavasarinį žynio kreipimosi tekstą į galingąjį Svaistiką,
kuriame prašoma jo šviesa „Tinkamu ir geru laiku apšviesti
javus, žolę ir gyvulius“, galima manyti, jog pastarasis yra
Saulės atitikmuo. Tačiau žinant, kad tai naktinio dangaus
tvarkytojas, įtikinamiau atrodo, kad juo galėtų būti Mėnulis,
kurio fazių įtaka, kaip šiuo metu nustatyta, ženkli derliui,
gyvūnams, žmonėms.
Viena įsimintiniausių liaudies kūrybos dainų apie Aušrinę,
kuriai, kaip Marių mergelei, gyvenančiai marių saloje, kurią ji
pasiekia pasivertusi į kumelę, pavesta Saulei uždegti šviesą,
yra lietuvių tautosakos mokslo pradininko Liudviko Rėzos
užrašyta daina „Aušrinės svodba“ (jos tekstas skelbiamas ant
viršelio). Joje apie tai, kaip Aušrinė pamilo Mėnulį, rengėsi už
jo ištekėti, tačiau jų jungtuvėms sutrukdė dievas Perkūnas. Jis
perkirto ąžuolą, jo krauju apšlakstė nuotakos Aušrinės rūbus, ir
jungtuvės neįvyko. Tai rodo, kad Aušrinė pasirodydavo ir žemėje.
Ar tai ne dangiškosios Aušrinės žemiškasis įsiasmeninimas meilės
dievaitėje Mildoje? Jai taip pat galėjo būti nesvetimas
troškimas pačiai patirti žemiškąją meilę su jos nežemiška esme.
Pilaitės kūrėjai.
Daugumai Pilaitės gyventojų šis leidinys yra priemonė plačiau
paskleisti savo poetinį žodį. Ribotos galimybės išsiaiškinti
visus šių dienų Pilaitėje gyvenančius meninio žodžio kūrėjus.
Rinkiniui savo kūrybą pateikė 42 autoriai. „Pilaitės
giesmininkų“ branduolys mažai pasikeitė. Jį sudaro beveik tie
patys žmonės, kurių kūryba skelbta ankstesniuose šiam renginiui
skirtuose leidiniuose. Malonu, kad, paskelbus apie „Pilaitės
giesmininkų“ rinkinio rengimą, atsiliepė ir tie kūrėjai, kurie
artimai susiję su Pilaite. Kaip ir anksčiau neatsisakome greta
eilėraščių skelbti trumpų esė, miniatiūrų, poetinių kasdienybės
įžvalgų.
Moksleivių kūryba.
Pastebėta, jaunieji Pilaitės gyventojai vis rečiau bendrauja su
poezijos mūzomis. Turime viltį, jog artimiausiu metu jaunuosius
Pilaitės gyventojus jos atsikovos nuo perdėm stiprios
kompiuterių mūzų įtakos. Dėkingi jauniesiems poezijos mūzų
draugams, kurie ir šių metų rinkiniui pateikė eilių, miniatiūrų.
Nemažai eilių yra
sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės: Andželika
Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Toliau
skelbiame jų kūrybą.
Martyno Mažvydo
vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokiniai, dalyvaujantys
tarptautiniame projekte „Interpretuoju ir improvizuoju
Renesansą“ (vadovė lietuvių kalbos mokytoja Danutė
Kasiulevičienė), kūrė eiles pagal Leonardo da Vinči paveikslą
„Mergina su šermuonėliu“. Jose subtilus šio kūrinio poetinis
pajautimas. Pirmą kartą skelbiame šio projekto dalyvių: Evelinos
Balchozinos, Lino Bernatonio, Editos ir Gintarės Kundrotaičių,
Tado Matijošiaus, Karolio Navicko, Roko Naujalio, Laurynos
Sutkutės ir Lauryno Viliamo kūrybą.
Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos
sesutės
šeštokė Gabrielė, ketvirtokė Kotryna Šlėgutės ir toliau buvo
kūrybingos. Taip pat tęsiame šios mokyklos devintokės Lauros
Bojarskytės miniatiūrų pristatymą.
Suaugusių kūryba.
Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ autoriai savo eiles yra
publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais leidiniais.
Eilėraščių rinkinius ar juos rinkiniuose yra pristatę Ingrida
Čepatienė ir Antanas Sviderskas. Tęsiame jų kūrybos publikavimą.
Solidžiai eilėraščių knygelei išleisti kūrybos pakaktų ir Daliai
Tarailienei
–
germanistei ir
visuomenės veikėjai: skautų vadei, neįgalių žmonių piligriminių
kelionių į Romą, Lurdą organizatorei. Ji eiles pradėjo rašyti
studijuodama Vilniaus universitete. Jos buvo skelbtos įvairiuose
leidiniuose (,,Jaunimo gretos“, ,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“,
„Respublika“). Tęsiame jos kūrybos pristatymą.
Į Pilaitės
kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą
parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska,
kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje.
Nepadeda plunksnos į šalį ir
gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių pakaktų atskiram rinkiniui
išleisti, persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina
Biekšaitė–Jezerska
yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji ir toliau
pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais
poetiniais prierašais. Jos darbai, kaip ir anksčiau, pasirinkti
šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms.
Iš vaikystės eiles rašo Vanda
Pipirienė. Jos kūryba spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje.
Jos sukurtų eilių jau pakaktų atskiram rinkiniui išleisti.
Tęsiame pensininkės felčerės
Danutės Makuškienės eilių pristatymą.
Iš pašaukimo dirbanti
Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles
pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos
mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos kūrybos pristatymą.
Neišsenka ir literatės,
eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės eilių, kurias ji kūrė
besimokydama vidurinėje mokykloje, skrynelė.
Tęsiame Vilniaus universitete
veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado“,
įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario tiksliųjų mokslų
daktaro Jono Šarlausko kūrybos publikavimą.
Toliau pateikiamos Pilaitėje
gyvenančios ir lenkų kalba kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos
centro lankytojos Jadwigos Krysztul įžvalgas meilės tema.
Tęsiame bardų (bardas
–
pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas) eilių
pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto
Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru, eilėms
muziką be jo kuria ir profesionalai.
Dailininkė-keramikė,
pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja
Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas,
kurioms melodijas sukuria
sūnus Jonas, profesionalus muzikas. Rasa Dykinaitė, studijavusi
lituanistiką, o dabar kinologė, nuo mokyklos suolo rašo eiles
bei pati joms kuria muziką, pati ir dainuoja
draugams. Tęsiame jų kūrybos pristatymą.
Leidiniui vėl
eilėraščių atrinko žurnalistas, keleto romanų autorius Algirdas
Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.
Į leidinį taip pat
įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos
poetiniai kūrinėliai.
Tęsiame Mindaugo
Bernatonio, gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles
mokykloje, jas rašiusio studentaujant, kūrybą.
Vėl savo pilietine
kūryba pradžiugino Vytautas Pelakauskas, Pilaitės bendruomenės
pirmininkės pavaduotojas, studijavęs chemiją Vilniaus
universitete, politikas ir verslininkas.
Spausdiname statybų
inžinieriaus, ėjusio ir einančio vadovaujamas pareigas įvairiose
statybinėse organizacijose, dirbusio Vilniaus miesto
administravimo institucijose, buvusio dėstytojo, ne vieno
folklorinio ansamblio lankytojo, Pilaitės bendruomenės garbės
nario, nuoširdžiai prisidedančio prie Pilaitės klestėjimo, Vlado
U. kūrybą.
Pirmą kartą viešai
pristatoma Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino
technikos universitete pramoninę ir civilinę statybą, Vilniaus
universitete – žurnalistiką, o dabar fotografo, kuriančio prozą
ir eiles, tačiau jų nė karto nepublikavusio, paprastų, bet
puikių metaforų apie moters grožį kūrinį.
Tęsiame Silvijos
Kraučiūnaites eilių, kurias pradėjo rašyti būdama trečioje
klasėje, pristatymą. Ji retsykiais savo kūrybą pateikia Eld
slapyvardžiu internete, puslapyje www. rašyk.lt.
Toliau publikuojame
Elenos Sakalauskaitės –
nepriklausomos menininkės, dirbančios vizualinio meno srityje,
eiles. Ji pradėjo rašyti vaikystėje. Pastaruoju metu
nepraleidžia progos dalyvauti literatūriniuose renginiuose:
įvairiausiuose skaitymuose, vakaronėse. Elena Sakalauskaitė savo
kūrybą dažnai pristato ir kitokiuose renginiuose, tokiuose kaip
„Jaunųjų literatų ir dailininkų debiutas Šeteniuose 2003“ ir
panašiai.
Asta Bagdžiūnaitė,
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto trečio kurso
studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo
kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba šiame
leidinyje skelbiama antrą kartą.
Toliau skelbiame
Pilaitėje paskutiniuosius gyvenimo metus leidusio šviesios
atminties Povilo Ratkevičiaus, žemdirbio, patyrusio sunkią
našlaičio dalią Tarpukario Lietuvoje ir nešusio nelengvą
kolūkiečio naštą sovietmečiu, kūrybą. Jis mėgo po darbo pats sau
rašyti eilėraščius, kurių nesaugojo, išskyrus tuos, kuriuos
išspausdino rajoninis laikraštis „Aukinė varpa“. Leidiniui
pasirinkti eilėraščiai iš 1952 metų kūrybos.
Tęsiame Stasio
Kuodzevičiaus, gimusio Trakų rajone, nuo mažumės linkusio prie
lietuvių kalbos ir literatūros, kuriam teko politinio kalinio
dalia, eilių pristatymą. Jis 1946 metų vasarą buvo suimtas ir
nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į 25 metų
katorgą Vorkutoje. Beveik 10 metų jam teko studijuoti
,,marksizmą-leninizmą“ anglies kasyklose. 1998 metais sugrįžo į
Lietuvą. Dabar gyvena Lentvaryje. Išsaugota kūryba perduota į
Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Iš šio palikimo 1990
metais „Tremtinio Lietuva“ išspausdino 3 eilėraščius. Stasys
Kuodzevičius yra paskelbęs eilių Trakų rajono laikraštyje
,,Galvė“. Šiuo metu vis dar rašo eiles, verčia iš rusų į
lietuvių kalbą A.Puškiną, M.Lermontovą. Pilaitėje lankosi pas
čia įsikūrusio jaunesnio sūnaus šeimą.
Pristatome
tremtinių sūnaus Stanislovo Jakimavičiaus, darbo saugos
specialisto iš Naujosios Vilnios, palaikančio kilnius Pilaitės
gyventojų kokybiškesnio gyvenimo siekius
– kovoti už galutinai
nesuurbanizuoto ir kuo natūralesnio kraštovaizdžio išsaugojimą
šalia gyvenamojo būsto, eilėraščius. Stanislovas Jakimavičius
kuria nuo ankstyvos jaunystės. Savo kūrybą yra ne kartą
pristatęs ne viename bendraminčių susibūrime, taip pat ir
Poezijos pavasarių vakarėliuose.
***
Dėkojame
atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą „Pilaitės
giesmininkų“ ketvirtam leidiniui. Dėkingi girininkui Vytautui ir
jo žmonai architektei Živilei Dabriškams už galimybę vėl
susirinkti vieną iš žydinčio gegužio dienų prie jų namų, kur
Poezijos paukštė nebe pirmą kartą išskleidžia savo sparnus
puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.
Tikimės, kuomet
plačiai po visą Lietuvą ims aidėti Poezijos pavasario posmai,
dievaitė Milda apsireikš ir mūsų Pilaitėje prie aukuro ir prie
šiai laukiamai viešniai ir įsimylėjėliams įtaisytų ir
pavasariniais žolynais iškaišytų sūpuoklių. Čia ugningais
posmais ant bekraščių šios dievaitės sparnų liesis mūsų ir mūsų
svečių eilės, uždegančios širdis meilei.
dr. Angelė Šarlauskienė,
Pilaitės bendruomenės kronikininkė
MOKSLEIVIŲ KŪRYBA
Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
(
Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)
Jaunystė
Žydintis jaunystės žiedas –
Skaistus
atspalvis dienų,
Tų, kur
bėga lyg upelis
Nuo
kalnų ir kalnų
Žydinčios jaunystės dienos
Saulės
spinduly baltam,
Tokios
šviečiančios ir giedrios –
Tartum
krištole skaisčiam.
Jaunystės dienos neskaičiuostos
Su vėju
lekia taip toli,
Jaunystės dienos nubučiuotos
Palaimos
ir jausmų glėby.
Juokingas
žmogus
Apsnūdusi medžių alėja –
Ir
verkia rasotas dangus,
Apsnūdusi medžių alėja –
Ir aš,
juokingas žmogus.
Pasaulis
tarytumei liūdi,
Ir
verkia rasotas dangus,
Pasaulyje viskas nuaidi,
Ir aš,
juokingas žmogus.
Kuriantis poetas
Ant
aukso tviskančio Pegaso,
Poeto siluetas nakties tamsoje,
Ir niekas prilygti jam šiandien negali
Net šviesiosios
žvaigždės tenai, viršuje.
Turėdamos saujoj į
sferą jas mėto,
Lyg melodingai
skambančias baltas natas,
Ir rankoj laikydamas
knygą, iš lėto
Užrašo visas dangaus
poemas.
Vėl dangaus šviesulių
melodija bėga
Skaidriausiais eterio
žydrumo takais,
Ir tyrąjį centrą
visatos pasiekia,
Tarytum užmiega kartu
su visais.
Poeto sieloje viskas
nurimsta
Ir leidžias Pegasas į
žemės erdves,
Tyliai
miega visa mūs planeta,
Ir poetui jau laikas
nusnaust.
Lolita
Kai Nabokovo Lolita
Nuo puslapių pageltusių
nužengs,
Ir kai baltais žiedais
ims žemėn snigti,
Humbertas ašaromis
verks...
Kai Doloresa gelbės jojo
sielą,
Humberto siela verks
krauju,
Ir tik tuomet maža
nymphette
Suriks nežemišku balsu.
Ir išpažinęs savo kaltę
didžią,
Humbertas ją pamils išties,
Tik praradimo maršas ilgas
Išgelbės jį nuo pražūties.
O, baltaodi, visad tu
Kartosi valsą šių raidžių!
Skambi išpažintis: Lo. Li. Ta.
–
Trys skiemenys ironiškų raidžių.
Ryto
aušra
Ryto aušroj sidabrinėj
Sninga sakuros žiedais,
Noriu aš tau pasakyti
Ryto aušroj sidabrinėj
Sakuros kvepiančius
žodžius,
Švelnius ir meilės
kupinus.
Ryot aušroj sidabrinėj
Sninga sakuros
žiedais...
Evelina BALCHOZINA
(9 klasė)
Mergaitės
šermuonėlis
Taip meiliai žiūri į ją.
Norėtųsi ir man būti šalia,
Mylėti ją karštai, bet gaila,
Čia tik svajonės,
Nes mes tik žmonės,
–
Ne viską galinčios būtybės...
***
Ji tyli, paslaptinga, rami,
Tarsi mąsto, kas yr jos širdy.
Akys gailios ir pilnos minčių,
Ką galvoja
–
suprasti sunku.
Ji tik glosto štai tą padarėlį,
Galbūt jos mylimiausiąjį gėrį.
Tamsūs drabužiai, karoliai, plaukai...
Ką gi slepia mergaitė jaunoji švelniai?
Linas BERNATONIS
(9 klasė)
Stovi jauna
mergaitė
su žvėreliu rankoj,
lyg tai kažko ji laukia,
o tas kažkas neatkeliauja.
Liūdnas žvilgsnis į tolį krypsta.
Nežino kiek dar laukti teks.
Stovi mergaitė su žvėreliu rankoj,
liūdna, nes nesulaukė jo...
Aušra
BUČYTĖ
(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)
Laisvė
Mes
žinome visi
Laisvės
kainą brangią,
Kokia ji
mums svarbi
Bei jos
buvimo svarbą.
Ir
trokštame mes jos,
Kaip
medžiui reikia saulės
Ir
norime savos
Brangios
tautos pasauly.
Bet
laisvė būna ši
Ne tik
tėvynės kaina,
Ji gali
būti svarbi
Ir
žmogui, meiliai bei savaime.
Suprantama jinai
Visų
būtybių žemėj,
Nes juk ir tu manai,
Kad ji padaroma tik
laimės kalvėj.
Mylima
Tą žodį
daugelį tartą
Sakyti
vėl tau skubu
Kaip
pirmąjį kartą,
„Myliu
aš tave“ tau tariu.
Graži tu
dainom apdainuota
Brangi,
kaip istorija sena
Esi
žmonių apvainikuota
Visų
taip stipriai mylima.
Jausmus
tau daug kas drąsiai rodė
Kalbėjo
tik apie tave
Mylėti
mus tave išmokė
Prisimeni, kaip mokė ir mane.
Tu juk
esi savo grožybe
Pavergusi daugel sakų
Ir savo
tyra skaistybe
Įrodžius
eisi juk daug iš tiesų.
Mes dėl
tavęs tik pasiryžę
Aukotis
melstis visados
Kažkur
yra laukai pražydę
Ir jie
tik žydi nuolatos.
Vien tau
čia viskas, viskas sukurta
O
mylima, šalis mana!
Gyvenime
visi juk miršta,
Tik tu
nemirk niekada!
Laura
BOJARSKYTĖ (9 klasė)
Atsigręžk
Užsimerkiu ir matau Tave, einantį didžiulėje minioje skubančių
žmonių. Tu taip pat skubi kartu su jais, nors norėtum sustoti,
atsigręžti atgal ir bėgti. Bėgti kuo toliau. Bėgti nuo visko.
Nuo prisiminimų, nuo jausmų, nuo savo įsitikinimų, nuo troškimų,
nuo siekių, nuo apgaulės, nuo skausmo...
Norėtum bėgti nuo manęs. Nuo melo.
Bet jauti kaip Tavo mintys grįžta atgal. Tu bandai
pasipriešinti. Nenutrūkstanti gija jungia Tave su kažkuo...
Kažkuo nematomu ir neapčiuopiamu...
Tu paskęsti didžiulėje žmonių minioje. Kažkur tarp jų esu ir aš.
Atsigręžk...
Sapnas
„Ar myli mane?“, – klausiu, bet išgirstu tik aidą, sklindantį iš
tolumos. – „Myliu myliu...“, – prisiminimuose kartoja Tavo
lūpos. „Myli mane?“ – kartoju. – „Myliu“ – Atsakai Tu mano
svajonėse. – „Ar myli?“ – „Myliu...“, – atsiliepia už Tave mano
mintys.
Pamatau Tave. Grįžta skausmas. Man suspaudžia krūtinę kažkur
visai prie pat širdies. O tada jau noriu tau ištarti, kad mano
giliausi jausmai tenori Tavo rankų. Bet Tu neleidi. Neleidi to
ištarti. O žvilgsniu sakai, kad meilė negali nieko reikalauti.
Lediniais pirštais glostai mano lūpas. O aš tenoriu paprašyti,
kad retkarčiais pasikalbėtum su mano širdimi. Neleidi, tik žiūri
į mane giliu žvilgsniu. Prieini taip arti, kad girdžiu kiekvieną
Tavosios širdies dūžį. O manoji širdis.., ji to nesupranta.
„Lūpos meluoja dažniau nei akys“, – Tu pasakai. O aš pabundu iš
sapno.
***
Tyloje, kuomet girdėti tik tankus mano alsavimas, matyti tik
lėtai auštantis rytas, aš girdžiu, kaip šnabžda man kažkas, kad
mudu esam amžini. Ir nepaneigsi to, nes pats sakei, kad žmogus
jausmų pakeist negali. Negali pats nuspręsti ką mylėti, ko
nekęsti.
Diena kupina nesupratimo, nevilties, baimės, sudužusių svajonių,
ilgesio, laukimo, netekties, prisiminimų, kančios, ašarų,
bandymo suvokti, daug neišsakytų žodžių. Kupina troškimo
pasislėpti Tavo glėbyje. Tik tiek. Nieko daugiau.
Šis rytas man taip pat buvo kitoks nei visada. Ir ne tik dėl to,
kad tyliau nutipeno šešėliai, daug ramiau už lango pūtė vėjas,
ne dėl to, kad šįryt pabudau dar neišaušus. Bet tik todėl, kad
atsikėlus neradau Tavęs šalia. Iš mano veido dingo šypsena,
pasislėpė kažkur giliai širdy, nes nori būti ten kur Tu. Kur Tu
šalia, vis dar šalia...
Sunkiai įkvėpiu rytojaus tyro šalto oro. Su baime plačiai
atsimerkiu. Pakeliu akis. Matau kaip krenta sudraskyti sparnai,
kuriais kadaise aš plasnojau. Kažkur aukštai. Ten su Tavimi.
Kasdien mes kildavom aukščiau... Aukščiau, vis aukščiau. Tikėjau
Tavimi, nes Tu tvirtai laikei mane už rankos, žadėjai niekad
nepaleisti ir visad apgobti savo šiluma. Paleidai. Paleidai mane
ir žiūrėjai kaip kritau, kaip po truputį plyšo mano sparnai,
kuriuos užaugino mudviejų meilė. Žiūrėjai kaip kritau, bet nieko
nedarei. Ašaros sudrėkino mano blakstienas, kurios kadaise
virpėdavo iš džiaugsmo, išgirdus Tavo balsą. Aš užsimerkiau ir
jaučiau, kaip po truputį viskas griūna.
Bandžiau bandžiau visaip save įtikint, kad rasiu kelią link
Tavęs. Didžiulė siena, kurios įveikt nepajėgiu, pastojo kelią
mano. Sakau, kad man skaudu be galo. Nieko. Tu tyli. Sakau, kad
reikalingas man esi. Bet Tu nieko nesakai. Tardama „myliu",
nebegirdžiu aš to paties. Tik savo balso aidą, kuris atsimuša į
sieną, kuria atsiribojai nuo manęs. Aidą, kuris grįžta pas mane,
ir tyliai atkartoja: „...myliu myliu myliu...".
Kiekvieną dieną noriu stengtis nugyventi taip, lyg ji būtų
paskutinė. Todėl gailiuosi. Gailiuosi kiekvienos sekundės, kai
esu ne su Tavimi, atsimerkiu toli nuo Tavęs, pradedu kvėpuoti,
klausytis, kalbėtis ne su Tavimi, ne Tau, ne Tavyje. Meilė,
įaugusi mano širdyje, įsitvirtinusi mano mintyse, apgaubusi mano
prisiminimus. Meilė, tekanti mano kraujyje, meilė, užvaldanti
viską: mano šypseną, juoką, žvilgsnį – viską.
Visada Tavo
Edita KUNDROTAITĖ (9 klasė)
Stovi ji
tarsi deivė graži,
Tokia švelni, nuostabi ir trapi.
Nusileidusi tarytum iš padangių aukštų,
Mieliausia iš moterų pasaulyje visų.
Mergaitė tokia paprasta
Ir tokia nežemiška.
Akys paslaptingai žvelgia tolyn
–
Su užsibrėžtu tikslu drąsiai
žengs pirmyn.
0 veidas jos toksai skaistus,
Kaip šaltinio vanduo skaidrus.
Toksai nekaltas ir ramus.
Kaip pienės pūkelis svarus ir
švelnus.
Ji laiko šermuonėlį savo
glėby,
Tokį mielą ir gražutį,
Pūkuotą ir mažutį.
Gyvūnėlis prie mergaitės
prisirišęs,
Pasitikinčiai, ištikimai į ją
įsikibęs,
Abu jie žiūri viena kryptimi
– tolyn.
Jis pasirengęs sekti paskui
ją pirmyn.
Gintarė KUNDROTAITĖ
(9 klasė)
Mergaitė
stovi priešaky
–
Skaisčių akių,
lygių plaukų…
Ką mąsto –
nežinai.
Tačiau
rimta
mina veide.
Gal skausmą
jaučia širdyje,
Gal nerimą,
0 gal tiktai ramybę,
Žiūrėdamą į
tolį.
Nors šaltis sklinda iš
paveikslo,
Ir šaltas žvilgsnis perveria mane,
Bet nuo glėby suspausto kūno
Sklinda mažytė šiluma.
Tadas MATIJOŠIUS
(9 klasė)
Mergaitė laiko
gražų šermuonėlį,
0 jis jai glaudžias prie širdies.
Ji švelniai glosto jo
kailiuką,
Kuris taip žėri sidabru.
Dailusis
šermuonėlis jau kojom įsikibęs
Į lengvą drabužėlį,
Į švelniąją rankelę.
O jos plaukai tartum auksas
spindi,
O juodi karoliai taip žėri, kaip ir ji.
Gražiom akim mergelė žiūri
Kartu su šermuonėliu
Kažkur toli toli.
Karolis NAVICKAS (9 klasė)
Graži graži mergaitė
ir šermuonėlis jos glėby.
Svajoja apie meilę.
Bet jos surasti niekaip
negali ji.
Nors graži mergaitė,
bet jos sieloje žaizda.
Niekas jos nemato...
0 taip skaudu...
Šermuonėlis jai tik vienas
draugas –
Jis visada šalia.
Gal ir ateis diena,
kai suras ji vienintelį tą…
Rokas
NAUJALIS
(9 klasė)
Gyvenimas yra neaiškus,
Jo grožis
–
paslaptis.
Viena
mintis tiktai kaip laiškas:
Šita kelionė
–
žmogaus
dalis.
Svarbiausia
nepaklysti,
Turėti tikslą,
ko nors siekti.
Svarbu žinoti,
ko nekęsti,
Ką
mylėti
ir kur nulėkti.
Į gyvenimo prasmę
Žvelgiame rimtai,
Tačiau neverta
nusiteikti,
Jeigu teisingo kelio
nežinai.
Teisingas kelias – tai
mylėti.
***
Sėdi mergaitė ant
kėdės,
Šermuonėlį rankose laiko,
Pasidabinusi brangiausiais
papuošalais,
Rūbais
gražiausiais...
Nusisukusi
į
sieną
Jau gerą pusvalandį
Žiūri
pro langą
Ir laukia, kol baigs tapyti
jos portretą.
Virginija RUTKAUSKAITĖ
(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)
Ačiū Tau, kad draskai
mano sielą
Ir rožių žiedlapius
manam kraujyje mirkai...
Ačiū, kad palieki mane
pažemintą
Ir tik į dangų
išsilieja mirštantys sapnai.
Ačiū, kad degini
laiškus manus,
Nes ir aš kartu su
jais pelenais virstu...
Ačiū už pamirštus
aistringus žaidimus,
Nes ir aš su užmarštim
išnykstu...
Ar girdi skausmą!
Ša ša ša.., vaikeli,
tyliau!
Paklausyk, kaip tamsa
skverbias į tave vis giliau.
Paklausyk, kaip
šešėliai juodo dangaus
Krinta žemėn lyg lašai
šalto lietaus.
Ša! Vaikeli, tyliau!
Tyliau...
Išgirsk, kaip sielos
krenta vis žemiau ir žemiau.
Išgirsk, kaip puolę
angelai
Nugrimzta bedugnėn ir
ten lieka amžinai.
Ša! Tyliau, mažyli,
tyliau...
Paleisk tą kruviną
skausmą greičiau.
Kol jis gyvybe alsuoja
nakčia,
Kol jo nenusinešė
rytinė aušra.
Šešėliai ...
Šešėli mano,
pradingai?
Nejaugi ilgam kely
paklydai?
Tavo mergaitė
pasiklydo vieniša,
Išdalinus džiaugsmą
negailėdama.
Gėlėm nuklotos pievos
siūbuoja naktyje.
Juk šaukia ir jos
tave...
Skubančio šešėlio
laukuose
Pasiilgo net pilnaties
dvasia...
Šešėli mano, ar
grįžai?
Gal meilės svetimos
liūnan įklimpai?
Mergaitė tavo skęsta
ašarose
Tavąjį prisiminimą
apsikabinusi sapne.
Viltis
Ir pasieksiu saulę, tą
tolimą žvaigždę
Savo mėlynais sparnais
Šiaurės pašvaistės
spindesy.
Ir sukilsiu su vėju
vienišu kartu,
Ištroškęs tavo tamsių
akių.
Ir vejosiu po dangų
Besparnių paukščių
balsus,
Trokšdamas juose
išgirsti
Tavąją pradžiūvusią
viltį...
Bet nerasiu nei tavo
sapnų,
Nei vienatvė tavos,
nei svajonių mirusių.
Ir tapsiu aš jais
–
Užmirštais,
beprasmiais garsais,
Amžiams dangaus
karalijoj nutilusiais.
Augustė
RAČKOVSKYTĖ
(sukurtas lankant
1 klasę)
Žaidimai miško aikštelėje
(neredaguota originali versija)
Rytas
aušta nuostabus
Jau
saulutė kelia mus,
Pažiūrėkit kas nematę,
Kas
miške per grožis matos.
Vaikai į
mišką lekia
Draugus
visus sukvietę.
Kas
supasi sūpynėse,
Kas
laipioja laipynėse,
Kas
žaidžia sau kvadratą,
Kas
futbolą ar vadą.
Už
medžio aš slepiuosi
Ir
tyliai juos stebiu,
O jiems
arčiau priėjus,
Pabėgti
suskumbu.
Lauryna
SUTKUTĖ
(9
klasė)
Pajusti šilumą kitam.
Stipriai suspaudus apkabinti
Ir karštu žodeliu prabilti...
Gabrielė
ŠLĖGUTĖ
(6
klasė)
ir
Kotryna ŠLĖGUTĖ
(4
klasė)
Pirmosios snaigės
Pirmosios snaigės
krenta
Ant apšerkšnijusios
žolės.
Saulutė dar skaisčiai
šviečia
Ir
tirpina jas.
Jos
nukrinta ant žemės
Ir
ištirpsta kaip žvaigždė ryte.
Jos
blizga lyg krikštolas
Padangės šviesoje.
Snaigės
–
tai žiema,
Balta,
bet nešilta!
Rudenėlis
Rudenėlis atskubėjo,
Pirmokėlius palydėjo.
Ir
suskambo mus skambutis,
Klasėje mes jau turim
būti.
Atsivertę vadovėlius,
Mokomės mes abėcėlės.
Sąsvinukas prirašytas
Ir klaidelės
ištaisytos.
Tik lentoj dar likęs
žodis,
Kurį reiks namie
kartotis.
Susikrovę pamokėles,
Ir išmoke abėcelę.
Lekiame namo su vėju,
Tuo neklaužada
kenkėju!
Vasara
Čiurlena upeliai,
Žaliuoja žolė,
Ir šviečia saulytė,
Šviesi lyg žvaigždė.
Pražydo
purienos,
Baltutės
kaip pienas.
Parskrido kregždutės,
Šaukdamos lietų!
Teka
upeliai,
Žaliuoja
žolė,
Ir
skleidžia žiedelį
Vasaros
gėlė!
Laurynas VILIAMAS
(9 klasė)
Kol gyvas liks
dangus,
Gražumo jai užteks,
Nes akys jos – vanduo,
Vis bėgantis gamton.
Ne vienas grožio to
Pavydi jai tikrai, –
Bet gerbia ją už tai –
Mylėti nepaliauja.
SUAUGUSIŲ KŪRYBA
Albertas ANTANAVIČIUS
Kranklys
Rudeniop nuo
šermukšnio šakos
virtus akmeniu uoga nukris - - -
Rudeniop tavo žingsnių ieškos
pilko vieškelio sargas –
kranklys.
Nusileis nelauktai nelauktai –
juodas paukštis nutūps pakely,
kranktels ir pastebės nepiktai,
kad šįkart nuėjai per toli - - -
Daug juodesnis nei žemės anglis,
iškasta iš bevardės duobės,
vaikščios debesiu juodas
kranklys
ir tave it medžioklis stebės - -
-
Nusileis paukštis iš debesų,
iš bežadės pasaulio tamsos –
ir užkimusio senio balsu
lieps šalikelėn sukt ir sustot -
- -
Tu galvosi: dar
nepavargai,
gali eit, dar gali eit
ir eit –
gal ne taip – kaip
gegužį – lengvai,
gal ne taip – kaip
pavasarį –
greit- - -
Dar bus vieškelį rast nesunku,
jei pats vieškelis nepasiklys,
jei trumpam nuo tavęs nusisuks
tavo angelas sargas
–
kranklys.
Asta BAGDŽIŪNAITĖ
Trys vardai. Rauda
nesantiems
Tik trys vyrai
šaukiami burtažodžiais
Užkalbėjimais pakviečiami sugrįžt
Pašaukti jie kyla debesim iš ežero
Balto pieno putom plakasi artyn
Paruošk lovą ruošk lovą motinėlyte
Baltą rankšluostį lino rūkui nuo veido nusivalyti
Grįšiu griūsiu pridusęs ir be sapno lig ryto
Trys vardai tariami pašnibždom
Veidu į žolę rankom į žemę
Jie įmaišomi įaudžiami tvirtai
Tarp kitų žodžių nebeišlaisvinsi
Ir jie savi jau taip – skauda kai nemini
Tie vardai įgiję vaizdus
Antspauduotuos laiškuos gyvenantys
Nešdavai juos bėgte
Virpėdama kad
neatplėštum
Nes smalsumas tavy lindėjo
Kaip ant polių augantis miestas
Nežinojai kas bus – smilko ąžuolas žaibo paliestas
Buvo tie laiškai tokie stiprūs kaip kultuvai
Vos išlaikydavai muistėsi
Vilkai nepuldavo – gulė ant žemės ir murkdavo
Kai tris vyrus šaukei kuždesiu
Trys vyrai šaukiami viens po kito
Nebeslėpk registruotų laiškų
Pamiršk užkalbėjimus ir gyvatažodžius
Nebebėk per laukus
Jauniausia tu visko dar bus
Nebesmilkyk – juos jau
vežasi
Nepadeda. Kepant duoną
Namų ramybėj tampi
ragana
Žiūri tiesiai per sienas į Nemuną
Skaldai per arti priėjusius į elementarias formas
Jų burnose užšaldai klausimus
Priversdama spjaudytis prėskom ledo adačiukėm
Jomis vėliau siuvinėji voratinklius
Renki rasą ir virini su arbatžolėm
Eidama žvilgčioji per kairį petį ar kas neseka
Ko tik nepadaro moterys iš nerimo
Kaimynams per tvorą mėtai rakandus
Jų sode užkasi muses
Pačios siūtais voratinkliais pagautas
Pavydi atrodo tau
Kaimynų pusėje žolė žalesnė kalas
Vis perbėgi kairėn patikrini
Kas kartą pamatai – apgaulė
Kas kartą į namus sunkesnis tampa kelias
Sindromas einat abudu pas šeimos daktarą
Nepadeda – pataria
Minkydama stipriom rankom kylančią duoną
Neišsakytus žodžius pažadini
Capt į pačios siuvinėtą voratinklį
Užliūliuoji užspaudi akis
Nebeverki
Nepadeda
Vis tiek kepdama duoną primaišai savo raugo
Krumpliais į kiekvieną kepalą
Piktažodį įspaudi
Pašauni
Vis tiek karti išeina
tavo duona
Paimki tėve. Be baimės
Tavo nuotraukos buvo
paslėptos
Už rakinamų spintos durelių
Taip naktim neišeisi manėm
Neišplauksi į kairįjį ežerą
Pasipuošus kašmyriškais šaliais
Ir panirus į debesį kvepiantį
Nė vienas mūs neatsimerkdavo be kito
Trise karščiuodami pabusdavom iš ryto
Nuvargę bet nebyliai susitarę
Dėl šiandieninės tavo paieškos
Ir tėvui šis nelengvas burtas krito
Kaip krinta visad nuo pačios pradžios
Ir jis išėjo kad tave surastų
Ir kad tuščiom sugrįžtų atgalios
Dabar paimki mano paltą tėve
Tu pakumpai o mes išstypom iki lubų
Tu sušalai o mes kasvakar kūrėm ugnį
Nenori imti tai keičiu tau jį
Į menių spindesį ir lipdinius
Nors ir akies kraštu prieš pat durims užsitrenkiant
Bet tavo pamatytus
Dabar paimk ir brolio paltą tėve
Tau teks ištverti slogų guolio šaltį
Nes vienas tu grįžai pražilęs tarsi paukščių takas
Nusilpusiomis praeity tokiom šakotom rankom
Ir stipriai stipriai įsikibęs žemės
Tačiau aplankęs mūsų moterį
Išplaukusią į aukso rūmus palei kairį krantą
Dabar be baimės nerakiname durelių
Žinia auštant. Godoju
namus
Eidamas ratais
niekieno žemėj ištveriu brėkšmą
Vaikštau išvaikštau pėdą po pėdos
Žingsnio sunkumą žolei ištiesdamas
Trūksta želmenų beldžiantis į kojas
Įleiskit – namus godoju
Ratas po rato akys nuleistos rankos į dangų
Keičiantis vėjo greičiui ir krypčiai
Lietūs formuoja delnus
Motinos puodai medų paskleidžia kviečia sugrįžti
Visas prie lauko vėl prisispaudžiu kad neišdrįsčiau
Eidamas surenku žiedus iš aukso
Bus ką mainyti
Į nepažintus avilio ženklus jei tik sugrįši
Žinią pavesim bitėms nunešti
Dulkėm išbraižę savo žymes
Ir jie suras mus pėdas pažinę
Pirmąkart auštant rytui rudens
Mindaugas BERNATONIS
Kada, kada...
Kada, kada tu man
atsiskleisi
Kada, kada pasakysi,
kad „taip“?
Kada, kada pas mane tu
užeisi,
Kada, kada mes
keliausim kartu?
Kur, kur mes nuvyksim
Pakruojin,
Kur, kur su žvejų
valtele?
Kur, kur plauksim per
Kruoją,
Kur, kur vakare,
vakare?
Kaip, kaip mes
mylėsim,
Kaip, kaip aistringam
glėby?
Kaip, kaip tavęs aš
norėsiu,
Kaip, kaip mėnesienos
nakty?
Kiek, kiek išgersime
vyno,
Kiek, kiek raudonam
karštume?
Kiek, kiek šėlsmo,
svaigimo,
Kiek, kiek mylėsiu
tave?
Kas, kas paseks
pasakėlę?
Kas, kas laimingai
sapnuos?
Kas, kas dovanos
pasagėlę,
Kas, kas pabudęs
pabučiuos?
Merginai
Tuose stiklo karoliukuose
Atsispindi tavo siela,
Akyse blizga tyras nuoširdumas,
O žvilgsnis norėtų fkirtuoti.
Šiandieninis skandalas tau nerūpi,
Šaltas ir svetimas virtualusis pasaulis,
Rodos, nepadarė nieko žalingo
Nei mintims, nei jausmams, nei nuotaikai.
Tavo kiemo pušų lajos,
Pasipuošusios sielų vainikais...
Tavo meilė gyvena tavyje ir tavo
Muzikoje, mene, medyje, mintyse, magijoje...
Besikeičiančios nuotaikos
Išduoda tavo požiūrį į mane
Kaip ir žinutės ar gilusis kvėpavimas
Taip ankstyvais rytais.
Pamatęs užmerkiu akis ir
Užsirišu savo rankas.
Paskendęs svaigime
Norėčiau pasakyti, kad myliu...
Kolosaliose dimensijose pasiklydęs,
Ieškodamas šilumos ir švelnumo
Prarandu šansus bei galimybę
Pasidžiaugti vaisiais aprašyto gerumo.
Realių svajonių
įgyvendinimas
Mes sutrinkam retai,
Įsivaizduojam savo svajonių pasaulį.
Mes kritikuojam dažnai
Beprasmį gyvenimo simbolį.
Susikūrę tamsių idėjų pradą,
Mes einam į tamsybes.
Pasiėmę reikiamą naštą,
Mes siekiame užsibrėžto tikslo.
Tikėjimas ir baimė persipina greitai.
Tačiau nesinori pasiduoti lemčiai.
Tu sieki užsibrėžto tikslo.
Žemę praskiri greitai.
Visi pajuntame malonumą,
Kai apačioje matai kaulus,
O viršuje paslaptingumą.
Realus noras patekti į sapnų karalystę pildos
–
Mūsų dvasios patenkintos,
Tačiau tu pastebi, kad tamsoje
Egzistuoja ne tik vieni niekai...
Tikėjimas ir baimė persipina greitai,
Tačiau nesinori pasiduoti lemčiai.
Tu sieki užsibrėžto tikslo.
Karolina BIEKŠAITĖ
Greit už aukštų,
rausvų kalnų
Saulutė nusileis.
Naktis svajonėm
papuošta,
Ji su sapnais ateis.
Mėnulis iš tamsių
miškų
Į dangų pasikels
Ir miegančias savo
žvaigždes
Iki vienai prikels.
Mėnulis lipa vis
aukščiau
Ir žiūri į erdves,
Ir skaito skaito jis
žvaigždes,
Nori uždegti jas.
Mėnulis rieda pamažu
Žvaigždžių šviesiu
taku,
O Vilnius miega taip
saldžiai,
Jam matosi sapnai.
Sapnuojas jam ir
praeitis,
Gedimino laikai,
Koks buvo jis drąsus,
narsus, –
Didvyriai jo sūnai.
Kaip didelė ir kaip
graži
Buvo mūsų Lietuva,
Nuo jūrų lig jūrų
plačių
Skambėjo mūs daina.
Ir Vilnius visiems
brangus,
Jis Lietuvos širdis,
Čia mūs pilis, čia ir
Neris,
Čia mūsų garsi
praeitis.
***
Mano mielas bernužėli,
Aš tavęs neužmiršau,
Nors už laisvę savo
krašto
Į vergiją patekau.
Savo meilę tau palieku
Baltų vyšnių žieduose
Prie kieme berželio
balto
Ir ramunių žieduose.
Tu gali ir nespėlioti
–
Ramunėlė taip graži...
Tu meiliai į ją
pažvelki,
Ji pati tau pasakys.
***
Myliu, aš viską myliu,
Kas miela ir gražu,
Kas širdžiai šnabžda
myliu
Taip tyliai tyliai
pamažu.
Myliu rūtų darželį,
Ten poilsį randu.
Myliu savo bernelį,
Mintimis pas jį
skrendu.
***
Naktis svajonėms
papuošta
Mylėti kviečia
pakužda.
Tu meilę slaptą
išlaikyk,
Nė žodžio niekam
nesakyk.
Nes meilė priešų
daugel tur.
Nuo jų reik slėptis
net svetur.
Jie trukdo man mylėt
tave
Ir kviečia džiaugtis
pas save.
Nenoriu jūsų aš
džiaugsmų.
Mylėti trokštu be
skausmų,
Kaip gėlės mylis
žieduose,
Kaip paukščiai čiulba
miškuose,
Taip trokštu aš tave
mylėt
Ir meilę slaptą
ištęsėt.
Lai kalba, juokias jie
iš mūs,
Mylėsiu tol, kol meilė
bus.
***
Rūtų, mėtų aromate,
Daržely gėlių
Laukiu mylimo
bernelio,
Kurį taip myliu.
Šią žvaigždėtą, tylią
naktį
Mėnulio rate
Taip norėčiau
pasisupti
Su tavim drauge.
Taip norėčiau Grigo
Ratuos
Pasivažinėt
Ir takais dangaus
žvaigždėtais
Dar pabėginėt.
Aš pasiųsčiau tau
žvaigždelę
Šviesią nuo dangaus,
Ji primins tau mūsų
meilę
Aukso spinduliuos.
Salotės ežeras Joninių
naktį
Salotės ežere, esi
pats nuostabiausias,
Pilnas svajonių,
gražiausių minčių!
Esi veidrodis dangaus
aukščiausio
Ir veidrodis pušų
žalių!
Apibertas žiedais
baltų lelijų
Tarsi vainikais
apipintas ajerų,
O, ežere, kas gilumoje
tavo glūdi?!
Prabilk, papasakoki,
prakalbėk!
Mano dugne – dangaus
mėlynė liūdi.
Naktimis mėnulis
braidžioja blyškus.
Manyje atsispindi
„Paukščių kelio“ žvaigždės.
Tyras vandenis
pavirsta krištolu.
Aušra čia maudosi
kiekvieną rytą.
Aš pabundu paukščių
klyksmu.
Senolių pasakos mums
kalba, sako:
„Undinės prausiasi čia
sidabru...“
Pagirdau briedį ir
zylutę mažą..
Ir visus miško
paukštelius,
Atgaivinu nuo karščio
alpstančią stirnelę,
Nuplaunu ir sunkius
žmonių vargus.
Mūs protėviai žirgus
čia girdė,
Medžiodami čia lakino
šunis.
Čia kiekvienam
žingsnyje takelio
Dar slepiasi mūs ainių
praeitis.
Per Jonines čia tikras
rojus!
Liejasi džiaugsmas,
skamba dainos – šurmulys...
Švelnūs garsai kyla į
dangų!
Vaikšto į ranką
įsikibęs ilgesys.
Traška laužai,
stiepias liepsnų liežuviai.
Raitosi šviesūs dūmų
kamuoliai.
Jonelis klausia pas
Marytę:
– Sakyk, mieloji, gal
paparčio žiedą atradai?
Pažvelk, kokia
naktis!.. – Pilnatis braido!..
Žvaigždės sumirgo –
kaip šviesu!
– Klausyk! – juk tai
undinių dainos...
Suskambo čia
lakštingalų balsu...
Sukasi poros,
nenutilsta dainos.
Iki pirmų gaidžių, iki
skaisčios aušros.
Iki saulutės
pakylėjimo...
Iki tyros kaip
krištolas rasos...
Čia su visais Vladelis
mūsų...
Toks nuotaikingas,
linksmas ir gaivus:
Atrodo Jis lieknas pušis apglėbtų
Ir pakylėtų Jis lyg
debesų...
Gęsta laužai, tyla ir
linksmos dainos.
Pušų viršūnėmis jau
klaidžioja sapnai.
Sudie, Salotės ežere
triukšmingas!
Rytoj mūs laukia
įprasti darbai.
O, ežere, mūs
paslaptingas, mielas..
Diena išaušusi Tavęs
neužliūliuos...
Keliais takeliais,
pušynėliais
Suvargusius nuo
vasaros kaitros vilios!
Ingrida ČEPATIENĖ
Kūrybai odė
Štai
gimsta dar viena eilė
–
Kūrybai
odė…
Kas, jei
ne ji, sunkumuose padės,
Pagelbės
jau viskam pabodus.
Baltam
lape išsivalai,
Pasijauti, kaip iš bažnyčios grįžęs,
Žiūrėki,
kiek atsakymų tu atradai,
Ir
širdgėla visai išnykus.
Taip,
būna, atsitraukiu aš nuo jos,
Jaučiuos tuščia,
neturinti ką duoti,
Bet netikėtai
parkerio imuos,
Stebiu, kad jau
kitaip nebegaliu kvėpuoti.
Tik ta
diena įgyja prasmę,
Kuri
nuspalvinta kūrybiniu džiaugsmu,
Linkiu
aš daugeliui tą dovaną atrasti,
Suprast,
kad, jei kuriu
– tai
gyvenu.
Nepamiršiu tavęs niekad niekad
Nepamiršiu tavęs niekad niekad,
Tiek
davei nuostabių valandų,
Tiek
svajonių gražių išsipildė
Ir tiek
įvykių širdžiai brangių.
Nepamiršiu tavęs niekad niekad,
Nes taip
mylima tik vienąsyk
Ir ši
meilė – graži, ilgesinga
–
Man padėjo pasaulį
pamilt…
Per tave pažinau
aš gyvenimą,
Net save pažinau
per tave.
Kas bebūtų,
brangusis, žinoki
–
Būsi mano širdy
visada.
***
Paganykim akis po šią puikią vietelę,
Kur
šlama liaunučiai berželiai,
Kur moja
jų lipnūs mažučiai lapeliai,
Tyliai
kuždas, man nuotaiką kelia.
Netoliese upokšnis naiviai apsidairo,
Ar nieks
jo negirdi, nemato,
O laisvę
pajutęs –
įgauna energijos
Ir
švelniai bangelėmis plaka,
–
Nuplauna
kiekvieną įkaitusį akmenį,
Numalšina jo alkį bei troškulį,
Po to vėl
vingiuoja amžių taku,
Plukdo toliau savo
ilgesį…
Ant laukinės
ramunės plonyčio stiebelio
Nutūpė skaudžiai
geltonas drugelis.
Sujudėjo keli
sausi eglės šapeliai:
Iš po jų
sužvilgėjo dvi skruzdės akelės…
Džiaugias vabzdžiai net mažu niekeliu
–
Jiems
užtenka motutės gamtos dovanų.
Jų mažam
pasaulėlyje gera, jauku,
Nematyti
nė juodo šešėlio dėmių.
O štai
mes nemokame laimės brangint,
Nevertinam jos, kai ji čia, šalia,
Tik
trokštam kažko, ką galėtum paimt,
Apčiuopt, palytėt, pamatyt prieš save…
Rasa DYKINAITĖ
Bai bai miegok,
gražuoli,
Miegok miegok.
Nusileido žvaigždės
–
Sapnuok
sapnuok.
Hai hai
– tai, kas
pradingo.
Lei lei
– ko nebebus.
Sapnuok
tą sugriautą pilį.
Prisimink mūsų namus.
Ir vėl
sudegę medžiai.
Nuskynėm
visas gėles.
Pradingo, prasmego
skradžiai
Dainavę mums
daineles.
O, paukščiai, tie
sparnuoti paukščiai,
Pelėdos – nakties
sargai,
Išskrido jie
gyvent į dieną,
Ar tu nieko
nežinai?
Bai bai miegok,
gražuoli,
Sapnuok lengvai.
Jau išaušo rytas.
Pradingo saldžios
nakties sapnai!
***
Kai vakaras tau
perša pirmą žvaigždę,
Kai saulė ritasi
velniop,
Išnyksta vėjas,
žvilgsniais žaidęs, –
Į meilės kalvą
laikas kopt.
O ten nauji žaidimai
saldūs:
Lytėjimas, troškimas
ir aistra,
Ir pabaiga įgelti
taikos.
Vėl rytas krenta, vėl
kaitra.
Man šalta, o visi
ištroškę raitos.
Dantų kalenimas
perniek.
Saulutėje pamaivos
vaipos,
Bet aš šoku šoku vis
tiek.
Stanislovas JAKIMAVIČIUS
Augustui
(1987 08 23)
Tame filme, kuris neturi
autorių,
Žmonių minia.
Nežymiai judančios
figūros.
Vienas po kito į
megafoną kalbantys žmonės.
Besiklausantys visi
nuščiuvę.
Bet staiga pakyla
kamera.
Bažnyčia ir maža
galvytė, virš minios.
Mažasis Augustas
krikštijamas, pats nežinodamas to.
Pavasaris M.
gatvėje
Juodos pavasario tvoros
stiebias priemiesty sudėvėtų plytų,
Į žemę, sumaišytą
tūkstančius kartų su miegu remiasi.
Šaltąjį žvyrą pavasario
rytą saugo glėby mūrai priemiesčio slenksčio.
Kiemų taurėse
susproginėję namų langai
Apsupa valkatą šunį,
atskiria mėnulį nuo saulės
Ir užsimerkia, kai
viskas nuplaukia raudonais saulėlydžio stogais.
Pavasariniam raudony
gimsta naujai pasipuošę naščiais vandens nešėjos.
Balandžiai perskiria
joms plaukus.
Pokalbiai su Hansu
Rondane
Ar vertėjo perplaukti
jūrą, kopti į kalnus
Ir ganyklose dirbti,
nuvargus kojas išdrėbus prisėsti
Ant kerpėm papuošto
akmens,
Su Hansu kalbėtis apie
velniai žino ką,
O nepasakant vieno,
Kad maža žolytė, kurią
pastebėjau prie numesto bato,
Jau nužydėjusi, galėjo
būti naudojama
Pirmame pasauliniame
kare
Gydant nukentėjusius nuo
dujų atakų.
Prieš nurimstant
Prieš nurimstant,
Prieš pradedant jausti
tavo kaulus anapus pertvaros,
Aš priartinu sielos
dainą,
Plaukiančią kaip drėgnas
vėjo dvelksmas
Nuo gęstančių ežerų
žvaigždyno, už akių,
Kur baigiasi pasiekiamas
tikrumas,
Tarp akių, kur gimsta
svarbiausia mano akis.
Žiūrėk ir tu pro ją.
Ateik į aikštę priešais
Ir mėgaukis virpančiu
žavesiu,
Tuo, kas priartėja už
nutrūkusios rankos.
Ją paleidžiu su
džiaugsmu.
St. J.
Tai kasdienis dosnumas
gyvenime,
Tai taurusis ženklas
malones imančiam.
Dėkui rankai duodančiai
ranką.
Dėkui sėklai sėjančiai
būsimą derlių,
Diena iš dienos dovanas
imant,
Naktis skaičiuojant
rytmety, skęstant laivui sapne.
Angelė
JONAITYTĖ
Aš
tuščias ir tu tuščias.
Vandens
lašai pilni.
Sulūžusios vaivorykštės jų viduje
Užgęsta
saulei užsimerkus.
Ir lieka
vėjų spalvos.
Aš
tuščias. Abu mes tušti.
Tegul
sudaužo žodžiai.
Pabirsiu
šukėmis.
Gal
ašara pienės
Nukris
ant mano tuščios
Nors ir
menkos žaizdos.
Pajusiu
pūko svorį
Ir
trumpam nurimsiu.
***
Gėla
šėlsta.
Tuoj
išnirs iš dugno.
Neleiskim.
Nuskendę
laivai – svetimi.
Skausmo
jūroj pabūkim vieni.
Jei
vidiniai žingsniai
Įspaudžia į veidą
Svorio
pėdas,
Šypsniu
uždenkime jas.
Kitų
akyse nematysime
Savojo
skausmo.
***
Išeina...
Pėdsakai
bežymiai.
Nerasi
vandenyne tako.
Du
siluetai pinasi.
Jų
mintys neperskrodžia.
Jie
svetimi: ne mano ir ne tavo.
Mes
renkam nerimą.
Jis
trupiniais išbiręs.
Paslėpt,
kad nematytų niekas.
Išėjo?
Netikėki. Tai jos šešėlis.
Tikra –
be atgalinio kelio.
***
Meile!
Esi
viena – daug apsišaukėlių
Vardu
tavuoju vaikšto:
Po
sodus, po rugius, po aikštes.
Esi lyg
žemė močia,
Ir kaip
gyvenimas viena.
Ugnis!
Nudegini!
Jei
tavimi pabando žaisti!
***
Pavasaris kaip kūdikis
Pienu
pakvipęs
Ir
tiesia į žalią
Pievos
ugnį rankas
Sušilti
viltimi,
Pagauti
vėjo šuolį,
Suskubusį nurinkti
Vyšnios
baltą grožį,
Įbristi
boruže į gilų
Ryto
lašą,
Vasaros
vaivorykštę pajusti,
Jos
spalvomis
Kitiems
padvelkti.
***
Skausmas
kaip ir laimė:
Didelis
ir mažas,
Kaip
dangus:
Pavasario ar rudenio.
O mes
vis vieną
Trokštam
likti medžiais,
Ar
didelis, ar mažas
Skausmas
judintų.
***
Tu
išeisi kaip išeina
Pasakos
paskui vaikystę.
Aš
surinksiu tylai dainą,
Širdį
rudeniui laikysiu.
Juk
daugiau negrįši niekad
Kelią
perlaužęs per pusę.
Teka
saulės –
juodos saulės –
Aš viena
iš saulių būsiu.
Kris
rasa be garso myliu, –
Sems
žolė ir bers ant tako.
Tu
išeisi ir negrįši,
Galas
pasakos tą sako.
Silvija KRAUČIŪNAITĖ
Neišgirdau
Išblyškusi, apsikabinusi statinę seno vyno
Svajojau apie angelo likimą.
Norėjau pasiguosti žalčio ugniai
Ir numalšinti skausmo sukilimą...
Juodavo žemė, sunkės josios kvapas
Pro mano marmuru pavirtusius pirštus...
Statinė seno vyno buvo jau sutręšus
Ir vynas išsiliejęs ant grindų.
Suskilę grindys, kurmių iškilnotos lentos...
Kurmiarausiai, pelių takai ir skruzdėlynai...
Aplink – vien išpurentos žemės kvapas
Ir mirusių skruzdžių prisiminimai...
Norėjau būti angelas... dvasia...
Norėjau nepažinti žemės skausmo...
Tačiau per savo prigimtį, deja,
Nepažinau tik dieviškų trimitų gausmo...
Nesupratau to keisto juoko
Tą rytą pusryčiams suvalgiau saulę.
Medaus išgėriau – atsigaivinau.
Sumetus viską, ką turiu, į laužą,
Staiga pasigedau... žmogaus...
Cha! Išgirdau...
Tai juokėsi akvariume gyvatė.
Pakreipęs seną galvą
Iki ausų išsišiepė vėžlys...
Gudriai akis primerkė:
–
Meilės ieškai?
Tik ar mylėti moki, pasakyk.
Aš sutrikau, pasimečiau kaip vaikas,
Į kampą užspeistas piktų akių.
–
Mylėt? Mylėti? Ar jau laikas
Išmokt mylėti man kitus?
Hi hi hi hi!
Kretėjo visos varlės.
Šypsotis bandė žuvys,
Bet deja,
Nesupratau, kodėl joms toks juokingas
Atrodė mano klausimas...
Beje,
Nesupratau aš ir gyvatės juoko...
Ar juokės ji iš ilgesio žmogaus?
Sutrikusi kreipiausi į apuoką,
Prašydama paaiškint, kaip ir kas.
Apuoko būta apdairaus, nekvailo –
Žinojo paslaptis žmogaus.
Skvarbiai pažvelgęs jis į mano sielą
Pasiūlė niekam nieko nebejaust...
Ir aš juo patikėjau...
Šventai, aklai ir amžiams...
Ir nieko nejaučiu –
Taip daug geriau...
Ir kai kiti paklaikę meilę gaudo,
Aš gaudau saulę pusryčiams.
O savo sielos balso neklausau...
Jadwiga
KRYSZTUL
Ta piękna miłość
„Miłość – to światło,
To niebo, to życie!“
J.Słowacki
Tak się złożyło moje
życie, ze zostałam sama, bez rodziny, dzieci, wnuków. Kiedyś
byłam młodą, romantyczną Panienką, marzyłam o miłości, o dobrym
człowieku, ze na pewno spotkam go, Rycerza, i będę szczęśliwą. A
życie ułożyło się inaczej. Więc chciałabym opowiedzieć o
spotkaniu w moim życiu pewnych Panów, nadzwyczajnych, może
nawet podobnych do rycerzy, co były w te moje czasy. Ci
mężczyźni bardzo mi się podobali, może byłam zakochana, a może
była to tylko sympatia, ale coś było w mojej duszy do tych
Panów.
Trudno teraz
wszystko wspomnieć, ale serce mocno stukało, gdy widziałam tego
chłopaka, co razem pracowaliśmy. Tak, razem zarabialiśmy na
życie, mieliśmy wspólne kłopoty, a czasami i nieprzyjemności, bo
praca była ciężka, wymagająca ogromnego wysięku duszy i ciała,
więc mogliśmy czasami porozmawiać, podzielić się biedą, jeżeli
taka nas spotykała.
Pan Zygfryd (takie
miał rzadkie imię) był wysokiego wzrostu, miał światłe włosy i
ładne oczy, był przystojny, a do tego bardzo dobry, po prostu
promieniował dobrocią, miał złotą duszę. Lubiliśmy rozmawiać
przy okazji na rożne tematy, często mówiliśmy o studiach, o
wiedzy, co nam tak brakowało. I tylko tyle było tej miłości lub
sympatii. Zrozumiałam, ze ten piękny człowiek nie jest dla mnie
przeznaczony, ale zawsze milo mi było go widzieć, znać, że
istnieje dobra ludzka dusza na świecie. Zawsze moje oczy szły za
nim, ale Pan Zygmuś (tak zwali go koledzy), nie zwracał wcale
uwagi na mnie, bo byłam bardzo niezauważalną Panną, więc nic mi
nie pozostawało, jak ciężko wzdychać i wspominać słowa Juliusza
Słowackiego, że „miłość – światło, to niebo, to życie. “
Ale czas biegł,
życie się zmieniało, drogi nasze się rozeszły, ukończyłam
studia, zmieniłam zawód i na zawsze straciłam z oczu Zygmusia
Grypinskiego, nic o nim nie wiem, tylko te wspomnienia, takie
dalekie, ogrzewają mi duszę. Chyba miał rację niemiecki poeta
Rylke, co powiedział, że
„Любовь
– это кричащее
отсутствие“.
Przeszło sporo
czasu i pojechałam na południe, na Kaukaz, w gory, ażeby
odpocząć,
zobaczyć świat, poznać
nowych ludzi i, wiadomo, podyskutować o czymś ciekawym z innymi
ludźmi. Znalazłam się w Piatigorsku, siedziałam nad brzegiem
jeziora, zdaje się Maszuk, opalałam się na słońcu, aż tuż
podszedł do mnie Pan wysokiego wzrostu, mężny, bardzo pewny
siebie, wcale z innego otoczenia. Poznajomiliśmy się,
rozmawialiśmy, mówił, ze wszystkiego osiągnął w życiu, tylko
gospodyni domu nie ma. Zrozumiałam, ze jest samotny, zamożny, ma
dobrą posadę, więc i Pani domu musi być odpowiednia.
Rozmawialiśmy dosyć często, mówił, ze może przyjechać do Wilna,
ze możemy się spotkać jeszcze raz w życiu.
Urlop nasz się
skończył, Pan Włodzimierz Czernienko odjechał do swojego miasta,
ja tez wróciłam do Wilna.
Przeszedł jakiś
czas i Pan Wolodia zaczął pisać listy, pocztówki, słowa były
piękne i trudne do zrozumienia, więc zaglądałam do słownika.
Pamiętam, jak byłam bardzo uradowana, gdy otrzymałam pierwszy
list tuż przed Nowym Rokiem. Siedziałam w teatrze opery i w
czasie przerwy czytałam ten list. Owszem, pisałam jemu i ja, ale
on często milczał, nie odpowiadał, ale czasami przysyłał
pozdrowienia coraz to z innego uzdrowiska.
Tak biegły lata, do
Wilna on nie zawitał, ale w końcu lat 90-tych przysłał smutny
list, że ma problem ze zdrowiem. Musiałam zmienić miejsce
zamieszkania i nasza przyjaźń na tym się skończyła. Adres się
zagubił.
Do tej pory
pamiętam, że moja dusza ciągnęła się do niego, chciała się
uczepić tego Pana, ale nie był przeznaczony dla mnie.
Przeszło szmat
czasu, życie dobiega końca, a te piękne wspomnienia czasami
wypływają z pamięci, wspominam o tym, kogo spotkałam na drodze
życiowej, kto był miły i serdeczny i pozostawił ślad w duszy. I
przychodzą mi na myśl słowa poety Omara Chajama:
«Изначальней
всего остального
– любовь,
В песне юности первое
слово – любовью
О, несведущий в мире
любви горемыка,
Знай, что всей нашей
жизни основа – любовь».
Nie wiem, jak się
ułożyło życie Zygfryda Grypinskiego czy Włodzimierza Czernienko,
nasze drogi się rozeszły, rozminęły się na zawsze, możliwie, że
o mnie nawet i nie wspomną. A ja do dziś dnia pamiętam o pięknym
uczuciu do tych Panów i chcę zakończyć oto takimi słowami
teraźniejszego poety rosyjskiego Aleksieja Szołochowa:
«Еще живу, и двигаюсь,
и плачу.
И в злобе дней еще
чего-то значу.
Пою и пью под солнцем
и луной,
Еще ценю и шутку и
удачу…
Как будто жизнь
отсчитывает сдачу
За ту любовь – не
встреченную мной».
Stasys KUODZEVIČIUS
Sausio 13 –
oji
Maskva!
Tu iš baisaus piktumo pamiršai!
Kai tautiška giesmė
per Lietuvą nuvilnijo!…
Ir traiško liaudį
tankų kruvini vikšrai.
Ir minko mūsų šventą
žemę Vilniuje!
Ir trasos kulkų
skraidančių nakties ore,
Ir žmonės apsupti
piktų kareivių virtine…
Siūbuoja aikštėje
taiki žmonių giria:
Skanduoja – „Lietuva“…
ir žodį – Laisvė – tvirtina.
Kas drįsta erzinti
imperijos šulus?!
Ar gi ne jie
sutriuškino galingą vokietį?
Ir įsakas išeina
griežtas, įžūlus:
Neklaužadas
sutramdyti, pamokyti!…
Ryte namo dalyviai ne
visi pareis… –
Ugnimi spjaudosi
sunkių patrankų žiomenys.
Į bokštą televizijos
pilkais vorais
Vandalai lipa skelbti
savo nuomonės!…
Instrukciją jie gavo:
„Visiškai slaptai“
Su ginklais rankose
privalote nutverti juos…
„Ir būsit pagerbti, ir
gausite už tai –
Ir valdžią partijos,
ir turtą partijos!…“
Štai trinka
informacijos skubi laida…
Nutrūko diktorės
kalba, nebaigus sakinio…
Ją nustelbė
kulkosvaidžių klaiki gaida –
Prožektorių šviesa
staiga apakino.
Išgirsk, pasauli, seną
vardą – Lietuva!
Mes prašom paramos
visų tautų per eterį…
Tiek daug kovojusi, ji
turi būt laisva,
Jai azijatų jungą
nešti nedera!
Mes tikime: tauta
valstybės dieną švęs!
Mūs taikios laisvės
dainos skamba Lietuvai.
Daina sutraukysim
vergijos grandines,
Ir šioj kovoj mes
būsim nugalėtojai!
Oneta LUNSKAJA
Dievo vardas
O Viešpatie, geidžiu
ištarti Tavo vardą,
Kurio negirdėjau kaip
tariamas,
Kurio nepamačiau kaip
rašomas,
Kurio dar nė karto
nepaliečiau,
Bet noriu Jį paliesti,
Pajusti Jo išraitymų
slaptybes,
Išgirsti skambesį dar
niekaip negirdėtą
Ir prasmę dar niekieno
nepaskelbtą,
Kad mano prisilietime
Tavo vardas suspindėtų visomis Tavo
galiomis...
Gidas per dangų
Ėjau, kur niekas dar
neėjo.
Buvau labai arti
tiesų.
Tiesų užgimusių iš
vėjų,
Nuplaukusių dausų
keliu
Į mano pilką sostą,
Kuris nekyla,
nesileidžia.
Yra
visur tyli daina.
Be
Didelio ir Mažo veido,
Auksinė
ilgesio šviesa.
Ir tu ją
dainavau širdingai.
Aš
pritariau pačiam tvirtai.
Ir
gimėme dar kartą maloningai,
Kur
gimsta švintančių
Žmonių
pulkai.
Netikėti
meilės
žingsniai
(Skiriama
Jhones Sharles)
Kai manęs nebebus.
Tu suprasi,
– buvau.
Kai tavęs nebebus,
–
Aš
suprasiu, – buvai.
Per rugius,
Per miškus
Pas tave keliavau.
Per miškus,
Per rugius
Pas mane keliavai.
Kad matytum mane!
Kad matyčiau Tave!
Kad girdėtum mane!
Kad girdėčiau Tave!
Vis buvau ne sapne,
O tavojoj realybėj...
Vis buvai ne sapne.
O manojoj realybėj...
O, žmogau, be ausų!
O, žmogau, be akių!
Ar galėjai mane
Tu išgirsti?
Ar galėjai mane
Pamatyti?
Gal galėjai mane
Tik pajusti?..
***
Pasūpuosiu tave aš ant
rankų
Prieš naktį miegoti
nurimusį,
Pamiršusį gausmą
patrankų
Ir skausmui didžiajam
užmigusį.
Tave pasodinsiu į
sostą,
Kur pasakas Dievas
sapnuoja,
Kur gulbės auksinės be
mostų
Pavasario giesmę
dainuoja.
Su žodžiais auksiniais
iš perlų,
Po kojom be skausmo
nugriūsiu,
Kad visą pasaulį
atsverčiau
Ir ilgesį godų
nupūsčiau.
Pasupuosiu tave aš ant žvilgsnio,
Nurimusio vakarą tylų,
Kad
kartą tu man atsivertum
Ištardamas tyliai:
„Aš myliu”.
Sparnai išskleisti
Užtenka užtenka... –
gana jau laikyti!
Sparnai išskleisti per
pasaulio laukus.
Jie lengvi ir tušti, bet
svajonėmis švyti.
Ir palaiminti ruošias
suplasnoti aukštai.
Neklauskit, kodėl aš
renkuosi kilimą?..
Tiek ilgai aš buvau
žemumų dausose.
Taip, tiesa, gražios
jos, bet nešildo krūtinės.
Daug arčiau žemumų
aukštumų tyluma.
Tik rankomis
pažįstamas
Praplauks balandžiais
mano mintys mielos.
Sugrįš iš tolių
gulbėmis dangaus.
Ir akys tavo švelniai
tyliai ramios
Manęs apie save kažko
paklaus.
Neatsakysiu – būsiu
nesupratusi. –
Atsakymai nereiškia
nieko:
Jie grįžta iš Būties į
Nieką.
Užpildo žemę
apgaulingais žodžiais.
Tai jie
nurodo kryptį apie stalą
Vis sukt
ratu ir nenueiti niekur.
Be
valios – dangiškosios valios
Šaligatviais pilkais ilgai klajoti,
Skaičiuot žingsnius, pažirusius asfaltu,
Širdies
atodūsius už metro pasiklydusius,
Ir mano
ten atsakymai
Tau
brangūs pabyra dulkėmis,
–
Iš jų
išaugę liepos pražįsta svaiguliu ant Tavo lūpų
Ir
tylomis į šviesmečius nuklysta
Su
žodžiais apgaulingais prasilenkdamos,
Į
klausimus atsako mintimis, kai jų negirdi niekas:
Tu man
esi daugiau nei Ponas Dievas,
Toks
tolimas, tik rankomis pažįstamas,
Vienintelis toks mano
širdžiai mielas...
Ugningais žodžiais
sužavėki mano širdį!
Ugningais žodžiais
sužavėki mano širdį,
Praeivi, plaukiantis Rytų keliu!
Tave viena, viena regiu.
Regiu viena, tave praeinantį
Pageltusiais žmonių keliais,
Nuplaukiantį už balto svirno
Auksiniais žemės svaiguliais.
Ugningais žodžiais sužavėki mano širdį!
Ji ilgisi dangaus versmių.
Gali mane dangum pagirdyt,
Paversti šimtu vyturių.
Giesme gali mane pakelti
skrydžiui.
Giesme gali užspaust
manas akis.
Vienam Tau duotos tokios
galios
Ir mano jausmo sopulys.
Zodiakas Dvyniai
Dvynys
– tai šerpas, vedantis
mintis į kalnus,
O kai širdis kalnuose
pasiklysta
Ir tyliais mintys
kraunas,
Dvynys į slėnį
poilsiui nuklysta
Ir slėnių sodrumu
mėgaujas.
Danutė MAKUŠKIENĖ
Atgimimas
Koks nuostabus
pasaulis tas –
Ankstyvas pavasaris,
Kai medžių pumpurai
Ima skleistis.
Ir žemės toks gaivus
kvapas,
Žibučių melsvas
žydėjimas.
Paslaptingas miško
ošimas,
Kaip švelnus meilės
išpažinimas.
O beržas nuleidęs
šakas,
Žalsvu šydu
apsigaubęs,
Laukia mylimo draugo,
–
Paukštelio linksmo
čiulbėjimo.
Per debesis skverbiasi
saulė,
Ir vaiskūs jos
spinduliai.
Jie tirpdo ir sniegą,
ir ledą,
Sušildo mus širdis
karštai.
Kovas
Paskutinės kovo
šėlionės.
Vėjas draskos už lango
–
Tai sniegas, tai
lietus.
Vieversėlis
pranašauja:
Pavasaris pavasaris
Jau atkeliauja pas
mus!
O žemė nubudus
Giliai atsidūsta,
Pasiruošus brandinti
mums vaisių.
Medžiai miške
Paslaptingai taip
ošia,
Lyg laukdami
didžiausio stebuklo!
Pajuokavimai
Jau
visos dainos sudainuotos.
Jau
visos svajos išsvajotos.
Prie beržo rymau aš
viena.
O kur tu meile, kur
mana?
O mano drauge, kur
esi?
Gal skraidai tu
padebesy?
Gal vandenynais tu
keliauji?
O gal Tibete
pranašauji?
O gal esi tu
jau ne čia?..
Aš vis šaukiu tave
sapne.
Ateini tu paslapčia
Ir saugai angele mane.
Obels žiedų lietus
Pavasaris pavasaris!
Alyvų kvapas mus
svaigina,
O obelų žiedais taip
lyja lyja...
Ko lauki
tu po obelim
Lyg nuotaka bekraitė?
O gal žiedų valdovė?
Toli varpeliai
skamba...
Ar atkelti širdies
varpeliai?
Bet jis ant balto
žirgo
Prajojo vėl pro šalį.
Onelei
Už miškelio –
ežerėlis.
Ten skaisti saulelė
kėlės.
Ant žolelės dar
raselė,
Gražiai šoka mus
Onelė.
Ant galvelė
vainikėlis,
Segi margą sijonėlį.
Ant sijono prijuostėlė
Ir lelijos baltos.
Jos akutės kaip
žvaigždutės,
Net saulelė šypsos:
Gal anksti ji kėlės?
Gal negreit dar rytas?
Vytautas
PELAKAUSKAS
Betoninis senasis
Vilnius
Valdovų rūmai kyla,
O miesto sienos
griūva...
---
Valdovų rūmuose –
šventė!
Valdovo Algirdo Svita
džiaugiasi
Gelžbetoninio monstro
didybe –
Gal nustelbs šis net
Katedros rūmą,
O valdovai –
dangiškąsias dievybes?
Mūsų gulbė balta,
Katedra, tyliai suaiži –
Gelžbetoninio monstro
jėga
Mūsų atmintį, pamatus
traiško...
Prislėgta atmintis
tūkstančiais tonų
Betono
Aimanuoja...
Bet džiaugiasi Algirdo
Svita –
Valdovų rūmai tam, kad
mus valdytų
Ir kad istoriją ne
mes, o jie rašytų –
Išrinktieji...
---
Subtilūs potėpiai –
gyvavo Vilnius
Lyg vizija Čiurlionio
miesto,
Tarp akmenų sruveno
kilniai
Gelmių šaltiniai
nepaliesti...
O šiandien leidžiame
šaknis kapoti
Net medžių – protėvių
sodintų?!
Ir pavėsingų liepų
klotį
Granitas keičia
išdabintas?!
---
Pravirksta Gediminas,
nes Algirdas
(ne gediminaitis)
trypia Vilnių
Pagalbon pasitelkęs
juokdarį su skeptru rankoj.
Betonmaišėje trupina
senuosius akmenis –
Ir juokdario ranka jau
tepa dulkes cemento
Ant švento miesto
medžių,
Kiemų ir skverų, takų,
medinių trobų,
Ant praeities... ir
ateities paveikslų...
Ir svetima jau daros
Gediminui –
Betoninis lukštenas
Vilnius „senas“ –
Lyg gegužiukas
išstumia iš lizdo
Lizdeikos – Gedimino
dvasią.
Betono rūmuos jos
tikrai nerasi...
Kudirkos pasiilgimas
Neskamba šiandien
tautiška giesmė,
Neskamba.
Ir varpas jau nežadina
šiandien.
Vieniems – per daug
gal valgio,
Kitiems – vargo,
Todėl kartu –
vienybėje – jau neprisikelt.
Varpai – be
varpininkų,
Žemė – be artojų,
Varpai – muziejaus
tyloje...
Sunku net įsivaizduoti
skambant varpą
Aukštai iškeltą –
danguje.
Tiek varpinių, tiek
bokštų –
Šaukiančių ateikit,
Varpų tiek –
gaudžiančių tylom...
Ateikim liūdesį ir
neviltį įveikę,
Sugrįžkim savo
Lietuvon.
Tik prisilieskime,
pajudinkime varpą –
Jau dūžis – plaka
Lietuvos širdis...
Tik nepailskim,
nenuleiskim rankų,
Ir tylią neviltį
pakeis skambi viltis.
Vanda
PIPIRIENĖ
Klaidos
Kokia klaiki diena,
nors daugel tokių būta –
Tuščiai pragyventų ir
jau prarastų...
Nelaukiamos ateina
jos, sudarko kūną
Ir nuoskaudų palieka
daug karčių.
Kas jas rikiuoja, man
lig šiol nežinoma,
Visad maniau – esu
kalta pati.
Deja, deja, gyvenime,
likime
Kartais supranti, kad
nieko nebesupranti!
Bjaurias dienas (o,
džiaugsme – jų mažėja!)
Braukiu iš atminties –
nereikia anei lašo,
Tik skaudžiai gaila
taip – paleistų vėjais,
O amžius niekaip jųjų
nenurašo...
Kraitė
Aš lyg šunį gyvenimą
kviečiu,
Eina jis iš paskos,
kartais – bėga priekin...
Savo nuostabias mintis
lauke kviečių
Jau seniausiai
išmėčiau.
Pjovėte rugius,
kviečius ir avižas skambias
Ir neradote manęs nei
lašo?!
Nežinau ir kurgi jus
nuves
Tas kurtumas – mes gi
juk panašūs.
Patys jūs paverkit
parugėj,
Kai taip skauda, jog
nebėr kur eiti...
O gyvenimas spalvotas
lyg drugiai,
O gyvenimas – tai
rudenio kraitė...
Kreivas beržas
Kadais beržai kitaip
kvepėjo,
Jaunystė juokės,
kvatojo laukuose.
Dabar palinkstam
kartais net nuo vėjo,
Pamirštame gyvenimo
tiesas.
Audrų daug būta,
saulėlydžių auksinių,
Žiemų ir vasarų,
dienų, naktų...
Vis ieškome savęs,
nestokojam atradimų
Ir nuotykių – linksmų,
keistų.
Gyvenimo pilnatvės
vartus atsiveriam
Ir ieškome, kas mūsų,
kas tik mums.
Gyvybės gėrio taurę
iki dugno geriam
Ir einame toliau –
gyvenimas ramus.
O kažkada beržai
kitaip kvepėjo,
O kažkada jaunystė
juokės.
Neatlaikome kartais
gyvenimo vėjų
Ir tampame kreivi –
lyg tas beržas palaukėj...
Lopšinė
Miegok, žmoguti, pieva užsimerkus
Seka pasakas spalvotam žiogui,
Smėlio pilys gulasi, neverkia –
Aš dainuoju tau – brangiausiam žmogui.
Mik, sūnau, te šypsena sušildo
Tavo ryto sapną – tą, kuris dar bus,
Niekada savos širdies netildyk –
Nuostabiausias man esi žmogus.
Svajomis nuklotas tavo kelias,
Žėrinčios žvaigždutės akyse,
Saugosiu tave, miegok, sūneli –
Truputėlį dar pabūsiu čia.
Nuoskaudų jokių neprisiminki,
Iš tavęs tesklinda šiluma...
Aš tave turiu ir sau belinkint,
Stengiantis išlikt gera mama.
Myliu taip tave, kaip nieko nemylėjau...
Būki vyras – niekada neverki –
Ir nemėtyki jausmų pavėjui –
Mik, sūnau, jau pieva užsimerkė...
Metamorfozė
Su
šypsena dangaus
–
žvėries pavidalu,
tolybėj netekties, įaugus pirštams,
atsiveriu nakty ir vėl užsiveriu
paparčiu, vilkdalgiu, alyva
–
ir numirštu.
Plėnim lauže užgesus, vilko pėda,
neužmirštuolėm akyse pražystu,
vilnim švelnia nuriedu ir atriedu,
sužėriu lankose žaltvykslėm.
Rasa blakstienų glostoma iš naujo
šypsniu vilties saulėgrįžoj nutolstu,
blausiu žvilgsniu, nulaisčius lašą kraujo,
savim tampu ir amžiumi pralobstu...
Sau
Skardiniu stogu nešant šnaresio tylą
beviltišką skeptrą sudeginu
nėriniuose vilties, pelenam nenubyrant,
likimui dėkoju už netektis.
Kažkur –
kažkada
–
nuo dabar
–
ligi šiolei,
nulijus jūrai Helijadžių ašarom,
medunešio stygom save nešiojau,
pakalnėj kryžių įkasiau pavasariui.
Laukymėj akių ganės skruzdės vaikystė
vaivorykštė –
tiltu per tiltą...
Akiduobių tėkmėj vis grįžtu grįžtu
į bokštą, per amžių supiltą.
Smiltelė delne
– kur gi ją ir bedėti?
Su drugio liepsna plevėsuoju,
atkasus save, nenustojau gedėti,
tik giesmes sudėjau rytojui.
Pasaulio kantatoj žvalgausi it vaikas,
savęs ligi šiol neišbudinus
ir fleitos melodija apželia laikas,
o metai nueina į rudenį...
Povilas RATKEVIČIUS
Buvau pradėjęs apie
kūrybą
Žodžių kaip sniego
snigte prisnigo
Jau reikia baigti
savo„poemą“
Per daug nuobodu man
toji tema
Galva jau svaigsta
sėdint prie stalo
Savo „poemai“ nerandu
galo
Nebesumoju, kaip čia
užbaigti
Kaip čia ryškesnį
vaizdą suteikti
Visokias būdais galvą
vis suku
Bet vaizdas blanksta,
mintys nutrūko
Norint rublių daug
turėti
Reikia karštai liaudį
mylėti
Nuoširdžiai liaudžiai
reikia tarnauti
Ir į kišenę rublius
krauti.
***
Čia skauda šoną, čia
rankos gelia –
Tokia vargdienių mūsų
jau dalia.
Dalia dalužė mums
tokia skirta
Tik sunkiai dirbti,
kol esi tvirtas
Dirbi kaip arklys, kur
ėda žolę
Jeigu
nedirbtum-sveikas prapuolęs
Taigi ne baudžiavos
šiandieną laikas
Todėl nors kailis kol
kas dar sveikas
Dabar neduoda niekas į
skūrą
–
Dėl to kitokia
valdžios struktūra
Dabar pats žmogus
nusikamuoji
Kol darbo liaudžiai
pasidarbuoji
Veidas pabąla nosis
ištįsta
Darbo našumą pa kol
išvystai
Visad privalai dirbti
kaip riekia,
nes toksai darbas daug
naudos teikia,
Daug naudos neša jis
valdžiai mūsų –
Apginsim kraštą mes
savo triūsu.
Mes darbo žmonės darbo
daug turim,
Dėl to kad valdžią
savo sukūrėm
Todėl ir dirbsim dėl
valdžios labo,
Kol atsigulsim į šaltą
grabą
Gyvenimo draugams
Daug teko sutikti man
jūsų kely
Gyvenimo mano audringo
Lydėjot mane jūs audrų
sūkurį
Ir manoji laimė ten
dingo
Suskaityt aš šiandien
negaliu
Kiek teko man jūsų
sutikti,
Ir jokios vilties ligi
šiol neturiu
Kad galėčiau aš jumis
palikti
Lydėjot mane ir
lydėsit
Tikrieji jūs mano
draugai
Visiems jums vardas
vienodas,
Nes esat juodieji
vargai
Naujas gyvenimas
Gyvenimas naujas
Bėga gana sraujai
Kaip vanduo pavasarį
–
Iš kiekvieno pašalio.
Bėga, greit putodamas,
Niekur nesustodamas,
Kol pasiekia balą
Ar šiaip randa galą.
O toliau jau plaukia,
Tarytum į upę
Su savimi neša
Viską, ką sučiupęs:
Visokį mėšlą, ratus ir
pagalius,
Kas tiktai pakliuvo
jam į pakeles.
O kai tas vanduo jau
nusenka
Tas šlamštas palieka
ant lankos …
Tas pats yra ir su
gyvenimu
–
Naujos srovės mes esam
genami
Plaukti ten, kur neša
srovė
Visad esam pasišovę,
O jeigu vanduo nusenka
Mes paliekame ant
lankos.
Ar mes liekam ant
bangos
Ar mus išmeta į krantą
–
Mums vis vien supūti
lemta
***
Pas mus viskas tvarkoj
Prievolę atliksim tuoj
Laiku įvykdysim sėją
Darbo tempas vis
didėja
Fermos mus gerai
gyvuoja
Žodžiu niekur
nevėluojam
Todėl ir išgerti
galime
Ačiū partijai ir
Stalinui
Šiaip mes nieko čia
netrūkstam
Nes Alus visuomet
rūgsta
Taigi draugas malonėki
Tu pas mus pasiplepėti
Jeigu tik išgert
mėgėjas
Pasibūk pas geradėjus
O paskum po tokių
vaišių
Pasijusi lyg pakvaišęs
Elena
SAKALAUSKAITĖ
ištirpsta keistos valandos
šešėliai
susigūžta
riedėdami žemyn
keisti
garsai ataidi
virš
prarajos baugios
netyčia
stabteliu
ir
pažvelgiu žemyn
į tai
ko
pamatyti niekad nenorėčiau
ir
triguba jėga
atsispiriu nuo jos
aukštyn
aukštyn...
ir tik
jos vaizdas
kartais
sapnuose
dar šmėkšteli
tuomet
pabundu
išsigandusi savo širdies plakimo
ir dar
ilgai po to
užmigti
nepavyksta
***
kai
pirštai suspaudę laiko
tušinuką
o baltas
ar dryžuotas
popierius jau laukia
pasimatymo
mintis ilgai dar
skraido lyg drugelis
koketuoja
neskubėdama nutūpti
ant lapo
besimėgaudama tuo,
kad jos nežino niekas
kitas
kad ji kol kas dar
–
paslaptis
ir todėl pirštai taip
lėtai lėtai
vedžioja tušinuką
palengvėle
apskleisdami
visiems visiems
tą
paslaptį
***
Laikas praslysta tarp
mano pirštų
Kaip apipuvusių
pernykščių lapų krūvelė
Pučiama vėjo,
Nemaloni
savo irimo dvoku,
Graudžiai primenanti
Praėjusią gražią, žaliuojančią egzistenciją,
Tą,
kurią išgyveno
–
o, kokia liūdna
–,
Ir net
tą,
Kurios
neišgyveno
–
O, kokia
ji skaudi...
Pernykščių lapų puvimas...
Praėjusių neišgyventų, neišjaustų,
Pamestų
dienų...
Širdį
draskanti nuoskauda...
Todėl
žiūrėsiu į juos,
Šiuometinius lapus,
Atvėrus
akis
Plačiai
plačiai,
Kad
išgyvenčiau
Jų
sprogimo stebuklą,
Augimo
grožį,
Geltimo
metamorfozę,
Visą
vėjyje virpančią jų būtį!
Ir kai
jie gulės
Kitąmet
Pūvantys,
Vėjo
plaikstomi,
Jų
kvapas įskels man ilgesį,
Liūdesį,
Prisiminimus,
Bet ir
džiaugsmą,
Nes
mačiau,
Kaip jie
žaliavo!
***
Miestas
prieš aušrą
Keistai
tuščiom gatvėm
Nyrantis
iš pasalūnės nakties gniaužtų
Savo
tyla man primena
Nekasdienį stebuklą.
Miestas
prieš aušrą,
Kai
gatvėse baugiai tuščia,
O mašinų
ūžimas užleido vietą paukščių čiulbesiui…
Tai ilga
stingdanti pauzė
Prieš
lemtingą atsakymą.
***
raktas į
tavo širdį
niekur
nebuvo padėtas
man
nereikėjo jo rasti
gilumą
tavo patiest
raktas į
tavo širdį
niekad
nebuvo paslėptas
aš
neėjau jo ieškoti----
tu
neturi ŠIRDIES
***
Žmonės
tarytum vieškeliai
–
platūs
pilki dulkėti.
Žmonės
tarytum Viešpaties
pirštai
balti žemėti.
Žmonės
tarytum aimana
–
ta
vieniša, beviltiška.
Žmonės
išdidžiai laimina
tą,
prieš kurį numirštama.
Vanda
SAKALAUSKIENĖ
Atsiliepk
Jau šalna sidabriniais
takais mane vedasi,
Išeinu tarp miškų ir
laukų vėl tavęs nesuradusi.
Atsiliepk aidu tolių
melsvų, neprišauktasai,
Pamojuok nuo pilkų
aukštumų, nesulauktasai.
Kai pakibus migla virš
laukų supsis vėjuose,
Ir bekraštė pūga
išsiskleis- aš jau būsiu išėjusi,
Iš vilčių prarastų tau
vainiką nupinsiu
Ir gelmėj užmaršties
vandenų paskandinsiu.
Atsiliepk aidu tolių
melsvų neprišauktasai,
Pamojuok pakelės
berželiu nesulauktasai...
Lauksiu
Tamsios naktys
žvaigždelėm alsuoja.
Tamsios akys man vis
dar sapnuojas.
Kam lankai mane tu
tamsią naktį?
Kam svaja nebaigia
mano degti?
Kam gi skausmą tu man
padovanoja –
Nenurims jame širdis
manoji.
Dienos margos ir
naktys prabėga,
Tavo vardas širdy
pasilieka.
Šauksiu lauksiu tavęs
kiekvieną rytą,
Tau kartosiu žodžius
neišsakytus.
Kalbėk man tu
prabudusiu rytu!
Lankyk mane tu vėjeliu
greitu.
Pasiimk naktie
Pasiimk,
naktie, mano
saldų sapną.
Pasiimk, priglausk
užmaršties glėbin.
Ir
nurimk, širdie, nepaliovus plakti
Ilgesiu švelniu,
nerimo ugnim.
Iki tavęs–
naktis.
Iki tavęs–
diena.
Vilioja paslaptis,
Gąsdina nežinia.
Pušis atgijusi į saulę
stiebiasi.
Sūpuoja ilgesį,
šakomis apglėbusi.
Sūpuoja ilgesį...
Žinau
– už tavęs nebėra jau nieko,
Skambantys sapnai
dūžta tavyje.
Nejauki tyla amžinai
palieka.
Gelianti žaizda verias
manyje.
Naktim atbudusi
Minėsiu rudenį,
Bekraštį rudenį
Gelstančiuos laukuos.
Aušra užplūdusi
Atneš vien liūdesį,
Beribį liūdesį
Balzganuos sparnuos,
Beribį liūdesį...
Lekia vėjas
neprišauktas,
Skrieja vėjas
nesulauktas,
Gelsvas lapas
išdžiovintas
Neviltim į žemę krinta
Ruden ...
***
Pavasariniam ryto
danguje
Visos žvaigždės
slepiasi,
Pražysta meilė žiedu
širdyje,
Jai liepsnot įsakiusi.
Priimki, tu,
Į širdį ją,
Neregimą,
Negirdimą,
Kaip ašarą,
Kaip ilgesį,
Kaip žemės šypsnį
žieduose.
Ateina medžiai tiesiai
į mane –
Ilgesingas mūsų žemės
balsas.
Ką jie byloja tyloje,
–
Kas supras, o kas
paklaus?
O meilė
– ji
Versmė gili,
Paukščio giesmė
Atklydusi,
Kaip ašara,
Kaip švyturys,
Skausmu sužibęs
kelyje.
Begęstančios žaros
rausva skraiste,
Pavargus saulė
užsiklos,
Nakties juodam
bekraščiam danguje,
Baltaisiais žaibais
viltis skrajos.
Priimki, tu,
Į širdį ją,
Neregimą,
Negirdimą,
Toli, toli paklydusią
Baltuos svajonių
laivuose.
Sudie
Ir vėlei pavasaris
Žiedus baltus nešasi,
O su tais baltais
žiedais
Ir meilė mana išeis,
Sudie,
O meile mana,
Sudie sudie,
Man širdį daina
Užliek užliek.
Sudie,
O meile mana,
Sudie sudie,
Tu tarsi balta, gležna
gėlė
Be saulės pražydusi,
Taip greit nuvytai...
Mazgoja sumindžiotą
Lietus gatvės
grindinį.
O kas iškankintą
Man širdį nuplaus?
Sudie,
O meile mana,
Sudie, sudie,
Man širdį daina
Užliek, užliek.
Sudie,
O meile mana,
Sudie, sudie,
Tu tarsi balta gležna
gėlė
Be saulės pražydusi
Taip greit nuvytai...
Sudie...
Antanas
SVIDERSKAS
2006-ųjų pavasaris
Sidabrinės plaukų gijos
Draikos ant akių,
O į
saulę akys žiūri,
Rankos tiesias sopulių.
Tas
pavasario laukimas.
Varo
mus išeiti iš namų,
Kad
atnešti saulės – aukso spindulėlį
Iš
pavasario pirmų dienų.
Jau
paukšteliai grįžta,
Greit
pradės čiulbėti,
Vieversėliai mėlynoj padangėj
Čyru-vyru grot pradės.
Motinai ir motinoms
Motina, mielosios motinos mūsų,
Kiek
skolingi už viską mes jums?
Nuo
kūdikio lingės ligi paskutinės kelionės
Tavo
vardas brangiausias ir mums.
Ačiū
jums už kalbą gražiausią pasauly,
Lingei girgždant užgirstą pradžioj,
Ir už
dainas Tėviškėj skambiausias,
Lydėjusias mus kelionėj visoj.
Ačiū,
kad Aušrine švytėjot
Gyvenimo mūsų kely.
Ačiū,
kad su malda minėjot,
Stiprinot mus iš toli.
Ar
šerkšno šalna pasipuošę,
Ne
viena raukšlele savajam kely,
Savo
veidą vis puošiam ir puošiam,
Kol
metų aidai jaunystėj,
Ir
svajas tavas nuskaidrina toli.
O,
besočiai mes tavo vaikai,
Vis
prigludę prie tavo gerumo šaltinių.
Taip
ir liekam skolingi tavajam kely,
Ne
viską atlikę gerumui atžymėti,
Bent
pasimokę, kad ateity
Galėtum savo atžalom gerumą perduoti.
Čia
šviečia ir šildo paveikslas tavasis
Amžių
bėgy mums ainiams visiems.
Lai
tavo meilės ir aukos pavyzdys kilnusis
Kelrodžiu tebūnie širdims jaunoms.
***
Ramybę
ir palaimą
Atneš
naktis žvaigždėta,
Visam
pasauliui laimę,
Taip
tyrą, pakylėtą.
Atneš ir
gilų skausmą
Gyvenimu
tikėti.
Atlėgs
širdžių mūsų skausmas,
Šventos
šviesos užlietas.
Žiema
Per
apsnigtus gimtinės laukus,
Vinguriuoja pramintas takelis.
Jis veda
į tolius mane –
Į
stebuklų ir pasakų šalį.
Žaižaruoja nuo saulės laukais,
Eglės
stiebias į dangų,
O aš
einu vis pirmyn ir pirmyn,
Gal
sutiksiu aš savąjį
– brangų.
Mus
pamilo žiemužė balta,
Ir
greitai ji nežada trauktis,
Nes jos
mes laukėm ilgai,
Dabar ja
reikia tik džiaugtis.
Jonas
ŠARLAUSKAS
Astronomui užgesusios Žvaigždės pranešimas
Ir
štai vieną kartą gaunu pranešimą, kad ji – Vilties žvaigždė
užgeso. Aš priblokštas ir ne iš karto patikiu,
– juk ir užgesusios žvaigždės šviesa
sklinda ją įsimylėjusio astronomo link metų metais – sudarydama
egzistencijos apgaulę.
Ta
šviesa man sukėlė prisiminimus, o jais ir nepakeliamą liūdesį.
Todėl stengiuosi juos užtemdyti tabako dūmų ūke. Kosminis dūmų
debesis, sudarytas iš nikotino aerozolio, užtemdė visą Sąmonės
žvaigždyną, žudydamas vienas po kito šakotus neuronus. Aš
vaikštau apsvaigęs, jausmų narkozės būsenoje su prislopinta
atmintimi, bet tas mažai tepadeda – mažesnės žvaigždės užgeso, o
ryškiausios spindulių plokšteliai retsykiais prasiskverbdami pro
ūko šuorus skaudžiai bado širdį ...
Matyt, ne dismnezijoje išsigelbėjimas...
Senis ir žėrintis taškas
Senas, barzdotas vyras
garbanotais plaukais, besidriekiančiais iki pat pečių, stovėjo
ant paties jūros kranto ir mąsliai žvelgė kažkur tolyn, link
horizonto. Vanduo vos girdimai šnarėjo, lengvai teliūškuodamasis
prie jo kojų, o jūros paviršius buvo ramus ir lygus. Uolėtas ir
akmenuotas krantas iš karto staigiai leidosi gilyn, ir vanduo
atrodė tamsiai mėlynas. Sidabriniais debesimis nuklotas dangus
palengva tamsėdamas ir įgydamas švininį atspalvį driekėsi tolyn,
kur jūra ir dangus, neišvengiamai artėdami link vienas kito,
susiliejo, pagimdydami tik tiesiai grakščią liniją. Ramios,
išblukusios vyro akys buvo nukreiptos kaip tik ten, o jo
žvilgsnis slydo horizontu. Ten, atsiradę tarsi iš niekur, o gal
iš tos slegiančios ramybės, sukosi vienas netoli kito du
vertikalūs pilkšvi oro sūkuriai. Jie, sukdamiesi priešinga
kryptimi, palengva artėjo vienas link kito, o kartu ir į kranto
pusę. Netikėtai likusiam tarp jų viduryje atsirado baltas
žėrintis taškas. Jis greitai plėtėsi į šalis, tapdamas skaisčia
švytinčia sidabrine linija, sujungusia abu sūkurius. Sausas
trumpas trakštelėjimas priminė garsą, kaip plyšta vėjo gūsio
neatlaikiusi burė. Taip ir erdvė tarp dviejų sūkurių staiga
tarsi perplyšo, ir balta šviesa nutvieskė visą dangų, jūrą ir
krantą. Po akimirkos vėl viskas pasikeitė,
– išnyko lyg nebuvę abu sūkuriai, ir jūra vėl plytėjo
rami, tamsiai mėlyna, o dangus driekės sidabrinėm plunksnom...
Tik krante jau nieko nebebuvo.
Реет
звёзды высоко над гаснусщим
Костром
или присядем перед отлётом
Как
быстро пробежало бабъе лето,
И
становится все холодней и холодней,
А ночное
небо такое яркое и красивое,
И самая
яркая звезда в нем – Юпитер –
Так и
манит ночькой посидеть часок-другой
Под
ослепительной Луной у тихо гаснусщего костра..,
Мой взор
устремлён в туманность Млечного Пути,
И некому
подкинуть новые дрова, –
Не
поднимается рука..,
А тяга
звёзд так сильна,
Щелчок,
иль треск огня и медленно уж поднимаюсь я, –
Упала
тёмная погасшая звезда наверх,
В
бездонную Космическую Пропасть,
Чтоб
раствориться-слиться навсегда...
Вернувшись под конец туда, откуда искоркой пришла.
Lida
TAMULEVIČIENĖ
Boružėlė
(Junonai)
Susivėlę pienių
perukai
Kas šukuos, kas
šukuos?
Pasiklydo maža
boružėlė
Jų dirbtiniuos
plaukuos.
Sužydėjo kaštonai,
alyvos
Kas uždraus, kas
uždraus?
Pasiklydus maža
boružėlė
Kieno kelio paklaus?
Vėjas laksto laukuose
Kas pavys, kas pavys?
Šoks maža boružėlė
Kolei žemėn nukris.
Radus pienės sėklelę
Prisiglaus,
prisiglaus.
Pasidėjus galvelę
Pokaitėlio nusnaus.
Tyliai rieda saulutė
Link namų, link namų.
Tik mažai boružėlei
Ši naktis po lapu.
Gimtoji šalis
(Tėvui)
O, Lietuva šalie
gimtoji,
Tavęs tiek daug, tave
visur matau.
Tu dainose, tu
smuikeliu vaitoji,
Tu eilėse ir eilės
tau.
Tavieji gojai, pievos
ir kalneliai
Akimirksniu sustingę
drobėje gyvens.
Žmonių veidai,
senamiestis, smutkeliai
Fotografuoti nepasens.
Puošta savųjų rankom,
svetimų niokota.
Senuos žemėlapiuos ir
rankraščiuos senuos.
Matyt kiek kartų
išduota ir kiek vaduota
Suklupusi ties
kauburiais mūs atmintis raudos.
Tu manyje nenupirkta
ir neparduodama.
Tu mintyse šalelėj
svetimoj.
Tu kryžių lentose
slapyvardžiais rymodama.
Išliksi tol, kol
tilpsi bent širdy vienoj.
***
Gyvenimo mirksnis
tavam delne
išjausti tokią trapią
akimirką,
išragauti kaip ilgo
stovėjimo vyną,
išmedituoti su
įsivaizduojamom variacijom,
surišti dabartį su
menamom,
kažkada išgyventom
detalėm,
kad suvoktum ką iš
tiesų turi,
kad suprastumei ko
viliesi.
Liepa
Audrų aplaužytom šakom
Stovi ji tvirtai į
žemę įsikibus
Kas, kad mintimis
pilkom
Lūkesčių savųjų ežeran
įbridus.
Lauks pavasario su
virpuliu šerdy,
Lauks paukštelio
parskrendant į veją.
Kas, kad daugel metų
liko praeity,
Kas, kad dienos metus
veja.
Na ir kas, kad daužosi
piktai
Vėjo gūsiai į kamieną
seną.
Ji žaliom svajonėmis
tiktai,
Ji tik tai viena
viltim gyvena.
Pamaitinti bitę
ūžiančią šalia,
Savo žiedus jausti ant
ligonio stalo.
Būt pavėsiu ir
užuovėja saugia
Nuolat taip, taip ligi
galo.
Laukianti meilės
Aš be kaltės kalta,
Kad be tavęs gyvent
nemoku,
Kad ieškau tavo balso
Kiekvieno lapo
šnaresy.
Kiekvieną dieną
mintyse aš tango šoku,
Paskendus laukime ir
ilgesy.
Aš be kaltės kalta,
Kad tavo veido
nepažįstu,
Kad ieškau jo tarp
Tūkstančio kitų veidų
Ir vėl, ir vėl prie
ištakų sugrįžtu
Ir visada jau
padalintą obuolį randu.
Dainon sudėt man
neužtektų žodžių,
Kuriuos kalbėčiau tau
vien akimis,
Kad prisiglausti
negandoj galėčiau,
Ne tik sapnuos, ne
vogčiomis.
Dalintis duonos riekę
nors ir paskutinę,
Vaikuos girdėti
muzikos garsus
Išmokyt juos mylėt
Tėvynę
Ir širdyse nešiot
namus.
Sėdėti po darbų pečius
surėmus,
Žiūrėt į dangų, skęst
jame.
Ir net tuomet, jeigu
mirtis išeis atėmus,
Jausti, kad esu tavęs
pilna.
Motinos laiškas
Surinksiu strazdanas
nuo tavo kūno,
Tarsi žvaigždes
skaičiuosiu, nepailsiu.
Tiesiu keliu aš būsiu
tavo kojoms,
Šaltinio vandeniu
suskirdus lūpoms.
Šalta ranka
paglostysiu karščiuojant.
Žodžiu užklosiu,
švelnumu liūliuosiu.
O kai manęs nebus,
Aš žaluma pavasario
sugrįšiu,
Kad tavo akys
pailsėtų.
Skaidrių spalvų gėlėm
žydėsiu
–
Širdis tavoji, kad
nediržtų.
Rudens gausa ant tavo
stalo,
Žiemos ramybėje
tylėsiu.
Kad būtum, kad
mylėtum,
Kad šilumą
dalintum.
Pavasaris kaime
Tos amžinos pavasario
varžytinės,
Sustoję medžiai
galynėjas,
Kuris pirma, kuris
didesnį pumpurą sukrovęs,
Kuris greičiau link
vasaros artėja.
Žibutės žiedelis
melsvai susigėdęs
Prie kiškio kopūsto
lapo prigludo.
Ant seno kelmelio
šeškas neėdęs,
O karklo kačiukai nuo
saulės pablūdo.
Štai gandras atskridęs
linksmai sukalena.
Gegutė kukuoja ir
nuolat meluoja.
Perkūno oželis raiste
sumekena.
Vištelė vištidėj
linksmai kudakuoja.
Pavasario džiaugsmas,
pavasario šėlas
Lengvais debesėliais į
širdį suplūsta.
Upeliais suskamba
padūkėlis vėjas,
Pabudusi žemė lengvai
atsidūsta...
Sau
O kas beprisimins
mane, kada išeisiu?
Ar lova, prie kurios
suklupus poterius kalbėjau?
Pati gerai žinau, kad
pasiliekančių neteisiu.
Jiems viską palieku,
ką kažkada turėjau.
Neteisiu tų, kurie
darbuos paskendę
Nepakelia galvos, į
žvaigždeles nežiūri,
Kurie kaip kurmiai
tūno užsisklendę
Ir rodos jiems, kad
per mažai dar turi.
Ar prisimins rasota
pieva mano kojas?
Minkšti žaislai gal
rankų pasiilgs?
Ar sodas prisimins
mane sustojusią
Belaukiančią kol
žiedlapiais prisnigs?
Ar juoko pasiilgs šio
namo sienos?
Nesąmoningų pokštų,
išmonių, draugai?
Gerai žinau, kad du
kartus žmogus tebūna viena,s
O vienišas ilgai,
labai ilgai.
Gal prisimins mane
neužmirštuolių keras?
Baltam rūke nutilęs
pievų kuždesys?
Labai gerai žinau, kad
pasiliekantiems negera.
Kad juos ilgai
klampina ilgesys.
Ar pasiilgs upelė
vienišos širdies plakimo,
Kada tirpau iš
džiaugsmo vandeny?
Gerai žinau, nuilsę
nuo laukimo
Jei jaučia, tai
vadinasi gyvi.
---------------------------
O jau tenai, beribiuos
toliuos,
Kur nepasiekia žemiška
vėsa,
Priglusiu aš prie tų,
kurie ramybės guoliuos
Plevena amžina, tyra
šviesa.
Dalia
TARAILIENĖ
Amžinoji skola
Kartą sena čigonė, degančių akių Karmen,
Man sakė:
–
Tavo rankos geros bus tik tam paskirtos,
Kas mokės jų grožiu džiaugtis amžinai.
Tavo gilios akys, žavios, paslaptingos,
Ras kitas akis, taip degančias karštai.
Rodo rankų raukšlės
–
ilgai tu gyvensi.
Daug patirsi džiaugsmo, dar daugiau skausmų.
Atvertė kaladę:
–
Štai tavoji
laimė!
0 prie jo dama ši, žinoma, tai tu!
Vėl pabiro kortos, daug jinai kalbėjo,
Daug žadėjo laimės ateities kelyj.
Ir staiga nutilo, giliai pažiūrėjo,
Ir pasakė:
–
Eik! Ji rasti
tu turi!
Tu matai, jis laiko
rankoj kalaviją.
Tai tvirtybės
simbolis, ženklas jo garbės.
Jei reikės už tave
viską padarys jis,
Viską paaukos.
Ranka nesudrebės.
Eik! Čigonė žino,
tiesą jeigu sako.
Eik greičiau, nes
laimė būna juk trumpa...
0 kai rasi, grįžki
padėkot prie kapo.
Cha! Čigonės kapo
nerasi niekada.
***
Aš būčiau tau ištikimąja Penelope,
Aukočiausi kaip broliams Antigonė,
Mylėt galėčiau Kleopatros meile,
Ir išdidi būt sugebėčiau kaip Aurora.
Gal tau nereikia meilės, nevertini ištikimybės.
Tau išdidumas ir pasiaukojimas
–
tai niekis.
Jausmų banga tau ga būt kasdienybė,
Ir aš nesu koks idealas tau ar siekis.
Bet tu slėpt kažką,
ne viską pasakai man,
Juk akys dega,
žybčioja aistringai.
Ir pajuntu kaip virpa tavo
rankos
Su manosiomis, glamonių
išsiilgusiomis, susipynę…
Atsisveikinimas
Mylėk
mane, mylėk mane,
Nors ir toli, nors ne šalia.
Dar prisiminki kai kada,
Kad gyvenau ir aš
tokia...
Mylėk
mane, užmiršk mane.
Kitiems užmiršk. Ne sau! Ne. Ne.
Svajonėse lankyk, sapne,
Atskriski vėju pas mane.
Deja.
Iliuzija viena.
Nėra tavęs daugiau, nėra.
Esi
ne man, žinau gerai,
Turiu užmiršt tave visai.
Užmiršt
tave kitiems, ne sau.
Juk
aš tave visur matau.
Matau girdžiu ir... neturiu.
Ir vis tik širdyje myliu.
Telieka man tava
daina,
Prisiminimų išausta,
Ir atsisveikinant, staiga,
Ištryškus ašara karšta...
***
Kai kelio dulkės nusės ant blakstienų,
Kai sąžinės priekaištai taps netikri,
Tada gal sugrįšiu per rudenio pievas,
Tada gal paklausiu: „Ar tu dar
myli?“
Ar atmeni brėkštantį rytą ir dieną,
Takelį išmintą lig upės versmės,
Ir pasaką seną, nuskintą purieną,
Ir aidą graudingos lakštutės giesmės?
Ar atmeni klonius, šilus ir pelkynus,
Kur rinkom žibuokles, ieškojom žalčių.
Svajones kur audėm, mintims gi, paklydus,
Pajusdavom virpesį savo širdžių?
Prabėgo, pradingo tas vasaros sapnas.
Tik
liūdesio pilna suspausta širdis.
Vėl kelias dulkėtas ir tolumos blankios.
Ramybės nėra! O kur tu esi?
Odė
meilei
Aš
meilė.
Aš
vienintelė
tokia.
Ir man nereikia jokio kito vardo.
Tegul šioj
žemėj
daug karalių
bus,
Bet meilė
vis tiktai pasaulį
valdo.
Meilė
–
tai ne laikmečio
mada.
Meilė
–
dėkui
Dievui – mums gamtos skirta,
Ir tai vienintelė
gal tokia dovana,
Kuri nuo amžų
ta pati ir vis nauja.
Nevadink
to meile, tai ne ji,
Jei rytojaus dieną
ji išduoda.
Jei ji trumpalaike ir pigi,
Jeigu mylinčiam
nėra
paguoda.
Kas ta
meilė?
Pagarba, rimtis,
Džiaugsmas,
ilgesiu alsuoja,
Vienas kito perskaityt mintis,
Viens kitam būt
kasdienine duona.
Užsimerkt
prieš
menkniekius pilkus,
Neišgirst
karčių
pagiežos
žodžių,
Skausmą
dviese
padalint perpus,
Stengtis
pamatyt aplink vien grožį.
Jei ji
tikra ir neveidmainė,
Padės
bet kokią
naštą
nešt.
Juk meilė,
tai
šventa
dievaitė.
Su ja
skaitytis turim mes.
Ji ta
melsva svajonių
paukštė,
Lyg Feniksas pakils is pelenų.
Ji pasaka. Iš
begalinio aukščio
Pažers
įsimylėjusiems
skambių
garsų.
Bet juk atūžia
kartais pikti vėjai,
Perkūnai
trankos, blyksi
net
žaibai.
Ar neišgasdina jie
meilės
fėjos,
Ar nepabūgs ji
darganos nūnai?
Jeigu
tikra ta meilė
–
Visagalė.
Ji nugalės
šimtus
piktų pulkų.
Bet tuoj palūžta
ir jėgų
netenka,
Jei meilės
išdavikas
šalia
bus.
Jei meilė
bus menkesnė
už
aguoną,
Jei panaši
į
purvinus lašus,
Tokių
gal
šimtas
ar daugiau net bus...
Neverta, kad jai priesaika būt
duota.
Aš meilė.
Aš vienintelė
tokia.
Ir man nereikia jokio
kito vardo.
Tegul
šioj
žemėj
daug karalių
bus,
Bet meilė
vis tiktai pasaulį
valdo.
Palanga
Palanga man primena
tave...
Kai kada ji liūdesio pilna,
Kai kada raminanti, gera.
Palanga man primena tave.
Bangos glamonėja čia mane,
Tarsi tu tam nuostabiam sapne...
Bet išnyksta sapnas ir svaja...
Bangos glamonėja čia mane.
Lieka tiktai kopų vienuma.
Kažkur traukia vis širdis mane,
Akys ieško, bet aplink... Deja!..
Lieka tiktai kopų vienuma.
Prašymas
Sugrįžk greičiau ir medžiai ims vėl sprogti.
Sugrįžk greičiau. Ir kaltis ims žolė.
Sugrįžk greičiau, per ilgesio upokšnius.
Sugįžk greičiau, kaip grįžta volungė.
Atnešk ramybę man, ne amžiną laukimą.
Atnešk ramybę man, širdis ir taip sunki.
Atnešk ramybę man, tą nuostabų dvelkimą.
Atnešk ramybę man ir būki su manim.
Sudaužyta meilė
Ką aš padariau, ką aš
padariau!
Pati savo rankom meilės taurę sudaužiau.
Nuskyniau gražiausią savo sodo gėlę,
Kurią sodinau, laisčiau ir... nepagailėjau.
Algirdas VASERIS
Baltijos jūrai
Nei tu sena
– tik bangomis
raukšlėta.
Nei tu jauna
– tik
žydruma
dangaus skaisti.
Kai vakaras tau peršasi
Naktim
žvaigždėta,
Ko lyg jaunamartė
kaisti?
Gailies
visų, ištikimoji tu vilioke,
Iš tolių
nuostabiausių grįžtam prie tavęs.
Nepriekaištaudama,
Nuo
rankų toldama, atleisti moki
Buvusias
ir būsimas kaltes.
Džiaugiuos, kad tau nesu bereikšmis –
Aitriau
dar manasis likimas apkarstų.
Banguže
gaivioji, gintarėliais ateikš tu...
Sakmę
nuostabią įsupusios žarstot
Nuo
žvejo Kastyčio laikų.
Sutarsim, kad nori, dėl visko sutarsim –
Svetur,
melsvoji, daugiau aš nevargsiu:
Ten
audros tornado – tegul jas perkūnai...
Nelaisvėje augę, negi Laisvę užarsim?
Nors
visko šioj Žemėje būna.
(1986 07 17)
Ko nesiliauja?
Gimtine,
tu amžinai
man duotas
Rugio balzganas
akuotas,
Tėviškėn
dulkėtas
kelias.
Dabar esi tik laukas
žalias,
Tik karvių
atrajojančių ramybė...
Kilsiu jau kilsiu iš
sujaukto migio,
Tarsi merga
apsileidusi,
Tinginystės saldybėje
leipėju,
Ir mėgaujuos sapnais
spalvotais –
Nebesančiais senelio
sodais,
Kokia jie vertybė
patvari...
Gimtine,
tave nors suartą,
Turiu.
Tiktai,
ar daug čia mano padaryta –
Vaikystė
aidu besugrįžta.
Saulėje
įkaitęs dusina miesto asfaltas...
Išsakyk,
žemele, mano kaltes.
Grožėtis
tavimi galiu. Tiek ir bemoku:
Prigesęs
bitės džiaugsmo šokis,
Vien
zvimbesys įspėjantis...
Neįgeltas, dar ne –
Tad ko
nesiliauja sopėti?
(1987 03
22)
Nepasisekusi saviaukla
Viduržiemy norėjo rožė
Šiltnamio saulės –
Tegul kitus šalčio
adatos gelia.
Juodžemio drėgno
geidavo,
Erdvės,
Niekam daugiau
nepriklausančios.
Vasaros vėjas glotnus
tiko rožei,
Alpstančiai nuo žmonių
Susižavėjimo.
Svaigo rožė nuo meilės
Visais metų laikais.
Pati nemylėjo nieko,
Savam grožiui
tesiaukojo.
Nesuprato rožė, kodėl
ją
Nuskynė.
Nustebo pradėjusi
vysti...
Šiukšlių mašinon
patekusi,
Suaimanavo:
Kokia išdavystė!..
Kaipgi dabar aš
atrodysiu,
Kai į mane karalaitis
žiūrės?!
(1986 03 05)
Priekaištai sau
Iššvaisčiau jaunystės turtus,
Nieko
neliko amžinybei.
Net prie
meilės kryžiaus
Nesidaviau prikalamas.
Maniau:
nugalėsiu
Visus
šėtono kuždėjimus,
Jeigu
tokie pasitaikytų.
Taip ir
likau gyvenimo kelkraštyje,
Niekam
neužkliuvęs, nepastebėtas...
Ir nė motais man buvo,
Kad aš,
iš nuostabos apmirusia siela,
Nesigrožiu netgi, kai žuvėdros
Pražysta
visu būriu
Pačiame
ežero viduryje.
Nekeista,
Kad
žiedas toksai
Panorėjęs gali kilti į dangų,
Kilti,
sugrįžti vėl
Prie
puokštės bendros
Ir
jausti:
Žydinčiam turėti sparnus
Yra
daugiau negu gerai.
Ar ne
taip, pelėdgalvi nesutupėtas?
(2007 03
21)
Jurgis VERŠAUSKAS
Kas tai tas žodis
kažkas
Kažin kas susisuko,
susipainiojo, susipynė jo sąmonėje. Jausmai ir mintys blaškosi
ir nerimsta. Sėdi sau ir galvoji, kaip čia išgyvenus, išbridus
iš tos nuogos ir liūdnos realybės. Diena iš dienos vis tas pat
ir tas pat. Jo dūšioj šėlsta
nesutramdomi, nesulaikomi ir nenuspėjami dalykai. Kur pažvelgsi,
–
visur nerimas, nepastovumas, išklibusių sielų aimanos, abejonės
ir dvejonės. Norisi kažkur išeiti, išvažiuoti, išplaukti, o gal
išskristi. Išskristi kaip paukščiui į mėlyną žydrą padangių
nežinią. Eičiau eičiau ir nesustočiau. Bėgčiau bėgčiau ir
nesugrįžčiau. Į tamsią naktį, pasidabinusią žibančiom lyg perlai
žvaigždėm. Visur matoma, bet nesuprantama mėnulio šviesa.
Supasi, liūliuoja, migdo naktis visą žemelę.
Jis
sėdi ir mąsto: „Padėsiu tapyti, rašyti, daug daug skaityti.
Paimsiu fotoaparatą ir išeisiu su juo ant nuogo peties į dienos
šurmulį. Išvaikščiosiu visas gatves ir gatveles. Išplaukiosiu
visas upes ir upelius. Pamąstyk, kiek daug grožio ir stebuklingo
jausmo, vadinamo palaima.“
Viena
tūkstantoji sekundės ir jau kažin kas suspurdo, supleveno ir
sujudo jo neramioj sielos kertelėj. Kova. Amžina kova už būtį.
Išgyventi išgyventi. Nepasenti ir nenusiristi į suteptą,
sumaigytą niekšybių būtį. Vis tik kaip nuostabu, žavinga ir
miela širdžiai, kai aplanko ramūs ir svajingi sapnai. Sapnai
sugrąžina į nuostabiai ramią ir įvairialypę, įvairiaspalvę
vaikystę. Sapnai prikelia siaubingai karštą meilę. Tas
įvairialypes ir įvairiaspalves mergaites, merginas ir moteris.
Perluose paskendusios jųjų krūtys. Plastiškai vėjo kedenami
įvairiaspalviai plaukai. Spindinčios akys ir krūtys, veidai. Jų
labai daug. Labai labai daug. Jos buvo, – tai šventa tiesa.
Šventa realybė. Jos tam ir sutvertos, kad visa tai turėjo būti.
Išbučiuotos, išmyluotos ir išglamonėtos iki sąmonės aptemimo.
Kokios nuostabios jųjų krūtys. Švelnus prisilietimas prie jųjų
stangrių spenelių ir lyg žiežirba nuskausmintas rankų jaudulys,
suvirpanti siela. Prasiskleidžia sąmonė lyg pro kokį didžiulio
žolyno lapų gausumą. Mąstai apie savo artimuosius, draugus ir
pažįstamus, apie laimingus ir nelaimingus. Mąstai apie mažus ir
didelius, apie jaunus ir nusenusius. Visi jie iš nežinomybės ir
praeities, iš realybės ir ateities. O gal vis tik kas nors
išliks? Gal tos nuostabios kasos, lieknas ir laibas liemuo,
nuostabiai lanksčios ir lieknos kojos, laibos ir svaiginančios
krūtys, karšti ir siaubingai svaiginantys bučiniai ir glamonės
dienos bruzdesyje ir nakties šventoje tyloje? Gal dar kas nors
sugrįš, pasikartos? Gal dar sužibės sielos stygos, užgros? Gal
dar ir dar šoksime tango mėnesienoje?
Vladas
U.
Atėjo meilė tarsi
gaisras
Atėjo meilė tarsi
gaisras
Ir uždegė mane ta
neramia liepsna,
Kuri nudegino taip
skaudžiai,
Kad noris ne širdim
dainuot, bet verkt...
Toli žvaigždynuos
pasiklydus mano meilė,
Ji šviečia iš toli,
paskendusi rūkuos,
Neranda kelio ji, nes
kelias akmenuotas,
Nes skiria mus
sraunioji upė, miškai ir žalios pievos...
Atmintis
Aš pamenu galingą jūrą
Ir šėlstančias šaltas
bangas,
Kai mudu vaikščiojom
pajūry,
Pamiršę kelią į namus.
Aš pamenu pajūrio
smėlio kopas
Ir bučinius Tavus
karštus,
Kurie tarytumei
karštoji saulė
Nusvildė mums
liepsnojančias širdis.
Kai pamatau aš
šėlstančias bangas,
Širdis man ašarom
pasrūva,
Norėtus apkabint man
jas
Ir išbučiuot kaip tą,
kurią kadais mylėjau.
Vasaros diena
(meilės giesmė gamtai)
Virpa paukštis nuo
giesmių,
Žiogai čirpina smuiku,
Koks žavumas tarp
pievų,
Tarp rugiagėlių
grakščių.
Imk, nors gulk ant
nugaros
Ir ištiesk rankas
šalin,
Apkabink žaliąsias
pievas,
Glamonėk dangaus akis.
Koks vaiskumas to
dangaus,
Koks švelnumas tos
dienos,
Noris širdį apramint,
Prie šaltinio, prie
skaidraus...
Mėlynos akys
Kai mėlynų akių
skaidrumą
Aš pajutau savoj
širdy,
Jaunystė atplaukė kaip
vėjas,
Kaip ežero banga
skaidri.
Ir vėlei matosi man
toliai
Ir vėl vaidenas man
keliai,
Kuriuos pirmoji meilė
dovanojo,
Kurie širdį kasdien
rusena
ir gūdžioj
nakty sapnuojas...
Ir muzika švelni
užpildo erdvę,
Ir traukinys, kaip
viesulas, mus neša,
Ir vėjas mums laukų
kedena plaukus,
Ir rišasi kalba, kaip
upė tyliai ji srovena...
Greit bėga laikas,
tartum žaibas,
Ir saulės diskas
raudonuoja švelniai švelniai,
Greit traukinys sustos
ir skirtis laikas,
Ir akys mėlynos
pradingo amžiams,
saulei
nusileidus...
Tik Tau
Seniai praėjo dienos
tos,
Kurios mus šildė ir
gaivino.
Pradingo meilės
riteris puikus
Ir nieks jų pėdsakų
nežino....
Ir liūdesys sukausto
širdį
Ir norisi pasiekt
Tave,
Kur Tu esi, kur Tavo
veidas?..
Tik Tau vienai
meldžiuos, tik Tau.
Koks vis dėl to
žiaurus likimas,
Kaip drasko širdį
liūdesys,
Ateik greičiau, Tu
nežinion pradingus,
Mana kančia, mana
viltis.
Kai Tu ateisi, aš
bučiuosiu
Tavas rankas, Tavas
akis
Ir Tau vienai dainas
dainuosiu,
Tik Tau mana gyvybė
priklausys.
PANAUDOTA
LITERATŪRA
BERESNEVIČIUS, Gintaras. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos
žodynas. Vilnius : Aidai, 2001. 110 p.
DUNDULIENĖ, Pranė. Pagonybė Lietuvoje : Moteriškosios dievybės,
Vilnius : Mintis, 1989. 164 p.
MATULIS,
Rimantas. Hiperborėjų Apolonas, šventos upės ir Lietuvos vardo
kilmė. Lietuvos aidas, 2007, vasario 22.
KLIMKA,
Libertas; KAVALIAUSKAS, Stasys. Senovės lietuvių deivės ir
dievai. Panevėžys : Amalkeros leidyba, 2005, 59 p.
NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. Vilnius : Mintis,
1998, t.1.
533 p.
SKROBLAS.
Gegužė: žalio ūko migla [interaktyvus].[žiūrėta 2007 m. kovo 30 d.] Prieiga per
internetą :
< http: //www.dangus.net/news/nauja487.htm>.
|
2008
metai
|
SKAMBA ŽODŽIAI
PRIE ĄŽUOLO SENO
Vilniaus Pilaitės
gyventojų ir jų bičiulių
kūryba
Pilaitės „Poezijos
pavasaris’2008“
DEDIKUOJAMAS
MAESTRO
VYTAUTUI KERNAGIUI:
Dainuojamosios
poezijos pradininkui
Ir
visiems nevaržomos dvasios disidentams
Leidykla SAVO
Vilnius 2008
UDK
888.2(082) (05)
Pi
58
Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė
„Skamba
žodžiai prie Ąžuolo seno“
Sudarė
Angelė Šarlauskienė
Leidinys išleistas iš 2 % fizinių asmenų pajamų
© Pilaitės bendruomenė, 2008
©
Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2008
© Viršelis, iliustracijos
Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2008
© Pilaitės
bendruomenė, 2008
PRATARMĖ
Mūsų
krašte Poezijos pavasaris, virtęs kasmetiniu renginiu,
neužleidžia pozicijų. Jis vienas iš įspūdingesnių ir vis dar
populiarus. Jo sumanytoja Rašytojų sąjunga. Nuo 1965 metų
antroje gegužės pusėje Poezijos pavasario posmai aidi visuose
Lietuvos kampeliuose. Jis jau 44-asis Lietuvoje, o Pilaitėje
rengiamas šeštą kartą. Šio renginio proga, pradedant 2004
metais, yra išleidžiama Pilaitės gyventojų kūryba ir ruošiami
Poezijos pavasariui skirti renginiai, pilietiškumo prasme
aktualiomis temomis. Šiam Poezijos pavasariui Pilaitėje skirtas
leidinys kiek kitoks, nors kaip ankstesnieji, pasirodę „Pilaitės
giesmininkų“ pavadinimu (išėjo keturi rinkiniai, kuriuose
Pilaitės gyventojų kūryba). Jame publikuojama iš svetur prie
šios šventės prisidedančių dalyvių kūryba, o pavadinimas rodo
renginio temą.
„Skamba žodžiai
prie Ąžuolo seno“
– tokia „Poezijos
pavasario`2008“ Pilaitėje tema. Pats leidinys tokiu pavadinimu
ir renginys dedikuojamas Dainuojamosios poezijos pradininkui
Lietuvoje Vytautui Kernagiui ir visiems nevaržomos dvasios
disidentams.
Maestro V.
Kernagio ankstyva netektis paskatino Pilaitės kuriančią
bendruomenę dar kartą pažvelgti į savo praeitį, atsigręžti į
savo tautos eiliavimo šaknis – pamąstyti, kas skatina lietuvius
taip gausiai eiliuoti (statistika liudija: tarp lietuvių
grožinės literatūros žanrų pirmauja poezija, beveik pusė tokių
kūrinių – eilės). Poezija, kaip kūrybos reiškinys, nežengia koja
kojon su konjunktūra. Bet nežiūrint to, ji gyva. Eiliuojančių
gretos nemažėja, nors dabartinė šalies ekonominė ir dvasinė
padėtis nepalanki poezijos kūrėjams – šis žanras reikalauja
pakylėtos būsenos ir tam tikro nusiteikimo. Greta kyla
klausimas,
kodėl kuriama poezija ir ką ji žmogui
reiškia?
-------
Penktasis iš
eilės Pilaitės gyventojų kūrybos rinkinys pavadintas „Skamba
žodžiai prie Ąžuolo seno“. Ar ne Ąžuolas įsivaizduojamas
lietuvių tautos patriarchu, prie kurio galime pasijausti kaip už
stipresnio ir galingesnio nugaros? Ar ne prie jo glaudžiamės,
kai norime būti išklausyti ir paguosti, kai trokštame su kažkuo,
kas mus tikrai suprastų ir atjaustų, pabendrauti? Pavyzdžiui,
anksčiau labai svarbiais genčiai klausimais indėnai eidavo
pasitarti su savo medžiais. Šį kartą ir mes einame pasitarti su
savo medžiu, patriarchu Išmintinguoju ir Galinguoju ąžuolu,
plačiai išsikerojusiu mūsų pačių sieloje. Ar jis nesuteikia
stiprybės? Ar prie jo prisiglaudus,
nepasijuntama pasaulio, o gal ir visatos kūrėjais, tikraisiais
savo likimo šeimininkais? Taigi šis simbolis tarsi
suburia Pilaitės kūrėjus ir jų bičiulius prie įsivaizduojamo
seno Ąžuolo, kuris gali būti regimas kiekviename tuštesniame
Pilaitės miškelio kampelyje. Beje, čia ąžuolas ar ąžuolėlis
labai retas (tik vienas įspūdingas Belūnų miško ąžuolas,
įtrauktas į saugotinų gamtos paminklų sąrašą; dažniau
karaliauja pušys), todėl jis labai reikalingas, kad pasijaustume
vieningais, stipriais, galinčiais sau ir kitiems padėti.
Nebebūtinai visiems tokiu atramos ir stiprybės simboliu gali
būti Ąžuolas. Jį gali atstoti ir kitokie medžiai, ir ne tik
medžiai. Pagaliau ne taip ir svarbu, į ką remiamės, svarbu, kad
turime į ką atsiremti. O ar
metaforomis lytėdami medžius, kuriems prigijusios pačios
geriausios savybės, nesutvirtėjame, netampame pakylėti? Ar tada
neaplanko palaimingo sielos polėkio platybė, kai ji veržiasi iš
rutina slegiamos krūtinės ir po savęs palieka nuoširdų žodį
– ryškų potėpį pilkoje mūsų
būties kasdienybėje?
Kas
žino, ar kada nors ateityje poetinis žodis nebus vietoje aukso?
Juolab, kada augančią kartą sparčiai užvaldo tik virtualaus
bendravimo įprotis, kuris grobia laiką, atpratina intymiausiai
atsiverti popieriaus lape? Ar toks žmogiškas gebėjimas, kaip
eiliavimas, negali būti pamirštas?! Dažnai ką turėjome,
suprantame, kai prarandame. Kartais nedidukas kelių žodžių
tekstas savo poveikiu pačiam ir kitiems gali atstoti storiausią
knygą. Ar vien dėl to neverta sergėti ir puoselėti mūsų įprotį
atsiverti eilėmis.
Keletas žodžių
apie maestro Vytautą Kernagį (1951–2008).
Vytautas Kernagis laikomas Dainuojamosios poezijos pradininku.
Maestro sukūrė virš 200 dainų pagal savo ir kitų žodžius. Jis
buvo daugelio muzikinių grupių ir kolektyvų narys, net jų
įkūrėjas: Aisčių (1966–1968
m.), Rupių miltų (1970–1973
m.), kabareto „Tarp girnų“ (1979–1983
m.), Dainos teatro (
1985–1991
m.). Be jo, kaip vedančio, neišsiversdavo didieji muzikos
renginiai, televizijos laidos.
Maestro širdyje
meilę poezijai išaugino mūsų poezijos milžinai. Tai Vincas
Mykolaitis-Putinas, Vienožinskis, Ona Baliukonytė, Marcelijus
Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda. Jo širdį
ilgam buvo užkariavusi ir Dalios Saukaitytės poezija. Žavėjo
Juozo Erlicko eilės. Suprasti poezijos galias Maestro, kaip ir
jo klasės draugus, entuziastingai mokė lietuvių ir literatūros
mokytoja Alma Abraitytė. Netradiciškai žvelgti į poeziją V.
Kernagis pradėjo mokydamasis Lietuvos valstybinėje
konservatorijoje, kur studijavo aktorinį meistriškumą. Jis
įsidėmėjo dėstytojos aktorės Stefos Nosevičiūtės žodžius –
poezijoje egzistuoja loginis nuoseklumas, ir to pats ėmėsi
ieškoti ir surado. Anot jo, kiekvienas eilėraštis turi savyje
užkoduotą melodiją, kurią belieka atkoduoti. Vytautas Kernagis
ir pats kūrė eiles, bet dažniau muziką kurdavo kitų autorių
žodžiams. Pirmoji V. Kernagio daina, kuriai muziką atkodavo,
buvo V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Margi sakalai“.
Maestro V.
Kernagiui vartus į didžiąją šlovę atvėrė filmas „Mažytė
išmintis,“ pasirodęs 1971 metais (režisierius Andrius
Araminas). Čia jis vaidino jauną gelbėtoją Beną, kuris
dainuodavo grodamas gitara. Nors iš keturių filme atliktų dainų
tik dvi dainos sukurtos pagal Maestro žodžius, iki šiol daugelis
įsitikinę, jog V. Kernagis visų keturių filme skambančių dainų
tekstų autorius (kitų dainų žodžiai: „Išdžius upeliai,“
„Praskrido drambliai“ priklauso jo bendražygio, bičiulio muziko
ir poeto Olego Zacharenkovo plunksnai).
Iš tikro šiame filme V. Kernagis
vaidindamas Beną suvaidino save
– laisvę mėgstantį,
linkusį kitaip gyventi ir mąstyti. Kultiniu iš šio filmo tapo
posakis: „Benai, plaukiam į Nidą!“ kuri siejosi su nuo nieko
nepriklausoma laisvės ir didžių svajonių oaze. Šie žodžiai tapo
Nidos muzikos festivalių šūkiu.
Nuspręsta, šį pavasarį (gegužės pabaigoje ir birželio pirmomis
dienomis) iš Vilniaus iki Nidos plukdyti Beno skulptūrą
–
laisvo ir ieškančio jauno žmogaus simbolį–
ir ją pastatyti pamaryje
Maestro yra
prisipažinęs, kad jam, kaip ir kitiems „Brodo“ kartos atstovams,
imponavo hipių (dar vadinamų „gėlių vaikais“) judėjimas.
Judėjimas kilo JAV praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Jis buvo prieš vartotojiškos visuomenės vertybes, karus (tuo
metu JAV kariavo su Vietnamu). „Brodo“ karta
sekė hipiais. Todėl jos atstovai, kaip ir hipiai, taip pat protestavo.
Šiuo tikslu prieš keturis dešimtmečius jie auginosi ilgus
plaukus, dėvėjo plačias kelnes, džinsus, vilkėjo gėlėtus
marškinius ir sėdėdavo su gitaromis ant suoliukų priešais
sovietinio saugumo langus „brode“ – dabartiniame Gedimino
prospekte prie Lenino aikštės brandindami asmenybės laisvės
idėjas, kurios Vakaruose buvo sukėlę ženklią nepasitenkinimo
bangą prieš įsitvirtinusias vertybes. Galiausiai visa tai
iššaukė kultūrinę revoliuciją. Žodžiai ir muzika (rokas) buvo
virtę pagrindiniu hipių ginklu. Hipių judėjimas pasauliui paliko
nemažai įspūdingo švytėjimo roko muzikos žvaigždžių. Jos
susilaukė pasekėjų visuose pasaulio kampeliuose. Tarp tokių
ryškiausiai suspindėjo Britų roko muzikos grupė „Beatles,“ kuri
buvo dievinama „Brodo“ kartos atstovų. Tiesa, mūsų gėlių vaikai,
palyginti su kitų šalių, neišaugo iki aktyvių disidentų. Anot
Maestro, jie neišėjo į gatvę ir
nereikalavo ženklių permainų, labiau buvo kameriniai
disidentai – grupelėmis rinkdavosi į
uždaras erdves: butus, sales ar kitokius plotus. Iš „Brodo“
kartos ryškiausiai išsikristalizavo V. Kernagis, – iki
išskirtinio talento ir savito poezijos atlikėjo. Jis davė
pradžią Dainuojamajai poezijai, kuri spėjo išsišakoti į daugelį
srovelių, vis dažniau susiliejančių į ženklius bardų
festivalius. Sovietmečiu jauniems žmonėms, siekusiems gyventi
kitaip, nei piršo Brandaus komunizmo statytojo kodeksas,
Dainuojamoji poezija buvo tarsi vėtrungė metaforų pagalba
kreipianti išbristi iš visuotino susitaikymo su vergoviška
dvasios padėtimi.
Kas ir kur
nedainavo V. Kernagio atliekamų dainų?!
Atrodo,
Vytautas Kernagis ir
toliau liks ryškiu ieškojimų ir atradimų simboliu.
Moksleivių
kūryba.
Rečiau eiliuoja Pilaitės moksleiviai. Priežastys numanomos –
laisvalaikį užvaldęs kompiuteris, įtemptas pamokų tvarkaraštis,
užklasinė veikla, kartais laiku ir vietoje neatsirandantis
suaugusių-artimųjų ir mokytojo padrąsinantis žodis eiliuoti.
Nemažai eilių
yra sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės:
Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija
Rutkauskaitė. Toliau skelbiame jų kūrybą.
Po pertraukos
savo kūrybą pateikė Pilaitės vidurinės mokyklos mokinės sesės
Račkovskytės: trečiokė Augustė ir ketvirtokė Gabrielė, kurių
eilės yra publikuotos „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniuose.
Martyno Mažvydo
vidurinės mokyklos
penktokė
Kotryna Šlėgutės ir toliau kūrybinga.
Tęsiame šios
mokyklos dešimtokės Lauros Bojarskytės miniatūrų pristatymą.
Neišsenka ir
literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės, kilusios iš
Šiaulių, eilių, kurias ji sukūrė besimokydama vidurinėje
mokykloje, skrynelė. Jos eilės anksčiau publikuotos Šiaulių
miesto laikraštyje.
Sielą pamalonina
kiekvienas naujai suskambantis pradedančio eiliuoti ar rašyti
miniatiūras jauno žmogaus vardas. Šįkart iš jaunųjų kūrėjų su
savo eilėmis debiutuoja dešimtokė Mykolė Kasperavičiūtė,
perėjusi mokytis iš Martyno Mažvydo mokyklos į Gabijos
gimnaziją.
Epigrafu
pasirinktas moksleivės patriotinis kūrinys.
Tampa tradicija vietoj epigrafo pasirinkti tvirčiausiai su
Poezijos pavasariui pasirinkta tema rezonuojantį kūrinį. Tai
Ramunės Auksuolės Jūros Vincentos Vaitonienės (ilgametės
pedagogės, gamtos mokslų daktarės) eilėraštis „Lietuvaitei,“
sukurtas jai būnant moksleive. Stebina šios autorės eilės,
kuriose ryžtas matyti laisvą Tėvynę bei ženklūs religijos
motyvai, – tai nelabai būdinga moksleivių kūrybai. Tačiau
nebesistebi poetinės kūrybos pagal amžių netradiciškumu, kai
sužinai, kad tokių eilių autorė stalinmečiu priklausė
antisovietinio moksleivių pasipriešinimo organizacijai, kuri
1950-1954 metais veikė Panevėžyje. Laikraštyje „XXI amžius“ B.
Aleknavičius rašo: „Kartą trys jaunos mokinukės susitiko,
pasitarė ir nusprendė išlaisvinti Lietuvą iš prievartos
grandinių (!). Savo pasiryžimui, tapusiam tikrove, – įkurtai
organizacijai jos davė vardą „Atžalynas“. Tada buvo 1950-ųjų
ruduo. Trys Panevėžio antrosios mergaičių gimnazijos mokinės,
tarp jų Ramunė Dilkaitė (Vaitonienė), pradėjo savo veiklą.
Organizacijos tikslas – įtraukti kuo daugiau bendraminčių ir
platinti atsišaukimus, žadinti tautinę savimonę bei kviesti į
kovą su okupantais“. Organizacija turėjo savo įstatus, įstojimo
priesaiką, himną“. Greitai ši organizacija buvo susekta.
Suaugusių
kūryba.
Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ ir šio rinkinio autoriai savo
eiles jau yra publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais
leidiniais. Eilėraščių rinkinius ar juos rinkiniuose yra
pristatę Ingrida Čepatienė ir Antanas Sviderskas. Pernai rudenį
net dviem rinkiniais išėjo Dalios Tarailienės
–
germanistės ir
visuomenės veikėjos (skautų vadės, neįgalių žmonių piligriminių
kelionių į Romą, Lurdą organizatorės, masiškų pilietinių akcijų
Lietuvoje rengėjos) eilės. Jas kurti pradėjo studijuodama
Vilniaus universitete. Eilės skelbtos įvairiuose leidiniuose
(,,Jaunimo gretos,“ ,,Moksleivis,“ ,,Atgimimas,“ „Respublika“).
Tęsiame jos kūrybos pristatymą.
Į Pilaitės
kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą
parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska,
kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje. Nepadeda
plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės persmelktos
tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina Biekšaitė–Jezerska
yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji ir toliau
pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais
poetiniais prierašais. Kaip ir anksčiau, jos darbai pasirinkti
šio rinkinio viršeliui bei iliustracijoms.
Tęsiame pensininkės
felčerės Danutės Makuškienės eilių pristatymą.
Po kelių metų
pertraukos vėl savo eiles pateikė Antanas Stackevičius –
miškininkas, gamtos mokslų daktaras, šiuo metu atsakingas už
sostinės želdinius. Jis kilęs nuo Anykščių. Anksčiau jo eiles
yra publikavęs Kauno laikraštis.
Iš pašaukimo
dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė
eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos
skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos kūrybos
publikavimą.
Tęsiame Vilniaus
universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado,“
įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario, tiksliųjų mokslų
daktaro Jono Šarlausko kūrybos pristatymą.
Toliau pateikiamos
Pilaitėje gyvenančios lenkų ir rusų kalba kuriančios Pagyvenusių
žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul brandžias
būties įžvalgas.
Tęsiame bardų
(bardas
–
dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje,
tai yra pagal
savo eiles kuriantis muziką ar jas dainuojantis žmogus) eilių
pristatymą.
Lituanisto,
žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas
lietuviškuoju Šekspyru, eilėms muziką be jo kuria ir
profesionalai. Yra pasirodęs ne vienas muzikinis albumas,
kuriame A. Antanavičius atlieka savo eiles pagal savo sukurtą
muziką.
Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų
projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė taip pat bardė.
Ji rašo ir atlieka
dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus
muzikas.
Pirmą kartą
pristatome Pilaitėje gyvenančios ir kuriančios paties garbiausio
amžiaus tarp šio leidinio autorių Irenos Maculevič, gimusios1923
metais Latvijoje, prie Daugpilio, dirbusios vokiečių kalbos
mokytoja, eiles rusų kalba. Ji rašo nuo jaunystės. Jos kūrybą
spausdino Daugpilio miesto laikraštis. Paskutiniųjų metų eilės
dažniausia religijos, amžinųjų vertybių motyvais, bet nesvetimas
ir gamtos poetinis išaukštinimas. Neretai šios autorės eilės
tampa giesmėmis pagal jos pačios sukurtą muziką vargonams,
kurias pati atlieka grodama ir dainuodama. Ši autorė taip pat
gali būti laikoma barde.
Eilėraščių pateikė
žurnalistas, keleto romanų ir apsakymų rinktinės autorius
Algirdas Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.
Į leidinį taip pat
įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos
poetiniai kūrinėliai.
Tęsiame Mindaugo
Bernatonio, gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles
mokykloje, jas rašiusio studentaujant, kūrybą.
Tęsiame Silvijos
Kraučiūnaites eilių, kurias pradėjo rašyti būdama trečioje
klasėje, pristatymą. Ji retsykiais savo kūrybą pateikia Eld
slapyvardžiu internete, puslapyje www. rašyk.lt.
Pristatome naujus
Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino technikos
universitete pramoninę ir civilinę statybą, o dabar fotografo,
kuriančio prozą ir eiles, posmus.
Asta
Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto
ketvirto kurso studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti.
Ji pradėjo kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba
šiame leidinyje skelbiama trečią kartą. Josios eilių galima
aptikti interneto svetainėje www. rašyk.lt.
Debiutuoja žinomas aktorius, režisierius, ilgametis
„Senjorų teatro“ vadovas, puikus poetų klasikų skaitovas,
aktyvus Pilaitės bendruomenės narys Ferdinandas Jakšys. Savo
kūrybą yra skaitęs bičiulių ir artimųjų rate.
Pilaitės
bičiulių kūryba.
Tampa tradicija
paskelbti vieną kitą pilaitiškių bičiulių kūrinį. Šį kartą
tokios kūrybos pateikiame daugiau.
Publikuojame
Antano Viliaus Raupelio, dirbančio Vilniaus kolegijos
Buivydiškių žemės ūkio studijų centre, folkloro ansamblio
„Verdenė“ iš kaimyninių Buivydiškių, palaikančio su Pilaitės
bendruomene glaudžius kultūrinio ir pilietinio bendradarbiavimo
ryšius, dalyvio eiles. Šis autorius savo kūrybą yra skaitęs
Pilaitės Poezijos pavasario ir Pilaitės bendruomenės
renginiuose.
Į šių metų Pilaitės
poezijos pavasarį su muzikine poezijos programa pakviestas
Vilniaus klubas „Gyvieji namai“. Klubas buria prijaučiančius
gamtos išsaugojimo, ekologiško gyvenimo sodybose, laisvo ir
kūrybingo žmogaus ugdymo idėjoms. Jų susibūrimus lydi dainos,
kurioms žodžius ir muziką kuria patys. Daugelis jų piešia ir
tapo. Šis klubas yra išleidęs kūrybos almanachą „Išgirsk savo
širdį,“ du dainų rinkinius „Dainynėlis,“ savo narių kūrybos
dainų albumą „Riedanti saulė,“ surengęs nemažai kalendorinių
švenčių, organizavęs bardų koncertus po Lietuvą.
Šiame leidinyje
pristatome dalies „Gyvųjų namų“ klubo narių kūrybą. Tai Neringos
Vaitkevičiūtės, teisininkės, kilusios iš Kauno, kuri pradėjo
eiliuoti mokydamasi vyresnėse klasėse, posmai. Jos kūryba
skelbta anksčiau KTU gimnazijos, o vėliau „Gyvųjų namų“ klubo
almanachuose. Jos eilės virto dainomis, pateko į šio klubo
dainų albumą „Riedanti saulė,“ dažnai atliekamos šio kolektyvo
susibūrimuose ir šventėse. Kita „Gyvųjų namų“ klubo narė Lina
Antanaitytė eiles rašo nuo vaikystės. Jos eilės taip pat virto
dainomis, kurios įtrauktos į šio klubo dainų albumą „Riedanti
saulė“. Klubo narys Vaidenis Čapskis pagal išsilavinimą yra
geografijos ir fizinio lavinimo mokytojas. Jis eiles pradėjo
rašyti būdamas brandžioje jaunystėje. Anksčiau buvo linkęs
pristatyti kitų eiles, o dabar pats pristato savo kūrybą.
Pateikiame jo eilėraštį.
Dailininkas Stasys
Povilaitis, kurio asmenvardis sutampa su neblėstančios šlovės
lietuvių estrados dainininku, sakosi esantis už pastarąjį
jaunesnysis, todėl prisistato kaip Statys Povilaitis
jaunesnysis. Seniai kuria eiles. Jos išspausdintos krašto
periodinėje spaudoje, poezijos almanachuose, retsykiais eiles
iliustruoja savo paties piešiniais.
Maloniai savo
kūryba dalinasi dailininkas Jaunius Mirnabalis, gyvenantis prie
Kernavės. Jis eiles pradėjo rašyti jaunystėje. Jos publikuotos
laikraštyje „Šiaurės Atėnai,“ atsiminimų knygoje.
***
Dėkojame
atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą šiam rinkiniui.
Dėkingi girininkui
Vytautui ir jo žmonai architektei Živilei Dabriškoms už galimybę
vėl susirinkti vieną iš žydinčio gegužio dienų prie jų namų, kur
Poezijos paukštė šeštą kartą turėtų išskleisti savo sparnus
puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.
dr.
Angelė Šarlauskienė,
( Pilaitės bendruomenės kronikininkė)
Vietoj epigrafo
Lietuvaitei
Tu rymai prie
lango, lyg lieknutė nendrė.
Mintimis skendi tu
praeitin brangion.
Melsvos lino akys
ašarose skendi,
Žvelgdamos su baime
nežinios dienon....
Tau šiandien
nemielas senas tėvo sodas,
Sidabru sudrėkę
rūtos po langais.
Ir svirtis
sukrypus verkia, skundžias, rodos,
Kad gimta pastogė
virto ne namais.
Po laukus
plačiuosius viesulai skrajoja.
Dainų pasiilgus tų
savų, savų.
Kurgi vieversėlis,
lydimas artojo?
Kur skambėjims
dalgės tarp gelsvų rugių?
Rudeninės šalnos
lelijas pakando,
Ir pravirko beržas,
paliestas kirvių.
Nulydėjo aidas jo
dejas palengva,
Ir nutilo toliuos
ūkanų blankių.
Ilgesiu alsuoja
tavoji gimtinė.
Ką atneš rytojus? –
Baugi paslaptis...
Tu meldi pavargus
tos žinios Tėvynei
Apie laisvės rytą
ir šviesias viltis.
(1953 02 03)
Ramunė Auksuolė Jūra Vincenta VAITONIENĖ
MOKSLEIVIŲ KŪRYBA |
Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)
Aš laukiu
Laukimas, amžinas
laukimas,
Svajones pavertęs
viltim,
Aš noriu atgal taip
sugrįžti...
Laukimas, amžinas
laukimas,
Aš noriu vėlei svajot
Ir laukt valandos
išskirtinės...
Laukimas, amžinas
laukimas,
Svajones
pavertęs viltim.
***
Iš mano judesių
Virpa noras
gyventi,
Tu viską suprasi
Iš mano judesių,
Aš noriu gyventi
Ir garsiai ištarti:
Iš mano judesiu
Virpa noras
gyventi.
Nebūties sapnas
Kai pavargusios akys
Morfėjaus
Lyg pageltęs ruduo
užsimerks,
Tu negrįši namo iš
Pompėjos,
Ir namai tavo sielos
neras.
Tau neoš šimtametės
alėjos.
Vakarais tau pasakų
neseks.
Tu išėjai su naktimi
ir vėjais
Ir neradai sau vietos
tarp rudens.
Tavęs neras laukuose,
ties bedugne,
Tavęs nebus nei
danguje aukštam,
Tu būsi mintyje
gelsvoj paskendęs
Ir tavo dainą suoks
išskridę angelai...
Aušra
BUČYTĖ
(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)
Politikui
Ar supranti
tautieti
Kad tai dalelė
tavęs
Kad mirtim tu be
Lietuvos
Būtum niekas be
jos.
Nejaugi prarasti
Žadi žemę
brangiausią
Taip sunkiai tėvų
Atsiimtą iš svetimų
tautų.
Jie juk stengės
kovoti
Liejo kraują dėl
jos
Tos mažos ir
drąsios
Didvyrių Lietuvos.
Ir negi vėl viską
Žadi tu sugriauti
Ką statė ilgai
Mūs proseneliai.
Pagalvoki tiktai
Kodėl mes turim
liūdėti
Dėl tavo klaidos
Ir prarastos
Lietuvos.
Prisiminki dar tai
Jog esi tu Lietuvis
Tavo kūnas ir
kraujas
Be šios šalies būtų
žuvęs.
Nes juk tai mūsų
šalis
Mūsų tėvynė
Didžiuojamės tuo
Jog esam čia gimę.
Laura BOJARSKYTĖ
(10 klasė)
(miniatiūros)
Tyliai. Pėdomis
jausdama įšalusią žemę, nuklotą auksiniais medžių lapais, išėjau
toli. Taip toli, kad nebegrįžčiau, kad neberasčiau kelio ten,
kur nieko nebėra. Išėjau, nors bent kartą norėjau grįžti ir
išvysti tavo akyse atsispindinčią mėnulio pilnatį. Atsigręžti
nedrįsau. Bet visu savo kūnu jaučiau, kaip tobulai mes surišti.
Kur beišeitume, kiek benueitume vis tiek, vis tiek jausčiau
tave.
Ir vėl ruduo. Kai
krenta kraujuojančio raudonio lapai, kai oranžine spalva
nusidažo gatvės ir takeliai, kuriuos mynėme kartu, kai šaltis
skverbiasi po drabužiais ir kai sudega visa tai, kas dar tik
turėjo prasidėti...
Lygiai kaip prieš
metus. Kai stovėjome nuogų medžių prieglobstyje ir tylėdami
skaičiavome kiekvieną brangią akimirką, praleistą kartu. Kai tu
tyliai tarei mane apkabinęs: „Tai ženklas“ ir kai kartu tris
vakarus stebėjome pilnatį. Kai sušalusiais pirštais lietei mano
lūpas ir glamonėjai jas akimis, mintimis trokšdamas su jomis
susiliesti.
Ir net tada mylėjau
rudenį, kai tu žvelgdamas į mane savo ledinėm žydrom akim
negailestingai pasakei: „Gyvenk toliau“. Net tada mylėjau šaltus
spalio vakarus ir naktinį jo dangų.
Dabar jau žinau –
viena mano laimės akimirka prilygsta šimtmečiui skausmo.
***
Smulkutėmis sidabro
raidėmis savojoje atmintyje išgraviravau tavo vardą, o
popieriuje, kuris deja nėra atsparus ugniai ir liepsnoms,
degančioms mano neužgęstančioje širdyje, rašau tau apie save. Ir
savo jausmus.
Ji mėgo gulėti
žolėje. Svajoti užsimerkus. Mėgo dovanoti garsą stingdančiai
tylai. Ji nebijojo rizikos, leisdama vykti tam, ko nenumatė iš
anksto. Ir tikėjo, kad stebuklas visada yra arti nevilties. Ji
laukė retų, bet malonių išgyvenimų. Ji nebuvo visiška laisva
– apribota skonio, lytėjimo ir laiko, bet nuolat trokštanti
visko gyvenime. Tęsianti paieškas ne tuštumoje bei poreikyje,
bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Ji nieko nereikalavo. Ji
mėgo dalintis dienos likučiu su besileidžiančia saule. Ir
kartais slėpė savo švelniąją pusę. Ji nesiskundė. Nesakė, kaip
skauda lūpas, prašant, ir akis, verkiant. Ji stengėsi neliesti
lediniams liūdesio paukščiams susukti lizdų jos galvoje. Ir
truputį bijojo sapnų. Kartais ji troško apytuščio kambario su
spyna, kuri skirtų nuo viso pasaulio ir keleto tuščių minučių.
Subjurusią nuotaiką ji kėlė rudenį raškydama obuolius ar
vaikščiodama po miegantį miestą. Ji mėgo atsukti veidą tiesiai į
lietų. Ji retkarčiais leido sau visą savaitgalį tingėti, o
ryte, kol miestas miega, susirangydavo ant palangės ir
laižydavo vaikystės ledų porciją. Laižydavo ir stebėdavo
ankstyvus praeivius.
Ji mėgo užsimerkti
ir klausytis gyvenimo, stebėti kaip plazda drugeliai ar vėjo
vaikomi sukasi lapai. Ji nebijojo kartais išklysti iš kelio,
truputį tuščiai paklaidžiojus, ji tikėjosi rasti tai, ką jau
seniai buvo pametusi, net jei ir nebeprisiminė ko ieškojo. Ji
troško permainų... Ir jausmo, keistai vadinamo santykiu, kuomet
du žmonės būdami kartu pagimdo trečią, nematomą, bet gerai
jaučiamą būtį. Ji tenorėjo jausmo, netelpančio į jokius rėmus ir
paklūstančio tik kūrybos ir gyvybės dėsniams... Dabar tas
jausmas auga jos viduje...
Angelė
JONAITYTĖ
(7
klasė)
Atsibodo
skrajoti
Žmonės!
Debesys
nukrito.
Nereikės
bekilti paukščiais.
Atsibos
sparnai, o kojoms
Nenusilenkia juk aukščiai!
Paskubėkit atsigerti
Iš
dangaus srauniųjų upių!
Pralinguos pro šalį metai –
Žilą
plauką medžiai supa.
Dievų
pašonėje
Žmonės
blaškosi – ieško dievų.
Kur
sustot?
Kur
pažvelgt?
Dievus,
kur išvysti?!
Kilt
ereliais lig pat debesų?
Ar
šešėliais per žemę nuslysti?
O dievai
stovi čia – prie visų...
Nebylūs:
neprakalbinti ir nepagarbinti.
Eilėraščio tylėjimas
Kodėl
tyliu?
Aš ne
nebylė.
Aš moku
žodį paleisti
Lyg
paukštį iš narvo.
Aš
tyliu.
Tyli
ežeras.
Kad
netylėtų upė –
Šnekintų
krantus –
Jie
nepavargtų.
Aš
tyliu.
Tyloje
gimsta eilėraštis.
Jei
neprakalbinčiau –
Liktų
nebylys.
Tada
niekas negirdėtų
Mano
tylėjimo.
Riedantis vežimas
Stora
langinė iš storiausio ąžuolo.
Karšta
širdis, pamėgusi laukimą.
Sena
akis, numintas veidas ašarom
Vilčių
neįveikė, nesurakino.
Metus
sudėjęs į vežimą platų
Troškimas išgabena pilkais sarčiais.
Stora
langinė iš storiausio ąžuolo.
Pabirusios svajonės laiko karčiais.
Ugnies grobikai
Ištiesk rankas
Ir neatverk akių!
Apglėbk minčių platybes!
Ir nebijok aštrių kardų –
Aštriausias virš manęs pakibęs.
Ištiesk rankas.
Tik neatverk akių!
Pajutęs – einame
Prie Gaublio krašto:
Pagrobti ugnį iš dievų –
Sudeginti likimo naštą!
Vienkartinis dosnumas
Žydra
juosta virpantis upelis.
Šilkas į
rankas kvapnus kabinas.
Suklumpi
stačiai ant kelių –
Saują
tyro smėlio pakabinęs.
Jėga
trykštančio šaltinio atsigerti –
Viltį ir
svajones sugrąžinti!
Svarbią
mįslę žemei dovanoti.
Vieną
kartą duoti, šimtą – atsiimti.
Žmogaus
laikinumas
Iš
nebūties per tošies tiltą,
Meldų
voratinkliais nupiltą
Į nebūtį
vėl sugrįžtu.
Manęs
nelieka.
Ar aš
buvau?
Ar aš
esu?
Tik
tiltas stovi nepakitęs.
Toks
žalias ir linguoja į šalis.
Juo eina
kitas –
Laikinas žmogus –
Būties viltis Dievulio knygoj.
Mykolė KASPERAVIČIŪTĖ
(10 klasė)
Ligonės malda ligoniui
Pro miego naktis
ateik,
Prisimink paryčio
darbus,
Negi kalta mane
laikai,
Nematai, gegučių lizdą
raižau?
Prisimink tu, kuris,
be abejo, mylėjai,
Tik kitus pavasarius,
kitus vaikus,
Kitus vieversius,
kitus takus,
Išmokai numirti, kai
reikia atgimti,
Kad niekas
nesutrukdytų
Ramiai priimti
Dievo kaštoną prie
upės.
Tvarsčiai spaudžia,
tik ne tau, mano mielas, juos kedent,
Nes prie tavęs aš
išvis be jų tampu.
Pro debesis, pro
trisdešimt du,
Praeik tiesiai,
neatsigręždamas,
Mano gipsas tau bus
prie pado prilipęs,
Jautiesi nukritęs
tarsi nuo dangaus kopėčių,
Bet tu tik pro miego
naktis ateik,
Prisimink paryčio
darbus.
***
Nuo tos dienos viskas
pasikeitė.
Nebesigirdi katinų,
Kurie vaikščiodavo po
du ir slyvas,
Vėjo numazgotas ir
kreivas,
Baidė.
Nebėra tų, kurie
nakčia ateidavo,
Tada, kai labiausiai
reikėdavo,
Kad kas sužibėtų,
Nes pirštų skylėtų
Angos aptemo.
Vėjas kitoks.
Iš rytų, ne iš
šiaurės,
Nelankydamas kiaunių,
Atlekia.
Ir plaukai į šalis
nesisklaido,
Lapai pakibę,
Tarytum ant siūlų,
Nekrenta.
Kaukas tu.
Mano mažas kaukas,
Tad palėpėje gyvenk,
Kovo plunksnas kedenk.
Protėvis
Jis buvo mano
protėvis.
Paimdavo baltus marškinius
Ir lėtai, tarsi kartkartėmis nemėgtų skubėti,
Perlenkdavo juos perpus.
Tada pakeldavo kibirą,
Kuris čia guli nuo JOS laikų,
Surasdavo jo vidurį
Ir žiūrėdavo, kiek metalas turi rievių… Trys. Šimtai,“ –
Skaičiuodavo jis.
Bet jeigu tiktai
Vandens lašai atsitrenkdavo į dugną,
Protėvis kibirą tuoj pat mesdavo.
Neaišku? O mano protėviui viskas
Tarsi mažas vaikas.
Atsitūpk, paglostyk, paaiškink.
Nejaugi taip nėra
ir tau?..
,,Mano broli, –
sakau, – paklausyk Hendrixo“…
Puolusios varnos
Nelaukit manęs.
Šiandien eikit gerti vieni.
Aš nenoriu, dar neištroškau,
O ir smulkių...
Eikit. Kai baigsit visą šitą,
Paskambinkit man kuris, gerai?
Ar gerai?
Kokie angelai? Atrodysit kaip puolusios varnos!
Varnos, sakau!
Girdit jūs?
Varnos! Angelai, mat, atsirado...
Šita, klausyk, o kur jūs ten gersit?
Alio, girdi? Aha, žinau. Gerai,
Ten kažkokie skulptūriniai vaikai?
A. Gerai. Tai aš jus rasiu,
Kaip nors, bet rasiu,
Nesvarbu juk.
Nuo farų? Nuo farų paspruk.
Nieko čia sunkaus, Jėzau.
Taip, šimtąkart bėgau.
Na,
gerai. Užtenka.
Goodbye.
Jis padėjo ragelį.
–
Atsirado, mat, angelai. Varnos
puolusios.
Pagirdyk ištroškusį, pagirdyk.
R.E.M.
(Remiui atminti)
Tu – šokėjas
Rausvame sielų šešėly
Tavo kūno akluma
išsilieja.
Kas galvą glostys,
prašys nesijuokti?
Kas plaukus kvėpuos
pro pirštus praleidus?
Kas kelią pastos pats
nesuprasdamas?
,,Aš, aš,“ – sakei tą
rytą.
Kas šiandien trečia
akimi pažiūrės?
Trečia
–
pirma, kitos netikros.
Palydovas medinis,
baltas, kvailas,
,,Nedraugas tu man!“
– sušuk,
–
„Gremžk nagais,
kabink,
Už asfalto laipto
nekliūk“.
Aš ištiesus rankas
tavęs laukiau,
Kad įpultum, kaip
moki,
Aš ištiesus rankas ir
lauksiu.
Šokėjas buvai. Mano
aklas šokėjas.
Degantys dangūs buvo
tavęs išsiilgę.
Bet tu net kopėčių
nepaprašei.
Prigludęs prie žemės
dangun pakilai.
Šnabždu
Arčiau. Dar. Dar šiek tiek. Ir dar truputį.
Nagi, pasislink, nebijok.
Aš nemėgstu nei muštis, nei kovot,
Jeigu nori, galiu net atsiklaupti ar atsitūpti.
Ką sakai? Gal gali garsiau truputį?
Jei pasislinktum arčiau, aš tave išgirsčiau.
Cha, ne, aš ne Sirena, baik juokus,
Myliu gyvūnus, itin apuokus, o kas
,,Žvėris myli, ir žmogaus neskriaudžia“?
Kas ten užuolaidas praskleidžia?
Būk geras, paprašyk, kad patamsintų.
Man tamsa patinka.
Aš negirdžiu tavęs, arčiau ateik.
Čia dar daug vietos,
Tilptų visas svietas,
Negi nematai?
Kažką vėl sakai?
Iš tolo tavo rėkimas man kaip
Auksinių žuvelių pašnekesys.
O gal uždaryk duris,
Kad triukšmas neįlįstų vidun?
Nereikia? Kodėl? Bijai?
Aaa, taip ir maniau, visi jūs bailiai.
Magister Ludi, ko žiūri keistai?
Gerai jau, gerai, bet aš ne Sirena.
Tu po vieną,
Aš po vieną,
Jei manai, kad laimė pas du nevaikšto,
Neskolinki daugiau man savo šaukšto,
Žiūrėk iš aukšto,
Pavyki paukštį,
Kuris į rytus skrenda.
Ką sakai? Negirdžiu.
Arčiau. Dar. Dar šiek tiek. Ir dar truputį.
Virginija RUTKAUSKAITĖ
(Pilaitės
vidurinės mokyklos absolventė)
Kai ji pabels į duris
Kai nežinios ir
skausmo durklas pervers man akis
Ir kai juoda migla
paskandins visas mintis,
Kai šešėliai saulėto
dangaus pas mane ateis,
Paplūs manoji siela
ašarų kalnais.
Galbūt saulėlydžio aš
daugiau neberegėsiu
Ir gal šviesa išgaruos
su šauksmo atgarsiais rūke,
Mano balsas liks tik
girdimas sapne,
Nes nebebus manęs
daugiau čia...
Išnyks ta skaudinanti
mane pilkoji apsuptis,
Įsigalės bauginanti
šaltoji nebūtis.
Kaskart vis gęstanti,
iš skausmo plyštanti viltis
Paskęs kraujuose, ją
užvaldys giltinė Mirtis.
Mano šokis
Lyg varnos žingsniais
visur šokinėsiu ir tamsą visur sėsiu...
Rankas lyg sparnus
skėčiosiu ir juodumą visiems atsijosiu...
Savo šokį dovanosiu
niūrumui dienos, nes ištroškau nakties aklinai
tamsios...
Ir griuvėsiai palydės
aidus tolimus...
Ir viskas taps tik
apsuptis kraupi...
Man gera širdy...
Visą galią pasivogs
dangus, debesim aptvinkęs...
Lyg varna šokinėsiu ir
sparnais juodais plasnosiu...
Vėjas mano šokio
pavydės...
Visos gėlės
apsvaigintos išprotės...
Aš lyg varna šoku
viena...
Juoduma...
Sparnais plasnoju ir
niūrybėm atsijoju...
Augustė
RAČKOVSKYTĖ
(3
klasė)
Saulės vaikas
Labas, saule, labas,
vaike.
Kas šiandien varnėną
baido?
Moterys vis skalbia
skalbia
Vyrai amžinai vis
kalba.
O vaikučiai kelią
tiesia,
Kad pasiektų saulę
šviesią.
Saulės vaikas ją
palietęs,
Trūkt į krūmą
keberiokšt.
Motina kad išsigandus
Šaukia: vaikas krenta,
ak.
Kai nustojo vaikas
verkti,
Pabučiavo jis mamytę,
O mama vaikutį gyrė,
Kad išdrįso eit
saulytėn...
Gabrielė RAČKOVSKYTĖ
(4
klasė)
Saulė
Saulė kaitina pliaže,
Didelė, kaitri tokia,
Vos įlindus vandenin,
Šildo, nors brendu
gilyn.
Saulė visad mena
vasarą,
Jūrą, ežerą, smėlį,
žalumą…
Saulė tarsi gelsvas
angelas,
Teikia ji džiaugsmą
ir ašaras…
SUP.E.R.
Super
–
linksmas
žurnaliukas;
Jis galvoj man
nuolat sukas…
Paula, Ema bei Rūta
išdykus,
Nuolat plepa
visokius dalykus.
Skaitom, dūkstam ir
draugaujam,
Prisidėk ir tu,
nelauki,
Būsi S.u.p.e.r
mergina
Nuostabi, šauni,
linksma.
Kotryna
ŠLĖGUTĖ
(5
klasė)
Auksinis ruduo
Krinta lapai auksiniai
Rudens šviesoje.
Blizga medžiai
Nuo saulės nakties
tamsoje.
Lapeliai jau krenta
Lengvai į upelį
Ir plaukia srove
Į Marias.
Ruduo lyg stebuklas
Mūsų širdy.
Jis moka šnibždėti
Šviesoj ir naktį!
Egiptas
Raudonoji jūra,
saulėtas dangus,
Koralų rifai vilioja
mus.
Pūpso Sacharoj
didingi kalnai,
Kur saulė leidžias
labai įdomiai.
Po vandeniu nardo
spalvotos žuvytės,
Ir kartais išnyra
delfinų galvytės.
Liuksore yra faraonų
kapai,
Įspūdingos šventyklos
stovi tenai.
Dykuma, piramidės,
smėlis ir jūra,
Jau daugelį metų
Egipte tai būna.
Naktis
Ši naktis iš savo
sosto
Žvaigždėmis apaugus.
Ji lyg spindulys
nušvitus
Ant didžiulio kelio.
Ji lyg jūra sminga
Vis giliau į dugną,
Kur tamsu ir tiktai
Perlai žvilga.
Ji neriasi į šviesą,
Ten kur nėra
žvaigždžių.
Tik tai saulė šviečia,
Negaili spindulių.
Tai va ji taip staiga
nuslinko,
Ir nepaliko nė vienos
pėdos.
Naktis yra juoda,
graži ir paslaptinga,
Ir niekada tu
nepasieksi jos!
Ramunė Auksuolė Jūra
Vincenta
VAITONIENĖ
Ąžuolų karta arba
Audrų sutikti
Erdvės jauna krūtinė
ilgis –
Smurto grandinėse
sunku....
Prie kelio dulkių
linksta smilgos.
Nelinks tik karta
ąžuolų.
Tvirtumas kliūčių
nepažįsta –
Lapoja ąžuolai žali,
Audrų užgrūdinti
nevysta.
Ką lygu grožiui jų
rasi?
Audrų sutikti kelk
viršūnę,
Galingas medi! Tu
stiprus!
Šalin varžtai, te
laisvė būna
Pašlovinta nūn žemėj
mūs!
Dainuoju garbę savo
žemei,
Didvyrių motinai
brangiai –
Iš jos gelmių tvirtumo
semias
Karta šlovinga –
ąžuolai.
Eime, eime, raudų
sutikti!
Palūš gal miglos, bet
ne mes.
Vergovės pančiuose
nelikti. –
Veržli jaunystė laisvę
ras!
(1954 03 25)
Ku-kū
Pavasaris laikais
ateina
Žaliu šilku.
Audringas vėjas neša
dainą –
Kukū... ku-kū...
Kur saulėj maudosi
beržynas,
Ten aš einu - -
Garsų chaose kelią
skinas
Švelnus ku-kū.
Akim žibutės ašarotom
Šypsais man tu,
Dainų dainom
apdainuota
Ku-kū... ku-kū...
Ką iškukuosi, pilkas
paukšti,
Balsu kimiu?
–
Pakilk, pakilk į
giedrą aukštį
Ku-ku.... ku-kū...
Sparnų ūžimas
nulingavo
Viršum šilų- - -
Kartoja aidas lemtį
tavo –
Ku-kū... ku-kū...
(1955 05 11)
Rūpintojėliui
Tu vieškeliuos gimtuos
parimęs,
Siunti palaimą žemei
mūs.
Ir keičias tėviškės
arimai...
Tik tu toks pat tylus,
ramus....
Galva erškėčiais
padabinta,
Aštriais erškėčiais
Lietuvos,
Širdyse tvarinių
augintais.
O kas atlygins Tau už
juos?
Ne vien lietus ir
vėjai žvarbūs
Švenčiausią Veidą
žeidžia Tau –
Užgaulės žodžiai
rūsčiai skverbias
Kasdien vis prie
širdies arčiau.
Tėvyne!
O kadais nešiojai
Tu vardą kryžių
Lietuvos,
Ir į laukus einą
artojai
Aukščiausio meldė
palaimos....
Štai dienas žydinčias
palaistė
Karčioji ašara tautos.
Per greit pamilusios
nelaisvę...
O Kristus liūdnas
visados
(Galbūt, kai neša
lemtį baisią?)
Vis rymo vieškeliuos
gimtuos.
(1953 12 05)
Tu man gyva
(Skirta
a. a. sesutei Ritutei)
Tu man gyva kasom
linelių
Ir dangiška akių
šviesa,
Kai ryto saulę
sveikint kelias
Pražydę sodai. Ne
viena,
Oi, ne viena prausiuos
šaltiny... –
Sruvenimas jo vandenų
Tave man mena...
Paskutinį
Aš žvilgsnį jo srovėm
metu
Ir... ten matau akis
Tavąsias:
Palaukėje tarpe linų
Vaidenas Tavo gelsvos
kasos,
Dailiai supintos ant
pečių.
Kai baltas ievas
paupyje
Apsninga kvepiantys
žiedai,
Giesmėj lakštingalos
atgyja
Nušvitę dienos... Ir
ilgai
Tavęs pamiršt širdis
negali –
Laukuos gimtuose
gyveni
Su pilko vyturio
giesmelėm... - - -
Tu man gyva, gyva esi!
(1954 02 20)
SUAUGUSIŲ
KŪRYBA
Albertas
ANTANAVIČIUS
Balandžio 3-oji
(Broliui)
Kiek rasos laše
ašaros,
kiek ašaroj
gyvenimo –
skrendančio jauno
sakalo,
krintančio sakalo
nerimo;
kiek rasos laše
rytmečio
arba pjovėjų
ateinančių
iš pagirių ar
ledynmečio
ir iš veronikų
klėčių;
kiek rasos laše
vieškelio,
to
–
prasidėjusio ryto,
nepasitarus
paviešinto
ir saulėn degt
išvaryto;
kiek rasos laše
būsimo
neprasidėjusių
ištakų –
jaunos upelės iš
užmiršto rūsio
vargiai į ateitį
išteka;
kiek rasos laše
esamo
balso ar buvusio
aido,
laikraščiai kartais
parašo –
tik, gaila, nieks
to neskaito.
Iki ryto
Ant kalno, toli
–
tai, kas bus,
pakalnėj
–
vakardiena,
iš knygos išplėšus
lapus
ar prisiminimą - -
-
Į kalną
–
aukštyn ir aukštyn
–
per vėją, einantį
sau,
stumiu kaip kažkas
ar kiti
nuosavą vežimą - -
-
Po ratais
–
akmuo lyg mintis,
pravirkdžius brolį
ar du;
slidi lyg sulytas
žaltys,
saldi tarsi noras -
- -
Virš ratų sunkus
debesis
vežimą verčia atgal
ir pažado skraistė
vėsi
lyg pragaro choras
- - -
Ant kalno sidabro
skrynia
su žodžių kūnais
nuogais
lyg magnetas
traukia mane
kalbėti
–
kalbėti - - -
Bet sapną aušra
sustabdys
ir perriš saulės
mazgu,
kad pabaidyta
širdis
sugrįžtų namo - - -
Pokario traukiniai.
1948
Birželio mėnesį
vasaros audrą
Sveikina žmonės,
griaustiniais pavirtę
–
Kažkam ten,
aukštai, kaip ir žemėje skauda,
Gyvenimą skauda
–
ne mirtį...
...o geležinkelio
stoty
Skambiau už dangų
laikas laša - - -
Tik traukiniai
–
viskam kurti -
Mus veža veža veža
veža - - -
Liepos mėnesį
vasaros broliai
Pjauna nuo akmenio
atmintį žalią –
Kažkas čia, žemai,
tyliai meldžiasi žolei
Ar titnagu šilumą
skelia...
...o geležinkelio
stoty
Skambiau už dalgį
laikas laša - - -
Tik traukiniai
–
viskam kurti -
Mus veža veža veža
veža - - -
Rugpjūčio mėnesį
vasaros šūvį
Lūpos paliečia lyg
nuogą, lyg šventą
–
Kažkur čia
–
aukštai, čia –
žemai
daugsyk buvo
Mylėta
–
nekęsta –
gyventa...
...o geležinkelio
stoty
Skambiau
nei šūvis laikas laša - - -
Tik
traukiniai –
viskam kurti -
Mus veža
veža veža veža - - -
Tėviškėj
Čia
gražu, čia paukštis skrenda
Kiek
linksmiau negu už sienos,
Čia
skaniau negu už jūrų
Kvepia
viržiai, džiūsta šienas;
Čia per
lietų išsiskleidęs
Ūmėdžių
spalvotą skėtį
Sau eini
per aukštą mišką
–
Ir
gyventi, ir mylėti;
Čia ant
balto lino stalo
Kaimas
juodą duoną raiko,
Čia visai
visai neskauda
Nei
gyvenimo, nei laiko;
Čia girdi: už kalno
tėvas
Žaibo kalvėj dalgį
plaka,
Čia matai, kaip
pasiklydęs
Mėnuo mina pievoj
taką - - -
O Merkys su savo
sesėm -
Verseka, Šalčia ir
Ūla -
It kraujagyslės į
širdį,
Tikro
dzūko širdį gula - - -
Čia
kiekvieną darbo dieną
Bitės apskrenda
pušyną,
O šventadieniais
sutemus
Danguje
žvaigždes nokina;
Čia beveik prie kožno
kelio
Ant akmens smūtkelis
sėdi:
Ne tik žmogui
–
ir smūtkeliui
Kartais reikia
pailsėti;
Čia saulėtekių
drabužis
Vis kitaip kas rytą
mainos,
Čia saulėlydžiais
per upę
Tykiai tykiai
brenda dainos;
Čia regi nasturtą
augant
Vidur dūzgiančio
gėlyno -
Na ir kaip neaugs
nasturta,
Jeigu ją mama
sodino - - -
O Merkys su savo
sesėm -
Verseka, Šalčia ir
Ūla -
It kraujagyslės į
širdį,
Tikro dzūko širdį
gula - - -
Čia gražu, čia
sudėliota
Viskas lyg į Šventą
raštą, -
Nes kitaip ir būt
negali,
Jeigu
myli savo kraštą - - -
Asta BAGDŽIŪNAITĖ
Akys švis mėlynai,
arba Parduota karalystė
Pajacai diržus
išsijuosę
paeiliui atsistoja ant
rankų
tau kaskart kaip
naktis veriuosi
nugaroj rando rėžis
senka
bet nusisuku
nekvėpuok tetrenkia
ir pasipila
tylėk linaplauke
man kasnakt gatvės
atdaros
durys nesudeda bluosto
tik sunku į lovą
įsliuogti
prieš rytui rasą
sušluostant
dabar tavo darbas bus
laukt
mano naktys ilgesnės
ir lėtos
aš įpratęs per ašmenis
eit
mano žaizdos širdy ne
ant pėdų
žinom tai prasidėjo
kitaip
slibinai tykiai knygoj
lindėjo
ir didžiuliai rausvi
kaspinai
niekada nedrebėjo nuo
vėjo
aš šaukiau kad aidėjo
skliautai
„parduotos karalystės
princese“
o jums skruostai
nuraudo tirštai
nes mes taip ir
nelikom dviese
jūsų tėvas sėdėjo
ramus
vėduoklių ir damų
pavėsy
„dievas saugos
narsuolio vaikus
kiaušiniu jei per
tiltą riedėsi
jeigu plauksi laivu iš
papiruso
iš lizdų susisuksi
gūžtą“
jie nelaukė paskelbė
mirusiu
vynas liejas stiklinės
dūžta
per anksti tik
pradėjot „jis jos niekad neves“
devyngalvio liežuviai
terboj prie manęs
visgi lino plaukai
glostys mano rankas
akys švis mėlynai
rytas auš jungtuves
neskelbė gyvu
Alyvos sūnui
Tu per ilgai stovėjai
išdidi
o laiko per mažai kad
dar išmoktum klupti
jie sakė „ko grįžai nė
karto nematyta žemės dukra“
iki melsvumo
nuskalauta
kaip inkaras įšalusi į
dugną
jie matė jau tavy ne
moterį
tiktai netobulą
laivagalio figūrą
pavasariais jis
lįsdavo drabužių spinton
nors neatsiminė kodėl
kasmet taip klojas
ant skrybėlių dėžės
sudėjęs kojas
jis traukė dukslų
kvapą sau į šnerves
moters kuri jo
nesuspėjo užauginti
nes išplaukė į
tolimąsias jūras
kad atsivežtų kas ją
apkabintų
ji grįžo bet jau buvo
per vėlu
nes laikas ir
juodžiausią žaizdą gydo
jos vaikas jau išėjęs
iš namų
o namas jau į vieškelį
įlytas
žieve pasidengė oda
delnuos pumpurai pragydo
jei kas paklaus apie
mamą
žinok palei kelią žydi
Edeno nudėvėtos naktys
Ji išeina ir sodas
dingsta
Dievo darbui pakilo
kainos
ji sodino čigonams
inkstus
o veidai jai prie lūpų
mainės
jai po šokių šilko
suknelės
išaugino nugaroj
skląstį
tirštos klostės kojose
velias
tesinori tolyn
nusklęsti
vakarai jau rinkos į
naktį
kad pakliūtų dviese į
sietą
ji juo eitų namų
pasemti
tamsoje neliktų be
vietos
vazos tuščios vanduo
surūgęs
gėlės mėlyno kraujo
duso
ji mokėjo atremti
smūgius
„pasiduodu – aš tavo
pusėj“
jos vonioj statula
berankė
ant kurios ji išbando
suknią
ir suveržus korsetą
laukia
kol ims birt
marmurinės dulkės
ji prisės prie verpimo
rato
ant kurio džiūva bitės
iš lėto
ji didesnė už Araratą
tik svajonėse šoka
banketuos
Moterys mėgstančios
rankdarbius
Moterys mėgstančios
rankdarbius
juokiasi vyrams
kaunantis su priešiniais vėjais
jie moja į tolį
skarelės bolavimui
šaukia „žemė ir
mylimos laukia sėjėjo“
jos priėjusios klausia
ar parvežei spalvų
išblukusiems kartūnams
ar įpūsi tamsos mano
žilstančiam rūmui
traukia už rankovės
nekantrios
plėšia iš rūbų
vyrai kelia bures
neradus neverta grįžti
tuščios supimosi
naktys
neapkamšyti nelaiminti
migt nesiryžta
moterų rankos likus
ant kranto užimtos adatom
siuva naujus vyrų
delnus
švelnesnius
akis labiau degančias
sūrumo neženklintas
senstančių moterų
miestas
užželia prieplaukos
meldais
„parodyk spalvas
ištiestas
ryškias kaip kolibrio
sparnas“
Mindaugas BERNATONIS
Išblėsęs fatališkumas
Kyla dūmai iš aukurų.
Ugnis kovingai
nusiteikus žėri...
Šaltas vanduo, jo
srovė kaip simbolis
Tarp mirusiųjų ir
gyvųjų pasaulio.
Medžiai, o medžiai
galiūnai,
Jūs šaknys trupina
barzdočių kaulus.
Trupina tam, kad lapai
galėtų kalbėti
Jų senąja kalba, tam,
kad
Žydėti galėtų žiedai
senąja bočių stiprybe ir jėga.
Ir pelėda išmintinga
tupi ant plačiausių šakų...
Vilkai prie kamienų
storų...
Tie žvėrys plėšrūnai,
kovotojai
Tokie pat kaip
senoliai...
Visi jie Motinos
Gamtos, Žemynos vaikai.
Vėl dūmai sklando
tamsoje viską apjungdami
Į bendrą darną.
O ugnis kovingai
toliau neperstodama
Šoka savo magišką
šokį...
Gyvybė ir mirtis
Stovi svaigiausiame
kalnų tarpeklyje,
Sakai, kad viskas
gyvens amžinai,
Tačiau tik mirtis
gyvena amžinai
Taip kaip ir gyvybė
nėra mirtina.
Saulės spinduliai
šviečia ugningai.
Tu manai, kad esi
stiprus,
Bet tik silpnavaliai
gali šitaip galvoti
Kai jie nejaučia laiko
bėgimo ir pabaigos.
Palaiminti tie, kurie
garbina gyvenimo srovę.
Jie žino, kad viską
valdo mirtis,
Kuri nukonkuruoja
nesibaigiančias gyvybes.
Taigi, gimstama tam,
kad numirti.
Gyvenimas nėra
beprasmis,
Nors jis
veidmainiškas, grubus ir neteisingas.
Ateina laikas rimčiai
ir tylai...
Sunyksta grožis ir
blogis.
Gyvybė ir mirtis
kontroliuoja pasaulį,
Jos sukuria ryškią
harmoniją.
Palaiminti tie, kurie
žino laiką.
Pasmerkti bevaliai
nesuvokiantys pabaigos.
Pasaulį valdo amžinoji
mirtis ir
Nemirtingas gyvenimas.
Pasaulis pasiduoda
nemirtingajai mirčiai ir
Amžinajam gyvenimui.
Karolina BIEKŠAITĖ
Mano siela liepa
Mano siela liepa
Žiedais apvyto.
Vasarėlės karšty
Tikra atgaiva.
Ji auga, šakojas
Pagirio krašte,
Skleidžia svaigų kvapą
Bičių dūzgime.
Kiek daug čia
paukštelių
Šakų vainike.
Lakštutės čia suokia
Rytais, vakare.
Ne grožio ji geidžia,
O gėrio žiedų,
Kurie reikalingi
Dėl žmonių ligų.
Skinkite ir laužkit
Jūs mano šakas,
Mano siela liepa.
Ji viską iškęs.
Kad tik mano žiedai
Jums ligoj padėtų,
Kad tik Jūsų širdys
Skausmų nekentėtų.
Norėtus ir žiemą
Žydėt ir žaliuot,
Savo kvapnius žiedus
Žmonėms dovanot.
Mano siela obelis
Balta obelėlė, –
Tai mano dalia.
Jos kvapioj viršūnėj
Balandė balta.
Balta balandėlė,
–
Ji mano siela,
Susuko sau lizdą
Šakų vainike.
Sudrebėjo žemė,
Aptemo dangus,
Sugrūmojo patrankos –
Gaudesys graudus.
Baltos obelėlė
Šakos ima linkti.
Baltai balandėlei
Reik lizdą palikti.
Balta balandėlė
Išskleidžia sparnus
Ir skrenda į erdvę,
Kur aukštas dangus.
Ten šventa ramybė, –
Tyla mirtina,
Iš kur jau į žemę
Jai kelio nėra.
Mano siela vyšnia
Mano sieloj vyšnia,
–
Baltame žiede.
Ji tarsi nuotaka
Baltam veliūme.
Jai noris žydėti,
Skleist kvapą plačiai.
Tie balti žiedeliai
Juk neamžinai?..
Nukris jų lapeliai
Ant žemės brangios.
O pavasarėlį
Vėl žydės, žaliuos.
Mano sielos vyšnia
Iš meilės vilties...
Amžini žiedeliai
Žydės ir žydės.
Kaip džiugu, kai
sielos
Puošias žiedais.
Kaip viens kitą
guodžia
Žodžiais mylimais...
Ingrida ČEPATIENĖ
Mamai rūpi…
Pavargau nuo gyvenimo,
Pavargau
nuo savęs,
Nuo buities, nuo
problemų, darbų
Kas supras…
Ir tik viena
–
vaikai
–
nuolat pakelia
ūpą;
Nors
sunku juos išmokyti būt atidžiais,
Pareigingais, tvarkingais ir paklusniais,
Bet
švelnumo, palaikymo mamai netrūksta…
Mamai
rūpi, ar vaikas supras mokslo naudą,
Ar išmoks
nusileist ir padėt silpnesniam,
Ar bus
geras, protingas, stiprus ir laimingas,
Su savim
pasiims, kas mamos diegta jam…
Kartu
nuolat mes ieškom kelių viens pas kitą,
Bandom greitai atleist
netikėtai suklydus,
Palaikyt
vienas kitą, tart žodį geriausią,
Mokėt
atsiprašyt, juk meilė
–
svarbiausia.
Ferdinandas JAKŠYS
Miestas
Viliojantis, bokštais pasistiebęs,
Kaminais
rūkstantis, mieste,
Kad ir
koks tu man?!
Kasdien
šimtas likimų atvažiuoja,
Šimtai
išvažiuoja.
Kažkas
likimus sutinka,
Kažkas
išvaro.
Gatvėse
juoko, rūpesčių,
Džiaugsmo ir ašarų dalelių chaosas.
Po
nakties
Ištuštėja namų narveliai.
Narve
dar lieka mama,
Siuvanti
sagą šleikutėn,
Pensininkas, rymantis prieš saulę ir miestą;
Užsimigus prostitutė, keičianti baltinius;
Ir
jaunuolis pas mylimą.
Akmens
skaldytojai dar jėgos pilni,
Dar
juoko nestinga,
Dar
keikias retai.
Saulė
dar kyla.
Dykinėtojai ir atvažiavėliai
Uždengia
parduotuvių langus.
Nusenęs
viengungis
Ilgai
spokso į korsetų vitriną.
Skaitykloje palinkę
Meldžiasi 37 mokslininkai.
Patinka
žmonėms vaikščioti laiptais.
Vieni
lipa žemyn,
Kiti –
žemyn.
Malūnsparnis apipila miestą lapeliais:
„Visi,
visi, visi !!!
Futbolas
šiandien!“
Įstaigoj
nerimtą darbą į šalį padėję,
Rimti
dieduliai anekdotais gyvena.
Viršininkas šypsosi sekretorei,
O už
nugaros penki laukiantys
Rūškani
veidai.
Ligoninėn, kaip į skaistyklą patekęs:
Nežinai,
ar į žemę grįši, ar dangun keliausi.
Taupomoje kasoje kas pinigus ima,
Kas
deda.
Aš – tik
stoviu ir žiūriu.
Metrikacijos biuras tik numeruoja,
Suvienodina pavardes.
Daugiau
nieko.
Fabrikas
dirba.
Automatika veikia.
Darbininkas – nuobodžiauja:
Nosį
krapšto, ar laikraštį skaito.
Nugriuvo
arklys vidur gatvės.
Praeiviai siūlos padėti –
Šonkaulius portfeliais talžo.
Vežikas
– priklaupęs snukį jam glosto.
Visas
miestas suplūdo ant tilto –
Iš upės,
keikdami kaip paskutiniąją,
Už kojų
ištraukė moterį negyvą...
„Broliai, Bičiuliai, Draugai“
Apstoję
gatvėje mirusį –
Svetimi,
gailesčio akimis.
Einančius paskui karstą
Bendras
sielvartas jungia,
Spoksančius – atskiros mintys skiria.
Rytmetys
Saulėteka ...
Klaupiuosi prieš ją
Ir
sakau: „Salve Dievui!“
Vasaros
saulėtekis!..
Pamirštu žodžius
Maldoj rytinėj.
Guliu žolėj,
Dangus ir siela
Skamba plieno garsu.
Svajonės debesyse.
Nepasiekiamos.
Nuplaukiančios.
Malonu ne ten,
Kur visko krūvomis,
O ten, kur įvairu.
–
Čiūčia liūlia, mažuti, –
Lopšinės
gaida.
Keliai,
keliai, vis keliai...
Sopuliai
Kelis
kartus ištremtyje –
Nors tu
esi šalia.
Ištremties mėnulyje
Buvai
man Aušrine...
Rodei
vaikystės fotografijas,
O kaip
tu atrodysi senatvėje?
Sužeidžiau širdį spygliais,
Kai
dovanojau tau rožę juokais.
Vis dar
klūpau prie kojų Tavųjų
Kaip šv.
Kazimieras prie Katedros durų.
Mano
meilės laiptais
Užlipo
Tavo neapykanta.
Tu
priėmei iš manęs išpažintį,
O aš iš
Tavęs – nepakeliamą akmenį.
Tu –
mano Kryžių kalnas.
Su
gėlėmis nebelankysiu –
Raudonos
rožės jau nuvyto
Manojoj
žemėj ir akyse.
Įpylė
man Taurėn nuodų
Ta, kuri
išgėrė mano vyną
Į tolį
vis žiūri karalius –
Paryžiuj
gyventi negera...
Atgal ne
skrydis,
O
tolstanti procesija –
Juoda ir
be gyvybės.
Gyvus
mus laidoja abu
Į žemės
skirtingus galus!
Kiekkart
ramioj pastogėj vėl
Prisiminimų sūpuoklėm supausi!..
Liko
keturios sienos
Inkrustuotos sopulių mozaika.
Nesuprantu aš jų kalbos.
Rugiai
tie patys,
Tik tu
jau nebe Tas...
Vėlinės
Rudens
jonvabaliai susirenka
Į
kapines per Vėlines.
Kapų
atspindys Danguje,
Dangaus
– žemėje...
Pražydo
liepsnelės
Vėlinių
vakarą.
Vėlės
sugrįžo žemėn,
O aš –
Dangun...
Silvija KRAUČIŪNAITĖ
Tik nesupyk
Tik nesupyk –
Tai tavo kraujyje
Norėjau išsiskalbti savo sielą.
Ir tavo ašarų norėjau atsigert.
Į tavąjį pasaulį broviausi,
Ieškojau supratimo,
Į tavo sielos kambarį
Įkyriai įsmukau.
Tik nesupyk –
Aš nenorėjau, kad kentėtum.
Na, gal šiek tiek.
Tiek pat, kiek aš kenčiu.
Ir nenorėjau, kad kartu su manimi tu išprotėtum...
Na... gal šiek tiek....
***
Žėruojantį saulės
diską
Į adatos plyšį
Vėriau.
Atvirą žaizdą sielos –
gilią bedugnę –
Užlopyti ruošiausi.
Tik kažkodėl kažkas
mane sugundė
Akimirką pažvelgti į
bedugnę.
Ir tai, ką aš išvydau
gilumoj
Suglumino, jėgas
pakirto...
Susvyravau... bedugnės
kraštas...
Ir nejučia kritau į
mirtį...
Paskui vėl kėliausi.
Ilgai, lėtai ir
sunkiai...
Kažko ieškojau sutemoj
ir
Po skvernais apsiausto
Slėpiau žėruojantį
auksinį saulės diską.
Jadwiga
KRYSZTUL
Piękne życie
„Kwitnąca gałązka bzu.
Jak o szczęściu nie
krzyczeć?
Kwitnąca gałązka bzu.
Jakie piękne jest
życie!..“
S.Worotynski
Wiemy, że życie
człowiekowi daruje się jeden raz i musi on cenić, szanować,
kochać taki piękny dar od Pana Boga i rodziców, ażeby tam, w
innym życiu móc powiedzieć, że godnie przeszedł tą drogą życiową,
co była usłana albo różami, albo cierpieniami, komu jak się uda,
ułoży się te życie.
Starsze pokolenie,
nasze rodzice, mieli bardzo trudne życie, bo wiadomo – wojna,
kolektywizacja, a nasze, już powojenne, nie było tez zbyt łatwe.
Biedni rodzice i takie same Państwo, wiec musieliśmy wcześnie
pójść do pracy, pracować i uczyć się, ażeby mogli coś osiągnąć w
tym życiu. I każdy młody człowiek miał swoje skryte marzenie i
do tego dążył przez całe swoje życie.
Chciałabym wspomnieć
tylko te chwile, co były szczęśliwe, oświecone słońcem, nadzieją
i wiarą w lepszą przyszłość, powtarzając słowa Worotyńskiego:
„–
Zycie bierz, jakie jest,
Nie owijaj w
bawełnę.
Homo domini est…
Wilkiem. Nie
reniferem. “
Gdy byłam mała,
mieszkałam na wsi w Skajsterach, co na Wileńszczyźnie, z ojcem i
bratem. Przyroda dookoła była ładna, bo były łąki, usiane
kwiatami, pola, zasiane żytem, gdzie kwitły bławatki, a pośrodku
Skajster biegła niewielka rzeczka Skajsterka, gdzie my, małe
dzieci lubiliśmy pluskać się i skakać w wodzie. Potem przyszedł
czas pójść szkoły, więc szliśmy do Mickun cała nasza gromada,
przez las, przez piękny sosnowy bór, sosny, ogromne, szumiące.
Ale nam zapamiętało się, jak w lesie rozlewała rzeka i
przeszkadzała nam w drodze po wiedzę. Nie mogliśmy przejść
spokojnie, skakaliśmy z kamuszka na kamuszek, a starsze dzieci
przenosiły te młodsze na plecach, na karku, jak my wtedy
mówiliśmy kramana. Ale jednak, nam, dzieciom, było wesoło i my
śmieliśmy się do rozpuku, jeżeli ktoś wpadał do wody. Było
wesoło, choć i bardzo biednie, można powiedzieć, że życie
piękne.
Potem, gdy
dorosłam, już zaczęliśmy czytać książki, więc liryczne wiersze
zapadały nam do duszy i razem z koleżanką Janinką Stankiewicz
chodziliśmy do lasu, pięknego brzozowego lasu, i tam
siedzieliśmy godzinami i czytaliśmy wiersze Adama Mickiewicza,
Siergieja Jasienina:
„Зеленая прическа,
Девическая грудь.
О тонкая березка,
Что
загляделась в пруд?
“
A
las
szumiał
i
chwiały
się
ogromne
brzozy,
białe,
jak
Panny
przed
ślubem,
i
wiersze
odzywały
się
echem
w
naszych
sercach.
Mieliśmy
zaznaczone
swoje
dwie
brzózki,
czy
są
tam
nadal?
Czytając
wiersze,
rozmawialiśmy
z
Janinką,
marząc
o
czymś
nadzwyczajnym,
może
o
szczęściu,
przyjacielu,
a
może
o
dalekich
podróżach.
Byliśmy
szczęśliwe
i
życie
wyglądało
piękne,
różowe,
powtarzając
za
Worotyńskim:
„Idę prosto i krzyczę głośno,
Żadnych potknięć o gwiazdy
nieba.
Z wysoko wzniesioną głową
Biorę życie,
którego nie mam.
“
Przyszła pora
dojrzewania, trzeba było pracować, zarabiać na te życie i umilać
go, cieszyć się młodością, pracą, nauką, bo zaczęliśmy kształcić
się. Życie wymagało
wiedzy, więc garnęliśmy się do tego.
Uczyłam się w wieczorówce, całe cztery lata, bardzo pamiętam
naszą szkołę, te miejsce. Teraz tam stoi ogromny gmach naszego
rządu, a wtedy była tu skromna szkoła w starym, obszarpanym
domu. Jakże było ciepło nam tam, obcując z nauczycielami. Te
chwile są niezapomniane, osobliwe, bo każdy dzień przynosił nam
nową wiedzę.
Tak,
lekcje w szkole, czy na Uniwersytecie Wileńskim, obcowanie z
wykładowcami dodawały nam szczęścia, otuchy, że zbudujemy sobie
odmienny świat i wszyscy tam będziemy szczęśliwi. Tak się nam
wydawało wtedy, w te młode lata.
Życie
przebiegło bardzo prędko, jak jeden dzień i nie zauważyłam, że
już nadeszła jesień w moim życiu, że nie muszę nigdzie gonić,
biegnąć, pędzić, że to wszystko już poza mną i nadszedł czas
wspomnień i cieszenia się tym, co jest wokół nas. Chce się
wypowiedzieć słowami Worotyńskiego:
„Kwitnąca gałązka bzu.
Jak o szczęściu nie krzyczeć?
Kwitnąca gałązka bzu.
Jakie piękne jest życie!..
“
Teraz,
mieszkając w Zameczku, odkrywam na nowo piękno przyrody, naszego
lasu, te ładne ścieżki i ławeczki i obok płynie bardzo malutka
rzeczułka, która latem prawie cała wysycha, ale las stoi i szumi
i śpiewa swoją pieśń. A tuż, trochę dalej, znajduje się jezioro
Sałata, gdzie spotykamy się z koleżankami, ażeby posortować,
podyskutować. Nasz Zameczek jest piękny, jak i życie.
Jestem
zakochana w poezję Sławomira Worotyńskiego, tak młodego i
tragicznie zmarłego, więc cytuję jego wiersze:
„Umiemy wszystko: kochać,
marzyć.
Urodzić całość jak piosenkę,
Samotnie pójść do ciepłych
lasów
I tam podziwiać życie piękne.
“
I
jeszcze niektóre słowa S.Worotyńskiego:
„Co zostanie po nas?
Może książka.
Co zostanie po nas?
Może człowiek.
“
Co
zostawimy po sobie, każdy z nas, żyjący na tej ziemi?
Oneta LUNSKAJA
Klausantis Jono Meko
laiškų
Nerašysiu laiškų aš į
Niekur!
Nestatysiu centrų iš
savęs.
Kas ieškos mano juoko
– suras...
Kas
ieškos mano vargo – pames!
Nerašysiu laiškų aš į Niekur –
Jie
visi, jie visi manyje!
Nekeliausiu aš žemėj po Nieką!
Didis
niekas čia pat – manyje!
Paprašysiu prie Jo prisiliesti –
Pažadėsiu pabūti gera,
Kaip
geri nori būti tie miestai,
Kai
artėja baisioji audra!
Nerašysiu laiškų aš į Niekur:
Dar
negimus visiems parašiau.
Kad
apeitų mane, kad neliestų –
Aš juose daugel metų
buvau.
Bet laiškai patys
veržias į Nieką.
Aš juos gaunu,
– pati neskaitau.
Nerašykit man laiško į
Niekur!
Tam Nieke jau seniai
nebuvau...
***
Kai nieko nebebus
aplinkui balto –
Pasklis
aplinkui amžių skauduliai –
Norėsi
prisiliesti prie kažko gaivaus ir šalto –
Jie bus
sodriausi žemės bučiniai.
Bedugnę
juodą keičiantys į aukso smėlį,
Dainuojantys širdies dainas,
Grąžinantys į sielą vaiskų mėlį –
Gimtųjų
vieškelių susmegusias gelmes.
Patriarcho Ąžuolo dovanos
Vyžotajai tautai
Kaip
norėčiau aš Jums išdainuot –
Ką
seniai jaučiu.
Kad
dangus atsivertų giliai.
Ties
jūsų giliom akimis,
Būtų
jis be jokių paslapčių.
Kad
delnuose, kuriuos jums tiesiu,
Pražydėtų linai – mėlynai,
O
duona, kurią jums tiesiu,
Būtų
jūsų būty amžinai.
Susiūbavo dangus prie manęs,
Apkabino nurimęs, švelnus,
Ir
virtau aš vaiskiąja gelme,
Apkabino dar kartą dangus.
Joje
gimsta tverėjas- žmogus.
Mielas jis ir galingas jisai.
Po jo
kojom Žemelė gaivi,
Virš
galvos troškimai šventi,
Rankoj žiedas – negęstanti saulė,
Jo
būvimas šviesus šiam pasauly.
Ar ne
toks, tu žmogau esi?!
Kai
ugnis kūrėjo drąsi
Nusileidžia į sielą ir žydi?
Triptikas
„Tapatumui“:
I vizija:
Himnas lietuvybei
Poetų tauta iš miškų atkeliavus.
Atsistojus plačiai ant arimų
gyvų.
Ką darysi be plunksnos ir rašalo
savo?
Ką kalbėsi kitiems negimtąja
kalba?
Kad buvai čia nuo amžių?
–
Kai vėjų nebuvo…
Nuo laiko pradžios iki laiko
pradžios?
Pasakysi: „Esi negyva – viskas
žuvo?..“ –
O ne...
Pamėgink išsitiesti ir kitiems
pasakyki:
„Aš dar noriu būti ir būsiu gyva!
“
II vizija: Gilus
miegas
O atsibusk, Tauta
manoji!
Kur tu eini?!
Kur tu plasnoji?!
Ką tu kalbi?!
Ką tu darai?!
Ar supranti, Tauta
mieloji,
Sau pragaištim tikra
tapai,
Nutiesusi kelius į
amžiaus vėjus –
Nepagalvoji, kur suki?
Į gūdžią
audrą neišėjus,
Savyje
užmarštį kuri...
III
vizija:
Amžinasis
Rūpintojėlio rūpestis
Praeitis pakuždėjo į
ausį:
– Atsigręžk į save.
Negirdi?
Meilei sau, kaip
tokia, iškeliauja toli, –
Į negrįžtančią būtį.
„Iš tikro nyksta
manosios esmės supratimas
Įsiskaudinusios jūros dugne,“
Prisipažino lietuvis,
Sunerimo ir savęs pats paklausė:
„Ar prikelsiu gyvenimui vėją?
Ar prišauksiu pagalbon audras?
Ar įkvėpsiu širdin saldų
džiaugsmą?
Jis nutrenktų į sielos
gelmes.
Gal pažinčiau savąjį
dangų?
Gal atrasčiau
pražydusią pievą?
Ji sušildytų
stingstančias kojas.
Ji primintų išbėgančią
dieną.
Pakedentų atšipusią
odą,
Išaugintų sparnus,
Atlapotų vartus ir sugrįžčiau
Prie prarandamo „Aš toks esu...“
Suplazdėjo lietuvio širdy
Meilės sau ilgesys, ir pažydo
Prie griūvančio tėviškės svirno
Nuliūdęs žilvytis,
Apkabintas šiltų džiaugsmo rankų.
***
Daina iš
žodžių susidės,
O
debesys iš veido.
Gal būsi
tu iš tos žvaigždės,
Kuri
pasaulį valdo?
Gal būsi
tu mana šviesa,
Atnešusi likimą,
O gal
tiktai paika tiesa
Ant
vidurio laukimo?!
Daina už
žodžių pasibaigs,
O muzika
nutilusi,
Gyvenimo
vargus įveiks
Laukų
dvasia atgimusi.
***
O Dieve,
esu dėkinga
Tau už
savo būtį –
Galiu
pabūti Tavo šviesoje.
Pakilt
žėručiu truputį,
Nukristi
– atsitrenkti dauboje.
Bet kaip
išreikšti savo dėkingumą?
Kuriuo
būdu pateikti – nežinau.
Todėl
einu tyli keliu į amžių dūmas,
Ką ten
sutiksiu, – nežinau.
Žemė
žydi virš mūsų galvos
(Skiriama John Sharles-50)
Mano
akys regėjo dangų.
Jis buvo
čia –
Patiestas po mūsų
kojomis
Su į pašalius
išmėtytom
Planetom ir
žvaigždėmis,
Surištomis spalvotomis
Kalėdų girliandomis.
Mano rankos apčiuopė
žemę –
Ji buvo virš tavo
galvos:
Spindinti ir šildanti
–
Nespėjusi įgrįsti
rytmetinė saulė.
Ar ne jos laukia
kiekvienas,
Kuriam atsibodo gūdi
ir ilgai užsitęsusi
naktis?
Irena MACULEVIČ
Красота
Красота
–
ты победительница
мира.
Доказала нам, что ты
права.
Призываешь всех к
созиданию творить добро
Возвышаешь к солнцу
наши чувства.
Тебя мы чувствуем в
искусстве.
Видим тебя в
таинственной природе.
Восхичаемся тобой мы в
творчестве,
Наслаждаемся тобой в
победе.
Ты творжествуешь в
космических полетах,
В незабываемых в мире
подвигах,
Но самая прекрасная
красота благословенная,
Когда у нас земных
душа снежнобелая.
Любимый лес
И вновь вхожу я в лес
любимый
Лучи свет солнца путь
мне открывают,
У всех берез вид
величавый
Всем отдыха добра
желают.
Приятно быть тут в
летний день
Так тихо здесь и так
уютно.
Короны листьев дают
тень.
И здесь не жарко, а
прохладно.
У ног берёз
трава лесная,
Немного пожелтевшего
спиной,
А среди ней цветочки
рая
С улыбкой нежной и
простой.
На сердце радостно,
ведь нет угрозы
От взгляда леса в
добрый час.
И каждый лист ветки
берёзы
Большое утешение для
нас.
Сосновый лес
Сосновый лес для
многих есть загадка,
Почему, мы люди,
восхищаемся тобой.
И каждая сосна для нас
находка.
Её
стройный вид с зелёной
головой.
Чем больше сосен, тем
милее,
Бросить взгдяд свой в
синеву.
Бодрый ветер все
сиьнее
Качает ветки с
добротой.
И песнь зовущая,
непобедима
Наполняет весь
простор лесной.
Эта музыка, ничем не
замеинима,
Наполняет нас духовной
красотой.
Целебный запах сосен
скромный
Нам не дает быть
хладнокровным
И за большую помощь
для больных
Отблагодарим его
поклоном нежным.
Danutė MAKUŠKIENĖ
Ateik,
pavasari!
Pavasari,
tavęs
aš
laukiu,
Nors ateini su
darganom,
Su vėjo
gūsiais
ateini,
Vis tiek, pavasari,
tavęs aš laukiu.
Ateik, o žydintis
pavasari,
Obels žiedą prie
širdies aš glausiu,
Žiedais aš širdį
nuraminsiu.
Ateik, pavasari,
tavęs aš lauksiu!
Rankas į dangų
tiesiu
Ir saulės spandulį
apglėbsiu.
Giesmę gyvenimui
giedosiu.
Beržo pumpurą
bučiuosiu.
Pavasari, tavęs aš
taip ilgiuosi.
Joninės
Stebuklingą Joninių
naktį
Paparčio žiedo aš
ieškojau.
Aplink laužai
liepsnojo,
Upe vainikai
plaukė,
Likimą savo šaukė.
Staiga nakties
garsai nurimo
Ir rytas ėmė aušti.
Saulelė patekėjo.
Aplink laukai gėlėm
sužydo.
Ar reikia man
paparčio žiedo?..
Prisiminimai
Jau užmiršau aš
tavo veidą
Ir tavo mėlynas
akis.
Tiktai prisimins
man girių aidas
Tas mūsų nuostabias
naktis.
Paparčio žiedo mes
ieškojom
Ir žiedo aš
nesuradau.
Kartu mes
vaikščiojom, svajojom
Ir laimės
buvo ne per daug.
O kaip norėčiau
susitikti vėlei,
Pažvelgt į mėlynas
akis.
Ir nors jaunystė
jau praėjo
Ir meilė niekad
nesugrįš.
Vasaros sutemos
Kokios mielos tos
vasaros sutemos,
Kai nutyla aplinkui
garsai.
Tik lakštingalos
liūdnas suokimas
Ir begęstančios
dienos atspindžiai.
Tyliai ežero bangos
sau ošia,
Gluosnio šakos
nusvyro žemai.
Kokią paslaptį
drebulė išduoda
Prie berželio
palinkus meiliai?..
Dangaus skliaute
žvaigždutė suspindo
Ir mėnulis
pablyškęs aukštai.
O jūs sutemos,
vasaros sutemos,
Kaip ilgiuosi aš
jūsų nūnai.
Žeimena
Žeimena, Žeimena,
Gimtinės mano upė,
Čiurlenanti
lopšinė.
Tavo vandens
skaidrumas,
Žalių krantų
platumas –
Čia pasiklydus mus
jaunystė.
Toliau miškais
vingiuoji,
Į tolius vis
vilioji
Ir aidas atkartoja:
„Sugrįšiu, dar
sugrįšiu...“
Vanda SAKALAUSKIENĖ
Krintanti žvaigždė
Išeik išeik, kol
dar švieti.
Nukrisk nukrisk,
kol dar spindi.
Žiūrėk žiūrėk, koks
nuostabus
Į žemę kris
žvaigždžių lietus.
Krintanti žvaigždė
– laimės ji šauklė.
Krintanti žvaigždė
– brūkšnys ryškus.
Krintančia žvaigžde
mirksnį būki tu.
Tik nepavėluok,
suspėk laiku.
Kiek daug
žvaigždžių užgęsta taip
Ir niekas
jų dangui nepastebės.
O kas
ieškos, kas pasiges
Plačiam
dangui vienintelės žvaigždės?
Krintanti
žvaigždė – laimės ji šauklė.
Krintanti
žvaigždė – brūkšnys ryškus.
Krintančia žvaigžde mirksnį būki tu
Tik
nepavėluok, suspėk laiku.
Lapai
Suposi lapai
pageltę nuo šėlstančio vėjo,
Skundėsi lapai,
kažką jie taip tyliai šnarėjo.
Ir liepsnojo, degė
lapai per dieną ir per naktį –
Liepsnot juk taip
gražu; skaudu sudegt, skaudu sudegt...
Ak, liepsnokit,
dekit lapai –
Jūs vieni taip
skaisčiai degat.
O širdy ugnis
užgeso jau amžinai.
Priglausiu prie
širdies sudžiuvusių, pernykščių lapų saują,
Dalelę tos vilties,
sudužusios svajonės šukę mažą tolimos.
Žinau, nors
išsiskleis ir bus žali žali vėl lapai iš naujo,
Pavasario ano
nepakartos, nepakartos, nepakartos...
***
O už lango saulėlydis
gęsta
Tarsi sužeista
gulbė prūde,
O melodija gimtojo
krašto
Tu viena tik
paguodi.
Ežere tyliai nendrė
niūniuoja,
Vėjas žvaigždę į
pušį įkels –
Gal ne šiandien,
galbūt tik rytoj dar
Man vienatvė širdin
pasibels...
***
O po
žvaigždžių dangumi
Aš lieku
su tavimi,
Jausdama šaltą
šviesą.
O tu palauk,
neskubėk,
Žvilgsniu mane
palydėk
Į nakties tamsią
vėsą:
Žvaigždynai čia
mirguliuoja
Ir žvaigždės dainą
dainuoja
Skambančiam
sferomis danguje.
O mūsų žemės keliai
–
Du pasiklydę laivai
Likimo jūros
platybėj –
Jiems niekuomet
nesueit
Ties horizontais
melsvais
Kol nusileis
amžinybė...
Žąsys
Štai ir vėlei ruduo
ant laukų nusileido,
Išsisklaidė rūkai virš
šaltųjų rasų.
Ilgesinga gaida vėjo
gūsiuos ataidi
Šauksmas pilkų žąsų,
šauksmas pilkų žąsų.
Begalinė rimtis virš
giraičių pakibo,
Dega šalta ugnis
medžių lapų laužų.
Žąsys pilkosios, jūs
iš padangių platybių,
Ką apraudat čionai
gailiu gailiu šauksmu?
Antanas
SVIDERSKAS
Netektis
Vieškeliai, mano vieškeliai,
Neškit
mane kuo greičiau,
Laukia
manęs ten motinėlė,
Neberasti gyvos – aš bijau...
Bet
radau motinėlę karstely,
Baltų
chrizantemų glėby,
Pabiro
man ašarėlės,
Neramu
pasidarė širdy...
Ilsėkis,
brangioji mamyte,
Tėviškėlės žemelėj lengvoje,
Sapnuoki
amžiną savo sapnelį,
Nes ir
mes pas tave ateisime tuoj...
***
Paskutiniai ramunių žiedai –
Greit
rudenėlis nubanguos.
O kas
gėlele, mylima,
O kas
skausme mane paguos?..
Balti
voratinkliai jau draikos,
Paskutinės gubos laukuos,
O kas šį
vandenėlį gelsvą,
O kas
skausme mane paguos?..
Jau
suarti platūs arimai –
Žiemkenčiai tuoj žaliuos.
O kas
berželiams geltonuojant,
O kas
skausme mane paguos?..
Nutilo
parkas, išskrido paukščiai.
Seniai
šiltuos kraštuos.
O kas be
mielų čiulbonėlių,
O kas
skausme mane paguos?..
Раз
Рыжий
город, теплый вечер,
Солнце
трогает за плечи,
Тихо
шепчет листопад.
Я иду
тебе на встречу,
Этот
ясный синий взгдяд.
Мы с
тобой – две половинки
Богом
порванной картинки –
То ли
шутку, толь со зла.
Но
сошлись на миг тропинки,
И удача
без заминки,
И удача
без заминки
Нас
лицом к лицу свела.
Улыбнёшься
– я отвечу,
За
мгновенье – и на Вечность –
... Мы с
тобой шли навстречу,
Мы так
ждали этой встречи...
Не
узнали – и прошли.
***
Я ждал её
у подъезда
„Я
ухожу, – сказал парнишка
Ей
сквозь грусть, –
Но
ненадолго, ты жди меня,
И я
вернусь“.
Он, как
и ты, свою девчонку провожал,
Дарил
цветы и на гитаре ей играл.
Развеет
вечер над столицой сизый дым,
Девчонка
та давно встречается с другим.
Девчонка
та что обещала:
„
Подожду
...“
Antanas
STACKEVIČIUS
Kokie
jie bebūtų
(skirta
gimtajam miesteliui Troškūnams)
Kokie
jie bebūtų
Dievai
ir perkūnai
Jūs mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų
Švenčiausieji kūnai
Tai mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų
Prie
Juostino liūnai
Jie mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų
Aukštieji Tisūnai
Bet mano
Troškūnai,
Vaidlonys, Petkūnai
Čia mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų,
Antanai,
Arūnai
Tik mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų,
Žolynai,
barkūnai
Vis mano
Troškūnai,
Kokie
jie bebūtų
Gimtieji
Troškūnai
Jie mano
Troškūnai.
Tėviškė
kaimui
Brangus
tas žodis kaimas,
Vienam
jis tėviškė, kitam sodžius,
Trečiam
– senolių atminimas,
O man
jis mena jaunystę ir medžius.
Čia
eglės, šimtamečiai ąžuolai seni.
Juose
gandrai metus kalena.
Čia
vieškeliai ir purvini, ir dulkini.
Čia
žmonės darbui ir meilei gyvena.
Medum
čia kvepia senosios seklyčios.
Girdžiu
juose senų tėvų aidus.
O kokios
brangios jūs mano kaimo gryčios.
Jose
puodynė pieno, duona ir medus.
O mano
kaimas kaip vienuolis,
Su
užkaltais langais ir bičių aviliais.
Norėtųsi
pasėt jaunystę, uoliai
Dabinti
Tėviškę medeliais ir keliais.
Jonas
ŠARLAUSKAS
Mergaitė ir valdovas
Gana erdvi salė,
įrengta senos pilies bokšte, iš vidaus pagal formą priminė
keturbriaunę piramidę. Pagal keistą šeimininko įnorį jos grindys
buvo išklotos veidrodžiais, ir tai sukeldavo keistą erdvumo ir
vertikalios simetrijos iliuziją.
Iš viršaus
juoduojančios neapšviestos tamsios prieblandos viduryje kabojo
aukso folija dengtas stambus rutulys. Jo paviršiuje tarsi
žaltvykslės atsispindėjo salės pakraščiuose virpančių žvakių
ugnies liežuvėliai. Tiesiai po rutuliu masyviame soste sėdėjo
stambaus sudėjimo vidutinio amžiaus vyras, apsigaubęs skaisčiai
mėlyna mantija. Ant jo galvos spindėjo puošni karūna, išpuošta
įvairaus dydžio ir spalvų brangakmeniais. Dešinėje rankoje jis
laikė skeptrą, o ant kairės rankos, tarp riešo ir alkūnės,
apvilktos odine rankove, aptraukta smulkiu grandininiu šarvu,
aptaisymą, primenantį įmovą, kuriame tvirtais nagais įsikabinęs
tupėjo erelis ir savo plėšriomis žvitriomis akutėmis žvelgė į
kiek atokiau susibūrusius sėdinčius kilmingus didikus. Tarp
dvariškių ir valdovo išsiskyrė atskirame krėsle sėdintis aukštas
šventikas raudonais rūbais ir kepurėle. Jo krėslas buvo
pastatytas netoliese nuo valdovo sosto. Įtampa ir susikaupimas
atsispindėjo susibūrusių žmonių veiduose. Jie bendravo tik
trumpomis frazėmis. Tik retkarčiais valdovui tekdavo griežtu
tonu nuraminti pernelyg įsiaudrinusius kalbančiuosius. Vienu
metu įsiliepsnojus eiliniam gal kiek stipresniam ginčui,
netikėtai salės durys su trenksmu atsivėrė ir įbėgo
krykštaudama maža prabangiai aprengta mergaitė. Mažoji išdykėlė
į nieką nekreipdama dėmesio pasileido tiesiai valdovo link ir
tik likus kokiai porą žingsnių iki sosto, sustojo, supratusi,
kad kažką ne taip padarė. Tačiau iki tol griežtas ir pavargęs
nuo įtampos valdovo veidas visai neatrodė piktas, – atvirkščiai
jame dabar švytėjo begalinė meilė ir švelnumas.
Įsiaudrinę
dvariškiai irgi nurimo, nedrįsdami net krustelėti, ir salėje
netikėtai įsivyravo tyla ir ramybė, tik kabančiame auksinio
rutulio paviršiuje, kaip ir anksčiau, tingiai ir jaukiai šoko
plazdenantys žvakių liežuvėlių atspindžiai.
Mergaitė ir karžygys
Po netikėto ir
žiauraus barbarų antpuolio kaimas atrodė visai išmiręs: vienur
baigė degti buvusių namų sienojai, kitur teberuseno jau tik
juodi smilkstantys nuodėguliai. Raudonos kraujo dėmės
kaitaliojosi su arklių kanopų ištryptom purvinom juodom dryžėm.
Tai šen, tai ten
padrikai gulėjo žmonių, o vietom ir užkapotų naminių gyvulių
lavonai.
Vienintelė gyva
būtybė šiame kaime buvo per stebuklą išlikusi maža mergaitė,
praradusi visus artimuosius, išverkusi visas ašaras, užlindusi į
nepastebimą kampelį tarp krūmų, ji rypuodama meldėsi kairėje
rankoje suspaudusi Mergelės Marijos abrozdėlį, o dešinėje – ant
krūtinės kabantį kryželį su nukryžiuotoju.
Jau nežinia kiek
laiko ji čia rymojo liesa, apskarusi ir purvina maža mergaitė.
Per tą begalybę laiko jai daug kartų perbėgo viso jos vargano
gyvenimo prisiminimai ir viduje liko tik tuštuma ir siaubingas
geliantis vienatvės supratimas. Į kaimą pamažu artinosi
grėsminga ir nieko gero nežadanti tamsa. Kažkur gretimame
miškelyje jau ėmė gūdžiai stūgauti vilkai ir mergaitės kūnelį
persmelkė viską stinganti baimė. Ir štai, kai mergaitei rodėsi,
kad ir ji beveik susitaikė su likimu ir pražūtis neišvengiama,
netikėtai, rodos iš pačių ugnies gaisų, nuo tos pusės, kur dar
vis tebeliepsnojo trobų sienojai, išlėkė kovos vežimas,
pakinkytas trimis juodais eržilais. Jo priekyje sėdėjo jaunas
augalotas riteris plačiais pečiais ir raudona palaidine.
Didžiąją dalį jo kūno dengė stiprūs lengvi blausiai žvilgantys
šarvai. Sidabrinis šalmas žėrėjo padabintas graviruota raudona
rože penkiais žiedlapiais. Dešinėje rankoje jis laikė kardą,
kurio ašmenyse jau žybčiojo patekančio mėnulio atspindžiai, o
kairėje rankoje – vadeles.
Vežimui
priartėjus prie mergaitės, riteris vikriai permetė vadeles į
kitą ranką ir pastvėręs mergaitę už čiupros bematant užsimetė
sau ant kelių ir priglaudė prie šarvuotos krūtinės.
Vargšelė akimirkai
net pastėro iš išgąsčio, bet vėliau pajuto kaip jos krūtinę
užlieja netikėta ramybė, o visą ją kausčiusi stingdanti,
persmelkusi iki kaulų smegenų kančia pamažu traukiasi, o jos
vietoje užplūsta skaidri šiluma.
Lida
TAMULEVIČIENĖ
Haiku
Rasos lašelis.
Laumės ašara.
Išaušo naujas rytas.
Žiba perlai mano
delnuos.
Tyra rasa iš akių.
Lyja.
Dainuojam abu.
Aš čia, tu anapus.
Pakol susitiksim.
Šerkšnas krinta
širdin.
Vėlei šąla.
Laukiu patekant
saulės.
Gera
Toks minkštas
dobiliukų patalėlis kojoms,
Taip akį džiugina jų
žaluma.
Taip paukščiui mielas
jo gimtasis gojus,
Taip mailiui – upės
sekluma.
Koksai švelnus
gimtinės vėjas,
Saulelės spinduliai
šilti, šilti.
Kiekvienas žolynėlis
rytmetį rasa žydėjęs,
Beržai tarsi saviškiai
artimi.
Kokia skaidri diena
pritvinkusi ramybės,
O žemė vis dar kupanti
gausa.
Kai motina rami
prisėda šalia vygės,
Svaigina supanti
gamtos darna.
Toks vakaras rūku
prakvipęs,
Širdis paskui gerumą
bėga tekina,
Esu kaip svečias iš
toli atvykęs,
Ir būsiu tol, kol
susiliesiu su žeme.
(2007 07 06)
Triptikas „
Klaidžiojimai“
I
Toks rūkas pievose,
tarsi pripilta pieno.
Saldus graudumas
apima,
Kad šito minkšto
grožio
Nesutalpinti širdyje.
II
Klaidžioti rūke
neatpažįstant vietos,
Tik medžiai artimi
kaip broliai,
Bet jie perdėtai
tylūs,
Nes drabužius nusimetę
Užsidengė kojas.
Jie patys negali iš
rūko išeit,
Nei kito išvest.
III
Šerkšnas ir rūkas.
Vienas jų tyras,
neapsakomai baltas,
Kitas, nors baltas –
klastingas.
Miške pasiklydęs
žmogus.
Klaidžioja ir negali
suprast –
Grožisi jis,ar bijo ?
Klausimai
Štai Hamletą kankino
„Būti ar nebūti?“
Mane
– „Kodėl
aš čia esu?”
Kaip skruzdėlytei ant
pasaulio stalo
Daug klausimų ir nieks
neatsakys visų.
Kodėl balta spalva
kitas spalvas talpina,
O
juodoje mums nieko nematyt?
Vaikystėje gražias svajas mums pina,
Tai ko
suaugę sudaužytų nebemokam sulipdyt?
Juk būna
melas kaip medutis tirštas,
O
džiaugsmo ašara vis tiek sūri.
Kodėl
ant mano rankos penki pirštai,
O ant
paukštelio kojos tiktai keturi?
Širdis
visiems viena teduota
Viena
plati, kiton sudėta tiek mažai.
Visiems
tos pačios akys dovanotos
Bet
vienos gydo, o kitose laužai.
Aistrų
takais mes bėgam net uždusę
Nors
esantis šalia jau nebegali laukt ilgiau
Štai
penkiasdešimt metų žymi amžiaus pusę
Žmogaus
gyvenime kur kas daugiau.
Dažnai
išgirstame, kad šuo tai geras draugas
Kodėl
tada supykę žmogui metame „šuva“ ?
Ilgai
mes stebime kaip vaikas auga
Žmogaus
gyvenimas –
trapi obels šaka.
Pajūry
pėdsakus nutildo smėlis,
Bet
netekties neužtušuos lietus.
Kas
pasakys, kur vėlę vedas vėlės?
Gal tik
anapus rasim atsakus visus.
Štai
Hamletą
kankino
–
Būti ar nebūti?
Mane
–
„Kodėl aš čia esu?“
Kaip
skruzdėlytei ant pasaulio stalo
Daug
klausimų ir nieks neatsakys visų.
***
Tiktai žmogus
troškimais nemarus
Žvilgsniu į dangų
stiebiasi ir stebisi,
Kad metų metais
statomus širdies namus
Paleidžia pavėjuj
tarytum debesį.
***
Dangaus platybėse
žvaigždelių trupiniai
Nesuskaičiuosi jų, o
ir nebūtina
Širdies arimuose jau
stiebiasi daigai
Daigai raudoni, uogos
putino
***
Krentantis lapas kaip
meilė
Plevena apsvaigęs
Pakol nusileidžia ant
žemės
***
Gyvenimo prasmės dar
antikos laikais ieškojo
Nerado niekas, gal ir
nesuras.
Svarbiau kaip gyvenai
kas tavo daliai skirta
Ar palikai klaidų
kekes
Ar visos nuodėmės
atpirktos
Ar laikas degti
apsivalymo žvakes.
***
Toks vakaras ramus
šlapia žole alsuoja,
oras pritvinkęs
kaitros.
Gegutė žilstančius
plaukus skaičiuoja,
o man vis dar reikia
tavos šilumos.
***
Beprotiškai gražioj,
švelnioj
Ir paslaptingoj
mėnesienoj
Atėjo pas mane mano
šešėlis.
Buvo labai liūdnas,
pavargęs ir vienišas.
Kūkčiojo įsispraudęs į
kampą,
Tarsi nuskriaustas
vaikas.
Kuždėjo, kad pavargo
būti priklausomu,
Kad nori laisvės,
ramybės ir užsimiršimo.
Kiek trukus nurimo,
užmigo,
O prabudęs ryte nė
neįsivaizdavo
Kitokio gyvenimo nei
turi.
Dalia
TARAILIENĖ
Liepužėlė
...Augo sode
liepužėlė...
Taip dainavo
mergužėlė.
Pynė rūtų vainikėlį
Ir skubėjo
jaunimėlin.
Ar ši liepa dar
žaliuoja,
O mergelė- ar
dainuoja?
Rūtų vainikus
pamiršo,
Ir tik disco ima
viršų!
Oi, kaip verkė
mergužėlė
Nulaužtosios
lelijėlės...
Gi dabar,
mergaitės mūsų,
Šėlsta kaip kariai
iš Prūsų !
Gal užtraukim mes
dainelę,
Te nurims mūsų
širdelės.
Ir jaunimas ją
girdės,
Gal kitaip mąstyt
pradės?...
Miške
Ar ankstų pavasario
rytą,
Ar vėlų rudenio
vakarą,
Išeisiu į ošiančią
girią,
Surasiu slaptingąjį
taką.
Po berželiais
svyruokliais sėdėsiu,
Prie pušų išlakiųjų
priglusiu,
Miško prieglobstyj
rasiu pavėsį,
Nuo visų
nemalonių, kur buvo...
Ant
žaliosiosios paklotės iš samanų,
Dėsiu
galvą, nuo rūpesčių svyrančią.
Ir pajausiu visais
savo sąnariais
Vėl jėgas ir ramybę
sugrįžtančią.
Ačiū, mielas
beržyne, verkiantis!
Ačiū tau, o pušyne,
ošiantis!
Ar yra kas brangiau
už gamtą,
Jei moki jos galią
suvokti?
Prie ežero
Ežero tamsų
paviršių
Nušvietė mėnesio
takas.
Visus skausmus
pamiršus
Klausau, ką
bangelės man šneka.
Primena man jos
jaunystę,
Visus tuos kelius
išvaikščiotus,
Pirmąją meilę –
draugystę,
Laimę, klastas ir
nerimus.
Ežero gilios akys
Žvelgia į mano
sielą.
Vėl atrandu aš
ramybę
Ir širdyje tampa
miela.
Ach, kaip norėčiau
nubėgti
Atgal į savo
jaunystę,
Ten, kur krykštavo
džiaugsmas,
Kur jaučiau, kaip
viskas pražysta.
Ateitis mane
traukia, vilioja.
Praeitis –
svaigulinga bičiulė.
Bet rimtai
pagalvojus, aišku,
Kad svarbiausia –
tik ši minutė!
Ir vėl ežero bangos
ramina,
Guodžia,
auškina gilią prasmę,
Visagalio
Kūrėjo duotą
Mums
svarbiausią gyvenimo esmę.
Algirdas VASERIS
Galudirvis
Vaikščiojo, trypė, važinėjo,
Kaip sūrį suslėgė
Ir pamiršo mane.
Kai šitokie pulsarai
Iš sueižėjusio,
Džiūte išdžiūvusio vidaus,
Tik piktžoles ir bemaitinu.
Šitą mano negandą
Žino visi, bet nuduoda,
Kad nežino, jog žino.
Kaip apmaudu...
Beširdžiai rąsto drūtgaliai jūs,
Suskeldėkite!
(2007 09 03)
Jonvabalio pagerbimas
Nereikli, geltonžiedė nakviša surasojo,
Nes jonvabalis netoliese įjungė savo elektrinę.
Šviesusis, ar pabūsi mums mėnulio vietoje?
Ar taip pasitarnauti gebėsi? – gėlė pasidomėjo:
Šeimininkės vienatvė didelė nesvietiškai,
Apkalbomis it krūmais apklėsta,
Nemažtanti, niekada neužsimirštanti...
Man norėtųsi,
kad leistų tau
Po lazdynu nors laikinai registruotis.
Prašysiu, sakysiu: kai tu čia,
Vasaros apžavai tikresni ir naktis jaukesnė.
Net stirna patikli
Štai atslenka tavęs apkvėpuoti,
O ragana ant vasarnamio stogo
Ėmė muistytis, jau nužergė šluotą
–
Parūpo mat...
(2007 08 16)
Liepos
pilnatvė
Žiedais regėt
pripratusi –
Net nužydėjusiais matau...
Amžinai prie vietos tos
Prisirišusi,
Kur atvašynai jau atitoksta
Po vasaros kaitros,
Kur meškeriotojas valtelėje
Kantriai ir širdimi
Nutirpusia
Tikisi ežere sužvejoti
Auksinę žuvelę.
Padovanočiau savąją:
Su kurapkų kreksėjimu,
Su bičių dūzgesio vasarom,
Bet žmogus to nevertina.
Gaila, jis gaišta veltui...
Jei neklystu,
Jo auksinė žuvelė
Už Kasiopės žvaigždyno.
(2007 08 03)
***
Negražiai pasielgusi mano diena
Nuoraudžiu atsiprašinėja...
Eik šalin, netikša tu!
Kol kas atleidimo nebus.
Ak, perline tu mano vištele,
Migdolinėmis akimis,
Kurių galų mane vargini?
Juk matai:
Per sunkios kalnų mintys
Debesėliais ganosi
Atšlaitėse.
Leisk debesėliams ištirpti
Lyg sielvartui sudvasintam.
(2007 07 17)
Jurgis VERŠAUSKAS
Giesmė Angelui –
Sargui
Užrakinau aš širdį
savą,
Užtrakinau aš savo
dūšią
Nuo jūsų išdavysčių ir
apgaulės,
Nuo pažadų kvailų...
Man Išminties
didžiosios angelas,
Atklydęs iš padangių
Mėlyniausias ir
Skaisčiausias
Šiąnakt pasakė:
„Palik tu pyktį,
apgaulę ir subtilybes
Už durų savo Pilies
Galingiausios“.
Pilis tava – nuostaba
ir palaima
Nuoširdžiausia.
Man Deivė taip pasakė:
„Tu ne bailys ir ne
kvailys...
Tu ne gobšuolis...“
Ji taip pasakė man,
Man nakčia...
Dėkoju Tau aš,
Visagali,
Kad pasiuntei man
Angelą-Sargą
Išminties ir dorybės
kupina Dūšia.
Dėkoju Tau aš,
Visagali, už Meilę ir Palaimą...
Meilė
Aš nemylėčiau Saulutės
skaisčios...
Aš nesidžiaugčiau
žvaigždėmis spalvingiausiom...
Aš nesidžiaugčiau
mėnesiena gaivia
Aš nemylėčiau ...
Jeigu nebūtų taip nuostabu...
Nieks man durų
neuždengs nuo dorybės...
Nieks man langų
neužvers nuo teisybės...
Nieks nesugriaus mano
Pilies...
Pilies kurioj aš
gyvenu ir džiaugsmu vadinu.
Noriu, oi kaip noriu
aš laimės...
Laimės be pradžios ir
pabaigos...
Laimės, kuri meile
vadinasi, noriu aš...
Karštos kaip Saulės
šiluma norius aš.
Ką daugiau sakyti...
Juk gyvenimas toks
mielas ir gaivus.
Ne tik gražus ir
mielas, kai myli
Tas džiaugsmas beribis
ir baisiai nuostabus.
Tikėjimas
Tikiu....
Tikiu aš uždainuosiu
Kaip Džo Desenas ...
Dainavo apie savo
Motinėlę...
Tikėjimas – tai
Laimė
Meilė ir Jėga...
Jėga, kuri sukuria
pasaulio
Žvaigždeles, o gal
ir dideles žvaigždes.
Dėkoju – Tau mieloji
Mano Motinėle...
Dėkoju tau už duotą
man
Gyvybę... Meilę ...
Ir Tikėjimą...
Dėkoju Tau Dievuli,
Kad pasiuntei mane
Į šį pasaulio lopšį...
Dėkoju motinai
ir Tau Dievuli
Už suteiktą man
Gyvenimėlį šitą...
*
PILAITĖS
BIČIULIŲ KŪRYBA:
Lina Antanaitytė
Kol debesys miegojo
Naktinis mėnuo
Man į ausį pašnibždėjo
Tavo vardą,
Išsūpuotą vėjo.
Kol balto bokšto
Debesys ramiai
miegojo,
Tavęs drugelių pasakoj
Ieškojau.
O ar toj pasakoj
Tave radau,
Nepasakysiu niekam...
Netgi sau...
Obelis
Teka tyla
Jausmų upeliu,
Kvepia diena
Saulės medum,
Šlama širdis
Žalia obelim.
Žalia obelis –
Gyvu žmogum.
Klajoja dvasia
Pievų takais,
Nenuoramos vėjo
Vaikų lydima.
Po obelim,
Anapus minčių,
Skamba rasota
Sielos daina.
Skrajūnas medis
Mano medis pakilo
Į pražydusį dangų.
Meilės angelas supa
Svajonę ant rankų.
Šypsosi pienės –
Laimę augina,
Mano medį skrajūną
Šypsotis mokina.
Aš savo medį
išmokinsiu
Ir juoktis...
Ir svajoti...
Ir mylėti...
Sidabriniai lietūs
Kalbėk! Kalbėk!
Aš tyliai paklausysiu
Kartu su vakaru,
Kartu su baltu
sniegu....
Lašelis išminties –
Lyg deimantas širdies,
Per mano širdį
rieda...
Žinau! Žinau!
Dabar ir aš girdžiu,
Ko negaliu girdėti...
Šviesiom mintim
Už laiko vartų lyja
Tavo sidabriniai
lietūs...
Su muzika
Jausmais keliauju
Per šviesos pasaulį,
Su muzika
Per sielos labirintus,
Per džiaugsmo pievą,
Per žvaigždėtą lauką,
Kur iš dangaus
Baltais jazminais
Sninga...
Vaidenis ČAPSKIS
Švelnaus džiugesio
šurmulyje
Tą ramų, tylų gruodžio
vakarą,
Kai grojo muzika
švelni.
Kažkas apie kažką
plepėjo,
Aš suvokiau Būties
didybę,
Tą magišką realybę.
Kai intelektas
netrukdo būti.
O norai džiaugtis,
Šią būseną aš vadinu-
Švelnaus Džiugesio
Šurmulyje,
Gali sėdėti atsirėmęs
pagalvėn
Ir stebėt draugus,
Įterpt ką nors ar
atsakyt –
Būt savyje ir kartu su
jais
Esi dabar ir čia.
Geras metas pamąstyt
apie tai.
Kas nutiko per
praėjusius metus:
Linksmo, gero ir
džiugaus.
Gera, kai širdyje
ramybė.
Žiema toks metas –
Vyksta virsmas.
Suvoki ir įvertini,
kas nepatiko,
Ir kam reikėjo to...
Išmintis reikalauja
ramybės.
Širdis – jausmų,
O kūnui reikia
veiksmo.
Jaunius MIRNABALIS
Basakojė migla,
Ant laukų numesta,
O po to pakelta
Ir aukštyn nunešta,
Kaip saulėta tyla,
Kaip rausvoji aušra,
Vėl ateina jauna,
Mano meilės diena.
Kaip ošimas šilų,
Kaip griūtis akmenų,
Kaip vežimo ratu
Per pasaulį einu,
Su perkūno griausmu,
Su dangum debesų
Žeme, vėl aš tave
Eilėmis uždengiu.
(2008 02 28)
***
Mane, paprastą akmenį
Laiko rankos.
Jos tokios šiltos,
Ir žvilgsni liečia
mane,
Paprastą akmenį.
Jei galėčiau,
ištirpčiau
Šitose šiltose
rankose.
Neturiu tokios galios,
Neturiu galios netgi
būti akmeniu.
Virstu dulkėmis ir
viskuo,
Kuo Tu panorėsi,
Kad galėčiau būti
Tavo rankose.
Akmeniu, paukščiu,
ašara,
Viskuo, kuo Tu
panorėsi,
Esu ir būsiu.
***
Naktis
tamsioji Vilija
Laivelį neša Lilija
Ir pakelia ir numeta
Palieka tiktai kupeta.
Naktis
tamsioji Vilija,
Į svajones vėl įveja,
Eilėraščių pakuotoją,
Į mintį įvyniotoją,
Išminčių išvyniotoją.
Naktis
tamsioji Vilija
Priglaudžia
suviliotoja,
Ryte tiktai paleidžia
Svajonę išgalvotąją.
***
Visatą valdo Meilė
Lietus maitina Žemę,
Pyktis griauna Žmogų,
Baimė sukausto Širdį.
Širdis trokšta
Visatos,
Žemė sugeria Pyktį,
Meilė nugali Baimę,
Žmogus prausiasi
lietujee.
Meilė šventina Lietų,
Visata Žemę globoja,
Žmogus saugo Širdį,
Širdis Visatą kuria.
Visata telpa Širdy.
Visata yra visa tai,
Kas aplink ir toli,
Kas manyje ir tavyje
yra visa tai.
Visatos kalba ne
lotynų ar anglų,
Kalba netušti
plepalai,
Visatą valdo tik
Meilė,
Meilė yra tarptautinė
Visatos kalba.
(2006 09 18)
Mėlynakė rugiagėlė,
Rugiaveidė mergužėlė,
Išsiliejo laukuose,
Kaip auksiniuos
plaukuose.
Duonos grūdą jinai
puošia,
Meilės dainą jinai
ošia
Tarp rugių stiebų
auksinių,
Kaip vargonų
sidabrinių,
Kaip choristė Dievo
chore,
Gieda himną Tėvo
šlovei.
Ir už duoną ji dėkoja,
Amžiną, kurią artojai
Vėl aukoja ant
altorių,
Kad sugrįžtų ji nauja,
Dievo kūnu įkvėpta.
( 2008 01)
***
Turtinga tyla,
Kai triukšmas
išblėsta,
Pavienės mintys, kaip
seni skarmalai plyšta,
Vanduo mano sielą
krikštija,
Mylinti Dievo ranka
žmogų liečia,
Net eilėraštis tylą
žeidžia.
Nubėga tyla pieva
rasota,
Basakojė tyla ranka
debesį liečia.
Mėnesiena pagriuvusi
dangumi ritasi,
Mano siela žvelgia
aukštyn žydėt viliasi.
- - - - - - - - - - -
- - - - -
Močiutė sena su
magnetola ant peties,
Patvoriais namo
grįžta,
Žiū kaimynė stora
pykčiu plyšta.
Balandėle miela, ko
čia plyšauji,
Mano siela sužeista,
kaip kojinė suplyšusi.
Pargrioviau gyvenimą
ant kilimo,
Dėl jauno bernelio,
dėl mylimo,
O tas gyvulys užpečky
miega,
Mano sielos skausmas
vienišas lieka.
Apipylė mane pažadų
srutomis,
Išvijo laukan,
nusideginau rūtomis,
Nemiela man gamta,
galva sukasi,
Aš sena, pamesta,
pasilikus viena,
Prie akmens pririšta,
kur pėda įspausta.
Magnetola negroja,
žinių radijas loja,
Astrologė pririšo mane
prie žvaigždės,
Ir supa dabar ji
prognozėm,
Kad siūbuočiau kairėn,
o po to dešinėn,
Ir galva tik žiūrės
apačion išsižiojus.
Kaip vaikeli baisu,
senti man su žvaigždėm,
Jų šviesa tolima dar
aplanko mane,
O, kad aš čia esu
joms vis viena,
Ar ne?
Basakojė tyla,
Užpečky pamesta
Kaip Pelenė žila
Nudažyta migla.
Pelenų vaidila,
atsikėlęs ryte,
Akmenų būsenoje
suvaitojo rauda,
Juk seniai, oi seniai
Nuvilnijo laikai,
Tyla troškimą mano
girdo,
Ir visus mano norus
pildo.
Svajonių pilys ant
kalnų,
Atvėrę savo likimus,
Mane įleidžia pro
vartus,
Pažvelgt į glūdinčius
turtus.
Užvėriau aš tylos
vartus,
Lobynai guli neliesti,
Kaip amžiai vėjais
paliesti.
Stasys
POVILAITIS,
jaunesnysis
Dievas ieško begalybės
Dievas ieško begalybės
–
Amžinumo žmonėse.
Dvasios taurumu, kad
prilygtų
Tiems, kas Rojuj,
Danguje...
Dievas ieško begalybės
–
Laimės, gėrio žmoguje,
Kad švieson jis kiltų,
skristų,
Tobulėtų sieloje...
Dievas ieško begalybės
į–
Moralumo tautose –
Dieviškumų karalysčių
Šeimose, giminėse...
Dievas ieško begalybės
–
Tęstinumo vaikuose,
Kad baltieji neišnyktų
–
Vienas vaiks kai
šeimose...
Dievas ieško
begalybės.
Ligočiausiam žmoguje,
Kad pasveiktų,
sustiprėtų,
Būt laimingas
šeimoje..
Dievas ieško
begalybės...
(2008 02 15)
Laikiniausias laiko
skrydy
Dievo išmintį pamynęs,
Alkoholiškas, plėšrus
–
Laikiniausiasis
pasauly –
Daiktus teigiantis
žmogus...
Laiką taupantis,
sutrikęs,
Narkomaniškas, kvaišus
–
Priešiškiausias
amžinybei
Vakarietis neramus.
Jis vis skuba,
blaškuos stresuos –
Bando Laiką pasivyt...
Kas materija? –
Nykimas –
Laikas užsuka
daužyt...
***
Pavasaris sprogsta,
šviesėja,
Garuoja Vilnelė,
Neris,
Pražysta, pakvimpa,
žaliuoja
Tikėjimas, meilė,
viltis...
Jau Vilniun pavasaris
beldžias,
Vėl puošis žiedais,
pumpurais –
Pražysta senamiesčio
gatvės
Mergaitėm,
paukšteliais, vabzdžiais.
Jis neša gyvybės
nektarą
Džiugumą, viltis,
svajones,
Poruojasi, suka
lizdelį,
Ir rengias žiedais,
lapija.
Vėjelis, saulutė,
lietutis,
Gėlynuose žaidžia
vaikai –
Pavasariais tapkim
saulėtais –
Geri bus net žvarbūs
orai...
Ji paberia uogas,
žolynus,
Prabėga ir jo
nebėra...
Vėl vasara beldžiasi,
karščiai –
Ruduo: vėjai-lietūs,
žiema...
Antanas
Vilius
RAUPELIS
A + A Loretai
Ir iš kur tiek drąsos
Tu turėjai tada,
Kad net tankus bandei
sustabdyti ranka?..
Tu lyg
žodį paguodos, lyg gėlę nuskintą
Paaukojai
Tėvynei jaunystę ir viltį ...
Kad
žmonės žinotų, per amžius atmintų
Kieno
širdys geso už laisvę pamintą ..
Ar išverks,
išdejuos po žaliu berželiu
Širdies gėlą mama
vakarėliu tyliu?
Todėl Dievą meldžiu,
kad daugiau niekados
Negirdėtume tankų ir mamų raudos ...
Tegul
liejas plačiai laisvės triumfo daina,
O
kiekvieno širdy dėkingumo malda ...
(2001 01 16)
Buivydiškės
Kur
Buivydiškių parko žaliaskarės liepos
Šnara
amžių maldą broliams ąžuolams,
Rytmetinės rasos, krintančios į pievas,
Muzika
prilygsta sostinės aidams.
Čia miela
Sudervėlė tvenkiniais pravirkus,
Juose
senas dvaras prausias paryčiais.
Čia
lietuvių kardas daug sykių pakeltas,
Kad daina ir maldos
skambėtų vakarais.
Čia jaunystės uostas,
mokslais vainikuotas,
Daugeliui pakėlė
gyveniman bures.
Žmogiškumo kraitis
širdin atiduotas,
Kiekvieno
taurius siekius gyvenime pratęs ...
(2000 06 29)
Pilaitės bendruomenei
Pilies kuorai rausvi
atsispindi Nery,
O Vilnelė srauni alma
Vilniaus širdy ...
Ar žibutės šlaituos,
ar kaštonas delne,
Praeities žavesys
spindi mūsų mieste.
O čia Pilaitė rami ir
jos kuorai nauji,
Netoliese srovena
Sudervėlė skaidri ...
Kojas nusiplauti jos
srovėje smagu
Arba džiaugtis Salotės
bangelės žaismu ...
Bočiai šalį mylėjo,
išgarsino plačiai,
Ją nuo priešų apgynė
karžygių pulkai.
Jų Dvasia
vis dar gyva Visvaldės pily,
Ir mes
meilę Tėvynei nešiojam širdy ...
Pasilik,
Pilaite, po gamtos žalia skara,
Tegul
tave saugo „Mažoji Lietuva“...
Šiai bendruomenei metų
tiktai penki,
O kilniais darbais
žavisi vilniečiai visi ...
Gyvuok, žydėk,
klestėk, Bendruomenė šauni,
Jeigu reikės,
–
pečius suglausime visi...
(„Verdenės“
ansamblio vardu; 2007 12 15)
Tautos dvasios
milžinai
„Lietuva tėvyne
mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš
praeities Tavo sūnūs
Te
stiprybę semia.“
Mūsų
himno žodžiai ir karšta malda
Praeity
šventi jie buvo lietuvio širdyje.
Tėvai kryžiaus
ženklu laimino savo laukus
Ir skalsios duonos
riekę, maitindami vaikus...
Ar tu meni, žmogau,
anuos laikus,
Ar dar regi gimtus
Tėvų namus?
Kur svyro tėviškės
balti beržai,
Kur toks
saugus ir linksmas gyvenai?
Ten sesių
rūtos augo po langais,
Aidėjo
skambios dainos vakarais.
Parimę
dailūs kryžiai pakalėm
Ir gegužinės maldos su
giesmėm...
Šita idilija buvo
labai graži,
O meilė Lietuvai tavo
širdy
Žydėjo trispalvės
miela gama,
Kol mūsų tėviškė buvo
laisva...
Kai
nuožmus okupantas iš Rytų
Sutrypė
mūsų laisvę sovietiniu batu,
Dori,
iškilūs Lietuvos vaikai
Į kovą
žūtbūtinę stojo lyg arai...
O kiek
reikėjo jiems vyriškos drąsos,
Neatsiklausius mylimosios nei mamos
Išeiti
gint Tėvynę, gint savus namus
Ir taip
visiems brangius mūsų idealus...
Iš
Dainavos ir Žemaitijos,
Iš Sūduvos ir
Aukštaitijos,
Iš priešo pavergtos
visos šalies
Ėjo drąsuoliai
petis prie peties ...
Buvo
dvasiškai tvirti it plienas,
Narsiai kovėsi naktis
ir dienas,
Prieš bolševikinių
pulkų galybę
Ir lietuviškų stribų
niekšybę.
Kovėsi už brangiąją
Tėvynę,
Už paniekintą
krikščionišką dorybę,
Sibiro klaikiai
žiaurias kančias
Ir nekaltų vaikelių
ašaras karčias.
Lietuvai paaukojot Jūs
savo gyvybę,
Bet prieš šėtonišką
sovietų klaikybę,
Net iš kapų, net iš
duobių žvyryne
Kovon visus kvietėt už
pavergtą Tėvynę.
Mes Jūsų kovingosios
dvasios įkvėpti,
Šventosios globėjos
Marijos pakylėti
Stojom prieš tankus
vien tik su daina
Bei
priešo nesunaikinta trispalve vėliava.
Nors
okupantas seniai jau išvytas,
Bet dar
nykiai blausus mūsų laisvės rytas,
Tam, kad
Tėvynė galėtų klestėti
Dabar
turim patys sieloj išlaisvėti.
Kryžių
kalneliuos dėkokim miško broliams,
Žemai
lenkim galvas visiems herojams
Ir
tvirtai prisiekim – kol esam gyvi
Dirbkim Lietuvai
Tėvynei visi, visi, visi.
(2007 04 29)
Neringa VAITKEVIČIŪTĖ
O
pasitiko du balti gandrai
Prie kelio pasitiko
Tėvulių mūsų pranašai
Paukšteliai mūs sargeliai
Galvelę baltąją lenkiau
Tiesiau lininį taką
Ir mylimasis juo žygiavo
Į tėviškėlę savo
Didžiulės girios – kiek matai
Nei trobesių nei kelio
Širdies čia palikti namai
Žaliasis girios trakas
Tai lankėme ąžuolėlius
Ir žilus akmenėlius
Mažus spalvotus paukštelius
Ir žydrus šaltinėlius
Tai augom augome ligi dangaus
Dvasia ramybe plaka
Atradome širdim žmogaus
Gyvybės baltą taką
Vėl į
saulę kelia
Į aukštybes širdis
begalybėn žvilgsnius
Tai tautos atgimstant
puošias lino rūbais
Ant kalnelio šoka
Rankos pinas, audžia
Sutartinėm slėniai
Ir sodybos gaudžia
Tavo siela šoka
Džiaugiasi be galo
Su tavim ir dainius
Amžiais kur dainavo
Tavo delne žiedas
Pasodink į žemę
Teatgyja ainių dvasia
Ir Čia amžinai gyvena!
Kaip pražydo ąžuolas
Žiloje senovėje,
pačioje Pasaulio pradžioje, gyveno ąžuolas garbuonėlis
šimtašakėlis. Nuostabus tai medis buvo – karūna kaip kupolas,
storas kamienas. O lapelių švelnumas, o jaukumas! Vėjeliui
dvelkiant, jie švelniai mirgėjo ir skambėjo kaip nuostabiausia
muzika. Saulelei kaitriai kaitinant, jie teikė ramią ir gaivią
paunksmę. Vėtroms šėlstant, ąžuolo tankiose šakose buvo saugi
priebėga. Ąžuolo vainike gyveno šimtai paukščių: devyniabalsių,
strazdų, kėkštų, šarkų, lakštingalų ir visokiausių kitokių. Ir
senas išmintingas apuokas tarp jų buvo. Čia namelius turėjo
voverėlės: jos linksmai liuoksėdavo ąžuolo šakomis, nes šitiek
daug vietos žaidynėms turėjo. Kaip visus mylėjo ąžuolas ir
saugojo! Kiekvienam buvo ne tik saugus namas, bet ir mielas
tėvužis. Jis taip rūpestingai galvodavo apie savo mažuosius
bičiulius, kad net žievės rievės išraiškingai susiraukšlėjo, o
šakos mąsliai susiraitė tarsi stori žalčiai. Vieną rytą, kol
ąžuolas dar miegojo, senasis apuokas susikvietė ąžuolo
gyventojus ir tarė pašnibždom, kad ąžuolas nepabustų:
– Mū-ūsų-ų ąžuolas
toks geras mu-u-ums, imkim ir atsidėkokime jam u-už tai.
-– Teisingai sakai.
Mes jam prinešime dovanų pilną uoksą riešutų, – nusprendė
voverės.
– O aš išrankiosiu
visus kir-r-r-r-minus iš po žievės, – sukaleno genys.
–
O gal mes galėtu-u-u-me papuošti jo karū-ū-ū-ną?
– Taip, mes
prinešime į jo šakas pievų gėlių, – suklegėjo paukšteliai. Ir
visu pulku pasklido į pievas.
Ir pririnko
didžiausią puokštę žiedų, ir nešė nešė į ąžuolo šakas, kad net
visa karūna ėmė šviesti stebuklinga šviesa...
Pabudo ąžuolas ir,
o Dievai, –
visas pražydęs! Ir
apsiverkė ąžuolas džiaugsmo ašaromis – nukrito nuo šakų
palaimingos ryto rasos, ir Didysis tarė:
–
Ačiū jums, mano mylimi draugai.
Aš toks laimingas – dar niekada nesu žydėjęs. Tai pati
didžiausia laimė medžiui
–
pražysti! O! Aš taip esu
sujaudintas! Aš toks laimingas!
Ir nuo tada
ąžuolas pražįsdavo kiekvieną pavasarį.
Ir nuo tada ąžuolas ėmė vesti
giles – nuostabius mažus linksmus vaikelius, kuriuos paukščiai
ir žvėreliai išnešiojo po visą pasaulį. Ir tada Žemėje pridygo
daug nuostabių ąžuolų. O tie, kuriuos sutikai miške, girioje,
palaukėje ar sodžiuje, tai vis to Didžiojo Ąžuolo palikuonys.
Jie visi gražiai gyvena po šiai dienai su žvėreliais ir
paukšteliais. Ir po šiai dienai jie žydi nuostabiais ąžuoliškais
žiedeliais.
–
O jūs, vaikeliai, atminkite, kad geri darbai tampa džiaugsmu
visiems – nuostabiausiais žiedais. Be to, jie subrandina vaisius
ir gyvena pasaulyje amžinai.
PANAUDOTA LITERATŪRA
ALEKNAVIČIUS, Bernardas. Kelias į kovo 11-ąją. XXI amžius,
2007, kovo 7.
LAVASTE,
Laima. Giliai paslėptos mintys prasiveržė ligoninėje.
Lietuvos rytas, 2008, kovo 22.
Lietuvos
spaudos statistika, 2006. Vilnius : LNB, 2007.
ZACHARENKOVAS, Olegas. Mes
– vilties nepraradusi
karta. Atgimimas, 2008, kovo 21-27.
|
2009
metai
|
LIETUVA!
TAVO VARDAS
MANO ŠIRDY!
Vilniaus Pilaitės
gyventojų ir jų bičiulių kūryba

Pilaitės „Poezijos
pavasaris’2009“
skiriamas
Lietuvos vardo
tūkstantmečiui

Pilaitės bendruomenė
Vilnius 2009
UDK 888.2 (082)
Li-147
Knygos sumanytoja
Pilaitės bendruomenė
Sudarė Angelė Šarlauskienė
Lietuva! Tavo
vardas mano širdy!
Leidinys išleistas iš 2 % fizinių
asmenų
pajamų ir asmeninių lėšų
Dėkojame už
finansinę paramą leidiniui išleisti:
Virginijai Ivaškevičiūtei
Onai Danutei Žilienei
Pilaitėje rinktiems
ir išrinktiems Seimo deputatams:
Danutei
Bekintienei ir Pauliui Saudargui
ISBN 978-609-95075-0-7
© Pilaitės bendruomenė,
2009
© Pratarmė, Angelė
Šarlauskienė, 2009
© Viršelis, Vidos
Pečiulytės,
Karolinos
Biekšaitės-
Jezerskos
kūriniai,
2009
PRATARMĖ
Poezijos pavasaris
vienas iš įspūdingesnių renginių Lietuvoje. Šios šventės
įkvėpėja Rašytojų sąjunga. Poezijos pavasaris rengiamas nuo 1965
metų. Jis jau 45-asis mūsų žemėje.
Pilaitės
bendruomenė, nenorėdama likti nuošalyje šio įspūdingo renginio,
nuo 2003 metų pavasario į Pilaitės mišką suburia poezijos
mylėtojus. Ta proga nuo 2004 metų išleidžiamas šio jauniausio
Vilniaus daugiabučių rajono gyventojų eilėraščių ir miniatiūrų
rinkinys. Jau pasirodė keturi tokie„Pilaitės giesmininkų“
pavadinimu išėję rinkiniai. 2008 metais išleistas Pilaitės
gyventojų ir jų bičiulių leidinys „Skamba žodžiai prie Ąžuolo
seno“. 2009 metais Poezijos pavasaris Pilaitėje jau septintas.
Jam išleistas ir šis Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūrybos
rinkinys. Jis jau šeštas.
Kiekvienam kitoks
Tūkstantmečio supratimas.
Šis rinkinys skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui.
Tūkstantmetis kiekvieno mūsų supratime ir pajautime kitoks. Jau
tūkstantis metų, kai 1009 metais Lietuvos vardas užfiksuotas
Vokietijoje, Kvedlinburgo analuose. Daugeliui iš mūsų toks laiko
tarpas gali atrodyti ne toks ir trumpas, kai žmogus, geriausiu
atveju, išgyvena šimtą metų. Betgi amžiais gyvas žmogaus polėkis
išsiaiškinti, kodėl aš gyvenu tokioje ir tokioje šalyje? tokiame
ir tokiame tos šalies kampelyje? ir kokia mano būvimo jame
prasmė? Apie tai ir šiame Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių
leidinyje.
Teigiama, kad
žodžiai tveria mūsų kasdienybę: dabartį ir ateitį. Tačiau net
patys rūpestingiausiai parinkti ir išdėlioti žodžiai negali
pretenduoti į tikslų mus supančios realybės aprašymą. Visai
neseniai moksliškai įrodyta, kad tiek mokslininkai, tiek
menininkai, ketindami paaiškinti realybę, jos tiksliai
nepaaiškina. Už tokį atradimą paskirta Nobelio premija.
Prikuriama galybė
savosios vietos, tam tikrų įvykių ir reiškinių pasaulyje ir
visatoje paaiškinimo variantų. Bet būti garantuotiems, kad
būtent taip, o ne kitaip buvo prieš daugelį metų, kai mūsų
nebuvo, negalima, kaip negalima patikrinti, ar iš tiesų taip
buvo! Nežiūrint to, stengiamasi išsiaiškinti ir, regis, tam
labiausiai tinka metaforų kalba. Veikiau ji padeda pajusti nei
suprasti realybę. Taigi ir šiame rinkinyje, kaip ir
ankstesniuose, tiesos apie gyvenimą, jo prasmę, vizijos, koks
turėtų būti geriausias ir tiksliausias mus supančios ar
trokštamos realybės variantas. Vienur tiesmukiškos įžvalgos,
kitur sodrioje metaforų žolėje sunkiai nupasakojami deimantai.
Pasitaiko, pavyksta nusigauti iki įsivaizduojamos tiesos
varianto, bet jo užtvirtinimas, bene, sunkiausias dalykas. Jis
nepatvarus, bemat išsikreipia. Labai dažnai ir iš tokio
sekundėlę trukusio pirminio realybės supratimo nebe kažkas ir
belieka. Dažnai iš jo gimsta kitoks supratimas. Pilaitės
bendruomenė, susikūrusi 2002 metų vasarą, taip pat ieško
geriausio ir idealiausiai realybę paaiškinančio supratimo. Ir
vieną tokį ši bendruomenė laiko tvirtai prispaudusi, kad jis
nenuskuostų į pakraštį, o būtų kuo tikriausiai įgyvendinamas. Ši
bendruomenė siekia, kad netolimoje ateityje Pilaitė taptų
stipriai žaliuojančiu ir jaukiu Vilniaus pakraščiu. Kad
Pilaitėje prigytų šviesios gyventojų idėjos, kurios brandintų
visiems skanų ir vienodai prieinamą kasdieninės gerovės derlių.
Kad Pilaitėje viešpatautų ramybė, susiklausimas, pakanta kitaip
mąstančiam ir kitaip įsivaizduojančiam daugeliui reikšmingos
realybės supratimą: gyvename protėvių prižiūrėtoje ir
įvairiausiais būdais apgintoje ir mums išsaugotoje Lietuvos
žemėje. Nors apie tą Tūkstantį metų, kai Lietuvos vardas pateko
į Kvedlinburgo analus, ne ką daug ir ypatingo žinome, bet
trokštame, kad po mūsų kiti iš kartos į kartą apie tokį ir
ilgesnį laikotarpį perdavinėtų žinias įvairiausiais ir pačiais
skirtingiausiais pavidalais. Tuomet nenutrūktų ir gyvuotų
amžinoji oficialiai paviešinto ir pastoviai kuriamo Lietuvos
vardo estafetė mūsų širdyse.
Pilaitės
gyventojų ir jų bičiulių kūryba.
Šis leidinys ne daug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų. Jame mes su
savo meninėmis kasdienybės įžvalgomis ir didžiųjų idealų
paieškomis. Šiame eilių ir miniatiūrų rinkinyje netoli
keturiasdešimties autorių, skirtingų pagal išsilavinimą, amžių,
interesus, bet kuriančių, ieškančių ir atrandančių, ir, žinoma,
savitai ir įdomiai skambančių. Labiau skiriasi tik šio leidinio
parengimo aplinkybės. Krizė iš dalies neaplenkė ir Pilaitės
bendruomenės sumanymo šiame naujausiame Vilniaus rajone deramai
pažymėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Pabrangus leidybai,
nebeužteko lėšų rinkiniui, kokį įsivaizdavome pradžioje,
parengti. Kreipėmės į pilaitiškius, prašydami paremti, ir greta,
nesvarbu, jei ir neparemtų, kvietėme su kitais savo kūryba
pasidalinti numatytame išleisti Pilaitės gyventojų ir jų
bičiulių rinkinyje, kuris jau pasidarė kaspavasarinis. Tokį
kreipimąsi maloniai paplatino nuo 2006 metų Pilaitėje „Bažnyčios
Tikėjimo žodis“ patalpose veikiančios Krikščionių mokyklos
mokiniai. Jie gerai atliko savo darbą, todėl šiame Lietuvos
vardo tūkstantmečiui skirtame leidinyje tiek daug debiutantų.
Iš suaugusių: „Jūratė Bernotienė – Krikščionių
mokyklos „Tikėjimo žodis“ direktorė. Eiliuoti pradėjo
vaikystėje. Besimokant mokykloje susižavėjo netradicine eilėdara
ir neįprastiniu eilių pateikimu. Kitoks jos kūrybos etapas
prasidėjo, ėmus gilintis į tikėjimo klausimus. Jos kūryba
atžymėta viename iš Poezijos pavasarių. Giedrė Vėžytė –
Krikščionių mokyklos „Tikėjimo žodis“ pradinių klasių ir dailės
mokytoja. Ji eiles pradėjo kurti studentaudama. Kartais savo
eilėms sukuria ir muziką. Savo kūrybą yra skaičiusi bičiulių ir
„Tikėjimo žodžio“ bendruomenės rate. Leidinyje debiutuoja ir
Danutė Ona Žilienė, gimusi Trakų rajone, Semeliškių
miestelyje, pedagogė (edukologijos daktarė), valgiusi lietuvių
kalbos ir literatūros mokytojos, direktoriaus pavaduotojos,
užmokyklinių įstaigų direktorės, Pedagogų kvalifikacijos
instituto ir Vilniaus dailės akademijos pedagogikos docentės
duonos. Rašo apie 50 metų, išleido 7 pedagogines knygas. Kūrybą
spausdino įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose ir
žurnaluose. Bando sušildyti pedagogiką literatūriniais
intarpais. Todėl O. D. Žilienės knygos – tai pedagogika su
eseistikos, poezijos krislais. Ji dvidešimt metų Lietuvoje
skleidžia humanistinės Valdorfo pedagogikos idėjas. Pastarąjį
dešimtmetį redaguoja ir leidžia knygas. Debiutuoja Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto docentas Vaidotas Vaičaitis,
eilėraščius pradėjęs rašyti vyresnėse klasėse. Anksčiau savo
kūrybos nėra publikavęs. Leidinyje debiutuoja Mindaugas
Peleckis – poetas, eseistas, vertėjas, muzikos tyrinėtojas.
Gimė 1975 metais Šiauliuose, 1999 metais Vilniaus Universitete
baigė žurnalistikos magistro studijas. Pirmieji eilėraščiai
publikuoti 1984 metais. Šešių poezijos, miniatiūrų ir
fantastikos knygų (1990-2007 metais) autorius. Nuo 2008 metų –
Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Mūsų leidinyje debiutuoja ir
Vilniaus universiteto pirmo kurso medicinos studentė Julija
Lašinskaitė, kuri Pilaitėje mokėsi pradinėse klasėse, o
vėliau Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Eiliuoti pradėjo
besimokydama pradinėse klasėse. Kūryba dalinasi interneto
svetainėse. Yra ne vieno jaunųjų meninio žodžio konkurso dalyvė.
Savo kūrybos dar nėra publikavusi. Iš jaunųjų kūrėjų –
moksleivių – leidinyje debiutuoja Krikščionių mokyklos
moksleivės, penktokės: Danielė Puidokaitė, Kornelija
Markevičiūtė, Kristina Markauskaitė; septintokės:
Debora Nenartavičiūtė, Abigailė Nenartavičiūtė, Emilija Kalis;
Pilaitės vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai:
Aleksandras Bubnys (savo kūrybą pristato ir interneto
svetainėje www. rašyk.lt) ir Rasa Germanavičiūtė.
Debiutuoja (nežinoma, iš kurios Pilaitės vidurinės mokyklos)
penktokė Justė Burokaitė. Bet jos perduotas išspausdinti
eilėraštis tikrai širdyje uždega žvaigždutes.“
Tęsiame jau
anksčiau šiuose rinkiniuose debiutavusių moksleivių
kūrybos pristatymą. Pilaitės vidurinės mokyklos mokinės, sesės
Račkovskytės: ketvirtokė Augustina (laisvalaikiu
mėgsta skaityti, gražiai piešia, lanko dailės būrelį, myli gamtą
ir gyvūnus) ir penktokė Gabrielė (laisvalaikiu daug
skaito, mokosi šiuolaikinių šokių) rašo eiles ir jas yra
pateikusios ankstesniųjų metų „Pilaitės giesmininkų“
leidiniams. Šios mokyklos vienuoliktokės Lauros Bojarskytės
pamėgtas žanras ir toliau miniatiūros. Neišsenka ir literatės,
eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės, kilusios iš
Šiaulių, eilių, kurias sukūrė besimokydama vidurinėje mokykloje,
skrynelė. Jos eilės anksčiau publikuotos Šiaulių miesto
laikraštyje. Pernai metais tokiame leidinyje kaip šis
debiutavusi būdama dešimtokė Mykolė Kasperavičiūtė, dabar
vienuoliktokė, perėjusi mokytis į Gabijos gimnaziją iš Martyno
Mažvydo mokyklos Pilaitėje, jau dalyvauja jaunųjų filofogų
konkursuose. Tęsiame jos kūrybos pristatymą. Na, o kai kurie
„Pilaitės giesmininkų“ ir šio rinkinio suaugę autoriai savo
eiles jau yra publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais
leidiniais. Eilėraščių rinkinius ar savo kūrybą tokiuose
rinkiniuose yra publikavę Ingrida Čepatienė ir Antanas
Sviderskas. Ingrida Čepatienė eiles pradėjo rašyti pradinėse
klasėse, kuomet nupiešusi piešinėlį, tame pačiame lape jam
sukurdavo tinkamą ketureilį. Rimtesnės eilės gimė vyresnėse
klasėse. Ji laisvalaikiu dainuoja, kuria skiautinius interjerui
pagyvinti. 2007 metų net dviem rinkiniais pasirodė visuomenės
veikėjos, germanistės pedagogės Dalios Tarailienės eilės.
Ji pradėjo kurti studijuodama Vilniaus universitete. Eilės
skelbtos įvairiuose leidiniuose (,,Jaunimo gretos“,
,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“, „Respublika“, taip pat
ankstesniuose „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniuose. Dalios
Tarailienės eilėraštis „Mano vardas – LIETUVA“
pasirinktas vietoje epigrafo. Įprastai tokiu eilėraščiu
pasirenkamas tas, kuris labiausiai rezonuoja su leidinio ir
Poezijos pavasario šventės tema.
Į Pilaitės
kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą
parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska,
kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje – Ukrainoje,
kurioje ilgai gyveno po tremties. Nepadeda plunksnos į šalį ir
gyvendama Lietuvoje. Nors Karolina Biekšaitė-Jezerska yra
garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji pastoviai džiugina
akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais
prierašais. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jos vienas iš tokių
darbų pasirinktas šio rinkinio viršeliui. Šios autorės eilių
užtektų tvirtam poezijos tomui, kuris tiktų serijoje „Gyvieji
mūsų liaudies dainiai“.
Tęsiame
pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių
pristatymą. Jos eilės labai nuoširdžios. Regis, meilė poetiniam
žodžiui persidavė per kraują iš jos protėvių, kurie carų laikais
už spaudos gimtąja kalba platinimą buvo ištremti į Sibirą.
Iš pašaukimo
dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida
Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse
klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Šios kūrėjos
eilės visada stebina neįmantriais, bet netikėtais posūkiais.
Tęsiame Vilniaus
universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado“,
įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario, tiksliųjų mokslų
daktaro Jono Šarlausko miniatiūrų pristatymą.
Toliau
pateikiamos Pilaitėje gyvenančios lenkų ir rusų kalba kuriančios
Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul
brandžias būties įžvalgas. Šį kartą jos rusų kalba.
Tęsiame bardų
(bardas – dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename
asmenyje, tai yra pagal savo eiles kuriantis muziką ar jas
dainuojantis žmogus) eilių pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir
poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas
lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi
su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), ir kurio eilėms be jo
muziką kuria ir profesionalai. Yra pasirodęs ne vienas muzikinis
albumas, kuriame A. Antanavičius atlieka savo eiles pagal savo
sukurtą muziką. Jo kūryba publikuota visuose ankstesniuose
Pilaitėje Poezijos pavasariui skirtuose leidiniuose.
Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų
projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji
rašo ir atlieka dainas, kurių melodijas dažnai sugroja sūnus
Jonas, profesionalus muzikas, išaugęs iki populiarios vokalo
grupės ,,El fuego“ atlikėjų. Tęsiame Pilaitėje gyvenančios ir
kuriančios paties garbiausio amžiaus tarp šio leidinio autorių
Irenos Maculevič, gimusios1923 metais Latvijoje, prie
Daugpilio, dirbusios vokiečių kalbos mokytoja, eilių rusų kalba
pristatymą. Kuria nuo jaunystės. Jos eiles spausdino Daugpilio
miesto laikraštis. Paskutiniųjų metų I. Maciulevič eilės
dažniausia religijos, amžinųjų vertybių motyvais, bet nesvetimas
ir gamtos poetinis išaukštinimas. Neretai šios autorės eilės
tampa giesmėmis pagal jos pačios sukurtą muziką vargonams,
kurias pati atlieka dainuodama ir grodama. Irena Maciulevič virš
dešimt metų vargonavo keliose katalikiškose bažnytėlėse.
Eilėraščių vėl
pateikė žurnalistas, rašytojas: keleto romanų ir apsakymų
rinktinės autorius Algirdas Vaseris.
Į leidinį taip
pat įtraukti rašytojos Onetos Lunskajos poetiniai
kūrinėliai.
Pateikiame
Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino technikos
universitete pramoninę ir civilinę statybą, o dabar fotografo,
kuriančio prozą ir eiles, posmus.
Asta
Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto
studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo
kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba šiame
leidinyje skelbiama ketvirtą kartą. Josios eilių galima aptikti
interneto svetainėje www. rašyk.lt.
Tampa tradicija
leidinyje skelbti Pilaitės bičiulių kūrybą. Tęsiame Antano
Viliaus Raupelio, dirbančio Vilniaus kolegijos Buivydiškių
žemės ūkio studijų centre, folkloro ansamblio iš kaimyninių
Buivydiškių „Verdenė“, palaikančio su Pilaitės bendruomene
glaudžius kultūrinio ir pilietinio bendradarbiavimo ryšius,
dalyvio eiles. Kūrėjas savo eiles yra skaitęs Pilaitės Poezijos
pavasarių ir Pilaitės bendruomenės renginiuose.
Tęsiame
Neringos Vaitkevičiūtės, gyvenančios Buivydiškėse, kilusios
iš Kauno teisininkės, kuri pradėjo eiliuoti mokydamasi vyresnėse
klasėse, kūrybos pristatymą. Jos eilės publikuotos KTU
gimnazijos ir „Gyvųjų namų“ klubo Vilniuje almanachuose. Šios
autorės eilės, virtę dainomis, pateko į šio klubo dainų albumą
„Riedanti saulė“. Jos dažnai atliekamos šio kolektyvo
susibūrimuose ir šventėse.
Dėkojame
atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą šiam rinkiniui, o
Krikščionių mokyklos mokiniams už tokios žinios platų
pagarsinimą Pilaitėje.
Poezijos paukštė
septintą kartą kviečiama nutūpti Pilaitės miške, prie svetingų
Živilės ir Vytauto Dabriškų namų. Norėtųsi, kad visi Pilaitės
gyventojai pajustų, kad Ji tikrai dar kartą nutūpė Pilaitėje ir
savo giesmėmis skelbia džiugią Lietuvos vardo tūkstantmečio
naujieną.
dr. Angelė Šarlauskienė, Pilaitės
kronikininkė
Vietoj epigrafo
Mano
vardas – LIETUVA
Aš ateinu nuo klonių ir
miškų,
Paežerių, nuo upių,
jūros kranto.
Aš – iš visur. Aš –
Lietuva esu.
Ir man mieliausias
tiktai šitas vardas!
Štai, šitas drobės
gabalėlis vaidilutės austas,
Šalia prisiūta
kunigaikštienės suknios brokato skiautė.
O štai čia, ne šiaip
praplėšta, tai kalaviju prarėžta.
Gal net iki pat mano
širdies buvo kirsta...
Baltieji perlai aplink
kaklą,
Tarsi sustingę motinų
lietuvių ašaros.
O gintarų siūlelis,
tartum vilties ir gyvasties grandelė.
Žiūriu, ana va, dar
kišenėlė. Joje maldaknygė,
Ar net slapta
lietuviška knygelė buvo patalpinta.
O prijuoste baltoji,
iškaišyta!
Joje savo sūnelį ir
dukrelę supdavau nuo ryto.
Skepetaite nuo saulės
ir darganos gyniausi,
Savo ilgąsias kaseles
kavojau.
Kartais ir skrybėlaitę
kaspinuotą valiūkiškai
Ant viršugalvio
nešiojau.
O šis nudryžęs skvernas
nuo kraujo patamsėjo,
Nuo savojo, širdies, ir
nuo artimųjų nulašėjo.
Plazdena mano margas
rūbas, kaip vėliava
Į žūtbūtinę kovą
iškelta,
Kaip ateities vilties
plaštakė margasparnė nuplasnoja.
Kiekvienoj klostėje
girdžiu dainelę skambant,
Ar švelnią pasaką prie
snaudžiančio vaikelio,
Ar dar eilių skambių,
sudėtų mylimam berneliui...
Į mano glėbį visi alei
vieno sutilpti gali,
Ir liūdesy – paguodos,
ir džiaugsme – atgaivos atranda.
Tai aš šį kraštą savimi
išmaitinau, išpuoselėjau,
Kaip sugebėjau, –
išsaugojau,
Gyvą lietuvišką žodį
įdėjau.
Esu laužta, klupdyta,
vėl pasikėlusi...
Net nežinau, kiek metų
po pasaulį aš klajoju.
Vardu savuoju –
Lietuva,
Aš visą Tūkstantmetį
vadinuos.
Didi esu ir duos
Dievai,
Aš būsiu amžina!
Dalia TARAILIENĖ
MOKSLEIVIŲ ir
MOKYTOJŲ
KŪRYBA
Jūratė BERNOTIENĖ
(mokytoja)
Kasdien yra daugiau
Kasdien yra daugiau
nei bėgti.
Tai – sustoti;
Pašėlusiam tempe
atrasti laiko pamąstyti,
pasimelst, pabūt su
artimais.
Kasdien yra daugiau
nei juoktis,
tai – šypsotis;
Nes juokas džiugina
tave, o šypsena,
kas žino, kiek ilgai
pakels ir drąsins kitą.
Kasdien yra daugiau
nei gauti, – duoti:
Švelnumą, šilumą,
pagalbą, meilę.
Nes tik gavimo
džiaugsmas trumpalaikis,
„pagal save“ ir „dėl
manęs“.
KASDIEN yra daugiau.
Bet tai nelengva...
Tad gal pakaks ir tiek?
P.S. Dažniausiai žmogui
atrodo, kad judėti yra daugiau bei svarbiau nei stovėti,
o gauti yra džiugiau
nei neturėti, o juo labiau – prarasti. Šis eilėraštis – tai
bandymas
„Juk mes visi daug kur
nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu,
tas yra tobulas
žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną.“
(Naujasis Testamentas,
Jokūbo laiškas 3,2)
L
Y
G
Ž
A
L S
I I Ž
O
N E
Ž
S I
A
B D
I
Y Ž
B
Ž I
O A
Ž
O
D
Ž
I
A
I
L
Y
G
Ž
A
L S
I I Ž
O
N E
Ž
S I
A B D
I Y Ž
B Ž I
O A
Ž
O
D
Ž
I
A
I
Tik kaip bebėgant
pamatyti grožį Lietuvos, savos šeimos?
Deja, mes nepasikeičiam
net tai supratę...
Laura BOJARSKYTĖ
(11 klasė)
(miniatiūros)
Rausvai raudona
Turbūt teisus buvo
tasai Valančius – alkoholis nė vieno prie gero nepriveda. Pro
duris įslenka skeletas, o tiksliau – svirduliuojanti moteriška
figūra. Iki pasirodymo belikę šiek tiek daugiau nei pusvalandis.
Įtampą, tvyrančią ore, užgožia pūkiniais kamuoliais virstantys
cigarečių dūmai. Trumpam nusiaunu aukštakulnius ir stebiu, kaip
makiažo meistrai pavėlavusios manekenės veide bando užmaskuoti
praeitos nakties alkoholio ženklus.
Rikiuojamės. Aš
pasirodau antruoju numeriu, gana ironiška, jei kalbėtume apie du
žmones, sėdinčius salėje ir laukiančius, kol pražingsniuosiu
podiumu. Kraujo raudonumo lūpos ir juodos kaip anglis
blakstienos puikiai atspindi mano vidinę būseną. Oskaras Vaildas
yra pasakęs: „Itin ryškus makiažas ir nepakankamas kiekis
drabužių ant kūno visuomet yra moters nevilties ženklas“. Jis
tikrai labai gerai pažinojo moteris. O aš jau žengiu pirmą
žingsnį. Tvirtai ir užtikrintai, grakščiomis kojomis liesdama
plastikinę podiumo dangą, einu fotoaparatų blyksčių link. Visu
kūnu jaučiu žvilgsnius, smingančius į mane lyg į tirpstančią
ledo skulptūrą. Pozuoju ir mąstau, kad pozuoti neabejotinai
reiškia meluoti ir apsimetinėti. Prisipažįstu, neapgaudinėdama
savęs, kad šie veiksmažodžiai puikiai atspindi kelių pastarųjų
mėnesių įvykius mano gyvenime. Plojimai po truputį tyla...
Paskutinė poza, dirbtinis žvilgsnis ir aš jau už sniego baltumo
užuolaidos. Staiga pribėga renginio koordinatorius ir suspaudžia
savo nerangiame glėbyje. Sekundę tejaučiu cigarečių tvaiką ir
girdžiu: „Pri-tren-kian-ti! Tu buvai pri-tren-kian-ti!...“ Po
gausaus komplimentų lietaus nusiaunu batelius ir pakėlusi akis į
veidrodį tariu sau: „Būti ištikimai ar nebūti – štai klausimas“.
Tik po kelių sekundžių suprantu, jog maniškis toli gražu nėra
lygiavertis legendiniam Hamleto klausimui, bet šiaip ar taip –
visuotinis.
Aną penktadienį, kai
iškrito pirmasis sniegas, žiūrėjome filmą su žmogumi, kuris
dabar manęs laukia raudoname feraryje. Vakaras buvo gana
prasmingas. Pūkinė antklodė, Bacardi kokteilis ir iki skausmo
pažįstamo scenarijaus filmas – paskutinę valandėlę, kai moteris
jau skuba į lėktuvą, pasirodo nevilties apimtas vyras, čiumpa ją
į glėbį, bučiuoja, grąžindamas į savo pasaulį, stebint
atlaidžiai besišypsantiems oro linijų tarnautojams. Sumirga
užrašas „Pabaiga“, žiūrovai su šypsena veide atsidūsta ir žino,
kad ši pora gyvens ilgai ir laimingai. Deja, filmai baigiasi
anksčiau nei prasideda tikrasis gyvenimas. O kas toliau? Toliau
vedybos, virtuvė, vaikai, barniai, pirmasis meilužės laiškas,
noras sukelti skandalą, pažadai, kad tai nebepasikartos,
antrasis, jau kitos meilužės, laiškas, grasinimai išsiskirti,
nepasitikėjimas, galiausiai trečiasis laiškas... Bet moteris jau
ryžtasi tylėti, nes šį kartą jis gali pasakyti, kad jos
nebemyli, ji laisva išeiti ir... Stop. Didelėje kaip kruizinis
laivas rankinėje ieškau vibruojančio mobiliojo telefono.
Dailiame ekrane puikuojasi dar dailesnis skambinančiojo vardas –
Gintarytė. Taip taip, iš tiesų tai skambinantysis, o ne
skambinančioji. Skambučio tikėjausi, bet nelaukiau. Ne todėl,
kad nenoriu, bet dėl to, kad jau leidžiuosi laiptais žemyn.
Raudonojo ferario link. Telefonas vis dar įnirtingai vibruoja ir
akimirką mano galvoje dingteli mintis sustoti, pakelti ragelį ir
trumpam pradingti. Bet, deja, hamletiškasis klausimas galvoje
budina mano sąžinės jausmą ir aš leidžiu telefonui toliau
netrukdomam vibruoti.
Pabundu nuo vyšnių
skonio kavos aromato, dvelkiančio pieno tyrumu. Lėkštėje
miniatiūriniai prancūziški pyragėliai su varškės kremu. O į mane
žvelgia besišypsančios akys. Ant palangės savo didingumu
puikuojasi baltažiedė orchidėja, mano manymu, pirkta tik šįryt.
Vienintelis žodis, kuris šiuo metu sukasi galvoje – idilė.
Rytinis dušas pažadina ne tik mano kūną, bet ir mintis. Nesu
ištikima net sau. Drabužinėje susirandu trumpą juodą suknelę ir
aukščiausius aukštakulnius. Išeidama nerūpestingai susišukuoju
plaukus, lūpas dažau besibaigiančiu raudonu lūpdažiu ir trumpam
pasineriu į kvepalų debesį. Šiltas mano vyro apkabinimas parodo,
kad jis nenumano, jog šią popietę praleisiu visai ne savo
modelių agentūroje. Jis padeda man apsivilkti žvilgančius
audinės kailinius ir išlydi pro duris, linkėdamas geros dienos.
Neįtikėtina ironija. O galvoje teskamba: „Kvėpuok... Ramiai
kvėpuok ir šypsokis, mažoji melage“.
„Neištikima“ – ši
Amerikos popdievaitės daina groja per nelemtą radiją mašinoje. O
aš tikrų tikriausia šios dainos herojė. Sustoju, užsidegus
raudonam šviesoforo signalui, ir vėl galvoju, ieškau mintyse
kažko dvasingo. Nesuprantu, kodėl, užuot sudeginusi visą šią
istoriją drauge su juodąja suknele ir tamsiąja savo gyvenimo
puse, švariai nušluostau nuo jos dulkes ir puoselėju, maitindama
ją bučiniais, paliekančiais raudonus antspaudus. Kartais
jaučiuosi žiauresnė net už pačią mados industriją.
Naktį praleidžiu ne
namie. Prieš užmerkdama akis spėju konstatuoti, jog moterys
nepamiršta nieko: jos prisimena kiekvieną bučinį, staigmeną,
kiekvieną nusivylimą. Jos palengva užglaisto tuos prisiminimus
ašaromis ir vakariniu makiažu, romantiškais filmais ir prakaitu
sporto salėje, bet vis dėl to nieko neužmiršta. Tai kankinančiai
nuostabi savybė. O ryte pabundu tuščioje lovoje. Iš virtuvės
sklinda atšalusios kavos kvapas, susimaišęs su vyriškų kvepalų
dvelksmu. Savo „kruizinėje“ rankinėje susirandu imbierinį
sausainį ir lėtai kramsnoju, kaip privalu manekenėms. Meluoju
net sau. Nebebūti ledo skulptūra – didžiulis mano noras ir
galvoje besivystančio grandiozinio plano dalis, o galbūt tik
minties nuotrupa. O dėdė Laikas bėga ir neatsigręžia. Praeis
keli metai ir mano rusvas veidelis nebebus tinkamas nei
komercinei melagių reklamai, nei plastikiniam podiumui,
alsuojančiam netikrumu. Keistas jausmas užplūsta visą kūną.
Prisipažįstu sau, kad visas mano gyvenimas yra neištikimybė.
Kaip suprasti? Iš šono atrodo, jog podiumas tikrai pavydėtina
svajonė, bet tai nebuvo mano noras, o apskritai, jei
įgyvendinčiau tėvų svajonę, šiuo metu sėdėčiau jaukiame kabinete
ir, ant recepto lapelio parašiusi keletą hieroglifų, sakyčiau:
„Kitas!“. Ryškios gyvenimo vizijos neturėjau. Bet vienaip ar
kitaip nebuvau ištikima sau, savo principams ir įsitikinimams.
Užtat melas žengia koja kojon su manimi. Rankinėje ieškau dar
vieno sausainio.
...Užverčiu
paskutinį knygos puslapį kaip tik tada, kai mane pasikviečia
visažistas. Šį vakarą žaižaruojanti, akinanti, briliantinė ir
visaip kitaip blizganti drabužių kolekcija pasieks aristokračių
riestomis nosytėmis akis ir gerokai paplonins jų vyrų pinigines.
„Vienuolika minučių“ – istorija, kurią ką tik baigiau skaityti,
daugeliu aspektų panaši į maniškę. „Visą gyvenimą meilę supratau
kaip savanorišką vergiją. Ir klydau: vergija nėra meilė. Kas
jaučiasi laisvas, myli iš visų jėgų. O kas myli iš visų jėgų,
jaučiasi laisvas“, – Paulo Coelho savaip interpretuoja meilės ir
laisvės sąvokas, paversdamas jas priklausomomis viena nuo kitos,
pakeldamas iki debesų. Mano gyvenimiškoje interpretacijoje
laisvė reiškia neištikimybę, o meilė... Meilė ir reiškia meilę.
Žengdama pirmąjį
žingsnį podiumu svarstau, ar žmona laikoma idealia, jeigu jos
vyras idealus. Gal ir taip, nesigilinsiu, bet šiaip ar taip, esu
netipiškas egzempliorius. „Fruktas“, – dabar guviai tarstelėtų
mano senelis. Mano psichoterapeutas sakydavo, jog vyro
neištikimybė – nuotykis, o moters – nusivylimas (juk sakiau,
kaip puikiai tasai Oskaras Vaildas moteris pažinojo, tiesiog
permatė kiaurai) arba kerštas. Mano vyras niekada nėra manęs
nuvylęs, be to, iš prigimties nesu kerštingas žmogus. Tiesiog
kaip mielas, rausvas, mažutėlis paršelis iš „Mikės Pūkuotuko“
vaikausi išsprūdusį balionėlį – nesamą svajonę. Galbūt reikia
patirti kažką baisaus arba kažką tokio tikro, kad pabusčiau iš
savo abejingumo sapno. Absoliuti aklavietė. Žengti žingsnį į
naują pasaulį, nepažįstamą pasaulį – štai ko aš bijau. Beje,
bijodama neapsakomai noriu imbierinių sausainukų...
Turbūt jau kokį
tūkstantąjį kartą žengdama podiumu (šiandien visos mano mintys
gerokai hiperbolizuotos) supratau, jog nėra nė menkiausios
galimybės rasti salėje pažįstamą žvilgsnį, dėl to, kad esi
akinamas įmantrių fotoaparatų blyksčių. Šį rytą pasibaigęs
raudonasis lūpdažis ženklina naujo gyvenimo pradžią. ...Rasti
kelią į Edeno sodą... Ar toks turėtų būti naujasis rausvojo
paršelio tikslas?
***
Ne veltui eidama
gatve buvau užklupta desperatiško noro ištrūkti iš minios
gniaužtų ir sprukti kuo toliau nuo artėjančio pavasario, nes ne
kartą įsitikinau, jog ateidamas jis drauge su savimi atsineša ne
tik vyšnių žiedais kvepiantį orą, bet ir tuščios galvos
sindromą, kuomet negali galvoti apie nieką daugiau, tik apie
banalius dalykus. O galbūt noras pabėgti nebuvo toks jau
nekaltas, juk tai mažų mažiausiai galėjo būti pretekstas
prisiminti apie tave.
Pamenu, kaip nuo
šios minties sulinko mano keliai ir kaip nepavykęs reklaminis
triukas sugriuvo visi mano kruopščiai planuoti dienos darbai. Tu
buvai kertinis mano gyvenimo akmuo, tad nenuostabu, kad
išeidamas sukėlei tikrą Renesanso saulėlydį manyje. Padarei mano
kasdienybę chaotišką ir palikai skausmu ir nusivylimu
alsuojančius randus, kurių, deja, neužmaskuoja nei brangiausi
lūpų dažai, nei pats tamsiausias nagų lakas. Įkvėpiau nuodėmingo
pavasario oro, o atmintyje išsirikiavo stebuklingų akimirkų,
praleistų su tavimi, kolekcija, kurios pabaigoje ženklas,
skelbiantis apie prarastąjį rojų, apie utopiją, kuriai niekada
iš tiesų nebebus lemta išsipildyti. Slėpdama paraudusias akis
nuo pirmųjų saulės spindulių, mąsčiau, kad tokioms beviltiškoms
mintims turėtų nebūti jokio loginio pagrindo, prabėgus tiek
laiko po to, kai paskutinį kartą tave mačiau. Apgailėtina
akimirka. Tu išeini net neatsigręžęs, užsiveria durys su nuo
senumo girgždančiais vyriais, ir lieku aš, klausydamasi, kaip
tyla tavo žingsniai ir ant stalo lieka garuoti tiršta kakava. O
vėliau viskas – kaip nesibaigianti stichinė nelaimė,
apsigyvenusi manyje. Vėjas, glostydamas nuo darbo suskeldėjusius
mano delnus, grąžino į realybę, į tą gyvenimą, kurio, prieš
sutikdama tave, troškau, puoselėjau jį, o dabar... Dabar man
nebesvarbu. Tuščios galvos sindromas – tiesiausias kelias į
ramias naktis ir neapsėstas mintis. Tas mintis, kurių nesi
užvaldęs tu.
***
Kartais man atrodo,
jog gyvenimas nėra itin dosnus, o likimas nelinkęs apdovanoti
visų, kurie retkarčiais suglaudžia rankas maldai. Kartais
suprantu, jog tas visas plikas skepticizmas, apgaubęs
kasdienybę, isterija ar vis dažnesnė priklausomybė nuo streso
gali būti įveikti vienu akimirksniu. Juk pasaulyje yra daug
grožio. Ir dar daugiau laimės. Laimės, kurią iš tiesų galima
išmokti susikurti. Tu man parodei, kad tam netgi nereikia
milžiniškų pastangų. Tik noro. Ir begalinio tikėjimo. Ir dabar
jaučiu dėkingumą už kiekvieną minutę, kuomet vietoj gerovės
galiu rinktis galimybes, vietoj stiprybės – sunkumus, o vietoj
turtų – rankas, kurios nebijo darbo. Ir taip kuriu laimę, kuria
dalinuosi su tavimi ir kurios galbūt užtektų daugeliui, kad bent
vieną akimirką akys atspindėtų ne dienos problemas, o žibuoklių
mėlį ar į gimtinę parskrendantį paukštį... Vis dėlto tu man
nemelavai, nėra tiesos, kuri neturėtų savyje tamsos. Lygiai taip
pat nėra laimės, kad ir kokią išpuoselėtą ją susikurtum, kuri
neatneštų nors truputį kartėlio. Jau įsitikinau. Laimė trukdo
kurti. Bet gal taip ir geriau. Juk „Carum, quad rarum“, – brangu tai, kas reta.
Aleksandras BUBNYS
(haiku)
Krenta karaliaus
karūna kopiant kažkur
ten, Karpatuose.
***
Žanui miegoti
neleidžia nuodėmingi
aistrų sūkuriai.
***
Žiemos vidury
ežero ledas skamba
tarsi muzika.
***
Nudraskė klevo
lapus – be gailesčio
tas
niūrusis šiaurys.
***
Šešeri metai
sukako raudonskruostei
Dievo karvytei.
***
Ant kelmo stovi
Skarbonkė, švino
šratais –
cha! – suvarpyta.
***
Į mane smalsiai
žvelgia juodas, medinis
katės totemas.
***
Ant užšalusio
Ežero čiuožinėja
Padūkę vaikai.
***
Verkia poetas –
dangoraižių džiunglėse
meilė išnyko. (šitas
man labiausiai patinka.
***
Tu nepagausi
mano pilve skraidančių
drugelių niekad.
***
Kodėl dažaisi
savo blakstienas, juk
jos
ir taip nuostabios?
***
Eureka! – šaukė
Einšteinas, kai suvokė
meilės didybę.
***
Aš atsistoju,
man atsistoja, o jums –
jau nebestovi.
***
Žodžiais taškosi
apsisnarglėjęs vaikas,
jaučiasi kietas.
***
Užsiklodami
samanomis šypsosi
maži bobausiai.
***
Raudonas vynas,
pelėsinis sūris, va
štai jums ir krizė.
***
Rūmų intrigos,
saloniniai pokalbiai
jau vemti verčia.
***
Indija dvelkia
nuo cinamono lazdelės,
kraštas pasaulio.
***
Arlekinas ir
mimas geria degtinę –
tai nedorėliai.
***
Balandžiai lesa
grūdus keistuolės
delne,
gausiai apspitę.
***
Atskrido fėja
dantukų su maišeliu
pigių monetų.
***
Kosminis laivas
galaktikos prieangy
vejasi šviesą.
***
Pilna kartėlio
krūtinė senolio, jau
iškirto medžius.
***
Meilė ir mirtis
įkvepia kurti, tiesa –
man akivaizdi.
***
Indėnai rūko,
vizijos garuoja pro
skylę vigvamo.
***
Apšerkšnijusios
medžių viršūnės kartu
dusliai kosčioja.
Justė BUROKAITĖ
(5 klasė)
Žvaigždutės
Mirga danguje
žvaigždutės,
Ir geltonos ir mažutės.
Būna jų ir didelių,
Ir spalvotų, ir gražių!
Visos visos jos
geltonos,
Visos visos jos
raudonos,
Visos visos jos
mažutės,
Nuostabios dangaus
žvaigždutės!
Rasa GERMANAVIČIŪTĖ
Alchemija
Skambėjo mūsų mintys,
Norėjome viskuo
dalintis,
Iš juodos spalvos
išgauti baltą,
Akmenis paversti auksu.
Žiūrėti viens į kitą,
juoktis,
Įsilipę į balą,
draugiškai keiksnotis.
Nustumt svetimą nuo
kalno mirčiai,
Pabėgt iš paskaitų vos
atsiradus dingsčiai,
Stebėt, kaip gamtoj
elgias žiogas,
Kaip katinas vartos –
kaip pijokas.
Numirti viens kitą
apkabinę,
Kaip dūmas išrūkti į
dangišką gimtinę.
Iš paukštės memuarų
Kiekvieną rytą, tūpdama
močiutės skraistėn,
Surasdavau lašelį
naujo, tyro duonos skonio,
To keisto saulės
spindulio pavėsy,
Raukšles išryškinusio
aplink močiutės lūpas.
Ji man mintis savąsias
skaitė,
Apie anūkus, laiškus
vartė,
Dar leido man nuskrist
jų aplankyti,
Savo čiulbesiu jų
ilgesį išvyti.
Papasakot, deja, aš
negalėjau jai jau nieko,
Bet ne dėl, to kad jų
kieme žydėjo jau alyvos
O tik dėl to,
Kad mano laimė,
liūdesio giesme iš snapo neišskristų,
Gyvybės iš senolės
neatimtų.
Paukštė
Aš patupdyčiau paukštę
ant mėnesienos,
Kad nutrauktų tylą
begalinę,
Dovanotų giesmę tam
herojui,
Kuris verkia ir visai
nemiega.
Padovanotų liūdesį,
nelaimes,
Bet tyrą meilės
suvokimą,
Kad nuskraidintų į
beribį miegą,
Suskaldytų ledus prieš
žiemą...
Padovanotų bučinį jam
tyrą,
Svajones nutrauktų,
troškimą tobulybės,
Ir žodį „myliu“
išgiedotų,
Taip duotų mirštančiam
stiprybės.
Angelė JONAITYTĖ
(7 klasė)
Aš bėgau basa –
Gėlės vyto po kojom.
O rankos – ieškojo
šakų.
Aš sustojau basa
Pamatyti iš tolo
Tavo laivo
Iš rūko bangų.
***
Bus vakaras vėlus.
Bus žodis pavėluotas.
Ir bus tiesa.
Tokia tiesa, pasenusi
tiesa,
Kaip sensta vaiko
žodis.
Bus vakaras vėlus.
Kūrensis židinys iš
ilgesio
Ir virs mėlynu nuo
silpstančios
Vakaro nuotaikos.
Tamsės... tamsės...
tamsės...
Ir stengsis
Į naktį būti panašus,
Kad žvaigždės jo nakty
Išvis nepastebėtų..
***
Į jus žiūriu,
Gyvenimo pėdos!
Tokios lengvos...
Besvorės...
Išnykstat laike.
Mano kojos pavargo.
Judesiai sulėtėjo.
Ir žingsniai sunkėja.
Žiūriu į jus,
Gyvenimo pėdos!
Tokios lengvos atrodot
Įveiktame Būties
šlaite.
O žingsniai sunkūs.
Su rūko atodūsiu
Išnyksiu ir aš,
O po manęs be atodūsio
Ir lengvos mano pėdos
Už dar neįveiktos
Būties šlaito.
***
Klykavo gervės aukštai
virš galvos.
Pelkių ieškojo tyrom
akimis.
Kelias tamsus – be
lašelio šviesos.
Bėga takai eilėmis.
Gervės nutilo ir jų
nematau.
Baltas dangus dar
negreit suliepsnos.
Gervės paliko – sugrįžt
nevalios!
Vykimės jas iš paskos!
***
Minkštučiais,
Purienom nuklotais
takeliais
Pavasaris žengia ramus.
Takeliai pavirs
Maištingiausiais
upeliais –
Prabils išgiedrėjęs
dangus.
Sustingusi beržo
lieknutė šakelė
Žaliais žirginėliais
mojuos.
Numiręs pasaulis atgyja
iš juoko –
Diena nebelaukia
aušros.
***
Padegęs medžių mišką
Jau vakaras liepsnom
ištiško
Ant pienių lauko,
Ir niekas negesina
miško...
Ir pleška mano mintys
Su samanom pūkinėm.
Anglėja sakiniai
Kaip bruknių šiltos
kekės.
O miškas dega ir degina
mane.
Žvėries išmintoj brydėj
Žiupsnelį pelenų –
Pilkų užgniaužtų žodžių
–
Surado rytas,
Atgalios parklydęs.
***
Pasakykit, žmonės!
Kas gi atsitiko?
Rytą atsikėlus, -
Sielos nebeliko.
Liko ji miegoti?
Ar slapčia išėjo?
Kur dangum pakloti
Žemę pusto vėjai?
***
Skęsta laivas, –
Skylės neužlopomos.
Miršta žmogus,
Gyvybės kamuoliui,
Pribėgus galą.
Aš žmogus!
Noriu būti didelis.
Bet ŽEMĖ
Priima visokius.
***
Sninga liūdesiu,
Lyja skausmu.
Skausmo lašas
Greit širdį paliečia.
Aš pasilenkiu –
Gaivą renku,
Lapai tylumą
Gūdžią nušviečia.
Ir skubu aš surinkti
lapus.
Prikabinti tvirtai
Prie šakelių.
O ruduo Rytuose,
Kai nubus.
Laiko pergalę
Žemė ant kelių.
***
Tėvyne!
Myliu Tave,
Kaip išdžiūvusi upė.
Myliu Tave!
Tyrą vandenį
Ir Prometėjo ugnį.
Myliu Tave!
Nei nuo pradžios.
Nei nuo galo.
Nuo paties vidurio.
Jei galima
Ir taip mylėti?
Mykolė KASPERAVIČIŪTĖ
(11 klasė)
Akmeniniai sostai
Už akmens
Prie medinio didelio
stalo
Aš matau
Susėda karaliai.
Bučinių
Ir nuglostytų pėdų
Kiek jų daug
Giesmes mano gieda.
Vakare
Kai mėnuliui nusilenks
jie
Iškeliaus
Alyvų spalvos vėjais.
Už akmens
Prie medinio didelio
stalo
Aš matau
Tuščios taurės karalių.
(Merkinė, Jonionių
akmenys, 2008 09 22)
Apie karališkas kamanas
ateini seniai numiręs,
su galva, aptraukta
rūku,
su puokšte baltų alyvų
ir pilnom akim degtukų
ateini ir vis juokiesi,
kamanas dar užsidedi,
Kažkas bėga, tu Kažką
vejiesi,
uždusęs pulsą tikrini
–
ir taip kasnakt.
kiekvieną naktį ateini,
kiekvieną naktį kamanom
kvepia –
kamanom
kanapėm
kamanom
ir tyli sienų mūrai,
tarytum dykumoj,
kai nieko nebeturi,
kai niekas nebeloja
kai kvepia juodas
šienas
ir dvokia tos alyvos,
kai tu seniai numiręs,
tačiau šauki, kad gyvas
kai tu nemoki vogti,
bet balsą atimi,
klyksmą,
kai veidą atakuoja
didžiulės tavo viksvos
–
užsimerki,
bet vėl įšoka
ir sukasi ratu,
spiralėm,
kai ausin prigludęs
šniokšti:
ir aš,
ir tu.
abu mes
skausmo karaliai.
Apie tavo testamentą
girdėjau jau tavo
maldas
testamentą skaitytą
girdėjau
palieki man denį, koką,
bures
tik kam tos burės, jei
lieku be vėjo
Baladė apie tolį
I.
Delnais paglostysiu
plaukus,
Ir lūpom bučiuosiu
varines akis,
Kodėl manęs nepalaukei,
Žadėjau sugrįžt
naktimis.
Pro kalnus regėk mano
žvilgsnį
Ir upėse veidą matyk,
Kas kartą vos žengdamas
žingsnį,
Tu mano žodžius
prisimink:
,,Aš myliu tave ir
džiaugiuosi,
Kad man visagalis esi,
Davei sparnų
pradžiamokslį,
Rytais mano skrydžius
stebi“.
Aš alfa ir beta
kentėsiu,
Kol per audrą griaudėsi
tu,
Nuoga ant šakų
išbudėsiu,
Pakolei nužengsi
dangum.
Tau žolė prilipus prie
lūpų,
Ji bučiuoja, kas buvo
mano anksčiau,
Nejau pamiršai kaip
rugpjūtį,
Dėl tavęs šermukšniu
snigau?
Jei gali, medžiu
pasivirtęs
Dar truputį šešėlį
užmesk,
Į šakas tavas įsikibus,
Aš pabūsiu, kol žemė
prikels.
Ir tylėsiu, kaip moku
tylėti,
Per sapnus, per tavo
stygas,
Aš matysiu, kaip
švelniai iš lėto,
Tu skaitysi mano
maldas.
Delnais paglostysiu
plaukus
Ir lūpom bučiuosiu
varines akis,
Kodėl manęs nepalaukei,
Žadėjau sugrįžt
naktimis.
II.
Delnais paglostei man
plaukus
Ir lūpom bučiuoji
varines akis,
Tavęs, mylima,
neapleidau,
Apleido auksinė naktis.
Dar kartą pabūki iš
naujo,
Legendom tave
apipinsiu,
Mažytė esi šiam
pasauly,
Bet jei tik gali –
nepaliki.
Dėl tavęs istoriją
tryniau
Ir krauju tavo kūną
tapiau,
Vos pažvelgęs vandens
mėlynėn,
Vėlei veidą šermukšnio
matau.
Su kardu tave aš
apginsiu
Nuo herojų tavų sukurtų
Ir prie priešo nukauto
palinkęs,
Reikalausiu palikti
laisvus.
Iš saulės atnešiu tau
kryžių
Ir stogą padengsiu
rytais,
Išėjęs dar kartą
sugrįšiu,
Kad žiemą pražystum
žiedais.
Aš kalnus supilsiu
akytus,
Ten smilgas pasėsiu su
delnu,
Rudom marmurinėmis
plytom
Statysiu pilis tau ant
kalno.
Per stygas bėgiosiu,
per vėją,
Tavęs, mylima, nerandu,
Sulaukęs vėlyvo
rugsėjo,
Numirsiu be tavo delnų.
Delnais paglostei man
plaukus
Ir lūpom bučiuoji
varines akis,
Tavęs, mylima,
neapleidau,
Apleido auksinė naktis.
Kasmet lyja ir noksta
čia nuolatos lyja.
sminga į žemę šimtai
vandenų,
kol nelieka nė vieno
sauso lopinėlio,
kol pirmo krikšto
vanduo susimaišo
su paskutiniuoju
patepimu,
lyja ant gatvių, lyja
ant delnų,
ant tūkstančio žaibo
sudegintų medžių lyja.
kartais čia atsiveria
smegduobės.
tuomet pranyksta
viskas, kas statyta,
kurta, kūrenta pavirsta
malkom,
todėl čia kas rytą
girdisi dejonės
ir maldos.
nes kieme vaikų
neberanda.
tik akacija po mano
langu
stovi ir glaudžia
lietaus bijančius,
vaikų netekusius
ar krikšto vandeny
prigėrusius.
nes už viršūnės jos
kliūva debesys,
nes ant šakų
sekmadieniais kariamasi.
Mylėsiu sodais
Alyva tavo parke
žydėsiu,
Ant tako smėlėto mesiu
šešėlį,
Tau praeinant tyliai
šnarensiu,
Kad pažvelgtumei į mano
mėlį.
Dobilu tavo pievoje
augsiu,
Pro pušis tekančią
saulę mylėsim,
Keturiais lapais
kedensiuos,
Kad nuskynęs laimę
turėtum.
Serbento krūmu tavo
sode sirpsiu,
Pirma vaisius
subrandinsiu atšilus,
Kad nurinktum ir lūpose
ištirpčiau
Ir apakčiau burnoje
nurimus.
***
Pakeliu rankas į tavo
būstą
savo girią sodinu
du šimtai sėklų prie
palangių
ir dvidešimt ant langų.
mano girios aukštos
perkūnija vis talžo per
naktį
per šakas, per kamienus
slenka, krenta mano
girios
lyg pašovus paukštį,
lyg sužeidus vyrą,
kol lieki galiausiai
vienas.
o kai paklysiu,
ar ateisi, sakyk, ar
ieškosi
pliką galvą į varnėnų
lizdą kišiu.
pakeliu rankas į tavo
būstą
savo girią sodinu
du šimtai sėklų prie
palangių
ir dvidešimt ant langų.
Pavargau, mano meile,
pavargau
Pavargau, mano meile,
pavargau,
jau tikriausiai mirsiu,
ir nors šimtąjį kartą
tau taip sakau,
tikrai tikrai,
mieloji,
viskas.
Jau viskas: ir tavo
drabužiai,
suknelės, plaukai,
tavo krūtinė ir akys
bukos
man teprimena kaip
seniai seniai
prašei parodyt, kaip
moku gultis.
O kai parodžiau (tu
gabi mokinė),
maniau, kad taip ir
numirsim,
tai ko dabar sakai, kad
pavargai,
kad kankinies,
ko plaukų neglostai
savo pirštais?
Pavargau, mano meile,
pavargau,
jau tikriausiai mirsiu,
ir nors šimtąjį kartą
tau taip sakau,
tikrai tikrai,
mieloji, viskas.
Su virve
Kažkoks keistas ir
svetimas miestas
Aš matau pro langą
pakabintas
Ir ilgiausią pirštą
ištiesus
Pajunti stiklu -
marmurinis.
Štai tu stovi priešais
nuteistas,
Pats sau nuogas, virve
prisirišęs,
Tau ant stalo atšalo
jau maistas,
Nebijok, aš irgi
pamišus,
tau padėsiu kibirą,
sėskis,
Paguldysiu ant
kartoninio stalo,
Kol gali, kol noriu,
ilsėkis,
Paskiau krisim abu iki
galo.
Kažkoks keistas ir
svetimas miestas
Man išnyko su tavo
bausme
Ir medinę kaladę
palietus,
Mes abu pakarti virve
ta pačia.
Tu būsi vienas belikęs
Tu būsi vienas belikęs,
Iš pat porytojaus dar
gyvas,
Sužvarbęs, sulysęs,
nuplikęs,
Bet laimė sutikti tau
rytą.
Tu būsi vienas belikęs,
Atplaukęs Jamunos upe,
Prieš krioklį bejėgis
paliktas.
Tu būsi vienas belikęs,
Nė kąsnio burnoj
neturėjęs.
Ir lūpas arčiau dar
prikišus,
,,Tu šventas esi“, -
sušnibždėsiu
Emilija KALIS
(7 klasė)
Lietuva
Lietuva maža, bet
vieninga;
Kartais ji ir
sumaištinga.
Bando ją visaip
malšinti
Bet atsiranda, kam ją
ginti.
Jeigu Lietuvą bandys
vėl pulti,
Pasiryžę mes ir
atsigulti.
Tad niekas jos
neišsklaidys,
Nei pūgos, vėtros, nei
karių būrys.
Kristina MARKAUSKAITĖ
(5 klasė)
Lietuva
Lietuva – mūsų gimtinė.
Lietuva – mūsų namai.
Mes gyvensim joje
Ir kovosim už ją,
Kad išliktų laisva
Mūs brangi Lietuva!
Lietuva – Nemuno
vingis.
Lietuva – žalieji
miškai.
Lietuva – Neringos
juosta.
Gintaro lašelis delne.
Kornelija MARKEVIČIŪTĖ
(5
klasė)
Lietuva
Lietuva – tai mano
gimtinė, tai mano namai,
Čia aš svajoju, mokausi
mylėt ir augu,
Vaikystės juk tik čia
mano takai.
Lietuva – tai
žaliuojantis kraštas: girios, miškai ir laukai.
Matau paukščius
pavasarį grįžtant į gimtąjį lizdą,
Girdžiu vyturio giesmę
padangėj kaip skamba gražiai.
Lietuva – tai mano
tėvynė, tai mano namai.
Čia aš gimiau, čia
gyvenu, čia augu,
Čia – Lietuvoj –
prasideda mano keliai.
Abigailė NENARTAVIČIŪTĖ
(7 klasė)
Lietuva lyg erelis
Lietuva – lyg narvely
Uždarytas erelis.
Negali nei skristi į
tolį,
Nei laisvai judėti.
Šis paukštelis privalo
būti laisvas,
Turi daug skraidyti.
Jei greit
neišsilaisvins,
Taps amžinai nemokantis
sklandyti.
Ir štai išaušo naujas
rytas,
Atėjo laisvės,
išsivadavimo diena,
Kai narvas buvo į
šipulius sudaužytas,
Erelis išskrido į
laisvą pasaulį.
Debora NENARTAVIČIŪTĖ
(5 kasė)
Lietuva!
Lietuva! Lietuva!
Tu man brangi.
Lietuva! Lietuva!
Tu man graži.
Graži –
Plačiais miškais.
Puiki –
Auksiniais laukais.
Žali kalnai čia
Kauburėliais stūkso,
Lygūs laukai
Margais žolynais pūpso.
Lietuva, esi viena!
Išliksi visad mano
širdyje.
Vargų, kančių
išvarginta buvai,
Dabar, tikiu, laisva tu
amžinai.
Danielė PUIDOKAITĖ
(5 klasė)
Lietuvėle, man brangi
Lietuva – tai mūsų
džiaugsmas,
Lietuva – maža šalis,
Bet kokia jinai didinga
labai,
Jos turtinga praeitis.
Josios upės ir kalnai
Įstabiausi ežerai,
Džiugins sielas mūs.
Žadins meilę amžinai.
Lietuvėle, man brangi
Tu šalis labai graži!
Ir nėra kitų tokių,
Taip be galo mylimų.
Augustina RAČKOVSKYTĖ
(4 klasė)
Angelai-tėveliai
Naktį sklando baltas
ūkas;
Kas gi tai galėtų būti?
Gal tai pienės siųstas
pūkas?
Gal – dangaus užpūstas
rūkas?
Tik dabar aš supratau –
Tai juk Angelas
dangaus;
Angelais užsimaskavę –
Meilės kupini Tėveliai.
Gabrielė RAČKOVSKYTĖ
(5 klasė)
Katytė, vardu Pukytė
Katytė, vardu Pukytė –
Mūsų linksma mergytė.
Ji mėgsta lakti pieną
Ir žaisti visą dieną.
Naktim prie kojų
susisukęs
Užmiega pūkų
kamuoliukas...
Ryte jis gaudo mano
kojas...
Daug džiaugsmo Pukė
dovanoja.
Princesė
Princesė auga rūmuos
Ir nieko jai netrūksta.
Net šunį ir katytę
Ji mato iš pat ryto.
Princesė turi viską...
Tu tapti ja gali.
Tai paprasta ir linksma
Svajonę jei turi.
Giedrė VĖŽYTĖ
(mokytoja)
Klajokliai debesys
Atsiveria man prieš
akis
Beribiai dangaus mėliai
Ir saulės spindulių,
Tarsi šviesos strėlių,
Klajokliai debesys
žeisti.
Žeisti,
Bet per padangę plačią
skrieja
Savuos delnuos,
Malonės atgaiva
Nuo alinančių karščių
nešini.
Žiūrėk –
Ir virs, kuris,
Tuoj iš dangaus
aukštybių!
Suvilgys žemės veidą
tyru lietumi.
Tekės upokšniais,
veršis trykštančiais šaltiniais,
Glėbin didžiųjų
vandenynų
Skubės su ilgesinga
viltimi...
Su viltimi, jog vėl
atlikę savo pašaukimą nesibaigiantį,
Skubėtų į gimtinę
mėlyno dangaus,
Ten kur vis broliai
debesys
Kedena savo purų rūbą,
Ten, kol likimas
nepašauks
Kelionei naujai
Nusileisti iš žydrų
platybių,
Iš aukščio kerinčiai
svaigaus.
Tik prisiliesk
Tyla...
Ir begalinis
nenumaldomas laukimas,
To dvelksmo dangiško
gaivaus
Ir Tavo, Dieve, rankos
Taip meistriškai
įgudusios prisilietimo
Prie mano sielos
instrumento – lyros.
Tegul didingai requiem
Suskambusi giesmė,
Rasos gaiva,
Suaižėjusią dykumą
širdies,
Pavers paguodos sodu,
Rojaus vieta,
Kur su Tavim sabatą
švęst galėsiu
Šventumo gražumu Tavu
gėrėsiuos.
O, Viešpatie Kūrėjau,
Tik prisiliesk prie
mano sielos lyros.
Tik prisiliesk!..
Ir vėl skambės melodija
tyra.
Tavam sode
Iš rūpesčių nakties,
Iš rūškano pasaulio
srauto,
Žengiu į Tavo tyrą
šviesą.
Kur ramuma alsuoja
slėniai,
Kvepiantys gaivia vėsa,
Kur Tavo meilė
džiaugsmą,
Kaip aliejų ant galvos
išlieja,
Kur vėl širdis, naujus
sparnus įgijusi,
Virš aukščių kerinčių
nuskrieja,
Kur mūsų širdys
susilieja...
Gyvybe dvelkiančiam
sode
Alsuoju, Jėzau, Tavo
meile amžina.
SUAUGUSIŲ
KŪRYBA
Albertas ANTANAVIČIUS
Iš ciklo „Pilaitės
miško paukščiai“
Volungė
Jeigu tu negrįši,
volunge, gimtinėn,
kas gegužio naktį
man lig ryto gies?
kas virš upės sparną
tarp dviejų likimų –
tarsi tikrą tiltą –
be tavęs išties?
kas man skruostą
glostys,
jei ne tavo plunksna,
krintanti į žemę
lyg rudens žvaigždė?
kas, jeigu ne tavo
geras šiltas žvilgsnis
man rymot ant lauko
juodalksniu padės?
Jei aš nerymosiu,
kas tavęs klausysis
gęstant saulės žvakei
už tamsių kalnų?
kas šnabždės per naktį
tau garsiau už žolę,
kad, kai tu negiedi,
aš – negyvenu?
O jei šiam pasauly
šitaip surėdyta –
ir mes – seniai, – kai
dviese –
jau ne tik paukštis su
medžiu,
tenedrąsko vėjai
mūsų laimės lizdo,
tenedrįsta skirti
mylinčių širdžių - - -
Varnėnas
(Romui Zdanevičiui)
Paskutinis sodybos
varnėnas
Pačiauškės prie namų ir
išskris
Kaip žmogus – dar
stiprus, bet jau vienas –
Pro tik tam ir
pravertas duris.
Sudejuos aklas skausmas
nuo lovos...
Liūdna mums, nors
aplink – tik savi;
Liūdna – lyg
chrizantemą nupjovus,
O dažnai – ar
dažniausiai – net dvi.
Paskutiniam sodybos
varnėnui –
Tarsi maldai bekylant
aukščiau –
Tik lovatiesėm išmuštos
sienos
Bus gražesnės, nei buvo
anksčiau...
Rudeniop skrendant
paukščiui ir vyrui
Į skirtingas, bet
aiškias šalis,
Kaimas plauks į
eglišakių tylą –
Pro tik tam ir
pravertas duris.
Reik užeit: vyras
vienas o vienas,
Nors toks pilnas žmonių
kambarys;
Reik pabūt – paskutinis
varnėnas
Jau rytoj iš sodybos
išskris...
Paskutiniam sodybos
varnėnui –
Tarsi maldai bekylant
aukščiau –
Tik lovatiesėm išmuštos
sienos
Bus gražesnės, nei buvo
anksčiau - - -
- - -
Gal kada – saulei
gimstant ir tekant
Pro atvertas dangaus
langines, –
Grįš varnėnas ir vėl
tarsi vakar
Man padės skint sodyboj
vyšnias...
Pelėdos akys
Mano akys – tai gyvos
mintys –
Šoka, striksi lyg pievų
žiogai;
Akyse man linksmai
atsispindi
Du pūkų kamuoliukai –
vaikai.
Linksma, kad jie sveiki
ir gražūs –
Visuomet ir visur su
manim;
Linksma, kad į mane
panašūs –
Didelėm kaip lėkštės
akim.
Pelėdos akys –
sutvertos mylėti,
Trumpam išlydėti ir
šimtmetį laukt.
Pelėdos akys – nemoka
kalbėti,
Bet pasakyti
išgali daug.
Mano akys – geltonos
kaip vaškas,
Gilios, klampios – it
eglės sakai;
Mano akys – tai taškas
ir taškas –
Du liūdni, bet protingi
taškai.
Liūdna, kai koks žmogus
ar jo žodis
Žeidžia mano
pelėdžiukus, –
Nors... geriau jie
patys dažniau šypsotųsi –
Prižiūrėdami savo
vaikus.
Pelėdos akys –
sutvertos mylėti,
Trumpam išlydėti ir
šimtmetį laukt.
Pelėdos akys – nemoka
kalbėti,
Bet pasako daug.
Kielė
(Paukščių tango)
Pasistiebus šiek tiek
virš lango
Ir žemiau debesies
ugnių –
Šoka kiemo kielė švelnų
tango
Su didžiuoju girios
geniu.
Apkabink, tu mane
apkabink –
Mes ant lietvamzdžio
šokam abu;
Šokam mudu pavasario
link –
Virš namų ir žmonių
galvų...
... o aukščiau – tarsi
šviežias takas –
Debesis ir dangus
gilės;
Genio margas aksomo
frakas
Kaip žvaigždynas
plevens virš kielės.
Apkabink, tu mane
apkabink,
Margafraki didysis
geny,
Iš visų tu mane
pasirink, –
Kol dar esam laisvi ir
jauni...
... o žemai – regis,
tik minutėlei,
Žemė ims ir nušvis kaip
ugnis!
Nesigąsdinkit – tai
savo kielei
Dovanų neša žvaigždę
genys.
Apkabink, tu mane
apkabink, –
O po to – tegu būna,
kas bus - - -
Šokant mudviem
pavasario link,
Mums – be mūsų – tik
jis ir svarbus - - -
- - -
Apkabink, tu mane
apkabink, –
Aš kaip nuotaka tavo
glėby - - -
Šokant mudviem
pavasario link
Dar ir dar tu mane
apkabink - - -
Asta BAGDŽIŪNAITĖ
Mano broli, mes vis dar
be nieko
pasirišk rausvo šilko
kaklaraištį
kur pasiuvom iš motinos
kaspino
kur surišom iš tėvo
virvagalio
pasirišk jį ant pagalio
„pasirišk rausvo šilko
kaklaraištį“ – šaukiu. Tu gali būti pasipuošęs – su
kaklaraiščiu, stilingas ir drąsus – su rausvu kaklaraiščiu,
vertingas, nes nestokojantis, – su šilko kaklaraiščiu. Būk toks,
koks visad norėjai būti. Toks, kaip kiti, kuriuos matei, kuriais
grožėjaisi ir kurių gyvenimo pasieniais slankiojai, ginkluotas
žiūronais ir kantrybe. Kad tik nepamestum jų iš akių. Jie tau
atrodė turį pagrindo laimei. Aš sakiau, kad laimei nereikia
pagrindo. Tu sakei, kad jie tikresni už tave patį.
Dar ir kitkuo
neįprastas tavo kaklaraištis – jį surišom iš tėvo virvagalio. To
paties, kurį motina užkišo giliai spinton. Kartu su kryžium,
kabojusiu galvūgaly. Dabar ji niekad nesimeldžia. Sako „mama, aš
būsiu ateistė, aš pati susikursiu savo tikėjimą“. O verkia tik
kai neparnešam saldainių ir žaislų. Karštom ašarom ir
raičiodamasi ant kilimo.
Tėvą jinai ir rado.
Žiūrėjo tyli. Būtent iš tos jos tylos supratom. Mūsų namai gi
visad būdavo pilni irzlaus klegesio, burnojimo, rankų,
alkstančių švelnumo. Tėvas buvo pasiėmęs taburetę ir pasirinkęs
netinkamą vietą. Kad visad sėsdami ant taburetės arba eidami per
virtuvę prisimintumėm. Perkėlėm į virtuvę vištidę. Motina liepė.
Tėvas visad kaltino ją nuspėjamumu, buvimu atversta knyga,
kurios dėl to atverstumo ir nekyla noras skaityti. Dabar ji
pasakė „neleisim išsipildyti jo žinojimui, kad bus nuolat
prisimenamas“. Patys susispaudėm į kambarius. Mūsų sumažėjus,
sienos tarsi pasislinko vienos nuo kitų, erdvės išsiplėtė.
Mes turim tokią
praeitį, nuo kurios pasirišęs kaklaraištį nedingsi.
Neišsilaisvinsi iš savo gyvenimo. Pasirišk kaklaraištį ant
pagalio. Kaip kabindavo ryšelius su maistu prieš užsimesdami ant
peties ir palikdami namus. Ten jis tinka labiau. Mes vis tiek
nebūsim tokie kaip tie, į kuriuos žiūrim.
išsirenk į kelionę per
žvyrą
žirgo žabtai žiežirbom
žyra
susiverk savo daiktus
ant smilgos
išsirenk tos rankovės
per ilgos
Tu turi išeiti.
Neatsisukdamas žingsniuoti žvyrkeliu. Palikti kaimą toli. Grįžti
po daugelio metų – nuplikęs, pasimetęs tarp savo raukšlių. Paimk
arklį, nepalik jo čia sutrūnyti, žiūrėk, seklios jo jėgos spurda
sutelktos. Tu juk irgi nori ne užgesti, o žirti žiežirbom. Neimk
daug daiktų. Tu ir neturi jų daug, bet imk dar mažiau. Per daug
mūsų, kokie buvom anksčiau, yra į juos įsiėdę. Išsirenk į kelią.
Išsirenk, išsimaudyk, kvepėk. Ir eik drąsiai. Tarsi nebūtų
nieko, ką gaila palikti. Ir nieko, kas galėtų tave susigrąžinti.
Bent jau mirusį – šūviu į nugarą.
susitraukėm jau mes iki
pustaškio
susiraitėm išdžiūvom
vos pajudam
ir už žingsnio Jamaika
ir Kupiškis
o atrodo toliau už
gyvenimą
Tu negali čia likti.
Mes per maži. Visos rankovės per ilgos. Galim būt sumindyti. Bet
negali ir išeiti. Žmonės kalba, kad visi atstumai mums tapo
vienodi. Tiesa. Visi – neįveikiami.
mūsų dievas išaugo iš
grūdo
iš ausy susibėgusios
sieros
greit į širdis jis mums
nusigrūdo
bet sušalęs tenai
neištvėrė
Prisimeni, kalbėjom
apie dievus. Nusipiešėm tuziną gyvulių ir žmonių mišrūnų.
Sukarpėm, sudėjom kitokius. Pergrupavom galvas ir galūnes.
Užrašėm naujus vardus. Mūsų dievai keitėsi, sendavo, kursdavo.
Nors išaugo visi iš to paties grūdo, užvaldžiusio mūsų ausis, –
mamos sakymo „sudėkit rankas, nugaros tiesiai, dievas iš debesio
žiūri“. Dievas mums atrodė pridžiūvęs prie to debesies, įkalinęs
mus gerume tuo nuolatiniu savo žiūrėjimu. Todėl įpratom ieškoti
vietų, kur būtumėm nematomi. Aludžių, skendinčių dūmuose. Į
grindis įremtų žvilgsnių. Žmonių, geriančių barų tamsą ir iškabų
neoną. Žmonių, išklausančių ir iškart išspjaunančių svetimą
neviltį. Vasarų, plūduriuojančių miglose. Nenuostabu, kad mūsų
dievui tapo šalta ir nejauku – mūsų širdys nebuvo kūrenamos.
Buvo nebegražu į mus žiūrėti. Jis vis susipakuodavo daiktus ir
išeidavo. Mes vis susirasdavom baltų miltukų ir prisikviesdavom
jį atgal. Tad kartą jis išėjo taip tyliai, kad mes nepastebėjom.
Jokių daiktų neėmė. Tada mes buvom vis dar truputį panašūs į jį
– irgi be nieko.
mano broli mes vis dar
be nieko
pamiršti uždrausti
surūšiuoti
kaip lėlė tu po tankais
man lieki
man per silpna galėt
jais važiuoti
Tu negali likti. Mes
tokie pat kaip pradžioj – be nieko. Ir dar – per silpni viską
kurti iš naujo. Mama norėjo mūsų abiejų vienodai. Ir laukė
vienodai – nė kiek. Todėl buvom uždrausti. Tėvo buvom pamiršti,
nes per mažai panašūs į jį. Visada girdėjom abejonę, kai
kreipdavosi „sūnau“. Nuo pat pirmojo klyksmo tapom surūšiuoti:
aš norėjau riedlenčių, motociklų ir skristi, tu – bent
vaikščioti.
Taigi tu negali ir
išeiti. Man reikėtų pabaigt mus abu. O tu per silpnas, kad
priešintumeisi. Per silpnas turėti norą priešintis. Bet negaliu
tavęs nudaigoti. Mano broli, geriau būtų, jei būtum ne šalia, o
many – mano antroji, slepiama, pavargusi pusė. Tada niekaip
negalėčiau tau pakenkti. Nes turėtum ne tik savo ligą, bet ir
mano sveikumą. Dabar žinau, kad jau lauki pabaigos su tuščia
sale ir be aplodismentų, o nebe antro veiksmo, kuris dar
suteiktų galimybę padaryti taip, kad norėtum pakartoti. Mes
niekaip nesunaikinsim savęs – tu nepajėgsi, aš neišdrįsiu. Nes
neištverčiau jokio buvimo be tavęs – net tų sekundžių, kol
suvaldyčiau rankų drebulį prieš tęsiant ir pakelčiau akis į
debesis pasakyti „dabar jau žiūrėk“.
Liftas buvo šlykštus
Liftas buvo šlykštus.
Bet supratau tai tik praėjus nemažam laiko tarpui, kai po kaklu
nebežvilgėjo ašmenys. Šnopavimas į ausį nesiliovė – jis tykodavo
manęs panyrant į miegą, apsupdavo, užgoždavo mano pačios širdį
ir kvėpavimą. Rytais nebeatsiminiau, į kurią ausį jis iš tikrųjų
šnopavo tada, kai nespėjau apžiūrėti pirmo gyvenime lifto. Bet
to lifto nemėgau.
Paspaudi mygtuką ir
lauki. Iškylant ankstesniems laukimams. Šilto viralo ir duonos.
Kvepiančio bučinio mamos, besigražinančios prieš šeštadienio
veidrodį. Ji vis dar naudodavosi liže ir močiutės prijuoste,
tarsi nepajėgdama priimti savo amžiaus.
Lifte buvo kasrytinio
šuns šlapimo ir visada vakarykštis laikraštis jam sugerti. Taip
mes viena diena atsilikdavom nuo gyvenimo. Tarsi mūsų pasaulis
būtų po vandeniu, o naujienos skęstų lėtai. Taip ir nesužinojau,
ar šuo buvo senas ir ligotas, ar jaunas ir nelaikantis. Bet
kokiu atveju basam įlipti nebūtų taip malonu, kaip būdavo
piemenėliams į karvašūdį. Ant sienos išraižytas intymus
pasiūlymas ir telefono numeris. Bevardės merginos draugai,
įamžinę savo nevykusias ir turbūt neįvykusias pergales. Mažai
kas naudojosi liftu.
Nutariau, kad
nelyginėmis mėnesio dienomis nesinaudosiu. Bet kartais norėdavau
pamiršti – juk vis tik šešioliktas aukštas. Tad įlipdavau,
stipriai užsimerkdavau, užsimerkdavau dar stipriau ir
nekvėpuodama skaičiuodavau iki skrydžio. Mažas stačiakampis
gretasienis išsitempdavo iki begalybės, iki palmėmis užsėtų
lietuviškų arimų, iki trumpučiais havajietiškais sijonais
vilkinčių juodukių gimtųjų kraštų, iki piramidėmis aptaškyto
Egipto. Iki krestelėjimo ir sustojimo. Šešioliktas.
Liftas buvo šlykštus.
Ir liko. Net tada, kai įbetonavo naująjį ir juo ėmė naudotis
visi. Važiuodavom po šešis, o kiti jau laukdavo. Važiuodavom
ilgai ir aptarimui nebeužtekdavo permirkusių bulvaro žinių. Tyla
slėgė. Raižinys ant sienos bluko nuo žvilgsnių. Durų atsidarymas
išvaduodavo.
Iki kito karto.
Gydymas dykuma,
arba Nebemokame kentėti
Pasiimčiau tave į
dykumas
nusivesčiau kur lūpos
sukepa
vandenynų plačių
ribėjimą
tau parodyčiau kaip
palūkanas
pasiimčiau tave į
dykumas
bet likai naktyje
išsaugota
paromis mes prie lovos
rymome
tu saldžiom iš puodynės
saujomis
plis rūkai iš palomių
kylantys
ketursienėj tyloj
gailaujame
ir tuščiai jau gyvačių
išmintys
kur pririnkom raiste
giliajame
gydė siūlė smiltis
nepaliestas
jūrų šėlsmo stumtas
link ryto
maišė tamsų bežvaigždį
nuovirą
bet ir tas tavo
nuomarin krito
dukra mes nebemokam
tikėti
tu kaip mėnesio
pilnatys dyli
o mums saulė akis išėdė
atšvaitai į oazes skyla
apgraibom nesulauksim
vakaro
alkis mums jau apaugo
gerkles
pūsim karštį taip ugnį
pakuriam
dukra mes jau užsnūsim
kelkis
Karolina BIEKŠAITĖ
Aš pasiilgau taip
Tėvynės,
Tėvelio ir brangios
mamos,
Mielų sesučių, – brolio
Ir balto beržo
kvepiančios šakos.
Kur supynės..,
supynės... balto beržo žaliuos.
Kvepiančios beržo kasų
supynės,
Kur, kur jūs?!
Liko tik miražas
gražus...
***
O tu motinėle, motina
sena,
Neliūdėk prie grotų –
Ašarų gana.
Gal praeis pro šalį
Daug dienelių, daug,
Bet ašai sugrįšiu, –
Tu tikėk ir lauk!
***
Lietuva, tu visada mano
širdyje esi gyva.
Pavasariais, žiemoj
beviltėj
Ir artimiausia ir sava,
Vis nešanti man gėrį,
grožį, viltį.
Viltis tu mano ir
garbė.
Idėja, laimės žvakė.
Skaisčiausioji,
gražiausioji,
Be jokios nuodėmės,
Tėvynė mano Žydraakė!
***
Tie pilki grumsteliai
tėviškė arimuos.
Tie žiedeliai baltieji
soduose gegužio.
Šitie drobių raštai
pievose ištiesti.
Šitie taikūs žmonės,
šitos širdys geros:
Tai Tėvynė mano –
Mano Lietuva!
Tie laukų usnynai ir
iškirsti sodai.
Tie langų kiaurymėm
žvelgiantys namai.
Ir šiurpus urzgimas
svetimų mašinų.
Svetimųjų riksmas,
pančiuose daina.
Ar tai tu, Tėvyne, –
Mano Lietuva?
Pilaitė
Tu esi mano Pilaitė –
Pasaka, daina.
Tavimi didžiuojuosi aš
Ir tu man sava.
Nors upių nėr tavyje
plačių,
Nei kalnų aukštų...
Tad, kodėl už ką,
Pilaite,
Taip tave myliu?!
Čia gimiau, čia
užaugau.
Čia šiandien esu.
Čia kiekvienas medis
kalba
Man žmogaus balsu.
Daug pasaulyje yra
kraštų,
Nuostabių šalių,
Bet visų mieliausias
man kampelis,
Tai, Pilaite, – Tu.
Tad mylėk, žmogau,
Pilaitę
Širdimi visa.
Kai Jai skaisčiai
šviečia saulė,
Ar gili tamsa?
Mylėk visada!
Prisiminus Uralą
Kai vasaros kaitra
ateina,
Ar ruduo auksinis,
Mintimis aš klaidžioju
krašte,
Savam, gimtam –
Tėvynėj.
O nesuprantama buvau,
Kai mano buities lyrą
skaitei,
Nesupratai ir Tu
Mano minties rašytos.
Sakiau, kad posmai jau
kiti.
Idėjos, raiškios,
drąsios.
Buvai nustebęs, jog
kryptis
Kitokia eilių mano.
Gi ne mylimoj Dzūkijoje
rašiau!
Urale, kedrų girioj,
Kur buvau suprasta
labiau
Tarpe draugų likimo!
Gal inspiracija
dangaus,
Viltis nauja atėjo,
Tačiau ar laikas
nepalauš
Ant kryžkelių tarp
vėjų?
Bet nesvarbu, kas bus?
Ėjau, šalau, nepaisiau
jokių sienų.
Astralinė mūs paslaptis
yra,
Kaip gyvas mūsų Dievas!
Pas Jį einu...
Tikiu pilnai į ateitį
žvaigždinę.
Menki liks tiktai
žemiški vargai
Tėvo sode beribiam...
***
Vyturėli, mažytis
paukšteli.
Tu prie lango grotų
čiulbėk.
Tu atnešk man
sparneliuos pirmą gėlę,
O snapeliuos rytines
rasas.
O, kad dar grįžtų tos
pasakos šviesiaplaukės.
O, kad grįžtų kūdikiai
lino akim.
Aš su jais dar
išbėgčiau į lauką,
Kaip drugelis laisva ir
laki.
Saulei leidžiantis
auksą surinkčiau.
Nematyčiau akių mylimų.
Nematyčiau, kaip vergai
palinksta,
Ir kaip miršta, miršta
Ereliai kalnų.
Ingrida ČEPATIENĖ
Minčių sąvartynas
Mintys seka ir seka
pulkais iš paskos,
Tarsi priešas į kampą
užspaudžia,
Nors bandai tu jų
perteklių mest iš galvos –
Pažabot „damas“
pastangos bergždžios.
Tu vis skirstai
tvarkingai mintis į vietas,
Tarsi daiktus dedi į
lentynas,
Bet šios ,,damos“
pasklinda į skirtingas puses...
Galvoje, kaip visad –
sąvartynas!
Suprasti aš pradedu
viena dabar –
Užvestam sūkury – tu
sustoti turi…
Tačiau tai, kas atrodo
visai paprastai,
Tai – tikra prabanga
mūs kasdieniam kely…
O, paukšti,
O, paukšti, sakyk, kur
skrendi,
Kodėl gi palieki mane?
Paimk, nusinešk su
savim
Nors liūdesį, skausmą,
kančias...
Elegija graužia mane
Tarytum slidi kirmėlė.
Padėk nugalabyti ją:
Pagauk, sukapok ir
sulesk.
Jadwiga KRYSZTUL
Жарки
Так случилось в
моей биографии, что судьба забросила меня в очень далекие края,
почти что рядом с Байкалом, где ”Плещут холодные волны“, где
течет могучая сибирская река Ангара, а именно: я приехала в
город Братск, в совершенно новый город, построенный в связи с
возникновеннием Братской ГЭС.
В молодые годы мы
встречаемся с разными людьми, друзьями, приятелями, посещаем
клубы, театры и даже ”приватки“. И вот отнажды на вечере с
друзьями я встретила человека из другого города. Мы
познакомились и вскоре завязалось дружба, мы нашли много общего:
любовь к искусству, литературе и к перемене мест, к турпоездкам.
Долго переписывались, а спустя некоторое время я очутилась в
Сибири. Первое что увидела в окно иллиюминатора – огромное
водное пространство, занимающее большую территорию, и с высоты
”птитчьего полета“ выглядело изумительно. Это было Братское
море.
Позже я
познакомилась с тайгой, настоящей ,могучей. Лес стоял большущий,
сосны гудели, прекрасные, высокие, тянувшиеся прямо к небу, а мы
шли по скрипучему снегу, мороз трещал, мы спешили, пока светло
устроить пикник в воскресный день, а градусов было за сорок.
Праздник наш удался, мы развели костер и жарили картошку и
согревались еще кое чем, т. к. иначе на морозе не устоять –
замерзнешь. Картошка была очень горячая и вкусная, мы
пританцовывая ели-пили у костра, пока было светло. А тайга
шумела, настраивала на разные мысли: порой веселые, а порой и
грустные. Мне все это было в диковинку: и тайга, и река, и ГЭС,
и моя вспомогательная школа, где я работала воспитателем. Я
впервые столкнулась с больными детьми. Работать было интересно,
но не легко. Колектив попался женский и трудный. А дети? А детки
были очень отзывчивыми, добрыми, сердечными. Думаю, что в
обычной школе таких и не встретить.
Прошла холодная и
суровая зима,которая мне пришлась по душе, так как сухой и
морозный климат был мне симпатичен,дышалось легко, только
замерзали руки, ноги (колени) и лицо. И невольно вспоминались
книги Джека Лондона о северном безмолвии.
И вот наступила
весна, а за ней лето, вернее его начало, когда меня поджидало
еще одно чудо природы: цветы жарки. Я впервые их увидела своими
глазами, поле усеянное огненной краслой, оранжевой, яркой, как
пылающий костер, как огонь в печи. Мы с детьми пошли на
прогулку, на природу и встретили эту красоту. Мне казалось, что
почихает земля от цвета и яркости жарков. Мне казалось, что
горит земля. Мы все разгорячились,покрылись румянцем, нам
хотелось петь и танцевать среди жарков, а мне вспомнились строки
Сергея Есенина:
Цветы мне говорят –
прощай,
Головками склоняясь
ниже.
Что я навеки не увижу,
Ее лицо и отчий край.
В этих словах была
горькая истина. Вскоре мне пришлось уехать и проститься с
цветами, природой, школой, большой любовью и с мечтой о счастье.
Невольно вспомнились стихи Анны Ахматовой:
Брошена! Придуманное
слово –
Разве я цветок или
пиьмо?
А глаза глядят уже
сурово
В потемневшее трюмо.
Один цветок я
засушила и привезла сюда. Он долго лежал в книге, иссохший,
маленький, но попрежнему оранжевый, яркий, напоминающий мне те
далекие сибирские годы.
Возвращалась домой
в Вильнюс самолетом. Летела очень долго, а в голове у меня
„стучали“ слова Анны Ахматовой:
Я пью за разоренный
дом,
За злую жизнь мою,
За одиночество вдвоем
И за тебя я пью, –
За ложь меня предавших
уст,
За мертвый холод глаз,
За то, что мир жесток
и пуст,
За то, что Бог не
спас!
А цветы жарки,
думаю, и сейчас цветут и украшают суровую сибирскую землю.
Julija LAŠINSKAITĖ
Feniksas
Žaižaruoja ten toli,
kažkur nematomoj šaly,
užgesusios ugnies
žarijos...
Jos pasišauks tave
vardu
ir vos ateisi
–
puls kardu.
Numirsi.
Dar siela tavo bus gyva
ir žaižaruos užgesusioj
ugny.
Kaip žarija...
***
Lašas. Šalta.
Nėra tavęs
ir nebus.
Vėtra. Tyliai glosto.
Tai ne tu.
Aš būsiu.
Šaltyje.
Vėtroje.
Laše.
Tavęs nebus.
Melodija skambės.
Tik man.
Kur tu?
Ledo bučinys.
Švelnus, bet šaltas.
Tai ne tu.
Aš būsiu čia.
Tavęs nebus...
Kur tu?
Ruduo
Kai pakilo rudeninis
vėjas,
atnešdamas debesis,
pilkesnius
už verkiantį dangų,
Pakilo ir juodas pulkas
varnų,
prasklendė pro kapinių
medžius,
ramiai liepsnojančias
ant kalno ugneles
ir pažadino miegančias
vėles.
Jos lėtai ir negyvai
judėjo tarp medžių,
ant kalno, ir užpūtė
liepsnas, vieną po kitos.
Liko tik viena, maža –
vėlės nematė...
Jos pakilo su varnom ir
vėju,
tyliai baugiai kuždėjo
kažką, ko
nieks negirdėjo...
Oras keistai kvepėjo,
vanduo iš pilkų debesų
ėmė leistis žemyn, po
vieną, po du...
Ir netyčia, kol vėlės
kuždėjo,
užgesino tą vieną
liepsną... Su vėju.
Nusileido rudeninis
vėjas.
Nusileido varnos.
Ir vėlės
tyliai žemėj užmigo...
Tylu
Jau tylu… Nebesigirdi
tavo balso aido
Tarp didelių įskaudintų
kalnų.
Aš negirdžiu – tylu.
Nulėkęs tu kaip sakalas
Prie plaukiančių,
minkštų,
Nutilusių baltučių
debesų…
Nebegirdžiu aš nieko –
tik krentu.
Žemyn, pro plaukiančius
minkštus
Nutilusius baltučius
debesų pūkus…
Žemyn, į kietą grubų
glėbį
Tų didelių įskaudintų
kalnų…
Tylu…
Tada...
Užkaitins ūkanotą žemę
jau nauja ugnis,
o žmogus, sunykęs ką
tik,
vėl užgims!
Ir tamsios naktys kils
pro blankų rūką,
bijodamos iš pelenų
pakilusio
paukštuko...
Išskleisi kupinus
šviesos sparnus.
Ir kilsi.
Ir horizonte, virš
klaikios tamsos, nuskriesi,
skleisdamas tikėjimą ir
viltį...
Pasakiškas pavasaris
Suvirpėjo plaštakės
sparnai
ir kvepėjo balti
jazminai.
Atpūtė vėjas pavasarį!
Pasaka...
Gaivus pavasaris
Įkvėpk gaivaus
pavasariško oro
Ir pasinerk į tulpių
jūrą...
Tegu širdis kaip
devynbalsė gieda
Ir džiaugias tuo, kas
džiugina šiandieną!
Vienišas pavasaris
Sušlapo batai, nes
tirpsta sniegas.
Lauke taip kvepia, o aš
vis vienas.
Jau žydi tulpės, bet
kas man darbo,
Jei nemyliu aš nieko ir
nesaugau...
Atleisk
(miniatiūra)
Koks
jis nelaimingas! Kiekvieną dieną kenčia baisius vėjus ir šaltį,
sklindantį nuo praviro lango. Neduoda jam, vargšeliui, ramybės
ir kompiuteris, leisdamas įvairius garsus ir, aišku, radiaciją,
o naudos jokios neduodamas. Neduoda niekas jam, kankiniui,
vandens ir šilumos. Nieks nepaglosto, nepriglaudžia prie
širdies, nepabučiuoja. Jis tik ištisas dienas tyli, užslėpdamas
begalines kančias savo užgrūdintame kūne. Jis ima taupyti
vandenį, nenorėdamas mirti atėjus juodoms dienoms, kai net
lašelis lietaus į žemę nebenukris, kai to lašelio jis nebegalės
pagauti. Kaupia jį sau pačiam, nes kas gi juo pasirūpins, kas gi
jį gelbės? Niekas, jei ne jis pats… Taip ir gyvena jis,
turėdamas aiškų tikslą, siekdamas išgyventi kuo ilgiau…
Išgyventi kuo ilgiau ant mano palangės.
Deja, jam nepavyko.
O, atleisk man, vargšas kaktuse!
Oneta LUNSKAJA
Auksinis takas liejasi
pagunda.
Auksiniai vyturiai virš
žemės pasikėlę.
Einu nubudusi į saulės
vėją.
Ir ilgesy regiu visus
išėjusius.
Koks skausmas kausto
suodiną krūtinę.
Kam tarnavau gyvendamas
aš žemėje?
Atsakymo nėra.
Tik tai audra ledinė
pakloja po manim
Sidabro taką.
Jis toks slydus,
permatomas...
Bet iki skausmo savas.
Ir tarsi gyvenimas
kartus,
Kurio nevertinau ir
dalinau kvailai.
Lyg būtų jis ne
kraujas, – pelenai..,
Palikę po naktinio
laužo...
Auksinis takas liejasi
pagunda.
Pražįsta toliuos jis
sapnų miškais.
Išėjęs iš gyvenimo į
tundrą
Ilgiuos gyvenimo,
Kurio labai mažai.
***
Galbūt viską žinau,
Kas dar bus?
Kas nutiks?
Kai manęs nebeliks?
Kai auksiniai kalnai
Nusileis ant delnų.
Sidabriniai laukai
Pasikels link dausų.
Lauksiu Jo iš dangaus
Pasirodančio čia.
Nežinodamas:
Jis paslapčių paslaptis
Apsireiškianti čia:
Širdyje nejučia.
Pamirštos sermėgos
dovanos:
Pasirinktinai vienam iš
Castor&Pollux
dvynių
Mano meilės sparnai
Nusileido ant žemės.
Apkabino laukus.
Apžiūrėjo takus.
Pilkas rodosi mano
Buvęs gyvenimas.
Pilkas šiandien virš
miesto
Visas dangus.
Nepraskries jau
šiandieną
Angelo sparnas.
Nenuties virš manęs
Auksinės šviesos.
Bus jis toks
Nepamainomai pilkas, ne
varnas:
Gaudžiantis varpas
Iš širdies užmirštos
tylumos.
Iš manęs į šalis
Kaip užvirintas karštis
Skleidžiasi
Perkepusi
Džiaugsmo
Simfonija
TAU:
Prarastasis mano
Spindinčių raštų
Sermėgos bičiuli!
Palįsk po ja.
Pasišildyk!
Ir
prisimink: kas buvai?
kas esi? ir kas būsi?
Kai po ta mūsų visų
pamėgta SERMĖGA
Nė vieno mūsų nebebus.
***
Šilkinis bučinys ant
stiklo mirga.
Apakintas pasaulis
šoviniais.
Kas ant dangaus save
šiandien
Šešėliais virpina?
Kas virpesingąjį
šiandien mirtin
Be skrupulų nuleis?
Tada rašeivos kvies į
šermenis nukautojo.
Ugningi žodžiai
vainikus atstos.
Portaluose už centą
pasiskolintą iš ubago
Plati žinutė bolding
žodžiais subujos.
Pavargus nuo gyvenimo
redaktorė
Užseivins ją
ateinančioms kartoms.
Ji bus klavišais
kuriamas atraktorius –
Žinių bendruomenės
išnyrantis akmuo.
Klajos akmuo po sutemas
vitrinų,
Ieškos naujai naivios
šviežios aukos,
Kuri po tankų
atmosferos šleikštulį klajotų
Ieškodama ir ji naujos
aukos.
Šilkinis bučinys už
lango gęsta.
Dangaus neliko – liko
vitrina.
Už jos labai viliojanti
ir gundanti
Penkis kartus iščiulpta
citrina.
***
Ar ką gražaus
padovanosite
Grožybių išsiilgusiai
dievaitei?
Kur rožės ir šampanas?
Kur eilės ir romanai?
Gal padovanosite
Vien nuogą supratimą? –
Praėjo dovanų sezonas.
Pabūk gyvenimo druska
Grūdus, kuriuos
pasodinau,
Išaugo į auksinę duoną.
Paguodai sukrauti
aruodai.
Atverki svirno tu
duris.
Ten tavo žemės sūkurys:
Dangus ir pievos.
Paukščiai gieda.
Jie sveikina tave
įeinantį
Į didį laimės svirną.
Jame gyvenimo druska
Į tavo delnus teka.
Ji virsta dangiška
šneka:
Ar atpažįsti savo šaką?
Ant jos sukrautas tu
buvai.
Į žiedą puikų pavirtai.
Iš jo žengi į naują
būtį.
Leisk prisiliesti prie
Tavęs.
Leisk palytėti Tavo
būtį.
Pabūk gyvenimo druska
Ir dėl savęs truputį!
***
Pasauli! Atsibusk!
Tu išprotėjęs!
Pakilę vėjai
Neša mirštančias
mintis.
Nebūsi, Tu, daugiau
Čionai atėjęs.
Nebūsi, Tu,
Didžioji žemės ateitis.
Tave norės užpūsti
Mito paukščiai...
Įmint į praeitį
Kaip pėdą šerno drūto.
Kad niekada Tavęs
Istorijoj nebūtų.
Kaip kvailio,
Kertančio šaknis
Nuo amžino kamieno,
Pamiršus vieną:
Buvo lemta būti
Daugiau nei davė
Ponas Dievas.
***
Pasaulis gražus –
Skleidžias gėlės po
langu.
Debesėlis skaidrus
Rėžia dievišką dangų.
Pažadėjęs laukams
Sodriai derantį lietų,
–
Kad Tėvynės laukai
Jums Tiesa užderėtų.
Nuvilnytų širdy
Paukštužėliais su
giesme,
Kad kely amžinam
Milžinais atsitiestumėt!
Pasaulis gražus,
Bet gražesnis jis būtų,
Jeigu, tu žmogau,
ŽMOGUMI dar pabūtum!
***
Tylu ir šviežu:
Nusivežiau vėją.
Rampos šviesos aptemdė
Rytmetines šviesas.
Regis, eina kažkas
Paskelbt:
„Išprotėjau!“,
Bet priėjęs arčiau
Vėl nuleidžia rankas.
Žodžiai skabo aukštai
Pakalnučių ražieną.
Kojos basos – joms eiti
Per dangų slidu.
Vakar aš čia buvau
Etatu tik vežėjo.
O šį kartą jau pats
Stotyse suklumpu.
Gal užteks man dainuoti
Gyvenimą skambų?..
Skambesy-butely
Nė lašelio vandens.
Tyloje aš regiu
Vėl gyvenimą brangų,
Ir bijau, vėl bijau
Aš auksinio rudens.
***
Tu esi gražus pasauli!
Tarsi gimtas kraštas.
Atveri gyvenimui
kelius.
Būsiu aš ugningas
sielos raštas.
Būsiu aš tas žydras
ilgesio dangus.
Tu užversi galvą į
platybę blausią.
Plauks į sielą žodžių
vingrūs sopuliai.
Pagimdys dar kartą
žvilgančią nuogybę.
Būsi pats – valdingi
žemės virpesiai.
Plaukia mano žodžiai –
Tavo sielą šildo.
Mintys gaubia kūną,
Vilgo lūpas tau.
Noriu atsiverti –
Meilė kūną dilgo:
Tai šventa palaima
ŽEMEI, ŽMOGUI, SAU!
Tūkstantmečio LIETUVA
O kaip jauku
TAVE turėt širdy!
Nubėgo lietūs –
Žemę išskalavo.
Kokia tu, ŽEME,
Man graži esi.
Žinau:
Buvai, esi ir būsi
Mano.
Nerieksiu aš TAVĘS
Peiliu.
Netepsiu ant TAVĘS
Aš šaukštą sviesto.
TAVE tik gimusią
Regiu.
Žvilgsniu naujagimio
Paliestą.
O kaip jauku
TAVE turėt širdy!
Ištiestas delnas –
Vandenys ant delno.
Jų gelmėse
Tave savim regiu
Ir visą į save
Laukais sukraunu.
Ištirpo žvilgsnis –
Nereikės žiūrėt!
Širdis sustojo,
Kad TAVE girdėtų
Ir savimi TAVE
Užlietų,
Ir padėkotų,
Kad TOKIA ESI –
Už tą būvimo
Sodrų LIETŲ!
Irena
MACULEVIČ
Гори мой Свет!
Гори мой Свет сотними
свечами,
Чтобы вокруг всем было
светло.
Наполни жизнь добрыми
делами,
Чтобы на свете всем
было тепло.
Гори мой Свет пламенем
священным
В душе моей кроткой,
искренной.
Так навсегда будешь
всесильным,
Указывая путь жизни
земной.
Гори мой Свет, Свет не
угасая,
Огнем Любви и
творения.
Дай мне трудится, рук
не опуская,
Чтоб увидеть, Господи,
Тебя.
Любовь Христа
Христа любовь большая
радость.
Он жаждает нашей
любви.
Он наша жизнь и
беспредельная радость.
Его Любовь в нашей
любви.
Любовь Христа чиста,
открыта
Для всех людей любой
страны.
Она божественная и
свята.
Там откровенния для
нас даны.
Как надо жить, какой
дорогой
Можно придти на пир к
Отцу,
Святой Любовью
бескорыстной
Готовы жизнь отдать
Творцу.
Не грусти
Когда на сердце
грусть, тревога,
Ты не печалься, ведь с
нами Бог.
Никто на свете не
имеет столько блага,
Как только Бог, к Нему
много дорог.
Бог Всевышний,
Безграничный.
К Нему всем сердцем
обратись,
И верь, и верь ты не
единый,
Кто был спасен, только
молись.
Молись всем сердцем
уповая,
Что не останешься в
беде.
Мы даже сами глубоко
не понимая
Приобретаем исцеление
в тайнственной беседе.
Прекрасная природа
Вновь сижу я в
маленькой беседке
Среди прекрасных сосен
и берез.
Под куполом высоким в
блеске
От солнечных лучей без
слез.
На сердце радость
нежно расцветает
От ласковой и милой
красоты.
Природа стойко
охраняет
Добрых людей от суеты.
Прохладный ветерок
неторопливо
Колышет ветки песенкой
простой.
Растите стройно,
величаво,
С низким поклоном,
добротой!
И мы все люди на
земной планете
Будем жить с любовью в
нашем сердце
Спокойно, мирно все на
свете
И добры как наше
солнце.
Danutė
MAKUŠKIENĖ
Sausio
13-oji
Prie
bokšto
jaunystės
Dainos skambėjo
Ir laisvės laužas
Jau liepsnojo.
Kažkas Dievui, Marijai
Giesmę sugiedojo.
Bet blogis gatvėmis
Jau šliaužė,
Ne kartą laisvę
Mus paminęs,
Jis tankais rėžėsi
Į minią.
Dangus ir
Žemė suvaitojo,
Kai krito
Daugel mūsų brolių.
Tėviškės pievos
Palaimintos pievos
Ir žydinčios gėlės.
Žemuogių rausvumas,
Čiobrelių melsvumas.
Ir gėlių kvapas –
Jis taip svaigina.
O vėjas, o vėjas –
Jis net sielą gaivina.
Brendu aš per pievą
Ir Dievui dėkoju
Už vieversio giesmę,
Dangaus žydrumą
Ir pievoms
Aš savo dainą aukoju.
Vilniui
Senasis Vilniau,
Mūsų didvyri,
Tavo bažnyčių bokštai
Į dangų iškilę.
Prieš šimtus metų
Žyniai Gediminui
išpranašavo
Įkurti miestą
Valstybėje nuo seno.
Nors daug Tu patyrei
Ir daug iškentėjai,
Bet Tu vis buvai
Ir tu vis klestėjai.
Ir greitai žinia
Į pasaulį pasklido –
Čia Lietuva, čia mūsų
Tėvynė.
Mes esam lietuviai ir
būsim!
Mindaugas PELECKIS
Ar tiki Dievu?
Paklausė manęs
artimiausias žmogus
Tikiu
Atsakiau
Bet mano Dievas vaikšto laisvas po pasaulį
Ir neužsuka į bažnyčias
Nes mano Dievui nereikia žmonių
Jam reikia Žmogaus
Sniego švelnumas, nestingdantis rankų
Ir Tavo akių šviesi
šiluma
Dieve kaip gera kai sielą aplanko
Kantriai laukta jaukuma
O aš norėčiau paliest Tavo veidą
Ir pasakyt jam tyliausius žodžius
Žaibas ne tas kuris trankos
Bet tyliai apšviečia pečius
Gerk kai Tu ištroškus...
Mylėk kai myli
Nes Tu esi
Gėlė tyli
Mano sapnai apie
tave...
Tai pabėgusios Kalėdos
Katino pėdos
Mėnulio atšvaitas
Dangus bet ne tas
Žemė šilta
Priliesta
Kur baigiuosi aš...
...ir prasidedi tu
valandų valandos tarp mūsų
minutės
nesuskaičiuojamos
debesų virtinės byrančios be galo
vėjo išblaškomos
lyg septyni milijardai dykumos dalelių
atrodo tiek nedaug
bet juose tilpo beveik visi tavo
žvilgsniai prisilietimai kvapai norai
ir aš nebegaliu rašyti didžiąja raide to kas vyksta todėl
baigiuosi
o tu tik prasidedi
pradedi mane
Iš
tikrųjų
Mes gyvenam
Tik vienas
Kito
Širdyse
Mūsų
Būtis
Susaistyta svajonių svaičiojimų svajukų
Aš myliu savo iliuzijas
Jose
Tave
Mano mūza
Fėja
Deive
Elfe
Apie šviesoforą ir vorą
Kartais jiedu
susitinka, sapnams leisdami parupšnot žolės Murakamio avių
ganykloj.
Yra laikas svaidytis
akmenim, yra ir laikas juos rinkti (Ekleziastas).
Yra laikas subadyti savo širdį, yra ir laikas surinkti ją iš
gabalėlių (aš).
Kai mirsiu, padovanosiu jam savo trapią širdį (Nežinomas
donoras).
Ateisiu, bet net pati nežinau kada (Mirtis).
Tik tak tik tak (Laikas)...
Kai ilgai žiūri į
bedugnę, ji ima žvelgt į tave (berods, Nietzsche).
Kai ilgai mintyse kuri Mylimąją, vieną dieną ji netikėtai
atkeliauja juodabačiu žingsniu
Per raudoną smėlį
Ir sustoja prie šviesoforo žiūrėdama į tave išplėstom iš
nuostabos akim.
Tik tada supranti, kad esminis gyvenimo klausimas
Ką daryti, kai išsipildo svajonė, kad netaptum dar vienu ikaru.
Atsakymas – sparnuose, lėtai tirpstančiuose.
Kai mane kažkas
prisimena, tą akimirką gimsta voras.
Ir tinklai stiprėja, pasaulis jaukėja.
***
Septyni tiltai pasaulio
centre
Jais einu į Tave
Bet tiltai rūke
Ir klaidžioju vis...
Vanda SAKALAUSKIENĖ
Išsiliejo upeliu rodos
mano tylus paprasti
žodžiai –
padainuosiu dainą tau
savo,
lai pasiekia širdį tavo
jie.
Aš užgniaušiu savyje
skausmą,
lyg išsprūdusi slapčia
šauksmą,
prakalbėsiu į tave
tyliai,
pasakysiu kai tave
myliu.
Net pasaulio pakrašty –
rasiu,
atsistosiu prie tavęs
drąsiai,
atskubėsiu, jei tik tu
šauksi,
ir prabylančio tavęs
lauksiu.
Aš aplaistysiu laukus
sauja
ir atnešiu delnuose
saulę...
Dings paskendę ilgesy
dienos,
jei tu busi su manim,
mielas.
Atsistojo prieš mane
siena,
bėgu saulės pasitikt
viena –
vėjas pasakų pilis
ardo,
nežinau juk aš tavo
vardo...
***
Ir tokia sena,
ir tokia liūdna,
parko vidury,
melodija klajoja.
Aidi čia linksma,
kleganti minia,
juoko aidą šilas
atkartoja.
O, neišnyk, neišnyk tu
iš tolių miglotų
atklydus melodija,
o, nepalik, nepalik tu
taip greitai manęs,
šito išreikšti negali
negali juk žodžiai,
žodžiai beprasmiai, jei
jie nepasiekia širdies.
Ūkanų naktis,
juoda užmarštis,
tyliai slenka ten per
vieškelį, tą seną,
dingę jau seniai,
praeities vaizdai,
pilko ilgesio kalėjime
gyvenantys.
O jūs svajonės
sparnuotos į šėlstantį vėją paleistos,
O jūs vylingi
krykštavimai džiaugsmo dienų,
Štai prieš mane jau
gyvenimo kito čia pranašas šlaistosi,
jo pasitikti aš į kelią
nežinomą baugų einu.
Antanas SVIDERSKAS
Daina
(Kovojančiai Gruzijai)
Ten Gruzijoj, ten
Gruzijoj
Gražuolių daug yra.
Ten Gruzijoj, ten
Gruzijoj
Ir mano mylima.
Kai ateina tamsioji
naktis,
Nerami neužmiega šalis.
Gruzijoj tada
Skamba aidi kovinga
daina.
Tau matant mes
kovosime.
Su ryžtu ir narsa.
Gyvybę atiduosime,
Bet Gruzija bus laisva.
Kovojanti Gruzija
Gražios kalvos,
vynuogynai,
Sodai lūžta obuoliais,
Užsimojo du tironai,
Žengti Stalino keliais.
Su malūnsparniais virš
Gorio,
Su desantininkais kovoj
Tenedrįsta nieks
pasauly
Ginti laisvę Gruzijoj..
Kai Imperiją atkursim,
Ir vėl būsime tvirti, –
Kelią rodo du tironai
Ir jų klika išdidi.
Mes tironam duosim
garo,
Kai tik demokratija
atbus,
Antarktidoj su
pingvinais,
Jiems surasime namus...
Mano viltis
Žalia mano šalelė
Lietuvėlė
Jau seniai laisva,
Ar mano širdelei
Šito negana?
Vaikštau aš po pievas
Su ryto rasa,
Man pražysta gėlės
Vis nauja spalva.
Pavasario vėjelis
Kai vėjelis pūs,
Lapeliai šlamės,
Ir mano širdelė
Neramiai plazdės.
Kai saulutė švies
Ir rasa spindės,
Tavo darbščios rankos
Širdį pakylės.
Bus man gera gera,
Kai aplink laukai
žydės,
Ir tavo melsvos akutės
Maloniai švytės.
Senas mano klevas
Senas mano klevas
Po langais stovėjo,
Ir atskridusi lakštutė
Man gražiai čiulbėjo.
Labai gaila buvo
Man klevą palikti,
Nes likimas lėmė
Į tremtį išvykti.
Senas mano klevas
Plačiai subujojo,
Ir mano vargelius
Lapeliais užklojo...
Jonas ŠARLAUSKAS
Pakeleivingasis
Pavargęs keleivis
visą dieną ėjęs pėsčiomis nepažįstomis vietomis ir įveikęs
eilinį kalnelį, pamatė apačioje telkšant rūko kamuoliu apsuptą
nedidelį ežerėlį. Nusileidęs priėjo arčiau prie kranto ir,
praslinkus skysto rūko uždangai, jis apstulbo išvydęs keistą
nepaprasto grožio vaizdą: dešimt vandens lelijų, išsidėsčiusiu
ratu, sūpavo savo didžiuliuose baltuose žieduose po taurę,
sklidiną krištolinio skaidrumo vandens. Negalėdamas atitraukti
akių keleivis nustebęs pajuto kaip tirpsta jo nuovargis ir visą
užlieja gaivi kaip ryto rasa vėsa, ramybė ir palaima. Ir rodėsi
jam, kad sklidinų taurių paviršiuje atsispindi ne tik
raustelėjęs vakaro dangus, bet ir visas jo gyvenimas ir netgi
visas pasaulis.
Netikėtas stebuklas
Mažą ramų
provincijos miegantį miestelį gaubė tamsi rudens naktis. Visame
danguje nesimatė nė menkiausios žvaigždelės. Staiga aukštai virš
horizonto išniro mažytis šviesos taškelis. Atrodė, kad jis
atskrido iš pačių Visatos tolybių ir kaip meteoras skriejo
artėdamas miestelio link. Perskrodęs juodą dangų, jis virto
žėrinčiu baltos šviesos trikampiu ir, atrodo, ėmė lėtėti. Dabar
jau buvo galima įžiūrėti keistą šviesos atspalvių žaismą
trikampio viduryje, ir pastebėti, kad lygiakraščio apversto
trikampio viršūnės remiasi į dar kažką. Objektui nusileidus dar
žemiau pasimatė, kad kiekviena jo viršūnė remiasi į tris
sulipusias platinos spalvos taures – dvi prie pat trikampio
viršūnės, o trečia virš jų per vidurį. Visos devynios taurės
buvo sklidinos nakties rasos, be garso pulsavo, kiekvienu savo
alsavimu išmesdamos daugybę mikroskopinių vandens lašelių, o šie
sukosi kaip rūko verpetas, ir, skaidydamos baltą šviesą
raibuliavo visom vaivorykštės spalvom. Atrodė, kad trikampis
gyvas ir jo paviršiumi be perstojo bėga kaip bangos visos
vaivorykštės spalvos. Užkerėti neįprasto Nakties fenomeno
miestelio gyventojai susirinkę centrinėje aikštėje kaip
užhipnotizuoti žiūrėjo į dangų. Niekas, rodės, daugiau ten
nesikeitė, tik vaivorykštiniame trikampio fone palaipsniui ėmė
ryškėti sidabrinės begalybės ženklas, kuriuo kaip Miobijaus
juosta judėjo žydros spalvos žvaigždelė. Ji prabėgdama
nušviesdavo tai pliuso ženklelį dešinėje, tai minuso – kairėje.
Taip į mažą provincijos
miestelį atėjo netikėtas stebuklas.
Prislopinta dejonė
Ant juodo poliruoto
stiklu padengto stalo stovėjo aštuonios aukštos taurės. Parimusi
šalia tyliai verkė jauna moteris ir aštuonios jos karčios ašaros
nukrito į taures. Taurės tyliai suskimbčiojo ir akimirkai
pasirodė, kad iš jų dugno sklinda tyli prislopinta dejonė.
Lida TAMULEVIČIENĖ
Gyvenimas – bėras
arklys,
Pametęs ne vieną
pasagą.
Eilėraščio posmuos
braidys
Kratys karčius pasakoj.
Lakstys po spalvotus
laukus,
tapens senamiesčio
grindiniu.
Tai nusiminęs kinkuos,
Tai vėl akim
spindinčiom.
Kaip vakar, taip
šiandien ir ryt
Jo kelias tiesus ir
vingiuotas.
Nė pats negalės
pasakyt,
Kodėl už dyką jis
duotas.
Naktį bemiegę žvelgiu
Į ūkanotą dangų
Stovintį bėrį regiu
Po savo langu.
***
Išblanksta su metais
veidai
Vardai kažkur pasimeta
dienų brūzgynuos
Blankiau nei jaunystėje
žydi žiedai
Sudyla kompleksų
grandinės.
Tik svajos lekia kaip
seniau
Kaip jaunos stirnos
laigo užsimerkę
Tik mintys, kas gi gali
būt slapčiau
Nemato nieks ar
linksmos jos, ar verkia.
Širdy preciziška tvarka
Sudėta viskas,
stalčiuos surūšiuota
Vienam skyrelyje
juodžiausia tamsa
Kitam aistra kaip ant
delno paduota.
Aš pati sau nuoga,
nesumeluota
Iki koktumo nuobodi, ar
netikėtai nuostabi
Vaivorykštės spalvom
kadais tėvų spalvota
Teisėja sau, nors
kartais atlaidi.
Ironiškas eilėraštis
Paleidau žvilgsnį
palakstyt
Nubėgt pro pirtį su
gandru ant stogo
Visur taip žalia kiek
tik akys gali užmatyt
Apsvaigus žaluma, tarsi
išgėrus grogo.
Vėjelis strykt,
pastrykt vis padaržėm
Pakibina smilgą, ar
akmenį pliką
Laukai pasipuošę gėlėm
Ir žydi visiems jos už
dyką.
Pamiškėje tarp medžių
ribos išnykę
Pušelės nuo dirvono
moja
Sėdžiu sau tupinyke
Ir apie gyvenimo prasmę
dūmoju.
Liūdnas eilėraštis
Toks liūdnas
tuštėjantis kaimas
Tuščiais, numirusiais
langais
Vaismedžiais iš
pareigos pražydęs
Rūtų kupstais
pašaliais.
Anksti ryte žolė
pražilus
Gandrai atskrenda jau
be pažadų
Šulinių muzika seniai
nutilus
Requiem skambina vėjas
elektros laidu.
Gailiai atsidūsta
sienojai
Išgirgžda gyvenusių
vardus
Kaip žmonės
prisiminimus dėlioja
Minėdami pragyventus
metus
(2008 08 09 09)
Užsakytas eilėraštis
Sukaitusi vasara laksto
viena.
Liepa lieja karštymetį
tvankų,
O širdis – kumelaitė
jauna,
Ilgesys neįvardinto ją
vis dar lanko.
Iš darbų pasjansą
dėlioti sunku,
Nors scenarijus aiškus,
pareiga išrašytas
Ant šachmatų lentos
žirgu tampu,
Kol į langą pasibeldžia
rytas.
Rytui rasą pavyko
išbert.
Krištoliniais lašais
žodį aust.
Savyje ieškok versmės
atsigert,
Leisk kitiems prie jos
galvą priglaust.
***
Paliekam viską: vaizdus
matytus ir širdin sudėtus,
žodžius ištartus ir
girdėtus,
paliekame draugus ir
mylimus, ir priešus,
ir grandines, kurios
sukaustę laikė riešus.
Nepasiimsim nei
saulėtekio, nei pinigų,
nesukurtų eilėraščių,
neišpirktų klaidų.
Išeisim vienu rūbeliu
su muzika žemelės
grumstų,
gyvenusių prieš mus
pramintu takeliu.
Turbūt, visi vienodai
esame nuobodūs.
Išeiname su viltimi kas
gera čia
atrast Dievulio soduos.
Priesakas
Išbarstyt,
iškratyt pavėjui
visus skaudulius,
gulti kryžkelėj
kryžiumi,
kad lietus išskalbtų,
tiestis balta drobule,
ant žolės dėti galvą,
klausytis širdies,
bet negirdėti,
kelt save nuo žemės,
kaip tą pilką grumstą,
glaust prie lūpų,
tiestis link maldos.
Dalia TARAILIENĖ
Lietuvai
Sunki vasaros kaitra,
Ramina, supa ji mane.
Po obels nokstančia
šaka
Pasaulio pasaka visa.
Bitelė skrendanti,
marga,
Lyg Dievo apvaizdos
šviesa,
Tau neša gėrį ir
džiaugsmus,
Nes gintarinis jos
medus.
Ir krištolinėje rasoj,
Ir vakarėjančioj vėsoj
Palaimą šventą pajunti,
Jei viską širdimi regi.
Ir nors diena darbais
sunki,
O triūsdamas kiek
pavargsti.
Vėl atsigauni bemačiom
Pažvelgęs tėviškės
kerčion...
Kampeli mielas ir
brangus,
Tesaugoja tave dangus.
O tu priglauski mus
visus
Į dūmais kvepiančius
namus.
O tu apglėbk jaukia
šviesa,
Kaip motina, šilta
skara,
Kad aš ir tu, ir mūs
vaikai
Žinotų, kad visus
laikai.
Po savo tėviškės
sparnu,
Po Lietuvos pilku
dangum.
Ir būsi čia tu amžinai,
Nes taip prisakė
milžinai.
Ir nors sunki kaitra
dienos,
Bet aš tavęs visur
ilgiuos.
Ilgiuos, myliu, karštai
tikiu,
Kad tave vieną teturiu.
Šv.Onos atlaidai
Darda ratai keliu iš
daugybės šalių,
Sujudo, sukruto iš visų
pašalių.
Subruzdo miestelis,
suskambo varpai.
Ar žinai, vaikeli, kas
Onos atlaidai?
Tą rytą bažnyčion
suplūsta šimtai
Važiuoti ir pėsti, kaip
jau matai.
Ir giminės renkas, ir
burias draugai.
Ne šiaip sau diena –
tai Onos atlaidai!
O kvapas meduolių,
saldainių kalnai,
Barškučiai, blizgučiai,
rožančių pundai.
Šventoriuje renkas
išpuošti vaikai.
Procesijai rengias –
Onos atlaidai!
Gėlyčių krepšeliai,
vėliavų kaspinai.
Iš jaudulio virpa
sukaitę veidai.
Baltutės suknelės,
žvakių atšvaitai.
Choristai rikiuojas.
Onos atlaidai!
Įžengsi bažnyčion –
kaip rojun eini
Žaliųjų girliandų esi
apsuptyj.
Ir šnabždesį tylų visur
tik girdi.
Pradžios visi laukia.
Jau šventė arti.
Suskamba varpelis.
Nuaidi balsai.
Mišias šias aukoja keli
kunigai.
Berniukai su kamžom
(mažieji tarnai),
Širdis dangun kyla. Tai
bent atlaidai!
Ir giesmės ir maldos
,ir dar smilkalai
To niekur nejausi, jei
čia nebuvai
Kasdienes bėdas
nusimetę antai,
Laimingi visi, nes –
Onos atlaidai!
O baigėsi mišios,
išgriuvo minia.
Šventoriuje juokas,
visi jau drauge.
Kas eina paunksmėn, kas
skuba namo.
Dabar bus linksmybės.
Net juda akmuo...
Ir taip iki ryto, kol
aušta aušra.
Visa giminėlė ir,
aišku, Ona.
Tėvynės rytas
Kiek skausmo sukaupė
mana širdis,
Kol perėjo raudono
smurto jūrą,
Kol vėl nuslinko
kruvina naktis,
Į prakeiksmais užlietą
liūną.
Mankurtiški, girti
stribai,
Dar naktimis sapne
vaidenas.
Bet vis dažniau matau
rytais,
Kaip saulė į Tėvynę
kelias.
O Lietuva, mana šalie,
Kaip sugrąžint Tau šitą
skolą,
Kurią per šimtmečius
lengvai,
Tavo silpni vaikai
sukrovė?
Ar mes suvoksim kada
nors,
Kokia laisvos Tėvynės
kaina?
Ar mes išmoksim iš ko
nors
Dainuot vilties ir
meilės dainą?
Tu rodei mums visiems
visiems,
Tik didelį atsidavimą.
Iš savo mylinčios
širdies
Spinduliavai
pasišventimą:
Auginti duoną ir
vaikus,
Mokyti melstis ir
darbuotis,
Mylėt savus žalius
laukus
Ir Lietuvos
nebeišduoti...
Ar rasime savyj jėgų
Pakilt iš naujo ir
aukotis,
Dėl Tėviškės ir dėl
vaikų,
Dėl ateities į kovą
stoti?
Vaidotas VAIČAITIS
„Kas mes esame?“
Myliu Lietuva savo
vaizduose,
Myliu Lietuva
prieškariniu laiku.
Lietuva – tai ne vien
nominalas.
Lietuva – tai realybė,
tai žmogus,
Tai dvasia ir kalba.
Noriu grįžt į tą
nežinomą Lietuvą,
Bėgti kloniais, įkvėpt
josios oro skaidraus.
Noriu grįžti į tą
nežinomą kaimą,
Atsigerti pieno
rūgštaus.
Ak, kodėl šiandienos
Vakarai
Nebemyli tautos, man
taip savos?
Šiandien nežinau, kas
esu,
Ar žmogus su tauta, ar
be jos?.
Šiame laikmečio laive
Esu aš kapitonas Nemo.
Kodėl gimiau dabar?
Kodėl išvis gimiau?
Jei aš gimiau, tai kas
gi aš?
Jeigu būti negaliu aš
be Tavęs,
Tai kas gi Tu?
Šie klausimai drasko
mane.
Į juos norisi man
atsakyti.
Jei galėčiau prie jų
priartėt,
Gal tapčiau tada aš
Žmogus…
Laisvadienis lapkritį
prie Vilniaus Katedros
Pro langą
kyla mėlynas dangus,
Medžiai tyliai laiko
jau parudavusius lapus,
Saulėj ryškiai baltuoja
Katedra,
Elena drąsiai laiko
aukštai iškėlusį nuo besileidžiančios
Saulės auksu tviskantį
kryžių,
O už palinkusio
Kazimiero raudonuoja Gedimino bokštas
Tarsi užbaigdamas
rudens spalvų mozaiką…
Tyliai groja muzika,
puodelyje garuoja kava,
Niekas niekur neskuba,
mergaitė renka kaštonus,
O laikas tarsi
sustojęs...
Jaučiu, kaip ir mano
širdis kyla aukštyn...
Ar atpažįsta Dievo
meilę geltono klevo gėlyje?
Dvi rankos eina
susikibusios,
Šypsenos veiduose,
Algirdas VASERIS
Mums teko pokario
jaunystė:
Daugiau dainų nei
valgio...
Dar karas po karo,
Ir visai ne tuščioji
dvasios eiga.
Kasdien privalėjome iš
atėjūnų
Nors žiedlapį margą
Atsikovoti:
Savinos jaunystę,
protėvių žemę,
Net svajonių debesį
Neokupuojamą...
Atrodo, turėjome visai
uždusti
Šitaip priešingybių
apsėstame pasaulyje.
Negi ne,
Paniekinto laiko
tragizme?
Liaukis pagaliau
tvinkčiojęs,
Argi beverta
Mano tat metuose?
Supranti turbūt, kad
žmoguje
Esama daugiau negu
žmogus,
Ir nužydėjęs grožis
skaudus
Jau nebe grožis –
Buvus pilnatvė tiktai,
Tegu ir karti...
Optimistai
Vajetau, vajetau,
vajetau,
Koks pasikeitimas ūmus.
Kvėpuosim dabar
Krūtine pilna žalumos.
Ką begirtum, ką
bebartum,
Prasidėjo pagaliau –
sproginėja!
Visai ne karas –
Prasidėjo pavasaris.
Sveikas, kankorėži,
sveikas
Ir tu, iš kiaušinio
Dar neišskilęs
Būsimas paukštuk.
Žiemos vėjus
Kas atstovėjo,
Pavasaris tam
Tikrai ne pamotė juk.
Šitaip skelbės miške
Visa, kas kruta jame
Ir kas per amžius
veisias,
Nes buvo pamiršę visai
Negandas būtas,
Ypač nuomarį tą,
Kai kiekvieno buveinėj
Apledėja langai
aklinai.
Rūpintojėlio žvilgsniu
Čia rūkas svajoklis
šliaužioja slėniuose,
Upokšniai atkaklūs į
molį griaužiasi,
Saugu čia bus, kai nuo
pasaulio slėpsimės,
Veidai čia pasilabinus
lyg pasakoj gražūs.
Tarsi mandala, trapiąja
savo laikinybe
Žavi esi, kiekvienas
mato...
Net pustoniai
jausmingai gnybteli,
Sugrojus slapčiausią
tavo natą,
Saulėlydžiui tylutėliai
tolstant,
Kur man reikės, o
gimtine, dėtis
Su niekad nemąžtančiais
norais?
Tėviške, tu
nepakartojama, ką ir kalbėti!..
Čia kaip niekur gyva
laukų jausmė
Lietaus išvelėtu keliu
atvingiuoja.
Pagautas aš jau dainos
jaunimėlio...
Dangaus spalva bandysiu
saikingai
Žydėti rugiuose.
Su pačiu savimi
susipykus
Gimtine! Tu visuos mano
takuos
Dyguldagiais sužėlei
aštriais
Tapau sopulių maišeliu,
visų žvirblių nučirkštu.
Atgalia ranka per akis
karščiuojančias perbraukęs,
Pasaulin margan
iškeliauju.
Manot nerasiu geriau?
Pajutusios tai,
Ant motinos kapo rūtos
nuvyto...
Viršum akmenų samanotos
kantrybės išaugus,
Karelija, pilka danguje
ir vandenuos,
Liūdnai mane sutinki
Keružiais savo
berželiais. Nejau atodūsį
Bežodį pajusti spėjai:
kokioj vis dėl to
Vietoje geroje ta mūsų
Lietuvėlė..
Prie motinos kapo
ataugėlę naują
Rožė išleido...
Kaukazo kalnai
svaiginantys
Išdidūs, šiurpulingai
šalti,
Grožybėje savo nebylioj
suakmenėjote.
Dvylika jau mėnesių
kalbinu jus
Delnų pūslėmis, širdimi
išperštėjusia,
Bet nieko o nieko man
nepasakote.
Taip ir liksime visai
svetimi?
Kas klajūnui tuomet iš
to jūsų gražumo?
Gimtinės alksnyne,
Koksai tu iškalbingas,
koks saugus:
Lėktuvai riaumodami
puolė,
Slėpei mane ir,
vaikišku verksmu išgąsdinęs,
Pabaisas nuvijai
sparnuotas.
Kaip buvo gera!..
Išpuvęs, skruzdėlėtas
epušrote prie laidario,
Snūdžiom akelėm žvelgi
Į veidrodinę tvenkinio
gelmę
Tais vasaros
perpiečiais, kai šitokia
Kaitra alsinanti...
Pasiskųst negali, nei
nurimti:
Taip virva kadarėliai
visi,
Nenorint plakas
delniukais vienas į kitą,
Šniokštaudami lapijos
simfoniją
Džiaugsmui mano –
Iš klajonių pirmąkart
sugrįžusiam.
Laiminga diena –
akmenėli baltas,
Kaip vyšnios sodely
prisirpo, kaip skinamos prašosi,
Ir šešėliuoja ant
pakūgės šieno,
Kvapniai taip
išdžiūvusio,
Kur ilsis pirma mano
meilė,
Įdegusia savo ranka,
lyg žąsies sparnu,
Taip patikliai mane
apkabinusi.
Dar jazminas, dar
krūmas alyvų...
Obelis kiekviena. Ir
upelė,
Tokia jau išsekus,
tokia bristina,
Bet kokiais atminimais
dar dvelkia gyvais!.
Tad kaip besuprasti,
kad Cėjaus tarpeklis –
Kaukazo žemčiūgas –
Toksai nebylus man
– Ak, vaike-klajūne,
koks tu neprotingas, –
Edelveiso akis marga
sukuždėjo, –
Tavo motina takais ne
šitais juk vaikščiojo,
Ir ne šituos vaizdus tu
įtraukei su pienu
Iš krūties spenelio
rausvo...
Kaip viskas paprasta...
Ak, lamaži tu, lamaži:
Patekom iš namų,
patekom slydus puolus.
Dar laimė, kad
Sugrįžau visam likusiam
laikui.
Prie motinos kapo
rožė pražydo...
Jurgis VERŠAUSKAS
Mergaitė lanksti kaip
katė
Tu pievoje galėjai
užsimerkti akim...
Aš tavo lūpose regėjau
tavo sielą.
Drugelis margaspalvis
papuošė krūtinę tavo...
O tu gulėjai ir šypseną
tavo
Kerėjo mano sielą...
Dainuoti, šokti veržėsi
mana širdis...
Tu nepamiršk manęs.
Mano akių ir šypsenos
manos...
Aš nieko nesakiau...
Tylėjau ir iš palaimos
alpulio svaigau.
Lanksti tu, kaip
katė...
Švelni, miela ir mylima
buvai...
Bet likto tiktai
žodžiai.
Aš vienišas beržas, ...
vienišas beržas.
Širdis
Dainuok širdie
gyvenimą...
Apie mokyklą ir
draugus...
Dainuok širdie
gyvenimą...
Apie kančias ir
nuostabias dienas.
Kaip sutalpinti širdie
tavyje
Savo skausmą,
neapykantą ir kerštą?
Kaip sutalpinti širdie
tavyje
Gailestį ir pilną
alpulio gyvenimą?
Dainuok širdies apie
leliją baltąją...
Apie auksu žėrinčias
žvaigždes...
Apie nakties mėnesieną
tokią mielą...
Dainuok širdie.
Tik nepamiršk širdie
dienų tų..,
Kai džiaugėsi ir
linksminosi chebra...
Kai šalia į tavo trapų
petį
Atsirėmė Ąžuolu
pavirtęs draugas.
Žodis
Kaip surasti tą
stebuklingą žodį,
Kuris pasiektų širdį,
protą, sielą
Atgaivintų?..
Dainavo vyrai kažkada:
Per iškirstą langą
kiaurai nugarmėt,
Užsimušt.
Bet žodis... vertėsi
kūliu per Dangų...
Kur tas žodis?
Staiga atsigręžiu į
ryto langą
Paskendusį rūke...
Ir horizonto nematyti.
Ir saulės dar nėra...
Žodis:
Staiga prisiminiau aš
Paulių...
Aš vienišas beržas...
Klajojantis paukštis
aš...
Aš vienišas, vienišas
aš, kaip beržas tas...
Danutė Ona ŽILIENĖ
Iš ciklo „Pedagoginiai
krislai“
Kuo pamaitinsim vaiko
sielą
Gal per menkai maitinam
vaiko sielą?
Gal vadovėliai per
stori, per orūs ir neprakalbina vaikų?
Gal išminties nemoko?
Nesušildo?
Leidėjai leidžia juos,
vis leidžia... Kalnais.
Gal mes per daug
išdidūs ir šalti prie stalo stovime ir beriam savo tiesą?
O jų tiesa gyvena
vieniša, neišgirsta, pažeminta, maža?
Tad vienąsyk ir man, ir
tau
pastoti kelią gali
paauglys,
kurio nei aš, nei tu,
nei jis, nei ji
nepavaišinom sielos
atgaiva,
negirdėme šaltinio
vandeniu, deja.
Suspardyt gali
stotelėje – vidur
baltos dienos,
jei jam reikės aukos.
Sustokime.
Toliau nėra kur eiti.
Tamsa. Duobė. Dar
šaltis.
Susėskime ratu ir daug
šnekėkim ne apie tai, kokie jie baisūs,
bet kokie alkani, kuo
pamaitinsim juos ir gelbėsim.
Toliau nėra kur eiti
pavieniui šaltiems, oficialiems.
TAMSA.
Kalbinu likimą
Aš kalbinu likimą ir
klausiu paslapties,
O jis vis neišduoda.
Ieškok pati.
Ieškok, ieškok, ieškok.
Ir ieškau – klupdama,
kalbėdama su likimu
Kaip lygus su lygiu.
Dėkodama visiems,
Praskleidusiems po mažą
paslapties langelį
Į manąjį būties ir
nebūties pasaulį.
Vaiko prašymas
Aš tarsi mažas rugio
daigas lėtai lėtai kaupiu savas jėgas.
Argi kas matė greitai
besistiebiantį daigelį?
Lyg žirgą, šokantį per
kliūtis?
Kad stiebas būtų
tvirtas, pirmiausia reikia įsiskverbt šaknim,
siurbt saulę, orą,
vandenį ir druską.
Lėtokai auga augalai –
tokia jau augalijoje tvarka.
Tame pasauly tvyro
tyluma, susikaupimas ir ramybė.
Jei greitinsiu,
stiebelis gali linkti, o vėjui pučiant net nulūžti gali.
Neskubinkite augti.
Leiskit džiaugtis.
Lakstyti, suptis,
žaisti, juoktis ir dainuot.
Pasaulis toks skubus,
šuoliuojantis lyg žirgas.
Bijau jame pražūti.
Žinau, jūs laukiat mano
žiedo, grūdo.
Tad vardan jų
neskubinkite augti.
Kelionė į save
Mokykloje mes skaitome
Homero „Odisėją“.
Paskui kaip Odisėjas
mes ieškom kelio į Itakę, į savus namus, save.
Tada ir susimąstome:
Kaip plaukia mano laivas?
Kokius aš žmones
sutikau?
Ką nuveikiau, kad juos
sutikčiau?
Už ką esu aš jiems
dėkingas?
Kokių išbandymų
patyriau?
Kaip jie atrodo man
šiandieną?
O ką turėčiau dar
nuveikti?
Pilnėjanti apmąstymų
taurė mus veda dieviškumo link.
Einu, kaip moku. Beje,
ne itin sparčiai – lietuviškasis atsargumas stabdo.
Ir tėvo, vidurio
politikos gerbėjo, genai.
Bet vienas kitas
žingsnis žengtas. Kas toliau? Matysim.
O laivas plaukia.
Kad tiktai Poseidonas
vėjų nepaleistų, o šie įtūžę laivo neapverstų.
Ramybė
Trečiojo tūkstantmečio
pradžioje aš gyvenu mažoje šalyje, kurioje daug šurmulio sukelia
rinkimai į Seimą, Vyriausybės sudarymas, tos Vyriausybės
kritika, Europos fondų skirstymas, KGB šmėkla. Ir galop – krizė.
Ką aš renkuosi? Mažame Vilniaus lopinėlyje, Pilaitės pamiškėj,
šalia Salotės, tvyro ramybė, kurios ilgai ilgai ieškojau, kol
prisijaukinau. Kas vakarą gražiai palydžiu nugyventą dieną,
ieškau, ką gero padarė mano artimieji ir valdžios vyrai.
Įsivaizduoju jų veidus, akis, balsą. Ir kalbinu.
Nepriekaištauju, nepykstu, neniekinu. Tiktai siunčiu šiltus
žodžius, kurie tuomet ateina. Kad naktį susitiktų šviesiausi mūs
pradai ir susivienytų. Ir rytą medžiuose vis mąžta juodų,
plačiasparnių paukščių, dengiančių saulę. Vis dažniau į balkoną
atskrenda žvitri zylutė, kažin ką paslaptingai tylinti.
PILAITĖS
BIČIULIŲ KŪRYBA
Antanas Vilius RAUPELIS
Aš su tavim
Tą rytą
šarma baltuoju nuometu
medžius apsiautus,
lyg pasakon vaikystės
tiltais vedė.
Širdis,
palaimos žavesį
pajautus,
dėkojo Tau už
stebuklingą
šerkšno naktį...
Džiaugsmu
ramybėje sustingę šakos
spindi,
nušviestos rytmečio
žarų
spektru.
Plasnoja
lyg plaštakė tyliai
snaudęs
jausmas
ir aš su juo
It su Tavim einu...
Buivydiškių senjorams
Garbusis Mokytojau,
Mielasis mano kolega
Ar pastebi, kad mūsų
dienos net šuoliais nubėga...
Didžią patirtį įgijęs
gal jau dabar žinai,
Ar čia laikas taip
skrieja, ar tam laike mes skubame labai?
Tai buvo ir yra nelemta
mūsų būties dilema,
Kurios dar neišsprendė
nei viena ankstesnė karta...
Gal todėl dažnai
neapskaičiavę savųjų jėgų
Paliekame kitiems dar
daug nepabaigtų darbų...
Visus išskubėjusius ton
tylion nebūtin
Iš kurios dar nesugrįžo
niekas dabartin.
Pagerbkime Juos, – mūsų
šviesulius kilnius,
Nes jiems pagarbos per
daug niekados nebus...
Nebestovėsim ir mes jau
prie katedros mielos
Ir nebeskaitysim
geriausios savo paskaitos,
Kurios taip ir nespėjom
per metų metus,
Nes visad galvojom, kad
marios laiko dar bus...
O dabar auditorijoj jau
veidai kiti
Ir paskaitas skaito
lektoriai jauni,
Tačiau čia mane traukia
diena iš dienos
Niekaip negaliu
pamiršti mokyklos savos.
Gal todėl, kad mokykla
man buvo namais,
Kad džiaugsmu ir
rūpesčiais dalinaus su visais,
Aš visus čia mylėjau ir
dabar myliu
Ir todėl didį džiaugsmą
širdy vis turiu...
Gimtinė
Aš čia gimiau
Ir čia užaugau.
Čia prie vaikystės
priglundu,
Ant mamos kelių
prabundu
Ar tėtės šiurkščiuose
delnuos
Laimingas ir saugus
jaučiuos...
Jaunystę savo vėl
matau,
Su tėčiu pradalgius
varau,
Svaigių lakštingalų
klausau...
Ar vasaros trumpoj
nakty
Iš gegužinės ją lydi...
Tai vaizdai mano
praeities,
Tačiau visi jie iš
širdies...
Pavasaris
Aš myliu pavasarį,
Ne tik per pavasarį...
Man ir rudenį, ir žiemą
Prisiminti labai miela
Saulėj atgijusius
šlaitus,
Melsvus žibučių
patalus,
Vieversį virš lauko
galo,
Pempės klyksmą palei
balą,
Šilto vėjo gaivų gūsį,
Nuo kurio apsvaigęs
būsi...
Aš dar myliu ir panelę,
Tarsi pavasario
saulelę,
Nes ir rudenį, ir žiemą
Visos mintys apie ją
vieną...
Tik ji šildo mano
sielą,
Tik ji duoda laimės
dieną,
O gal tik valandą,
minutę,
Bet man gera su ją
būti...
Savo svajonių beribiuos
keliuos,
Su ja gulu aš ir
keliuos..
Tyluma
Pasiklausykime gimtinės
tylumos.
Užtikš lašelis ramumos,
Siela pajausim – taip
smagu,
Lyg po adventinių
mišių.
Pasiklausykime gimtinės
tylumos.
Vaikystė basakojė gal
vėl pamos,
Prisiminimais ji širdį
nuramins
Ir Motinos geras akis
primins...
Pasiklausykime gimtinės
tylumos
Gal dar išvysime Tėvelį
prie obels senos
Ir nusilenksim jam
dabar, ko neatlikom kitados,
Už tą jo meilę, kuri
mus šildo visados...
Pasiklausykime gimtinės
tylumos
Užtikš lašelis ramumos,
Kurios, kaip duonos
krosny iškeptos,
Mama, atrodo, dar
dalina nuolatos...
Svajonių Džokonda
Susikūriau aš Tave,
Mieloji,
Savo vizijose,
It Leonardas Da
Vinči
„Moną Lizą“
Savo drobėse,
Nes norėjau patirti
Prisiminimų žavesį,
Ilgesio jausmą,
Sapnų iliuziją,
Artumo džiaugsmą...
Susikūriau aš Tave,
Brangioji,
Tarsi trapią
mozaiką,
Iš trumpiausių
akimirkų,
Brangesnių už visą
laiką,
Užburtas Tavo
moteriško
Paslaptingumo,
Priblokštas kerinčio
žavumo,
Nustebintas sielos
taurumo...
Aš susikūriau Tave
Ir įsirėminau
širdyje
Čia pasiliksi
visada...
Nes Tu esi tarsi
daina –
Ilgesinga ir sava,
Žavinti ir paprasta,
Nuoširdi ir taip
miela,
Tarytum gėlėta
Motinos skara...
Todėl tikiu,
Jog liksi visada
Mano „Liza ...
Mano parapija
Alanta,
Miela Alanta,
Tu ant kalvos pakelta,
Virintoj išprausta,
Visuomet išvaizdi...
Gimtos parapijos širdis
esi...
Sugrįžt čia tebekviečia
mus visus,
Gyvenimo audrų
išblaškytus,
Į dangų paremta,
Visuomet taip sava,
Didinga tarsi katedra
Švento Jokūbo bažnyčia,
Kalnelyje aukštam
Brangūs bočių kapai,
Kuriuose visą
praeitį...
Ir ateitį matai...
Alanta,
Tarsi gėlėta Motinos
skara,
Dar nuo vaikystės
dienų,
Mano širdy visada...
Ir pasiliks,
Vis meilės apgaubta,
Nes mūsų čia –
Pradžia.
Ir pabaiga...
Neringa VAITKEVIČIŪTĖ
Su meile Sūduvai
Sūduva – kiek amžių
tu ant slenksčio duoną
suvyniotą gyvą išlaikei?
Sūduva – kiek upių
giriomis vingiavo
Šešuvos krantais?
Sūduva – praamžių
Siela grįžtant pasitiks
Du gandrai prie kelio
Kol sugrįši liks
Sūduva – prabočių
Saulės išmintis
Sodžiuose prie kelio
šilumėlė sklis
Sūduva – bekraštė tu
darnos šalis
Tavo taurios dvasios
neįveiks mirtis
Sūduva – tu lašas mano
praeities
Daugel daugel metų man
į priekį švies
Sūduva – lietuvių
tautos paslaptis
Sakė man Dievulis – čia
žvaigždė nukris
Čia nušvito rytas
Gimė giminė
Nauja nematyta aisčių
padermė
Begalybės skonis
Ašara džiaugsme
Negi pagaliau jau
Atradau save?
***
Ir aš buvau ten –
senolių žemėje
Kaip motina sava
Žydrom akim
Neramus buvo laikas
Po purvinais batais.
Toli išvežė daugelį
Išklypusiais ratais...
Palaukėj berželiai
Svyruokliai palinko.
Vieni tik žinojo,
Kas lietuviui liko...
Lenkė savo galvą
Vainikėlį dėjo
Savo sielos stygom
Dainą uždainavo
Tautos dvasią žilą
Iš sapnužio kelia
Iš bangų atgimsta
Keliasi ir tiesias
Daug seselių, brolių
Jie vainikais puošias
Sudėtais iš saulės
Iš dangaus skaistybės
Žemę motinėlę
Vėl į saulę kelia
Į aukštybes širdis
begalybėn žvilgsnius
Tai tautos atgimstant
puošias lino rūbas
Ant kalnelio šoka
Rankos pinas, audžia
Sutartinėm slėniai
Ir sodybos gaudžia
Tavo siela šoka
Džiaugiasi be galo
Su tavim ir dainius
Amžiais kur dainavo
Tavo delne žiedas
Pasodink į žemę
Teatgyja ainių
Dvasia –
Ir Čia – amžinai
gyvena!
***
Ten miško fėjos audė
juostas
ir mylinčias širdis
apsupo,
apjuosė į spindinčias
baltąsias rožes,
skaistybės žiedus
amžinuosius,
apkaišė ąžuolo
lapeliais
ir smilgomis rudens
auksinėm
Ir tyliai glostė
švelniom rankom
Vaikelių galveles
mažųjų
Ir didelių vaikelių –
brolelių ir seselių
O akmenužis Simas
ramybėje paskendęs
Mąsliai giesmelių
klausė
Atvėręs gelmę žilą
Žvaigždelės krito krito
Saulelė leidos leidos
Į jo širdelę tyrą
Ir amžinai paliko
Palaiminti šviesieji
Basieji paprastieji
Tyrieji atvirieji
Šiltieji mylintieji
Palaiminti kelužiai
Juose maldas šventąsias
Jiems kužda akmenužiai
Prabudę budintieji
O Rasos krito krito
Iš meilės kas sukurta
Iš paukštės giedančios
Tegul šventoj giružėj
Ilgai dar tebeskamba
Ir ąžuolų senolių
Karūnose tespindi
***
Iš amžių glūdumos
pašnibždom
puse lūpų
akmuo prabilo
vedų kalbą tarė
Širdis atgimusi
suspurda
Tai aš, tai aš
tai mano balsas
amžinybėje vibruoja
Skaidrumas – krištolinė
jūra
Ir meilės žiedas –
žydinti baltoji rožė
Auksiniais bokštais iš
gelmės
Jau kyla Saulės miestas
Atras kiekvienas jo
vartus
Tyrumo savo kviestas
Ir skambina varpais
Aukštieji saulės
bokštai
Dvasia pabudusi kuždės
Spindės kaip saulės
pluoštai
Tai aš tai aš
Matau akis gelmėj
Banguojančioj kaip
okeanas
Vedrusų bunda padermė
Jos deimantas kristalas
***
Kas ten šneka palei
taką?
Kas tylioj nakty
nemiega?
Mažos fėjos po žolynais
Po žaliaisiais
papartynais
Nutarė šiąnakt išmesti
burtus.
Fėja iš paparčio žiedo
Ąžuolą tris kart
papurtė
Ir nukrito burtų burtai
–
Tūkstančiai rasos lašų.
Ir sumanė pienės fėja
Tiesti juostą kaip
Austėja
Ir sutyvuliavo šičia
medaus upė nematyta.
O mažoji Pakalnutė
Fėja su šimtais
skambučių
Metė skambantį varpelį
Ir visa erdvė dainuot
pradėjo
Sukosi bangavo kilo
Džiaugsmą barstė viršum
šilo
Kvietė aikčiot
nuostabumu
Tuo žaviu netikėtumu
Krištolo garsais,
gaivumu,
Tų spalvų miriadais,
klodais
Samanų išpuoštais
plotais...
Visa tai vingiavo sukos
Ir sapnų pūkais pavirto
Pusnimis namuosna virto
Kur miegojo gražūs
žmonės
Tyliai pildės jų
svajonės...
***
Gyveno kažkados beribis
Laikas
Ir Visata beribė – jo
pora
Laike erdvėj mes
pasiklydę
Toliau vėl sekam
pasakaitę šią:
Rymojo obelis sena už
miesto
Nežinoma nežinomam sode
Seniai užžėlė takas
vedantis lig ją
Tiktai apuokas ją kas
naktį lankė.
Nieks jau neatmena,
negali pasakyt
Kiek obeliai šiai metų
lenkės
Kiek krito šerkšnas ant
šakų
Kiek kartų žiedų rūbas
keitės
Jau daugel krito
obuolių
Dundėjo nuo kritimo
žemė
Jei ausį prie žemelės
tu priglaustum
Ne šiame laike ir ne
šioje erdvėj
Išgirst galėtumei tą
dukslų garsą…
Širdis prityla… kvapą
kas užgniaužia…
Girdėti žingsniai
tolumoj ne laiko ne erdvės
Tai žilagalvė motinėlė
ir tėvužis
Atėję parymot prie
pasodintos obelies.
Praamžė motinėlė balta
prijuostėle
Rankelės baltos,
mėlynos akelės kaip linai,
Praamžis tėvužėlis
balta sermėgėle
Žilabarzdėlis, akelės
kaip rasa
Jų širdužėlės dailiai
susipynę
Ir susipynus šypsena
Jų sielų audeklėly
Didžiulė Meilė įpinta
Ir šviečia akys,
šviečia širdys, rankos
Beliečiant obelėlę tą,
Kuri juos įrašys į
amžinybę
Beribę ir belaikę erdvę
šią
Ir tarsi aidas tarp
devynių marių
Kankleliams pritariant
atplauks daina:
– Auk ir žydėki
Obelėle,
Papuošta švies Žemelė –
Planeta
Ir mes abu tai amžinai
žydėsim
Kvepės mūs meilė
pavasario žieduos
Ir amžinai gyvi mes
būsim
Kaip gaivuma
rudeniniuos obuoliuos…
***
Kur surašyta amžių
išmintis?
Kada gyveno milžinai?
Ar jau seniai? Ar jau
seniai?
Tie svarbūs klausimai
pažyra
Tad vėl į pasakos
luotelį aš keliuos.
Atsukę laikrodžio
rodyklę
Ir atsisukę į rytus
Ir seną Ąžuolą išvydę
Nuščiūvame – gal čia
praamžių išmintis?
Kaitri liepsna širdelę
vilgo
Užmerkiu ramumai akis
Ir per beamžę erdvę
atkeliauja
Senolis Lietuvos žynys
Šermukšnio lazdą
įsikibęs
Tvirtai jis žengia kaip
karys
Jo žvilgsnis perveria
visas erdves
Jo išmintį pridengia
paslaptis
Pasukęs ąžuolyno link
Nusilenkia ir kyla vėl
Ištiesia ranką – žalias
tiltas
Per ežerą smaragdinį
nusidriekia tenai
To ežero gelmėj kaip
sidabrinis pinigas
Žuvis suspurda, šokteli
ji virš vandens
Purslai smaragdiniai
ištykšta
Vaivorykštės spalvom
sužėri pats seniausias Ąžuolas…
Ramybė glosto mūs
Senolio veidą
Jis šypsos i– gal tu
žinai tik kam?
Į dangų žiūri, rankas
pakėlęs glosto
Be laiko be erdvės
Kažką
Senolis šypsos, o akies
kampely
Rasos lašelis – ašara
šviesi karšta
Pražyla dar balčiau
šviesiau
Senolio mūs barzda
Pridėjo ranką prie
širdies
Ir rožės žiedą tiesia
Tai sužėrės ir suvirpės
Vaivorykštėm Kažkas
nušviestas…
Deivė Versmyna
Kažkadaise gyveno
deivė Versmyna – graži spalvų karalienė, skambumo ir tyrumo
saugotoja. Jos plaukai – tai spalvotos upės, jos akys – mėlynai
žali ežerai, jos lūpos ir šypsena – tai putojančios Baltijos
bangos, o jos širdis – tai krištolo šaltinis. O rankos – tai
kvepiantys rasa žiedai, pečiai – nuo kalnų besiritantys ir
krentantys žemyn kriokliai, jos kojos – tai rasoti Žemės takai,
o siela – tai švelnumo rūkas.
Kadaise visi
pažinojo jos karalijos paslaptingus stebuklus. Pats
nuostabiausias iš jų – skambantys Žemės šaltiniai. Giliai giliai
po žeme teka versmės, kurių spalvos nuostabaus tyro grožio,
žaižaruoja kiekviena savo vaivorykštės spalva ir kiekviena turi
savo saldumą, kiekviena turi savo melodiją, kiekviena neša savo
šviesą ir palaiminimą Žemei. Tos srovės teka ir persipina jų
keliai, susitinka ir išsiskiria, sruvena Žemės kūnu ir delnais
tarsi gyvybės kraujas. Tokio gaivumo tos versmės, kad vien apie
jas pagalvojęs, jauti miško versmės gaivumą ir gėlą iš jos
išgerto vandens.
…Kai lyja lietus,
mažučiai nykštukėliai išdėlioja, išslapsto tarp žolių,
krūmynuose ir papartynuose, lapynuose ir akmenynuose mažučius
dubenėlius. Maži lietaus lašeliai krinta į juos ir aidi tarytum
varpeliai, ir skamba, ir tyvuliuoja erdvėje, prisodrina visą
gyvąjį Žemės rūbą. O tada nykštukėliai mažomis savo rankelėmis
neša dubenėlius ir pila lietų į slaptus duburėlius žemėje ir iš
jų vanduo teka mažyčiais takeliais, urveliais, tunelėliais į
Žemės gelmę, kol susijungia su spalvų srovėmis.
…Kai kada tos versmės
susitinka ir susilieja į plačias požemines upes, susijungia jų
skambėjimas į vientisą palaimingą simfoniją ir tada ateina
dienos, kai būna ryškiausi, spalvingiausi ir lengviausi žmonių
sapnai, kuomet pildosi šviesios svajonės. Tuomet ir Žemė įgauna
vienodą ritmą, sukasi Visatos erdvėje dainuodama, grodama ir
žaisdama tarsi mažas vaikas. O gėlės pražysta spalvingiausiais,
kvapniausiais žiedais ir linguoja kartu.
…O kai kada tos versmės
pakyla iš Žemės ir susijungia padangėje žėrinčiomis Vaivos
juostomis.
…Tokios nuostabios tos
spalvotosios versmės.
Bet yra Žemės gelmėse
ir Tyroji versmė, kuri yra ypatingo skaidrumo – lyg kalnų
krištolas. Ji yra taip giliai, kad žmogaus mintis nepajėgia net
prisiartinti prie jos. Toks Dievo priesakas – Tyroji versmė,
kuri yra deivės Versmynos širdis, amžinai yra skaistumo
žvaigždė. Prie jos prisiliečia tik tyros širdys ir pačios tampa
amžinai krištolinio skaistumo. Tyroji versmė niekada nesusitinka
su spalvotomis srovėmis, nes ji saugo pirmapradę Šviesą ir ji
yra visaapimanti Tyla.
…Deivė Versmyna žiemą
užsimerkia ir žiūri į savo širdį, o pavasarį, kai nutirpsta
ledas, vėl atsiveria jos mėlynai žydros akys – ežerai, ir tada
žiūri pilna meilės į kiekvieną iš mūsų, į medžius, paukščius,
gėles, vėją, kalnus, žvaigždes, dangų. Išminties akimis ji viską
atleidžia ir viską laimina.
Li-147 Lietuva!
Tavo vardas mano širdy! : Vilniaus
Pilaitės rajono
gyventojų ir jų bičiulių kūryba : Pilaitės
„Poezijos
pavasaris’2009“ skiriamas Lietuvos vardo
tūkstantmečiui /
sudarė Angelė Šarlauskienė. – Vilnius:
Pilaitės
bendruomenė, 2009. – 128 p.
Kn. taip
pat: Pratarmė / Angelė Šarlauskienė, p.3-11
ISBN
978-609-95075-0-7
Vilniaus Pilaitės
rajono gyventojų ir jų bičiulių eilės,
miniatiūros, esė lietuvių, rusų kalbomis.
UDK
888.2-1(082)
Li-147
LIETUVA! TAVO
VARDAS MANO ŠIRDY!
Sudarė Angelė Šarlauskienė
Viršelyje
tautodailininkių Vidos Pečiulytės ir Karolinos
Biekšaitės-Jezerskos kūriniai
Išleido VO
„PILAITĖS BENDRUOMENĖ“,
I. Kanto
al.15-19, 06202 Vilnius
Užsakymas 20090428. Spausdino UAB „Spaudos Praktika“,
Chemijos g.29, 51333 Kaunas.
©
Pilaitės bendruomenė
Svetainė pradėta rengti 2003 m.
pabaigoje,
Paviešinta 2009 m.
Parengė Angelė Šarlauskienė
|
|