2004 metai

 

PILAITĖS GIESMININKAI

Vilniaus Pilaitės gyventojų kūryba

1

 

 Pilaitės „Poezijos pavasaris’2004“ skiriamas lietuviškosios spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti

 

 Leidykla SAVO

Vilnius 2004

 

 

UDK  888.2-1

              Pi 58

 

  

Renginio rėmėja Vilniaus savivaldybė

 

Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

  

Sudarė Angelė Šarlauskienė

 

Leidinio RĖMĖJA

UAB „ŪKANA“

 

 

                                                                                                                                             © Pilaitės bendruomenė, 2004

                                                                                         © Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2004

                                                                                          © Tautodailininkė Vida Pečiulytė, 2004

   

PRATARMĖ

Poezijos kilmė. Manoma, kad poezija atsirado iš liaudies šokių. Be jos neapseidavo dievų pagarbinimo ritualai, kai grojant muzikai ir šokant buvo dainuojami rimuoti žodžiai. Tokiu būdu buvo atsipalaiduojama ir išlaisvinamos susikaupusios emocijos. Gilioje senovėje poetai buvo priskiriami prie aiškiaregių, laikomi šventaisiais pamišėliais, per kuriuos kalbantys dievai.  Mūsų krašto etnografai yra užrašę šimtus tūkstančių liaudies dainų, t. y. liaudies surimuotų tekstų, – todėl lietuvių tautą irgi galima laikyti šventai pamišusia.

   Senovės graikai manė, kad poetu netampama, o gimstama, juos įkvepia mūzos. Amžių bėgyje kito ne tik  supratimas apie poeziją, bet ir reikalavimai jai. Kartais norėta, kad poezija būtų kuriama prisilaikant griežtų rimavimo taisyklių, atsižvelgiant į tai, kam bus skiriama ir kokią teiks naudą. O kartais manyta, jog ji neturi būti varžoma jokių išankstinių nuostatų.

   Lietuvoje jau kelis dešimtmečius vyksta Poezijos pavasario renginiai. Siekdama populiarinti šį grožinės kūrybos žanrą, 2000 metais UNESCO kovo 21-ąją paskelbė Pasauline poezijos diena.

Poezijos pavasario ištakos. Poezijos pavasaris Lietuvoje – iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys, kurį 1965 metais inicijavo ir kasmet gegužės  mėnesį rengia Rašytojų sąjunga. Šventės renginių grandinė nusidriekia per visą Lietuvą pačiais įvairiausiais poetinio žodžio sklaidos pavidalais. Į juos suplūsta mūsų ir svetimų kraštų poetinio žodžio meistrai. Prie jų prisijungia aktoriai, muzikantai, dainininkai, dailininkai. Nepamirštama aplankyti lietuviškos kultūros ir kalbos saleles už oficialiosios Lietuvos ribų. Tradicija tapo prieš pat šią šventę išleisti naujų  eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachą „Poezijos pavasaris“. Apdovanojami ryškiausi praėjusiųjų metų poetai ir vertėjai, pagerbiami poezijos skaitovai aktoriai. Pastaruoju metu „Poezijos pavasario“ renginius paįvairina moksleivių poezijos vakarai, vakaronės „Eilėraščiai per naktį“, kur gali pasireikšti kiekvienas, kuriam nesvetimas polėkis kurti. Neapseinama be poetų konferencijų, kuriose eilių kūrėjai ir kritikai kalba pačiomis įvairiausiomis su šiuo žanru susijusiomis temomis. Kaune tradiciškai vainikuojamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Pabaigos vakaras vyksta sostinėje, Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje.

Poezijos pavasario’2004“ akcentas – lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo istorijos prisiminimai. UNESCO Generalinės konferencijos 32-ojoje sesijoje Lietuviškosios spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-metis įtrauktas į šios organizacijos pažymėtinų 2004–2005 metais datų sąrašą. Šis jubiliejus svarbus visai lietuvių tautai, nes kalba yra tautos pagrindas, tačiau ypač reikšmingas sostinės Pilaitės gyventojams, nes dauguma Pilaitės gatvių vadinamos Mažosios Lietuvos (Kaliningrado srities, dabar priklausančios Rusijai) vietovardžiais ir lietuvybės labui ten triūsusių iškilių asmenybių vardais.

   Siekdama palaipsniui užslopinti bet kokius tautinio pasipriešinimo daigus, Rusijos imperijos valdžia po 1861–1863 metų valstiečių sukilimo pralaimėjimo uždraudė leisti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis; nuo 1864 metų reikalavo leisti knygas tik rusišku raidynu. Nesilaikančius šio draudimo baudė: trėmė Sibiran, sodino į kalėjimus, skyrė pinigines baudas. Nukentėjo apie 1000 kaimiečių, kunigų, inteligentų.

   Uždraudus leisti ir platinti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis Didžiojoje Lietuvoje, jos spausdinimo centru tapo Mažoji Lietuva. Vienas iš pirmųjų nelegalų lietuviškos spaudos spausdinimą plačiais mastais inicijavo ir visaip skatino Žemaičių vyskupas, žymusis lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas Motiejus Valančius (1801–1875). Jis pats parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Lietuviškos spaudos labui Mažojoje Lietuvoje uoliai darbavosi leidėjai Martynas Jankus ir Enzys Jagomastas. Prie leidybos ir platinimo prisidėjo ir kiti garsūs žmonės: kalendorių sudarytojas ir pedagogas Laurynas Ivinskis, visuomenės veikėjai Petras Vileišis, Jonas Šliūpas bei daugelis kitų.

   Neatsitiktinai Pilaitėje prie Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos stovi Aleksandro Tarabildos skulptūra „Knygnešys“. Mažojoje Lietuvoje per spaudos draudimo laikotarpį lietuvių kalba buvo išspausdinta per 1 800 pavadinimų leidinių, kurių bendras tiražas sudarė 5,5 mln. egzempliorių, – tiek slapta buvo pergabenta į Didžiąją Lietuvą. 1891–1893 metais buvo konfiskuota 37 718 per sieną gabenamų lietuviškų knygų ir laikraščių, 1900–1902 metais – 56 182 (be aptiktų ir konfiskuotų visoje Lietuvoje), 1891–1903 metais konfiskuota  apie 200 000 knygų. Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis daugėjo. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis gausa jų draudimo laikotarpiu laikoma didžiuliu ne tik slaptų leidėjų ir spaustuvininkų, bet ir knygnešių nuopelnu, o pati knygnešystė priskiriama prie lietuvių tautos fenomenų, neturinčių analogų pasaulyje. Knygnešiai darė viską, kad lietuviška spauda plačiai paplistų tarp žmonių.

   Matydama savo bejėgiškumą Rusijos valdžia 1904 metų gegužės 7 d. specialiu caro administracijos įsaku atšaukė lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Nuo 1989 metų  kasmet  kovo 16 d. minima Knygnešio diena, – tą dieną yra gimęs knygnešių patriarchas  Jurgis Bielinis.

Poezija buvo puikus ginklas lietuvybei įsitvirtinti ir išsilaikyti istorinių kataklizmų erdvėje. Nepaisydamas nepalankių lietuviškai savimonei sąlygų carinės Rusijos valdymo laikotarpiu poetas, tautosakininkas, istorikas ir švietėjas Simonas Stanevičius (1799–1848) parašė odę Šlovė Žemaičių, kuri tapo XIX a. Žemaičių kultūrinio sąjūdžio himnu. Seinų vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902) sukūrė šedevrą – romantinę poemą Anykščių šilelis”, apdainuojančią senovės Lietuvos mišką ir buvusią lietuvių stiprybę bei vienybę (pirmą kartą ji išspausdinta L. Ivinskio kalendoriuose 1860–1861). Dionizas Poška (apie 1765–1830) parašė garsiąją poemą Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”, pirmą kartą išspausdintą 1886 m. „Aušroje“ – pirmajame pasaulietiniame Didžiajai Lietuvai skirtame leidinyje, kuris pradėtas leisti Mažojoje Lietuvoje kaip priemonė gniaužiamai tautinei sąvimonei ugdyti. Šiame krašte gimė pirmieji grožiniai lietuvių kūriniai: eiliuota Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmė „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump"; vienas iš pirmųjų kunigo Adomo Frydricho Šimelpenigio lietuviškosios poezijos kūrinėlių: eiliuota Biblijos II leidimo (1755) prakalba su keliais proginiais eilėraščiais. Pirmoji lietuviška poema – Kristijono Donelaičio „Metai“ – pasirodė taip pat šiame krašte. Ir šiais laikais populiarumo nepraranda su Mažąja Lietuva glaudžiai susijusio sorbų tautybės poeto Jurgio Zaurveino eilėraštis „Lietuvininkai mes esam gimę“, tapęs Seinuose  (Lenkijoje) gyvenančių lietuvių himnu.

Pilaitė ir poezija. Poezijos pavasaris jau antrasis Pilaitėje. Pirmasis (Pilaitės bendruomenės pirmininkės Janinos Gadliauskienės iniciatyva) įvyko 2003 metų gegužės 24 d. Siekiama, kad jis taptų kasmetine mūsų švente. O pradžia galima laikyti 2002 metų birželio 6 d. didžiausiame Pilaitės miško slėnyje įvykusią pilietinę protesto akciją-koncertą prieš valdininkų užmačias žaliąją rekreacinę mikrorajono zoną su miškais paversti tvora aptvertais golfo aikštynais. Renginio metu skambėjo aktoriaus Gedimino Storpirščio atliekama dainuojamoji poezija, poetų eiles skaitė aktorius Ferdinandas Jakšys, savo kūryba prisidėjo poetai Eugenijus Ališanka ir Vladas Braziūnas. Šis koncertas parodė, kad meninio žodžio dėka žmonės gali pasijusti vieningos, nedalomos ir žaliuojančios Lietuvos piliečiais, suprantančiais, jog gyvenimo kasdienybei praskaidrinti tinka eilės, skambančios gimtąją kalba, kurią nuo išnykimo apgynė senoliai.

Ankstesniųjų ir dabartinių laikų Pilaitės kūrėjai. Ankstesniųjų laikų Pilaitėje garsios buvo dvi lenkiškai kūrusios prozininkės. Pirmoji – tai Lietuvos didžiojo pakamorės (dvarų prievaizdo) Stanislovo IV Radvilos dukra Anna (Antonina?) Barbara Olimpia Mostowska – preromantizmo pradininkė bei pirmojo istorinio romano Lietuvoje autorė. Antroji – 1922 m. Pilaitės dvaro oficinoje gyvenusi ir kūrusi šių dienų pasaulinio garso lenkų rašytoja Zofia Nałkowska, Pasaulinės rašytojų sąjungos (PEN) narė, kurios knygos ir dabar populiarios. Šiuo metu vargiai besužinosime, ar senoji Pilaitė turėjo daugiau meninio žodžio kūrėjų. Ribotos galimybės išsiaiškinti ir visus šių dienų Pilaitėje gyvenančius poetus, literatus. Pavyko sutikti ir prikalbinti per trisdešimt autorių.

   Rengiant pirmąjį „Pilaitės giesmininkų“ kūrybos rinkinį, mėginta aprėpti pačius įvairiausius darbus: miniatiūras, politinius pamfletus, esė, poetines kasdienybės įžvalgas. Savo eilėraščių rinkinius yra išleidę Pilaitėje gyvenantys Algirdas Svidinskas ir Ingrida Čepatienė. Atskiras knygeles galėtų išleisti ir nuo pat mažumės eiles rašanti Angelė Jonaitytė arba mums visiems žinomas aktorius, operatorius, režisierius ir prodiuseris Arvydas Ilginis, kurie jau yra tapę jaunųjų poetų konkursų laureatais. Nesvetimas eiliavimas bendruomenės pirmininkės pavaduotojui, uoliam Pilaitės miškų gynėjui ir kovotojui už visuotinio teisingumo įtvirtinimą Lietuvoje Vytautui Pelakauskui, kurio eilėraštis „Mirusių bičių medus“ neatsitiktinai  pasirinktas  rinkinio epigrafu: jis labiausiai tinka šių metų Poezijos pavasario akcentui. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpiu jėga buvo brukama svetimos šalies kultūra; šiandien pačių iniciatyva, beatodairiškai žavimasi anglų – kita svetima – kalba. O jo odės nesukultūrintoms pievoms ne ką prastesnės nei Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Įdomūs ir politinių karikatūrų autoriaus dailininko Rimtauto Špoko lyriniai apmąstymai apie gyvenimo prasmę. Vieną kitą posmelį brūkšteli tiksliųjų mokslų daktaras Jonas Šarlauskas, buvęs Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo „Dorado“ narys. Pilaitėje  gyvenančios ir lenkų kalba kuriančios Pagyvenusiųjų žmonių dienos centro lankytojos Jadvygos Krištul (Jadwiga Krysztul) prisiminimai apie gimtinę persmelkti dėkingumo, kad lemtis leido užgimti prie Vilniaus, o dabar gyventi Pilaitėje. Rusų kalba parašytos statybos specialisto Stepo Gadliausko eilės. Džiugu, kad prisidėjo trys mokytojos: Pilaitės vidurinės mokyklos muzikos mokytoja Svetlana Kirkilienė ir Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos: Elena Palubinskienė (ji čia įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo vadovė),  bei Agnietė Kacinkevičiūtė (skaitovų būrelio vadovė). Savo   kūryba dalinasi Pilaitės pagyvenusiųjų žmonių dienos centro lankytojas Antanas Sviderskas ir buvęs žurnalistas Algimantas Šukys, neseniai sukūręs prozos vaizdelius, kuriuose nemažai kasdieniškos poezijos. Ilgametis sportininkų ugdytojas Jonas Kazlauskas eiles kartais kuria kartu su sūnumi, Žmonių su negalia sporto čempionatų dalyvis ir keliautojas Deividas Podobajevas knygai yra parengęs kelionių apybraižų; jis stato įspūdingus meno kūrinius iš degtukų, o širdį išlieja eilėmis. Į leidinį įtrauktas mūsų rašytojos Onetos Lunskajos romane „Baltosios Pajautos slėnys: gintarinės tautos savasties epas” aptiktas himnas eglei – senojo lietuvių tikėjimo simboliui.

   Pilaitėje gyvena du bardai [bardas – pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas]. Lituanistas, su įvairiomis žiniasklaidos tarnybomis bendradarbiaujantis Albertas Antanavičius ne tik kuria eiles ir pats dainuoja; pagal jo eiles muziką kuria ir kiti žinomi kompozitoriai; o dainas atlieka žymūs Lietuvos dainininkai – Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava ir kiti. Į mūsų rinkinį įtrauktos A. Antanavičiaus eilės iš ciklo „Tekstai Jūsų dainoms“. Dailininkė ir psichologė Vanda Sakalauskienė sudaro bardų duetą su sūnumi Jonu, profesionaliu muziku: ji dainuoja dainas, kurias sukuria sūnus pagal jos parašytus žodžius.

   Beveik pusė šio rinkinio autorių – moksleiviai. Nemažai eilių yra sukūrusios vyresniųjų klasių Pilaitės vidurinės mokyklos moksleivės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje kūrybingiausios šeštokės: Eglė Dimaitytė, Eglė Jončaitė, Miglė Kirklytė, Žyginta Launagaitė, Aistė Sereičikaitė, Kristina Uscilaitė. O Ieva Janulytė ir Laura Ragaišytė bendromis pastangomis sueiliavo laišką buvusio Prezidento žmonai poniai Almai Adamkienei, prašydamos pagelbėti, kad vietoje vaikų pamėgtų miškų neatsirastų tik tvora aptverti golfo aikštynai. Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos Jaunučių choro dainorėlius eiliuoti paskatina choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė. Dainorėliai eiles sukuria sugrįžę iš mokomųjų, koncertinių ir pažintinių kelionių po gimtąjį kraštą ar sudalyvavę gamtos išsaugojimui bei jos gražinimui skirtuose renginiuose. Antrokės Laurynos Jončaitės eilėraščiui „Vasara“ Justina Vydmantaitė pritaikė Juozo Lyguto dainos „Mūsų žemė“ melodiją. Nors jiems vos 8–11 metų, tačiau jų eilės ne pagal amžių brandžios. Ypač išsiskiria antrokų sukurti eilėraščiai – Daumanto Mačiulio „Saugokime gamtą“ bei Ramintos Nedaltovskos „Sodinome medelius“; pastarasis – himnas ąžuoliukui.

   Tikimės, kad plačiau paskleista pilaitiškių kūryba paskatins autorius ir toliau kurti, o dar neeiliavusius įkvėps šventajam pamišimui, kuris neleis užgesti tradicijai kasmet Pilaitėje pražysti Poezijos pavasariui.

                                                            dr. Angelė Šarlauskienė, Pilaitė bendruomenės kronikininkė

 

Vietoj epigrafo

 

Išmirusių bičių medus

 

Lietuviški žodžiai, lietuviškos raidės –

Ir kas jus dėlios?

Senoliai juk baigias.

Jaunimas? Ar grįš atgalios?

 

Ar grįš suviliotas pasaulio stebuklų,

Lėkimo, naudos...

Į tėviškės sodžių – tylų ir kuklų,

Pilną motulės maldos.

 

Čia burias Kalėdom seneliai kas metai,

Ir užstalė - dar netuščia,

Nors ... pernai penkiolika, šiemet... tik dešimt

Sodybų susirenka čia.

 

 

Lietuviški žodžiai! Lietuviškos raidės!

Kas jūsų gedės?

Žodyną ištraukę, pavartę, užvertę

Atgal į lentyną padės.

 

Ar kas kada nors paragaus

Išmirusių bičių medaus?

 

 

                                                                                                                                      Vytautas PELAKAUSKAS

 

 

 

PILAITĖS MOKSLEIVIŲ IR MOKYTOJŲ KŪRYBA

 

 

 

 

Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ (12 klasė)

Bohema

Apie Bohemos skausmą,

Septynių mūzų apsupty

Aš mintyse kartoju valsą

Parnaso žaliame slėny.

Kuriantis poetas

Ant aukso tviskančių sparnų Pegaso

Poeto siluetas nakties tamsoje,

Ir niekas prilygti jam šiandien negali

Net šviesiosios žvaigždės tenai, viršuje.

 

Turėdamos saujoj į sferą jas mėto,

Lyg melodingai skambančias baltas natas,

Ir rankoj laikydamas knygą, iš lėto

Užrašo visas dangaus poemas.

 

Vėl dangaus šviesulių melodija bėga

Skaidriausiais eterio žydrumo takais,

Ir tyrąjį centrą visatos pasiekia,

Tarytum užmiega kartu su visais.

 

Poeto sieloje viskas nurimsta

Ir leidžias Pegasas į žemės erdves,

Tyliai miega visa mūs planeta,

Ir poetui jau laikas nusnaust.

Mėlynų medžių viršūnės

 

Liūdna.

Manęs nebegirdi

Sukaustytos mėlynų medžių viršūnės.

Ir vienišas topolis, kažkur patvory.

Jų šaknimis

Nubėga šalčio harmonija.

Ir tavo balta pašiurpusi oda

Pajunta jų skausmą.

Ligi paties dugno.

 

Gatvės muzikantas

 

Ryto šalna ligi kaulų sukaustė,

Bet miestas dar miega po rūko skraiste,

Tik švelniai liūdna melodija skamba –

Ir bėga senamiesčio rudenine gatve.

 

Senųjų namų tamsiaakė alėja,

Ir niūrūs šešėliai saulės baltos,

Senovinio smuiko suderintos stygos –

Ir Vilnius pabunda nuo tavo dainos.

 

Lyg mažo kačiuko žingsniai, be garso

Krinta nuo klevo lapai margi,

Ir miesto harmonijos niekas nepaiso,

Muzikanto nepastebi nieks nuošaly.

 

Greta BAUMILAITĖ (2 klasė)

 

Drugelis

 

Pažiūrėkit! Gražumėlis!

Po pievelę skraido gėlės!

Ne, ne gėlės!.. Tai smagiai

Nardo tarp žiedų drugiai.

 

 

Nuo vėdryno prie ramunės...

Ant saulėgrąžos viršūnės...

Mėlyni, balti, margi...

Ei, pažaiskime, drugy!

 

Suplazdės sparnų šilkai,

Būkim vasaros vaikai!

 

 

 Aušra BUČYTĖ (11 klasė)

 

Gyvenimas yra gražus

 

Jei viskas bus atsibodę

Ir gyvenimas slys iš po kojų,

Nusišypsok tau sakau

Žinoki būna ir blogiau.

 

O jei skausmas temdys širdį,

Ar blogis žudys paskutinę viltį.

Nepasiduok, nesuklupk kely

Nusijuok, rask stiprybės savy.

 

Ir jei sakysi daugiau taip gyvent negaliu,

Tada aš pagelbėt tau skubu.

Pažvelk į pasaulį kitom akim

Pradėk tikėti pirma pačiu savim.

 

Juk žinau, kad rusena viltis tavyje,

Todėl įžvelk linksmą žmogų pačiame savyje

Ir jei stengsies, gyventi norėsi

Tikrai nepasiduosi ir liūdesį nugalėsi.

 

Ir dar šį tą norėčiau tau pasakyti:

Jei liūdnos mintys užeis, jas nuvyki

Ištardamas tris stebuklingus žodžius:

„GYVENIMAS YRA GRAŽUS“

 

 

 

Laikas

 

Gražuolės skaidrios akys,

Bet juokas nuostabus.

Ir visa tai pasakė

Esi tu man gražus.

 

Veide tavajam slypi

Daug šypsenų meilių,

Ir lūpose sušvyti

Daug laimės valandų.

 

Jos visos greitai bėga,

Bet moki rast naujų

Ir bėgdamos pasėja,

Gražių, naujų daigų.

 

Manau esi laimingas

Besišypsodamas taip daug,

Ir sielos gelmėse turtingas

Švelnių jausmų maždaug.

 

Jausmų kuriuos turėčiau

Turėt ir aš širdy.

Bet atskleist jų negalėčiau

Laikyčiau juos giliai savy.

 

Lietus

 

Už lango muzika girdėti

Tokia graži, skaidri,

Lietaus lašai ten ėmė barbėti

Labai linksmi, tyri.

 

Šneka viena jie kalba,

Suprantama visų žmonių.

Groja viena nata,

Žinoma tik jų pačių.

 

Nusiramina girdėdamas tai

Turbūt kiekvienas žmogus,

Džiaugiasi matydamas kai,

Šoka vasaros lietus.

 

Tad kurki tu muziką, kad

Džiaugtųs visa žmonija.

Ateiki kai tavęs reikia man,

Be tavęs gyvybės nėra.

 

Padvarniai

 

Gimtieji medžiai ir laukai-

Visur čia gimtos vietos.

Namai stovėjo čia seniai

Ant viso viso svieto.

 

Vaikystė tėčio ir senelio

Prabėgo čia nejaučiamai.

Prie šito seno seno kelio

Stovėjo tvartas ir namai.

 

Keturi klevai toliau užaugę

Ir susijungę šakomis.

Jie lygtai šaukia, šaukia, šaukia,

Ateit pažaist, pasidalyt mintimis.

 

Toliau už medžių eina kalnas

Jame didi gili duobė.

Tvirtovę ten tėtis statė jaunas

Surasdamas ir kaulų, buvo ir kaukolė.

 

Dabar ten maža kas išlikę

Tik tas kalnas medžiai ir miškai

Prisiminimai dar belikę

Ir patirti džiaugsmai, vargai.

 

Eglė DIMAITYTĖ (6 klasė)

Lietus

Vėl atėjo rudenėlis,

Lyja lietūs, vysta gėlės.

Lapai sukasi ratu,

Kažko ilgu, neramu…

 

Paukščiai išskrenda į pietus,

Tarsi skundžias–šalčiai, lietūs!

Saulė slepias vis labiau,

Sielai darosi liūdniau…

 

                        * * *

 

Jeigu tyli tavo lūpos ir man nieko nesakai,

Aš be žodžių suprantu– tau labai blogai…

Eikš, nupinsiu tavo dalią rytmečio aušroj,

Gal pajusi meilės galią saulės spindulių šviesoj…

 

 

Ieva JANULYTĖ ir Laura RAGAIŠYTĖ (6  klasė)

 

Eiliuota ištrauka  iš laiško,

rašyto Prezidento žmonai poniai Almai Adamkienei

 

Nekirskite miškų!

Nestatykite ten pastatų!

Palikit mums miškelį  ir rudą jo takelį!

Nereikia mums to golfo, to turtingųjų sporto.

Miškelį mylime visi ir saugosime jį!

 

Eglė JONČAITĖ (6 klasė)

 

Varlių susirinkimas

Susirinko prie balos

Visos varlės – be vienos.

Susirinko, tyliai tarias,–

Gal joms skristi į Kanarus?

Viena klausia:

– Kas čia vyksta?

Ar galvoj protelis nyksta?

– Nešnekėkit, kas papuola,

Aš dūstu, man trūksta oro…

Man geriau jau kirmėlė,–

Aiškina kita varlė.

Pykos, barės, klausinėjo,

Kol gandrelis atbildėjo.

Jis varles piktai nuvijo,

O plepiausią net prarijo…

Pingvinai

Ant ledynų didelių

Daug pingvinų dar jaunų.

Stovi, dairosi grakščiai,

Ieško maisto atidžiai.

 

Laižo jie ledus skaniai,

Tinginiauja sumaniai…

Greit šoks valsą: tokia dieta.

Viens, du, trys– visi į vietą.

 

 

Minčių dvikova

 

Kai dangus vėl apsiniaukia,

Gražios mintys pasitraukia.

Nenori žaisti ir šypsotis,

Nenori juoktis ir kvatoti.

 

Vėl vaipaisi iš niekučių,

Nebenori net bandučių,

Esi piktas, susiraukęs,

Nesiprausęs, susitraukęs.

 

Susivėlęs, negražus,

Gąsdini visus vaikus.

Veidas purvinas, žemėtas,

Pykčio ženklu pažymėtas.

 

Bet saulutė greit išlįs,

Blogas mintis ji nuvys.

Tu vėl žaisi ir šypsosies,

Juoksies, džiaugsies ir kvatosi.

 

 

Lauryna JONČAITĖ (2 klasė)

 

Vasara

 

Išvykom mes kelionėn

Į puikų, gražų mišką.

Gyvenom palapinėj

Ties ežeru žydru.

 

Man gera buvo nardyt

Drauge su žuvele,

Stebėti žalią mišką

Ir saulę danguje.

 

 

Sėdėjau aš prie laužo

Iki gilios nakties,

Žiūrėjau į žvaigždelę

Ir sėmiaus išminties.

 

Miglė KIRKLYTĖ (6 klasė)

 

Išdykėlis

 

Kapt nuo stogo,

Kapt nuo lapo,

Nedidukas lašas sako:

–Šokinėju per balas,

Purvinuos, tampau kasas…

 

Bet mergaitės jau supyko:

– Ko tas lašas taip išdyko?

Šėlsta ištisas dienas,

Mums jau skauda galveles!

 

Bet mažiukas lašeliukas

Nieko negirdėjo,

Kaip lašiukės mergaičiukės

Pasiskundė vėjui.

 

–Jis neduoda mums ramybės,

Mes ant jo jau piktos,

Jis mus tampo už kasyčių,

Greitai būsim plikos!

 

Štai ir vėjas – tas pūtėjas,

Pas lašelį atskubėjęs,

Skaito paskaitas rimtas,

Kaip reik gerbti mergaites.

 

Taip lašelis pažadėjo

Paklausyti pikto vėjo,

Ruošti pamokas visas,

Gerbt, mylėti lašiukes.

Rojus

(skiriu pirmajai mokytojai Dainai)

 

Žiūriu žiūriu pro langelį

Į vingiuojantį takelį,

Pilką, niūrų, neįdomų,

Be spalvingų saulės tonų,

Be dainuojančių gėlių,

Be žalių smagių žiogų.

 

Aš vaizduotėje pakeisiu

Pilką, neįdomų, baisų

Tą vingiuojantį takelį

Ir baltos miglos miškelį.

Ten spalvotas kris lietus

Pro vaivorykštės vartus.

 

Krykštaus, juoksis angelai

Ir giesmes giedos vaikai.

Tada miškas tas tamsus

Bus gražus lyg gojus…–

Mesiu jums savus kerus

Iš svajonių rojaus.

Vargas

Klajojo vargas po laukus,

Kur pučia vėjas atšiaurus.

Klajojo, kol pamatė ją –

Didžiulę liepą eglyne,

Ir, nutūpęs ant šakos,

Ėmė knarkt be paliovos.

 

Vos akis pramerkęs žiūri–

Ant žolės pupa sau guli,

Jis jau lenkias tos pupos–

Capt šaka jam už kupros.

Žiūri žiūri šis į pupą,

O šakelė vargą supa…

 

Sniego senis

 

(Pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką,,Sniego senis“)

 

– O ho ho, tai bent šaltelis!–

Džiaugės mūsų Sniego senis.

– Šitoks oras, vien smagumas,

Bet kur dingo jo aštrumas?

Nepatinka man aure

Ugnis, deganti rate,

Kabo ji man virš galvos,

Gąsdina be paliovos.

– Saulė tai, o proto gumbe,–

Amsi šuo ir graužia klumpę.

– Pašviečia, sušildo mus,–

Karaliene dangaus bus.

– Nebijau aš tos saulienės,

Kaip jūs sakot, – karalienės !

Kibiras man ant galvos,

Jis apsaugos nuo kaitros.

Saulę tą aš nugalėsiu,

Sumirksėt net nesuspėsit!

Man tai bus vieni juokai,

Leips, kvatos visi vaikai.

Jau į ją aš pažiūrėjau,

Pasiunčiau pas šiaurės vėją.

Bėgo, bėgo, kol pabalo

Ir prie debesio prišalo.

Taip šnekėjo Sniego senis,

Tas sušalęs besmegenis,

Kol pavasaris atėjo,

Saulė šviest smarkiau pradėjo.

Saulės spinduliai geltoni,

Šildė senį tą pagonį.

Nepatiko besmegeniui,

Tirpo, tirpo jis prie kelio…

Nesuspėjo nė surikti,

Žiemos šalčio susitikti.

Ėmė tirpti jo ranka,

Koja, pilvas ir galva…

Kibirėlio ant galvos

Ir žaviosios šypsenos

Nebeliko, opa-pa,

Telkšo tik maža bala.

 

Žyginta LAUNAGAITĖ ( 6 klasė)

 

Upeliukas

 

Bėga, bėga upeliukas

Per laukus, smagus, mažiukas.

Juo čiurlena vandenėlis,

Smėlio saują nusitvėręs.

Šypsos žydras upeliukas,

Kas čia krinta, kas čia sukas?

Rudenėlis pamažu,

Dažo lapą teptuku…

Kas čia daros, kas čia bus?

Ar upelis nepražus?

Saulei šalta pasidarė,

Namuose ji užsidarė.

Greit atbėgs teta žiema,

Apsigaubs balta skara,

Medžiams šonus ji vanos

Iki kovo gal pirmos.

 

Debesėlis

 

Mes maži lietaus lašiukai,

Skraidom, šėlstam lyg kvaišiukai,

O kai saulė mus sušildo,

Debesėlį tamsų pildom.

 

Debesėlis  vis didėja,

Šiaušias jis prieš patį vėją.

Nusičiaudi kartą kitą,–

Lyja lyja visą rytą.

 

Kapt ant lapo, kapt ant šapo,

Kapt ant kelmo, kapt ant delno…

Šypsos saulė linksmam vėjui –

Duokim kelią debesėliui!

 

Daumantas MAČIULIS (2 klasė)

 

Saugokime gamtą

 

Saugokim miškus,

Tuos didelius, gražius

Su berželiais ir eglaitėm

Ir mažutėm voveraitėm.

 

Miškuose nekurkit laužo,

Nes šakelės užsidegs

Ir paukščiukas mažučiukas

Savo lizdo nebeteks.

 

Rinkit šiukšles iš miškelio

Ir neterškit aplinkos,

Nes paukščiukai ir žvėriukai

Iš miškelio išbėgios.

 

Raminta NEDALTOVSKA (2 klasė)

 

Sodinome medelius

 

Vakar pasodinom

Gražų ąžuolaitį,

Šiandien jį lietutis

Visą dieną laistė.

 

Kad šakelės jaunos

Kuo greičiau prigytų,

Kad Tėvynei skelbtų

Šviesų laisvės rytą.

 

Ąžuolaiti, auki,

Tu stiprus, žavingas,

Mus visus pralenki

Išdidus, galingas.

 

Ąžuolaiti, auki,

Žiedus subrandinki,

Gileles rudąsias

Lietuvai nokinki.

Deividas PODOBAJEVAS (12 klasė)

Meilės istorija

 

Jūros krante tau vėjas plaukus kedeno,

Kai atsisukęs pamačiau Tave.

Mus žvilgsnis susiliejo

Ir štai  aš  netekau tavęs.

 

Prabėgus metams vėl tave išvydau

Tą šiltą rudens vakarą mėnulio šviesoje,

Kur pasinėrėme į meilės žaidimus,

Tai tarsi sapnas nuostabus.

 

Jau metai apsvaiginti meilės.

Tos nuostabios akimirkos lieka mūsų širdyse.

Suskausta man krūtinę pagalvojus,

Kokia stipri manoji meilė tau.

 

Tau mano mylimoji

 

Dienos bėga kaip lietaus lašai, kai tu šalia.

Eikime į priekį laiko neskaičiuodami.

Išvažiuokime dviese toli, toli svajonių nešini.

Valandėlę pabūkim tyloj

Ir pasinerkime į svajones,

Dainuodami meilės dainas,

Atsisėdę ant jūros  kranto, žiūrėdami kaip

Saulė nuostabiai graži slepiasi už kalnų,

Ryto spindulys žadina tave.

Eilinė diena išaušo mūsų.

Neliūdėk, nors manęs nėra šalia.

Aš tave myliu.

Tu mano saulė mylima.

Aš visad tavo širdyje.

Po šilto lietaus, kai skverbiasi saulės spinduliai.

Oras nuostabiai gaivus lyg vaivorykštės spalvom išdabintas,

Dienos pralėkė lyg paukštis suplasnodamas sparnais,

O ruduo jau ne už kalnų atskuba pas mus,

Bet vasaros prisiminimai lieka mūsų širdyse.

Akyse atbunda ryškus mėnulio spindulys.

Jis toks lyg meilės linija mana.

Eikime tolyn, kur neša kojos, kur rodo akys.

Vilioja mus jūros ir kalnai, nežinomi kraštai.

Aitvaras manasis tegul neša tolumon mane.

Saulės spindulėlis telydi mane ištisus metus.

Meilė tavoji yra pati karščiausia iš visų lyg liepsna manoj širdy.

Elkimės niekieno nevaržomi, svajonių nešini

Lyg du balti balandžiai plačioj dangaus žydrynėje

Nepalikdami ženklų paukščių takuose.

Išsiveržkime iš upelio, trykštančio šaltiniais,

Kai sutems, susilies dvi mūsų sielos,

O mėnulis pro debesis į mus bailiai žiūrės.

Viskas byra, viskas žūva, tik mūsų siela amžina.

Atsimerki ir pamatai, kad tai tik sapnas nuostabus.

 

 

Virginija RUTKAUSKAITĖ (11 klasė)

 

Tik mirę medžiai

 

Išeisiu vėl pas mirusius medžius,

Kai saulės žaizdomis nušvis dangus.

Jie glamonės mane savom

Kraujuojančiom šakom.

 

Ir vienišas benamis vėjas

Paguost mane bandys.

Bet tik į nežinią nuklys,

Savais keliais nuskris…


Nudžiūvusiom šakom

Draskys jie melsvą dangų.

Ir liūdesio dainom

Jie šventins orą sprangų.

 

Vieniši ir mirę medžiai

Tik mane vieną siūbuos gražiai ir švelniai

Nudžiūvę ir vėjo palikti,

Stichijų paniekinti ir visų užmiršti.

 

Ir aš paliksiu juos,

Nes sapnuose skandinsiuos,

Bet grįšiu vėl pas mirusius medžius,

Kai nušvis, sužibės dangus.

 

Puolusi siela

 

Pilnaties nušviestuose griuvėsiuose,

Nakties baimėj ir spindesy,

Pilies bokštuose ir pelėsiuose

Ieško vieniša siela prasmės mirty.

 

Vieniša tartum kapinių vagis,

Gedulu apsisiautusi lyg naktis.

Kankinama siaubingo skausmo,

Negali bėgti nuo netylančio šauksmo.

 

Tarp pamėkliškų kapų amžinai klajoja

Ir kilt aukštyn visad svajoja.

Negali išsilaisvint ir pabėgt  nuo senų,

Praeitin nugrimzdusių, bet nepamirštų klaidų.

 

Kodėl negali kilt į dangų?!

Juk atgailavo! Nejaugi per vėlu?!

Svaigi mėnesiena varsto rūką sklandų,

Bet sielai skauda, jai baisu...

 

Klajos ta siela tarp griūvančių paminklų amžinai.

Nebepakils kaip juodas paukštis aukštai, aukštai,

Nes neturi ji didingų sparnų

Nes neberado esybėj prasmės ir savyje jėgų.

                           ***

Kai juodai žemei atiduosiu kūną,

O sielą paleisiu skrist...

Į baltą debesį pavirsiu

Ir liūdesio lietum pavirsiu.

Galbūt pagirdysiu aš gėlę,

Ir mano siela josios žieduos pražys.

Galbūt aš pamaitinsiu paukštį,

Ir mano siela virs gražiom giesmėm.

Galbūt manoji siela medžių lapuos sužaliuos

Ir kris ji rudeniop vėl žemėn... sunyks...

Galbūt atgimsiu ugnyje...

Galbūt išnyksiu tamsiose gelmėse...

Kai juodai žemei atiduosiu kūną,

O sielą paleisiu skrist.

  

Aistė SEREIČIKAITĖ (6 klasė)

Pirmoji snaigė

 

Vieną vakarą staiga

Ji nukrito nejučia.

Ak, kaip buvo laukiama,

Meilės, ilgesio pilna.

 

Nusileido ji linksma

Mano mažame delne

Ir pradžiugino mane

Savo šypsena vėsia.

 

Mes šnibždėjomės ilgai,

Lyg seni, geri draugai,

Apie žvaigždę, mielą speigą,

Dovanojusį man snaigę–

 

Baltą, tyrą tartum cukrus…

O už lango jau netrukus

Snaigės valsą stebuklingą

Šoks man– šitaip reikalingą…

 

Mano svajos

 

Aš svajoju apie gėlę,

Apie mažą boružėlę,

Apie pasakišką fėją,

Stebuklingą dovanėlę…

Aš svajoju apie juostą,

Dangų Vaiva kad apjuostų

Ir parodytų man kelią

Į svajonių šviesią šalį.

Apelsinais tenai sninga

Ir saldainių nepristinga.

Ten ,,Irisais“ grįstos gatvės–

Nesuvalgyt lig senatvės!

Šokolado iki soties,

,,Čiupa čiupsų“ pilnos stotys,

Marmelado ten kalnai…

Norit paskanaut, vaikai?

Ten ir Mikė Pūkuotukas

Vaikštinėja pasipūtęs.

Ten ir Karlsonas skraidūnas

Mėgaujas saldžiais koldūnais.

Ten meškutis Rududu

Skraido oro balionu.

Paskubėk, sakau, ir tu–

Skriskime visi kartu.

Pasakų šaly labai

Norisi pabūt ilgai.

Bet ateina laikas…

Tu jau–nebe vaikas!

 

Justė SMULĖNAITĖ (4 klasė)

 

Ruduo

 

Atėjo ruduo.

Nukrito lapai ir pakeitė spalvas.

Vieni raudoni, kiti – žali, geltoni!

 

Miškas mirga, marga

Nuo spalvotų lapų.

Visa miško paklotė marga,

O medžiai - pliki, pliki.

 

Žaidžia vaikai su lapais,

Žmonės renka grybus, baravykus.

Miške labai smagu!

Ten čiulba paukšteliai,

Žaidžia žvėreliai.

 

Miške

 

Miške labai smagu!

Miške labai, labai gražu!

Ten čiulba paukšteliai

Ir žaidžia žvėreliai.

 

Stovi medžiai ir siūbuoja,

O saulutė jiems dainuoja.

Ten auga baravykai

Ir kiti visokie grybai.

 

Ten gėrybių pilnas rojus,

Rinkitės sau iki soties!

 

 

                                              Kristina USCILAITĖ (6 klasė)

 

Nupiešiau aš vėją

 

Kai dar buvau visai maža,

Ant lapo nupiešiau aš vėją,–

Ilgais plaukais, balta marška,

Su žirklėmis siuvėjo…

 

Tuomet stebėjosi mama:

– Kodėl jisai toks keistas?

Nusikvatojau aš linksma:

– Kodėl? Ar taip nupiešt neleista?

 

– Na, leista…

Bet su žirklėm vėjo

Nesu dar mačiusi, o juo labiau –siuvėjo…

                       

O kas, jei…

Kas būtų, galvoju labai aš dažnai,

Jei man nesapnuotųs saldžiausi sapnai,

Jei saulė ryte netekėtų,

O debesys virstų į akmenį kietą?

Kaip būtų, jei dykumos taptų sniegynais,

Ledynai staiga suspindėtų smėlynais,

Suaugę  vėl virstų vaikais,

Saldainiai gardžiausi–vaistais karčiais?

O kas, jei veikėjai išlįstų iš knygų?

Ant debesio balto pridygtų daug grybų?

Dramblys su manim jei pradėtų skrajoti,

Profesorius rimtas–kvailioti?

O kas, jei uždraustų svajoti,

Vasarą–pievom bėgioti,

Nuskristi mintim į Egiptą,

Pakilt lig mėnulio be lifto?

Nustebtų mergaitės, berniokai…

Neimtų manęs tada juokas,

Maldaučiau–sugrįžkit, sapnai,

Džiaugtis, svajoti aš noriu ilgai.

 

Agnietė KACINKEVIČIŪTĖ (mokytoja)

Pasek man pasaką

 

Na ir kas, kad už lango jau sninga,

Na ir kas, kad žemę aplankė žiema.

Pasek man pasaką, kur stebuklingą

Patyrei meilę tu su savo mylima.

 

Pasek, labai prašau, labai to noriu,

Nes liūdna man nepaprastai širdy.

Žinai juk pats, ką aš dabar svajoju,

Ką susitikti noriu stebuklingoj šioj nakty.

 

Pasek, paverkti su tavim aš noriu,

Pasiklausyti, ašaras nuo skruosto braukdama.

Žinau, graudi ši pasaka, ir jos herojų

Tokia sunki nepavydėtina dalia.

 

Pasek, abu mes tyliai pamąstysim,

Abu svajosime pro langą žvelgdami,

Kai baigsi, tau aš pasakysiu:

–Graži ši pasaka, nors išsiskyrė mylimi…

 

Vakaras tėviškėj

 

Atslinko šiltas vakaras ramiai į žemę

Ir viską apgaubė tamsia skraiste.

Užmigo žemė, gėlės, paukščiai–

Tiktai lakštingala dar čiulba tamsoje.

 

Matau aš tėviškę ir tamsų sodą,

Girdžiu, lyg  pasaką šlamėtų medžiai jo…

Krūtinėje staiga pritrūksta oro–

Suklupusi džiaugiuos, jog sugrįžau namo.

 

Akis užkliudo juodas siluetas,

Parimęs, žvelgiantis į tolį…

Į širdį skverbias jausmas netikėtas

Kur akys tos, jos viską man parodys…

 

                    ***

 

Rašau tau laišką tyliai vakare,

Mąstau, kur gi esi ir ką galvoji.

Ar dar prisimeni mane,

 Kai tylų vakarą svajoji?

 

O vakaras ramus ir paslaptingas…

Vilioja bėgti, kur gamta

Man pasakos istorijas širdies klastingos,

Kurią patyrei tu, kai aš buvau šalia.

 

Jausmai kadais žydėjo tarsi ievos,

Ir lyg piemuo ganei manas mintis.

Galvojai,–niekad neišnyks ražienos,

Kur gainiojom paukščius abu.

 

Žiūrėjome tada į meilės paukštę,

Norėjome, kad ji neskristų tolumon,

Nekiltų taip giliai į aukštį

Ir nepaliktų mūsų vienumoj.

 

Tačiau, deja…Ne mums pavyti paukštę,

Ne mums su ja plasnot  žydrais skliautais…

Nors man šioj žemėj baisiai ankšta

Nebepakilsiu aš  dangun plačiais skliautais.

  

Pėdos smėly

 

Giedrą vasaros vakarą man nesimiega

Taip norisi nežinomybėj paklajot.

Ir kojos nejučia prieš norą bėga

Prie Nemuno balta žuvėdra palekiot.

 

Mane radai besėdinčią ant smėlio,

Nuo skruosto braukiančią karštas rasas…

Kasas išpynė tas švelnutis vėjas,

Nes bėgau per lankos žoles basa.

 

Matei įspaustas pėdas smėly

Garuojančias šalta nakties gaiva…

Bežiūrint į platybių tolius,

Ir tau suspaudė širdį nežinia.

 

Tu bučiavai mane, o aš tylėjau.

Sakei prieš vėją skristum su manim– – –

Kad tu žinotum, kaip tave mylėjau

Dar ir dabar čia sugrįžtu su geliančia viltim.

 

                                              Svetlana KIRKILIENĖ (mokytoja)

 

Amžinajam keleiviui

 

Eini keliu,

Kur žolės jau nulinko,

Kur gervės nuskrenda, plasnodamos sparnais,

Kur vėjas nepučia,

Kur laimė neužklysta,

Kur medžiai neošia

Ir gęsta žiburiai.

 

Kur tik šešėliai prieglobstį sau randa

Ir skausmas kalasi iš kiekvienos kertės,

Kur laimę ašaros aptemdo

Ir kur už posūkio jau nieks neprasidės...

 

Eini keliu,

Toks vienišas, nuvytęs,

Lietaus aplytas, blaškomas audrų,

Nelaukdamas nei vakaro, nei ryto,

Nei meilės, nei ramybės pažadų.

 

Ramunės

 

Ramunių kvapas.

Koks jis? Baltas?

Tylus, kaip miegas?

Nuogas, kaip viltis?

Kaip marmuro luite iškaltas ramunių kvapas...

Koks gi jis?

Žinau, nemėgsti tu ramunių.

Prasta, nesuprasta gėlė

Ir kvapo frezijų neturi,

Neturi skonio „Božolė“.

Jos nesiderina prie „Fordo“,

Jų neatneši dovanų...

Tai koks gi kvapas tų ramunių?

Jų kvapas nebaigtų sapnų.

 

Svetimi

 

Mes svetimi...

Taip keista ir neįprasta.

Ir skamba lyg melodija liūdna.

Mes svetimi...

Jau viskas išspręsta,

Juk purvo, melo jau gana.

Mes svetimi...

Po to, kai išgyventa buvo tiek negandų, nelaimių ir pūgų.

Mes svetimi...

Tik vakaras vėlyvas,

Tik du bereikšmiai žodžiai „aš“ ir „tu“.

 

                                               Elena PALUBINSKIENĖ  (mokytoja)

Eik 

(skiriu savo mokinei Eglei)

Ko žiūri, mergaite, šitaip į mane,

Jau negaliu panešti šito žvilgsnio…

Einu tokiu klaidžiu taku,

Tai kaipgi juo tave aš vesiu?

 

Nežiūrėk, mergaite, šitaip į mane,

Nereik į nieką taip žiūrėti…

Nueik, neatsigręžk,

Tik taip gali kur nors nueiti,

Kad nesugrįžtum ten,

Kur kartą jau buvai…

Serganti obelis

Raištau kasmet tavas žaizdas,

o jos taip sunkia gyja…

Matau, mažiau vis ir mažiau

besistiebi į saulę,

o man tavęs taip gaila,

sergančios ir baisiai vienišos…

Prisiglaudžiu prie liauno liemenėlio,

akis viršūnėn pakeliu ir nustembu:

atrodo, tu žiedais visa pražysi–

ir aš taip netikėtai nudžiungu,

bet pradedu bijot šalnų,

kurios nekenčia žydinčiųjų…

Malda už vaikus

Dieve, aš praradau vaikus nuo tos dienos, kai gimė…

Nepastačiau namų jiems, todėl jų sielos taip klajoja,

ieškodamos šviesos,–

ir nėr, kas joms pašviečia…

Dieve, meldžiau tavęs ne kartą: išmokyki mane su jais kalbėti

širdies kalba…

Užaugo jau vaikai, tačiau kalbėt dar ir dabar nemokam…

Meldžiu tavęs, suteik jėgų tikėt į prarastąjį rojų

ir tyliai džiaugtis tuo,

kad juos turiu…

Vienatvės lietus

Dar vakar be perstojo lijo

Ir persmelkė visą vienatvės lietus,

O šiandien jau liūdesiu sninga,

Vis sninga ir sninga, užpustė kelius

Į pasakų kraštą,

Ten pavasariu kvepia ir laime,

Ir nebūna lietaus,

Ir nebūna žiemos…

Lietus

Lietus į širdį pasibeldė

Skaudžiais vienatvės dūžiais,

Kai moteris į veidrodį žiūrėjo

Nustebusi: ruduo atėjo…

 

Ruduo atėjo, ėmė lyti,

Šalna nusėjo tamsius plaukus,

Širdis krūtinėje nerimo,

Jausmai keisti tebekankino…

 

Norėjo bėgti paskui lietų

Į tolimą ir mielą krantą,

Tenai jaunystė dar klajoja,

Ten mylimasis jos neranda.

 

                                                Baltas trioletas

 

Už lango sniegas šitoks baltas,

Tarytum drobė patiesta…

Balta naktis, balta mintis,

Už lango sniegas šitoks baltas,

Kad ir tave, brangus, baltai matau,

Piešiu baltai aš mūsų meilę…

Už lango sniegas šitoks baltas,

Tarytum drobė patiesta…

  

 

 

SUAUGUSIŲ PILAITĖS GYVENTOJŲ KŪRYBA

 

Albertas ANTANAVIČIUS

 

Pokario traukiniai

 

Birželio mėnesį vasaros audrą

Sveikina žmonės, griaustiniais pavirtę –

Kažkam ten, aukštai, kaip ir žemėje skauda,

Gyvenimą skauda – ne mirtį.

 

... O geležinkelio stoty

Skambiau už dangų laikas laša – – –

Tik traukiniai – viskam kurti – – –

Mus veža veža veža veža – – –

 

Liepos mėnesį vasaros broliai

Pjauna nuo akmenio atmintį žalią –

Kažkas čia, žemai, tyliai, meldžiasi žolei

Ar titnagu šilumą skelia…

 

... O geležinkelio stoty

Skambiau už dalgį laikas laša – – –

Tik traukiniai – viskam kurti – – –

Mus veža veža veža veža – – –

 

Rugpjūčio mėnesį vasaros šūvį

Lūpos paliečia lyg nuogą, lyg šventą –

Kažkur čia – aukštai, čia – žemai daugsyk buvo

Mylėta – išduota – gyventa  – – –

 

... O geležinkelio stoty

Skambiau nei šūvis laikas laša – – –

Tik traukiniai – viskam kurti –

Mus veža veža veža veža – – –

 

Pavasaris

 

Parašysiu aš tau gėlėmis,

Nes iš tikro tik tu vienas moki

Ne tik verkt, bet ir juoktis jomis

Virš gegužių lakštingaloms suokiant.

 

Tu – pavasaris, – ir to gana,

Kad prikeltum ir žodį, ir spalvą,

Kad įskristų pro langą diena

Tarsi paukštė į motinos kalbą.

 

Taip gražiai, taip tikrai, taip gyvai

Be tavęs joks stebuklas neauga – – –

Bėga gimstančio drugio laivai

Į gyvenimą tarsi per lauką.

 

Tu – pavasaris, – ir to gana,

Kad prikeltum ir žodį, ir spalvą,

Kad įplauktų širdin mergina

Ir apsuktų akimirksniu galvą.

 

Taip gražiai, taip tikrai ir dabar

Atsispindi ugnis ant purienų,

Kad pasaulis sunoksta iškart –

Be sprendimų, valstybių ir sienų.

 

Tu – pavasaris, – ir to gana,

Kad gamta išsiveržtų iš spąstų,

Kad staiga pasigirstų daina

Ir gyvenimas pergalę švęstų.

 

Tu – pavasaris, – ir to gana,

Kad gamta išsiveržtų iš spąstų,

Kad staiga pasigirstų daina

Ir gyvenimas meilę švęstų!

 

Gatvės poetas

 

Ką jūs atimsit iš vargšo poeto,

Žmonės geri ir kuproti?

Kaip jūs įsmeigsit užnuodytą ietį

Į nuskambėjusį žodį?

 

Ką jūs atimsit iš vargšo poeto,

Gebančio paukštyje gimti,

Jeigu jo turtas – tiek brutto, tiek netto –

Vėjy beaugančios mintys?

 

Ką jūs atimsit iš vargšo poeto

Vakarui skersgatviu einant?

Kaip iš širdies lyg kišenės ištrauksit

Vyno išgėrusią dainą?

 

Nepaviliosit iš vargšo poeto

Jam atsidavusios mūzos

Ir neužginsite mirštant mylėti

Nuosavą budelį – Jus…

– – –

– – –

– – –

Nešė laimingas ir liūdnas poetas

Sunkią eilėraščio kraitę;

Pametė tyčia – iš meilės gyviesiems –

Miesto akligatvy raidę:

 

Imkit skaitykite, sesės ir broliai, –

Raidei neleiskite žūti,

Melskitės grindiniui, upei ir žolei –

Būkit poetais truputį…

 

Ingrida ČEPATIENĖ

 

Ar tai gyvenimas?

 

Ar tai gyvenimas, ar kažkokia apgaulė,

Kai jau lemtis nuspręsta už tave,

Kada išbandymai gniuždyti nesiliauja,

Nežiūrint, ar esi stiprus, ar ne?

 

Kasdieną aš bandau save paguosti,

Nusivylimą vis veju … deja…

Jaučiuos, lyg atiduočiau didžią duoklę

Gyveninui, kurs žaidžia mūs dalia.

 

Nesitikiu, jog kada nors suprasiu,

Kad turi būti taip, kaip kad yra,

O jeigu tai įvyktų, jei suvokčiau –

Turėtų VISKAS apsiversti manyje.

 

Nerimas

 

Kaip išgyvendinti tą tamsų, niūrų padarą,

Apsigyvenusių jau daugelio pasąmonėj?

Girdėjau, sakoma, kad tai vadinama nerimu,

Kuris neleidžia džiaugtis esamu gyvenimu.

 

Šis jausmas greitai išsekina žmogų,

Juk gyveni ateitimi, kurios, nors ką daryk nesužinosi.

Ir kam ši baimė, neleidžianti miegoti,

Nė susikaupt, nusiraminti ar naiviai šypsotis?

 

Kaip grįžti į ramybę, palaidot baimę,

Kurią nesu užtikrinta, ar taip galiu vadint?

Kaip išgyventi su nežiniai susijusį lyg kaltės jausmą,

Kas atsakytų man, na ko gi paprašyt?

Žinau, kad šia kančia tik vytinu save.

Nuo šito  paslaptis netaps juk atskleista.

Tačiau, kiek galima patirti nesėkmių:

Nusivylimų, netekčių, tuščių vilčių?

 

Įdomu, ar išmoksiu kada nors gyvent,

Mąstyt ir elgtis išmintingai?

Dabar gi net baisu į praeitį pažvelgt…

Gerai, kad dar viliuos gyvent protingai.

 

                        ***

Jaučiu, jog niekaip nesuspėju paskui laiką;

Jis arba bėga, arba žudo delsimu …

Yra akimirkų, kai noris sustabdyti jį,

O kartais – bėgt nuo šiandienos kartu…

Labiausiai norisi užeit į priekį įvykiams

Ir sužinot ar žvelgsiu aš į viską tom pačiom akim,

Ar klausimų vis dar turėsiu begales,

Ar daug vilčių taip ir paliks tiktai viltim…

 

Stepas GADLIAUSKAS

 

Кружатся, кружатся

Листья танцуют,

Желтые, красные.

Вальс раставания,

Вальс увядания.

Осений вальс.

 

Дуб на прощание

Им дарит желания,

Ветром гонимое

В небыль, молчание.

Воспоминания,

Памяти грезы,

Последние лепестки.

 

Милый вальс,

Ты вернешься

И закружится

Снова вокруг

Не стареет зеленое.

Заиграй только вальс!

Расцветет даже дуб.

И не важно, что седина.

Важно жизнь не кончается,

Важно жизнь продолжается.

Милый вальс,

Милый вальс,

Милый вальс.

 

Что то есть

Есть в этом мире такое,

Замечательное и большое,

Что нельзя быть иным,

Не замечательным и не большим.

 

Что то есть в этом мире такое,

Что все больше хочется жить.

Не раставаться с любимой женою

И детей с колыбели растить.

 

Что то есть в этом мире такое,

Что не в праве оставить другим.

Не желеем мы годы ушедшие,

Что случилось того не вернешь,

Но не исправить ошибки прошедшие,

Мы обязаны, в этом наш долг.

 

Что то есть в этом мире такое,

Что останется после нас.

Пусть это светлое и молодое

Радостней будет и счасливее нас.

 

Расвет

 

Алое небо,

Звезды в ночи.

Клик журавля,

Запах травы.

 

Сердце стучит.

Тревожно в груди.

Все содрогается,

Прости любви.

 

Просит любви,

Просит тепла.

Милая зорька,

Проснуться пора.

 

Где-то вдали

Засвистел соловей,

Выводя свои дивные трели.

 

И послушно ему.

Все утихло вокруг.

Зачаровано слушая

Песнь пробуждения.

 

Жизнь не кончается.

Жизнь начинается.

Новые отзвуки

В ней зарождаются.

 

Здравствуй зорька!

Здравствуй утро!

Здраствуй первый мой расвет.

 

Засияло счастье ярким светом.

Белым бисером

Пронзая небеса.

 

Здравствуй солнце,

Друг планеты.

Здравствуй солнце,

Мир и доброта.

 

Arvydas ILGINIS

 

Dievas

 

Mano dievas be rankų, be kojų -

Jį nuogą paliko senam avietyne gyvatėms,

Kad rastų tik tie, kas šliaužti pramokę.

Ten noksta tik kruvinos uogos,

Ir švyti nuodinga karūna tik tiems,

Kas žemę prakeikęs, dangaus nesupratęs,

Pamėlusiais pirštais drasko sau širdį.

 

Mano Dievo mėlynos akys (kaip mano)

Nuodais išvarvėjo,

Pagirdė bundantį rytą

Nuodingas jausmais ir aistra.

Mėšlungiškai šaukti ir šokti,

Ir juoktis...

Ir juoktis iš skausmo,

Kad grįžęs namo ir duris užsisklendęs,

Nerandu buvusių vasarų

Ir buvusių pasakų.

Tik pilnos pakampės vaikystės svajonių,

Nuodingais vorais išsislapsčiusių...

 

Mano dievas – be rankų, be kojų.

Jį pardavė tie,

Kam kojas, rankas jis aukojo.

   

Abejonė

 

Paryčiui, krintant miegui į  ežerą,

Žuvys tylėdamos bėga į  prarają,

Ir sapnai jau senai išdalinti miegaliams,

Kūdikėliai, tėvų nuraminti, užmigti negali,

Bobulės kuria vėl pasakas ateičiai,

Renkas žiogeliai pavasarį nevilčiai,

Grįžta vyrai į lovas be reikalo,

Saulė spigina tvorą apkvaitusi,

Nuo šnapso mirštančios bobos rąžosi,

Dukra ir sūnus dėl trobos varžosi,

Svečio nieks nebelaukia – gėdijas,

Šuo ties namais nenusėdi – gailisi,

Ir tu – keistas žmogau –  rašantis

Ieškai pasaulyje vietos ašarai.

 

 Kelias

 

Taip ir tolstam link miško

Bespalviu keliu – beveidžiai.

Jeigu kas ranką paduotų,

Jeigu nuodėmes tavo pateisintų

Arba atleistų...

 

Taip ir tolstam link miško

Sotūs giesmėm ir ugnim.

Jeigu kas eitų šalia,

Jeigu kas klaustų tavęs kur eini.

 

Taip ir tolstam link miško,

Ir nieko jau nenešam – nevelkam...

O jeigu kas juoktųs kartu,

Jeigu kas kluptų drauge

Arba paremtų...

 

Taip ir tolstam  link miško,

Svaigstam žeme ir raudam.

Jeigu kas guostų tave,

Jeigu kas liestų tave,  gal sugrįžtum...

 

Taip ir tolstam erdve,

Taip ir tolstam link miško...

 

 

Mintis

 

Ateina metas rudenėjant,

Kai braidžioji po ištartus  žodžius

Ir nerandi to vieno, pamesto pusiaukelėj,

Jausmų...

Tik plūsta srautas sąvokų , ženklų...

Lyg prastas oras gelia širdį, degina ausis.

Tik vieno žodžio,   krintančio į erdvę, nieks negirdi.

Jis išskleidžia sparnus –  lyg paukštis – simbolis,

Išsprūdęs iš delnų.

Jis, kūnų sąlyty užgimęs, pakyla virš savęs,

Paskui savim užspringsta ir krinta prarajon geismų...

Pakelk tą trupinį  prieš auštant, pasėk gelmėj visatos.

Tesužaliuos, tesužydės, tesulapos

Virš rudenėjančios minties -

Virš šukės  –  dužusios taurės  –

Virš praeities,  išsprūdusios iš Laiko –

Padorumo gniaužtų –,

Tiktai į aukštį, tiktai į aukštį

Iš įpročio tas žodis krinta...

 

Eilėraštis

 

Mylėkime žydrą spalvą –

Svarbu mylėti ką nors.

Mėgstu pavasario gėlę

Ir byrantį geltoną smėlį,

Ir mažylių šypsenas mėgstu,

Ir aitrų vyną mėgstu,

Ir žilą plauką gerbiu,

Ir nuogą kūną šlovinu-

Viskas mano-

Ir viskas kitų.

Ir taurę keliu

Už tuos, kur ateis,

Ir už tuos, kurie pasikars.

Nori – kviesk mane,

Pasiimki – kiek reikia

Mano šauksmo

Ir mano akių,

Nebevaikiškai suodinų

Mano jausmų –

Imk, jei reikia...,

O aš einu

Mylėti žydros spalvos.

Svarbu mylėti ką nors ...

 

                                                             Ir vėl pradžia

 

Šis amžius – mūsų amžius –

Eklektika jausmų, aistrų – minčių eklektika,

O priemonės išreikšt save

Tos pačios – tik eklektiškos.

 

Žolė ateina, kai lietus

Pakviečia gyvastį į erdvę,

Ir motina, atkėlusi vartus,

Išmintimi į erdvę verkia ...

  

Ne išmalda – vaitojimas sūnaus,-

Ieškojimas naujos energijos rūšies,

Gal bandymas surinkt save

Iš ištisų galaktikų į dulkę.

 

Krinta, dejuoja, dainuoja,

Saulutė po margą žemelę klajoja,

Kam obuolį, vyšnią,

Kam slyvą, kam špygą

Dievulis iš Nieko nugnybo.

            

Šis amžius – mūsų amžius –

Eklektika maldų, eilių – būties eklektika...

 

Angelė JONAITYTĖ

 

Visų laikų bohemai

 

Neįminėme mįslių, įminti pavėlavom!

Baltais beržų kamienais jau išteka sula.

Diena, naktis praskrido,

Mes jų nepalydėjom,

Tik šilto laimės ryto mes laukėm visada.

Reikėjo atsakyti.

O mes nesugebėjom.

Pastatė tvirtą pilį iš atsako kiti.

Naktis, diena praplaukus nusinešė troškimą,

Kur aukurui rusenti tenai tuščia vieta.

Svajoti mes mokėjom, svajonėmis gyvenom.

Tiktai svaja, svajonė, palikdavo svaja.

Nešaukit, neraudokit.

Kur mano dienos, mano.

Nematėte.

Jos ėjo šalimais, taip greta.

 

Žydėjimo vėlavimas

 

Jau gluosniai išėjo. O kur? Nesakysiu.

O liepos paliko su saule akyse.

O liepos vis miega, o liepos nežydi.

Paparčiams pražįsti ledširdės pavydi.

Gaivoj miega liepos.

Kaitroj snaudžia ramios.

Išplaukia į žarą jų vakaro skaros.

O liepos vis miega, o liepos nežydi.

Birželis išeina, jį dalgis palydi.

Tyliam saulės vėjy gali pamatyti,

Žiedus liepos turi.

Tik jų neparodo.

Kažko vis dar miega.

 

Skubant gyventi

 

Kai obelaitės geria žemės vyną,

Sušildytą pavasario kvapuos,

Nutilę  ieškome išbėgusios sulos.

Trošku nuo paukščių balso harmoningo.

Sunku kvėpuoti žiedų ramuma.

Mums viskas duota,

O kažko taip stinga.

Anksti išdžiuvusi beržų sula.

 

Vėluojančios dovanos uosiui

 

Nestiprūs kūdikystės marškiniai.

Ruduo iš karto nuplėšė nuo kūno,

Ir stovi  uosis nuogas,

Šalta Eglės sūnui.

Turiu aš apdarą drobinį - dosni lietuvių žemė.

Jis mažas, - neuždengčiau skruzdėlyno.

Daugiau aš nieko neturiu, tik apdarą drobinį ir krūtinėj Karštą širdį.

Jei tavo rankos būtų plieno ar granito,

Galėčiau prisiliesti josios ugnimi.

Dabar  – medinės.

Nepyk, nepavadinki gobše,

Tik patikėk, pavasaris ateis,

Vėliausiai prisiminęs dovanos tau marškinius,

Žalius, vilties spalvos.

Sutik, prie jų netinka peleninis tavo veidas.

 

Jonas KAZLAUSKAS

 

Sesutė Sofija 1952 m. šventė šešiolikos metų jubiliejų

 

Kaunas, Italijos 71, butas penki.

Kai Tau buvo šešiolika, vos neįvyko šeimos tragedija žiauri.

Pagerbt Tave ir Nepriklausomybės dieną visi norėjom.

Kad išgirs saugumiečiai, mes tikrai netikėjom.

Tyliai, tyliai užtraukėm Lietuva brangi mūsų Tėvynė.”

O budėję kareiviai užkariavo antrojo aukšto laiptinę.

Didelis trenksmas į duris : Atkrojtie dvieri bistro!”

Atidaręs duris išsigandau pamatęs automatų mišką.

Nelaukti svečiai atliko labai smulkią kratą,

Kadangi švenčiant Vasario 16-ąją reiks išvykt į šaltą kraštą.

Kai suradau metrikus – švenčiam gimimo dieną, -

Žydelio veidas pasikeitė, o žvilgsnis nukrypo į baltą sieną.

Kareiviams liepė greit visiems išeiti.

Ir pats sėdo drauge prie stalo ir ėmė sumuštinius šveisti.

Išeidamas mus įspėjo, kad netriukšmautumėme labai.

Jeigu jį surastume šiandieną, tai išbučiuotume karštai.

 

Jonas KAZLAUSKAS (tėtis) ir Jonukas KAZLAUSKAS (sūnus, 10 metų)

 

Brangioji Mamyte!

 

Vaikystė, jaunystė nepastebimai prabėgo pamažu …

Matau Tave šiandien nepaprastai laimingą tarp artimųjų ir draugų.

Tikėk, Mamyt, Tavo laimės  ir energijos iš dalyvaujančių niekas nepavydi,

Visi žino gerai, lyg gladiatorius Tu kiekvieną  žingsnelį mano  lydi.

 

Šiandien mes švenčiame pirmąjį Tavo mažytį jubiliejų ….

O kiek daug darbų padarei ir dar neįgyvendinai visų įdėjų?!

Miela Mamyte, mūsų šeima be Tavęs būtų lyg upė be vandens.

Tavo švelnumas, meilė ir grožis

Kaip saulė žemėje amžinai gyvens.

Šį vakarą šoksime ir dainuosime visi kartu.

Svečių prašau, tik be nikotino dūmų ir alkoholio kvapų.

Jubiliejaus proga linkime geros sveikatos, ilgai gyventi.

Mažiau dirbti, pasportuoti ir niekad niekad nesenti.

 

Jadwiga KRYSZTUL

W Skajsterach i Zameczku

 Ojczyzna oznacza co ś bardzo bliskiego, drogiego, rodzinnego. Dla mnie - to wieś Skajstery na Wileńszczyźnie.  A tam – moi rodzice, dom,  ogródek z kwiatami i te wysokie brzozy koło płotu, które kiedyś zasadził ojciec. Rosły one razem ze mną, mężniały, wypuszczając wciąż nove gałęzie. Dziś przypominają mi one moje życie – zapachem wsi, ziemi, jásminu z ojczystego ogródka. To kawałeczek ziemi, gdzie rosłam, ścieżki, którymi chodziłam do szkoły w Mickunach. A szedliśmy przez sosnowy las, trzy, może cztery kilometry, przekraczając małą rzeczułkę, która stawała się groźna na wiosnę, rozlewając szeroko. Nieraz musieliśmy  zamoczyć sobie nogi, pokonując taką przeszkodę w drodze po wiedzę.

   Wsponinam i ludzi. Sąsiadów,  którzy obok mieszkali, dopomagali, kiedy była potrzeba. Dziś chętnie jeżdżę do swoich koleżanek, choć już od dawna nie mieszkam w swej rodzinnej wsi.

   Jak i wszędzie na Litwie, życie było burzliwe, przeżysliśmy lata wojenne, wózki sąsiadów na Sybir, kolektywizację... Wszystko to pamiętam jak przez mglę. Straciliśmy mamusię, więc powstały inne trudności, również materialne. Lata pięćdziesiąte upłynęły w trosce o zdobycie kawałka chleba. Tatuś pracowal na kolei jako robotnik, więc nie łatwo to bylo.

   Dziś  mamy odmienny świat, ale wspomnienia, czasami niezbyt miłe, są jak powietrze. Bo jakże zapomnieć, jak wśród pól i łąk  chodziłam z koleżanką Janinką, zabierając ze sobą książecki z wierszami Mickiewicza lub Jesienina...

   Po ukończeniu szkoły przeniosłam się do grodu nad Wilią, pokochałam go też mocno – jego mury, Starówkę, Katedrę, swoją uczelnię – Uniwersytet, zakątki związane z życiem wielu wybitnych ludzi. Podziwiam nasze piękne miasto, i to wszystko ogrzewa mi duszę.

   Ostatnio  przeniosłam  się do nowej dzielnicy, gdzie podobnie jak w dzieciństwie szumi las, jezioro o swojskiej nazwie Sałata przyciąga swą urodą i ciszą. Mój Zameczek (tak się nazywa dzielnica, po litewsku Pilaitė) jest malutki, przytulny, stał się kawałeczkiem ojczyzny, podobnym do wioseczki Skajstery. Moja ojczyzna – Wileńsczyzna – jest najpiękniejszą na świecie.

Oneta LUNSKAJA

Mes augom girioje ir Ąžuolais, ir Eglėm.

Išdidžios medžių širdys paklusdavo liepsnom.

Dabar aš stoviu vienas.

Tik vienas merdįs medis, tvirtai įsikabinęs į praeitį šakom.

Nuo mano lapų byra  Rasa.

Ją geria  žemė, kad šaknys atsigertų to ilgesio vandens.

Kad medžiai  sužaliavę  ir niekur neišklydę

Vis siektų Saulės meilės atsigert.

Tam Rudeniui pažvelgus, takus audroms praskynus,

Retėjo mūsų miškas, retėjome ir mes.

Dabar aš stoviu vienas, tik vienas  merdįs medis,

Paslėpęs nuo  Perkūno sukaustytas  šakas.

Mes buvo eglėm ir ąžuolais.

O girią mes pavadinome nuo upės – LIETUVA,

Ir stoviu aš dar vienas nemiręs, GYVAS MEDIS,

Pajutęs, kad nemiršta  ir IŠKIRSTA GIRIA.

Nuo mano lapų byra RASA.

Ją geria žemė, kad šaknys atsigertų to ilgesio vandens,

Kad medžiai sužaliavę  ir niekur nepaklydę,

Sugrįžtų  SENAI EGLEI nusilenkt.

                                                       Vytautas PELAKAUSKAS

Iš ciklo „Į golfo laukus gandrai nenusileis“

(Pilaitės gyventojo vasara kaime)

 

Nešienautų pievų rojus

 

   Einu pieva iki juosmens paskendęs visokio plauko žolėse:  nelaiko kaime dabar karvučių, ir pievų niekas nešienauja. Aš irgi toks. Nukirpau žolę tik aplink namus, viso labo gal kokių 10 arų - ten kur švelniakailę veją pernai pasėjau. O toliau nuo namų, ten kur tankiai prižėlę savaiminės, negi kaposi. Tikros džiunglės - pilnos įvairaus gyvio, tos pievos. Kartą net stirną esu sutikęs, striuoktelėjo iš panosės  – tiek tematysi. Visi bėga nuo žmogaus, matyt į kraują įaugę – nelauk gero iš šio grobuonies. Ir kiek inkilų bekeltum, kiek žvirblių lizdų, sunertų ant klėties balkių galų, lentutėmis nuo pašalinių akių pridengtum, vis tiek bijo žmogaus. Kol spoksai  į balkio galą, negrįš žvirblelis namo, laukia įsikandęs musę kur nors ant šakos kol dingsi tolyn. Na pasitaiko, kad pievoje ant akmenų besišildantį, apsalusį  driežą paimi į rankas, bet suspurda, nepripažįsta, kad draugas, išsirango iš saujos kad ir stačia galva ant akmenų, bet kad tik toliau nuo globėjiškų rankų. Gal aš jam panašus į gandrą su mirtį nešančiu snapu... Oriai žingsniuoja metrinėje pievoje, kraipo galvą grakštus stileiva. Nors... tai mums jis  ir gandružis, ir gandrelis baltasparnis, o pievos gyventojams tikras Tirannosaurus Rex. Ne visi, aišku, bėga nuo nekramtytą grobį ryjančio pabaisos. Smulkesni žiogeliai žino – per mažas kąsnelis - todėl ir toliau čirpia savo melodijas. Gal tai ir užliūliuoja pievos gyventojus, žiūrėk, be jokių pastangų gandras tik baksteli snapu, ir dingsta varlytė baisiuose nasruose. Bet ir šie nasrai ne visagaliai. Žybteli kažkur pamiškėj ruduodegės akys, ir kyla gandras, suka virš savo ganyklų ratą, kitą, bet galop nusklendžia virš ežero link savo lizdo.

   Taigi, gyva nešienauta, nenuganyta pieva, verda čia gyvenimas – tikras gamtos rojus, kur bebristum, iš po kojų iššoks, išspurdės, išskris ar net sušnypš koks didesnis gyvis. Pasakys – čia jo neliečiama teritorija. Ir kaip į ją eisi su dalgiu, kaip griausi visų prieglobstį. Pabandžiau pernai giminiečių spiriamas viską kultūrinti, gerai dar, kad neiškirtau viso lauko, tik kampą nurėžiau, bet ir tai kiek žalos padariau pievos gyventojams. Užklupusi sausra išdegino tą kampą, kartu ir kamanių lizdą kupstelyje sudžiovino ir kurmius, ir net skruzdėles išvaikė. Gerai, kad dar pasiekė šie gyventojai išsvajotąjį šešėlį, sulėkė visi į nešienautus plotus ir išgyveno, bet kamanės pražuvo. O aš,  iš pradžių sausrą keikęs, pagalvojau – ne sausra kalta dėl kamanių žūties, o tik mano dalgis, todėl šiemet jau  nemosikavau plieno geležte kur papuolęs.

 

„Draugiški gamtai“ golfo laukai

 

   Ir, kaip – galvoju - kai kam apsiverčia liežuvis golfo laukus vadinti draugiškais gamtai, miškui. Nei  vabalėlis, nei drugelis, nei bitutė nektaro neras, nei  paukštis to paties vabalėlio nesugaus, o ar gali įsivaizduoti kurmį ar kirstuką, driežą ar rupūžę, beknisančius  tą vienarūšės  golfinės žolės paklodę? Nei žydi ta žolė, nei kvepia, tik minkšta kaip kilimas. Aš basomis vaikštau po aplink trobą augančią veją, švelnesnę už vilnos kilimus, bet nemačiau basomis žaidžiančių golfo aistruolių...

   Prieš metus, pusantrų turbūt ne man vienam vis suspindėdavo tokia vizija: golfo laukai besirangantys į iškirsto Pilaitės miško kalnelius, senomis Gedimino prospekto granito trinkelėmis grįsti takeliai, kuriais vežimėlius traukia žaidėjai, suolai ar net tribūnos pilnos žiūrovų, sergančių už golfo dievaičius. Graži vizija, miesto šeimininkus įkvepianti dideliems darbams ir dar didesnėms statyboms, pakerėdavo ir mane. Gal ir gerai tie golfo laukai – pamanydavau.

   Bet štai pabraidžiojau šią vasarą po rūkan panirusią pievą (labai panašią į Pilaitės miško laukymes) ir supratau, kad golfo laukai – blogai visur. Jei iššienaučiau pievas, jei liktų tik plonas žolės kilimas, ar beatskristų gandrai, o dabar jie nusileidžia kasdien. Kartą net visas penketas ištisą pusdienį skersai išilgai naršė tą hektarą pievos netoli trobesių. Kuo ne „penkių gandrų“ kaimo turizmo sodyba. Nėra čia nei reikalaujamų patogumų, nei pirtelės, nei nuo uodų apsaugotų kambarių, nei nušienautų pievų ir žaidimų aikštelių. Yra tik gandrai. Dar hektaras apleistos nešienautos pievos, ežeras ir miškas. Todėl visgi ir čia traukia giminiečiai iš miesto, gryni asfalto žmonės. Atvažiuoja, kraipo galvas  ir nežino, kaip bristi į pievą, o ją būtinai reikia perbristi norint pasiekti mišką ar ežerą. Aunasi guminius batus, lipnia juosta užsiklijuoja visas skyles, karštą dieną net rankogalius užsisegioja. Neapsikenčiau, iššienavau takus per pievą iki pat miško, iki pat vandens – lai būna ramūs: erkių susigaus ne mano nešienautoje pievoje, o miške.

 

Bitės ir Bitininkas

 

   Paskaitę pamanys, kad visai be naudos tą pievą laikau, lyg ne šeimininkas būčiau, o tik aptingęs svajoklis po pievą stirnas ganantis ir gandrus skaičiuojantis. Na, ne visai taip. Pernai, kai supratau, kad tik vasaroms atvažiuodamas arimų neįdirbsiu, užsėjau pushektarį lauko baltais dobiliukais. Sausra didžiąją dalį sėklos pražudė, bet dobilų tarp dirvono žolių visgi pasiliko. Todėl šiemet visa pieva medumi pakvipo. Bitės tik dūzgia, ganosi, bijai  koją pastatyti, kad neprispaustum pievų darbininkės. Ir dobilų žiedų gaila, man tik žiedelis, o bitutei – visi pietūs.

   Pernai po didžiosios sausros nusilpę mano bitelės išmirė, pavasario nesulaukė. Daug kas skundėsi: pas vieną pusė kelmų pražuvo, pas kitą, net seną ir patyrusį bitininką, dar daugiau iššalo. Aš anoks ten bitininkas, tik šeimą bitučių laikiau ir tos nesužiūrėjau. Tad šį pavasarį nusprendžiau daugiau nebitininkauti, išvalytą avilį pastačiau prieklėtyje,  korius palikau atskirai, kad kaimynų bitės likučius išsineštų, o pats grįžau į miestą.

   Ir visai netikėtai susimetė bitės prieklėty stovinčiam tuščiame avilyje. Pastebėjau jas tik vasaroti atvykęs, kai jau korius buvo susilipdę  nuo avilio grindų iki dangčio visokiom kryptim, visokiais zigzagais.

   Nežinojau ko griebtis, kur kreiptis, tik staiga miestelyje sutikau seną pažįstamą Albertą Sudnių, kuris bites pažinęs dar iš savo tėvelio rankų ir štai jau penktą dešimtį metų pats jas tvarko.

Nežinojau, kaip kalbą užvesti, tai pradėjau nuo aktualijų. „Ar bitės išgyveno praėjusią žiemą?“- paklausiau. „O kaipgi, išgyveno, vienos numiršta, o kitos gyvena, kaip ir žmonės. Nieko amžino nėra, ir viskas – amžina,“- mįslingai šypsodamasis atsakė.- „O pats, ar daug medaus išsukai?“- paklausė.

   Tada ir papasakojau savo bėdą, sėdom į mašiną ir po dešimties minučių stovėjom prie mano bičių avilio. Atnešiau tuščių rėmelių, dar virvutės ir peilį. Nukėlėm dangtį. Pakilo debesis, pradėjo blaškytis, pirmą kartą Bitininką pamatę, bet nepuolė  nė viena, nors ir be apsauginių tinklelių tik su kepurėmis buvom.

   Bitininkas su užuojauta, su gailesčiu atsargiai pjaustė tuos korius, jau ir kirmino pridėtus ir vis kartojo: „Ai bitutės, bitutės, kaip jūs taip netvarkingai dirbot, ko skubėjot, nei pačios išgyvensit  šitaip  įsikūrę, nei kitiems naudos duosit“. Ėmė išpjautus korius ir dėjo, derino į rėmelius, kad tik mažiau kirmino žūtų, kad tik daugiau bitelių išsiristų ir, kad tvarka avilyje būtų.

 

Kada kopsime medų?

 

   Šiandien Seimas - lyg didelis apgraužtas, smirdintis kopūstas, kurį apspitę baltojo kopūstinuko lervos – vikšrai, godžiai ryjantys kopūsto lapus. Ir tik viena kita bitutė skraido aplink, bet nuo kopūsto sklindančios smarvės lekia lauk.

   Kas ketveri metai – toks seiminio kopūstinuko ciklas – vyksta metamorfozė, vikšrai neriasi iš lėliukės šarvų, išskleidžia baltus sparnus ir plasnoja demonstruodami savo nekaltybę  ir skaistumą. Netgi supanašėja su bitelėmis - geria nektarą,  bet tik tam, kad vėl padėtų savo kiaušinėlius į šį didįjį pūvantį kopūstą dar ketveriems metams. Bet iš šių kiaušinėlių bitės neišsiris. Iš jų gali išsiristi tik kopūstą godžiai graužiantys vikšrai.

   Kada gi Seimas taps aviliu, kuriame bitelės neš medų Lietuvai? Tada, kai mes tapsime tikraisiais bitininkais, surankiosime pačias darbščiausias bitutes iš visos Lietuvos ir suspietę perkelsime ne į smirdintį kopūstą, o į žiedais kvepiantį, tinkamai prižiūrimą avilį. Tik tada ir tikėkimės medonešio...

Vanda SAKALAUSKIENĖ

Žiogelis

 

Lanka marga be galo,

Tiek daug švelnių žiedų,

Kodėl ji nenuvalo

Tau širdį nuo dyglių.

 

Kodėl neberamina,

Ta pievų  tyluma,

Mažytės kamanėlės,

Ir žiogelio daina.

 

Paglosto lengvas vėjas,

Nusineša kažką,

Jį sulaikyt norėjai

Pavargusia ranka.

 

Kritai į sodrią žolę-

Juk ji be dagylių,

Čia pat žiogelis groja

Mažyčiu smuikeliu.

 

Jis niekad neliūdėjo

Paūksmėj dobilų.

Kodėl tu negalėjai

Užgimti žiogeliu?

 

Kodėl tu negalėjai

Užgimti žiogeliu?

Ar pralenkiančiu veją

Sparnuotu paukšteliu?

 

Žolė po dalgiu krenta,

Ir tyliai vysta čia,

Žiogelis nesupranta

Kas tai yra kančia.

 

Tu prišauki

 

Tu prišauki užrūstinta vėją

Ir delnais tu palieski žaibus,

Lai ugninė kaitra jų užlieja

Migloje paskandintus laukus.

 

Netiesa, kad audra nepraėjo,

Netiesa apsiniaukęs dangus,

Bus diena ir šviesi, ir be vėjo,

Tik tikėk, ir giedra greitai bus.

 

Pažiūrėk, štai ramunė balta pasikėlė,

Galvele, nuo išbrinkusios žemės drėgnos,

Ją suras, atpažins plaštakėlė,

Tarp žiedų, kai nektaro ieškos.

 

Tu prišauki užrūstinta vėją,

Ir žaibus debesų sūkury  tu prišauk,

Bus giedra, bus giedra, nors audra nepraėjo

Tik plauk, tik palauk, tik palauk...

 

Pušis

Aš vieniša, prie vieškelio dulkėto,

Pušis palinkus vargana,

Aš eičiau viešumon, aš šaukčiau, jei galėčiau,

O ką – nesužinosit niekad, niekada.

 

Jūs nusigręžkit, nusigręžkit – juk taip reikia!

Aš tik pušis, prie kelio vargana

Nudžiuvę šakos – jos pavėsio nebeteikia,

Pavargusi širdis – ne saulės ji pilna.

 

Juk ją nusėdo aitrios kelio dulkės,

Užkliudęs ratas ją įspaudė grindinin

Ir styro nuoskaudos, kaip surūdiję kulkos,

Tad bėkite, skubėkite šalin!

 

                     ***

Žvaigždele prie tavęs nukrisiu,

Ugnimi būsiu, jūros banga,

Kregždele pas tave atskrisiu,

Jeigu tu tik pašauksi staiga.

 

O palauk, padvejok minutėlę,

Jei vilties dar turiu – neatimk,

Tarsi žydrą laukų rugiagėlę,

Mano saulėtą sapną priimk.

 

Jei išnyksi kaip ryto rasa,

Nebyliąją sraige aš pavirsiu,

Prie skaroto berželio tada,

Prisiglausiu ir tyliai numirsiu...

 

Antanas SVIDERSKAS

 

Prie Salotės

 

Tyliai pasaką seka žilvyčiai,

Ežere maudos gluosniai žili,

Gal kada atvažiuosi vėl šičia,

Kur pušynai žaliuoja melsvi.

 

Kur berželis palinkęs prie kelio,

Pasitiks, išlydės vėl tave,

Ežerais susisupus Pilaitė, tyliai miega nakties vėsoje.

 

Atvažiuok ankstų vasaros rytmetį

Pažiūrėt kada sklaidos rūkai,

Atvažiuok  vėlų vakarą šičia

Kada kvepia žuvim ir sakais.

 

Atvažiuok pasidžiaugt skaisčia saule,

Kaip gražu čia. Kvepia pievos, miškai.

Lyg ant delno čia sutelpa visas pasaulis

Tai mano gražuolė Pilaitė, tai ir mano mielieji namai.

 

Tėvų namai

 

Atsimenu, kai degė žibalinė lempa,

Ir prie klėtelės motina sena.

Atsimenu ir tėvą klumpes drožiant,

Ir darganotas rudenio dienas.

 

Bet laikas bėga, nesustoja.

Nameliai jau tušti.

Nebėr mamutės sengalvėlės.

Takeliai užarti…

 

Lietuviams išeiviams

 

Jūs ilgitės dangaus virš Lietuvos,

Gandrų, sugrįžtančių pavasarį,

Ir kaimo bažnytėlės ant kalvos,

Ir ežerų, skaidrių kaip ašara.

 

Ir jausmas Baltijos melsvos,

Ir protėvių apleisto kapo,

Rūtų vainiko ant galvos,

Gėlėtų pievų šieno kvapo.

 

Nemuno vingio, vakarų,

Kada skambėjo dainos, eilės,

Ir nepamirštamų žarų,

Ir paliktos pirmosios meilės.

 

Kregždutės lizdo virš langų,

Sodyboj rymančio smutkelio,

Ir dar yra brangių žmonių?

Dar laukia akys miško žalio…

 

Žiemos pasaka

 

Čia mane lydi žiemos pasaka

Nurimusiom pušim ir sniego sidabru …

Gal šiuo keliu praskriejo laumė ta,

Paleidus plaukus ligi pat žvaigždžių?

 

Gali ji pabėrė gabalėlius

Iš savo krištolinių vėtinių?

Dabar gi saulė renka vėl juos

Nuo skaisčiai žaižaruojančių laukų.

 

Čia mane lydi žiemos pasaka

Šviesiu baltuojančiu taku…

Saulė bučiuoja nuogą beržo kasą,

O aš smagiai pirmyn einu.

 

Pavasaris

 

Išeisiu pavasario rytą,

Kad kojas man plautų rasa,

Kaip suokia lakštutė klausysiuos,

O saulė man šildys rankas.

 

Kaip gera pavasarį šičia,

Čia kvepia pušynai melsvi.

Ir mūsų Pilaitė čia pastatyta,

Ir ją mes globojam ir mylim visi.

 

 

Kas pasitiks mane

 

Kas pasitiks mane,

Kai grįšiu vieškeliu plačiu?

Kas atgaivins mane

Švelniu, maloniu žodeliu?

Pasitiks tave pakelėj beržai pasvirę.

Lapų šnarėjimu gaiviu,

Ir motinėlė prie darželio

Švelniu švelniu žvilgsniu.

 

Jonas ŠARLAUSKAS

 

Mūsų bendravimas miške

(Ištrauka iš lyrinės baltosios poemos)

Skiriama Angelei  J.
                                     
Dažnai Tavo pasakyti žodžiai  tampa sėklomis,
Nukritusiomis į palankią dirvą.
Jos prasikala ir išbujoja jau po to, kai mes išsiskiriame,
Ir tada aš vaikštau po didingą girią, aplankydamas
Kiekvieną žodį, išaugusį iš sėklos į medį,
Prisėsdamas prie kamieno paklausyti  jo ošimo,

Ar paslaptingo šlamesio,

Atveriančio begaliniai plačią žodžio-medžio sielą.
Po to atsikeliu, ranka dėkingai paplekšnoju atsisveikindamas
Per grublėtą žievę ir neskubėdamas traukiu toliau,
Lydimas laiko vėjelio, kartais netikėtai užklupusios audros,

Kurie neaišku ką kelionėje atnešti gali:

Ar pilkus apmąstymo debesis garbiniuotus

Su krištoliniu lietumi – sielos ašarom sūriom,

Ar leis toliau man mėgautis saulutės spinduliais-glamonėmis,
Akinančiu žydro ir beribio dangaus ilgesingu švytėjimu?..

Aš, žmogus-ieškotojas.

Myliu ta paslaptingą, bekraštę ir nerimastingą žodžių-medžių girią

Su vešlia, sultinga mimikos žole,

Jaustukų krūmais ir nutylėjimų laukymėm.
Mėgstu pabėgti paklaidžioti po ją tokią,

Kad pasislėpčiau nuo pulkais mane apnykusių problemų kasdieninių.

Tada gerais atsiminimais virtęs miškas-rojus priglaudžia ir apgina mane,
Suteikia jėgų pabaisoms-sunkumams pergalėti,
Neduoda man jisai ilgiau liūdėti,

O kartais sielą pamaitina, paglosto, nuramina.

Ir ieškau  aš šitam miške gudrios šaunios mergaitės-valdovės jo.
Jinai baikšti, o gal tik paslaptinga nori būti  – legendų gaubiama?
Vis bėga, slepias neaiškumo tankumyne, viliodama mane jai bėgti iš paskos.
Va, rodos, švysteli tarp žodžių-medžių jos nepaklusnūs plazdantys plaukai,
Susikibę saulėtom šiaudelių rankom į auksaspalves sruogeles,

O tos kvatoja, plasnodamos greitumo veržlume, koketiškai man moja:
„Nagi, pavyk, įtemk jėgas, sielos stygas ir dumki paskui mane greičiau!”
Bet kurgi tau?! Tuoj kelią paskui ją užstoja nežinia iš kur išdygęs medis.
Pagauk, žmogau, kad nori šią vikruolę…

 

Ištrauka iš „Kosminiu memuarų‘‘


Aš su Kometa keliavau begalę šviesmečių šalimais, ir štai atėjo laikas išskirti savo trajektorijas.

Ir aš panorau prieš pasmerkdamas save nežinia kiek užtruksiančiai vienatvei, pabučiuot tą vienintelę Būtybę,

sušildžiusią mane savąja žvaigždiškąja šiluma,


apšvietusią man kelią  Optimistine šviesa, neleidusia paklysti gausybėj  neištyrinėtų šviesulių...


„Įžūli mintis“, - liūdnai šaipausi iš savęs,- „Pabučiuoti Kometą...?!


Cha-cha..., - sudegsi, net nespėjęs prisiliest prie Jos...‘‘


Bet aš ryžausi  tokiai beprotybei ir lūpomis palietęs Jos ugninį šydą,


Nuaustą iš žvaigždelių spindulių,

Pajutau kaip virpanti Kometos šiluma užlieja mane visą...

Ir jau vėliau, palikęs vienas Kosminėj tamsoj,

Aš supratau širdyje mažytį žiburėlį įsižiebus,

Bešildantį mane kaip didelė tikra žvaigždė,

Bet labiausiai nustebau, išvydęs plazdant ties savo lūpom, išdrįsusiom paliesti
Visatos Dievaitę,  skaistaus baltumo aureolės žiedą.

Išsiskleidė didysis  supratimas:

Bučinys, mane padaręs nemirtingu, nebuvo nuodėmingas, tačiau man perdėm klastingas.

Buvau paverstas žemėn nesmengančiu amžinuoju Metagalaktikos dievu-Ikaru

Kaip įžūliausias iš keliautojų.
                                     ***                                                                        

Mes gyvenam tarsi žuvys

Sraunioje laiko upės tėkmėje,
Teka po lašelį akimirksniai, sekundės,

Dingsta dienos bangoje...

Vingis po vingio, metai po metų,

Ir srovė jau baigia išplukdyti mus iš nuostabaus Jaunystės slėnio...

                                    

                                  ***

 

Manuoju kūnu-arfa

Švelnutės Tavo rankos meiliai groja.

Nerimastingai šaukdamos pakilti mus į Rojų svajonių laiptais,

Seniai pasiilgusių naujų herojų.

 

 

Rimtautas ŠPOKAS

 

Rūkas

 

   Sklandantis rūkas it gerasis ramybės nešėjas užkloja vienur ar kitur elektros lemputės - miesto žvakelės – skleidžiamą šviesą, kurią  tik įžiebė į namus parlėkęs ir  dar suplūkęs nuo skubėjimo statistinis pilietis. Kai  uždegta koridoriaus lemputės šviesa jį apšvietė, įsitikino viršesnių galių egzistavimu, pasijuto lyg pats būtų dievas aukštybėse.  Nelaukdamas rytojaus toks statistinis pilietis su trenksmais  nusileido į šiek tiek mažesnes pajamas nei jis  turinčių žmonių pasaulį,  pas tuos, kurie  tą pavakarę neskubėjo degti elektros lempučių: taupė arba joms įsižiebti energija buvo atjungta - neturėjo kuom užsimokėti, ir   pranešė viliojančią naujieną: „jei seksite man iš paskos, rytoj  gyvensite geriau, lemputė švies ne tik mano koridoriuje, bet ir  jūsų, ir ne tik jame, bet ir  visose kitose būsto patalpose“.  

Klausimai ir atsakymai išeinant sapnui

 

Žmogau, ar dar mąstai, ar kažkada mąstei?

Ar buvo gera tau kada lėkei, gal to lėkimo buvo maža?

Bet niekis. Dar ne pabaiga,  rytmečio aušra tave palies

Ir glamonės neleisdama suprasti: ar visa tai ne sapnas, ne miražai,

Neleis suprasti: sutema, ar vakaras.

Pats esi lyg tas vizijų  sūpuojamas laivelis arba trapus į jas įsimaigęs narvelis.

Bet niekis. Neliūdėk. Nebuvo viso to ir tiek.

Matyt, tau tik prisisapnavo, nors tyliai ašarą braukei. O gal ir ji ne tavo?

Suspigo netoliese vaikai. Gal juos matei, gal nematei. Šešėlis it dvasia ropojo.

Pagalvojai: viso to pačiam gana, greičiau ateitų pabaiga.

Bandei išspausti dar vieną kitą nusivylimo ašarą.

Tikėjaisi  iš gyvenimo  naudos, ne per lengviausios, visokios, ją tolumoj krantai žadėjo.

Pasiekti juos vyleisi. Prie jų kažkas lyg patį nešė.

Lėkimas virsdavo tai liepto pabaiga, tai kelio atgaiva į kito kranto pradžią.

Lėkei jų link pažeme, norėdamas ir to, ir to, net trečio, o medžiai tik siūbavo ir niūniavo:

Nusiramink,  saldžiai miegok, nors nežinai ar dar pakilsi  kitą rytą?

O jei sustos  tavasis sapnas, neįspėdamas apie savo  netikėtą sustojimą

Ir paslapčia nutols palikdamas tave ant kranto,

Vietovę, kurioje gyveno ir nepabaigė darbų.

Ar nepagalvosi: gal  ir gerai.

Galėjo dar anksčiau nutolti, nes pat lėkei lyg sakalas padebesiais paskui savo sapną...

O gal išvis nebuvo nieko, išskyrus sapną,

Kuris dabar pačiam nebesvarbus,

Svarbiau už viską nemarumas. 

Algimantas ŠUKYS

Šeima

    Gyveno šeima - tėvas, motina ir sūnus. Sūnus mėgdavo sportuoti, šokti. Vieną naktį sūnus miegojo balkone. Kai atsikėlė,  ir tuoj mama klausia, gal sušalai. Sūnus atsakė, kad ne. Sūnus tylomis spoksojo į lubas, ant kurių matėsi prasimušusios vandens dėmės. Galgi mama teisi – reikia miegoti ten, kur ji liepia. Staiga jo ausyse suskambėjo žodžiai: „Žmogus gimsta ne tam, kad skaičiuotų įvairius trūkumus, o gyventų meilėje“. Tos mintys sūnų nunešė į tikrovę.  Jis netikėtai aprimo. Ta mintis jį nuramino, atpalaidavo nervus. Mama žvelgė į sūnų su nuostaba, pamatė, kad jis skutasi - reiškia jau vyras. Sūnus ramiai ėmė svarstyti, ką jis mėgsta, kuo norėtų tapti. Iki šių metų jis svajojo apie daug dalykų. Jam atrodė, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo tvarkytojas. Jis nusprendė važiuoti mokytis. Susipažino su  gražia mergaite vardu  Giedrė. Nuvyko į stotį, paskambino mamai, o ji buvo prieš tai, kad niekur nevažiuotų. Sūnus pakabino ragelį. Mama laukė sūnaus pašnekesio. Iki traukinio išėjimo buvo likę minutės. Jis paėmė lagaminėlį, išbėgo į peroną ir staiga pamatė Giedrę. Vaikinas viena ranka apkabino mergaitę, ir abu  nubėgo vagonų link. Jie norėtų bėgti kartu toli, toli. Įsėdo į vagoną, traukinys pajudėjo. Mergaitė nieko nepaklausė, vaikinas nieko neatsakė, atsisveikinimo minutę jie pasibučiavo.

-          Sudie, Giedre.

-          Parašyk laišką, nekantriai lauksiu.

Meilė- visų svarbiausia

 

   „Neišmeskite meilės laiškų, kad ir tada, kai meilės aistra praeina“, -  sako Valentinas. Šioje žemėje žmogaus gyvenimas trumpas, Valentino žmona mirė. Jis liko vienas. Vyrui sunku surasti moterį, kuri būtų vadinama didžiąja raide. Valentinas nepasimetė, lankė šokius, kam virš 30 metų. Susipažino su moterimi vardu Gintarė.  Gintarė puiki, suprantanti vyrą kiekviename žingsnyje. Jie gyvena laimingai, susilaukė dukterų. Daug dėmesio skiria sveikatai. Kai duktė atsigula miegoti, sutuoktiniai daugiausia skaito laikraščius, knygas. Jiems meilė neprasidėjo iš pirmo žvilgsnio. Dabar pora kaip akies vyzdį saugo asmeninį gyvenimą. Apie savo asmeninį gyvenimą  Gintarė pasakoja savo artimiesiems, tačiau kalba bendrais bruožais. Valentinas ankstį keliasi, padeda dukrai tvarkyti savo asmeninius daiktus. Gintarė savo vyrą vadina džiaugsmu. Gintarė didžiuojasi Valentinu, džiaugiasi, kad jis yra toks, koks yra. „Esu laiminga, kad net jaučiuosi kalta. Gyvenu su mylimu vyru, auginu nuostabią dukrą. Kai esi mylima ir įsimylėjusi ir labai laiminga, norisi šokti, dainuoti“. Tai tegul gyvena laimingai visą gyvenimą.

  

PANAUDOTA LITERATŪRA

 

KAUNAS, Domas. Knygos dalia : Mažosios Lietuvos knygos istorijos tyrinėjimai. Vilnius : Pradai,1999, 325 p. ISBN 9986-943-25-6.

Knygotyra : enciklopedinis žodynas. Vilnius : Alma littera, 1997.  413 p. ISBN 9986-02-352-1.

LUNSKAJA, Oneta. Baltosios Pajautos slėnis : gintarinės tautos savasties epas, Vilnius, 2001, p. 134-135.

MERKYS, Vytautas. Knygnešių laikai, 1864-1904. Vilnius :   Valstybinis leidybos centras, 1994. 419 p. ISBN 9986-09-018-0.

ŠARLAUSKIENĖ, Angelė. Pilaitė : praeitis, dabartis, ateitis. Vilnius, 2003, p.22, 59-60.

 

           2005 metai                 

 

PILAITĖS GIESMININKAI

 

Vilniaus Pilaitės rajono gyventojų kūryba

2

 

 

 

 

Pilaitės „Poezijos pavasaris’2005“, kuris čia rengiamas trečią kartą iš eilės,

 skiriamas nepakartojamai baltiškai savimonei gaivinti

 

 

Leidykla SAVO

Vilnius 2005

 

UDK  888.2-1

              Pi 58

 

 

Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

    

 

Sudarė Angelė Šarlauskienė

 

Leidinys išleistas iš 2 % fizinių asmenų pajamų

 

 

 

                                                                                                                                          © Pilaitės bendruomenė, 2005

            © Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2005

                                         © Viršelis, iliustracija, Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2005

© Leidykla SAVO, 2005

                                     

                    

 

PRATARMĖ

 

Lietuvybės tvirtumo šaknys. Lietuviai turi senas eiliavimo tradicijas. Senolių eiliuota kūryba mus pasiekė dainuojamosios tautosakos (sakytinės liaudies kūrybos: dainų ir giesmių) pavidalu. Jos pagrindas – eilės. Stulbina dainuojamosios tautosakos apimtys, juolab kad bent kiek sistemingiau rinkti ji pradėta palyginus neseniai – XX amžiuje.

   Lietuvių tauta ne vieną šimtmetį kentusi didžiųjų savo kaimynių politinį terorą, nukreiptą jos tautinei savimonei ir kalbai naikinti, savo baltišką dvasią stiprino dainomis, eilėmis. Jose neužtiksime keršto priešams motyvų. Jose viltis, kad juodos dienos baigsis ir išauš šviesus rytas. Dainos, eilės lietuvį lydėjo pačiomis svarbiausiomis jo gyvenimo akimirkomis. Valstybingumo atkūrimo laikotarpis, iš pagrindų sudrebinęs Blogio imperijos pamatus, siejamas su Dainuojančiosios revoliucijos vardu. Retas jos mitingas neprasidėdavo ir nepasibaigdavo dainomis. Jų metu būdavo skaitomos ir eilės. Gal tai ir padėjo, kad būtų išvengta didesnio kraujo praliejimo?

   Maloniai nuteikia pastarųjų metų statistika: iš visos grožinės originalios literatūros, išleidžiamos mūsų šalyje, poezija sudaro apie penkiasdešimt nuošimčių. Tai rodo, kad ne vieną Lietuvos žmogų eiliavimas yra pakerėjęs. Džiugu, kad ir laikui bėgant noras savo dvasinėmis patirtimis pasidalinti su kitais žmonėmis nepranyko.

   Eilėraščių knygelės nepatenka į pačių skaitomiausių ar itin perkamų (bestselerių) leidinių sąrašus. Poezija kaip grožinės kūrybos žanras yra svarbi žmonijai: ji pakylėja virš kasdienybės, padeda įžvelgti žmogaus būties įvairialypiškumą ir trapumą, sumažina emocinę įtampą ir t.t. UNESCO, siekdama poeziją populiarinti, 2000 metų kovo 21-ąją paskelbė Pasauline poezijos diena. Lietuvoje šiuo tikslu jau kelis dešimtmečius vyksta Poezijos pavasario renginiai. Poezijos pavasaris Lietuvoje – iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys, kurį 1965 metais inicijavo ir kasmet gegužės mėnesį rengia Rašytojų sąjunga. Jam skirtų renginių banga nusirita per visą Lietuvą. Tradicija tapo prieš pat šią šventę išleisti naujų eilėraščių, poezijos vertimų ir esė apie literatūrą almanachą „Poezijos pavasaris“.

   Praeitais metais Poezijos pavasariui, kuris Pilaitėje surengtas antrą kartą iš eilės, buvo išleistas leidinys, kuris, kaip ir pats renginys, susilaukė dėmesio. Nuspręsta, jei atsiras norinčių spausdintis tokiam tikslui skirtame leidinyje, ir bus lėšų jam leisti, tai leidinys pasirodys kasmet. „Pilaitės giesmininkai“ tik iš dalies bus tęstinis leidinys. Jis skirsis apipavidalinimu ir turės savitą akcentą: kaip ir kiekvienų metų Poezijos pavasario šventė. Praeitų metų toks renginys Pilaitėje buvo skirtas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti. Jo epigrafu pasirinktas Vytauto Pelakausko eilėraštis „Išmirusių bičių medus“. Renginio metu prisiminta Mažosios Lietuvos (Karaliaučiaus krašto), kurios vietovardžių pavadinimais ir to krašto iškilių asmenybių pavardėmis pavadintos Pilaitės gatvės, įnašas į lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis leidimą, kai Carinė Rusija 1864-1904 metais ją buvo uždraudusi leisti ir platinti Didžiojoje Lietuvoje. Renginio akcentu pasirenkamas kūrinys, kuris labiausiai tinka jo dvasiai išreikšti. Jis skelbiamas pačioje leidinio pradžioje vietoj epigrafo. Šiais metais pasirinktas Mindaugo Bernatonio (gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant) tarmiškas eilėraštis-giesmė „Unt rasų saulala tekėjo“. Juo norėtumėme atkreipti dėmesį į tuos baltiškosios savimonės klodus, kurie lietuvių tautai padėjo išlikti su savita kalba, papročiais pačiu jai nepalankiausiu istorinių kataklizmų laiku. Protėvių kūrybinis palikimas, mus pasiekęs tautosakiniu pavidalu, liudija lietuvių norą gyventi darnoje su aplinka: gamta, artimiausiais ir tolimiausiais kaimynais. Ženklus pakantumas kitatikiams, neturėjimas noro keršyti net juos engusioms tautoms, – tai tik keletas lietuvių tautos savybių. To ypačiai pasigendama dabar, kai saldus žodis laisvė tapo realybe. Tačiau vietoje iškovoto kelio į malonesnę ateitį, pasirinktas takelis į liūną, kurioje mažuma siekia tik sau sausesnio kupsto. Paminti daugumos Lietuvos gyventojų lūkesčiai, nepaisoma jų prigimtinių teisių. Sunku būti liudininkais naikinamos Vilniaus ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų senosios architektūros, žalųjų plotų juose, stebėti brutalų daugiabučių rajonų plotų sutankinimą, kuriuose žmogaus gyvybinė erdvė lieka tik jo būstas, laiptinė, šaligatvis. Sudarytos sąlygos iki dykynių „praretinti“ vertingus miškus. Masiškai privatizuotos prieigos prie daugelio pamėgtų vandenviečių. Žodžiu, paminta sąžinė... Nebeprisimenamas pilietinės atsakomybės jausmas. Neieškoma būdų spartėjančiai jaunimo emigracijai į svečias šalis sustabdyti. Kaimai – amžinieji baltiškos savimonės židiniai virsta nusigyvenusių, prasigėrusių žmonių liūnu.

Pilaitės kūrėjai. Sunku Pilaitėje sužinoti tikslų poetų ir literatų skaičių. Riboja fizinės galimybės. Be to, ne visi išdrįsta viešai prisipažinti, kad kažkada yra eiliavę, juolab plačiau paviešinti ankstyvųjų įkvėpimų vaisius. Anais metais ruošiant „Pilaitės giesmininkų“ rinkinį, jam savo kūrybos pateikė daugiau nei trisdešimt autorių, kuriančių eiles, miniatiūras, trumpus apmąstymus apie būtį ir amžinąsias bei praeinančias vertybes. Daugumos šių autorių kūryba pristatoma ir šių metų leidinyje. Jų skaičius siekia trisdešimt penkis. Kai kuriems kūrėjams šis leidinys yra galimybė paskleisti savo kūrybą už artimų draugų rato. Tačiau čia yra autorių, kurių kūryba nesyk publikuota krašto spaudoje ar paskleista atskirais leidiniais. Iš Pilaitės gyventojų eilėraščių rinkinius yra išleidę Antanas Sviderskas ir Ingrida Čepatienė, čia neseniai gyvenęs ir palaikantis glaudžius ryšius su Pilaitės seniūnija, Pagyvenusių žmonių dienos centru politikas, kultūros veikėjas, poetas-epigramistas Viktoras Libertis. Savo eiles pirmam rinkiniui išleisti parengė Dalia Tarailienė – germanistė ir visuomenės veikėja. Eiles rašyti pradėjo studijuodama Vilniaus universitete. Jos buvo skelbtos įvairiuose leidiniuose („Jaunimo gretos“, „Moksleivis“, „Atgimimas“, „Respublika“). Sutiko savo eiles šiame rinkinyje publikuoti lituanistė Rita Minikauskaitė, eiliuoti pradėjusi dar vyresnėse mokyklos klasėse. Jos kūrybą yra spausdinę žurnalai „Moksleivis“, „Nemunas“, taip pat ji skelbta „Poezijos pavasario“ almanachuose. Iš vaikystės eiles rašo Vanda Pipirienė. Jos kūryba spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje. Į Pilaitės kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska, kuri eiles rašė ir tremtyje, svečioje šalyje. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių pakaktų atskiram rinkiniui išleisti, persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina Biekšaitė-Jezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais prierašais. Jų pagrindinė tematika – nepakartojama šalis Tėvynė Lietuva. Jos darbai pasirinkti ir šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms. Poetinis įkvėpimas dažnai aplanko anksčiau. Pilaitėje gyvenusią gydytoją Nijolę Jogailaitę N. Laugalis. Pensininkė felčerė Danutė Makuškienė taip pat eiliuoja. Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės eilės, kurias ji kūrė besimokydama vidurinėje mokykloje. Miškininkas daktaras Antanas Stackevičius pastaruoju metu besidarbuojantis apželdinant Vilniaus miestą taip pat eiliuoja. Šiam rinkiniui perdavė Anykščiams, iš kurio apylinkių yra kilęs, paskirtą eilėraštį. Savy visiškai neseniai poetinį talentą atskleidė ir muzikas Jonas Sakalauskas. Elektroninės žinutės širdies damai virto eilėmis. Nesvetimas eiliavimas ir bendruomenės pirmininkės pavaduotojui, uoliam Pilaitės miškų gynėjui, politikui ir kovotojui už visuotinio teisingumo įtvirtinimą Lietuvoje Vytautui Pelakauskui. Tiksliųjų mokslų daktaras Jonas Šarlauskas yra buvęs Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo „Dorado“ narys, taip pat pasiūlė vieną kitą kūrinėlį, derantį šiam leidiniui. Pilaitėje gyvenanti ir lenkų kalba kurianti Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytoja Jadwiga Krysztul sukūrė esė šviesiam popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui, kur gvildenama amžinoji žmonijos darnaus bendrabūvio tema: atleidimo tema. Neišsenka ir rusų kalba rašančio aukštesniojo statybų specialisto Stepo Gadliausko eilių skrynelė.   

   Toliau skelbiamos Pilaitėje gyvenančio bardo (bardas – pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas), žurnalisto Alberto Antanavičius eilės, kurioms muziką kuria ir profesionalai. Dailininkė ir psichologė Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus muzikas. Šiame rinkinyje skelbiamas ir jos tekstas naujai dainai. Rasa Dykinaitė, studijavusi lituanistiką, o dabar kinologė, nuo mokyklos suolo rašo eiles bei pati joms kuria muziką, pati ir dainuoja draugams. Savo kūryba ir toliau dalinasi Pilaitės pagyvenusiųjų žmonių dienos centro aktyvistai: Antanas Sviderskas ir buvęs žurnalistas Algimantas Šukys. Į šių metų leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos  poetiniai kūrinėliai

    Pilaitėje kuria ir moksleiviai. Praeitų metų leidinyje beveik pusė jo autorių buvo moksleiviai. Tenka apgailestauti, kad šiam „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniui negalime pateikti tiek pat ar daugiau moksleivių kūrybos, kaip praeitą kartą. Viena iš priežasčių – dideli mokytojų, galinčių skatinti moksleivių kūrybines galias, krūviai; galbūt ir pats jaunųjų žmonių blėstantis požiūris į eilių rašymą, kai tiek daug galimybių įvairiausiai saviraiškai.

   Nemažai eilių yra sukūrusios vyresniųjų klasių Pilaitės vidurinės mokyklos moksleivės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Tęsiame jų kūrybos pristatymą. Eiles šiam leidiniui pateikė ir šios mokyklos dešimtokas Julius Paškevičius. Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje kūrybingiausios septintokės: Eglė Baliutavičiūtė, Miglė Kirklytė, Žyginta Launagaitė, Aistė Sereičikaitė, Kristina Uscilaitė. Šias kūrėjas skatina kurti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Palubinskienė, kuri yra čia įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo vadovė. Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos Jaunučių choro dainorėlius ir toliau eiliuoti skatina choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė. Jie dažnai eiles sukuria sugrįžę iš mokomųjų, koncertinių ir pažintinių kelionių po gimtąjį kraštą ar sudalyvavę gamtos išsaugojimui bei jos gražinimui skirtuose renginiuose, kurie tapo neatskiriama šių dainininkų turiningo laisvalaikio dalimi. Tarpe naujų tokių kūrėjų pasirodė trečiokė Laura Kazlauskaitė. Tęsiame dainorėlių Daumanto Mačiulio ir Justės Smulėnaitės eilių pristatymą.

   Dėkingi visiems, kurie atsiliepė ir patikėjo savo kūrybą antram „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniui. Norėtųsi, kad šiame žmogiškų vertybių perkainojimo tarpsnyje nestokotumėme ir savo mikrorajone eiles rašančių žmonių. Norėtųsi, kad Poezijos pavasariui skirta šventė įsitvirtintų Pilaitėje ir taptų šio Vilniaus rajono išskirtine švente. Džiaugsimės, jei kartą per metus galėsime susirinkti eilių drauge pasiklausyti prie girininko Vytauto ir Živilės Dabriškų seno medinio namo Pilaitės miške (ten vyksta ,,Poezijos pavasariui“ skirti renginiai). Gal skaitomos ir dainuojamos eilės mums  primins iš kur galėtume pasisemti stiprybės baltiškai savimonei išlaikyti.

   Jau dabar pradėkite siųsti savo kūrybą ateinančių metų „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniui el. paštu: angele_sarlauskiene@ktv.lt arba tartis kaip ją perduoti (skambinti telefonu: (85) 2 777 333; kreiptis į Janiną).

       

dr. Angelė Šarlauskienė, Pilaitė bendruomenės kronikininkė

 

 

Vietoj epigrafo

Unt rasų saulala tekėjo

 

Tekėk tekėk, saulala,

Nešk nešk rasų rasely,

Raselą, tyrą ir skaidrią,

Kupolėlą, lengvą, skaisčią.

 

Tekėk ir tu mėnulėli,

Nešk nešk rūką ūkelį,

Ūkely šaltų, tirštų;

Globok gi dangaus žvaigždeles visas.

 

Plaukit plaukit upės, upelas,

 

Neškit neškit į tolimą kraštų, šalely

Vainikėlius rūtų, dobilalių.

Oi, neužgeskit mergų, bernelių žvakelas.

 

Bręskit ir jūs rugiai, kvieteliai,

Auginkit mums duonelą, pyragėlį.

Apeisma, apjuosma, jūs lauką, laukelį,

Nuo pikta šėtona apsaugosma!

 

Oi, gi ąžuole, didis stovėk ti

Unt aukštą  kalną, kluonelą.

Oi, nepalūžk per audrą anei per viesulų,

Oi, ąžuole, ąžuolali, žaliasai.

 

Deg deg, ugnela, Gabijėla,

Šildyk žemelą, motiną Žemynėlą

Ir mūs mirusiam pratėviam

Žarijų, taip pat šilumas nepagailėk.

 

O mes braliai, seserėlas

Tikėsma ir melsma sava dievaičius,

Malonės, atpildą prašysma ne tik per rasų,

Ale visuomet pakol gyvi būsma!

 Mindaugas BERNATONIS

  

 

MOKSLEIVIŲ  KŪRYBA

  

Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

                      (Pilaitės  vidurinės

                 mokyklos absolventė)

Aš išskrisiu plaštake

 

Mane slegia našta

Būties trapios,

Ir aš noriu pakilt

Plaštake.

 

Aš paliksiu vienišą topolį,

Kuris virpa nuo šalčio rudens,

Aš negrįšiu su grįžtančiais paukščiais,

Ir namie mano vėjai gyvens.

 

Aš negrįšiu su bundančia saule,

Aš negrįšiu čionai niekados...

Gal seniai man išeiti reikėjo

Ir negrįžt niekados  niekados...

 

 

                 ***

 

Namuos nutilo visos dainos.

Net laikrodžiai nustojo plakt širdim...

Ir neramia tyla alsuoja sienos,

Nes išėjai tu su naktim...

 

Man svetimas dabar pasaulis,

Kurį mylėjau taip karštai,

Ir liepų linija prie kapo,

Nejau tai ją tu pamilai?

 

Namuos nutilo visos dainos.

Net laikrodžiai nustojo plakt širdim...

Prie liepų linijos sugrįžom

Žiedų verkimo paslaptim.

 

Man svetimas dabar pasaulis,

Kurį mylėjau taip karštai,

Ir žiedus liepos vėjas neša,

Dainuodamas taip neramiai.

 

Namuos nutilo visos dainos.

Net laikrodžiai nustojo plakt širdim...

Žinau, – esi kažkur čia pasislėpus,

Ir sienos namų dar alsuoja Tavim.

 

Tragedija nėra baisi

 

Tragiškam gyvenimo scenarijuj

Tūkstančiai veikėjų, virtę aukomis.

Saldi ironija ir nelaukta apgaulė –

Tik tūkstančiai trapių gyvenimų...

 

Malšina skausmą sieloj gimusi viltis,

Bet neskubėk gyventi, kol Tragedija

Nesuvaidino lemiamo vaidmens

Gyvenime, kur kryžkelių – be galo!

 

Bet neskubėk gyvent, kol Alastoras,

Kerštaudamas Tau nežinia už ką,

Įjungs melodiją su  Dance macabre,

Plokštelę apdulkėjusiam patefone.

 

Gyvenime, kur kryžkelių – be galo,

Turėsi Tu daugiau dar vaidmenų,

Kuomet Tragedija į ranką bruks scenarijų,

Turėsi pasirinkt: jį imt ar ne?

 

 

Eglė BALIUTAVIČIŪTĖ

                              (7 klasė)

 

Akys

(miniatiūra)

   Berniukas, ką tik žaidęs kieme, staiga supyksta, nes kažkas iš jo atėmė žaislą. Vaikas tenori jį atgauti. Jo balsas ramus, vaikiškas, šiek tiek nedrąsus ir visai nepiktas. Tik akys... Tos žaibus laidančios akys išduoda, kas vyksta vaiko širdy...

 

                                                        Kelias

                                                              (miniatiūra)

   Vieną vakarą ji išėjo iš namų. Ėjo ilgu plačiu keliu neatsigręždama ir nesidairydama. Kai nežinia kodėl atsisuko atgal, panoro grįžti... Bėgo klupdama, be galo skubėdama, netikėtai supratusi, kad buvo pasukusi ne tuo keliu...

 

 

Aušra BUČYTĖ

 

Kelyje

 

Tu nežinojai kur ėjai,

Blaškeisi vėjo apsupty.

Keliaudamas tu nugriuvai

Ir kėleisi gyvenimo kely.

 

Ir nežinojai kur nueisi,

Kuo būsi tu – nenumanei,

Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių

Tu mokeis, patarimų jo prašei.

 

Keliaudamas keliu vingiuotu

Daug kryžkelių tu priėjai,

Reikėjo tam kely šokuoti,

Ar laimę vytis, kaip matai.

 

Ir dar šiame take vėjuotam

Tu griūsi daugkart skaudžiai ar lengvai,

Taip pat jame, žingsniu matuotam,

Tik gėrio trokški ir viskas bus gerai.

  

Žuvėdra

 

Klykia, garsiai klykia.

Tai ji, tai ji, ar matai?

Žuvėdra, baltoji mažytė,

Pasiklydusi nuo būrio čionai.

 

Ji vaikšto mažom kojytėm

Per dideles smėlio pusnis,

Bando skristi, – nepavyksta,

Sparneliai neklauso dar vis.

 

Ji ieško kažko iš savųjų

Taip gailiai gailiai klykdama.

Pasimetė visai dar mažytė –

Nemokanti skrist, alkana.

 

Baltoji žuvėdra visai jau nusilpo.

Negi nieks nepagelbės šiam paukščiui gražiam?

Ei, žmonės, žmonės, argi nematot?

Padėkit paukščiui mielam.

 

Ir kartą žuvėdra, mažytė mažytė,

Belaukianti savo lemties,

Išgelbėta buvo mažos mergytės,

Išplėšusios paukštį iš baisios mirties.

 

Dėkojo žuvėdra  savo globėjai,

Dėkojo išskleidus sparnus.

Išskrido į žydrąją ir šviesią padangę,

Išskrido į savo namus.

 

 

Žvaigždė

 

Skaidria nakties padange

Skrieja tūkstančiai žiburių.

Pažvelk ir tu į dangų

Ir pamatysi daug žvaigždžių.

 

Vienos jų mirksi skaisčiai,

Kitos dega amžina liepsna,

Trečios atrodo taip vaizdžiai,

Ketvirtųjų lyg visai nėra.

 

Jei bus tau kada liūdna, –

Pakelk akis aukštyn.

Žiūrėk, kas daros ten, kas būna,

Kaip viskas slenka vis artyn.

 

Ir pamatai tu žvaigždę, vakarinę.

Ji šviečia per amžius amžinai.

Štai ten suspindo ir Aušrinė,

Taip ryškiai, skaisčiai ir gražiai.

 

Kitur žvaigždė neseniai užgeso:

Vietoj jos suspindi kita.

Atrodo, lyg ji auga, bręsta

Ir tampa danguj sava.

 

O ten žvaigždelė krinta.

Spėk sugalvoti norą tu.

Ji lyg atsisveikina ir linki

Tau saldžių saldžių sapnų.

  

Laura  KAZLAUSKAITĖ

                            (3 klasė)

 

Laukiam vasaros

 

Mes laukiam vasarėlės,

Nors dar tiktai žiema.

Tos vasariškos gėlės

Primins ją visada.

 

Ir paukščių laukiam laukiam,

Mažų ir didelių.

Ir vasarą mes plaukiam,

Ir laukiam vandenų.

  

Pavasario gėlės

 

Pavasario saulytė

Šypsosi aukštai,

O ant šakos paukštytė,

Gieda sau smagiai.

 

Žibutės sužydėjo

Žaliajame miške,

Pakalnėj sublizgėjo

Šilagėlė viena.

 

Miglė KIRKLYTĖ

               (7 klasė)

Ar ilgas kelias iki horizonto

(ištraukos iš vienos septintokės dienoraščio)

 

Sausio 10 diena

   Kartais man kyla keistų klausimų... Pavyzdžiui, kiek laiko reikėtų keliauti, kol pasiektum horizontą? Žinoma, aš puikiai suprantu, kad tai neįmanoma, bet nejaugi draudžiama svajoti? Taigi vis dažniau užklumpu save mąstančią: ,,Kas būtų, jei taip nutiktų? Ką aš jausčiau, jei sėdėčiau ant pasaulio krašto ir stebėčiau saulę?“

    Šįkart negaliu daugiau rašyti, nes mama kviečia vakarienės...

 

Sausio 11 diena

   Neįtikėtina! Jeigu kas nors perskaitytų mano dienoraštį (nors tikiuosi, kad taip nebus), lažinuosi iš visko, ką turiu, – tikrai nepatikėtų tuo, ką aš patyriau...!

   Vakar naktį jau buvau beveik užmigusi, kai staiga išgirdau tylią melodiją. Negali būti, kad tėvai tokiu laiku įsijungtų muziką. Juk jie seniai miega... Ir staiga pradėjo dėtis dar keistesni dalykai. Iš po lovos ėmė sklisti rausva šviesa. Nedrįsau pažiūrėti, kas ten, nes buvo baisu... Maniau, kad sapnuoju. Gal tai mano mažoji sesutė bando mane išgąsdinti? Vos spėjau taip pamanyti, kažkas paėmė mano ranką ir sugniaužė savojoje. Jutau keistą šilumą, bet kartu mane apgaubė ramybė ir jaukumas... Nežinau, kas įvyko vėliau, bet po poros akimirkų pajutau, kad skrendu! Skridau virš baltų debesų į bekraštę tolybę... Horizonte spinduliavo ta pati rausva šviesa, kuri sklido ir iš po mano lovos. Palaukite minutę! Ar aš pasakiau, kad skrendu?  Taip taip! Ant mano nugaros buvo išdygę perregimi sparnai.

   Netrukus kažkokia jėga privertė mane sustoti ir nusileisti. Nusileidusi po kojomis pajutau minkštą žalią žolę (nors dabar šalčiausias žiemos vidurys). Supratau, kad esu basa. Staiga suvokiau: aš apsirengusi tik naktiniais, kuriuos apsivilkau eidama miegoti. O  n e! Ką pagalvos žmonės, pamatę mane ŠITOKIĄ?! Žinoma, kad žmonių čia nė kvapo, – į galvą neatėjo...

   Kadangi buvau susirūpinusi savo išvaizda, nė nepastebėjau, kas vyksta aplink... Iš visų pusių dangus tiesiog spinduliavo rausva šviesa, o aš stovėjau ant... bedugnės krašto! Ne, tai ne bedugnė, tai p a s a u l i o   k r a š t a s – kelio iki horizonto pabaiga! Man užgniaužė kvapą... pritrūkau žodžių. Stoviu ant pasaulio krašto ir iš arti stebiu bedugnėn besileidžiančią saulę. Vos pajėgusi atplėšti akis nuo bedugnės, gavau dar vieną nuostabos dozę. Aplink mane vakaro sutemose šoko žvaigždės... Netikėjau savo akimis. Visa tai atrodė kaip pasaka. Pasitryniau akis ir dėl tikrumo, ar aš tik nesapnuoju, įsižnybiau į ranką. Oi, skauda!

   Pabudau. Nejaugi tai buvo tik sapnas? Iki šiol neatsipeikėju... Viskas atrodė taip tikroviška...

 

Sausio 12 diena

   Papasakojau draugėms, ką patyriau šiąnakt. Nė viena nepatikėjo. Nepatikėjo, kad aš žinau, kaip atrodo pasaulio kraštas?!

  

Žyginta Launagaitė

               (7 klasė)

Meilės lietus

(miniatiūra)

   Alma sėdėjo prie lango ir didelėm žalsvom akim žvelgė į  pilka debesų staltiese užtiestą dangų, paskui į tolumoje nusidriekusius, pro daugiaaukščius namus vos matomus laukus. Kur ne kur dar baltavo sniegas, pro kurį į saulę nedrąsiai kėlė savo stiebelius gležna blyški žolė.

   Ant stogų kabančios blizgios varveklių kekės tirpo ir lašėjo ant pilkų grindinio plytelių. Mergaitė baiminosi sumaišties, to keisto jausmo, kurio iki šiol nebuvo pažinusi, įvardijusi. Kažkas, tarsi norėdamas ištrūkti, spurdėjo jos širdyje. Argi  galėjo mergaitė žinoti, kad taip nelauktai į jos širdį pasibeldė pirmoji meilė... Alma atsivertė dienoraštį ir ėmė rašyti: ,,Mielas dienorašti, niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio, o dabar tikiu. Argi aš galėjau pagalvoti, kad būtent man taip atsitiks? Negaliu patikėti, kad įsimylėjau... Nemoku net paaiškinti, kas yra meilė, bet suprantu, kad tai nuostabu, kad tai didžiausia dovana man – septintokei...“

   Minutėlę mergaitė atitraukė parkerį nuo popieriaus lapo ir vėl pažvelgė pro langą. ,,Dangus verkia“, – pagalvojo ji. Ir iš tiesų lijo. Dideli sunkūs lašai krito ant pilkų grindinio plytelių. Alma staiga pašoko ir išbėgo į lietų. Lietaus lašai, šalti kaip ledas, prausė jai veidą. Bet ji to šalčio nejautė... Kaimynai ir gatve skubantys žmonės nustebę žiūrėjo į mergaitę, kuri maudėsi meilės lietuje...

 

Daumantas MAČIULIS

                          (3 klasė)

Gerieji gamtininkai

Prie kelelio pilko

Ąžuolas šakotas auga.

Greta ąžuolo senolio

Ir pušelės glaudžias.

 

Mato ąžuolas senelis,

Kas miškely vyko,

Kiek grybautojų per rudenį

Šiukšlių čia paliko.

 

O gerieji gamtininkai

Tas šiukšles išvalė.

O medeliai, medeliukai

Jiems šakom mojavo.                    

 

 

Julius  PAŠKEVIČIUS

          (10 klasė)

                
Mamai
 
Tau mano mamyte, pirmieji žiedai, 
Penki atgailaujantys žodžiai, 
Deja, taip ir neištarti, nepailstančiai globotojai.
Mėlynaisiais lapeliais apkarę šlaitai
Tik ir šaukia: 

– Kur jūs, vaikai?! Juk jos, žibutės, tam ir skirtos

Sunkiu rūpesčiu išartai josios širdžiai. 
Pasėjus nors kiek padėkos, pagarbos,
Spalvom užsiklos visos žaizdos.
Pasimirš,
Pasimirš nors sekundei 
Tos nerimo naktys,
Kuomet su aštriai išgaląstais plūgais
Buvo kapstytos motinos akys,  
Ir užlies džiaugsmo ašarų liūnas
Jos sužydėjusią širdį. 
Tuomet nuoširdžiu žvilgsniu belieka tarti:
Mama, aš tave myliu! 
            
Angelas       
 
Jei turėčiau sparnus,
Pašokčiau ir skrisčiau aš į jausmus, 
Į norus, svajones ir aukščiau – į sapnus.
Aš nuskriečiau ten, kur tylu,
Pasislėpčiau kažkur, kur tamsu,
Ir laukčiau
Šilčiausios šviesos, mieliausių garsų,
Švelniausių jausmų.
Aš laukčiau tavęs, 
Nes tu – mano viltis ir gyvenimas!
Tu  mano angelas! 
Juk sparnų iš tiesų neturiu!
Angelėli, kur tu?!
Laikyk! 
Aš krentu !
 
         
Dabar be tavęs
   
Galva lyg vyno taurė su lašeliu to svajonių skonio,
Apnūdusi nuo ilgesio ar nevilties.
Juk nesvarbu,  sudegus žvakė daugiau nebežibės,
O apvarvėjusi, įamžinta prisiminimais,
Žvakidė jos stovės... stovės…
 
Vyniojas aplink širdį beaidžiai smuiko gryžiai, 
Toks skardus, duslus garsas apie meilę
Sušaldo dar nespėjusią įšilti širdį.
O ji tik ilgesiu niūniuoja
Melodiją, sukurtą iš vilties, svajonių.
   
Žvaigždėtą dangų ir mėnulį keičia saulė ir šviesa,
Lapuotą rudenį užgožia žiemos balta ranka.
O tu sakyk, 
Kas man pakeis tave?
 

 Virginija RUTKAUSKAITĖ

                    (Pilaitės vidurinės

               mokyklos absolventė)

 

Beprotybė,

Pakibusi galvoj ant siūlų,

Siūbuoja ten, atgal,

 0 protas sako:

– Žiūriu! Matau! Galiu tave pagaut!

 

Štai siūlai rožiniai  nuplyšta,

0 varnos pakelia sparnus,

 0 beprotybė negailestingai dūžta,

Ir protas miršta neramus.

  

    ***

 

Lyg kariai mirties lauke

Žvelgia į tave pilka minia.

0 tu visiškai viena,

Nuogumą bandai pridengti ranka...,

Bet sustingusi minia

Ruošiasi pamerkt tave,

Palydėti nebūtin –

Savidestrukcijos šalin.

 

Vėjas plaiksto mano plaukus...

Vėjas plaiksto mano plaukus,

Rojaus minkštumo debesyse pasinėriau

Ir išgirdau kažką šaukiant,

Išgirdau vėją man raudant.

Vėjas plaiksto mano plaukus:

– Būk maža, užmiršta, vieniša gėlelė!

Būk dulkėm virtusi akmeninė statula!

Būk medžių nudžiuvusių šakelė!

Būk išsekusi, deganti, ugninė dykuma!

Būk vienintelė, kurią galiu paliesti

Savo sužeistais sparnais!

Būk vienintelė, kurią galiu vilioti

Savo netylančiais aidais!

Vėjas plaiksto mano plaukus...

 

 

Aistė SEREIČIKAITĖ

                       (7 klasė)

                     

Martynui Mažvydui

 

Ačiū Tau už Raidę,

Ačiū Tau už Žodį,

Dėkui, kad galiu kas dieną

Aš skaityt vis naują Knygos lapą...

 

Dėkui, kad galiu suprast aš tylą,

Žodžiais apsakyt dangaus žydrynės spalvą,

Parašyt tą brangų žodį ,,Mama“

Ir sukurti dainą apie Lietuvą...

 

Ir prabėgs dar daugel metų,

Kaip pro miglą žvelgsim į senus laikus...

Visuomet ryškus tame paveiksle būsi,

Mažvydai, Pirmosios Knygos Tėve!

 

                     

Justė SMULĖNAITĖ

                    (5 klasė)

Ąžuolas

Ąžuolas – tai tvirtas medis.

Jis girių valdovas.

Jo lapai dideli ir gražūs,

O gilės skaniausios šernams.

Jo šakos tvirtos ir storos,

O kamienas aukštas ir platus.

Ąžuolas – pats gražiausias.

Jis puošia girias ir miškus.

 

Lukas ŠARLAUSKAS

                      (4 klasė)

 

Nakties drugys

 

Nakties drugys –

Jis yra tamsos dvasia,

Šviesos jis ieško bet kada.

 

Gal jis baltas?

Gal jis juodas?

Jis iš tikro nėra  blogas.

 

Gal jis ilsisi?

Gal snaudžia?

Gal sulauks jis to,

Ko laukia?

 

 

Kristina USCILAITĖ

                    (7 klasė)

Laukinės obelaitės

(miniatiūra)

 

   Tyliai pateka saulė, praskleisdama žvaigždėtą nakties šydą. Pirmieji spinduliai paliečia žemę, švelniai paglostydami dvi laukines obelaites. Rasa nusipraususioje palaukėje jos švelniai glaudžiasi viena prie kitos, pamažu bunda iš nakties miego.

   Pūsteli lengvutis vėjelis, meiliai paliesdamas liaunas obelų šakeles. Tyliai sušlama maži žali lapeliai. Atrodo, kad vėjas šnibžda ilgesingas eiles, nori apsakyti savo tyrą meilę. Bet obelaitės, tokios trapios, švelnios, apšviestos šiltos pavasarinės saulutės, dar labiau glaudžiasi viena prie kitos ir lieka abejingos vėjo kerams... Ir ko iš jų daugiau norėti – juk jos laukinės!

 

 

Pavasario mergaitė

(miniatiūra)

 

   Ji basa. Bėga per gėlėtą žalią pievą. Putlios raudonos lūpos slepia dailią šypseną. Lengva suknutė paryškina grakščią figūrą. Ilgus rudus plaukus kedena vėjas, jų sruogose su saule žaidžia maži gėlių žiedeliai. Didelėse žaliose akyse  – vos talpinamas džiaugsmas. Jos širdis pilna svajonių, meilės ir šviesos. Ji sukasi, lekia laukais laisva kaip paukštė. Lengva, linksma, laiminga pavasario mergaitė...

 

 

SUAUGUSIŲ  KŪRYBA

 

 

Albertas ANTANAVIČIUS

 

Dzūkijos vakarai

 

Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai,

paparčio žiedo ieškantys biržely –

vis eina eina ir sustot negali

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

Geltona stirna, žalias upės karklas,

vėsi vaga ir nakčiai likęs arklas –

tai gražūs ir slėpingi lyg kerai

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai,

audringą ir lyg bitė saldžią liepą;

linguoja basomis upe per lieptą

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

Sena troba, langai lyg mažos salos,

pro langus šypsančios senučių skaros –

tai gražūs ir slėpingi lyg kerai

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

Kokie dainuojantys Dzūkijos vakarai

prie Simno ar prie Nemuno rugpjūty;

šiek tiek rimti ir šelmiški truputį

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

Žalvarnis tupi ant skiedrinio stogo

ir lesa saulę lyg šermukšnio uogą –

tai gražūs ir slėpingi lyg kerai

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kaip mano tėviškėj laimingai dera

Saulėlydžiai su „Pasvarcyk antela“ –

Tikrai, nepakartojami tikrai

dainuojantys Dzūkijos vakarai.

 

 

Metai

 

Vos pradėjus rugsėjui gelsti

Sugrįžtu pas tave kaip skola,

Sumanau mandagiai pabelsti

Į duris, kurių jau nėra.

 

Kada gruodis pavargsta balti,

Kai kieme it širdy slogu,

Pirštinėta ranka papartį

Tarsi šerkšną skinu nuo langų.

 

O gyvenimas ima ir riša,

Ir priglaudžia, ir veja lauk – – –

Kad ir kaip begyventum – visad

Viena nuodėme būna per daug.

 

Tik nusprendus balandžiu kilti

Apsimesiu ir aš paukščiu,

Skrisiu vėl pasikinkęs viltį

Prasidėti nuo pat pradžių.

 

Vėl atostogos kūnui ir dvasiai –

Net ir aitvaras jau po darbų, –

Tiktai aš kaip ir pernai drąsiai

Dar save pakartot skubu.

 

Nes gyvenimas ima ir riša,

Ir priglaudžia, ir veja lauk – – –

Kad ir kaip begyventum – visad

Viena nuodėme būna per daug.

 

 

Parodyk kelią

 

Tu parodyk man medį,

Kur gegutė gyvena –

Aš norėčiau ją lesint iš delno.

Ne todėl, kad ji niekad

Savo pirkioj nemiega,

Ne dėl to, kad vaikus

Jiems prieš gimstant palieka,

o todėl, kad nutūpus

Palei kiemo vartus,

Graudžiai graudžiai skaičiuoja

Mūsų laimės metus.

 

Tu parodyk man upę,

Kurią mėnuo aplanko –

Aš norėčiau paliesti

Jį rankom.

Ne dėl to, kad suprasčiau,

koks jis aukštas ir tikras;

ne dėl to, kad žinočiau,

kad jis dūžta kaip stiklas,

o todėl, kad jam vedus

mus į aušrą ilgai,

aš tapau nelaimingas,

ir viena tu likai.

 

Tu parodyk man kelią,

kuriam laikas sustojęs –

aš norėčiau bučiuot

keliui kojas.

Ne dėl to, kad jų žingsniai

visad primena dainą;

ne dėl to, kad jais sekant

skausmas greitai praeina,

o todėl, kad pasukęs

tuo svajonių keliu,

aš tave antrą sykį

susitikti galiu.

 

 

Mindaugas BERNATONIS

 

Miegas

 

Kai vėjas nutyla,

Ir žvakės užgęsta,

Kai užeina tamsa,

Ir oras atšąla,

Žmogus atsipalaiduoja.

Štai miega pavargusi mama,

O aš tik uždarau duris.

Tamsa, lietus, žaibai,

Man liūdna ir kartu džiugu,

Dažnai irgi pavargstu,

O kai stichija nutyla,

Arba ji kraupiai pašėlsta,

Kai garsas įveikia tylą,

Ir daros baisu,

Kai artimas išsigandęs tyli,

Man vis labiau graudu.

Kai žūsta balta spalva,

Tamsa nudažo kambarį juodai,

Gulamės lovon kartu,

Ir tik aistringas

Miegas užvaldo mus abu...

 

 

Tikra egzistencija

 

Įsilieji į plačiausias tamsumas.

Apsuptas žvakių šviesos,

Pajunti svaigiausius jausmus:

Esi apsuptas miško rūko

Ir pilnaties.

Matai tamsą

Blankioje ugnies šviesoje.

Žinai, kad dar kažkas gyvena šalia,

Žinai, kad egzistuoji ne tik tu vienas.

Sapnuoji Perkūną ir Juodaragį.

Vertini baltą ir juodą spalvas.

Tiki praeitim ir neapkenti dabarties.

Supranti beprasmį laiko bėgimą.

Atgal nieko nesugrąžinsi.

Tu lieki ištikimas dvasioms ir tamsai.

Tu gerbi juodą spalvą ir šių minčių idėją.

Tikėk, kad tikrosios

Pasaulio jėgos egzistuos

Taip ir pasauliui sugriuvus.

Jos dar ilgai gyvens bei paslaptingai reikšis...

 

 

                           ***

 

Ir pasitikę sutemas jos išlenda iš kapinaičių ant kalnelio.

Danguje suspindi pilnatis – Mėnuo Juodaragis.

Vėlės pradeda šėlti, –joms vis vien ar dilgėlės, ar šermukšnis,

Nesvarbu, – Žemynos, juodakės gegės ar rasos...

Būkit pasveikinti žalčiai – vėlių nešiotojai!

Tūlos laumės, raganos puotauja šiam šurmuly.

Ieškok, – rasi, radęs – turėsi.

Pasaulio medis pasaulio centre!

Perkūno žaibai – vakare, audra  – naktį.

Žara – ryto Aušrinė.

Vėtra rimsta, vėlės pavargusios.

Užgieda gaidys, švysteli pirmasis spindulys, –

Dingsta chaosas.

Išaušo nauja rudens diena.

Mirtingieji, klajodami per derliaus laukus, mindo vorų gijas, –

Labiau pastebimas dievų apsilankymas žmonijos buveinėje.

 

 

Karolina BIEKŠAITĖ

Gegute

 

Oi, gegute, tu raiboji,

Kaip močiutė mums miela,

Tu labai gražiai kukuoji,

Mūsų metelius rokuoji.

Tu taip gailiai nekukuok,

Mums metelių nerokuok,

Geriau skriski į sodelį

Ir suvyki sau lizdelį.

Tu į svetimus lizdus

Dedi savo kiaušinius,

Nesidžiaugi tu vaikais,

Jų nešildai po sparnais.

Tu kukuoji taip gailiai,

Kur vaikai? – tu nežinai.

Mūsų metelius rokuoji,

Sapne vaikelius sapnuoji.

Jie nežino meilės tos,

Savo motinos tikros,

Būna jų dalia skaudi,

Ir nemiela, ir karti.

Tu skraidai po žalią girią,

Nes ramybės nerandi,

Ieškai vis vaikelių savo,

Ir kukuoji, lyg verki.

 

               ***

Kai saulutė toli vakaruos,

 Audžia drobes sesutės namuos.

Jose dainos ir širdies skausmai,

 Ten ir ašaromis blizga raštai.

Joms ta drobė kvapni ir miela,

Ji kaip popierius balta ir plona,

Kaip baltųjų lelijų žiedai,

Čia mergelių svajonės, sapnai.

Per šį platų pasaulį einu

Ir suprasti niekaip negaliu,

Kodėl mamos drobelių rašte

Sunki mano dalia išausta?

Bet močiutės paklaust negaliu,

Nuo gimtinės toli gyvenu,

Ir motušė seniai jau kape,

Ji šią paslaptį slepia grabe.

Neužgesint naktį žvaigždžių!

Nesustabdyt upių sraunių!

Neišdžiovint jūrų plačių!

Nesugrąžint dienų jaunų!

 

                      ***

 

Už ką mūsų brolių tūkstančiai pražuvo?!

Nejaugi tėvynėj jiems vietos nebuvo?!

Už ką į Sibirą jie buvo ištremti,

Sunkiuos ešelonuos toli išvežti?!

0 buvo tie žmonės karščiausių širdžių,

Gražiausių idėjų, kilniausių minčių,

Mylėjo jie savo tėvynės laukus,

Gerbė ir išlaikė papročius šventus.

Norėjo gyventi tėvynėj laisvoj,

Norėjo iškilti į erdvę aukščiau,

Norėjo alsuoti pilna krūtine,

Norėjo, – tėvynė kad būtų laisva.

Kad niekas šioj žemėj mūsų neskriaustų,

Kad šventas bažnyčias mūs žmonės lankytų,

Kad maldas į dangų jie galėtų siųsti,

Niekad nevergauti ir žmonėmis būti.

Jei tapai belaisviu, kovok lig mirties,

Tu visas jėgas atiduok iš širdies,

Sutraukyk grandines, suardyk narvus,

Tada tiktai laisvė su mumis vėl bus!

Vėl džiaugsies tu savo tėvynės laukais,

Jos žydru dangum ir žmonių džiaugsmais,

Vėl saulė tau švies ir tamsybės išnyks,

Kas kankino jus, lyg tas rūkas išnyks!

Vėl žvaigždes danguje pamatysi tu,

Tu daiktu buvai ir kentėjai skriaudas,

Kai spardė tave ir kai spjaudė šlykščiai,

Kai nedavė tau atsidusti laisvai,

Nuo skausmų, didžių, tu alpai ir alpai,

Bet gyvas likai ir tėvynėn grįžai.

 

 

Ingrida ČEPATIENĖ

 

Aktorė

 

Sunku vaidint, kai nieko nebenori,

Kai nėra tikslo – kam ir ką daryt…

Kaip atsibodo man ši aktorinė rolė,

Nesiūlau niekam šito nė bandyt.

 

Sakau, kad gera? – melas tai.

Sakau, kad myliu? – juokas irgi,

O gal nenujaučiat visai,

Kas už šių žodžių širmos slypi?…

 

Aš noriu juoktis, bet nėra kam…

Aš noriu mylėti, bet nėra ką…

Aš noriu gyventi, bet nėra dėl ko…

Iš viso šito norisi tik verkti.

 

 

Kodėl ne taip?

 

Bijau gyvenimą nueiti tyliai

Ir nusibaigt kaip eglė pakirsta,

Kuri galėjo duoti giriai tik ošimą

Arba bejėgiškai paverkti lietuje…

 

Bijot imu todėl, kad pastebėjau,

Jog gyvenu ne toj tikrovėj, kurioje norėjau…

Ir pagalvojus apie ateitį man ne lengviau, –

Ne taip gyvenimą vaikystėje piešiau…

 

                      ***

 

Pakeliu galvą aukštai link debesų,

Atsiplėšiu nuo žemės mintimis ir kūnu…

Žiūriu į skrendančius paukščius, bet negaliu

Pabėgt su jais nuo begalybės neaiškumų.

 

O paukščiai tolsta kaip ir tai,

Ką savo rankomis pasiekt norėjau,

Bet viskas virto tik gražiais vilčių žiedais,

Kurie nubiro vien papūtus vėjui.

 

Per daug kelių. Nuo jų aš pavargau,

Pusiaukelėj sustojau pailsėti…

Bet kaip sustojau, taip ir palikau,

Nebežinodama, kur baigt, o kur pradėti.

 

Surasiu prasmę kažkuriam take,

Kartais tikėsiu, kad esu laiminga…

Tačiau ta laimė bus tik tariama

Ir netikra, lyg šypsena sustingus.

 

 

Pasiklydimai

 

Pasiklydusio paukščio ieškojimui lizdo

Aš galėčiau prilyginti tai, ką jaučiu,

Kai blaškaus, nerimstu, nepasiekiu, ko trokštu…

O ar trokštu aš to, ko manau, kad geidžiu?

 

Niekada tiek nebuvo keistų užmačių,

Tokio noro apglėbt, ką aprėpi…

Ak, jaučiuosi apsunkus nuo tokių minčių,

Net sutikčiau nuo jų kur pabėgti.

 

Gal teisybė, jog tai tik aikštinga jaunystė,

Kai visko, kas turima, tampa per maža,

Kai viskas vilioja, svaigina, kaip reta…

Atsipeikėji tik apgaulingam verpete.

 

Bet ar gali kas nors mums uždrausti svajot?

Norėt to, ko nori ne vienas, ne du?…

Ir ar gali kas nors pašaipiai nusijuokt,

Jeigu noriu kvėpuoti pilnatvės tvaiku?

 

 

Praeities pėdsakai

 

Kodėl nežinome, kur dėt gerus žodžius,

Tuo tarpu aštrūs žodžiai vietą randa…

Kodėl mes nuolat slepiame tikrus jausmus

Ir šitaip įžeidžiam mums žmogų brangų.

 

Vėliau gi smarkiai atgailaujam,

Raudojame dėl praeities…

Ir būna – pradedi taip graužtis,

Kad nebemielas sau jauties…

 

Deja, ši praeitis ne sapnas,

Todėl pabust iš jo nėra vilties…

Ašaros. Ašaros…jeigu jos padėtų,

Tai verkčiau nuo gimimo lig mirties.

 

            ***

To, ką turiu atrast,

To, ką turiu suprast, –

Ieškau, ieškojau, ieškosiu…

Tai, kas atvers akis,

Į klausimus man atsakys,

Apšvies, kam esu skirta, –

Jaučiu, čia, šalia…

  

Rasa DYKINAITĖ

 

Tai sniegas – ne sniegas.

Tai viskas, tai nieko.

O gal tik iš mano geležinių akių

Baltais laukais bėga

Pasimetėlis Laikas

Ir jo mažas vaikelis

Svajonės vardu.

Akimirksnį būsiu Apgaulė ir Sąžinė,

O po to aš pavirtus Baltąja vilke,

Apsisuksiu ore išvydusi nežinią,

Vėl nutūpusi gimsiu Šaltakrauje vilke.

Ir klajosiu kaip visad po sutemusį mišką

Be iliuzijos alkį nusinešt užmarštin.

Tai ir miegas  – ne miegas,

Tai ir viskas, ir niekas –

Pamatyti grimasą su iššieptom iltim!

 

                 ***

 

Mano gašlios fantazijos.

Ne kiek gašlios, kiek meilios.

Net ne meilios – koketiškos.

Jos – nevaikiškos, nemergaitiškos.

Mano moters fantazijos,

Vėliai – bundančios, gamtiškos.

Tokios švelnios, aistringos tos vizijos,

Faktiškai įgyvendinamos.

Ir siužetas – neužbaigtas,

Nors veikėjas pasirinktas.

O kaip kaitina atmintį

Dusliai sodrus alsavimas jo,

Nuodėmingai nuaidintis,

Cigaretėmis kvepiantis,

Žvilgsnis vilko toks skverbiantis,

Kūnas dievo – kankinantis.

Glėbyje jo apsalusi ir rami

Kaip malda vis.

O fantaziją pratęsia neišblėstantį įspūdį

Ir visas galimybes, dar iki šiol neįvykdytas.

Nusipieškime vaismedį

Ir nuogybę beprotišką.

O kaip vaikiškai vaikiška

Be objekto svajoti man.

Atsiliepk, atsimink ir ateik

Su manim tą  fantaziją griauti!

Realybę kūrenti!

 

Romansas pro langą

 

Ne mano tu, o mylimas mieste,

Kur žmonės kitoniškai kalba.

Tramvajai pirmyn, atgal rieda,

Ir sniegas iš debesų drimba!

 

Many tavo sielos ramybė.

Ramybė ir tam, kuris miega.

Kurie gimę skristi  teskrenda,

Kurie gimę bėgti tebėga.

 

Mielasai, kodėl atsimerkei?

Pasimetei savo sapnuose?

Ir čia, ir juose tu nuvargęs.

Miegok, o aš dar padainuosiu.

 

Ne lūpos – dvasia mano gieda.

Ne giesmę, – širdingą poemą.

Poetų, išėjusių melas,

Padėjo išspręsti dilemą.

 

Kai potrauky jausmas prabyla.

Galingi dievai atsimerkia.

Kai akys širdim susipynusios

Iš laimės ir geidulio verkia.

Kai rožės viduržiemį žydi,

Man Mūzą Amūras atlydi!

 

  Stepas GADLIAUSKAS

 

Революция

 

Где же ты совесть,

Сложное и простое,

Скрестившиеся шпаги,

Доброе и злое?

 

Стаканы наполнены до краев,

Но почему ты не пьешь?

Видно вспомнить есть о чем,

Мучает что-то, кто-то.

 

Может осталось где-то,

Хотя бы крупица света?

Из твердого сплава металла

Без фальша и без обмана.

 

Снова музыка играет.

Голос внутренний завет.

Я иду на покояние.

Прими меня Господь.

 

До знания путь не легок

 

Историей мы называем

Время, пройденный этап.

Царям, владыкам мира

Хвалу мы воздаем.

А Бога сотворившего

Порой мы забываем.

И часто по неведанию

Одну хулу ему несем.

 

Христа распяли на Голгофе.

Толпа кричала: смерть ему.

Пилат не убоявшись Бога

Повелевал, так быть сему.

 

  Меня ты предашь, 

Так Христос сказал.

На третий день воскресну,

И ты, уверуешь в меня.

 

И грех великий совершили,

Учителя, учившего добру

На крест живого возложили,

Пролили кровь невинную.

 

О человечство, терзая тело

Забыли вы, что есть душа!

А тело только оболочка,

В которой жиждется она.

 

С перва Он тело сотворил

По своему подобию,

Затем Он дух вдохнул,

И таинство свершилось.

 

Дитя, хотя и полубог

С великими задатками,

Ему учиться, разуметь,

Запретный плод не трогать.

 

Но он с рождения человек,

Умом не обладая Божьим.

Ему тысячилетия умнеть,

До знания путь не легок.

 

 

Nijolė JOGAILATĖ  N. LAUGALIS

 

Elegijai Tėvynei

Skridai tu lyg žuvėdra,   

 Virš pievų, žydinčių laukų. 

 Matei – lietuvis gimtą žemę  arė.

 Buvai tu paukštė sužeistu sparnu! 

Norėjosi tau skrist, pakilti į padangę,

 Kur paukščių takas, kokia ji graži...   

 Ten naktyje ir paukščiai kelią randa...

Ieškojai kelio, kuriuo eit turi!

Tą Sausio 13 - tosios naktį   

Trispalvė plevėsavo virš galvų... 

  Mes pranešėm visam pasauliui,

Kad esame gyvi ir keliamės iš pelenų!

 

Nors gatvėmis riaumojo priešų tankai,

Ugnim jie spjaudė, bandė mus pargriaut.

Tvirti mes buvom susikibę rankom,

Juk privalėjom Tėvynę mes atgaut!

 

Kad ji pakiltų – krito sesė, broliai.

Didvyrius priglaudė žemelė mūs šventa.

Mes pasiruošę mirt, – stovėjome kaip uolos.

Net priešus kaustė didvyrių drąsa!

 

Išaušo rytas, krauju nudažytas.

Sustingusi tyla po tos košmariškos nakties.

Pripažinimo dienos buvo ilgos,

Tačiau pasaulis teikė mums vilties.

 

Islandija – mūs sesė – nušvietė padangę.

Šlovė jai mūsų niekada neblės.

Ji pripažino mūsų laisvę brangią.

Per amžius ją istorija minės.

 

0 Lietuva, Tu Baltijos Žuvėdra,

Pakilk miela, aukštai prie debesų,

Kad tai ką buvome praradę

„Susigrąžinome!“ – suklyk visu balsu.

 

Lai Laisvės garsas skrieja per pasaulį!

Mes vėl Europoj ... NATO mūs jėga!

Iškelsime Tėvynę mes į Saulę.

Neleisim skriaust jos niekam niekada.

 

Motina Tėvynė!

 Pavasaris laukais jau eina,

Ir skamba sutartinė.

Kokia graži, šviesi esi,

O Lietuva Tėvynė!

 

Atgimsta žemė ir gamta,

Pirmi gandrai parskrido.

Tuoj žemė bus žiedų pilna,

O Lietuva Tėvynė!

Berželis, gluosnis pakelėj,    

   Šakom liūdnai pasvirę.  

 Daug iškentėjusi brangi,        

  O Motina Tėvynė!

 

Rašau Tau laišką

Rašau Tau laišką lyg ant sniego:

Savų svajonių ir jausmų.

Jau laiko daug...

Žiema prabėgo...

Širdim aš su Tavim vis gyvenu!

 

Vis laukiau laukiau Tavo žodžių,

Tavųjų rankų šilumos.

Tikiu, – Tėvynėn žydint sodams

Sugrįši tu iš tolumos!

 

Sugrįši į Tėvynę laisvą savo –

Ji šeimoje laisvų tautų!

Žiūrėk! Tankai kruvini jau iškeliavo,

Bet Tu ir aš, visi turime budėt!

  

Angelė JONAITYTĖ

 

Bethovenas

 

Surinkt garsus ir tolimus, ir artimus,

Neleisti jiems sudužti tyloje

Kaip dūžta bangos,

Nepalietusios krantų,

Laukiniais siluetais

Skaloje.

Bethovenas...

Nuo gulbinų sparnų

Nuslysta muzika skaidri,

Širdy kaip tyras tuopų šerkšnas

Neišbarstyta  muzika prabyla.

 

 

Dieviškai nurimčiau

 

Aš pasiimčiau šaltį,

Lyg vyšnios baltą žiedą.

Aš pasiimčiau karštį,

Lyg ašarą nuo veido.

Rankas nukirsti leisčiau

Ir kojas nukapoti,

Kad gimčiau antrą kartą

Medžiu.

Žinau: mirtis neaplenkia

Sodų, girių.

Ji verčia ąžuolus, egles, –

Mane pargriautų.

Tikėčiau, –

Gimčiau trečią kartą samana.

Dieviškai nurimčiau.

 

 

Gimtoji žemė amžinai

 

Mes turime suspaudę  saujoj laiką.

Negaila metų, valandų.

Tarp pirštų smėlį, byrantį minutėm,

Kaip šaltą bangą pajuntu.

 

Turėjome suspaudę saujoj laiką.

Jo nebėra kaip sausyje lietaus.

Delnai, sudiržę ir tušti,

Sekundės – valandų skeveldros –

Gyvybę ašmenim nupjaus.

Suspausim delnus,

Neišbirs sekundės:

Gimtoji žemė  amžinai!

 

 

Kad meilė gyventų ne nakčiai, o rytui!

 

Gims mūsų meilė

Nuo žvilgsnių, nuo žodžių,

Kaip gimsta šaltiniai

Iš požemio žiočių.

Auginsime jausmą

Švelnumo laukuose,

Kaip duoną kasdienę

Širdims paaukosim.

Ir mirsim išnykę

Lašais nuo granito,

Kad meilė gyventų

Ne nakčiai, o rytui!

 

 

Nugirdyta beržų sula

 

Nugirdė!

Žmonės, paklausykit!

Beržų sula nugirdė!

Dabar einu prieš liepų  vėją,

Gal rasiu uosio širdį?!

Nudraskė rūbus,

Man nudraskė!

Kur audinio aš gausiu?!

Nakties diena mane įsupo

Į pakraštį giliausią,

Ir niekas nebemato

Atidengto nuogumo.

 

 

Tyla poetui

 

Aš negirdžiu tylos –

Brangiausios dovanos poetui:

Išgirsčiau snaiges mirštant

Ir spindulius suverčiau

Ant vieno siūlo.

Aš negirdžiu tylos,

Tik triukšmą.

Kas dovanos

Poetui tylą?

 

 

Jadwiga KRYSZTUL

 

Nasz Papież

„Śpieszmy się kochać

 ludzi…”

ks. J.Twardowski

 

   Trudno pisać o papieżu, o takim wielkim człowieku, jakim był ojciec święty Jan Paweł II. Odszedł człowiek, zostawiając nam spuściznę duchową, przykład służenia Bogu i ludziom, przebaczenia swoim wrogom. Nawet kochać i modlić się za nich.

   Jest to nadzwyczaj trudno: kochać i przebaczać wrogom. Bardzo bym tego chciała, ale nie mogę, nie umiem, nie jestem w stanie to robić, chociaż jestem praktykującą katoliczką. Mogę modlić się za papieża, za swoich rodziców, za siebie i błagam pomocy u Ojca Świętego. Tak bardzo proszę Jana Pawła II o wytrwanie i przebaczenie, o cierpienie, o milczenie, proszę najwięcej o przebaczenie swojemu sąsiadowi R. G. i całej jego rodzinie, co mnie męczy już ponad 12 lat. Tam za ścianą, w łazience, u G. wre jakaś hałaśliwa praca, nie wiem jaka, ale może to robienie wódki, takiego dochodowego biznesu, może coś innego, ale szum wody tam bywa bardzo często: i we dnie i w nocy; i zimą i latem jest półotwarte okno u Grygenasa, przewietrzanie po trudach, ale ja nie mogę spać od tego hałasu, bo Grygenas zaczyna swój biznes o godz. 4 rano. Trzy lata spałam na kuchni, bo w salonie niemożliwie było nawet być.

   Rodzina G. – mój największy wróg, nie mogę przebaczyć, przemilczeć lub cierpliwie znieść ten hałas.

   Chociaż papież mówił nie tylko do całego świata, ale i do mnie osobiście: musimy przebaczyć wszystkim i wszystko.

   Ale los posłał mnie nie tylko tego wroga. Mamy w rodzinie swojej macochę Zosię, co się zajmuje czarną magią. Ona przyszła do nas, gdy byliśmy dorośli z bratem. Ona przyszła, my – wyszli. Poszliśmy w świat, każdy swoją drogą. A była ona ciernista, stroma, nic się nie układało w tym życiu. Nie mogłam zrozumieć, od czego to zależy, bardzo starałam się iść prosto, chciałam osiągnąć swój cel w życiu, ale często padałam i z trudnością podnosiłam się. Owszem modliłam się bardzo, a życie płynęło dalej. Tylko teraz, gdy przeżyłam sporo czasu, gdy zostało tak mało żyć i radować się słońcu, światu, dowiedziałam się, ze to Zosia, moja macocha, czarowała mnie i brata Stasia, ażeby nasze życie było nikczemne.

   Nie mogę jej tego przebaczyć, darować, zapomnieć, odrzucić od siebie, chociaż ksiądz Jan Twardowski mówił: „Spieszmy się kochać ludzi, tak prędko odchodzą”.

   Rację ma ksiądz i papież, ze należy przebaczać, darować, nawet wyciągnąć pomocną dłoń swojemu wrogowi i dalej uśmiechać się do wrogów, nieprzyjaciół, i z uśmiechem nieść swój krzyż, bo następny będzie jeszcze większy.

 

 

Viktoras LIBERTIS

 

Aš iš Laukinių vakarų!

 

( Padėkos eilės-epigrama skiriama A. Š. ir jos šeimai )

 

Esu lietuvis  ne laukinis,

Bet iš Laukinių vakarų!

Mane maskoliai gi išvijo,

Satrapai, kegebistai jų!

 

Eiles rašau ir joms kalbu:

Aš iš „Laukinių vakarų„!

Kalbu taip aš dėl „sovietukų“,

Atbėgusių į USA (jusei).

 

Jie kitokie nei tie „dipukai“.

Aš kitas – rezistentas – štai!

Esu aš Užpoliarėj buvęs.

Ten „Mirties slėnis“ – Halmirju.

 

Vėliau buvau miškuos Mordovijos:

Pas ugro-finus, tai mordvius.

Grįžęs buvau tada Kolchidėj,

Vėliau – aš traukiny „Maskva“,

Vėliau aš į Niujorką išvykęs,

Rašiau poemą „Lietuva“.

 

Dabar aš Lietuvon sugrįžęs,

Nors kegebistai vis Seime,

Bet esu tvirtas, pasiryžęs

Toliau rašyt kontreiles.

 

Tikėkite, dori lietuviai,

Kad mana kova yra šventa.

Šventa ji ir kitų lietuvių,

Kurių nedraskė: Kas?

Maskva?!

 

Angelei – karalienei, vyrams,

Pilaitės visiems tremtiniams

Skirių eiles.

Esu aš su Jumis visais,

Net rezervistiniais laikais!

 

 

                ***

 

Mielieji, jau Kristus prisikėlęs, –

Štai skamba Gloria aukštai.

Ir mes dvasingi prisikėlę,

Kartu dainuokime linksmai.

Pilaitė primena man pilį,

Tą pačią Vilniaus, bet sode.

Pilaitėje tremtinių būstinė – seniūnija,

Mes jos klube.

Kampelis vaišių ir kultūros.

Čia menininkai, daug kitų.

Poezijos bei meno runos

Šioj Lietuvoj naujų laikų.

Laisvėje kylanti šalelė,

Nebijanti Rytų kranklių.

Šiandien visi mes galvas keliam:

Esam po Vakarų skydu.

Net Adamkelis,

Prezidentas – protingas, išdidus, lankstus,

Toks vakarietis diplomatas

Neišsigando putinų.

Maskvon nevyko,

Kremlius pyksta,

Lietuvius keikia veik visus.

Kazytė, Braz norėtų vykti,

Bet Maskva nekviečia net jų.

Gegužės Pirmąją pakviesim,

Jei Šniras leis...?

Mumis parems!

Baladę paskaitysim „Vėjas“,

Poetė Nelė mus pakels!

Šiandien ekspromtu,

Leiskite tribūnon,

Nors iš „Laukinių vakarų“!

Pilaitė Jūsų – mano runa.

Visi gi linkę prie džiaugsmų.

Kultūrnamio vedėja grožis:

Štai Karolina, eilės jos ...

Seniūno sekretorės grožis,

Tos eilės mūsų Lietuvos!

Tad džiaukimės, jauni senjorai,

Poetai ir poetės mūs,

Už Lietuvą, už Karalystę josios

Pakelkim šventiškus tostus.

Ir dainą skambią, meilės himną

Visi sugauskime smagiai,

Kad Seime KGB neliktų,

0 būtų ten gerieji angelai!

 

Post scriptum

0 Patriotinis ansamblis!

Į Citadelę kviečia Jus,

Nes jis ne koks tai jankių gambling,

Bet tragidrama Vakarų,

Į kuriuos bėga lietuviukai,

Ne tik rausvieji ir balti,

Tie apolitiniai vargšiukai,

Pilaitė, kur Tu?!

Sulaikyk!

Aš Jums padėsiu, – ten važiuoju,

Tad duokit sąrašus man jų!

Lietuviai – ąžuolai ir gluosniai!

Tuoj pat sugrįžkit į namus!

Netrūksta žemės, bet artojų,

Na, ir seimūnų skaidresnių,

Grįžimas jūsų – nauja šlovė.

Čikagoje aš laukiu jų.

Pas Joną,

Daktarą sodyboj.

Balandyje būsiu pas jį.

Jis patriotas – Baravykas.

Atsišaukimą šį skaityk!

Visi skaitykite bėgūnai!

Žvirbliukai naujos Lietuvos!

Mums Lietuvoj nieko netrūksta!

0 Jums žinau, kad – Lietuvos!

Dainų, lietuviškų paukštelių

Ir prospekte šaunių karių,

Nebūkit tais Dievo paukšteliais“!

 

 

Oneta LUNSKAJA

 

Aukso upėm atsrūvanti

 

Ar jūs matėt mane prabėgančią

Per užvirusį sniegą ant ledo?!

Ar jūs matėt mane atsivėrusią ir

bežadėse savo akyse?!

Ar pasirengę mane pamatyti:

Iš dangaus aukso upėm atsrūvančią –

Baltai žydinčio žodžio rūpestį –

Baltą raudą senolių gelmėse?!

 

 

Nepatirta drugelio būtis

 

Iš lėliukės išsinėręs drugelis,

Suglaudęs sparnelius

Tupėjo ant žaliuojančios šakelės,

Mėgavosi pirmuoju  rasos lašeliu.

Atsigėręs ir sušilęs,

Pajuto neapsakomą norą kilti į viršų.

Kilo į viršų spirale ir stebėjosi,

Kad moka taip aukštai kilti.

Kuo drugelis aukščiau kilo,

Tuo gražesnė atrodė po juo pasiliekanti žemė.

Kai drugelis pasiekė kalno viršūnę,

Jo sparneliams pritrūko jėgos.

Stabtelėjo, įkvėpė oro,

Suprato, – plasnojimui skirtas laikas baigėsi.

Iš aukštybių regėjo ant žemės gulinčius

Geltonus sparnelius su juodais taškučiais.

Netekęs ankstesnio pavidalo drugelis nenusiminė.

Jis buvo visur.

Gailėjosi, kad anksčiau nepatyrė tokios būties.

Nebūtų reikėję tiek ilgai būti lėliuke,

Kad tiek trumpai būtų drugeliu.

 

 

Šviesos palytėjimas

 

Aplinkui blaškėsi šviesa.

Ji supo, glaudė ir mylavo

Ir virto dieviška tiesa.

Pražydo ji dangaus lelijom,

Pakvipo ji rugių žiedais,

Į savo glėbį mus suvijo

Skambiųjų posmų ataudais.

Ir tapome mes vienu raštu,

Dabinančiu žalias lankas,

Giesme mažyčio mūsų krašto,

Pažįstančio savas gelmes.

 

 

Danutė MAKUŠKIENĖ

 

Išvyka į kalnus

 

O kalnai, o kalnai, jus  didybė svaigi,

Sraunios upės garsai net girdėt iš toli.

Bet kaip noris pajust mus laukų tylumą

Ir švelniai sau čiurlenant upelį miškuos.

 

Tik kalnų tolumoj ir svaigiam liūdesy

Supratau, – kaip brangi tu Tėvynė esi,

Savo toliais, laukais begaliniai savais,

Ežerais ir kloniais melsvais.

 

 

Nežinomajam

 

Jo kapo nepuošia granitas, gėlės.

Jis vienišas ant kalno tarp pušų.

Ir štai pavasariui atėjus,

Aš vėl jam atnešu gėlių.

 

Tėvynę, laisvę jis mylėjo.

Dėl jos jis žuvo kovoje,

Todėl dabar daina artojo

Pasveikins jį vėlai čia vakare.

 

Pamos sparnu jam paukštis,

Skrendantis kažkur į tolį,

Pasveikins rytmečio aušra,

Ir vėl atplauks jauna graži daina.

 

 

Pavasaris

                                                          

Linksmai laukuose vieversėlis gieda,

Daina tokia džiugiai skambi.

Pas mus pavasaris ateina,

Su juo kartu ir tu eini.

 

Širdis kažko nerimsta, džiaugias,

Ji veržiasi kažkur tolyn.

Melsva žibutė iš po sniego kalas,

Į saulę stiebias vis aukštyn.

 

Dangus  toks mėlynas ir giedras,

O vakarais tiek daug žvaigždžių.

Ir norisi sukurti tokią dainą,

Kurį pasiektų daugelį širdžių.

 

 

Rita MINIKAUSKAITĖ

 

Liepa

Gyvenau uogų mėnesį

ir kiekvieną rytą lūpos buvo

saldžiarūgštės ir mėlynos

kaip raibo paukščio giesmė,

kaip murzinas vaikas,

miegantis uogienojuose

po besiraitančiais debesų avinėliais,

kurie vakarop užauga

ir niekas jų nebemyli.

Ir aš visai neprašau,

kad viskas vėl būtų iš naujo,

Aš tik sakau –

gyvenu uogų mėnesį.

 

 

Spalis

Tenai puota.

Ten šoka lapais apsikaišęs spalis –

satyras iššiepta gelsva burna,

sušilęs, drebantis –

ten krinta prinokusios šermukšnių uogos,

laukinis žirgas žvengia už miškų.

Strėle nuskrieja paskutinis žaibas –

jo šviesoj

lėtai sruvena avinėlio kraujas,

ištroškusiam satyrui pageidaujant

puota užminga amžinu miegu.

 

 

                  ***

 

Užmigau.O nubudau pavasarį,

medžiams tyliai kuždant naktyje,

lietui,virpančiam virš upių,

vejantis laukais keleivį –

jau už kalno

subolavo jo šviesi galva –

ten tik gluosnis skamba

sidabriniais lapais,

ten aukšta žolė

ir jokios brydės –

tik pražysta medžiai,

tik suvirpa

paliesta jo rankomis gamta.

 

 

Vytautas PELAKAUSKAS

 

Evoliucija

 

   Jeigu aklai – nežinodamas nei klavišų reikšmių, nei kalbos – stuksensi klaviatūros klavišus, ar kada nors surinksi prasmingą žodį? O sakinį?...

   Vis tik, jei tas procesas truks milijonus metų ir milijonais rankų, – prasmingas žodis atsiras.

   Iš pradžių buvo žodis.

   Ir gyvybė užsimezgė per pirmojo sakinio prasmę.

   Vėliau sakinys ilgėjo ir išaugo į nesuskaičiuojamus raštus, išsiliejo į begalines dieviškas melodijas, glūdinčias kiekvienoje mūsų ląstelėje.

   Suvokime tai ir pažadinkime tas melodijas.

 

 

Dvasinė genetika

 

   Jeigu suvoksime, kad plačiąja prasme Kūnas yra amžinas – vis atgimstantis, ir paklausime: „O kaip su Dvasia?“, ar atsakymą rasime genetikoj. Jei gyvas Kūnas gimdo gyvą Kūną, ar gyva Dvasia gimdo gyvą Dvasią pagal tuos pačius genetinius dėsnius? Kur koduojami dvasiniai genai? Ar genuose, ar sferoje mums nepasiekiamoje – Dieviškoje?

   Jei sakysime: genuose, tai kodėl tokių skirtingų talentų užauga netgi homozigotiniai dvyniai – vienodai auklėjami, mokomi, vienodai prižiūrimi ir rengiami?

 

 

Kelionė laiku

 

   Ar galime grįžti į praeitį ir pamatyti išblėstančius pasaulius, kurių šiandien jau nėra? Ir ne kur nors savo minčių gilybėje, bet čia pat, realybėje, tvirtai stovint ant žemės?

   Dangus mums visada asocijuojasi su dvasiniu skrydžiu, paslaptimi, bet retai susimąstome, kad slepia jis ir begalinio laiko tėkmės atšvaitus. Dangus – tai gilios praeities ir vakar dienos lobynas, tai laiko erdvių ir žybsnių saugykla.

   Toje žvaigždžių ir galaktikų milijardų ir milijonų metų senumo šviesoje, mes stovime čia ir dabar skleisdami savo šilumą ir šviesą.

   Pasistenkime, kad mūsų šviesa sklistų dar ilgai po mūsų, lyg jau seniai išnykusių, bet vis dar šviečiančių dangaus šviesulių...

 

 

Laisvės istorijos pamoka

 

   Penkiolikmetė duktė Laisvė pasiskundė, kad nesupranta istorijos. Aš nustebau: „kaip galima nesuprasti istorijos?“ Mano karta ją suprato netgi iš tendencingų istorijos vadovėlių. Todėl 1988 metais šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių vieningai išėjo į aikštes ir gatves atgauti laisvės.

   Nesuprasdamas, kaip galima nesuprasti istorijos, aš paėmiau Laisvės istorijos vadovėlį ir pradėjau jį vartyti. Suglumau: iš to, ką per kelias minutes perverčiau, supratau, kad Laisvė teisi. Laisvės karta istorijos suprasti tikrai negali – vadovėlis įvairių datų, titulų ir vardų kratinys. Jokių apibendrinimų, jokios analizės, jokių išvadų.

   Pavarčiau Laisvės istorijos vadovėlį ir nutariau Laisvę mokyti istorijos. Tam, kad ji ją galėtų kurti...

 

 

Vanda PIPIRIENĖ

 

Ar žinai?

 

Ar žinai, ką atneš ši diena,

kai kelio dulkes nuplausim į ežerą tyrą,

kai paparčių viršūnės šlamės,

kai sudrums kažkas tylą

iš pačio ankstyvojo ryto?

Ar žinai, kad va taip –

atsikelsim ir eisim,

susikibę už rankų,

nusiprausę ir švarūs.

ir jau nieko neteisim,

ir jau niekam neleisim,

teist savęs, o darysim tik gera.

Ar žinai – ši diena ne kaip visos –

ji atneš mums brandumą ir rimtį.

Atsigręžę atgal pamatysim,

per toli mes nuėjom sušildyti

šios dienos nujautimo,

ir nerimą, tikrą pajutę,

nesustosim, tik eisim į priekį.

Mes pralenksime laiką ir būtį.

Mes jausmų pakely neišmėtysim...

 

Būna juk

 

(Skiriu  poetui Vaciui Reimeriui)

 

Ir būna juk, kai atvira širdis kraujuoja,

o žodžio Tu ištarti negali...

Pilkoj nakty lyg aitvarai klajoja

likimo vėjai keturi.

 

Pirmasis griebs Tave, nuneš į tylą,

namus tuščius paliks ir išpustys.

Padangė liks, padangė juk nedyla –

atmerk akis, plačiai atmerk akis.

 

Antrasis gi – visų laukų globėjas –

it viesulu Tau sieloje praūš.

Pamirši, ir iš kur buvai atėjęs,

ir kur nueisi, kai Tavęs nebus...

 

Trečiasis – lyg pašvaistė ta raudona,

išdegins širdį, žymę joj paliks.

Mirgės laukai, žydės pilni aguonų,

baltai žydėsi Tu lyg obelis.

 

Ketvirtasis – išminties ir gėrio vėjas,

Tau taip ramiai Tavąsias kojas glostys,

kad nepavargtumei, gyvenimo keliu nuėjęs,

kad nuoskaudų neliktų sielos klostėse...

 

 

Tau

 

Aš surinkčiau pievų rūką,

kad lengviau tu kelią rastum,

tą, kurs pas mane atvestų.

 

Gaivią rasą aš surinkčiau

į ąsotį – kvapnią, vėsią,

kad kely atsigaivintum.

 

Ašaras sūrias surinkčiau,

kad kely savam patirtum

kas aš tau, ir ką man reiški.

 

Akmenys giedotų giesmę

apie šventą šventą meilę,

tą, kuri mums laimę žada.

 

Meilę tą aš išdainuočiau,

tik ateik per pievų rūką

ir per šaltą šaltą rasą...

 

 

Jonas SAKALAUSKAS

 

Ketveri meilės metai

                                                 I

Vaikiškai glaudžiu, iš savo rankų nepaleidžiu  lengvai lengvai...

                                                 II

Tikiu ir pradedu pažinti...

                                                III

Čia protas ir jausmai išvien, laukimas, dar sunku...

                                                IV

Ji tampa manimi, dalis manęs, ramybėje paskendęs ir gyvenime....

 

 

Laikmečio jausmas:

 

Antika

 

Mūza, tu įkvėpei mano gyvenimą, ir skambiosios stygos,

Balsai tau dėkos, juk dabar vis naujai ir dienos aidės tau.

 

Viduramžiai

 

Obelis sužydėjo ir paukščiai

Čiulbėjo taip gražiai.

Mano paukšti, mergaite,

Leisk man saugot tave,

Ir tavo tyras akis.

 

Romantizmas

 

Už kalnų ir upių,

Girdisi daina,

Ten kas dieną būtų,

Tavo šypsena.

 

Jei aš paukščiu būčiau,

Skrisčiau visada,

Virš miškų pakilčiau,

Kad matyt tave.

 

Modernizmas

 

Srutų duobėj mano uoslė tave užuostų.

Šiukšlių duobėj ar sapne rasčiau...   

Vis tiek rasčiau, mano liga tu:

Šizofrenijos priepuolis.

Gal sapnas?

Godžiai nurengiu, rankom liečiu,

Geidulingai į tave įsilieju...

 

 

Rytas

 

 

Ramu…

Ji užpildė Savimi mano mintis,

Indą pripylė, auksinio, žėrinčio

Dienai....

 

Diena

 

Bėgimas....

Akimirkai keičiant akimirką,

Ji vis beprasmybei, inercijai

Teikė prasmės Savimi...

Įkvėpė, lėkimą keitė...

Į viršų, virš medžių,

Paukščiu pakylau...

 

Vakaras

 

Vakarėjant

Su saule leidos

Ir mano diena.

Palikau tik dalelę savęs

Jai, žavesiui jos....

 

Vidurnaktis

 

Užbūrė, prieš miegą

Liūliavo,

Sapnais pas mane atkeliavo,

Ir siuntė,

Spalvotus ir juodai baltus

Atvaizdus savo...

 

 

    ***

 

Tau, tave,

Tavimi ir

Tavęs,

Taviškai,

Tik kaip

Tu ateini,

Tavo žvilgsnis tylus,           

Tyliai užburia tavąja upe,

Tavimi uždainuoja, įtraukia, įsuka.

Taip tik tu ir gali, amžių amžius...

Tavo gyvenimas,

Tavo ošimas,

Taviškai

Taip malda

Tik tavim

Teskamba...                                                         

 

 

Vanda SAKALAUSKIENĖ

 

Daina

 

Šiandien išeisiu iš čia, jau išeisiu negrįžtamai.

Šiandien aš sau jau tapau svetima, nepažįstama.

Kelias dulkėtas po kojomis raitos, vyniojasi.

Kviečia kažkur, bet tik jau ne mane ne mane.

 

Priedainis:

 

Kur skubi,

O trumpute vasara?

Kiek žarų

Tolimų užgeso jau.

Neprabėk pamiškėm saulėtom greit.

Dar neleisk darganoms ir lietui eit.

 

Dar palik man pušynų tylumą.

Dar palik ežerų man gilumą.

Dovanok tik sparnuotą vakarą,

Skambantį kaip svajinga daina.

 

Tamsūs šešėliai ilgi man po kojomis klojasi.

Raudu žaros kruvinos pakrašty atsistojusi.

O neužslink, neužplauk, netekties tamsus debesie!

Saulės begęstančios spindulį mažą palik!

 

Priedainis:

 

Dar palik man žvaigždžių plevenimą.

Dar palik meilę ir gyvenimą.

Pasiimk tik beribį ilgesį.

Lai iškris žemei jis lietumi...

 

 

Pano fleita

 

Pavasariniam ryto danguje

Visos žvaigždės slepias.

Pražįsta meilė žiedu širdyje

Jai liepsnot įsakius.

Priimki, tu,

Į širdį ją,

Neregimą,

Negirdimą,

Kaip ašarą,

Kaip ilgesį,

Kaip žemės šypsnį  žieduose.

 

Ateina medžiai tiesiai į mane –

Ilgesingas mūsų žemės balsas.

Rasos lašelis ryto žolėje

Suspindės perlais brangiausiais.

O meilė,

Ji – versmė gili,

Paukščio giesmė

Paklydusi

Kaip ašara,

Kaip švyturys

Skausmu sužibęs kelyje.

 

Begęstančios žaros rausva skraiste

Pavargus saulė užsiklos.

Nakties juodam bekraščiam danguje

Baltaisiais žaibais

Viltis skrajos.

Paimki, tu,

Į širdį ją,

Neregimą,

Negirdimą,

Toli toli paklydusią

Baltuos svajonių laivuose...

 

 

Pūga

 

Vėl išeinu į pūgą bekraštę, –

Nerimą tą kas galėtų suprasti?

Kas išklausys ilgesingąją dainą,

Vėjas nusineša ją vis tolyn.

 

Praeityje jau ramybę palikusi,

Tarsi likimą tave pasitikusi,

Snaigių regiu paslaptingąjį šokį,

Ką jis išburs nežinia nežinia...

 

Krinta ir krinta vis baltosios snaigės,

Sniego audra mirguliuot vis nebaigia,

Kas sustabdyt, kas pritildyt galėtų,

Baltąją pūgą manojoj širdy?

 

Romansas

 

Gaivi rasa padangių, žvilgančių,

Nuplauk praėjusias dienas dulkėtas,

Pakelk pakelk į erdvių pilkumą,

Tegu pavirsta jos į šaltą lietų.

 

Jau vakarai pritvinkę ilgesio,

O putinai rausvom žarijom raudonuoja,

Nukritę lapai čeža išdžiovinti tik,

Visai ne žiedlapiai balti po kojom.

 

Nubėgsiu aš ražienom geliančiom

Per lauką gelstantį, o ten padangėj

Jau ištiesta per visus debesis

Rudens styga pilka, liūdnai taip skamba.

 

Ir tyliai rims žvaigždėta varpinė,

Tik gervių klyksmas ilgesiu pervers ją,

Jeigu šalna visus žiedus nukarpė jau,

Tai kam gi širdį, kam atversiu?

 

 

Antanas STACKEVIČIUS

 

Anykščiams

 

Čia išvydau aš margą pasaulį

Ir tekančią skaisčiąją saulę.

Čia žaliajam daržely augo rūtos

Prie upės Šventosios ir kalno Vorutos.

 

Čia užaugau Anykščių šilely,

Išbėgiojau kiekvieną kalnelį.

Sutikau čia bevaikštant Žukauską,

Begrybaujant poetą Baranauską.

 

Ir susėdom ant ritinio rąstų,

Ragavom seną vyną agrastų.

Čia paklausiau Anykščių poetą,

Kas gi tęs šilelio poemą pradėtą?

 

Ir poetas prabilo:

– Imk pušies daigą ir lyrą.

Dabinki Anykščius  kaip juvelyras.

Ir vėl skambės šilelio poemos,

Bus išspręstas poetų likimo problemos.

 

Bet aš juk gimiau prie Troškūnų,

Miškais ir meile prisotintų kūnų.

Tikroji mano upė – Žalioji Juosta,

Didžių ąžuolynų ramybės guosta.

 

 

Antanas  SVIDERSKAS

 

Pavasaris vėl sugrįžta

 

Ir vėl žiedais žibučių skleidžias

Ir greit baltuos.

Pavasaris šion žemėn eina

Ir vėl širdis dainuos.

 

Žinau: pavasaris gražiausias metų metas,

Ir nevalia jo liūdesiu dažyt,

Karusele man sukas laikas.

Tegul eiles imsiu rašyt.

 

Šiandien man lengva, gera.

Mane sveikina žali berželiai pakely.

Jie man šnabžda graudžiai:

 – Gana tau liūdesio širdy.

 

 

Širdis alkana

 

Širdis visada alkana.

Ją nuraminti gali tik daina,

Jos neapšvies mėnulio šviesa,

Ji saulės nuolatos alkana.

 

Su saule mes pradedam rytą,

Su saule į darbus mes stojam,

Laimės troškimas – stipresnis užu granitą,

Tegul širdy visada mūsų liepsnoja!

 

Saulės dienų išsiilgom,

Baltos žiemužės spalvos,

Lūpos kartos ilgesingai:

 – Daugiau tegu būna šviesos!

 

 

Jonas ŠARLAUSKAS

 

Pasišiaušusi varnos galva

 

Buvo vasara,

Paukščiai čiulbėjo,

O atėjo ruduo –

Jų balsų nebėra,

Tiktai varnos kranksėdamos skrieja

Pasišiaušus nuo vėjo galva...

 

Šunys kaukia auštant....

          (miniatiūra)

 

   Nemiga – didžiulis voras-kryžiuotis apvilko visą smegenų dangalą nykiai juodu voratinkliu ir nenurimdamas seka kiekvieną neuroną ... Tik pabandyk snūstelėti – iš karto pripuola prie vargšelio, apverpia juodu nevilties kokonu ir tarsi seselė-veteranė, preciziškai sušvirkščia porciją antimorfono... Išsekęs neuronas dar konvulsiškai pavirpina savo bejėgiškai išsiskėtusias ataugas-dendritus, bet jau amen, – šiai nakčiai nebeužmigs, tik kankinsis paralyžiuotas filosofinės autointoksikacijos nuodų-idėjų ir kliedės...

    Liūdnas, sunkus, nuobodus ir svarbiausia  – įkyrus užsiėmimas Nemiga... Jos valdovas – juodas voras, kuris  laipioja gyvu nervų voratinkliu kaip permatomomis stiklinėmis stygomis ir budriai saugo milijardus savo aukų – iškankintų, perkarusių, nuleipusių neuronų Osvencimą ...

    ... brėkšta...   Miestas keliasi. Aš guliu išsekęs, suirzęs, skauda nugulėti šonai, skauda nepailsėjusi širdis... Guliu ant nugaros, – kitaip neįmanoma... Jaučiu lyg sunkaus preso bukas smaigalys slėgtų mano saulės rezginį vis smarkiau ir smarkiau.... Kaip gyvsidabrio sunkumo skystis Gyvenimo nuovargis pasrūva iš ką tik pratrūkusios Sielos voties ir užpildo kiekvieną kūno ląstelę. Žvilgteliu į žalsvą laikrodžio ciferblatą – tai vienintelė, nors ir silpnutė moralinė parama ir paguoda...

    Be penkiolikos minučių šešios ... Nemiga ir toliau puola visu frontu. Į šipulius sutriuškina mano sielos besipriešinančius falangus. Ar atlaikysiu šitą nuožmų antpuolį dar kelias minutes? Tikriausiai, atlaikysiu, nors laiko dar labai daug iki visiškos aušros. Atrodo, kad praslinko amžinybė. Kad tik greičiau išauštų! Atsikelčiau. Baigtųsi Nemiga.

   „Be dvylikos minučių šešios valandos“, – konstatuoju net nežvilgtelėjęs į laikrodį. Už lango pasigirsta tylus šuns kaukimas. Prie jo prisijungia kiti, ir tada patikiu, koks tai kraupus kauksmas. Jis dažnai palydi klaikios nakties pabaigą, savyje talpina tiek pranašiško tragizmo. Kai kam, – ženklas apie mirtį...

   „Kas mirė šiąnakt?“

    Darosi vis šviesiau. Pagaliau visiškai išaušo. Nemiga traukiasi... Mane suima saldus miegas, ir nesvarbu, kad bunda miestas. Paskutinį kartą mano smegenyse sujuda voras. Aš likau nenugalėtas. Tačiau šunų kauksmas dar ilgai neduos sielai ramybės, įstrigęs smegenų vingiuose klausimu: „Kam šiąnakt kaukė šunys?!“

     ... o šunys kaukia kasnakt be dvylikos minučių šeštą valandą. Tada miršta mano Nemiga.

  

           

Algimantas ŠUKYS

 

Lietuvos žmonės

 

   Bučiuojasi ne tik įsimylėjusieji, bet ir kiti. Kai kurios poros išdrįsta  bučiuotis net viešose vietose. Bučinys tai nuostabi gamtos dovana. Dabar vyksta bučinių konkursai. Kaip nekeista, žiūrovai būna drovūs. Žinoma, kad meilėje nėra ribų. Kai kada bučiuojasi netgi bažnyčiose. Aistringa mergina vardu Ada dažnai lankydavosi bažnyčiose. Susipažino su berniuku. Abu įsimylėjo vienas kitą. Vėliau Ada nutarė nesidomėti meile, bet eiti į vienuolyną. Vienuolyno motinėlė  ją pagarbiai priėmė, supažindino su senbuvėmis. Vienuolės buvo malonios jos atžvilgiu. Dienos slinko pamažu. Ada prisimindavo draugą, jo meilę, jo bučinius. Draugas aplankydavo ją vienuolyne, leidus motinėlei. Ada įžadų neskubėjo duoti. Vėliau Adai sugrįžo aistra, meilė draugui, o tada ir sužieduotuvės. Dabar gyvena Vilniuje, augina dukterį. Abu yra labai laimingi. Vienuolyno motinėlė aplanko jų šeimą. Pykčio neturi jų atžvilgiu. Motinėlė sako, kad tokių atvejų būna mažai. Dievai už tai nebaudžia.

 

Dalia TARAILIENĖ

 

Don Kichotai                                                 

 

Ganosi avys, sukas malūnai,

Kur jūs, Don Kichotai,

Kur jūs, palaidūnai?

 

Už savo svajonę mokėjot kovoti,

Nematomą priešą sau pasižaboti.

Mylėti mokėjot šventai ir aistringai.

Ach, Don Kichotai, kur jūs pradingot?...

 

 

Išdavimas

 

Kodėl taip atsitiko, kad tave, brangiausią,

Mes išdavėm po prieblanda pilka.

Kodėl tyli, kai tavo kūną spardo

Baisi suįžūlėjusi minia.

 

Dar rytmečio aušroj, susikabinę

Prisiekėme po vėliava šventa,

Kad tu vienintelė esi, Tėvyne,

Ir ginti stosime tave mes visada.

 

Kai šūviai griaudėjo ir tankai baubė,

Turėjome drąsos širdim visa

Viens kitą drąsindami ir apsikabinę,

Apgint tave, išsaugoti tave.

 

Ir deklaravome  visi tą  žiaurų rytą,

Kaip didvyriai, kaip protėvių tauta,

Tėvyne, būk neišvaryta

Iš mano žemės niekad, niekada!

 

O kai prie balto stalo mus susisodinus

Tu girdei meile ir gerumo rieke atlaužta,

Kai kam ne tokių vaišių, dėmesio ne tokio stigo,

Jie nusivylė, kad per maža, šito negana.

 

Vieni paliko tavo dosnų stalą,

Išėjo grobt iš tavo podėlių.

O kai kurie palikę dar vis bandė

Pasivaišint iš likusiųjų trupinių...

 

Kodėl mes išdavėm tave, Tėvyne,

Kodėl nevertinome laisvės spindulių?

Dabar, kai pančiai prievartos susirakinę,

Mes einam klupdami, nes širdyje tamsu.

 

Įžiebki dar vilties, pasitikėjimo liepsnelę,

Kad vėl pakiltų mūs numirusi dvasia.

Parodyki teisingą, šviesų kelią,

Kuriuo mes turim eiti, – Lietuvos tauta!

 

 

Motinoms  

 

Jūs visos – Monos Lizos ir Madonos.

Jūs visos – džiaugsmo ir kančių būtybės.

Jūs – mums, išalkusiems, kaip kąsnis duonos.

Jūs – mums, ištroškusiems lyg dykumoj šaltinis.

 

Ach, motinos, jūs ir brangiausios ir švenčiausios.

Mes viską prižadam. Deja, nedaug teduodam...

Jūs mus vis tiek raminat ir globojat.

Jūs – mūs viltis ir amžina paguoda.

 

Padėka 

 

Kai suskamba varpai tolumoj,

Kai nutyla gamta, tylumoj

Aš regiu ten  toli už kalnų,

Už miškų ir už upių sraunių,

Tuos brangius, išsiilgtus namus,

Kur širdis ir siela.

Ir ramus sau dėkoju už darbus visus,

Už džiaugsmus ir dar už vargus,

Už juokus ir už ašaras,

Už žiemas ir už vasaras,

Už save ir už jus.

Toks didis Dangus!

 

 

Pienė, piligrimo gėlelė 

 

Žiedelis skleidžias, saulės auksą žeria,

Bitutė prie jo glaudžias, saldųjį nektarą geria.

Praeivio akį džiugina kiekvieną rytą,

Sudėjęs Dievui meilės grožio maldą nerašytą.

 

Koks trumpas pienės žiedo išlikimas.

Bet štai, žiūrėk, ir vėl koks sutapimas,

Švelnumas ir lengvumas akį traukia,

Tarsi visiems pasako, kas toliau mūs laukia.

 

Papūtęs vėjas pakelia pūkelį,

Ir neša jį tolyn į svečią šalį...

Kur dingo grožis ir spalva neišsakyta,

Kodėl bitutė lanko jau žiedelį kitą?

 

Pasaulyj šiam visi mes turim savo pradžią,

Jaunystę, grožį, laimę gan nemažą.

Bet vakarop saulutei einant jau ilsėtis,

Mes turime žinot, kur reiks mums pasidėti.

 

Ir atsisukę į lemtingą savo dalią,

Mes pamatysim amžinybės šviesų kelią.

Kai Dievas, kaip pūkelį pienės pakylės

Ir į savus šviesos namus lydės.

 

 

Lida TAMULEVIČIENĖ

 

Atgimimas

 

Naktimis, kai nustoja lyti lietus,

Kai pakvimpa žole ir pražydusiom ievom,

Išeini pažiūrėt kaip išblyškęs, tylus

Brenda mėnuo per miegančias pievas.

Išeini ir junti, ne tavy, praeity

Liko tamsūs pilkieji šešėliai,

Liko tavo žvaigždė taip toli, taip toli,

Ji spindėjo ir buvo šalta tartum vėjas.

O dabar, kai tylu, kai ramybė aplink,

Žaluma kaip upeliai per širdį.

Kaip tai nendrei ties vandeniu noris palinkt

Ir iš naujo gyvenimui gimti.

 

 

Laukimas

 

Kai žolė peraugs per širdį,

Nebesuprasiu aš:

Iš žemės tu ar iš dangaus?

Tiktai norėsiu gerumu tave pagirdyt,

Pagirdyti ir tuos, kurie be galo šito lauks.

Lauks akimis ant rankų, sunertų parimę,

Lauks naktimis be žiburio lange,

Žali laukai tiktai kuždės nurimę:

Ar verta laukimu įprasminti save?

 

 

Odė balsui

 

Tas balsas saldus lyg nektaras.

Tas balsas saldus kaip medus.

Kalbėki kalbėk man į ausį

Už prarastus mūsų metus.

Tas balsas toks pilnas ramybės,

Tas balsas toks pilnas šviesos.

Norėčiau labai prisiminti,

Koks būna paliestas aistros.

 

 

                 ***

 

Širdis lyg paukštė, pakirptais sparnais,

Per sunki žemė jai po kojom,

Padangė nepasiekiama.

Ir lesa paukštis savo ašaras,

Ir gieda gražiausią giesmę Gyvenimą.

 

 

               ***

 

Tas žodis toksai išskaudėtas,

Tas žodis tarsi žarija,

Nors šitiek ilgai ištylėtas

Vistiek pasiliks manyje.

O norisi jį išsakyti,

Išrėkti išbėgus laukuos,

Ir norisi jį pamatyti

Tavųjų akių spinduliuos.

 

 

  

 

PANAUDOTA LITERATŪRA

 

KURTINAITIS, Albinas. Baltasis žodis. Alytus : Angelų sargų bažnyčios religinės bendruomenės leidykla, 1993, p.133. ISBN 99986-463-03-3.

 Lietuvos spaudos statistika. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centras:

    ISSN 1392-2238:

       2002. – 2003, p. 51-52.  ISBN9955-541-17-2;

       2003. – 2004, p. 46-47. ISBN 9955-541-33-4.

 

 Žodžiai antro viršelio gale

Mano baltasis žirge,

tu buvai ištikimas

devynis amžius.

Tu buvai gainiojamas,

bet likai eiklus.

Tu buvai kapojamas,

bet likai  tylus.

Tu neišsigandai ir nepaklydai

likęs be raitelio.

Tu esi stiprus ir vertas.

Aš sodinu ant tavęs Žilviną

su pakeltu kalaviju virš galvos,

kurio pasaulis dar nepažįsta.

Aš sėjėjas ir pjovėjas,

nes pažįstų nebūti.

Ištrauka iš  „Baltoji gelmė“

Albinas Kurtinaitis tautotyrininkas, kilęs iš Pajevonio kaimo

 

       2006 metai     

 

PILAITĖS GIESMININKAI

Vilniaus Pilaitės gyventojų kūryba

 

3

 

 

 

 

 Pilaitės „Poezijos pavasaris’2006“ skiriamas  karžygės už  lietuvių ir lenkų laisvę Emilijos Pliaterytės 200-osioms gimimo metinėms

 

 

 

 

 

Leidykla SAVO

Vilnius 2006

 

 

UDK  888.2-1

              Pi 58

 

 

 

Renginio rėmėja Vilniaus savivaldybė

 

Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

 

 

Sudarė Angelė Šarlauskienė

 

 

                                                                     © Pilaitės bendruomenė, 2006

                                                    © Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 20046

                                                                       © Viršelis, iliustracijos Karolina Biekšaitė-Jezerska,  2006

                                    © Pilaitės bendruomenė, 2006

 

 

PRATARMĖ

 

 Prasidėjus sukilimui, E. Pliaterytei teko Žanos d’Ark vaidmuo. 1831 metų pavasarį ji trumpai nusikirpo plaukus, užsivilko vyriškus drabužius ir stojo varguolių būrio priešakyje.
Sukilėliams nepavyko laimėti. Po pralaimėjimo sekė represijos, mirtys ir tremtys į atšiaurius Rusijos imperijos pakraščius. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, sustiprinta cenzūra, uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams. Tačiau lietuvių ir lenkų sukilimas nepraėjo be pėdsakų. Jis buvo stimulas siekti politinės laisvės, šviesesnio gyvenimo ateityje. Sukilimas paspartino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervencijai į Belgiją ir Prancūziją. Pastarosios valstybės buvo apimtos revoliucijos. 1830-1831 metų sukilimo estafetę Lietuvoje perėmė 1863 metų sukilėliai, 1918-ųjų Nepriklausomybės kovų savanoriai, 1941-ųjų birželio sukilėliai, 1944-1953 metų laisvės gynėjai ir 1988-1990 metų Sąjūdžio dalyviai.
Galiausiai lietuvių tauta įveikė savo klastingą priešą – imperialistinę Rusiją. Lietuvos žmonės, iškovoję ilgai lauktą pergalę, nežinojo, jog priešakyje teks susidurti su rimtesniu priešu, – saviškiais, kuriems, pajutus turto ir valdžios suteikiamą stipresniojo teisę, demokratiniai iškovojimai ir visų gerovė – tušti žodžiai.
 Pilaitės bendruomenės credo. Apginti sunkiai iškovotą tautinę ir politinę laisvę gali pilietiškai susitelkusi bendruomenė. Tinkamas pilietiškumo supratimas turėtų tapti veiksmingiausiu ginklu kovojant su šiuolaikiškos visuomenės kūrimo piktžaizdėmis. Pilaitės bendruomenė, norėdama prisijungti prie E. Pliaterytės 200-ųjų gimimo metinių paminėjimo, bei siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į būtinybę stiprinti pilietiškumą tarpe įvairiausių sluoksnių, o ypač jaunimo, 2006 metų Poezijos pavasario šventę skiria šios kovotojos nemariam žygdarbiui prisiminti. Ta proga leidinyje vietoje epigrafo pasirinkti net du E. Pliaterytei skirti eilėraščiai. Tai Vandos Sakalauskienės, tylios ir darbščios demokratinių iškovojimų įtvirtinimo mūsų krašte bitelės, ir   Dalios Tarailienės, aktyvios visuomenės veikėjos, eilės. Pirmasis eilėraštis lyg iššūkis apsnūdusiam pilietiškumui Lietuvoje žadinti. Kaip niekada šių metu leidinyje daug eilių, skirtų Tėvynei Lietuvai ir kovotojams už  jos laisvę.

    Moksleivių ir mokytojų kūryba. Kiek liūdnoka, nes pastebimas jaunesniųjų Pilaitės  gyventojų atsitraukimas nuo mūzų. Manoma, viena priežasčių gali būti dažnas buvimas prie kompiuterio. Viliamės, kad mūzoms pavyks atitraukti moksleivius nuo per dažno panirimo po virtualiąją realybę ir  jie patyrę jų teikiamą poetinio įkvėpimo palaimą mus pradžiugins gausesne kūryba ateityje nei dabar. Dėkingi jauniesiems mūzų draugams, kurie pateikė eilių ir miniatiūrų šių metų rinkiniui.

Nemažai eilių yra sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Toliau skelbiame jų kūrybą.

Pilaitės giesmininkų gretas papildė šios mokyklos mokinės: sesės: pirmokė Augustė  ir  antrokė Gabrielė Račkovskytės.  Jos – pačios jauniausios iš  kūrėjų.

     Tęsiame Pilaitės vidurinės mokyklos muzikos mokytojos Svetlanos Kirkilienės eilių pristatymą.

     Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokinius skatina kurti čia įsikūrusio jaunųjų rašytojų klubo vadovė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Elena Palubinskienė. Kūrybingiausi aštuntokai: Laura Bajorskytė,  Akvilė Girzijauskaitė, Mantas Galeckas, Justina Juodytė, Kamilė Lapkaitė, Melita Pupšaitė, Marius Samulėnas, Kristina Uscilaitė. Visi jie, išskyrus K. Uscilaitę,  debiutantai.

     Martyno Mažvydo vidurinės  mokyklos Jaunučių choro dainorėlius ir toliau eiliuoti skatina choro vadovė, mokytoja ekspertė Alė Vilutienė. Debiutuoja  ketvirtokas Andrius Naginė ir sesutės: Gabrielė, penktokė, ir Kotryna, trečiokė, Šlėgutės.

     Suaugusių kūryba. Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“  autoriai  savo eiles yra publikavę krašto spaudoje ar  paskleidę atskirais leidiniais. Eilėraščių rinkinius yra išleidę Antanas Sviderskas ir Ingrida Čepatienė. Tęsiame jų kūrybos pristatymą. Pirmąją eilėraščių  knygelę išleisti yra parengusi  Dalia Tarailienė germanistė ir visuomenės veikėja.  Ji eiles rašyti pradėjo studijuodama Vilniaus universitete. Jos buvo  skelbtos įvairiuose leidiniuose (,,Jaunimo gretos“, ,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“, „ Respublika“).  Tęsiame jos kūrybos pristatymą.

    Į Pilaitės kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska, kuri eiles rašė ir tremtyje,  ir svečioje šalyje.  Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių pakaktų atskiram rinkiniui išleisti, persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina BiekšaitėJezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji  ir toliau pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais prierašais. Jos darbai, kaip ir pernai metais,  pasirinkti  ir  šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms.

    Tęsiamas  lituanistės ir teisininkės Ritos Minikauskaitės, kuri  eiliuoti pradėjo vyresnėse mokyklos klasėse, kūrybos pristatymas. Eiles yra spausdinę žurnalai ,,Moksleivis“, „ Nemunas “, taip pat jos skelbtos „ Poezijos pavasario“ almanachuose.

     Iš vaikystės eiles rašo Vanda Pipirienė. Jos kūryba spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje. Vandos Pipirienės eilėraščių pakanka atskirai knygelei išleisti.

     Tęsiame pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių pristatymą.

     Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos kūrybos pristatymą.

   Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės eilių, kurias ji kūrė besimokydama vidurinėje mokykloje, skrynelė.

   Šiam rinkiniui savo kūrybą pateikė ir Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė, kuri yra Poezijos pavasario šventės Pilaitės miške įkvėpėja.

    Tęsiame tiksliųjų mokslų daktaro Jonas Šarlausko, buvusio Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado“,  nario kūrybą.

 Toliau  pateikiamos Pilaitėje gyvenančios  ir lenkų kalba kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul  įžvalgos apie  mūsų gyvenimo trapumą ir nepakartojamas akimirkas.

   Tęsiame rusų kalba rašančio aukštesniojo statybų specialisto Stepo Gadliausko kūrybos pristatymą.  Rusų kalba kuriančių eiles papildė Marina Šimoliūnas, gimusi Tombove (Rusija).

    Tęsiame bardų (bardas pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas) eilių pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus eilėms muziką be jo kuria ir profesionalai. Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė   taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus muzikas. Rasa Dykinaitė, studijavusi lituanistiką, o dabar kinologė, nuo mokyklos suolo rašo eiles bei pati joms kuria muziką, pati ir dainuoja draugams.

    Leidiniui eilėraščių atrinko žurnalistas, keleto romanų autorius Algirdas Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.

     Į leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai. Jų tarpe eilėraštis skirtas Emilijai Pliaterytei.

    Malonu, kad Pilaitės seniūno pavaduotojas, inžinierius, aktyvus folkloristas, kultūrinių ir sportinių renginių entuziastas, išdrįso pasidalinti savo eiliuotais širdies proveržiais.

   Tęsiame garbaus amžiaus, neblėstančio fizinio stiprumo, žinomo sveikuolio Pilaitėje ir visoje Lietuvoje Jono Kazlausko, kuris priklauso  „Sveikuolių klubui“, įleidusiam gilias šaknis Pilaitėje „Gilužio“  pavadinimu, kūrybą. Tai himno žodžiai  šiam  klubui.

   Tęsiame  Mindaugo Bernatonio, gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant, kūrybą. 

    Pirmą kartą skelbiamos Silvijos Kraučiūnaitės eilės, kurias pradėjo rašyti būdama trečioje klasėje. Retsykiais Silvija  vieną kitą eilėraštį pateikia Eld slapyvardžiu internete, puslapyje www. rašyk.lt.

        Savo kūrybą leidiniui pirmą kartą  perdavė Elena Sakalauskaitė nepriklausoma menininkė, dirbanti vizualinio meno srityje.  Ji pradėjo rašyti vaikystėje. Pastaruoju metu nepraleidžia progos dalyvauti literatūriniuose renginiuose: įvairiausiuose skaitymuose, vakaronėse. Elena Sakalauskaitė savo kūrybą dažnai pristato ir kitokiuose renginiuose, tokiuose kaip  „Jaunųjų literatų ir dailininkų debiutas Šeteniuose 2003“ ir panašiai.

   Asta Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto antro kurso studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo kurti nuo paauglystės. Asta Bagdžiūnaitė dar nėra viešai pristačiusi  savo eilių.

    Indrė Danilevičiūtė medikė, šiemet baigianti socialinės psichologijos magistratūros studijas Mykolo Remerio universitete, pradėjo eiles rašyti  mokyklos suole. Anksčiau savo kūrybos nėra skelbusi.

    Pateikiame Pilaitėje paskutiniuosius gyvenimo metus leidusio šviesios atminties Povilo Ratkevičiaus, žemdirbio, patyrusio sunkią  našlaičio dalią Tarpukario Lietuvoje ir nešusio nelengvą kolūkiečio naštą sovietmečiu,   kūrybą. Jis mėgo po darbo pats sau rašyti eilėraščius, kurių nesaugojo,  išskyrus tuos,   kuriuos išspausdino rajoninis laikraštis „Aukinė varpa“. Leidiniui pasirinkti eilėraščiai iš 1952 metų kūrybos.

    Stasiui Kuodzevičiui, gimusiam  Trakų  rajone, nuo mažumės linkusiam prie lietuvių kalbos ir literatūros, teko politinio kalinio dalia. 1946 metų vasarą buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į 25 metų katorgą Vorkutoje. Beveik 10 metų  jam teko studijuoti ,,marksizmą-leninizmą“ anglies kasyklose. 1998 metais sugrįžo į Lietuvą. Dabar gyvena Lentvaryje. Išsaugota kūryba perduota į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą.  Iš šio palikimo 1990 metais „Tremtinio Lietuva“  išspausdino 3 eilėraščius. Stasys Kuodzevičius  yra paskelbęs eilių  Trakų rajono laikraštyje ,,Galvė“. Šiuo metu  vis dar rašo eiles, verčia iš rusų į lietuvių kalbą  A.Puškiną,  M.Lermontovą. Pilaitėje lankosi  pas čia įsikūrusio  jaunesnio sūnaus šeimą.

     Pristatome tremtinių sūnaus Stanislovo Jakimavičiaus,  darbo saugos  specialisto iš Naujosios Vilnios, palaikančio kilnius Pilaitės gyventojų kokybiškesnio gyvenimo siekius   kovoti už galutinai nesuurbanizuoto ir kuo natūralesnio kraštovaizdžio išsaugojimą šalia gyvenamojo būsto, eilėraščius. Stanislovas Jakimavičius kuria nuo ankstyvos jaunystės. Savo kūrybą yra ne kartą pristatęs ne viename bendraminčių susibūrime, taip pat ir Poezijos pavasarių vakarėliuose.

 

                                                                           ***

 

   Dėkojame visiems atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą „Pilaitės giesmininkų“ trečiam leidiniui. Viliamės ir ateityje sulaukti Jūsų kūrybos. Ieškosime rėmėjų jai išleisti. Būsime ir ateityje dėkingi girininkui Vytautui ir jo žmonai architektei Živilei  Dabriškams,  už galimybę susirinkti vieną iš žydinčio gegužio dienų prie jų namų, kur Poezijos paukštė išskleidžia savo  sparnus puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.

 

                                            dr. Angelė Šarlauskienė, Pilaitės  bendruomenės kronikininkė

 

 

Vietoj epigrafo

 

Emilijai

 

Emilija, mergaite, vėjuje besiplaikstančiais plaukais,

Kario rūbais ir angelo veidu.

Kokia įkvepianti tavo narsa!?

O kad galėtum, įveikus porą šimtmečių,

Vėl stoti čia, tarp mūsų, kovai su nauja imperija,

Ginkluota ne kardais ir ne patrankom,

O tik nepasotinamu goduliu, akla nauda ir beribiu cinizmu?

Jos pajėgos tyko visur.

Iššoka žviegiančiom reklamom ir kurtinančiais decibelais primityvaus ritmo,

Murkdo besaikio vartojimo ir dirbtinių malonumų liūne.

Šioje imperijoje nebėra nieko gražaus ir švento.

Prajok, Emilija, per mūsų miestą,

Tarp daugybės sugrūstų purvinų automobilių,

Ant savo ristūno žirgo.

Tegul pamato visi, kokios grakščios linijos tavo kūno,

Pridengto pilkais kario rūbais.

Tegul nustėrsta iš pavydo šimtai šiuolaikių barbių,

Agresyviai demonstruojančių iki koktumo įgrisusį savo kūno nuogumą.

Pajodinėk po mūsų girias, užverstas šiukšlėmis,

Suraižytas nesibaigiančių kirtimų baisingomis plynėmis.

Pažiūrėk, jau brangia mediena paversti šventi protėvių ąžuolynai.

O čia pat už ežero, šalia miesto, visas laukas jaunų pušaičių,

Kritusių nelygioj kovoj su nepasotinama godulio imperija.

Jos neturėjo jokio ginklo, tik jaunų spygliukų švelnią žalumą.

Tokios pat jaunos ir gražios kaip ir tu,

Liko gulėti plyname lauke, į stagarus pavirtusios.

Jų žalio smaragdo kasų vainikai nugelto,

Ir niekas nebandė jų puošti, kaip tos eglaitės iš Anderseno pasakos.

Emilija, mergaite angelo veidu ir pilkais kario rūbais,

Narsioji karžyge, ar dar neatėjo valanda mums sukilti?!

Rink pulkus po visą Lietuvą!

Ir ne tik Dusetose, Ukmergėje ar prie Vilniaus!

Pastatyk į sargybą šimtamečius ąžuolus!

Nepamiršk ir to šimto vilkų,

Galbūt dar išlikusių, o gal tik šiaip priskaičiuotų!

Telk pajėgas nuo Labanoro iki Belovežo girių,

Visą žaliąją kariuomenę!

Tegul tau padeda ir dangaus paukščiai,

Nes jie darosi nebepatogūs tiems, kurie nusipelnė gyventi geriau!

Tegul skaidriuose mūsų ežerų vandenyse atsispindi

Ne gremėzdiškos naujalietuvių pilaitės,

O aukštaūgės liemeningos pušys!

Tegul mūsų girios būna šventos

Kaip prieš tūkstantį metų,

Kaip prieš šimtą,

Kaip per amžius!

Vesk pulkus, Emilija!

Vesk!

 

           Vanda SAKALAUSKIENĖ

 

 

 

Emilijai Pliaterytei

 

 

Žavi, kaip pavasario rytas,

Paslaptinga kaip sakmė sena,

Ant nerimstančio juodbėrio žirgo

Bajoraitė tai skraido jauna.

 

Ji suras neturtingam paguodą,

Ji našlaitį priglaus prie širdies.

Skambią protėvių dainą dainuotą,

Ji užtrauks, kad laukai net skambės.

 

O labiausiai širdis jos nerimo

Dėl Tėvynės ir jos sopulių.

Tad į mirtiną kovą pakilo,

Kad gyventi nebūt taip klaiku.

 

Ar šią gležną rankelę kas matė

Su iškeltu kardu virš galvos?

Ar galėjo kas nors patikėti,

Kad jinai greta vyrų kovos?

 

Kad jos balsas padrąsins ne vieną,

Jau patyrusį karo ugnies?

Sukilimui sustos jie kaip siena,

Vedini meilės, ryžto, vilties?

 

Ach, jaunute, graži bajoraite,

Kur ramunių vainikai žali,

Kur svajonės mergautinės sklaidos,

Ir rateliai, kur šokti naktyj...

 

Išsirinkusi didvyrių kelią

Išėjai tu šaltojoj naktyj,

Priešui atpildo valandą skelbti,

Nešti laisvės gimtojoj šalyj.

 

Ir švelni, garbanota galvelė,

Ne pūkų patalėliuos ilsės.

Ilgą, sunkų kovotojo kelią

Pliaterytė pilnai ištesės.

 

Krinta snaigės ant degančių skruostų,

Linksta keliai, artėja naktis.

Jau negirdi miškai josios juoko.

Ant sparnų sklendžia tyliai mirtis.

 

Dalia TARAILIENĖ

 

 

 

 

MOKSLEIVIŲ IR MOKYTOJŲ KŪRYBA

 

 

 

 

Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ (Pilaitės vid. Mokyklos absolventė)

 

Angeliškais lietaus sparnais

Apgaubta aksioma, –

Ir pasaulis šiandien

Toks liūdnai monotoniškas...

Bet štai, Baimės gatve

Tuoj nubėgs melancholija,

Ir aš pažvelgsiu Tau į akis

Su išdidžia ironija.

Tu vėl patikėsi Hermiu,

Kaukėtu, įvaizdžiu Eroto.

Bet kas tau atsitiks tuomet,

Kai dienai pragiedrėjus,

Dar kartą nebūtin dings

Angeliškais lietaus sparnais

Apgaubta aksioma?!

 

 

***

 

Geltonų lapų išmarginta medžių alėja,

Už nugaros alsuojantis šaltas ruduo,

Ir vėjas, ritmiškai skraidantis iš šiaurės į rytus,

Mano sielą sustingdė, ją pavertęs ledu.

 

Einu alėja, lapais nuberta nuo vėjo,

Ir margas kilimas po  mano kojomis.

Nenoriu ten grįžti, kur dabar vasarėja,

Kur šypsosi medžių lapai žali.

 

Man patinka šio vėjo alsavimas šaltas,

Pavertimas ledais visko, kas jo kely.

Aš nenoriu sugrįžti, kur dabar vasarėja:

Kur šypsosi medžių lapai žali.

 

Kas yra žmogus

Žmogus – interpretuotas atspindys,

Mėnulio, verkiančio opalo žiedais,

Ir liūdinčio dėl greitai

Ateisiančio ryto.

 

Žmogus – interpretuotas atspindys,

Aušros, verkiančios sidabro rasa,

Ir liūdinčios dėl greitai

Žengiančio vakaro.

 

Žmogus – interpretuotas atspindys,

Dangaus, verkiančio kalnų kristalais,

Ir apsiniaukusio dėl greitai

Artėjančios audros.

 

Žmogus –  interpretuotas atspindys,

Gamtos, verkiančios netekus sielos,

Ir liūdinčios dėl greitai

Nykstančio trapaus Tavęs.

 

 

Laura BOJARSKYTĖ (8 klasė)

 

 

Pirmasis bučinys                        

 

           Ji sėdėjo ir laukė. Takeliu, nuklotu rudeniniais lapais, artėjo Jis. Prisėdęs šalia, paėmė Jos ranką ir švelniai suspaudė. Abu tylėjo. Ji dievino tylą ir dievino Jį. Tą, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje.  Pro medžių šakas juos stebėjo nuostabi pilnatis. ,,Ar galiu tave apkabinti?“ – išgirdo. Jie stovėjo apsikabinę, negalvodami apie nieką. Jis suprato Ją be žodžių, o Ji suprato Jį... Laikas bėgo nepastebimai. Kai mergaitė padėjo galvą ant Jo peties, netrukus išgirdo  nedrąsų klausimą: ,,Ar galiu tave pabučiuoti?“  Jų lūpos susiglaudė pirmam bučiniui – nepaprastai saldžiam ir romantiškam... Pamažu aplinkui viskas išnyko, ir  šiame pasauly liko tik dviese.  Jie ir .... nuostabi pilnatis.

 

 

Aušra BUČYTĖ (Pilaitės vid. mokyklos absolventė)

 

Patriotas

 

Į karą išjojo,

Ir žmonės jam mojo.

Mergaitė mylėjo,

Neišleisti norėjo.

 

Vargai ten jo laukė,

Tėvynė jį šaukė,

Tėvynė jį kvietė,

Gimtinę gint liepė.

 

Kare jisai buvo,

Žmonių daug ten žuvo,

Bet mūšį laimėjo

Ir švęsti galėjo.

 

Norėjo sugrįžti,

Gimtinę matyti

Ir vėl išvažiuoti,

Priešus šturmuoti.

 

Svajonė patiko,

Bet neišsipildžiusi liko.

Mūšis vėl buvo,

Kareivis tas žuvo.

 

Liūdėjo mergelė,

Patrioto žmonelė.

Verkė gimtinė,

Kareivio tėvynė.

 

Kūno nerado,

To, kuris gyvybę prarado.

Gėlių nebuvo,

Ant kapo to, kuris žuvo.

 

 

Vilnius

 

Kur Neris didingoji teka,

Kalnas stovi iškilęs aukštai.

Trys kryžiai ant jo tartum šneka

Kokį Vilnių jie mato iš aukštai.

 

Jie sako, kad į kairę nuo kalno

Pilis stovi iš Gedimino laikų.

Pastatyta ji, kaip visi mano,

Jau neatmenamų mūs kartų.

 

Toliau didingai iškilę

Paminklai kunigaikščiams garsiems.

Prie jų valdovų rūmai vis dar mirę

Ir Katedra glaudžias išvien.

 

O už jos eina gatvė Didžioji,

Apstatyta labai jau gražiai.

Istorijų daug matė Senoji, –

Gedimino prospektu vadinas jinai.

 

Na, o dešinėj už trijų kryžių,

Matos rotušė, gatvė Pilies.

Bastėja dar stovi ir daug bažnyčių,

Universitetas, prezidentūra šalies.

 

Dešiniau truputį yra miškas, pušynai,

Aplink kalną tolyn namų visuma.

Dar matos televizijos bokštas, parkai, –

Ir visa tai Vilniaus panorama.

 

Akvilė GIRZIJAUSKAITĖ (8 klasė)

 

Eik!

 

   Bėgu bėgu ir nieko aplink nematau. Vis greičiau ir greičiau. Miesto vaizdai, žmonių veidą lekia pro akis nepalikdami pėdsako galvoje. Staiga krintu... Krisdavau ir anksčiau, bet greit pakildavau. Šįkart neberandu jėgų atsistoti. Atsigręžiu atgal, gal bus lengviau atsitiesti, bet darosi tik  sunkiau. Visai nebeturiu jėgų. Bandau įveikti save ir stojuos ant kojų. Tyliai šnibždu: ,,Eik!“ Kai man pavyksta, suprantu, jog užtenka kartais tik eiti, nebūtina bėgti ir stengtis pralenkti save...           

 

                                  

Širdis

 

   Pavasaris. Bet tik kalendorinis. Už lango dar šlapia, purvinas sniegas nuklojęs gatvių pakraščius. Dangus pilkas, niūrus ir nenustodamas drebia žemėn šlapią sniegą, kuris nukritęs iškart tirpsta.

   Ji sėdi prie lango ir bereikšmėmis, nieko nematančiomis akimis, žvelgia į pilką pasaulį anapus stiklo. Tylu. Taip tylu, kad gali girdėti savo širdies dūžius. Iš keisto sapno pabunda tik tada, kai išgirsta dar vieną širdį, plakančią šalia. Į žemę sugrįžta pavasaris...

 

 

 Mantas GALECKAS (8 klasė)

 

Ar verta ko nors laukti?

 

   Visą savo gyvenimą ko nors laukiu. Laukiu Kalėdų, laukiu gimimo dienos, atostogų... Laukiu, kol iš kelionės grįš tėvai ir parveš dovanų... Bet kažkodėl tik šiandien pirmąkart susimąstau – juk ir iš manęs kiti kažko tikisi. Mama laukia, kad padėčiau parnešti pirkinius, kad, jai grįžus namo, ant stalo garuotų vakarienė... Seneliai laukia, kad juos aplankyčiau... Tad ar verta ko nors laukti ir tikėtis sulaukti, kai pats nė piršto nepajudini?

 

Justina JUODYTĖ (8 klasė)

 

Širdis

 

    Šiąnakt nemiegojau visai. Sėdėjau prie sunkiai sergančios tetos. Liga sunki, progresuoja. Greitoji buvo atvažiavusi kelis kartus... Dabar teta miega, o aš sėdžiu šalia, šnibždu jai, kad pasveiks, viskas bus gerai... Bet širdis kažko nerimsta. Laikau tetos ranką ir matau, kaip keičiasi ligonės veidas, kaip jį užlieja ramuma, švelnumas, palaima... Tik kodėl mano širdy vis siaučia audra ir ilgesys?

 

Kamilė LAPKAITĖ (8 klasė)

 

Kur tavęs laukia...

     

        Eik!

Senukas pajunta, kaip jo sūnus išspiria jį į šaltą sausio rytą. Įsikniaubęs į purų

sniegą, žmogus dar ilgai negali pajudėti. Pagaliau atsistojęs drebančiom kojom ima slinkti miško link.

      – Eik! – taip ošia aukštos pušys. ,, Eik!“ – tyliai šnabžda nuo ašarų šlapias anūkėlės veidas. Aplink tylu, ramu, tik vėjo stūgavimas neleidžia pamiršti, kad namuose nebelaukia židinys ir mylimų žmonių juokas.

   – Eik! – tyliai dainuodama senuką glosto žiemos ranka. Užklojusi sniego patalais,

dar ilgai šnabžda: ,,Eik ten, kur tavęs laukia...“

 

Svetlana KIRKILIENĖ (mokytoja)

Šiandien aš renkuosi Bachą:

Aš nenoriu ignoruot kitų.

Aš renkuosi jo tokatą,

Kur sušunkama visu balsu.

Pirštai laksto lyg pašėlę,

Bet širdis vis vien pirma.

Trumpo džiaugsmo valandėlę

Neišduok manęs, styga.

Tas painių garsų katarsis

Ves mane iš sutemos...

Šiandien aš renkuosi Bachą

Iš beribės vienumos.

 

Andrius NAGINĖ

 

Debesėlis

 

Plaukia debesėlis naktį,

Ir užmigt negali.

Jo akelėse

Spindi raibosios žvaigždelės.

 

Kužda vėjas tyliai

Apie plačią erdvę.

Jau užsnūdo debesėlis

Ir sapnuoja saulę.

 

 

Pavasaris

 

Jau pavasaris atėjo.

Paukščiai grįžta iš pietų.

Ir čiurlena vėl upeliai.

Visur žalia ir gražu.

 

Šildo jau aukštai saulutė

Virš kalnų ir debesų.

Ir vaikams taip gera būti

Laukuose, kur daug gėlių.

 

 

Ruduo

 

Vasarėlė jau praėjo,

Visi vaikai mokyklon sugūžėjo,

Medžiai spalvomis nušvito,

Paukščiai vėl tolyn išskrido.

 

Koks smagus mėnuo atėjo –

viskas švyti, spindi.

Gaila bus, kai jis išeis

Ir spalvų jau nebebus...

 

 Vasara

 

Vasara – linksmas metas,

Atostogos, linksmybės,

Vasarą džiaugiasi neretas –

Pramogų visos galybės.

 

Net per vasarą įmanoma

Ko nors išmokt naudinga,

Kaip ir kas gamtoj daroma –

Juk mūs gamta žavinga!

 

Žiema

 

Kai baigias šiltos dienos,

Kai medžiai numeta lapus,

Dangus išmėto baltas kruopeles,

Ir sniegu papuošia medžius.

 

Langus išrašo baltos gėlės,

Ir upės dengiasi storu ledu,

Take užšąla raganaitės pėdos,

Juoda kepurė puošiasi šerkšnu...

 

 

Melita PUPŠAITĖ (8 klasė)

 

Laukimas

 

   Žiema. Lauke šalta ir nyku. Sėdžiu namuose. Ilgesingai žiūriu pro langą ir laukiu. Laukiu, laukiu ir laukiu... Kada pagaliau baigsis žiema ir ateis vasara? Aš taip jos pasiilgau. Savo vasaros nuostabiu vardu – Lina.

 

Augustė RAČKOVSKYTĖ (1 klasė)

Žaidimai miško aikštelėje

Rytas aušta nuostabus,

Jau saulutė kelia mus,

Pažiūrėkit kas nematę,

Vaikai į miškų lekia

Draugus visus sukvietę.

Kas miške per grožis matos?

Kas supasi sūpynėse,

Kas laipioja laipynėse,

Kas žaidžia sau kvadratą,

Kas futbolą ar vadą.

Už medžio aš slepiuosi

Ir tyliai juos stebiu,

O jiems arčiau priėjus,

Pabėgti suskumbu.

 

Gabrielė RAČKOVSKYTĖ (2 klasė)

Margučiai

 

Mes seniai mamytės klausėm:

,,Ar jau greit margučius daušim? “,

O dabar jau just pradėjom,

Kad Velykos priartėjo.

 

Rieda rieda mūs margučiai,

Sustabdyti nebegalim,

Klega, džiaugiasi vaikučiai

Su mamytėm ir tėveliais.

 

Gal sukursiu kitų kartą,

Apie tai dainelę skambią,

O dabar atia tariu

Ir eilėraštį baigiu.

 

 

 

Virginija RUTKAUSKAITĖ  (Pilaitės vid. mokyklos absolventė)

 

Aš tik basas vaikas

Šaltame žvaigždžių kelyje...

Aš tik vienišas paukštis,

Iškleidęs sparnus ir negalintis skristi.

Aš tik snaigė  beprasmė, šalta,

Praradusi viltį, tikėjimą..., viską...

nereikšminga tamsa nakties gelmėse...

tai niekas!

Bet nušvis saulė ir vėl pasirodysiu

Su gailiąja rasa....

Beprasmė ir šalta...

 

 

***

 

Vieniša lyg miręs kapas,

Lyg lėlė berankė be  jausmų...

Draskantis krūtinėj skausmas...

klajoklė tarp pilkų žvaigždžių.

Aš blaškausi it šešėlio siela nemari,

Upėm ašarų sūrių braidau,

Vienumoj blankioj ir pasaulio pakrašty

Savo sielą nykstančią laikau.

Mirštančios vilties ir meilės šalyje

Iš sudegintų vilčių

Pastatysiu rūmus danguje.

klajoklė tarp pilkų žvaigždžių...

                              

Marius SAMULĖNAS (8 klasė)

 

Žvaigždė

 

 

    Nuo vaikystės bijau tamsos. Nežinau kodėl, bet bijau. Naktimis negaliu užmigti, nes rodosi, kad tuoj iš nakties tamsos iššoks pabaisa ir nuskriaus mane. Ir taip kiekvieną naktį.

   Štai ir dabar. Žvelgiu į tamsą ir matau pabaisos siluetą. Staiga danguje kažkas ryškiai sušvinta, ir pabaisa ištirpsta. Pažvelgiu pro langą ir pamatau ryškų ryškų tašką. Jis apšviečia visą dangų, ir baimė išgaruoja. Ačiū tau, žvaigžde...

 

Gabrielė ŠLĖGUTĖ (5 klasė)

 ir Kotryna ŠLĖGUTĖ (3 klasė)

 

Gėlės

 

 

Štai gražuolės baltos gėlės,

Va ir margos plazdanėlės.

Štai išsiskleidė žiedukai,

Ir rasoti pumpuriukai.

 

Ramunėlė kultūringa,

Rožė baisiai išdidinga.

Žibuoklėlė mėlynkasė,

Katilėlis pasikasė.

 

Visos gėlės ypatingos!

Visos gražios ir laimingos!

 

 

Kristina USCILAITĖ (8 klasė)

 

 

Pavasaris

 

Ant sapno atskridęs pavasaris

Atmerkė žibuoklėm akis.

Ir meilė pragydo nedrąsiai –

Mažytis švelnus vieversys.

 

Ak, saulė linksmai apipynė

Vėl medžių šakas spinduliais,

Ir džiaugsmas užliejo krūtinę

Pirmaisiais žaliais pumpurais.

 

Keliu taip žaismingai nuskriejo,

Laukuos suvirpėjus daina.

Ir sielą tiesiog pakerėjo

Alyvom pražydus diena.

 

Į širdį įskrido drugelis,

Plasnoja mažyčiais sparnais.

Taip gera, pašėlusiai gera

Skraidyti man meilės sparnais...

 

 

 

 

 

 

                                                          

SUAUGUSIŲ KŪRYBA

 

 

 

Albertas ANTANAVIČIUS

 

Dangus griūna

 

Begriūvantį dangų

Tvirtai remia smilgos –

Gyvenimas, rodos,

Ir aukštas, ir ilgas;

 

Ir ilgas kaip laukiant

Tavęs valanda,

Ir aukštas kaip upė

Tulžies išgerta;

 

Prie akmenio rišant

Lyg aitvarą – širdį,

Su akmeniu noris

Į dangų pakilti;

 

Virš debesio žmonės

Teisybę suranda –

Ir viesulu kyla,

Kol akmeniu krenta;

 

Išėjus į kelią

Besisukant vėtrai

Supjausto likimą

Nuogi kilometrai;

 

Supjausto kaip duoną,

Kaip sakinio kalbą:

Tam taškas už tylą,

Riekė tam už darbą.

 

Begriūvantį dangų

Tvirtai remia smilgos —

Gyvenimas visad

Sunkus, bet neilgas;

Su akmeniu kilęs

Už smilgos suklumpa,

Taip ir nesupratęs,

Kad trūksta, kur trumpa.

 

 

Kelionės baladė

 

Kai liepsnoja šermukšniai

Ir upe plaukia spalis,

Geltonesnis už ugnį

Ir sunkesnis kaip varis,

Pamiršti ir kuproti

Skubam gaisrą gesinti

Turim kardą kaip žodį,

Bus kuo Tėviškę ginti.

Saugok, Žeme Galiūne,

Tai, kas tikra ir miela,

Ir klajojančiam kūne

Pasiklydusią sielą.

 

Kelias šliaužia lyg žaltys,

Mėnuo ilgesio dėmė

Su mumis tiktai naktis, o diena namie...

 

 

Gęsta kalno šermukšniai,

Verkia lesamos uogos,

Vėjy plėšomos suknios

Tokios sunkios lyg progos,

Netikėtai praleistos

Arba pamirštos tyčia

Ir dėlto dar šventesnės

Už didžiausią  bažnyčią,

Kurioje išduotus

Ir išduodančius melstis

Mus šventus ir kuprotus

Mokė Tėviškės slenkstis.

 

Vėl už nugarų naktis,

Kelias lyg kupros žymė;

Mus ištiesins tik mirtis,

Jeigu ras namie…

 

 

Asta BAGDŽIŪNAITĖ

 

Lietuvai

 

Nuo tavo žiburio man akyse užtemsta

Ir išsilieja spalvomis veidai.

Nuo tavo ašarų man irgi dega skruostai.

Nuo tavo baimės prakaitu išsiskleidžia delnai.

Tu duodi, o nepažadi, kad laukčiau.

Tu suteiki man laisvės ir drąsos.

Matyti leidi nykų statų skardį

Ir žvitrią kregždės gyvastį lizduos,

Galiu prieš tavo baltą šaltį lenkti galvą,

Dėl tavo šilto vėjo nardyti žieduos,

Galiu įkvėpti juodą duonos kvapą

Ir jausti virpesį skaidrėjančios rasos.

Taip lengva man dabar ištarti tavo vardą, –

Kaip pirmą kartą, narsiai, be raudos,

Dabar girdžiu, kaip mūsų širdys plaka,

Širdis į širdį, nuo pačios pradžios.

Taip mes gyvenam tavo laimę

Ir  aidu skriejam prie tavos kančios.

 

****

 

Kaip sunkiai ir lėtai aš atrandu:

Naktinį vabzdį, šviesų blyksnį

Ir pieno rūką, dangų be žvaigždės,

Vaivorykštę ir ilgą lietų,

Ir draugo ranką ant peties.

 

Ir kaip lengvai aš viską prarandu,

Vos nugrimztu į slogų tylų sapną,

Į sapną apie pradžią, kur nieko neturiu,

Kur viską, ką liečiu, liečiu iš naujo,

Ir viskas, kas yra, yra kitaip.

Čia formų ir daiktų neatpažįstu,

Nė vieno daikto vardo nežinau,

Tenoriu bėgti ir negrįžti,

Kiekviena ląstele dabar bijau:

Gal mirsiu aš iš bado, nes nepajusiu alkio,

Gal mirsiu nuo vienatvės, nes mintys nelankys?

Turbūt geriau palaukti kokio ženklo,

Bet kaip tada suprasiu, kad tai jis?

Ir pabundu iš išgąsčio, ir viskas kaip anksčiau,

Tik sapnas jau gyvena čia, o aš to nežinau.

 

Paukščiai

 

Man gyslose alsuoja paukščiai,

Šalčiu ir liūdesiu, tamsa ir nebūtim,

Ir į laisvę tik tada ištrūks jie,

Kai galėsiu likti su tavim,

Kurio nemačius aš, tačiau pažįstu, –

Tave sukūrė mano ilgesys,

Sutikusi tave nutilsiu, kad neklykčiau,

Bet net kai tyliu, daužosi širdis,

Ims mano paukščiai belstis, kad išleisčiau,

Ir užkapos mane, užmerkusią akis,

Nes man tebuvo duotas vienas kartas,

O mano paukščiams – amžina naktis.

 

***

 

Skaudus brūkšnys, bedievių stigmos,
Sulaukei – klaupkis ir pradėk,
Iš debesio nuženk į dilgėles,

Tuštybe užsiklok.
 – Gal šalta? – jau vis tiek.

Bus paprasta kava, o ne erškėčiai,
Atėjęs lauki, gavęs išeini,
Nėra kur grįžti ir nėra kas kviečia,

Ir uždūsti vienatvėj ir vilty.

 

Šešėliai spindi mėlynai ir slogiai,
Kvėpuoji, bet išeina per lėtai,
Atrodytų, drugiai plasnoja, –

Girdi, bet nieko nematai.

 

 

Mindaugas BERNATONIS

 

Mes būsime lygūs tarp dievų

 

Pilis stovėjo tamsoje,

Ją apgaubė baisus Mirties dangus.

Mano siela silpo kančioje,

Ji sunkiai traukė juodus Pilies vartus...

 

Pikti šešėliai vis šėlo,

Dangus šaltais žaibais blyksėjo;

Dvasia dabar tik blėso,

Mirtis klaikiais vaiduokliais jau mirksėjo...

 

Prakeiksmo trenksmas leidos iš viršaus,

Pilis apsišvietė ir spindėjo tamsoje.

Kažkas turėjo įvykt baisaus,

Bet siela tik apsidžiaugė ir spindėjo viduje...

 

Mirties šmėkla manajame kieme.

Dabar radau visišką ramybę danguje:

„Kada nors į juodą dangų pažiūrėsi Tu,

Ir mes būsim lygūs tarp Dievų... “

 

Pagonybės vizija manyje

 

Vienas vaikštau vidury miškų plačių,

Man liūdna, tačiau labai jauku.

Šnarėjimas lapų ąžuolų žalių, –

Primena stiprybę mūsų protėvių senų.

Prieš daugel metų degė aukurai,

Tekėjo upė srauniai, išdidžiai.

Ant aukšto kalno rymojo Dievų stabai,

Kurių dabar belikę tik akmeniniai pamatai...

Mėnulis tekėjo iš lėto, palengva,

Naktis juoduoju šydu apgaubė ąžuolyną ir mane.

Vilkas sustaugė staiga –

Ir taip gera liko širdyje.

Pagonybė, Dievai, ugnis, dūmai ir aukurai!

O, kaip gaila, kad praėjo tie senoviniai laikai...

Praeis metai, praeis kiti; suskambės varpai,

Sugrįš Dievai, sugrįš ir mūsų protėvių tėvai.

Naktis praėjo nejučia,

Saulės spinduliai išsklaidė tamsumas staiga.

Pravirko trapi siela paslapčia,

Bet Pagonybės vizija tvirtai tebegyvena manyje.

 

Sandūra

 

Sniegas ištirpo pamažu,

Medžiai sužaliavo palengva…

Aš atsigavau kaip ir tu,

Stiprybės įkvėpiau staiga!

 

Žinau, daug kančios

Atnešė šalta žiema,

Susikaupė žodžiai neigiamos kalbos,

Užvaldė speiguotos naktys ir tamsa...

 

Dabar mes žinome tikrai,

Kad darbus dirbsime šventai.

Juk saulė kaitina karštai,

Ir Perkūnas griaudėja stipriai.

 

Upė prasiveržė srauni,

Aukojame aukas Dievams.

Tamsų dangų nušvietė Indraja ryški...

Gyvenam duoklę nešdami darbams.

 

 

Karolina BIEKŠAITĖ

 

Auki auki, putinėli,

Ir šakokis plačiai.

Mano brangus bernužėli,

Kodėl mane pamiršai?

 

Savo tyrą šviesią meilę

Tėvų sode palikau

Ir už laisvę savo krašto

Į nelaisvę patekau.

 

Ten miela mano vaikystė

Supos ant beržo šakų,

Ten gimtosios pirkios slenkstis

Žėri spinduliu šviesiu.

 

Atmintį brangių tėvelių,

Kaip relikviją nešu.

Jie seniai šaltam kapely

Ilsis ošime pušų.

 

Jei sugrįšiu į tėvynę,

Aš ant kelių suklupsiu

Ir grumstelį brangios žemės

Sau prie lūpų priglausiu.

 

 

***

 

Ežerų pakraščiuos kvapios ajerų gijos.

Kiek giliau, lyg lopšeliuose, supas vandens lelijos.

Taip ir noris Gilužiui kuo žemiau nusilenkti.

Jo gėlo vandenėlio rieškučiomis pasisemti.

 

Pušelė čia kiekviena lyg prašos apkabinti.

Priglusti, susimąstyti ir nuovargį pamiršti.

Daug šimtmečių praėjo,

O jos ošė, šlamėjo.

Pikčiausius mūsų priešus viliojo ir žavėjo.

 

Mūs protėvių mylėtos, dainomis apdainuotos,

Piliakalnių didingų, skaudžių laikų užklotos.

Čia kalvos, pašlaitėlės, žiedais apibarstytos.

Ar yra gražesnės kitos?

 

Šilai Pilaitę puošia.

Paukščiai miškuos traliuoja.

Pavasarį čia ievos žydi baltai – dainuoja.

 

Eglė šaka Tau moja.

Drebulės lapais mirksi.

Berželiai susiglaudę kažką gražaus sapnuoja.

 

Ąžuolai šimtamečiai viršūnėm susipynė.

Jie tarsi budi, saugo ką bočiai mūsų gynė.

Čia aušrą pasitinka čiauškėjimai lakštučių.

Saulėlydį palydi kūkčiojimas gegutės.

 

Pilaite, Tavo grožį

Į  saujelę užgniaužčiau,

Su džiaugsmu ir su meile

Prie krūtinės prispausčiau.

 

Kas niekas šių skambių pušų

Nekirstų, nedarkytų!

Nesugalvotų golfų!

Šiam grožy nestatytų!

 

Kur mielesnį kampelį,

Apart, Pilaitės rasi?!

Apsidairyk aplinkui.

Tu širdim jį suprasi.

 

Pasiklausyk nurimus,

Kaip žiogeliai smuikuoja.

Lakštingalos karklynuos

Serenadas dainuoja.

 

Žaliaakėj Pilaitėj

Darbštūs žmonės gyvena.

Pagarba vienas kitam,

Meilė širdy plazdena.

 

Kol dangus mus nekviečia.

Negęstam, o rusenam.

Kol Dievą širdy turim.

Džiaugiamės kol gyvenam.

 

 

 

Pilis

 

Trimitų aidėjo garsai,

Veržės į girią žirgai,

Narsiam ir drąsiam Gediminui

Lenkės pušys žemai.

 

Triukšmas, šunų lojimas,

Girdis ir šūvių garsai,

Girioj lyg perkūnų trenksmai,

Traška, liepsnoja laužai.

 

Žvėrys savais takeliais

Bėga ietim pirmyn

Krūmai, žolių tankumynė

Slepia gyvybes jų.

 

Jauna širdis Gedimino

Trokšta į girią gilyn,

Paukščių daina jį vilioja

Lyg šaukia, kviečia tolyn.

 

Už miškų saulė nukrito,

Greit mėnuo žvaigždes uždegs,

Ligi ryto miške klaidžiojo,

Nuvargęs ilgai miegojo.

 

Sapnuoja sapną Gediminas:

Lyg staugia vilkas geležinis,

Iš nasrų liejasi ugnis

Ir šviesą skleidžia į šalis.

 

Žili vaidilos, pranašai

Sapną išaiškino smulkiai:

Kur staugė vilkas geležinis,

Turi miestą sukurt Gediminas.

 

Ir bus tas miestas toks gražus,

Pasauly žinomas, garsus.

Garbingas didvyriais sūnais,

Mūšiais narsiais, darbais kilniais.

 

Tarp ošiančių pušų žalių,

Tarp stiprių girios ąžuolų

Išaugo pilis, lyg uola,

Nenugalima ir tvirta.

 

Jos sienos sunkių akmenų,

Iš lietuvių karštų širdžių.

Čia kunigaikščiai narsūs mūs

Jie mušė prūsus ir gudus.

 

Kiek visko matė sienos šios,

Kad prakalbėt, garbingos jos,

Kiek nekaltų brolių kūnų

Nuplaukė Neries upeliu.

 

Ir praeities pilies garsios

Užmiršt neturim niekados,

Ir mūs trispalve vėliava

Per amžius plevėsuos ant jos.

 

Ir glėbyje pušų žalių

Pagerbta tėvų ir vaikų

Išvijo ji priešus piktus

Jos sienos niekad nesugrius.

 

 

***

 

Prie gimtos pirkelės šlamėjo berželis,

Švietė į pakluonę močiutės takelis,

Čia mano vaikystė bėgiojo basa,

Čia mano močiutės pražilo kasa.

 

Nors blaškė po svietą likimas mane,

Aš nesuklupau šalty nei varge,

Sugrįžti turiu, nes močiutė sena

Prie vartų palinkus ji kviečia mane.

 

 

***

                                                              

Tu viena visam pasauly

Krauju laistyta, skriausta,

Išmindžiota, iškamuota,

Bet didvyriška, Laisva.

 

Linko tavo brangūs sūnūs,

Kaip pakirsti ąžuolai,

Tolimam šaltam Sibire

Augo apleisti kapai.

 

Nežydi jiems žalios rūtos,

Negirdi gailių raudų,

sapnuos brangi Tėvynė

Po aštriu Vyties kardu.

 

Taip norėtųs jiems pranešti,

Kad ne sapnas, o tiesa,

Kad ant aukšto pilies kalno

Vėl trispalvė vėliava.

 

 

Ingrida ČEPATIENĖ

 

Jau mano vaikams nebelemta pažinti

 

Palaima pabusti su gaidžio giesme,

Išgirsti šunelio ankstyvą lojimą,

Tik kaime tokia įstabi aplinka,

Kaip juo aš džiaugiausi, dėkoju likimui !

Tas mielas net paprastas karvės mykimas,

Ak, kaimas, net žodis mane jau svaigina...

Vilioja įslinkti į seną klojimą-,

 Įkristi į šieną, prisiminimus...

Taip noris nubusti nuo kvapo duonelės,

 Nieks atkartot tokios duonos negali...

 Vėl pamatyti brangius senelius,

Nuo ryto jau plušančius apie namus ,

Jiems padėkoti už daugel dalykų,

Už tai, kokį įnašą jie man paliko.

Norėčiau sugrįžt su šeima jau į kaimą,

Bet, gaila, kad kaimo seniai nebėra..,

 Ir mano  vaikams nebelemta pažinti,

 Kokia gaubia jis paslaptim, šiluma...

 

Indrė DANILEVIČIŪTĖ

 

Aš...

 

Aš – baltas orchidėjos žiedas,

Pražydęs ankstų rytą prie tavęs.

Pažadinu tave švelniu švelniu prisilietimu,

Ir saulės spinduliui palietus,

Aš atsiversiu tavyje

Pražydusi baltu laukimu.

Alsuosiu meile

Ir tik ja.

 

 

Aš noriu

 

Aš noriu tau padovanoti pievą

Aš noriu tau padovanoti jūrą.

Aš noriu tau padovanoti dangų

Ir aukštą paukščio skrydį.

Aš noriu tau padovanot širdies dalelę

Ir žiedą lotoso,

Pražydusį aukštai kalnuos.

Aš noriu tau padovanoti aistrą ir tyrumą,

Kuris atsispindės lietaus laše,

Nukritusiam į  tavo delną.

Aš noriu tau padovanoti savo juoką

Ir debesų pilis.

Aš noriu tau padovanoti žvaigždę,

Suspindusią nakties glėby.

Aš noriu tau padovanoti šitą dieną,

O šitoj dienoj save...

 

Aurelijui... 

 

 

Labas,

Mano laisvas tolimųjų kelionių

Paukšti!

Tu – baltas

Kaip sniegas

Kalnų viršūnėse,

Tu – skaidrus

Kaip iš kalnų

Besiveržiantis upelis,

Tu – pilnas šilumos

Kaip  tekanti saulė,

Tu tyras ir gaivus

Kaip oras

Lietui nulijus,

Tu – pilnas meilės

Kaip kalnai, pilni paslapties,

Ir vis traukiantys

Prie savęs

Besiveržiančią

Į laisvę

Sielą...

 

Meilė Tau

 

Kaip pienės pūkas,

Lyg paprastas stebuklas,

Aš nusileisiu

Ir tyliai švelniai

Kutendama tau skruostą

Kuždėsiu vėjo atneštus

Seniai jau pamiršto

Eilėraščio posmus,

Pražydusius baltais žiedais

Ir kvepiančius

Lyg ką tik bitės atneštu medum.

Širdis apsąla,

Ir vėjo posmuose alsuoja meilė.

Ta begalinė stebuklinga meilė,

Meilė Tau...

 

 

Rytą...

 

Aš ankstų rytą saulės spinduliu ateisiu

Ir išsklaidysiu sutemas nakties.

Paliesiu šiluma širdies kraštelį,

Kad žiedas šviesai išsiskleidęs

Pažadintų tave.

Kad ant žolės nukritusi rasa pagirdytu tave.

Kad paukščio, skrendančio aukštai giesme

Atneštų naują pradžią dienai...

 

 

Baltas žiedas obels

 

Baltas žiedas obels,

Nusileidęs ant mano krūtinės

Toks be galo švelnus

Kaip tavo buvimas.

Kaskart vis arčiau jį su vėju jaučiu

Baltas žiedas obels,

Jį prie lūpų glaudžiu

Užmerkiu akis,

Stipriau plaka širdis.

Aš jaučiu, - tu šalia, 

Kaip tas žiedas obels

Nusileidę ant mano krūtinės

 

 

Du paukščiai

 

Du paukščiai,

Skirtingi ir panašūs.

Kiekvienas viduje

Sau pats

Svarbus ir išdidus,

Bet užsimerkę jie prieš savo išdidumą

Tyliai viduje niūniuos sau giesmę,

Ir meilės erdvė

Tyliai ir iš lėto

Besiskleidžianti

Tik tarp jų.

 

 

Rasa DYKINAITĖ

 

Mano laimės iliuzija

Klajoja nakty.

Vieniša, bet neprašo pagalbos.

Bėkit, degančios aitros tolyn!

Vėjas lai vienas man šnabžda

Tiesą, kurios niekas nežino.

Slepias ji sieloj manoj.

Netikėta šviesa ją apakino.

Ją aš apverksiu raudoj,

Ašarom degančiom plausiu.

Įnešiu į salę tamsiausią,

Kurioje amžinu miegu miega

Visa, kas išgalvota ir netikėta!

 

 

***

 

Jokių idėjų, jokių minčių!

Taip tuščia.

Taip tylu, nyku, tvanku...

Kur lašas tas tyros rasos?

Tokios gaivios, tokios vėsios?

Kur dingsta tai, kas išsipildo?

Svajonės, kur jūs?

Kur pradingot?

Kur?

Kaip galima iškelt rankas,

Jei pats guli aukštielninkas,

Akis į tuščią juodą dangų panardinęs?

 

 

***

 

Kai vakaras tau perša pirmą žvaigždę.

Kai saulė ritasi velniop.

Išnyksta vėjas žvilgsniais žaidęs,

Į meilės kalvą laikas ima kopt.

O ten nauji žaidimai saldūs:

Lytėjimas, troškimas ir aistra,

Ir pabaiga įgelti taikos.

Vėl rytas krenta, vėl kaitra.

Man šalta,

O visi ištroškę raitos.

Dantų kalenimas perniek.

Saulutėje pamaivos vaipos,

Bet aš šoku, šoku vis tiek.

 

Janina GADLIAUSKIENĖ

 

 

Kaip Vilniaus patriotai” golfo laukus gynė

 

Trumpas įvadas į feljetoną. 2002 metais Pilaitės gyventojai, protestuodami prie Vyriausybės  prieš valdininkų norą Pilaitės miške įrengti golfo aikštyną, sukėlė audrą.  Jie po piketo buvo pakviesti į Vyriausybės priimamąjį susitikti su įvairių institucijų atstovais, kurie nenorėjo suprasti jų tikslų, o bandė „tamsiai“ liaudžiai parodyti tikrąją  jos vietą. Į atmintį įsirėžę  šio susitikimo vaizdeliai  atgimė piketuotojos  Bronės  iš Pilaičių atmintyje. Ji netvėrė nepuolusi dar karštais įspūdžiais pasidalinti su Pilaitės gyventojais jame nedalyvavusiais.

Feljetonas: Ji rašė: „Mieli pilaitiškiai, papasakosiu su kokiais svarbiais ponais dėl  mūsų miškų kalbėjausi. „O buvo taip“, –  kaip kažkada Ieva Simonaitytė rašė. Taigi po praėjusios audros su gausiu lietumi nedidelė mūsų žmonių grupė prasispraudėme iki Vyriausybės rūmų. Tarp jų buvau  ir aš su gerokai sušlapusiais padurkais. Buvome garbiai pasodinti ant minkštų kėdžių. Aš visą laiką galvojau, ar neliks šlapia kėdė nuo mano sijono. Atsisėdusi  labiausiai matomoje vietoje prieš galingus ponus vis nežinojau kur rankų kišti. Jos atrodė  ir per didelės, ir per grubios, niekaip nepritiko prie poniškos aplinkos. Kaip ir pridera, garbingiausias iš valdininkų pareikalavo  mūsų pasiaiškinimo, kodėl savo negražiais žaidimais trukdome tokią svarbią jų, kaip  pareigūnų, misiją. Mūsų vyresnysis irgi nebuvo pėsčias. Kalbėjo: „Mes jums jau rašėme, o dabar jūs ir pasakykite, ką galvojate apie užmanymą mišką iškirsti?“ Viskas būtų buvę gerai, jei išsakydamas nuomonę  prie garbių ponų didelio  užmanymo nebūtų  prisiuvęs žodžio „rezgama“. O tada  ir prasidėjo! Vienas iš vyriausiųjų, nežinau pagal ką vyriausias, kad suriks: „Mes nieko nerezgame. Ar nežinote, kad jau dešimt metų viskas skaidru ir vis darosi skaidriau ir skaidriau?“ Pagalvojau: greitai pas mus bus taip skaidru, kaip kosmose! Ir ką čia pasakysi, bet visgi suspaudusi savo dideles rankas pasakiau: „O kaip, mieli ponai, kadastro valdybos dokumentuose vietoje Pilaičių miškų brūkšnys atsirado toks ilgas ir panašus į špygą?“ Tada jie ir pasižiūrėjo į mane, kaip į blusą, kuri šokinėja ir bando įkąsti. Tas  svarbiausias, pajuodusiu veidu, klausia: „Kas jūs tokia, kad galėtumėte klausti? Ar tamstą tauta rinko, ar  ji davė teisę kalbėti?“ Nutilau. Tuomet prasivėrė durys ir įėjo,  kaip supratau, dabar tai tikrai pats vyriausias. Jis,  kaip ir pridera, buvo visiškai pajuodusiu veidu. Vienas iš jų žmonių suskubo  trilinkas pasitarnauti, puolė kėdę paduoti. Susispaudžiau kėdėje ir į kumščius suspaudusi rankas pamaniau: šis galutinai nuskaidrins.  Pats vyriausias pradėjo kalbą: „Aš, – sako, – būdamas Vilniaus patriotų patriotas statysiu Pilaičių miškuose golfo aikštynus su aštuoniolika duobučių, nes kitaip į tarptautinius vandenis neišplauksime. Ta vieta tinkamiausia ir kvit!“. Šalia manęs sėdėjęs mūsiškis pašoko ir kad suriks: „O įstatymai kodėl paminti?! Nuo įstatymų reikia pradėti!“ Kokie dar įstatymai ir ar jie padės,  pamaniau. Kol indėnų į rezervatus nesuvarė, anie galėjo kalnuose slėptis. O kur mums reikės slėptis? Visi amerikiečių filmuose matėme, kad juodųjų kvartaluose irgi nėra žalumos nei gėlynų, o juodukai dėl to nemiršta, sau sėdi prie namų ir saulėgrąžų lukštus spjaudo. Ko mums neprisitaikyti tokio varianto? Dar pagalvojau, kad tas patriotas turėtų būti svarbus ne tik pilaitiškiams, o visam Vilniui. Turėsime greitu laiku pasispausti, kad būtų iš ko dar vieną paminklą prie Arkikatedros pastatyti, ir tuoj pat save nuraminau kita mintimi: gal būdamas patriotu palauks kol paminklas Gediminui surūdys  ir susmegs žemėn. Paminklui tiktų ta pati medžiaga. Vis pigiau atsieitų visų kišenėms nei naujo statymas. Tokiomis mintimis ir baigėsi  šis svarbus  mūsų susitikimas su garbiais ponais. Atleiskite, sumaišiau. Preliudija šiam susitikimui prasidėjo nuo piketo, kuris vyko prie tų pačių Vyriausybės rūmų. Jame ir man teko sėdėti kaip Pilaičių atstovei. Šią savo įspūdžių dalį drįsčiau pavadinti „Piketo smagumėliai“.  Trumpai apie juos irgi  papasakosiu.

    Nusivežėme visą krūvą gražiausių plakatų. Piketuoti susirinkę žmonės tiktai kapt kap plakatus, išsidalijo ir puslankiu sustojo. Ogi žiūrime ir  žalieji iš Kauno visu būriu atmarširuoja. Tuoj į minios vidurį įskrido Paksaliotas su karo lakūno kepure, o su juo ir  kitas žaliasis, apžergęs oranžinį dviratį. Prie jų dar dvi mergikės visą laiką su golfo lazdomis kamuoliuką varinėjosi. Smagiai prasidėjo piketas. Žmonės šaukė: „Miškas mūsų – laukai už Pilaitės jūsų!“ arba „Nekirsk, neprieteliau, ko nepasodinai, nekirsk!“, arba „Nekirsk medžio, ant kurio šakos sėdi!“ Skanduodami šiomis sparnuotomis frazėmis drąsinomės, kol neatsirado golfo klubo treneris, didžiai ištreniruotu, pamėlusiu, beveik pajuodusiu, kvadratiniu veidu ir pradėjo sveikinimo kalbą. Prisistatė esąs patriotiškai nusiteikęs ir mokysiąs ne tik Pilaičių žmones, bet ir visą Lietuvą golfą žaisti. Anot jo,  tie kauniečiai  neišprusę žmonės, todėl jam trukdo. O jie iš tikro trukdė: švilpė ir toliau laikėsi griežtos antigolfiškos politikos, tačiau treneris nekreipė dėmesio ir toliau mėgino susirinkusius į piketą įtikinti šio sporto reikšmingumu, kvietė tų provincialų neklausyti ir visiems būti golfo patriotais. Tačiau į jį nelabai kas kreipė dėmesį, o mergikės ir toliau žaidė golfą kaip mokėjo. Jei po teisybei, tai varinėjo kamuoliuką ir tiek. Tuomet žvilgtelėjau į šoną ir po medžiais pamačiau būrelį moterų, kiemsargių iš Pilaičių. Koks rūpestingas mūsų seniūnas? pamaniau, atsiuntė moteris po piketo popieriukų surinkti. Tiktai priėjusi arčiau išgirdau, kaip jos skundžiasi žurnalistams, kad Pilaičiuose šiukšlių per daug. Pagalvojau: o kaip jų nebus, jei valytojos darbo metu stovi dykos, ir pasitaisiau: gal dabar už jas pats seniūnas Pilaitėje šiukšles renka, nes moteriškes į akciją atsiuntė.  Iš piketuotojų lūpų girdėjau, kad, neva, golfo patriotai yra pasamdę du vyrukus, jiems  pripirkę kiaušinių ir sumokėję  už jų mėtymą  į susirinkusius piketan.  Bet taip neatsitiko. Anie nekvaili pasitaikė. Kam gerus daiktus gadinti? Juk kiaušiniai prie šnapsiuko – pati geriausia užkanda. Nežinia kokį pagreitį būtų įgavęs piketas, kai švietė saulė, jei nebūtų įsikišęs dangus? Dangus, atsiuntė audrą. Jis rūsčiai grūmėjo, svaidėsi žaibais ir tvindė gatves stipriais vandens srautais, bet visų piketuotojų ir tai neišbaidė. Jie ir toliau, slėpdamiesi nuo lietaus ir Aukščiausiojo grūmojimų, dainavo. Aš prisiminiau, kad daina, užplūdus neteisybėms, visuomet grūdino lietuvio sielą. Ir šį kartą daina sutelkė būrin tikruosius šalies patriotus siautėjant stichijai Vyriausybės rūmų pašonėje. Jie buvo nusiteikę pergalingai pabaigai, pasiruošę atkakliai ginti Pilaičių mišką nuo iškirtimo ir  gintis nuo didybės manija apsėstų valdininkų.

 P. S. Tai va, įdomu buvo tame pikete. Dalyvaukite, mielieji, ir jūs. Galėsite ant savo kailio patirti, kas tuose piketėliuose darosi. Tiesa, būčiau nepaminėjus paties  svarbiausio: kai atsistojau nuo kėdės tame Vyriausybės priimamajame, liko dėmė nuo lietaus permirkusio sijono. Kitą kartą reikės gero apsiausto nuo lietaus nepamiršti. Nežinai, kada prasidės audra su lietumi. Jūsų Bronė iš Pilaičių.

 

 

Stepas GADLIAUSKAS

 

Я проти тайнной дипломатии.

Она сродни ворованной ночи.

И не поймут ее потомки наши,

А заклеймят позором мерзоты.

Я не боюсь сказать открыто,

Что есть во мне и нет чего.

Что я хочу, чего я не желаю.

К словам прислушиваяь думаю

И мысли скрыто я не вырожаю,

Ты не согласен , чтож, - поспорим.

В беседе честной убедив меня,

Найдешь  ты друга верного,

Но не ищи во мне льстица.

Я слаб, пусть будует так.

Я силен, пусть будет так.

Я мудр, пусть будет так.

Не мне решать,не я судья.

О мудрость, вечная хвала.

Сродни небесному мерцанию.

Табой я жажду насладиться,

Испив божественный нектар,

Живучей влагой окреститься.

 

 

Stanislovas JAKIMAVIČIUS

 

Pavasaris

 

Niekieno liepos uždengę pavėsį

Saugo lapus marmuru lopytus ir tikrumu.

Skuba ieškojimas taškų ir daugtaškių,

O prie takų krūmai piešia pavasarį,

O po rūbais kūnai giesmes jau gieda...

Eina dabar kas neturi išnykt

Nuo rankų link rankų.

Skuba dabar kaip įkaitusios skiedros nuo kertamo medžio,

Ir niekieno molis atgyja laukuos.

 

Rudeninis pakelės džiazas

Čia ir dabar degu, –

Pakelės džiazas atrieda, –

Ak, – laisvai, tai jie trombonai apgaubia savo gomury.

Dabar jau  ir pakeleivingo džiazo rankos

Laiko iškėlę trimitus iš pakelės griovių,

Tarp jau ir taip užmina būgnai,

Bėga jie laiptų naktin,

Kur paskutinė nata.

Tai jau buvo.

Išduoda save ir dar pamerkia...

Juk ji ne viena, atsieit, –

Prikėlus dar kitą taktu aukščiau

Erotika, pakeleivinio džiazo,

Įrėmus kelius tirpsta virš manęs...

Smilgas suguldo koridoriuos iš fortepijono DO...

Vargonai.

Kaip ten jie?

Ak vikaras eretikas?

Asociacija...

Trombonai mano užlopytą širdį išbando:

Kosteli dar ir vėl šok!

Pakelės džiazas apjuosia mano galvą

Visatos modelio įsivaizduojamu pagrindu

Su dirigentu ant Parkerio tilto..

Kur tai?

Skaitau ilgesingą violončelės išpažintį

Ir trinuosi į asfalto enciklopediją.

Tai

Ir dar kartą tai jau buvo.

Armonikėlė, lūpos, negras.

Obuolys šiltas įtikina

Vinguriuojantį tarp saksofonų glamonių.

Susitraukiant ir tiesiantis vingiui,

Kojos, o taip tai nesvarbu, –

Turiu, bet dar negana.

Gal kaip tave iki pečių apčiuopiu

Sidabrinį saksofonisto pasiūlytą solidarumą.

Pakelės orkestro dirigentas

Užuolaidą parodo savo veidrodiniu korpusu.

 

Labai labai  įtemptai

Dirba gesindamas kunkuliuojantį džiazą gitaros pitonas.

Oktava į savo savaną...

Į Otavą   Tak.

O Tak,

Čirpina gamą.

Tai jau pasenę.

Ak švysteli lėkštės, geriančios pačios save iš fontanų.

O liepte, palauk dar šokančio ruonio  kontrobosisto piliulės.

Muziejinio tipo pradininko

Tok.

Ar lėtinant taktą po suolu

Tak,

Pilk dar liepsnos iki ruonio.

Sukis ten, geluonie.

Apšviesk kontrabosisto palaikų paveldimumą.

Kaktos karštį plėšk nuo stygos,

Nuo praeito karto,

Ir vėl pasikark ant temos svarstyklių,

Dar prakaito nosims,

Širdžiai pabūklų ir teismo dienos nutolimo,

Ir  lipti  užlipti, –

Naktinio asfalto kentaurai, – po to dar

Top.

Čia ir dabar naktiniai,

Tai ir čia pakeleiviniai džiazo orkestrai

Dar už,

Dar su.

Ak kaip tai

Tuoj ir op.

 

 

 

Angelė JONAITYTĖ

 

Bus pasipriešinta!

 

Užtvenktos upės išdaužys

Ir plieną, ir granitą!

Kas kelią su kardu pastos,

Tas nematys jau ryto!

 

Užtvenktos upės netarnaus

Užtenka, pritarnavo!

Nelygia kovą laisvos plaus

Skaidriu krauju vien savo.

 

Jau vėtros atpuškuoja į svečius

 

O kloniai kloniai numylėti!

Dangaus upeliai, žemės ežerai.

Keliauja pušimis rūkai saulėti.

Pamoja ilgesiu pilki aukšti klevai.

 

O naktys naktys, vieversio migdytos!

Pablyškęs guli sieloj kliedesys.

Ir vėl ugningas šiltas juoko rytas.

Beržais prabėgąs linksmas šnaresys.

 

O dienos dienos, saulėtos ir niūrios!

Lietučiu nešinos ir plaukiančios karščiu.

Taip aiškiai matomos, o kartais neįžiūrimos,

Tos mielos dienos bičių dūzgiančių.

 

O kloniai kloniai, vėjo išsiilgę!

Suklupę paleis vieškelius plačius!

Pamirškite svajonę apie vėjus,

Jau vėtros atpuškuoja į svečius!

 

 

Rugsėjis Vilniuje

 

Kai tyliai per miestą rugsėjis vilnyja

Ir lyja be garso auksinis lietus.

Man liepos kas naktį per sapną atgyja

Ir beldžiasi tyliai į  mūsų vartus.

Žinau, kad tai sapnas ir ilgas, ir trumpas,

Ir skrieja tas sapnas aplinkui, ratu.

Žinau, kad gyvenimas mūsų dar ilgas,

Ir bus  tų sapnų, ir ne vienas, ne du.

Bet bėgu prie vartų, skuba juos atverti,

Ir duonos riekelę, ir druską nešu.

Atvėrus vartus, aš skubu atsimerkti,

Atmerkus akis jau viešnių nerandu.

 

Paguoda Margiui

 

Žydras stiklas.

Mėlyna padangė.

Sargas prieš akis šakotas.

Tyliai cypia nusiminęs Margis.

Lydi į kelionę naktis nemiegotas.

Meškerę užmetęs mėnuo žvaigždes gaudo.

Aš sapnuočiau pilį.

Tiktai sapnas tyli,

O man širdį skauda.

 

Reikšmingas žodis

 

Reikšmingas žodis, druskos sauja

Ir duonos trupinys gardus.

Galingas veidas, plieno ūkas,

Į širdį byrantis lietus.

Rugpjūčio rytas, miegas bunda.

Auksinės rasos žieduose.

Zuikutis, spindintis zuikuitis,

Ant stiklo sėdi lyg balne.

Rugsėjis, jau rugius pasėjo.

Paraudęs lapas, – tai  šalna.

Keliai ir gatvės, šiurpas vėjo,

Atgal negrįžtanti diena.

Tvirta svajonė, snaudžia kančios.

Sudrumstas gėrio ilgesys.

Mintis trapi, beribis skliautas.

Jame prapuolęs žavesys.

 

Jonas KAZLAUSKAS

 

Vilniaus Pilaitės Sveikuolių himnas

 

Sveikam kūne – sveika siela.

Mums gyventi Pilaitėj miela.

Mes kasdien pasportuojam

Ir narkotikų nevartojam.

Degtinė, vynas, nikotinas –

Ne sveikuolių palikimas.

Kuris kasdieną juos vartoja

Apie šeimą negalvoja.

Jeigu ryžais atsikratyti, –

Kviečiam pas mus apsilankyti

Mes patarsim kaip gyventi

Ir ilgai ilgai nesenti.

Paklydusiem rankas ištiesim,

Duotą žodį ištesėsim.

Sveikam kūne – sveika siela.

Kada sveikas, – gyventi miela.

 

 

Silvija KRAUČIŪNAITĖ

 

Beveik Vėlinių rytas

 

Įjungiau radiją.

Erdvėj pasklido

Iki koktumo

Melancholiška daina.

Norėjau neklausyti,

Bet garsai jos pasiklydo

Bekraštėj pilkumoj.

...Kava...

Ne jos norėjau atsigerti.

Tik liūdesį norėjau išblaškyt.

Ramiai žvelgiau pro langą

Į bekraštį pilką dangų

Ir naujo kūrinio nusprendžiau paklausyt.

Šįkart skambėjo kiek linksmesnės gaidos ir

Glostė jautrią, liūdną sielą...

Atrodė, pilkuma pamėlynavo,

Ir debesys truputį prasisklaidė.

Garsai pasklido ramūs, švelnūs, tylūs...

Aplink mane – jauki, šilta šviesa.

Galėjau būt rami, bet sielą neramino

Erdvėje likusi bekraštė pilkuma...

 

 

Malda

 

Iš tylos išnirusi, iš mirties pakilusi,

Pilku rudens taku per šaltį

Nejučia plaukiau link balto aukšto rūmo...

Įėjusi vidun parpuoliau prieš altorių.

Apspangusiom akim ant marmuro

Grindų suradusi šešėlį žvakės

Įsistebeilijau į jį, bandydama

Iš proto gilumų

Ištraukti bent kelis žodžius maldų.

Pro žydrą mėnesienos ūką

Regėjau žvakės šiltą liepsną,

Žydrų kolonų apsupty

Žydri žydri

Gėlių šešėliai...

Žydroj tyroj nakties šviesoj

Virpėjo muzikos garsai.

Tylus vargonų gausmas supo sielą,

Gyvybę supo, žadino iš miego...

Ir vėl nepajutau kaip tyliai tyliai

Ant veido nusileido angelo sparnų švelnumas...

Kaip gausmas, virpantis ore,

Išsekusias mintis gaivino,

Kaip senos ašaros išdžiūvo ir kaip malda

(kokia ji rūpestinga!)

Pamiršt padėjo visa, kas tik buvo...

Pamiršt padėjo mirties skausmą,

Aksomo juodumą ir begalinį šaltį,

Beprotišką ramybę, žalią tylą

Ir tebekirbančią širdį didžiulę kaltę...

 

Sapno grafikas

 

Pabudusi ryte kaip visada

Iš stalčiaus išsitraukiau baltą lapą.

Pieštuką paėmiau.

Sustingusia ranka

Pradėjau brėžti

Sapno grafiką.

 

Erdvėj trimatėj

Vietos man per daug.

Užteks ir plokštumos, –

Mintis dėliojau.

Šią naktį aš ne ką susapnavau...

Tik ilgą kelią į žadėtą rojų...

 

Tačiau kaip ir kasdien

To sapno perprasti, deja.

Ir kas iš to, kad taip rimtai

Norėjau nubraižyti sapno grafiką...

Jėgų man nepakako.

Jadwiga KRYSZTUL

Okruszyny szczęścia

 «У счастья нет завтрашнего дня,

У него нет и вчерашнего,

Оно не помнит прошедшего,

Не думает о будущем,

У него есть настоящее, -

И это не день, - а мгновение.»

И. Тургенев

   Co to jest szczęście, radość, zadowolenie ze swego życia? Wszyscy mówią, że najważniejsze – urodzić się w czepku, wtedy doprawdy wszystko się udaje człowiekowi w życiu osobistym, w pracy, w rodzinie. Może to i tak, ale ja nie miałam tego czepka, tej okruszyny szczęścia i radości, że żyje się, chodzi po ziemi i widzi się piękne gwiazdy na niebie. Nie chce się wspominać o czarnych chwilach, chcę natomiast powiedzieć o tej malutkiej chwilce szczęścia, radości i uśmiechu, o tej okruszynce, co spotkała mnie wraz z koleżanką Bronisławą Araminaite, i jak mówił francuski pisarz Stendhal     …”wspomnienia są klejnotami, gromadzonymi na czas ubóstwa.’’ Więc wspominam…

I ten czas nastał. Byłyśmy szczęśliwe parę godzin, może chwil, sekund, co zostały ze mną na zawsze, wspominam o tym, gdy bywam na Starówce, na brzegu Wilenki, na naszym opuszczonym Zarzeczu.

    Gdy patrzę na tę wodną gładź, szumiącą mocno wiosną, wspominam nasz spacer z Bronisławą, nasze mokre nogi i szczęśliwy uśmiech na twarzy. A było tak, że pracowałyśmy razem z Bronisławą na jednej pracy, nawet w jednej zmianie. Miałyśmy razem wolne dnie, więc czasami spędzałyśmy razem czas, spacerowałyśmy i marzyłyśmy o dobrym i ciekawym życiu. Ona lubiła góry, często tam jeździła, ja wtedy nie znałam surowej piękności gór, więc uczęszczałam na koncerty i do teatrów, obydwie byłyśmy romantyczne, więc pewnego razu pojechałyśmy na koniec miasta, gdzie płynie nasza Wilenka, nawet za Puszkinowkę, siedziałyśmy nad brzegiem rzeki i marzyłyśmy. A przed nami rozpościerało się nasze miasto, widoczne były wieżyczki kościołów, dachówki, wzgórza, wszystko leżało jak na dłoni, a przed oczyma, pod nogami szumiała rzeka. Była wczesna wiosna, a może początek lata, nie było zbyt gorąco, bo byłyśmy w pantoflach. Bronisława była silną dziewczyną, duszą i ciałem, średniego wzrostu, zielone oczy i białe, jak len, włosy, była alpinistką i zarazem dobrym człowiekiem. Kochała nad życie góry. Siedziałyśmy  nad rzeką i rozważyłyśmy, ze warto pójść brzegiem rzeki , obok wody , ile się da , do centrum miasta, a może i dalej , do dzielnicy Zirmunai, gdzie wtedy mieszkałyśmy.

    I wyruszyłyśmy.

    Szłyśmy po piasku, kamieniach, przeskakując z jednego na drugi, czasami wpadałyśmy do wody, ale strasznie się weseliłyśmy, śmiałyśmy, aż do rozpuku.

Byłyśmy bardzo szczęśliwe, brnąc tak po wodzie, mocząc nogi i trochę marznąc. Nam się wydawało, ze pokonujemy te malutkie trudności, ażeby w przyszłości umieć płynąć dalej przez życie, pokonując inne życiowe trudności. Rzeka miała czasami strome brzegi, nie pamiętam, szłyśmy górą, czy dołem, teraz ze strachem patrzę na Wilenkę i ten most, co obok pomnika M. Dordzika, a może szłyśmy przez most? Ale szłyśmy dalej, nogi nasze były mokre, trochę zimno, bo zapadał zmrok, a my śmiałyśmy się, upojone tym szczęściem, co nas spotkało przy tej przygodzie.

    Tak doszlyśmy do Žirmūnai, do sklepu Birutė, bo było blisko do domu. Więc wypełzłyśmy na brzeg rzeki z wody i szczęśliwe pobiegłyśmy do domu. Pamiętam, że byłyśmy młode, biedne, bez dachu nad głową, ale szczęśliwe w tej chwili, gdy szłyśmy po tej wodzie.

   Mnie się wydaje, że te chwile więcej nie powtórzyły się w moim życiu. Ten malutki płomyk radości, ta odrobina szczęścia została u mnie na zawsze w duszy. To była chwila, maluteńka i jak mówi o szczęściu Iwan Turgieniew - na jeden moment:  «У счастья нет завтрашнего дня, у него нет и вчерашнего, оно не помнит прошедшего, не думает о будущем, - и то не день – а мгновение».

    Tak, to była tylko chwila! Okruszyna szczęścia, co przeżyłyśmy razem z Bronisławą wtedy, tak dawno, jak dawno żyjemy na świecie.

   Wspominam o tym czasami, a czy pamięta o tym koleżanka? Nie wiem! Nasze drogi się rozeszły. Każdy poszedł w inna stronę. Odeszła romantyczność i nasza ciekawa, a zarazem trudna praca, ale bardzo romantyczna, bo pracowałyśmy w zajezdni trolejbusowej, woziłyśmy pasażerów na piątce, na bardzo trudnym marszrucie. Ale była młodość, radość, nadzieja i to dawało nam siły na prowadzenie takiego ogromnego wozu i nawet wzorowo pracować.

   Ale wszystko przeminęło z wiatrem!

 

Stasys  KUODZEVIČIUS

Apmąstymai

 

Gyvenimas į pabaigą artėja…

Žiaurus, sunkus… bet sąžinė rami.

Kai pamąstau, ar didelė vertė jo? –

Pasamprotauju pats su savimi.

 

Už ką varčiau plačios tėvynės kalnus,

Kurių nemėgau aš… ir jie manęs!…

Kad mano prakaitu uždirbtas pelnas

Patektų į valstybės kišenes?

 

Gal tam tikra prasme – ir ne valstybės,

O vadovaujančios vienos kastos!…

Užgrobusios visos šalies vertybes,

Kurių žmonėms lengvai neatiduos.

 

Kaip jautis dirbau; sveikas ar nesveikas

Kas tiek ištvers? Ir kas tai pakartos?

Nepaėmiau nei rublio, nei kapeikos

Supratimu žmonių – neuždirbtos.

 

Sunkiam darbe nelaukiau padėjėjų

Nevengdamas, kad rankos sugrubs.

Netroškau turtų ir nepavydėjau

Net priešams – nusipelniusiems garbės.

 

Bet kam turiu klausyti demagogų,

Ar dykaduonių, ieškančių naudos,

Kurie vien žmones mulkint išmoko,

Ir tikslo nepasiekę nesustos.

 

Apsukrūs - visuomet kitus pranoksta

Įžūlumu neturinčiu ribų.

Jie – prie valdžios, prie partijos, prie sosto…

O prie kokio – jiems jau ne taip svarbu.

 

Ko vertas tu – be turto, be sveikatos,

Be padėties, bičiulių, pažinties?…

Ir mandagiai tavęs kiekvienas kratos –

Tau rankos, kaip lygiam, jie neišties.

 

Sau: ,,Gyvas dar?… jam kailio nenunėrė…”

O tau: ,, Eilė… o butų tų nedaug…

Mes užjaučiame, žinom… kiek ištvėrei…

Dar truputį kantrybės, dar palauk…

 

Šalis silpna… nesuveda balanso…

Ir išlaidų daugiau nei pajamų…”

Jie duos, kaip įprasta, saviems avansu…

Statybai – Rusijos kariams – namų!…

 

Neveltui valdžią taip lengvai atgavo,

Naivuolius privaišinę pažadais.

Jie viešpataus dar vėl, kaip viešpatavo

Statytiniais imperijos, vadais!…

 

Tokie, kaip aš, jiems vis dar – pavojingi…

Anksčiau to neslėpė; dabar neva

Pasikeitė, - greičiau sugrįžti linki:

,,Skubėkite –  jūs laukia Lietuva…”

 

 

Baltijai

 

Štai vėl tu prieš mane, gimtoji Baltija!

Vis ta pati, kaip visada, esi.

Tave juk neteisingai kai kas kaltina,

Kad tu per daug audringa ir vėsi…

 

Galbūt tikrai esi šiek tiek šaltesnė tu

Tarp žinomų man jūrų – nesvarbu,

Kaip tavo nuotaika besusidėstytų –

Tavim galiu gėrėtis be ribų!…

 

Dar iš toli nerimstantį bangavimą

Aš, pas tave skubėdamas, girdžiu;

Ir nors tavęs suprast visai negalima,

Tikiuos, jog moki man tu tuo pačiu.

 

Tai nesakau, netvirtinu, neįtariu,

Kad į kitas nors kuo tu panaši;

Tu tai žinai ir vėl kruopelę gintaro

Kaip ženklą palankumo atneši.

 

Parodyk vėl tą savo ramų žvilgesį,

Sužibus auksu saulės spinduliuos;

Priglausk mane, klajūną nusivylusį

Tegu gerumas tavo sugalios.

 

Ir štai staiga bangavimą sulėtini:

Jau glaudžiasi lengviau banga sunki.

Ir aš matau, kaip tu, lyg sužadėtinė

Mane kiekvieną kartą sutinki.

 

Žinau, per maža skyriau laiko, dėmesio;

Tave lankiau net ne per tuos vartus…

Kad tau aukoju tik nepilną mėnesį,

Ir tai tik kartą… per kelis metus! –

 

Nesiseka siekimams ir sumanymams,

Nedaug randu aš laiko tau ir sau.

Diktuoja savo įstatus gyvenimas:

Norom ar nenorom aš jų klausau.

 

Čia užmiršiu įkyrų triukšmą, bildesį, –

Širdis ramybę bent trumpam suras,

Kai tu mane supsi, žavėsi… gydysi

Įgytas metais ydas ir žaizdas…

 

O lūpas atsisveikinant suvilgysi

Sūriu gelmių gaivinančia srove,

Vėl manyje pasėsi viltį, ilgesį…

Ir vėl šauksi skubėti pas tave!

 

Tad netikėk, brangi, kad aš lyg išpera,

Lyg išsigimėlis ne ten brendu…

Ir kad atgal skubu į ,,savo” Sibirą,

Kad su tavim man skirtis neskaudu!…

 

Ir nesigėdinu čia vyro ašarų –

Nuo jų šviesa akyse neužtems;

Nesigailiu gyvenimo pavasario,

Jei dar sulauksiu geidžiamo rudens…

 

Laikai juk keičiasi ir skuba įvykiai!…

Gal dar sulauksiu valandų šviesių!…

Ir užtvaras, kurių lig šiol neįveikiau,

Tikiuos – dar ateityje įveiksiu!…

 

 

13 sausio

 

Už ką? O, Viešpatie, už ką?

Vėl kraujas, ašaros!...

I r kiek dar siaus nuožmi ranka?

Ir kas kitus nuo jos apsaugos?

 

Už ką tokia dalia karti?

Ko nori robotai ginkluoti?

Nejau – mes laisvės neverti

Ir teks gyvybes atiduoti?

 

Dar kiek – Tave vikšrais terlios,

Beginklius, nuomonės nepaisę?

Kada tiesa įsigalios?!

Teisybė, teisėtumas, teisė?!

 

Kuo nusikalto Lietuva?

Lig kol ją engs, čiaužys ir glamžys?!

Jau Afrika visa – laisva!

Jau baigias dvidešimtas amžius!

 

Ne! Nepakeis Maskva giesmės –

Vėl dvelkia jos ledinis šaltis:

Prispaus, pareikalaus, įspės,

Apšmeiš… o dar po to apkaltins!

 

Oneta LUNSKAJA

Emilijai Pliaterytei Abiejų tautų Žanai D`Ark

 

Ar pasirinkčiau tavo iškilmingą būtį –

Varguolius žygiui vesti ir netikėtai žūti,

Kai nematai vilties  ir pergalės veiksmingos,

Ir tokios kovos, kaip kovos labdaringos –

Tik menkas vieno žygio epizodas,

Skaudus kovingos sielos epilogas?

Ar tu kalta?

Fortūnos ratas sukos

Ir kilo pilkas rūkas, uždengęs

Pergalės viršūnę neįžvelgiamą,

Skurdžiom draugų ambicijom

Ilgam uždengiamą,

Ir šaltas vėjo šuoras krūtinę tavo glostė,

O lengvas Laisvės vėjas kelius žiemos užpustė.

Nėra ten saulės, tiktai mėnulis švyti,

Ir kaukia caro šunys medžiot būrių išvyti.

Ar pasirinkčiau tavo kilnią žūtį,

Su laisvės vėjais nors trumpam pabūti?

Atsakymas tylus,

Matyt, krūtinėj vėjas nestiprus.

Jis pasirinktų ramią namo kertę

Visiems ir „ taip“, ir „ne“ gerai pasverti,

Kad išmatuočiau tavo kilnią žūtį:

„Ar taip jinai  kilni, o gal visai bevertė?“

 

 

Gatvės, kuriomis nepraeisiu

 

Gatvės, kuriomis nepraeisiu.

Jos toli, – ne mano kojom.

Upės, kuriomis nepraplauksiu.

Jos taip arti, plaukti nevilioja.

Sapnai, jiems reikšmes suteiksiu, –

Pačias gražiausias žemėje.

Tokios reikšmės tūkstančiui metų galioja.

Brangiu gyvenimo keliu praeisiu

Lengvai be išskirtinių teisių,

Ten laikas nesustoja.

Jis teka pro pirštus,

Pro giedrą žvilgsnį teka,

Ir pasakos džiaugsmus

Pavargusioms širdims

Užmigs po dienos vargų  vis šneka,

Tyliai šneka.

Gatvės, kuriomis nepraeisiu,

Liks be mano  sunkaus  plazdėjimo.

Lengvai sapnų takais praplauksiu

Be išskirtinių teisių

Gatvės praeivių  lėkštam kalbėjimui.

  

Manosios meilės receptas

  

Norėčiau meilę jums pateikti,

Bet ne taip, kaip meilė Jums pateikiama.

Ji būtų kaip dangaus auksinė deivė,

Visiems  iškart  lengvai  prieinama.

Visus vienodai mylinti.

Dangaus žvaigždėm kelius nuklojanti.

Ji niekad Jūsų nepaliktų.

Ji niekad Jūsų nepasirinktų.

Ji būtų visada. Ji būtų amžina.

Ji nenueitų, neprieitų, nepažiūrėtų į akis,

Nevertintų, neteistų, neprašytų pasiaukojimo.

Jūs patys būtumėt joje ir patys meilę skleistumėt.

Ir gal tada Jūs sužinotumėte apie mano meilę?

Kokia jinai saldi? – Ji nenuryjama.

Kokia jinai karti? – Ji neišpjaunama.

Nes ji bevardė, – be adreso,  – be veido.

Jinai  manoje širdyje, kuri netuksi,

Nebarbena į kūno pakraščius.

 Ji nesilieja pro akis.

Nenuteka per delnus.

Neslysta kojomis,

Nepaliečia paviršiaus.

Ji nieko nežada ir nieko neapgauna.

Jinai yra  tokia, kokia yra nuo amžių.

Nekintanti, tad niekada nemirštanti.

Ji amžinai  gyva.

Ar žemėje yra žmogus,

Kas tokiai mano meilei sutrukdytų

Ir ją įvardintų?

 

Skaudus tėvynainių tuštėjimo metas

 

Galvojate ir jūs, –

Mana širdis medinė.

Nereikia meilės man, –

Už nugaros Tėvynė.

Mylėti vieną ją turiu

Ta meile begaline.

Bet aš esu žmogus, –

Po meilės žmogui

Tėvynei meilė seka.

Kas man Tėvynė be žmonių?

Ar ji tada Tėvynė?!

Tada Jinai dykynė.

 

Naujajam lietuviui

 

Jei auksas tampa tavo patikėtiniu,

Jis užveria duris, užšaldo karštą širdį.

Susižavi  jo dirbtiniu švytėjimu

Ir  Dievo ilgesį savy giliai nutildai.

Atsiveria tau tuščios aukso erdvės,

Save apkarstai laimės atradimais.

Gyvenimas vėl atrastas žaidimas

Prikausto jis tave lyg užtvenktas bėgimas.

Žingsniuoji oriai, bet savęs nešildai.

Sušalęs auksas kraujo neužvirina.

Toks trumpas ir graudus likimas:

Tampi labai labai gražia vitrina.

Su iškaba puikia:

„Esu vien žemiškas troškimas.

Mylėkite mane ir gerbkite!“

  

Nenurytas apkarto

 

Saldus žodis „Laisvė” nenurytas apkarto ir

Užnuodijo kūną,

Žmogaus kūną.

Pasakysite: „Taip nebūna“.

Būna, visada tai būna,

Jei žodis „Laisvė“ neišnešiotas,

Neišmaitintas ilgais vilties kilometrais.

Saldus žodis „Laisvė“” nuskendo širdies troškimų liūne.

Pasakysite: „Taip nebūna”.

Būna, visada taip būna,

Jei žodis „Laisvė“ nepasvertas ant pačių tiksliausių Visatos taisyklių.

Saldus žodis „Laisvė”

Apvijo kaklą ir žmogų pasmaugė.

Pasakysite: „Taip nebūna?“.

Visada taip būna,

Jei žodis „Laisvė“ netikėtai išsprūdo iš amžinojo vergo lūpų,

Nesapnavusių laisvės saldumo.

 

Danutė MAKUŠKIENĖ

 

Gimtasis kraštas

 

Koks gražus tu, mano krašte,

Su platybėmis laukų, miškų.

Auksinėse varpose skęsta rugiagėlė,

Nuostabus papuošalas lietuvaitės gelsvų kasų.

 

Už kalnų ten toliai mėlynuoja

Lyg melsvųjų jūrų atšvaistai.

Piliakalniai lygumose stovi –

Nepamirštami didvyrių vardai!

 

Nemunas didingai lygumomis teka,

Neša vandenis į Baltijos dausas.

Tai esi tu, mano gimtasis krašte!

Tai esi tu, mažytė mūsų Lietuva!

 

Lopšinė anūkui Gabrieliui

 

Vėjas stūgauja už lango,

Lietus barbena į stogą.

Mano mažas anūkėlis

Ilgai neužmiega.

 

Mik, mažuti mano,

Nieko nebijoki,

Angelas sargas

Ims tave globoti.

 

Glostys tavo plaukus,

Pakvies gražų sapnelį.

O rytoj už lango

Švies skaisti saulelė.

 

 

Malda

 

Dėkoju, Viešpatie, už saulę,

Už linksmą juoką mus vaikų.

Už tai, kad vakarais lakštingala

Miške dar suokia.

Už tai, kad aš tikiu...

 

Dėkoju Tau Švenčiausioji Marija,

Už globą ir žvaigždėtą skliautą

Tėviškės dangaus.

Aušros vartų Gailestingoji motina,

Užtark ir neapleisk žmogaus.

 

 

Nostalgija

 

Vienuma vienuma

Ateini pas mane

Neprašyta, nelaukta viešnia.

O kartu liūdesys,

Toks niūrus ir tylus,

Toks nekviestas, nelemtas svetys.

Ateini pas mane,

Pabeldi į duris.

Apglėbi, išbučiuoji akis.

Aš tavęs nemyliu.

Su tavim man ilgu,

Bet jau kitą mylėt negaliu.

 

Senoji Pilaitė

 

Žvaigždutė virš miško sužibo.

Lakštutė sučiulbo liūdnai.

Per mašinų gausmą girdėti

Jos trelių švelniausi garsai.

 

Per gatvę štai katinas eina,

Nušiuręs ir alkanas jis.

Benamis konteinery rausias,

Ko ieško ? – Prarastų Vilčių?

 

Į dvarą rodyklė štai rodo.

O dvaras – neapšviestas kelias.

Pakrypusios lūšnos šalia.

Tik senas malūnas mena savo didingą galią.

 

Prie tvenkinio gailiai girgžda

Šulinio svirtis.

Pilaitė, Senoji Pilaitė,

Kur tavo graži praeitis?

 

 

Rudens liūdesys

 

Auksiniai lapeliai dar virpa.

Ant gležno berželio šakų.

Išskrido jau paukščiai į tolius,

Pamoję mums savo sparnu.

 

O, paukščiai, mielieji, sugrįžkit,

Kai vėlei pavasaris bus.

Jūs viltį gyventi įžiebkit,

Sužadinkit meilę, jausmus.

 

 

Rita MINIKAUSKAITĖ

 

 Rugsėjis II

Tas miestas tarytum taurė

perlamutrinėj rudenio rankoj,

paskutinis gurkšnis vėsaus senovinio vyno,

po vakarykštės puotos vystantys astrai,

 vėjyje barstantys žiedlapius,

virpa ant medžių lengvi popieriniai žibintai –

švinta.

Lėtai per miglą artėja barzdoti šlavėjai.

 

 

***

 

Lapkritis –

vienuolis, einantis laukais,

jo basos kojos

jau nepalieka pėdsakų sušalusioje žemėj,

baltoj migloj

ilgai matyti juodas siluetas:

skurdi nakvynė,

žvakė ir knyga,

lengvi sapnai palies jo jauną aukštą kaktą

ir nepavargs jis tolimoj kelionėj

ir vieniša naktis nebus ilga.

Vanda PIPIRIENĖ

Amžinybės dėsniai

 

Aš širdyje poetų nenešioju,

Tik rankioju jų žodžius pakelėj –

Nukritusius, tačiau žinau lig šiolei,

Geriausia tai – ką randame žolėj.

 

Pasaulio atgimimas visad naujas,

Jis grįžta su pavasario naktim.

Gyvybės pilnas amžinybės kraujas

Ir nieko niekas niekad neatims!

 

Tikrovėj burtų nebesitikim – nereikia

Svajones aust, beribius kurt sapnus...

Tik būna keista, iki skausmo keista,

Jeigu žmogus užauga nežymus.

 

Kai genijus numiršta, naujas gimsta –

Nepamainomų nėra ir būt negali,

Tik kartais jie į kažką pavirsta,

Ir stebisi, kad kiti praeina pro šalį.

 

Amžinybės dėsniai tvirti ir suprantami:

Nenueik, neišduok ir paliki save,

Imk save į rankas ir lipdyk save rankose

Tartum molį – su Dievo ugnele.

 

Gamtos pamokos

 (Renatai)

 

Saulę spindinčią širdy nešiok, vaikeli,

Ir švies ji tavo akyse,

Šypsosis Tavo lūpomis,

Bus delnų šiluma.

 

Mėnulį – senatvei pasaugok,

Tai sidabru nušals plaukai,

Tarytum žėrintys miškai –

Žiemoj, po šerkšno.

 

Ir debesio nevyk šalin –

Galbūt prireiks Tau ašarų lietaus,

Kada nebus prie ko priglaust

Nuogos savo sielos.

 

O gyventi mokykis iš vėjo :

Jis keičia kryptį kada nori ir gali būt visoks,

Jis – LAISVAS!

Ir viskas tuo pasakyta...

 

Kryžiai

 

Kodėl man teko toks lengvutis kryžius? –

Mylėt ir būt gera aš prisiekiau seniai.

Subrendau jau seniai, dabar gi pasiryžus,

Gyvendama dainuot ir juoktis amžinai.

 

Žmonių gyvybės – pats švenčiausias atradimas

Ir būt vieniems šalia kitų – juk yra nuostabu...

Pasidalint su artimu žmogum likimais,

Suprast kits kitą be kalbų!

 

Einu gyvenimo keliu duobėtu,

Bet kryžiaus nejaučiu – gal netgi neturiu?

Nešu tik tai, kas manyje sudėta,

Suklupus – atsikelti jau galiu.

 

Ir kryžius nešt kitiems galiu padėti,

Dalintis duona, vandeniu, namais.

Gyvenimo kely, vingiuotam ir duobėtam,

Palieka mano pėdos – gal kas iš paskos eis...

 

Lietaus lašai

 

Lietaus lašai barbena į lango stiklą,

Juk Lietuva ir lyja gan dažnai.

Lietuj mes augom ir mylėjom viską –

Lietuje auga mūsų vaikai...

 

Ar kur pasaulyje taip švelniai lyja dar?

Ar kur yra tokia graži gamta?

Čia lietūs, čia Tėvynė,

Čia mūsų žemė, mūsų Lietuva!

 

Ir kas sumanė tėviškėlei vardą šitą?

Skaičiau aš daug ir šaltinių daug radau...

Tvirtai žinau gyvenimo aš tikslą –

Už ją numirt galėčiau tuojau pat ir – jau!

 

Didžiuojuosi dažnai, kad mano gimtas kraštas

Tai tik taškelis ant gaublio, kaip lapelis rudens,

Arimų ir audimų raštuos

Mamos lopšinėj, skaidrume vandens...

 

Ir pusketvirto milijono mūsų – ką tai reiškia? –

Tai tik lašelis pasaulio vandenyne.

Tik trys su puse milijono... Bet žinau aš aiškiai –

Taip pasakyti gali tas, kuris lietuvio nepažino...

 

Lietuvos rauda

 

Kai lankose nuvysta gėlių žiedynai,

Kai saulė skęsta ežere plačiam –

Atrodo, jog pasaulio žemynai

Išsiskiria ir vėl susiliečia.

 

Gamta – visur vienoda (kai tik ją pažįsti) ir skirtinga,

Kokia ji – svetimuos kraštuos?

Pati mieliausia – tėviškėj lemtingoj

Ir močiutės audimų raštuos.

 

Lietuviai esam mes, todėl ir Lietuvoj gyvenam,

Čia protėvių tauri dvasia,

Mes menam juos ir remiamės nuo seno,

Tais, kurie išėję į dausas.

 

Tai jų jėga mus įkvėpia gyventi,

Kai taip sunku, net sielą skauda.

Nenorim niekur išvažiuot – mes turim čia pasenti

Ir išgirsti laidotuvių raudą...

 

 

Metų laikai ir plaukai

 

Žiema prisnigo plaukus, kas gi bus?

Galbūt pražilsiu iš tikrųjų,

Smagu bus pažiūrėt, kada suaugęs, it vaikas

Žilais plaukais prieš veidrodį draikos.

 

Ruduo auksu užliejo, ką daryt?

Nesu aš auksaspalvė iš prigimties,

Įdomu save tokią matyt –

Tokią – tarp gyvybės ir mirties.

 

Vasara sruogom nudažė, ne juokai,

Su tokia madinga šukuosena

Nors podiumu eik, sakau jums rimtai –

Geresnės kirpėjos nerekomenduočiau!

 

O pavasaris – ir kas iš jo?

Nekreipia jis dėmesio į mano plaukus.

... Tik atgimti žadina iš naujo

Net gyvenimo rudens sulaukus...

 

Povilas RATKEVIČIUS

 

Esu jau senas piligrimas,

Savo keliones reikia baigt,

Bet va, nenuorama likimas

Mane vis šaukia eit ir eit.

 

Ir vėl ieškot aš išėjau

To, ko niekad neradau.

Širdis nuliūdus man kartojo:

Užmik, užgesk sakau juk tau.

 

Bet štai Jeruzalę priėjom

Ir suklupau prie grabo to,

Kuris atpirkti mus norėjo.

Patsai jis liko Prometėju,

O mums iš to jokios naudos...

 

Liūdesys

 

Kodėl kodėl taip yra?

Ne kartą savęs klausiu.

Bet liūdnai skamba lyra,

Ir veidas apsiblausęs.

 

Kiek sykių aš ryžausi

Pavasarį dainuoti.

Tiek sykių vėl grįžau

Vargus tiktai rūkuoti.

 

Kodėl gi aš nemoku

Džiaugtis kartu su saule?

Kodėl yra man blankūs

Tasai džiaugsmų pasaulis?

 

Visai ne tą mes matom,

Ką mes matyt norėtume.

Mes džiaugsmo rūmus statome

Apgaut save norėdami.

 

O man tie džiaugsmo rūmai

Visai nesiklijuoja.

Širdis suskausta ūmai

Ir vėtroj susvyruoja.

 

Šiandien tikėt nebegaliu

Tuomi, kuo taip tikėjau.

Rodos prie kapo stoviu

Palaidotos idėjos

 

 

***

 

Turime visi seni, 

ir jauni, ir maži,

kiek kas gali kiek pajėgia

išmėginti savo jėgas.

Nes darbe tik laimė glūdi -

Darbas žmogaus nesupūdė.

 

Bet daug yra tokių žmonių,

Parazitų tinginių,

Kurie iš kitų gyvena,

Prisivalgo, kad net stena.

Nuolat geria jie degtinę,

Jiems vis pilna piniginė.

Su valdžia  palaiko ryšį,

Ten kur reikia duoda kyšį,

O kam reikia pataikauja

Žemai lenkias, padlaižiauja,

Kaip kas groja, taip jie šoka.

Prisitaikyt visur moka.

Kam blogai, jiems vis gerai –

Purvu dvokia jų darbai.

O gyvenimas jų juodas,

Kaip tas purvas, kaip tie suodžiai...

Visa tai jiems nesvarbu,

Nes jie turi daug draugų.

Reikia tiktai panorėti,

Tik teisybės nežiūrėti, –

Visad pelno tu turėsi,

Nors ir dirbti tu tingėsi,

Būsi sotus, atsigėręs,

Kaip tas paršas atsišėręs.

 

Elena SAKALAUSKAITĖ

Ir kasdien mes po truputį virstam šiukšlėmis.

Ir kaskart mes slenkam mirties vis artyn.

Kaip aukštyn kasnakt pateka mėnulis,

Taip žodžiai ištarti jau tampa praeitim.

Ir kasmet mes mažučiais žingsneliais –  į prapultį.

Ir kasryt vėl keliamės ir smengam senyn.

Kaip tas vėjas, praūžęs, nulaužia šaką,

Mes vis grimztam  ir virstam mirtin.

 

***

 

Rytojaus dieną, kai nebuvo nei saulės, nei galimybės žinoti, –

Tu dar čia ar ne,

Manęs nepradžiugino.

Rytojaus diena, kada pusvelčiui galima buvo įsigyti

Vakar dienos daiktų,

Mane sugraudino.

Rytojaus diena, kurioje nebeliko vietos pavasariniam

Paukščio čiulbesiui,

Mane nuvylė.

Todėl norėčiau gyventi šiandieną!

 

***

Buvo toks vargšas paršelis:

Tvartely stovėjo sau kampelį susiradęs,

Nuliūdęs,

Pratrydęs.

Nežaidė su savo penkiais broliais

Ir trimis seserimis,

O tik mėgo žiūrėti pro langą

Į praskrendančius debesis,

Rausvus ir melsvus,

Žalsvus ir geltonus...

 

O kai šeimininkė atnešė jovalo pietums,

Visi sukluso, kojelėmis tuksėdami

Atskubėjo prie lovio,

Besistumdydami,

Kas pirmesnis.

Vargšiukas pratrydęs paršelis

Greit nepaeidamas,

Stumdytis nemokėdamas,

Taip prie lovelio ir neprisiyręs,

Tik žiūrėjo

Ir dūsavo..

 

Kai visi nenuėjo tolyn pasisotinę,

Lovelis

jau tuščias riogsojo,.

Paršelis pagalvojo:

Toks liūdnas

Kaip ir aš.

 

Vanda SAKALAUSKIENĖ

Daina

 

Kilk į padangę, svajone mana!

Tu pavargusią širdį sušildyk!

Viską apjuosk nuotaikinga daina

Ir svaiginančio džiaugsmo pripildyk!

 

Saulėj nugelsvinti toliai laukų

Ir pušynų tamsi žaluma,

Mirganti, plazdanti rūbu žaliu,

Ar ne tu, o svajone mana?

 

O virš pušų žydram danguj švyti giedra diena.

Negali visko išsakyti širdis mana.

Žvelk, jau pavargusi gęsta diena,

Ir visi jau sapnai iškalbėti.

Žodžiai tarytum tik apdaras to,

Kas gyveno juose pasislėpęs!

 

Žvelk, atmintis nebeieško daugiau

To sudužusio laivo skeveldrų,

To, kuris troško šviesiųjų krantų

Vis į tamsą judėdamas baugią.

 

Pasaulis šoka tamsoje.

Skrieja žvaigždynų amžina šviesa,

Liejas...

 

Krintanti žvaigždė

 

Išeik išeik, kol dar spindi.

Nukrisk nukrisk, kol dar švieti.

Žiūrėk žiūrėk, koks nuostabus

Į žemę kris žvaigždžių lietus.

 

Priedainis:

Krintanti žvaigždė-laimės ji šauklė.

Krintanti žvaigždė-brūkšnys ryškus.

Krintančia žvaigžde mirksnį būki tu,

Tik nepavėluok, suspėk laiku.

 

Kiek daug žvaigždžių užgęsta taip,

Ir niekas jų danguj nepastebės.

O kas ieškos, kas pasiges

Plačiam dangui vienintelės žvaigždės?

 

Priedainis:

Krintanti žvaigždė-laimės ji šauklė.

Krintanti žvaigždė-brūkšnys ryškus.

Krintančia žvaigžde mirksnį būki tu,

Tik nepavėluok, suspėk laiku.

 

 

    Antanas SVIDERSKAS

 

Gimtinei

 

Zarasai, ežerai mėlynieji,

Visuomet jūs širdy ir sapnuos.

Ir upelė, srauni šaltupėlė,

Vis čiurlena ausyse mano.

 

Protėviai sėliais  seniau čia vadinos,

Minimi jie kovoj ir dainoj.

Dabar tik kerotos alyvos

Juos mena kapelių tyloj.

 

Kiek motulių raudų nuaidėjo

Šileliais, šilais?

Kiek broliukų negrįžo išėję,

Brukavotais Šaltupės keliais?

 

Kiek sužeistų jų dejavo

Tėviškės šiluos?

Kiek jųjų kaulų bolavo

Įvairiuose kraštuos?

 

Menu, kaip rūtelės žaliavo

Namuos po langais,

Kaip gražiai sesutės dainavo

Gegužės tyliais vakarais.

 

Menu aš tėvą artoją,

Užariant vargus savus.

Kiek arė, kiek stengės,

Neužarto paliko ir mums.

 

Skambėkite dainos auksinės,

Per amžius plačiai.

Rymokit smutkeliai garbingi

Kryžkelėse išdidžiai.

 

Jaunystei žūstant

 

Padūmavęs toliais

Prie Uralo kalnų

Neskamba čia juokas,

Negirdėt dainų.

 

Kiek čia priguldyta

Mūsų brolių,

Nuo Dubysos,

Ir net nuo Zarasų.

 

Tik takai žvėrelių

Gūdžio tundros plotuos,

Ir pašėlus pūga

Sukasi ratu.

 

Kad širdis dejuoja,

Niekam čia nemotais.

Ir jaunystė žūsta

Su tavimi kartu.

 

Tėviškėlėj mano

Yra kas kvatoja,

Visgi daugumoje

Ašarų klanai.

 

Nors vilties ir maža,

Tu tikies sugrįžti,

Ir išvysti

Tik šviesius vaizdus.

 

Mirusiai motinai

 

Tylomis iš namų išėjai,

Neišarus ne vieno žodelio.

Tu našlaičiu mane palikai,

Ir širdis ligi šiolei negali

Nei nurimti, nei pamiršti tavęs!

Nežinau, kur mamytę berasiu?!

Pasaka, o gal sapnai nuves ten mane?

Nuraminsiu bent dvasią.

 

Aš prie kapo palauksiu tavęs.

O nejaugi niekuomet neišvysiu?!

Kas mane kaip vaikystė nuves

Stebuklingon sapnų karalystėn?!

 

Nuravėsiu nuo tako žoles,

Pilkas veda prie tavojo kapo,

O ant jo gėlės skaisčiausios žydės,

Giesmę tau pagiedos žali lapai.

 

Tu man laimė ir vargas buvai,

O dvasią šildė nenuilstančios rankos,

Žiūriu pro langą nūnai.

Gal regėsiu mamytę vėl brangią?!

 

 

Pavasaris

 

Žaliuoja saulėje miškai,

Švelnus vėjelis debesėlius gena,

O aš lekiu žibuoklių skint

Ir dovanoti mamai.

 

 Tu neliūdėk, brangi mamute,

Kad neskuba pavasaris,

Ir vėl žydės jurginai po langais,

O saulė vėl džiovins tau ašaras.

 

Aš linkiu tau, mamyte,

Kad būtų daug pavasarių,

Ir atsigautum po žiemos,

Ir vėl sulauktum vasaros.

 

 

Jonas ŠARLAUSKAS

 

Trys bronzinės taurės

 

Vakarėjo ir jautėsi kaip į mišką palengva atsėlina prieblanda. Dar tebešvietė besileidžianti raudona saulė, nors kitoje miško pusėje, virš medžių viršūnių, jau patekėjo mėnulio pilnatis. Plačioje miško laukymėje glaudėsi vieniša sodyba, kurios centre stovėjo apsamanojusi medinė trobelė su trim nedideliais langais. Trobelės viduryje stovėjo nuo laiko patamsėjęs senas kaimiškas stalas. Jauna mergina, palaidais gelsvais plaukais ir žvilgančia žalsva suknele, sėdėjo prie stalo. Jos gražų veidą nutvieskė palaima, lūpos sustingo pravertos iš nuostabos, o išsiplėtusių akių vyzdžiuose juodavo begalinė gelmė... Mergina pasilenkusi trumpam prigludo kairiąja krūtinės puse prie stalo ir suknelės petnešėlė nuslinko atidengdama nuogą petį. Jos širdis smarkiai plakė, o kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai.

Stalo vidury, sustatytos trikampiu, stovėjo trys bronzinės taurės. Jos buvo sklidinos iki viršaus raibuliuojančio gaivus šaltinio vandens. Senas iškleręs stalas nuo merginos širdies plakimo vos krustelėdavo ir tuo pačiu momentu iš visų trijų taurių pašokdavo trys mažos auksinės žuvelės. Kiekviena iš jų plekštelėdavo krisdama su purslais į kaimyninę taurę ir taip jos keliavo saulės judėjimo kryptimi, sukurdamos nepaprastai dinamišką stebuklingą reginį. Ir retsykiais merginai rodėsi, kad auksinės žuvytės pakibdavo nejudėdamos ore virš taurių. Laikas sustodavo, o erdvė subyrėdavo kvadratėliais ir mažyčiais rombais, kaip netikėtai sudužusi sustingusi mozaika. 

Netikėtai už lango šaižiai riktelėjo išgąsdintas kėkštas. Mergina kruptelėjo, atsitiesė nuo stalo ir stebuklinga vizija išnyko. Stalo viduryje stovėjo trys patamsėjusios bronzinės taurės, sklidinos gaivaus vandens, kurių paviršiuje žaižaravo tik keli vakaro saulės zuikučiai.

 

Paleisk!

 

 Skiriama Angelei J.

 

   Liepsnoja Sielos miškas ir Ugnies jūra plūsta iš paskos vis vydama pirmyn į Nežinią-rytojų Stirnaitę-Meilę .. , be atvangos – ... jau svyla pilkšvai žydras jos kailiukas nuo Ugnies karštos, krūtinėj blaškos Kančios mažytis kamuoliukas nuo Nerimo, Kančios ir Netikrumo... Sapne ilgiuosi aš Artumo ...,  o prabundu ir vėl  girdžiu tą atbalsį Perkūno, pasiuntusio Ugninę Strėlę-Žaibą į Sielos mišką, perdžiūvusį iki parako sausumo... Vėl matau, kaip giedras sekmadienio dangus nenoriai priima į save beformius dvasios debesis melancholinio pilkumo, o Tavo lūpos dar kartą pūsteli manin kančios aitriuosius dūmus, vis artinančius dangaus pilkšvumo  elektrinį potencialą prie pavojingos iškrovos ribos, o sąmonėj užsiplieskia Poliarinė pašvaitė, šaukiančiai  kruvina nuo Abejonės-nakties, pranašaujančios negandas... Teiraujas balsas nerimastingas manęs be atvangos: „Nejau aš Jai  nereikalingas? Nebūsiu niekada laimingas?“, jei žodžiai Jos kankina, drasko mano širdį,  nejau Jinai negirdi kaip skaudžiai blaškos ta Paukštė be sparnų, mėgindama iškalt snapu krūtinėj mano skylę, kaip ji dejuoja, skundžias man: „Paleisk! Aš trokštu vėl išvysti Ją...“

   „Ir ieškau šitoj girioj aš gudrios, šaunios Mergelės-valdovės jos taurios. Jinai baikšti, o gal tik nori paslaptim atrodyt, vis bėga, slepias tankumynuose gūdžiuos, viliodama mane Jai bėgti iš paskos.

 

 Marina ŠIMOLIŪNAS

 

Прошу

 

Я так тебя люблю, земля моя,

Принявшая мой род,

Моя ты колыбель, обитель!

И смерть мою принявшая в себя,

В каком-то будущем!..

О, время, обольститель...

 

Не обольщаюсь раем я...

Побаиваюсь ад... Но хочется!

Пожить ещё немного...

Писать писать... Души такой соблазн!

 

По времени скользнуть, как стрелка...

И хочется сказать так едко,

Что, время, ты ползёшь так мелко...

На самом деле миг едва, –

Едва капнёшь одно столетье...

И поколение одно уже тобой погребено!..

 

И мама славная моя, и батя...

Их друзья, соседи...

И принялось ты за меня...

И в душу мне вонзило стрелы...

 

Чтож, осень очень хороша!..

Но мне весны весны ещё бы...

Ещё бы лета и зимы,

Ешё бы год, ешё бы три!..

Ещё бы пол опять столетья!..

Но смоет жизнь меня потоком,

Как лодочку в шторм океан...

 

Оставь любовь мою всю детям!..

И детям их детей оставь!

Пусть солнышком моя любовь

Восходит  каждый день над краем,

Где где-то я погребена...

Оставь цветы и это небо,

Где звёздочкой моя душа

Их мирный сон оберегает...

 

И пусть в душе моей звучат

Слова моей дочурки-крохи:

Я понимаю, мама, да, меня

Нарисовали Боги...

Но двигаться как стала я?

Но двигаться как стала я? –

Звучат слова во всей Вселенной...

Не знаю, доченька,..

 

Быть может, нас завели, как те часы,

Висят что, тикают в столовой...

 

В какой-то день, в какой-то час

Бог остановит смертью нас...

 

Оставь любовь мою всю детям!..

И детям их детей оставь!..

 

***

 

Я хочу...

Я хочу, чтоб дом мой был как лес...

Чтоб цвели цветы и пели птицы...

Чтобы потолок мой – до небес,

Чтоб в углу с мячом играла львица...

 

Чтоб в нём люстра облаком звенела,

Чтоб в нём было много звёзд!

Чтобы молока парного пена

Не давала проливаться морю слёз...

 

Я хочу, чтоб был он полон тайн!

Чтоб в нём музыка одной любви звучала!

Чтоб бурлил и горбился фонтан,

Чтобы эхо звуки излучало!...

 

 

Lida TAMULEVIČIENĖ

 

Dienos

 

Juk būna dienų, kai meilės trokšti lyg tikintis Komunijos,                      

Kai mintyse aukoji viską šventą.

Būties lengvumą tartum saulėlydį į širdį talpini.

Kai nori būti prijaukinta, laukime išdžiuvusi,

Sušildyta žvilgsniu, ar žodžio pilnatimi.

 

O būna dienų, kada pasaulis blanksta.

Atrodo, gyveni tik skolintu laiku.

Brendi per pilką miglą lūkesčių sugriuvusių,

Nepaneši vilčių, klumpi ir nori vėlei tapt vaiku.

 

O būna dienų, kad pagalbos kaip dūstančiam oro pritrūksta,

Kai noris ištiestą ranką išvyst ir į ją atsiremt,

Bet dengęs akis fantazijų raištis nukrinta,                                                    

Tad eini prie žoles prisiglaust, ar prie medžio paverkt.

 

Ir taip kasdien suki spalvotą kasdienybės ratą

Iš įpratimo, arba tiesos troškimo vedina.

Mozaikos dalimis save išskaidai, kad suprastum, –

Harmonija! Ji čia. Šalia.

 

Kartais

 

Kartais privalai sugrįžti į šešėlių šalį.

Leist vedžiojamam tik užrištom akim.

Liūdesį giedoti lyg rožančiaus dalį,

Kad į ateitį galėtum žvilgčiot su viltim.

 

Kartais privalai save aukoti,

Kad pakeltum kitą klupusį kely.

Rodos viską jam galėtum atiduoti,

Viską ką turi ir tą, ko negali.

 

Kartais privalai išeit neatsisukęs,

Nors širdis lyg akmeniu ant kelio pasiliks.

Mintys kauks lyg šuo nuo pasaito nutrūkęs,

O veide tik akys klyks.

 

Kartais privalai tam bėgime sustoti

Atsisėsti ant kelmelio nuošaliai.

Laukime baltam paimt ir susapnuoti,

Ką sustoję šnibžda putinai.

 

O jie kalba tau apie augimą.

Apie Viltį-vaisių, bręstantį delnuos.

Apie Meilę, šilumą vidinę,

Ir Gerumą, kurs pasaulį išvaduos.     

 

***

 

O dienos mano,

Kaip  šalpusnio lapai,

Tai šaltos jūs,

Tai šiluma skaidri.

Nelygu kurią lapo pusę pasuki......

 

Tamsoje

 

Mintimis aš laisva, tiktai mintimis.

Gyvenu šią akimirką, vogtą, lyg paskutinę,

O jausmai vaivorykštės spalvomis,

Muilo burbulais sprogsta krūtinėj.

 

Aš išverksiu liūdesį smuiko rauda,

Ir kas pasakys, kad liūdėjau.

Kaip negimusius kūdikius, – savo viltis,

Į eilėraštį šitą sudėjau.

 

Nesvarbu, kad vienatvė užklumpa staiga,

Kad pravirksta nakty mano liūdinti siela.

Ir kas pasakys, kad buvau vieniša,

Jei tamsiausiam kampe slėpiau savo gėlą.

 

Tau sudiržusią širdį į delnus dedu,

O mainais imu duonos riekę.

Gal tau pasakys, kad buvau netyra.

Kas mano ne man, ir nieko daugiau nebelieka.

 

Tik mintys klajūnės kasdiene malda,

Kaip gijos per būtį nutįsta.

Gėlės tobulumas, moters rauda,

Beprotiškas noras mylėt, gyventi Šiandieną,

Nes ji nesugrįžta. 

  

Tėviškės sodyba

 

Sienojų girgždesy neišdainuotas ilgesys.

Kelių kartų kalbėjimas.

Su vėju slenka tartum debesis,

Ateinančių dienų regėjimas.

 

Taip pat pakyla saulė rytuose,

Gandrai vaikštinėja tuopų alėja,

Vaikutis miega pataluose,

Jo sapną saugoja fėja.

 

Čia ariamos dirvos, sėja javus.

Čia svirtis prisimena delnus.

Takelis vedąs į namus.

Motinos akys už lango.

 

Sodyba, tuos, kuriuos gyvent kėlei,

Tu išlydėjai pro nesamus vartus.

Ir taip kiekvieną rytą saulė teka,

Ir taip kaskart užbaigus ratą,

Žadina kitus.                                                   

  

Dalia TARAILIENĖ

 

Auka I (Romui Kalantai)

 

Dvidešimtas amžius.Pasaulio stebuklas.

Pamiršom gėles, ir, kad žemė dar sukas.

Pamiršom, kaip dienos savaitės vadinas,

Koks vardas tėvų, kur tikroji gimtinė.

 

Pamiršom kas esam, pamiršom kas buvom.

Pamiršom laukus ir dirvonus.pražuvom.

Staiga mes pabudom iš slegiančio miego,

Supratę dabar, kad neturim mes nieko.

 

Neturim kas šventa, neturim kas miela,

Neturime to, kas pradžiugintų sielą.

 

Jei pilka aplinkui, tai patys pilki net.

Jei akina saulė pridengiam akis mes.

Nematom, negirdim, nežinome nieko.

Gyvenam narve, kaip žvėreliai, be siekio.

 

Bet laikas vis eina, ir vandenys bėga,

Pajuntam, kad turim dar tvirtą jėgą.

Jėga tai didžiulė: joj slypi galybė,

Kurios neturėjo nei jokia „Didybė“.

 

...Širdis pilna meilės ant aukuro laimės.

Auka tai didžiulė, ir be jokios baimės...

 

Gyvenimas Tavo dar toksai mažytis.

Drąsa nugalėjo. Reikia valdytis.

Reikia žinoti tą didį siekį,

Reikia vis eiti tolyn į priekį.

 

Bangos pakyla ir bangos nuslūgsta,

Putotai jūrai jėgos netrūksta.

Nors krantas uolėtas, status ir aukštas,

Bet ritas per viršų bangos sušiauštos.

  

Auka II (Romui Kalantai)

  

Aš Tau  Requiem pagrosiu vargonais,

Kurie atšvaitu vakare krinta į upės paviršių.

Lieknos, išlakios pušys primins man piliorius.

Tyla ir ramybė apgaubs Tave. To nepamiršiu.

 

Tu karštą turėjai krūtinėje širdį.

Ji degė vis, veržė , ugnimi liepsnojo.

Su ja sugebėjai įžiebti mums viltį.

Už Tavo skausmus ir kančias mes dėkojam!..

 

Nebūsi Tu vienišas duobėje kapo,

Nors, deja, mūsų ir nematysi.

Užvedęs visus ant to didžiojo tako,

Kaip žvaigždelė danguj, širdyse mūs  nušvisi...

  

Gyvenimo skonis     

                                                                                    

Jau daug praminta kelių į gyvenimą,

Daug suvalgyta druskos, daug naktų nemiegota.

Ir rūpesčių raukšlėm nežymiai šypsnys išvagotas.

Žinau, kiek kainuoja juokas, koks ašarų skonis.

Pajutau erškėčių spyglius ant savo basų kojų.

Grožėjausi žydinčiom pievom ir ievom.

Braidžiau po upokšnius, klimpau į pelkynus,

Sapnuose mačiau vynuogynus...

 

Tiek maža gyventa,

Tiek daug jau patirta!

O kiek man dar lemta ,

Ko gyvenimo skirta?

 

Prisiglaudimas prie tėviškės

 

O tėviškėle mano, ašarom auginta,

Skaudžiausiais kirčiais ir vargeliais lepinta.

Taip buvo tau senai Dievulio skirta,

Buvai lyg našlaitėlė už raganiaus tekinama.

 

Nors duonos kąsnis buvo čia sprangesnis,

Keliai dulkėti, pirkios senos ir apgriuvę,

Bet čia tiktai širdis ramiai ilsėjos,

Čia, juk vaikystės vėjai ūždavo padūkę.

 

Ar eidavau gražiausių miestų gatvėmis,

Ar žvelgdavau į kalnus sniegu padabintus,

Visur ieškodavau tavos tikros paguodos,

Ir trokšdavau, kad grįžusį vėl apkabintum.

 

Prabėgo daug jau metų, minant tavo kūną,

Mums einant klystkeliais ir keliantis, ir vėl pargriūvant...

Ir niekad neiškeisiu į gražiausią rūmą

Tavęs, o iškankinta, bet šviesi Lietuva.

 

Vladislavas UŽPOLEVIČIUS

 

Pinavija

 

Pinavija tartum vėjas

Skrieja šokio sūkury.

Kai vadovas būgną muša,

Tai šokėjai kojom pluša.

Pinavija daug keliauja,

Visą svietą užkariauja,

Pinavijai visi ploja

Ir už šokį dėkavoja.

Pinavija ne tik šoka,

Bet gerai dainuoti moka.

Kai užtraukia dainą gerą,

Uždainuoja visa salė.

 

Šventos Kalėdos Pilaitėje

 

Šventos Kalėdos atėjo,

Paslaptinga naktis aplankė,

Žvaigždės danguj sužibo

Ir žmonių širdis sušildė.

 

Paslaptingos Kalėdų ir dienos,

Visų veidai laimingi,

Betliejui guli kūdikėlis,

O šalia žmonės meldžiasi širdingai.

 

Ir Pilaitėj žmonės štai atėjo

Į maldos namus visi sugužėjo,

Iš Škotijos svečiai atskubėjo,

Kad Jėzui pasimelstų,

Šventas Kalėdas paminėtų.

 

Todėl susėdę už stalo,

Karštai ir mes pasimelskim,

Kad žemėj visi Meilę surastų,

O dienos visos būtų,

Kaip Šventos Kalėdos.

 

Algirdas VASERIS

 

Kai tavęs netenku

 

Taip troškau aš galvą priglausti

Prie tavo, Tėvyne,

Krūtinės gimtos

Ir nieko daugiau nežinoti, nejausti...

Ir niekad daugiau nesiskirt niekados.

 

Bet grįžus, tu, žeme gimtoji,

Per greitai įliejai

Man savo jėgų.

Vėl veržias širdis neramioji,

Ir visas aš žygių troškimais degu.

 

Ir vėl apie kovą galvoju

Ir kardą karžygio

Prie delno renku.

Laimingas jaučiuos, kai kovoju,

Ir myliu labiau, kai tavęs netenku.

 

 

Kryžkelės dulkė

 

Pasaulio viso turiu aš vėjus,

Saulės karštį, pūko lengvumą.

Rugių žiedadulkėm esu dulkėjus

Ir prakaito lašo pajutus sūrumą.

 

Viską viską parduosiu! Ar pirksi?

Sąžinė mano gera – be veidmainystės rūbo.

Debesiu pilku pabodo man irtis,

Skęsti griovy purvinam. Berūpi,

 

 Kas vienatvėje nuo lietaus saugos,

Jei nieko neliko – draugai vos keli.

Dangau, tu nepasiekiamai aukštas,

Žemele, tu šiurpiai arti.

 

Laisvė saldi, putota...

 

Nereikia šliaužiančio luoto –

Stačius man koptus

Duokit:

Ne murksot atėjau

Ir ne lėbaut.

Esu nekantrus

Lyg vanduo banguotas,

Kai putoja nuo kopų

Atgal į jūros glėbį.

 

Neklausk – man nerūpi,

 

Kieno garbei smilksta

Salonų žvakės,

Kam niekšybės apkarto,

Prie ko ten didžiulės eilės –

Prieš nieką savyje

Ir pasauly neklūpau...

O jeigu nors kartą

Buvau apakęs –

Buvau iš meilės.

 

Melzganas drauge

 

Žibuokle, tu – skausmas miškų,

Per klaidžiąsias pūgas išklampojęs.

Dvejojai, šalai ir nušvitai laiku,

Vėjo įpūsta viltie nuostabioji.

 

Mudviem taip gera, o melzganas drauge...

Esam daugiau nei sulos apsvaiginti.

Žydėjimo savo taip kantriai laukėm –

Pilnatvė mūsų kalnų upokšniais tvinsta.

 

Netikėki, jog būsim kada už pavasario vartų –

Ką žirginiais apgirtęs lazdynas sakė.

Kantrybe didžia amžinybei viens kitą išvargom

Tu, mano Tėvyne, pūkeliais pašiurpus, miela žaižarake.

 

PANAUDOTA LITERATŪRA

 

BUKELIENĖ, Elena. Ką saugo istorija? Literatūra ir menas,  2004,  spalio 1.

JANULAITIS, Augustinas. Emilija Pliateraitė : lenkmečio karžygė, (1806-1831). Vilnius : Matrica, 1991. 15 p.

LIEGUTĖ, Emilija. Emilija Pliaterytė : dokumentinė apysaka. Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. 221, [2] p.

LIEGUTĖ, Emilija.  Nežinau, kodėl įkūriau Emilijos Pliaterytės draugiją..  Bernardinai. [interaktyvus]. [žiūrėta 2006 kovo m. kovo 25 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.bernardinai.lt/index.php?-923653236>.

SKLUODIS, Vytautas. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. 146 p.

PASTARNOKAS,  Julius. Žvaigždės ir erškėčiai : esė. Vilnius : Trys žvaigždutės, 2005, 270, [2] p.

 SLOVACKIS, Julius. Lietuvos legiono himnas / Iš lenkų k.  vertė Vladas  Gurnevičius-Ramaškonis. [interaktyvus]. [žiūrėta 2006  m. balandžio 15  d.]. Prieiga per internetą: <  http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/78/78giesme.htm >.

                

 

           2007 metai                      

 

 

PILAITĖS GIESMININKAI

Vilniaus Pilaitės gyventojų kūryba

4

                                                                         

 

 

 Pilaitės „Poezijos pavasaris’2007:

 „Ugningais posmais sužavėki širdį!“

skiriamas  sklandantiesiems

  ant nemariosios  lietuvių meilės dievaitės  Mildos  

Aušrinės ir Vakarinės  žvaigždės

  sparnų

 

 

Leidykla SAVO

Vilnius 2007

 

UDK  888.2-1

              Pi 58

 

Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

 

 

Pilaitės giesmininkai`4

 dedikuojamas  Pilaitės seniūno užvaduotojui

Vladislavui Užpolevičiui

 

Sudarė Angelė Šarlauskienė

Leidinys išleistas iš 2 % fizinių asmenų pajamų

 

 

 

                                                                                                                       © Pilaitės bendruomenė, 2007

                                                             © Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2007

                                  © Viršelis, iliustracijos

                                                            Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2007

                                            © Pilaitės bendruomenė, 2007

 

 

PRATARMĖ


Poezijos pavasaris mūsų krašte tapo tradicija. Kasmet nuo 1965 metų antroje gegužės pusėje jo posmai nuaidi įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Jis jau 43-asis Lietuvoje, o Pilaitėje rengiamas penktą kartą. Lietuvos mastu šio renginio iniciatorė Rašytojų sąjunga. Pilaitėje tokio renginio sumanytoja Janina Gadliauskienė – Pilaitės bendruomenės pirmininkė.
Dangiškosios meilės versmės ir lietuvių dievaitė Milda. Meilė – amžinoji žmogaus būties prasmės palydovė. Kai ji aplanko žmogų, atrodo, kad jį apglėbė dangiškosios versmės, ir jis tapo besiskleidžiančiu visatos žiedu, savo spalvomis, aromatu ir gaivumu stebinančiu mylimąjį ir aplinkinius. Kalbama, kad šį jausmą, kaip ir begalybę kitų pakylėtų būsenų, lemia aukštesniosios jėgos. Lietuvoje su meilės ir meninės kūrybos, kaip su aukštesniųjų jėgų, pasireiškimu, siejama meilės, laisvės, piršlybų ir grožio dievaitė Milda. Ji turi daug panašumų su graikų ir romėnų meilės deivėmis: Afrodite ir Venera. Milda, kaip Afroditė ir Venera, turėjo sūnų. Tai Kaunis – meilės ir vilionių dievaitis, kuris atitinka romėnų Kupidoną ar graikų Erotą. Jie vaizduojami skraidantys su įtempta strėle ir besitaikantys ją paleisti į pasirinktąjį meilei. Taip sužeistieji, norėdami sužavėti meilės objektą, atsiduoda kūrybai: pradeda tapyti, kurti eiles, rašyti romanus.
Dievaitės Mildos vardas, kuris siejamas su žodžiu „mildingai“, reiškiančio „draugiškai, meiliai“, pirmą kartą paminėtas 1315 metais Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kaip upė Milda. Panašaus pavadinimo upelis Mildupis išteka Dzūkijoje, netoli Perlojos, iš nediduko Ašarinio ežero. Legenda byloja, jog po šio ežero apylinkes mėgusi vaikščioti, neva, tai kunigaikštytė, neva, tai dievaitė Milda. Tačiau, ar magistras turėjo omenyje šį upelį, – neaišku.
Neabejojama, kad meilės dievaitė Milda ankstesniaisiais laikais buvo stipriai garbinama: turėjo jai skirtas šventes, šventyklas ir specialius tą atliekančius žmones. XIX a. istorikas T. Narbutas rašė: „Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojus ir kerėtojas, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais“. Tikriausiai neatsitiktinumas, kad gegužė, – pats gražiausias pavasario laikas, – senoviškai vadintinas gegužiniu, sėtiniu, žiedžium, mildiniu, nors XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadintas ir Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą dievaitei Mildai.
Etnologės P. Dundulienės pastebėjimu, Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Tačiau yra ir kitokia dievaitės Mildos garbinimo vietos Vilniuje versija: pasak T. Narbuto, ji buvo Vilniaus Antakalnyje.
Kaune dievaitė Milda galėjo turėti dvi šventvietes: viena buvo dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. T. Narbutas rašė: „Kalbama, kad Kauno priemiestyje Aleksota ant vieno kalno buvo šventykla, ar altorius, pašvęstas meilės deivei Mildai.“ Šią nuomonę papildo P. Kežinaičio pastebėjimai: „Aplink šią šventovę augusios šimtametės liepos. Aleksotos statula buvo iškalta ar iš akmens ar išdrožta iš medžio. Moterys jos garbei degindavusios viščiuką, žąsiuką, ištekančios už vyro – savo kaspinus. Jei neturėdavusios kam savo kaspinų bei papuošalų atiduoti, užkabindavusios tiesiog deivei“. Taigi, kaspinų raišiojimas persipina su gegužės – meilės medžio puošimu, paplitusiu daugelyje Europos šalių. Yra ir kitokių legendų apie Mildą (Aleksotą). Neva, ji buvusi kunigaikščio Erdvilo – Žemaitijos kunigaikščio Mantvilos sūnaus duktė, kuri tapo vaidilute, kursčiusia amžinąją ugnį, tačiau neilgai. Ją pamilo jaunasis žynys-dainius Dangerutis, kuriam ji irgi jautė gilius jausmus. Jų abipusiai meilei sutrukdė šį žynį-dainių  įsimylėjusi Mildos pamotė. Ji įskundė Dangerutį. Šis buvo nuteistas mirti ir įkalintas kalno viršūnėje. Milda jį išlaisvino ir paslėpė pas vyriausiąjį vaidilą Auskarą. Kadangi Milda neprižiūrėjo amžinosios ugnies, ji užgeso. Anais laikais tai buvo didelis nusikaltimas. Jie abu turėjo būti sudeginti. Nebūtų išlikę gyvi, jei ne vyriausiasis vaidila Auskaras, kuris įrengė slaptą urvą, į kurį jie įkrito uždegus laužą.
Senovėje įstabios vietos kelių upių santakoje buvo priskiriamos prie švenčiausių vietų ir jose įrengiamos šventyklos po atviru dangumi. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad  Mildos šventykla  Santakoje prie Kauno galėjusi būti iki XIII amžiaus, kol Baltijos pajūryje nebuvo įsitvirtinusių kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų. Jiems įsitvirtinus ir pradėjusius grobiškus antpuolius, gintis nuo jų Nemuno aukštupyje iki deltos buvo pristatyta pilių. Todėl Mildos šventykla su aukuru galėjo būti iškelta į kairįjį Nemuno šlaitą.
Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena ir ji galėjo būti švenčiama gegužės 13-ąją (šią dieną švenčiamas Mildos vardadienis; lietuviškų tradicijų saugotojai mano, kad tai tinkamiausias laikas Įsimylėjėlių šventei vietoje šv. Valentinos dienos speiguotu metu).
 
Pabaigus sėjos darbus, kaimo bendruomenė rinkdavosi atsigavusioje ir suvešėjusioje gamtoje į taip vadinamas šventes sambarius. Jų metu prašydavo savo dievybių ir protėvių pasėlių palaiminimo, kad jie gerai užderėtų. Apsėjus laukus, atsirasdavo šiek tiek laiko atokvėpiui: pasėliai pasėti, kodėl nepasilinksminus? Būdavo puotaujama, šokama, dainuojama, žaidžiama, supamasi, kad derlius būtų geras, kad meilė užsimegztų tarp mergelių ir bernelių, kurią rudenį apvainikuotų jungtuvės. Juk meilės dievaitė Milda atsakinga ir už piršlybas, tautos pratęsimą.
Manoma, kad Milda, romantinis legendų personažas, kurį XIX a. iki mitologinio pakylėjo istorikas T. Narbutas. Lietuvoje Milda pagal globojamas sritis labai artima Aušrinei ir Vakarinei, įspūdingiausios planetos danguje Veneros, dažniausiai minimos mūsų liaudies kūryboje, įasmeninimams. Senovėje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio tautų, lietuviai galvojo, kad Aušrinė ir Vakarinė – dvi skirtingos žvaigždės. Įžvelgiama, jog senoji kalendorinė sistema buvo grindžiama Veneros planetos judėjimo dėsningumų pastebėjimais (graikai ją vadino oktoeteride, nes 8 metai prilyginti 5 Veneros ciklams arba 99 Mėnulio mėnesiams).
Taigi dievaitės Mildos žemiškieji keliai Lietuvoje persipina su Aušrine ir Vakarine, kurios laikytos saulės dukterimis. Pirmoji skelbia darbų pradžią ir globoja įsimylėjėlius, antroji – darbų pabaigą ir globoja laukinius žvėris. Sužibus Vakarinei, sėdama prie Kūčių stalo, nes jos pasirodymas danguje skelbė, kai tai laikas, iki kurio turėjo būti užbaigti namų ruošos darbai bei šios šventės proga suspėta išsivanoti pirtyje. Iš sakmių žinome, jog Vakarinei tenka Saulei kloti patalą. Ji dažnai vadinama ir Žvėrine. Galvojama, šis jos vardas galėjo būti bendrinis vienai ir tai pačiai planetai Venerai.
Manyta, kad tiek Aušrinė, tiek Vakarinė pavaldžios Žvaigždukui – naktinio dangaus tvarkytojui, prūsų ir lietuvių mitologijoje šviesos dievui. Tačiau XVII a. autoriaus Mato Pretorijaus pastebėjimu, jos  nebuvo jam pavaldžios – mėgo savarankiškai tvarkytis. Gal neatsitiktinai Milda prilygstanti, žemiškajam Aušrinės įasmeninimui, buvo ne tik meilės, bet ir laisvės dievaitė. Pagal 1520-1530 metais „Sūduvių knygelėje“ pateiktą pavasarinį žynio kreipimosi tekstą į galingąjį Svaistiką, kuriame prašoma jo šviesa „Tinkamu ir geru laiku apšviesti javus, žolę ir gyvulius“, galima manyti, jog pastarasis yra Saulės atitikmuo. Tačiau žinant, kad tai naktinio dangaus tvarkytojas, įtikinamiau atrodo, kad juo galėtų būti Mėnulis, kurio fazių įtaka, kaip šiuo metu nustatyta, ženkli derliui, gyvūnams, žmonėms.
 Viena įsimintiniausių liaudies kūrybos dainų apie Aušrinę, kuriai, kaip Marių mergelei, gyvenančiai marių saloje, kurią ji pasiekia pasivertusi į kumelę, pavesta Saulei uždegti šviesą, yra lietuvių tautosakos mokslo pradininko Liudviko Rėzos užrašyta daina „Aušrinės svodba“ (jos tekstas skelbiamas ant viršelio). Joje apie tai, kaip Aušrinė pamilo Mėnulį, rengėsi už jo ištekėti, tačiau jų jungtuvėms sutrukdė dievas Perkūnas. Jis perkirto ąžuolą, jo krauju apšlakstė nuotakos Aušrinės rūbus, ir jungtuvės neįvyko. Tai rodo, kad Aušrinė pasirodydavo ir žemėje. Ar tai ne dangiškosios Aušrinės žemiškasis įsiasmeninimas meilės dievaitėje Mildoje? Jai taip pat galėjo būti nesvetimas troškimas pačiai patirti žemiškąją meilę su jos nežemiška esme.

Pilaitės kūrėjai. Daugumai Pilaitės gyventojų šis leidinys yra priemonė plačiau paskleisti savo  poetinį žodį. Ribotos galimybės išsiaiškinti visus šių dienų Pilaitėje gyvenančius meninio žodžio kūrėjus. Rinkiniui savo kūrybą pateikė 42 autoriai. „Pilaitės giesmininkų“ branduolys mažai pasikeitė. Jį sudaro beveik tie patys žmonės, kurių kūryba skelbta ankstesniuose šiam renginiui skirtuose leidiniuose. Malonu, kad, paskelbus apie „Pilaitės giesmininkų“ rinkinio rengimą, atsiliepė ir tie kūrėjai, kurie  artimai susiję su Pilaite. Kaip ir anksčiau neatsisakome greta eilėraščių skelbti  trumpų esė, miniatiūrų, poetinių kasdienybės įžvalgų. 

Moksleivių kūryba. Pastebėta, jaunieji Pilaitės gyventojai vis rečiau bendrauja su poezijos mūzomis. Turime viltį, jog artimiausiu metu jaunuosius Pilaitės gyventojus jos atsikovos nuo  perdėm stiprios kompiuterių mūzų įtakos. Dėkingi jauniesiems poezijos  mūzų draugams, kurie ir šių metų rinkiniui pateikė eilių, miniatiūrų.

   Nemažai eilių yra sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Toliau skelbiame jų kūrybą.

   Martyno Mažvydo vidurinėje mokykloje vyresnių klasių mokiniai, dalyvaujantys tarptautiniame projekte „Interpretuoju ir improvizuoju Renesansą“ (vadovė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Kasiulevičienė), kūrė eiles pagal Leonardo da Vinči paveikslą „Mergina su šermuonėliu“. Jose subtilus šio kūrinio poetinis pajautimas. Pirmą kartą skelbiame šio projekto dalyvių: Evelinos Balchozinos, Lino Bernatonio, Editos ir Gintarės Kundrotaičių, Tado Matijošiaus, Karolio Navicko, Roko Naujalio, Laurynos Sutkutės ir Lauryno Viliamo kūrybą.

   Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos sesutės šeštokė Gabrielė, ketvirtokė Kotryna Šlėgutės ir toliau buvo kūrybingos. Taip pat tęsiame  šios mokyklos devintokės Lauros Bojarskytės miniatiūrų pristatymą.

Suaugusių kūryba. Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ autoriai savo eiles yra publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais leidiniais. Eilėraščių rinkinius ar juos rinkiniuose yra pristatę Ingrida Čepatienė ir Antanas Sviderskas. Tęsiame jų kūrybos publikavimą. Solidžiai eilėraščių knygelei išleisti kūrybos pakaktų ir Daliai Tarailienei germanistei ir visuomenės veikėjai: skautų vadei, neįgalių žmonių piligriminių kelionių į Romą, Lurdą organizatorei. Ji eiles pradėjo rašyti studijuodama Vilniaus universitete. Jos buvo skelbtos įvairiuose leidiniuose (,,Jaunimo gretos“, ,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“, „Respublika“). Tęsiame jos kūrybos pristatymą.

   Į Pilaitės kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska, kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės, kurių pakaktų atskiram rinkiniui išleisti, persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina BiekšaitėJezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji  ir toliau pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais prierašais. Jos darbai, kaip ir anksčiau, pasirinkti šio rinkinio viršeliui, iliustracijoms.

   Iš vaikystės eiles rašo Vanda Pipirienė. Jos kūryba spausdinta gimtojo Zarasų rajono spaudoje. Jos sukurtų eilių jau pakaktų atskiram rinkiniui išleisti.

  Tęsiame pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių pristatymą.

   Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos kūrybos pristatymą.

   Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės eilių, kurias ji kūrė besimokydama vidurinėje mokykloje, skrynelė.

   Tęsiame Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado, įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario tiksliųjų mokslų daktaro Jono Šarlausko kūrybos publikavimą.

   Toliau pateikiamos Pilaitėje gyvenančios ir lenkų kalba kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul įžvalgas meilės tema.

   Tęsiame bardų (bardas pagal savo eiles kuriantis ir dainuojantis poetas) eilių pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru, eilėms muziką be jo kuria ir profesionalai. Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus muzikas. Rasa Dykinaitė, studijavusi lituanistiką, o dabar kinologė, nuo mokyklos suolo rašo eiles bei pati joms kuria muziką, pati ir dainuoja draugams. Tęsiame jų kūrybos pristatymą.

   Leidiniui vėl eilėraščių atrinko žurnalistas, keleto romanų autorius Algirdas Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.

   Į leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai.

   Tęsiame Mindaugo Bernatonio, gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant, kūrybą.

   Vėl savo pilietine kūryba pradžiugino Vytautas Pelakauskas, Pilaitės bendruomenės pirmininkės pavaduotojas, studijavęs chemiją Vilniaus universitete, politikas ir verslininkas.

   Spausdiname statybų inžinieriaus, ėjusio ir einančio vadovaujamas pareigas įvairiose statybinėse organizacijose, dirbusio Vilniaus miesto administravimo institucijose,  buvusio dėstytojo,  ne vieno folklorinio ansamblio lankytojo, Pilaitės bendruomenės garbės nario, nuoširdžiai prisidedančio prie Pilaitės klestėjimo, Vlado U.  kūrybą.

   Pirmą kartą viešai pristatoma Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino technikos universitete pramoninę ir civilinę statybą, Vilniaus universitete – žurnalistiką, o dabar fotografo, kuriančio prozą ir eiles, tačiau jų nė karto nepublikavusio, paprastų, bet puikių metaforų apie moters grožį kūrinį.

   Tęsiame Silvijos Kraučiūnaites eilių, kurias pradėjo rašyti būdama trečioje klasėje, pristatymą. Ji retsykiais savo kūrybą pateikia Eld slapyvardžiu internete, puslapyje www. rašyk.lt.

   Toliau publikuojame Elenos Sakalauskaitės nepriklausomos menininkės, dirbančios vizualinio meno srityje, eiles. Ji pradėjo rašyti vaikystėje. Pastaruoju metu nepraleidžia progos dalyvauti literatūriniuose renginiuose: įvairiausiuose skaitymuose, vakaronėse. Elena Sakalauskaitė savo kūrybą dažnai pristato ir kitokiuose renginiuose, tokiuose kaip „Jaunųjų literatų ir dailininkų debiutas Šeteniuose 2003“ ir panašiai.

   Asta Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto trečio kurso studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba šiame leidinyje skelbiama antrą kartą.

   Toliau skelbiame Pilaitėje paskutiniuosius gyvenimo metus leidusio šviesios atminties Povilo Ratkevičiaus, žemdirbio, patyrusio sunkią našlaičio dalią Tarpukario Lietuvoje ir nešusio nelengvą kolūkiečio naštą sovietmečiu, kūrybą. Jis mėgo po darbo pats sau rašyti eilėraščius, kurių nesaugojo, išskyrus tuos, kuriuos išspausdino rajoninis laikraštis „Aukinė varpa“. Leidiniui pasirinkti eilėraščiai iš 1952 metų kūrybos.

   Tęsiame Stasio Kuodzevičiaus, gimusio Trakų  rajone, nuo mažumės linkusio prie lietuvių kalbos ir literatūros, kuriam teko politinio kalinio dalia, eilių pristatymą. Jis 1946 metų vasarą buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista į 25 metų katorgą Vorkutoje. Beveik 10 metų jam teko studijuoti ,,marksizmą-leninizmą“ anglies kasyklose. 1998 metais sugrįžo į Lietuvą. Dabar gyvena Lentvaryje. Išsaugota kūryba perduota į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą. Iš šio palikimo 1990 metais „Tremtinio Lietuva“ išspausdino 3 eilėraščius. Stasys Kuodzevičius yra paskelbęs eilių Trakų rajono laikraštyje ,,Galvė“. Šiuo metu vis dar rašo eiles, verčia iš rusų į lietuvių kalbą A.Puškiną, M.Lermontovą. Pilaitėje lankosi pas čia įsikūrusio jaunesnio sūnaus šeimą.

   Pristatome tremtinių sūnaus Stanislovo Jakimavičiaus, darbo saugos specialisto iš Naujosios Vilnios, palaikančio kilnius Pilaitės gyventojų kokybiškesnio gyvenimo siekius kovoti už galutinai nesuurbanizuoto ir kuo natūralesnio kraštovaizdžio išsaugojimą šalia gyvenamojo būsto, eilėraščius. Stanislovas Jakimavičius kuria nuo ankstyvos jaunystės. Savo kūrybą yra ne kartą pristatęs ne viename bendraminčių susibūrime, taip pat ir Poezijos pavasarių vakarėliuose.

 

                                                                           ***

   Dėkojame atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą „Pilaitės giesmininkų“ ketvirtam leidiniui. Dėkingi girininkui Vytautui ir jo žmonai architektei Živilei Dabriškams už galimybę vėl susirinkti vieną iš žydinčio gegužio dienų prie jų namų, kur Poezijos paukštė nebe pirmą kartą išskleidžia savo sparnus puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.

  Tikimės, kuomet plačiai po visą Lietuvą ims aidėti Poezijos pavasario posmai, dievaitė Milda apsireikš ir mūsų Pilaitėje prie aukuro ir prie šiai laukiamai viešniai ir įsimylėjėliams įtaisytų ir pavasariniais žolynais iškaišytų sūpuoklių. Čia ugningais posmais ant bekraščių šios dievaitės sparnų liesis mūsų ir mūsų svečių eilės, uždegančios širdis meilei.

 

dr. Angelė Šarlauskienė,

                        Pilaitės bendruomenės kronikininkė

 

   

 

MOKSLEIVIŲ KŪRYBA

 

 

Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ ( Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

Jaunystė

Žydintis jaunystės žiedas –

Skaistus atspalvis dienų,

Tų, kur bėga lyg upelis

Nuo kalnų ir kalnų

 

Žydinčios jaunystės dienos

Saulės spinduly baltam,

Tokios šviečiančios ir giedrios –

Tartum krištole skaisčiam.

 

Jaunystės dienos neskaičiuostos

Su vėju lekia taip toli,

Jaunystės dienos nubučiuotos

Palaimos ir jausmų glėby.

 

Juokingas žmogus

 

Apsnūdusi medžių alėja –

Ir verkia rasotas dangus,

Apsnūdusi medžių alėja –

Ir aš, juokingas žmogus.

 

Pasaulis tarytumei liūdi,

Ir verkia rasotas dangus,

Pasaulyje viskas nuaidi,

Ir aš, juokingas žmogus.

 

Kuriantis poetas

 

Ant aukso tviskančio Pegaso,

Poeto siluetas nakties tamsoje,

Ir niekas prilygti jam šiandien negali

Net šviesiosios žvaigždės tenai, viršuje.

 

Turėdamos saujoj į sferą jas mėto,

Lyg melodingai skambančias baltas natas,

Ir rankoj laikydamas knygą, iš lėto

Užrašo visas dangaus poemas.

 

Vėl dangaus šviesulių melodija bėga

Skaidriausiais eterio žydrumo takais,

Ir tyrąjį centrą visatos pasiekia,

Tarytum užmiega kartu su visais.

 

Poeto sieloje viskas nurimsta

Ir leidžias Pegasas į žemės erdves,

Tyliai miega visa mūs planeta,

Ir poetui jau laikas nusnaust.

Lolita

Kai Nabokovo Lolita

Nuo puslapių pageltusių nužengs,

Ir kai baltais žiedais ims žemėn snigti,

Humbertas ašaromis verks...

 

Kai Doloresa gelbės jojo sielą,

Humberto siela verks krauju,

Ir tik tuomet maža nymphette

Suriks nežemišku balsu.

 

Ir išpažinęs savo kaltę didžią,

Humbertas ją pamils išties,

Tik praradimo maršas ilgas

Išgelbės jį nuo pražūties.

 

O, baltaodi, visad tu

Kartosi valsą šių raidžių!

Skambi išpažintis: Lo. Li. Ta.

Trys skiemenys ironiškų raidžių.

 

Ryto aušra

Ryto aušroj sidabrinėj

Sninga sakuros žiedais,

Noriu aš tau pasakyti

Ryto aušroj sidabrinėj

Sakuros kvepiančius žodžius,

Švelnius ir meilės kupinus.

Ryot aušroj sidabrinėj

Sninga sakuros žiedais...

 

Evelina BALCHOZINA (9 klasė)

 

Mergaitės šermuonėlis

Taip meiliai žiūri į ją.

Norėtųsi ir man būti šalia,

Mylėti ją karštai, bet gaila,

Čia tik svajonės,

Nes mes tik žmonės,

Ne viską galinčios būtybės...

 

***

Ji tyli, paslaptinga, rami,
Tarsi mąsto, kas yr jos širdy.
Akys gailios ir pilnos minčių,

Ką galvoja suprasti sunku.
Ji tik glosto štai tą padarėlį,
Galbūt jos mylimiausiąjį gėrį.
Tamsūs drabužiai, karoliai, plaukai...
Ką gi slepia mergaitė jaunoji švelniai?

 

Linas BERNATONIS (9 klasė)

 

Stovi jauna mergaitė
su žvėreliu rankoj,
lyg tai kažko ji laukia,
o tas kažkas neatkeliauja.
Liūdnas žvilgsnis į tolį krypsta.
Nežino kiek dar laukti teks.
Stovi mergaitė su žvėreliu rankoj,
liūdna, nes nesulaukė jo...

 

Aušra BUČYTĖ (Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

 

Laisvė

 

Mes žinome visi

Laisvės kainą brangią,

Kokia ji mums svarbi

Bei jos buvimo svarbą.

 

Ir trokštame mes jos,

Kaip medžiui reikia saulės

Ir norime savos

Brangios tautos pasauly.

 

Bet laisvė būna ši

Ne tik tėvynės kaina,

Ji gali būti svarbi

Ir žmogui, meiliai bei savaime.

 

Suprantama jinai

Visų būtybių žemėj,

Nes juk ir tu manai,

Kad ji padaroma tik laimės kalvėj.

 

Mylima

 

Tą žodį daugelį tartą

Sakyti vėl tau skubu

Kaip pirmąjį kartą,

„Myliu aš tave“ tau tariu.

 

Graži tu dainom apdainuota

Brangi, kaip istorija sena

Esi žmonių apvainikuota

Visų taip stipriai mylima.

 

Jausmus tau daug kas drąsiai rodė

Kalbėjo tik apie tave

Mylėti mus tave išmokė

Prisimeni, kaip mokė ir mane.

 

Tu juk esi savo grožybe

Pavergusi daugel sakų

Ir savo tyra skaistybe

Įrodžius eisi juk daug iš tiesų.

 

Mes dėl tavęs tik pasiryžę

Aukotis melstis visados

Kažkur yra laukai pražydę

Ir jie tik žydi nuolatos.

 

Vien tau čia viskas, viskas sukurta

O mylima, šalis mana!

Gyvenime visi juk miršta,

Tik tu nemirk niekada!

 

Laura BOJARSKYTĖ (9 klasė)



 
Atsigręžk
Užsimerkiu ir matau Tave, einantį didžiulėje minioje skubančių žmonių. Tu taip pat skubi kartu su jais, nors norėtum sustoti, atsigręžti atgal ir bėgti. Bėgti kuo toliau. Bėgti nuo visko. Nuo prisiminimų, nuo jausmų, nuo savo įsitikinimų, nuo troškimų, nuo siekių, nuo apgaulės, nuo skausmo...
Norėtum bėgti nuo manęs. Nuo melo.
Bet jauti kaip Tavo mintys grįžta atgal. Tu bandai pasipriešinti. Nenutrūkstanti gija jungia Tave su kažkuo... Kažkuo nematomu ir neapčiuopiamu...
Tu paskęsti didžiulėje žmonių minioje. Kažkur tarp jų esu ir aš.
Atsigręžk...
 
Sapnas
„Ar myli mane?“, – klausiu, bet išgirstu tik aidą, sklindantį iš tolumos. – „Myliu myliu...“, – prisiminimuose kartoja Tavo lūpos. „Myli mane?“ – kartoju. – „Myliu“ – Atsakai Tu mano svajonėse. – „Ar myli?“ – „Myliu...“, – atsiliepia už Tave mano mintys.
 Pamatau Tave. Grįžta skausmas. Man suspaudžia krūtinę kažkur visai prie pat širdies. O tada jau noriu tau ištarti, kad mano giliausi jausmai tenori Tavo rankų. Bet Tu neleidi. Neleidi to ištarti. O žvilgsniu sakai, kad meilė negali nieko reikalauti. Lediniais pirštais glostai mano lūpas. O aš tenoriu paprašyti, kad retkarčiais pasikalbėtum su mano širdimi. Neleidi, tik žiūri į mane giliu žvilgsniu. Prieini taip arti, kad girdžiu kiekvieną Tavosios širdies dūžį. O manoji širdis.., ji to nesupranta. „Lūpos meluoja dažniau nei akys“, – Tu pasakai. O aš pabundu iš sapno.
 
***
Tyloje, kuomet girdėti tik tankus mano alsavimas, matyti tik lėtai auštantis rytas, aš girdžiu, kaip šnabžda man kažkas, kad mudu esam amžini. Ir nepaneigsi to, nes pats sakei, kad žmogus jausmų pakeist negali. Negali pats nuspręsti ką mylėti, ko nekęsti.
Diena kupina nesupratimo, nevilties, baimės, sudužusių svajonių, ilgesio, laukimo, netekties, prisiminimų, kančios, ašarų, bandymo suvokti, daug neišsakytų žodžių. Kupina troškimo pasislėpti Tavo glėbyje. Tik tiek. Nieko daugiau.
Šis rytas man taip pat buvo kitoks nei visada. Ir ne tik dėl to, kad tyliau nutipeno šešėliai, daug ramiau už lango pūtė vėjas, ne dėl to, kad šįryt pabudau dar neišaušus. Bet tik todėl, kad atsikėlus neradau Tavęs šalia. Iš mano veido dingo šypsena, pasislėpė kažkur giliai širdy, nes nori būti ten kur Tu. Kur Tu šalia, vis dar šalia...
Sunkiai įkvėpiu rytojaus tyro šalto oro. Su baime plačiai atsimerkiu. Pakeliu akis. Matau kaip krenta sudraskyti sparnai, kuriais kadaise aš plasnojau. Kažkur aukštai. Ten su Tavimi. Kasdien mes kildavom aukščiau... Aukščiau, vis aukščiau. Tikėjau Tavimi, nes Tu tvirtai laikei mane už rankos, žadėjai niekad nepaleisti ir visad apgobti savo šiluma. Paleidai. Paleidai mane ir žiūrėjai kaip kritau, kaip po truputį plyšo mano sparnai, kuriuos užaugino mudviejų meilė. Žiūrėjai kaip kritau, bet nieko nedarei. Ašaros sudrėkino mano blakstienas, kurios kadaise virpėdavo iš džiaugsmo, išgirdus Tavo balsą. Aš užsimerkiau ir jaučiau, kaip po truputį viskas griūna.
Bandžiau bandžiau visaip save įtikint, kad rasiu kelią link Tavęs. Didžiulė siena, kurios įveikt nepajėgiu, pastojo kelią mano. Sakau, kad man skaudu be galo. Nieko. Tu tyli. Sakau, kad reikalingas man esi. Bet Tu nieko nesakai. Tardama „myliu", nebegirdžiu aš to paties. Tik savo balso aidą, kuris atsimuša į sieną, kuria atsiribojai nuo manęs. Aidą, kuris grįžta pas mane, ir tyliai atkartoja: „...myliu myliu myliu...".
Kiekvieną dieną noriu stengtis nugyventi taip, lyg ji būtų paskutinė. Todėl gailiuosi. Gailiuosi kiekvienos sekundės, kai esu ne su Tavimi, atsimerkiu toli nuo Tavęs, pradedu kvėpuoti, klausytis, kalbėtis ne su Tavimi, ne Tau, ne Tavyje. Meilė, įaugusi mano širdyje, įsitvirtinusi mano mintyse, apgaubusi mano prisiminimus. Meilė, tekanti mano kraujyje, meilė, užvaldanti viską: mano šypseną, juoką, žvilgsnį – viską.
                                                                                                              Visada Tavo
 


Edita KUNDROTAITĖ (9 klasė)

 

Stovi ji tarsi deivė graži,
Tokia švelni, nuostabi ir trapi.
Nusileidusi tarytum iš padangių aukštų,
Mieliausia iš moterų pasaulyje visų.

Mergaitė tokia paprasta

Ir tokia nežemiška.

Akys paslaptingai žvelgia tolyn

Su užsibrėžtu tikslu drąsiai žengs pirmyn.

0 veidas jos toksai skaistus,

Kaip šaltinio vanduo skaidrus.

Toksai nekaltas ir ramus.

Kaip pienės pūkelis svarus ir švelnus.

Ji laiko šermuonėlį savo glėby,
Tokį mielą ir gražutį,

Pūkuotą ir mažutį.

 

Gyvūnėlis prie mergaitės prisirišęs,

Pasitikinčiai, ištikimai į ją įsikibęs,

Abu jie žiūri viena kryptimi – tolyn.

Jis pasirengęs sekti paskui ją pirmyn.

 

Gintarė KUNDROTAITĖ (9 klasė)

 

Mergaitė stovi priešaky
Skais
čių akių, lygių plaukų…
mąsto – nežinai.

Tačiau rimta mina veide.

Gal skausmą jaučia širdyje,
Gal nerim
ą,
0 gal tiktai ramy
,
Žiūrėdamą į tolį.

Nors šaltis sklinda iš paveikslo,
Ir šaltas žvilgsnis perveria mane,
Bet nuo glėby suspausto kūno
Sklinda mažytė šiluma.

 

Tadas MATIJOŠIUS (9 klasė)

 

Mergaitė laiko gražų šermuonėlį,
0 jis jai glaudžias prie širdies.
Ji švelniai glosto jo kailiuką,
Kuris taip žėri sidabru.

Dailusis šermuonėlis jau kojom įsikibęs
Į lengvą drabužėlį,
Į švelniąją rankelę.

O jos plaukai tartum auksas spindi,
O juodi karoliai taip žėri, kaip ir ji.

Gražiom akim mergelė žiūri
Kartu su šermuonėliu
Kažkur toli toli.

 

Karolis NAVICKAS (9 klasė)

 

Graži graži mergaitė

ir šermuonėlis jos glėby.

Svajoja apie meilę.

Bet jos surasti niekaip negali ji.

Nors graži mergaitė,

bet jos sieloje žaizda.

Niekas jos nemato...

0 taip skaudu...

Šermuonėlis jai tik vienas draugas

Jis visada šalia.

Gal ir ateis diena,

 kai suras ji vienintelį tą…


Rokas NAUJALIS (9 klasė)

 

Gyvenimas yra neaiškus,

Jo grožis  paslaptis.

Viena mintis tiktai kaip laiškas:

Šita kelionė žmogaus dalis.

Svarbiausia nepaklysti,
Turėti tikslą, ko nors siekti.
Svar
bu žinoti, ko nekęsti,
K
ą mylėti ir kur nulėkti.

 

Į gyvenimo prasmę

Žvelgiame rimtai,

Tačiau neverta nusiteikti,

Jeigu teisingo kelio nežinai.

 

Teisingas kelias – tai mylėti.

 

***

 

Sėdi mergaitė ant kėdės,
Šermuonėlį rankose laiko,
Pasidabinusi brangiausiais

papuošalais,
R
ūbais gražiausiais...

Nusisukusi į sieną
Jau gerą  pusvaland
į
Žiūri pro langą
Ir laukia, kol baigs tapyti

jos portretą.

 

Virginija RUTKAUSKAITĖ (Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

 

Ačiū Tau, kad draskai mano sielą

Ir rožių žiedlapius manam kraujyje mirkai...

Ačiū, kad palieki mane pažemintą

Ir tik į dangų išsilieja mirštantys sapnai.

 

Ačiū, kad degini laiškus manus,

Nes ir aš kartu su jais pelenais virstu...

Ačiū už pamirštus aistringus žaidimus,

Nes ir aš su užmarštim išnykstu...

 

Ar girdi skausmą!

 

Ša ša ša.., vaikeli, tyliau!

Paklausyk, kaip tamsa skverbias į tave vis giliau.

Paklausyk, kaip šešėliai juodo dangaus

Krinta žemėn lyg lašai šalto lietaus.

 

Ša!  Vaikeli, tyliau! Tyliau...

Išgirsk, kaip sielos krenta vis žemiau ir žemiau.

Išgirsk, kaip puolę angelai

Nugrimzta bedugnėn ir ten lieka amžinai.

 

Ša! Tyliau, mažyli, tyliau...

Paleisk tą kruviną skausmą greičiau.

Kol jis gyvybe alsuoja nakčia,

Kol jo nenusinešė rytinė aušra.

 

Šešėliai ...

 

Šešėli mano, pradingai?

Nejaugi ilgam kely paklydai?

Tavo mergaitė pasiklydo vieniša,

Išdalinus džiaugsmą negailėdama.

 

Gėlėm nuklotos pievos siūbuoja naktyje.

Juk šaukia ir jos tave...

Skubančio šešėlio laukuose

Pasiilgo net pilnaties dvasia...

 

Šešėli mano, ar grįžai?

Gal meilės svetimos liūnan įklimpai?

Mergaitė tavo skęsta ašarose

Tavąjį prisiminimą apsikabinusi sapne.

 

Viltis

 

Ir pasieksiu saulę, tą tolimą žvaigždę

Savo mėlynais sparnais

Šiaurės pašvaistės spindesy.

Ir sukilsiu su vėju vienišu kartu,

Ištroškęs tavo tamsių akių.

Ir vejosiu po dangų

Besparnių paukščių balsus,

Trokšdamas juose išgirsti

Tavąją pradžiūvusią viltį...

Bet nerasiu nei tavo sapnų,

Nei vienatvė tavos, nei svajonių mirusių.

Ir tapsiu aš jais

Užmirštais, beprasmiais garsais,

Amžiams dangaus karalijoj nutilusiais.

 

Augustė RAČKOVSKYTĖ (sukurtas lankant 1 klasę)

 

Žaidimai miško aikštelėje

(neredaguota originali versija)

 

Rytas aušta nuostabus

Jau saulutė kelia mus,

Pažiūrėkit kas nematę,

Kas miške per grožis matos.

 

Vaikai į mišką lekia

Draugus visus sukvietę.

Kas supasi sūpynėse,

Kas laipioja laipynėse,

Kas žaidžia sau kvadratą,

Kas futbolą ar vadą.

 

Už medžio aš slepiuosi

Ir tyliai juos stebiu,

O jiems arčiau priėjus,

Pabėgti suskumbu.

 

Lauryna SUTKUTĖ (9 klasė)

 

Pajusti šilumą kitam.
Stipriai suspaudus apkabinti
Ir karštu žodeliu prabilti...

 

Gabrielė ŠLĖGUTĖ (6 klasė)

ir Kotryna ŠLĖGUTĖ (4 klasė)

 

Pirmosios snaigės

 

Pirmosios snaigės krenta

Ant apšerkšnijusios žolės.

Saulutė dar skaisčiai šviečia

Ir tirpina jas.

 

Jos nukrinta ant žemės

Ir ištirpsta kaip žvaigždė ryte.

Jos blizga lyg krikštolas

Padangės  šviesoje.

 

Snaigės tai žiema,

Balta, bet nešilta!

 

Rudenėlis

 

Rudenėlis atskubėjo,

Pirmokėlius palydėjo.

Ir suskambo mus skambutis,

Klasėje mes jau turim būti.

 

Atsivertę vadovėlius,

Mokomės mes abėcėlės.

Sąsvinukas prirašytas

Ir klaidelės ištaisytos.

 

Tik lentoj dar likęs žodis,

Kurį reiks namie kartotis.

Susikrovę pamokėles,

Ir išmoke abėcelę.

Lekiame namo su vėju,

Tuo neklaužada kenkėju!

 

Vasara

 

Čiurlena upeliai,

Žaliuoja žolė,

Ir šviečia saulytė,

Šviesi lyg žvaigždė.

 

Pražydo purienos,

Baltutės kaip pienas.

Parskrido kregždutės,

Šaukdamos lietų!

 

Teka upeliai,

Žaliuoja žolė,

Ir skleidžia žiedelį

Vasaros gėlė!

 

Laurynas VILIAMAS (9 klasė)

 

Kol gyvas liks dangus,
Gražumo jai užteks,
Nes akys jos – vanduo,
Vis bėgantis gamton.

Ne vienas grožio to
Pavydi  jai tikrai, –
Bet gerbia ją už tai –
Mylėti nepaliauja.

 

  

 

                                                        SUAUGUSIŲ KŪRYBA

 

  

 

Albertas ANTANAVIČIUS

 

Kranklys

 

Rudeniop nuo šermukšnio šakos

virtus akmeniu uoga nukris - - -

Rudeniop tavo žingsnių ieškos

pilko vieškelio sargas – kranklys.

 

Nusileis nelauktai nelauktai –

juodas paukštis nutūps pakely,

kranktels ir pastebės nepiktai,

kad šįkart nuėjai per toli - - -

 

Daug juodesnis nei žemės anglis,

iškasta iš bevardės duobės,

vaikščios debesiu juodas kranklys

ir tave it medžioklis stebės - - -

 

Nusileis paukštis iš debesų,

iš bežadės pasaulio tamsos –

ir užkimusio senio balsu

lieps šalikelėn sukt ir sustot - - -

 

Tu galvosi: dar nepavargai,

gali eit, dar gali eit ir eit –

gal ne taip – kaip gegužį – lengvai,

gal ne taip – kaip pavasarį greit- - -

 

Dar bus vieškelį rast nesunku,

jei pats vieškelis nepasiklys,

jei trumpam nuo tavęs nusisuks

tavo angelas sargas kranklys.

 

Asta BAGDŽIŪNAITĖ

 

Trys vardai. Rauda nesantiems

 

Tik trys vyrai šaukiami burtažodžiais
Užkalbėjimais pakviečiami sugrįžt
Pašaukti jie kyla debesim iš ežero
Balto pieno putom plakasi artyn

Paruošk lovą ruošk lovą motinėlyte
Baltą rankšluostį lino rūkui nuo veido nusivalyti
Grįšiu griūsiu pridusęs ir be sapno lig ryto

Trys vardai tariami pašnibždom
Veidu į žolę rankom į žemę
Jie įmaišomi įaudžiami tvirtai
Tarp kitų žodžių nebeišlaisvinsi
Ir jie savi jau taip – skauda kai nemini
Tie vardai įgiję vaizdus
Antspauduotuos laiškuos gyvenantys

Nešdavai juos bėgte

Virpėdama kad neatplėštum
Nes smalsumas tavy lindėjo
Kaip ant polių augantis miestas
Nežinojai kas bus – smilko ąžuolas žaibo paliestas

Buvo tie laiškai tokie stiprūs kaip kultuvai
Vos išlaikydavai muistėsi
Vilkai nepuldavo – gulė ant žemės ir murkdavo
Kai tris vyrus šaukei kuždesiu

Trys vyrai šaukiami viens po kito
Nebeslėpk registruotų laiškų
Pamiršk užkalbėjimus ir gyvatažodžius
Nebebėk per laukus  
Jauniausia tu visko dar bus

Nebesmilkyk – juos jau vežasi

 

Nepadeda. Kepant duoną

 

Namų ramybėj tampi ragana
Žiūri tiesiai per sienas į Nemuną
Skaldai per arti priėjusius į elementarias formas
Jų burnose užšaldai klausimus
Priversdama spjaudytis prėskom ledo adačiukėm
Jomis vėliau siuvinėji voratinklius
Renki rasą ir virini su arbatžolėm
Eidama žvilgčioji per kairį petį ar kas neseka
Ko tik nepadaro moterys iš nerimo

Kaimynams per tvorą mėtai rakandus
Jų sode užkasi muses
Pačios siūtais voratinkliais pagautas
Pavydi atrodo tau
Kaimynų pusėje žolė žalesnė kalas
Vis perbėgi kairėn patikrini
Kas kartą pamatai – apgaulė
Kas kartą į namus sunkesnis tampa kelias

Sindromas einat abudu pas šeimos daktarą
Nepadeda – pataria

Minkydama stipriom rankom kylančią duoną
Neišsakytus žodžius pažadini
Capt į pačios siuvinėtą voratinklį
Užliūliuoji užspaudi akis
Nebeverki

 

Nepadeda
Vis tiek kepdama duoną primaišai savo raugo
Krumpliais į kiekvieną kepalą
Piktažodį įspaudi

Pašauni

Vis tiek karti išeina tavo duona

 

Paimki tėve. Be baimės

 

Tavo nuotraukos buvo paslėptos
Už rakinamų spintos durelių
Taip naktim neišeisi manėm
Neišplauksi į kairįjį ežerą
Pasipuošus kašmyriškais šaliais
Ir panirus į debesį kvepiantį

Nė vienas mūs neatsimerkdavo be kito
Trise karščiuodami pabusdavom iš ryto
Nuvargę bet nebyliai susitarę
Dėl šiandieninės tavo paieškos
Ir tėvui šis nelengvas burtas krito
Kaip krinta visad nuo pačios pradžios
Ir jis išėjo kad tave surastų
Ir kad tuščiom sugrįžtų atgalios

Dabar paimki mano paltą tėve
Tu pakumpai o mes išstypom iki lubų
Tu sušalai o mes kasvakar kūrėm ugnį
Nenori imti tai keičiu tau jį
Į menių spindesį ir lipdinius
Nors ir akies kraštu prieš pat durims užsitrenkiant
Bet tavo pamatytus

Dabar paimk ir brolio paltą tėve
Tau teks ištverti slogų guolio šaltį
Nes vienas tu grįžai pražilęs tarsi paukščių takas
Nusilpusiomis praeity tokiom šakotom rankom
Ir stipriai stipriai įsikibęs žemės
Tačiau aplankęs mūsų moterį
Išplaukusią į aukso rūmus palei kairį krantą

Dabar be baimės nerakiname durelių

 

Žinia auštant. Godoju namus

 

Eidamas ratais niekieno žemėj ištveriu brėkšmą
Vaikštau išvaikštau pėdą po pėdos
Žingsnio sunkumą žolei ištiesdamas

Trūksta želmenų beldžiantis į kojas
Įleiskit – namus godoju

Ratas po rato akys nuleistos rankos į dangų
Keičiantis vėjo greičiui ir krypčiai
Lietūs formuoja delnus

Motinos puodai medų paskleidžia kviečia sugrįžti
Visas prie lauko vėl prisispaudžiu kad neišdrįsčiau
Eidamas surenku žiedus iš aukso
Bus ką mainyti
Į nepažintus avilio ženklus jei tik sugrįši

Žinią pavesim bitėms nunešti
Dulkėm išbraižę savo žymes
Ir jie suras mus pėdas pažinę
Pirmąkart auštant rytui rudens

 

Mindaugas BERNATONIS

 

Kada, kada...

 

Kada, kada tu man atsiskleisi

Kada, kada pasakysi, kad „taip“?

Kada, kada pas mane tu užeisi,

Kada, kada mes keliausim kartu?

 

Kur, kur mes nuvyksim Pakruojin,

Kur, kur su žvejų valtele?

Kur, kur plauksim per Kruoją,

Kur, kur vakare, vakare?

 

Kaip, kaip mes mylėsim,

Kaip, kaip aistringam glėby?

Kaip, kaip tavęs aš norėsiu,

Kaip, kaip mėnesienos nakty?

 

Kiek, kiek išgersime vyno,

Kiek, kiek raudonam karštume?

Kiek, kiek šėlsmo, svaigimo,

Kiek, kiek mylėsiu tave?

 

Kas, kas paseks pasakėlę?

Kas, kas laimingai sapnuos?

Kas, kas dovanos pasagėlę,

Kas, kas pabudęs pabučiuos?

 

Merginai

 

Tuose stiklo karoliukuose

Atsispindi tavo siela,

Akyse blizga tyras nuoširdumas,

O žvilgsnis norėtų fkirtuoti.

 

Šiandieninis skandalas tau nerūpi,

Šaltas ir svetimas virtualusis pasaulis,

Rodos, nepadarė nieko žalingo

Nei mintims, nei jausmams, nei nuotaikai.

 

Tavo kiemo pušų lajos,

Pasipuošusios sielų vainikais...

Tavo meilė gyvena tavyje ir tavo

Muzikoje, mene, medyje, mintyse, magijoje...

 

Besikeičiančios nuotaikos

Išduoda tavo požiūrį į mane

Kaip ir žinutės ar gilusis kvėpavimas

Taip ankstyvais rytais.

 

Pamatęs užmerkiu akis ir

Užsirišu savo rankas.

Paskendęs svaigime

Norėčiau pasakyti, kad myliu...

 

Kolosaliose  dimensijose pasiklydęs,

Ieškodamas šilumos ir švelnumo

Prarandu šansus bei galimybę

Pasidžiaugti vaisiais aprašyto gerumo.

 

Realių svajonių įgyvendinimas

 

Mes sutrinkam retai,

Įsivaizduojam savo svajonių pasaulį.

Mes kritikuojam dažnai

Beprasmį gyvenimo simbolį.

Susikūrę tamsių idėjų pradą,

Mes einam į tamsybes.

Pasiėmę reikiamą naštą,

Mes siekiame užsibrėžto tikslo.

Tikėjimas ir baimė persipina greitai.

Tačiau nesinori pasiduoti lemčiai.

Tu sieki užsibrėžto tikslo.

Žemę praskiri greitai.

Visi pajuntame malonumą,

Kai apačioje matai kaulus,

O viršuje paslaptingumą.

Realus noras patekti į sapnų karalystę pildos

Mūsų dvasios patenkintos,

Tačiau tu pastebi, kad tamsoje

Egzistuoja ne tik vieni niekai...

Tikėjimas ir baimė persipina greitai,

Tačiau nesinori pasiduoti lemčiai.

Tu sieki užsibrėžto tikslo.

 

Karolina BIEKŠAITĖ

 

Greit už aukštų, rausvų kalnų

Saulutė nusileis.

Naktis svajonėm papuošta,

Ji su sapnais ateis.

 

Mėnulis iš tamsių miškų

Į dangų pasikels

Ir miegančias savo žvaigždes

Iki vienai prikels.

 

Mėnulis lipa vis aukščiau

Ir žiūri į erdves,

Ir skaito skaito jis žvaigždes,

Nori uždegti jas.

 

Mėnulis rieda pamažu

Žvaigždžių šviesiu taku,

O Vilnius miega taip saldžiai,

Jam matosi sapnai.

 

Sapnuojas jam ir praeitis,

Gedimino laikai,

Koks buvo jis drąsus, narsus, –

Didvyriai jo sūnai.

 

Kaip didelė ir kaip graži

Buvo mūsų Lietuva,

Nuo jūrų lig jūrų plačių

Skambėjo mūs daina.

 

Ir Vilnius visiems brangus,

Jis Lietuvos širdis,

Čia mūs pilis, čia ir Neris,

Čia mūsų garsi praeitis.

 

***

 

Mano mielas bernužėli,

Aš tavęs neužmiršau,

Nors už laisvę savo krašto

Į vergiją patekau.

 

Savo meilę tau palieku

Baltų vyšnių žieduose

Prie kieme berželio balto

Ir ramunių žieduose.

 

Tu gali ir nespėlioti –

Ramunėlė taip graži...

Tu meiliai į ją pažvelki,

Ji pati tau pasakys.

 

***

 

Myliu, aš viską myliu,

Kas miela ir gražu,

Kas širdžiai šnabžda myliu

Taip tyliai tyliai pamažu.

 

Myliu rūtų darželį,

Ten poilsį randu.

Myliu savo bernelį,

Mintimis pas jį skrendu.

 

***

 

Naktis svajonėms papuošta

Mylėti kviečia pakužda.

Tu meilę slaptą išlaikyk,

Nė žodžio niekam nesakyk.

Nes meilė priešų daugel tur.

Nuo jų reik slėptis net svetur.

Jie trukdo man mylėt tave

Ir kviečia džiaugtis pas save.

Nenoriu jūsų aš džiaugsmų.

Mylėti trokštu be skausmų,

Kaip gėlės mylis žieduose,

Kaip paukščiai čiulba miškuose,

Taip trokštu aš tave mylėt

Ir meilę slaptą ištęsėt.

Lai kalba, juokias jie iš mūs,

Mylėsiu tol, kol meilė bus.

 

***

 

Rūtų, mėtų aromate,

Daržely gėlių

Laukiu mylimo bernelio,

Kurį taip myliu.

 

Šią žvaigždėtą, tylią naktį

Mėnulio rate

Taip norėčiau pasisupti

Su tavim drauge.

 

Taip norėčiau Grigo Ratuos

Pasivažinėt

Ir takais dangaus žvaigždėtais

Dar pabėginėt.

 

Aš pasiųsčiau tau žvaigždelę

Šviesią nuo dangaus,

Ji primins tau mūsų meilę

Aukso spinduliuos.

 

Salotės ežeras Joninių naktį

 

Salotės ežere, esi pats nuostabiausias,

Pilnas svajonių, gražiausių minčių!

Esi veidrodis dangaus  aukščiausio

Ir veidrodis pušų žalių!

 

Apibertas žiedais baltų lelijų

Tarsi vainikais apipintas ajerų,

O, ežere, kas gilumoje tavo glūdi?!

Prabilk, papasakoki, prakalbėk!

 

Mano dugne – dangaus mėlynė liūdi.

Naktimis mėnulis braidžioja blyškus.

Manyje atsispindi „Paukščių kelio“ žvaigždės.

Tyras vandenis pavirsta krištolu.

 

Aušra čia maudosi kiekvieną rytą.

Aš pabundu paukščių klyksmu.

Senolių pasakos mums kalba, sako:

„Undinės prausiasi čia sidabru...“

 

Pagirdau briedį ir zylutę mažą..

Ir visus miško paukštelius,

Atgaivinu nuo karščio alpstančią stirnelę,

Nuplaunu ir sunkius žmonių vargus.

 

Mūs protėviai žirgus čia girdė,

Medžiodami čia lakino šunis.

Čia kiekvienam žingsnyje takelio

Dar slepiasi mūs ainių praeitis.

 

Per Jonines čia tikras rojus!

Liejasi džiaugsmas, skamba dainos – šurmulys...

Švelnūs garsai kyla į dangų!

Vaikšto į ranką įsikibęs ilgesys.

 

Traška laužai, stiepias liepsnų liežuviai.

Raitosi šviesūs dūmų kamuoliai.

Jonelis klausia pas Marytę:

– Sakyk, mieloji, gal paparčio žiedą atradai?

 

Pažvelk, kokia naktis!.. – Pilnatis braido!..

Žvaigždės sumirgo – kaip šviesu!

– Klausyk! – juk tai undinių dainos...

Suskambo čia lakštingalų balsu...

 

Sukasi poros, nenutilsta dainos.

Iki pirmų gaidžių, iki skaisčios aušros.

Iki saulutės pakylėjimo...

Iki tyros kaip krištolas rasos...

 

Čia su visais Vladelis mūsų...

Toks nuotaikingas, linksmas ir gaivus:
Atrodo Jis lieknas pušis apglėbtų

Ir pakylėtų Jis lyg debesų...

 

Gęsta laužai, tyla ir linksmos dainos.

Pušų viršūnėmis jau klaidžioja sapnai.

Sudie, Salotės ežere triukšmingas!

Rytoj mūs laukia įprasti darbai.

 

O, ežere, mūs paslaptingas, mielas..

Diena išaušusi  Tavęs neužliūliuos...

Keliais takeliais, pušynėliais

Suvargusius nuo vasaros kaitros vilios!

 

Ingrida ČEPATIENĖ

Kūrybai odė

Štai gimsta dar viena eilė

Kūrybai odė…

Kas, jei ne ji, sunkumuose padės,

Pagelbės jau viskam pabodus.

 

Baltam lape išsivalai,

Pasijauti, kaip iš bažnyčios grįžęs,

Žiūrėki, kiek atsakymų tu atradai,

Ir širdgėla visai išnykus.

 

Taip, būna, atsitraukiu aš nuo jos,

Jaučiuos tuščia, neturinti ką duoti,

Bet netikėtai parkerio imuos,

Stebiu, kad jau kitaip nebegaliu kvėpuoti.

 

Tik ta diena įgyja prasmę,

Kuri nuspalvinta kūrybiniu džiaugsmu,

Linkiu aš daugeliui tą dovaną atrasti,

Suprast, kad, jei kuriu  –  tai gyvenu.

 

Nepamiršiu tavęs niekad niekad

 

Nepamiršiu tavęs niekad niekad,

Tiek davei nuostabių valandų,

Tiek svajonių gražių išsipildė

Ir tiek įvykių širdžiai brangių.

 

Nepamiršiu tavęs niekad niekad,

Nes taip mylima tik vienąsyk

Ir ši meilė – graži, ilgesinga

Man padėjo pasaulį pamilt…

 

Per tave pažinau aš gyvenimą,

Net save pažinau per tave.

Kas bebūtų, brangusis, žinoki

Būsi mano širdy visada.

 

***

 

Paganykim akis po šią puikią vietelę,

Kur šlama liaunučiai berželiai,

Kur moja jų lipnūs mažučiai lapeliai,

Tyliai kuždas, man nuotaiką kelia.

 

Netoliese upokšnis naiviai apsidairo,

Ar nieks jo negirdi, nemato,

O laisvę pajutęs   įgauna energijos

Ir švelniai bangelėmis plaka,

Nuplauna kiekvieną įkaitusį akmenį,

Numalšina jo alkį bei troškulį,

Po to vėl vingiuoja amžių taku,

Plukdo toliau savo ilgesį…

 

Ant laukinės ramunės plonyčio stiebelio

Nutūpė skaudžiai geltonas drugelis.

Sujudėjo keli sausi eglės šapeliai:

Iš po jų sužvilgėjo dvi skruzdės akelės…

 

Džiaugias vabzdžiai net mažu niekeliu

Jiems užtenka motutės gamtos dovanų.

Jų mažam pasaulėlyje gera, jauku,

Nematyti nė juodo šešėlio dėmių.

 

O štai mes nemokame laimės brangint,

Nevertinam jos, kai ji čia, šalia,

Tik trokštam kažko, ką galėtum paimt,

Apčiuopt, palytėt, pamatyt prieš save…

 

Rasa DYKINAITĖ

 

Bai bai miegok, gražuoli,

Miegok miegok.

Nusileido žvaigždės

Sapnuok sapnuok.

Hai hai – tai, kas pradingo.

Lei lei – ko nebebus.

Sapnuok tą sugriautą pilį.

Prisimink mūsų namus.

Ir vėl sudegę medžiai.

Nuskynėm visas gėles.

Pradingo, prasmego skradžiai

Dainavę mums daineles.

O, paukščiai, tie sparnuoti paukščiai,

Pelėdos – nakties  sargai,

Išskrido jie gyvent į dieną,

Ar tu nieko nežinai?

Bai bai miegok, gražuoli,

Sapnuok lengvai.

Jau išaušo rytas.

Pradingo saldžios nakties sapnai!

 

***

 

Kai vakaras tau perša pirmą žvaigždę,

Kai saulė ritasi velniop,

Išnyksta vėjas, žvilgsniais žaidęs,

Į meilės kalvą laikas kopt.

 

O ten nauji žaidimai saldūs:

Lytėjimas, troškimas ir aistra,

Ir pabaiga įgelti taikos.

Vėl rytas krenta, vėl kaitra.

 

Man šalta, o visi ištroškę raitos.

Dantų kalenimas perniek.

Saulutėje pamaivos vaipos,

Bet aš šoku šoku vis tiek.

 

Stanislovas JAKIMAVIČIUS

 

Augustui

(1987 08 23)

 

Tame filme, kuris neturi autorių,

Žmonių minia.

Nežymiai judančios figūros.

Vienas po kito į megafoną kalbantys žmonės.

Besiklausantys visi nuščiuvę.

Bet staiga pakyla kamera.

Bažnyčia ir maža galvytė, virš minios.

Mažasis Augustas krikštijamas, pats nežinodamas to.

 

Pavasaris M. gatvėje

Juodos pavasario tvoros stiebias priemiesty sudėvėtų plytų,

Į žemę, sumaišytą tūkstančius kartų su miegu remiasi.

Šaltąjį žvyrą pavasario rytą saugo glėby mūrai priemiesčio slenksčio.

Kiemų taurėse susproginėję namų langai

Apsupa valkatą šunį, atskiria mėnulį nuo saulės

Ir užsimerkia,  kai viskas nuplaukia raudonais saulėlydžio stogais.

Pavasariniam raudony gimsta naujai pasipuošę naščiais vandens nešėjos.

Balandžiai perskiria joms plaukus.

 

Pokalbiai su Hansu Rondane

 

Ar vertėjo perplaukti jūrą, kopti į kalnus

Ir ganyklose dirbti, nuvargus kojas išdrėbus prisėsti

Ant kerpėm papuošto akmens,

Su Hansu kalbėtis apie velniai žino ką,

O nepasakant vieno,

Kad maža žolytė, kurią pastebėjau prie numesto bato,

Jau nužydėjusi, galėjo būti naudojama

Pirmame pasauliniame kare

Gydant nukentėjusius nuo dujų atakų.

Prieš nurimstant

Prieš nurimstant,

Prieš pradedant jausti tavo kaulus anapus pertvaros,

Aš priartinu sielos dainą,

Plaukiančią kaip drėgnas vėjo dvelksmas

Nuo gęstančių ežerų žvaigždyno, už akių,

Kur baigiasi pasiekiamas tikrumas,

Tarp akių, kur gimsta svarbiausia mano akis.

Žiūrėk ir tu pro ją.

Ateik į aikštę priešais

Ir mėgaukis virpančiu žavesiu,

Tuo, kas priartėja už nutrūkusios rankos.

Ją paleidžiu su džiaugsmu.

 

St. J.

 

Tai kasdienis dosnumas gyvenime,

Tai taurusis ženklas malones imančiam.

 

Dėkui rankai duodančiai ranką.

Dėkui sėklai sėjančiai būsimą derlių,

 

Diena iš dienos dovanas imant,

Naktis skaičiuojant rytmety, skęstant laivui sapne.

 

Angelė JONAITYTĖ

 

Aš tuščias ir tu tuščias.

Vandens lašai pilni.

Sulūžusios vaivorykštės jų viduje

Užgęsta saulei užsimerkus.

Ir lieka vėjų spalvos.

Aš tuščias. Abu mes tušti.

Tegul sudaužo žodžiai.

Pabirsiu šukėmis.

Gal ašara pienės

Nukris ant mano tuščios

Nors ir menkos žaizdos.

Pajusiu pūko svorį

Ir trumpam nurimsiu.

 

***

 

Gėla šėlsta.

Tuoj išnirs iš dugno.

Neleiskim.

Nuskendę laivai – svetimi.

Skausmo jūroj pabūkim vieni.

Jei vidiniai žingsniai

Įspaudžia į veidą

Svorio pėdas,

Šypsniu uždenkime jas.

Kitų akyse nematysime

Savojo skausmo.

 

***

 

Išeina...

Pėdsakai bežymiai.

Nerasi vandenyne tako.

Du siluetai pinasi.

Jų mintys neperskrodžia.

Jie svetimi: ne mano ir ne tavo.

Mes renkam nerimą.

Jis trupiniais išbiręs.

Paslėpt, kad nematytų niekas.

Išėjo?

Netikėki. Tai jos šešėlis.

Tikra – be atgalinio kelio.

 

***

 

Meile!

Esi viena – daug apsišaukėlių

Vardu tavuoju vaikšto:

Po sodus, po rugius, po aikštes.

Esi lyg žemė močia,

Ir kaip gyvenimas viena.

Ugnis!

Nudegini!

Jei tavimi pabando žaisti!

 

***

 

Pavasaris kaip kūdikis

Pienu pakvipęs

Ir tiesia į žalią

Pievos ugnį rankas

Sušilti viltimi,

Pagauti vėjo šuolį,

Suskubusį nurinkti

Vyšnios baltą grožį,

Įbristi boruže į gilų

Ryto lašą,

Vasaros vaivorykštę pajusti,

Jos spalvomis

Kitiems padvelkti.

 

***

 

Skausmas kaip ir laimė:

Didelis ir mažas,

Kaip dangus:

Pavasario ar rudenio.

O mes vis vieną

Trokštam likti medžiais,

Ar didelis, ar mažas

Skausmas judintų.

 

***

 

Tu išeisi kaip išeina

Pasakos paskui vaikystę.

Aš surinksiu tylai dainą,

Širdį rudeniui laikysiu.

Juk daugiau negrįši niekad

Kelią perlaužęs per pusę.

Teka saulės juodos saulės –

Aš viena iš saulių būsiu.

Kris rasa be garso myliu,

Sems žolė ir bers ant tako.

Tu išeisi ir negrįši,

Galas pasakos tą sako.

 

Silvija KRAUČIŪNAITĖ

 

Neišgirdau

 

Išblyškusi, apsikabinusi statinę seno vyno

Svajojau apie angelo likimą.

Norėjau pasiguosti žalčio ugniai

Ir numalšinti skausmo sukilimą...

 

Juodavo žemė, sunkės josios kvapas

Pro mano marmuru pavirtusius pirštus...

Statinė seno vyno buvo jau sutręšus

Ir vynas išsiliejęs ant grindų.

 

Suskilę grindys, kurmių iškilnotos lentos...

Kurmiarausiai, pelių takai ir skruzdėlynai...

Aplink – vien išpurentos žemės kvapas

Ir mirusių skruzdžių prisiminimai...

 

Norėjau būti angelas... dvasia...

Norėjau nepažinti žemės skausmo...

Tačiau per savo prigimtį, deja,

Nepažinau tik dieviškų trimitų gausmo...

 

Nesupratau to keisto juoko

 

Tą rytą pusryčiams suvalgiau saulę.

Medaus išgėriau – atsigaivinau.

Sumetus viską, ką turiu, į laužą,

Staiga pasigedau... žmogaus...

 

Cha! Išgirdau...

Tai juokėsi akvariume gyvatė.

Pakreipęs seną galvą

Iki ausų išsišiepė vėžlys...

Gudriai akis primerkė:

Meilės ieškai?

Tik ar mylėti moki, pasakyk.

 

Aš sutrikau, pasimečiau kaip vaikas,

Į kampą užspeistas piktų akių.

Mylėt? Mylėti? Ar jau laikas

Išmokt mylėti man kitus?

 

Hi hi hi hi!

Kretėjo visos varlės.

Šypsotis bandė žuvys,

Bet deja,

Nesupratau, kodėl joms toks juokingas

Atrodė mano klausimas...

Beje,

Nesupratau aš ir gyvatės juoko...

Ar juokės ji iš ilgesio žmogaus?

 

Sutrikusi kreipiausi į apuoką,

Prašydama paaiškint, kaip ir kas.

Apuoko būta apdairaus, nekvailo –

Žinojo paslaptis žmogaus.

Skvarbiai pažvelgęs jis į mano sielą

Pasiūlė niekam nieko nebejaust...

 

Ir aš juo patikėjau...

Šventai, aklai ir amžiams...

Ir nieko nejaučiu –

Taip daug geriau...

 

Ir kai kiti paklaikę meilę gaudo,

Aš gaudau saulę pusryčiams.

O savo sielos balso neklausau...

Jadwiga KRYSZTUL

Ta piękna miłość

 

„Miłość – to światło,

To niebo, to życie!“

J.Słowacki

 

Tak się złożyło moje życie, ze zostałam sama, bez rodziny, dzieci, wnuków. Kiedyś byłam młodą, romantyczną Panienką, marzyłam o miłości, o dobrym człowieku, ze na pewno spotkam go, Rycerza, i będę szczęśliwą. A życie ułożyło się inaczej. Więc chciałabym opowiedzieć o spotkaniu  w moim życiu pewnych Panów, nadzwyczajnych, może nawet podobnych do rycerzy, co były w te moje czasy. Ci mężczyźni bardzo mi się podobali, może byłam zakochana, a może była to tylko sympatia, ale coś było w mojej duszy do tych Panów.

   Trudno teraz wszystko wspomnieć, ale serce mocno stukało, gdy widziałam tego chłopaka, co razem pracowaliśmy. Tak, razem zarabialiśmy na życie, mieliśmy wspólne kłopoty, a czasami i nieprzyjemności, bo praca była ciężka, wymagająca ogromnego wysięku duszy i ciała, więc mogliśmy czasami porozmawiać, podzielić się biedą, jeżeli taka nas spotykała.

   Pan Zygfryd (takie miał rzadkie imię) był wysokiego wzrostu, miał światłe włosy i ładne oczy, był przystojny, a do tego bardzo dobry, po prostu promieniował dobrocią, miał złotą duszę. Lubiliśmy rozmawiać przy okazji na rożne tematy, często mówiliśmy o studiach, o wiedzy, co nam tak brakowało. I tylko tyle było tej miłości lub sympatii. Zrozumiałam, ze ten piękny człowiek nie jest dla mnie przeznaczony, ale zawsze milo mi było go widzieć, znać, że istnieje dobra ludzka dusza na świecie. Zawsze moje oczy szły za nim, ale Pan Zygmuś (tak zwali go koledzy), nie zwracał wcale uwagi na mnie, bo byłam bardzo niezauważalną Panną, więc nic mi nie pozostawało, jak ciężko wzdychać i wspominać słowa Juliusza Słowackiego, że „miłość – światło, to niebo, to życie. “

   Ale czas biegł, życie się zmieniało, drogi nasze się rozeszły, ukończyłam studia, zmieniłam zawód i na zawsze straciłam z oczu Zygmusia Grypinskiego, nic o nim nie wiem, tylko te wspomnienia, takie dalekie, ogrzewają mi duszę. Chyba miał rację niemiecki poeta Rylke, co powiedział, że

                                                               „Любовьэто кричащее отсутствие“.

   Przeszło sporo czasu i pojechałam na południe, na Kaukaz, w gory,  ażeby odpocząć,

zobaczyć świat, poznać nowych ludzi i, wiadomo, podyskutować o czymś ciekawym z innymi ludźmi. Znalazłam się w Piatigorsku, siedziałam nad brzegiem jeziora, zdaje się Maszuk, opalałam się na słońcu, aż tuż podszedł do mnie Pan wysokiego wzrostu, mężny, bardzo pewny siebie, wcale z innego otoczenia. Poznajomiliśmy się, rozmawialiśmy, mówił, ze wszystkiego osiągnął w życiu, tylko gospodyni domu nie ma. Zrozumiałam, ze jest samotny, zamożny, ma dobrą posadę, więc i Pani domu musi być odpowiednia. Rozmawialiśmy dosyć często, mówił, ze może przyjechać do Wilna, ze możemy się spotkać jeszcze raz w życiu.

   Urlop nasz się skończył, Pan Włodzimierz Czernienko odjechał do swojego miasta, ja tez wróciłam do Wilna.

   Przeszedł jakiś czas i Pan Wolodia zaczął pisać listy, pocztówki, słowa były piękne i trudne do zrozumienia, więc zaglądałam do słownika. Pamiętam, jak byłam bardzo uradowana, gdy otrzymałam pierwszy list tuż przed Nowym Rokiem. Siedziałam w teatrze opery i w czasie przerwy czytałam ten list. Owszem, pisałam jemu i ja, ale on często milczał, nie odpowiadał, ale czasami przysyłał pozdrowienia coraz to z innego uzdrowiska.

   Tak biegły lata, do Wilna on nie zawitał, ale w końcu lat 90-tych przysłał smutny list, że ma problem ze zdrowiem. Musiałam zmienić miejsce zamieszkania i nasza przyjaźń na tym się skończyła. Adres się zagubił.

   Do tej pory pamiętam, że moja dusza ciągnęła się do niego, chciała się uczepić tego Pana, ale nie był przeznaczony dla mnie.

   Przeszło szmat czasu, życie dobiega końca, a te piękne wspomnienia czasami wypływają z pamięci, wspominam o tym, kogo spotkałam na drodze życiowej, kto był miły i serdeczny i pozostawił ślad w duszy. I przychodzą mi na myśl słowa poety Omara Chajama:

«Изначальней всего остальноголюбовь,

В песне юности первое слово – любовью

О, несведущий в мире любви горемыка,

Знай, что всей нашей жизни основа – любовь».

  Nie wiem, jak się ułożyło życie Zygfryda Grypinskiego czy Włodzimierza Czernienko, nasze drogi się rozeszły, rozminęły się na zawsze, możliwie, że o mnie nawet i nie wspomną. A ja do dziś dnia pamiętam o pięknym uczuciu do tych Panów i chcę zakończyć oto takimi słowami teraźniejszego poety rosyjskiego Aleksieja Szołochowa:

«Еще живу, и двигаюсь, и плачу.

И в злобе дней еще чего-то значу.

Пою и пью под солнцем и луной,

Еще ценю и шутку и удачу…

Как будто жизнь отсчитывает сдачу

За ту любовь – не встреченную мной».

Stasys KUODZEVIČIUS

Sausio 13 – oji

 

Maskva! Tu iš baisaus piktumo pamiršai!

Kai tautiška giesmė per Lietuvą nuvilnijo!…

Ir traiško liaudį tankų kruvini vikšrai.

Ir minko mūsų šventą žemę Vilniuje!

 

Ir trasos kulkų skraidančių nakties ore,

Ir žmonės apsupti piktų kareivių virtine…

Siūbuoja aikštėje taiki žmonių giria:

Skanduoja – „Lietuva“… ir žodį – Laisvė – tvirtina.

 

Kas drįsta erzinti imperijos šulus?!

Ar gi ne jie sutriuškino galingą vokietį?

Ir įsakas išeina griežtas, įžūlus:

Neklaužadas sutramdyti, pamokyti!…

 

Ryte namo dalyviai ne visi pareis… –

Ugnimi spjaudosi sunkių patrankų žiomenys.

Į bokštą televizijos pilkais vorais

Vandalai lipa skelbti savo nuomonės!…

 

Instrukciją jie gavo: „Visiškai slaptai“

Su ginklais rankose privalote nutverti juos…

„Ir būsit pagerbti, ir gausite už tai –

Ir valdžią partijos, ir turtą partijos!…“

 

Štai trinka informacijos skubi laida…

Nutrūko diktorės kalba, nebaigus sakinio…

Ją nustelbė kulkosvaidžių klaiki gaida –

Prožektorių šviesa staiga apakino.

 

Išgirsk, pasauli, seną vardą – Lietuva!

Mes prašom paramos visų tautų per eterį…

Tiek daug kovojusi, ji turi būt laisva,

Jai azijatų jungą nešti nedera!

 

Mes tikime: tauta valstybės dieną švęs!

Mūs taikios laisvės dainos skamba Lietuvai.

Daina sutraukysim vergijos grandines,

Ir šioj kovoj mes būsim nugalėtojai!

 

Oneta LUNSKAJA

 

Dievo vardas

 

O Viešpatie, geidžiu ištarti Tavo vardą,

Kurio negirdėjau kaip tariamas,

Kurio nepamačiau kaip rašomas,

Kurio dar nė karto nepaliečiau,

Bet noriu Jį paliesti,

Pajusti Jo išraitymų slaptybes,

Išgirsti skambesį dar niekaip negirdėtą

Ir prasmę dar niekieno nepaskelbtą,

Kad mano prisilietime

Tavo vardas suspindėtų visomis Tavo galiomis...

 

Gidas per dangų

 

Ėjau, kur niekas dar neėjo.

Buvau labai arti tiesų.

Tiesų užgimusių iš vėjų,

Nuplaukusių dausų keliu

Į mano pilką sostą,

Kuris nekyla, nesileidžia.

Yra visur tyli daina.

Be Didelio ir Mažo veido,

Auksinė ilgesio šviesa.

Ir tu ją dainavau širdingai.

Aš pritariau pačiam tvirtai.

Ir gimėme dar kartą maloningai,

Kur gimsta švintančių

Žmonių pulkai.

 

Netikėti meilės žingsniai

(Skiriama Jhones Sharles)

 

Kai manęs nebebus.

Tu suprasi, buvau.

Kai tavęs nebebus,

Aš suprasiu, – buvai.

Per rugius,

Per miškus

Pas tave keliavau.

Per miškus,

Per rugius

Pas mane keliavai.

Kad matytum mane!

Kad matyčiau Tave!

Kad girdėtum mane!

Kad girdėčiau Tave!

Vis buvau ne sapne,

O tavojoj realybėj...

Vis buvai ne sapne.

O manojoj realybėj...

O, žmogau, be ausų!

O, žmogau, be akių!

Ar galėjai mane

Tu išgirsti?

Ar galėjai mane

Pamatyti?

Gal galėjai mane

Tik pajusti?..

 

***

 

Pasūpuosiu tave aš ant rankų

Prieš naktį miegoti nurimusį,

Pamiršusį gausmą patrankų

Ir skausmui didžiajam užmigusį.

 

Tave pasodinsiu į sostą,

Kur pasakas Dievas sapnuoja,

Kur gulbės auksinės be mostų

Pavasario giesmę dainuoja.

 

Su žodžiais auksiniais iš perlų,

Po kojom be skausmo  nugriūsiu,

Kad visą pasaulį atsverčiau

Ir ilgesį godų nupūsčiau.

 

Pasupuosiu tave aš ant žvilgsnio,

Nurimusio vakarą tylų,

Kad kartą tu man atsivertum

Ištardamas tyliai: Aš myliu”.

Sparnai išskleisti

Užtenka užtenka... – gana jau laikyti!

Sparnai išskleisti per pasaulio laukus.

Jie lengvi ir tušti, bet svajonėmis švyti.

Ir palaiminti ruošias suplasnoti aukštai.

Neklauskit, kodėl aš renkuosi kilimą?..

Tiek ilgai aš buvau žemumų dausose.

Taip, tiesa, gražios jos, bet nešildo krūtinės.

Daug arčiau žemumų aukštumų tyluma.

 

Tik rankomis pažįstamas

 

Praplauks balandžiais mano mintys mielos.

Sugrįš iš tolių gulbėmis dangaus.

Ir akys tavo švelniai tyliai ramios

Manęs apie save kažko paklaus.

Neatsakysiu – būsiu nesupratusi. –

Atsakymai nereiškia nieko:

Jie grįžta iš Būties į Nieką.

Užpildo žemę apgaulingais  žodžiais.

Tai jie nurodo kryptį apie stalą

Vis sukt ratu ir nenueiti niekur.

Be valios – dangiškosios valios

Šaligatviais pilkais ilgai klajoti,

Skaičiuot žingsnius, pažirusius asfaltu,

Širdies atodūsius už metro pasiklydusius,

Ir mano ten atsakymai

Tau brangūs pabyra dulkėmis,

Iš jų išaugę liepos pražįsta svaiguliu ant Tavo lūpų

Ir tylomis į šviesmečius nuklysta

Su žodžiais apgaulingais prasilenkdamos,

Į klausimus atsako mintimis, kai jų negirdi niekas:

Tu man esi daugiau nei Ponas Dievas,

Toks tolimas, tik rankomis pažįstamas,

Vienintelis toks mano širdžiai mielas...

 

Ugningais žodžiais sužavėki mano širdį!

 

Ugningais žodžiais sužavėki mano širdį,

Praeivi, plaukiantis Rytų keliu!

Tave viena, viena  regiu.

Regiu viena, tave praeinantį

Pageltusiais žmonių keliais,

Nuplaukiantį už balto svirno

Auksiniais žemės svaiguliais.

 

Ugningais žodžiais sužavėki mano širdį!

Ji ilgisi dangaus versmių.

Gali mane dangum pagirdyt,

Paversti šimtu vyturių.

Giesme gali mane pakelti skrydžiui.

Giesme gali užspaust  manas  akis.

Vienam Tau duotos tokios galios

Ir mano jausmo sopulys.

 

Zodiakas Dvyniai

 

Dvynys – tai šerpas, vedantis mintis į kalnus,

O kai širdis kalnuose pasiklysta

Ir tyliais mintys kraunas,

Dvynys į slėnį poilsiui  nuklysta

Ir slėnių sodrumu mėgaujas.

 

Danutė MAKUŠKIENĖ

 

Atgimimas

 

Koks nuostabus pasaulis tas –

Ankstyvas pavasaris,

Kai medžių pumpurai

Ima skleistis.

 

Ir žemės toks gaivus kvapas,

Žibučių melsvas žydėjimas.

Paslaptingas miško ošimas,

Kaip švelnus meilės išpažinimas.

 

O beržas nuleidęs šakas,

Žalsvu šydu apsigaubęs,

Laukia mylimo draugo, –

Paukštelio linksmo čiulbėjimo.

 

Per debesis skverbiasi saulė,

Ir vaiskūs jos spinduliai.

Jie tirpdo ir sniegą, ir ledą,

Sušildo mus širdis karštai.

 

Kovas

 

Paskutinės kovo šėlionės.

Vėjas draskos už lango –

Tai sniegas, tai lietus.

Vieversėlis pranašauja:

Pavasaris pavasaris

Jau atkeliauja pas mus!

 

O žemė nubudus

Giliai atsidūsta,

Pasiruošus brandinti mums vaisių.

Medžiai miške

Paslaptingai taip ošia,

Lyg laukdami didžiausio stebuklo!

 

Pajuokavimai

 

Jau visos dainos sudainuotos.

Jau visos svajos išsvajotos.

Prie beržo rymau aš viena.

O kur tu meile, kur mana?

 

O mano drauge, kur esi?

Gal skraidai tu padebesy?

Gal vandenynais tu keliauji?

O gal Tibete pranašauji?

 

O gal esi tu jau ne čia?..

Aš vis šaukiu tave sapne.

Ateini tu paslapčia

Ir saugai angele mane.

 

Obels žiedų lietus

 

Pavasaris pavasaris!

Alyvų kvapas mus svaigina,

O obelų žiedais taip lyja lyja...

 

Ko lauki tu po obelim

Lyg nuotaka bekraitė?

O gal žiedų valdovė?

 

Toli varpeliai skamba...

Ar atkelti širdies varpeliai?

Bet jis ant balto žirgo

Prajojo vėl pro šalį.

 

Onelei

 

Už miškelio – ežerėlis.

Ten skaisti saulelė kėlės.

Ant žolelės dar raselė,

Gražiai šoka mus Onelė.

 

Ant galvelė vainikėlis,

Segi margą sijonėlį.

Ant sijono prijuostėlė

Ir lelijos baltos.

 

Jos akutės kaip žvaigždutės,

Net saulelė šypsos:

Gal anksti ji kėlės?

Gal negreit dar rytas?

 

Vytautas PELAKAUSKAS

Betoninis senasis Vilnius

 

Valdovų rūmai kyla,

O miesto sienos griūva...

---

Valdovų rūmuose – šventė!

Valdovo Algirdo Svita džiaugiasi

Gelžbetoninio monstro didybe –

Gal nustelbs šis net Katedros rūmą,

O valdovai – dangiškąsias dievybes?

 

Mūsų gulbė balta, Katedra, tyliai suaiži –

Gelžbetoninio monstro jėga

Mūsų atmintį, pamatus traiško...

Prislėgta atmintis tūkstančiais tonų

Betono

Aimanuoja...

Bet džiaugiasi Algirdo Svita –

Valdovų rūmai tam, kad mus valdytų

Ir kad istoriją ne mes, o jie rašytų –

Išrinktieji...

---

Subtilūs potėpiai – gyvavo Vilnius

Lyg vizija Čiurlionio miesto,

Tarp akmenų sruveno kilniai

Gelmių šaltiniai nepaliesti...

 

O šiandien leidžiame šaknis kapoti

Net medžių – protėvių sodintų?!

Ir pavėsingų liepų klotį

Granitas keičia išdabintas?!

---

Pravirksta Gediminas, nes Algirdas

(ne gediminaitis) trypia Vilnių

Pagalbon pasitelkęs juokdarį su skeptru rankoj.

Betonmaišėje trupina senuosius akmenis –

Ir juokdario ranka jau tepa dulkes cemento

Ant švento miesto medžių,

Kiemų ir skverų, takų, medinių trobų,

Ant praeities... ir ateities paveikslų...

 

Ir svetima jau daros Gediminui –

Betoninis lukštenas

Vilnius „senas“ –

Lyg gegužiukas išstumia iš lizdo

Lizdeikos – Gedimino dvasią.

Betono rūmuos jos tikrai nerasi...

 

Kudirkos pasiilgimas

 

Neskamba šiandien tautiška giesmė,

Neskamba.

Ir varpas jau nežadina šiandien.

Vieniems – per daug gal valgio,

Kitiems – vargo,

Todėl kartu – vienybėje – jau neprisikelt.

 

Varpai – be varpininkų,

Žemė – be artojų,

Varpai – muziejaus tyloje...

Sunku net įsivaizduoti skambant varpą

Aukštai iškeltą – danguje.

 

Tiek varpinių, tiek bokštų –

Šaukiančių ateikit,

Varpų tiek – gaudžiančių tylom...

Ateikim liūdesį ir neviltį įveikę,

Sugrįžkim savo Lietuvon.

 

Tik prisilieskime, pajudinkime varpą –

Jau dūžis – plaka Lietuvos širdis...

Tik nepailskim, nenuleiskim rankų,

Ir tylią neviltį pakeis skambi viltis.

 

Vanda PIPIRIENĖ

Klaidos

 

Kokia klaiki diena, nors daugel tokių būta –

Tuščiai pragyventų ir jau prarastų...

Nelaukiamos ateina jos, sudarko kūną

Ir nuoskaudų palieka daug karčių.

 

Kas jas rikiuoja, man lig šiol nežinoma,

Visad maniau – esu kalta pati.

Deja, deja, gyvenime, likime

Kartais supranti, kad nieko nebesupranti!

 

Bjaurias dienas (o, džiaugsme – jų mažėja!)

Braukiu iš atminties – nereikia anei lašo,

Tik skaudžiai gaila taip – paleistų vėjais,

O amžius niekaip jųjų nenurašo...

 

Kraitė

 

Aš lyg šunį gyvenimą kviečiu,

Eina jis iš paskos, kartais – bėga priekin...

Savo nuostabias mintis lauke kviečių

Jau seniausiai išmėčiau.

 

Pjovėte rugius, kviečius ir avižas skambias

Ir neradote manęs nei lašo?!

Nežinau ir kurgi jus nuves

Tas kurtumas – mes gi juk panašūs.

 

Patys jūs paverkit parugėj,

Kai taip skauda, jog nebėr kur eiti...

O gyvenimas spalvotas lyg drugiai,

O gyvenimas – tai rudenio kraitė...

 

Kreivas beržas

 

Kadais beržai kitaip kvepėjo,

Jaunystė juokės, kvatojo laukuose.

Dabar palinkstam kartais net nuo vėjo,

Pamirštame gyvenimo tiesas.

 

Audrų daug būta, saulėlydžių auksinių,

Žiemų ir vasarų, dienų, naktų...

Vis ieškome savęs, nestokojam atradimų

Ir nuotykių – linksmų, keistų.

 

Gyvenimo pilnatvės vartus atsiveriam

Ir ieškome, kas mūsų, kas tik mums.

Gyvybės gėrio taurę iki dugno geriam

Ir einame toliau – gyvenimas ramus.

 

O kažkada beržai kitaip kvepėjo,

O kažkada jaunystė juokės.

Neatlaikome kartais gyvenimo vėjų

Ir tampame kreivi – lyg tas beržas palaukėj...

 

Lopšinė


Miegok, žmoguti, pieva užsimerkus
Seka pasakas spalvotam žiogui,
Smėlio pilys gulasi, neverkia –
Aš dainuoju tau – brangiausiam žmogui.

Mik, sūnau, te šypsena sušildo
Tavo ryto sapną –  tą, kuris dar bus,
Niekada savos širdies netildyk –  
Nuostabiausias man esi žmogus.

Svajomis nuklotas tavo kelias,
Žėrinčios žvaigždutės akyse,
Saugosiu tave, miegok, sūneli –
Truputėlį dar pabūsiu čia.

Nuoskaudų jokių neprisiminki,
Iš tavęs tesklinda šiluma...
Aš tave turiu ir sau belinkint,
Stengiantis išlikt gera mama.

Myliu taip tave, kaip nieko nemylėjau...
Būki vyras –  niekada neverki –
Ir nemėtyki jausmų pavėjui –
Mik, sūnau, jau pieva užsimerkė...

 

Metamorfozė

 

Su šypsena dangaus žvėries pavidalu,
tolybėj netekties, įaugus pirštams,
atsiveriu nakty ir vėl užsiveriu
paparčiu, vilkdalgiu, alyva
ir numirštu.

Plėnim lauže užgesus, vilko pėda,
neužmirštuolėm akyse pražystu,
vilnim švelnia nuriedu ir atriedu,
sužėriu lankose žaltvykslėm.

Rasa blakstienų glostoma iš naujo
šypsniu vilties saulėgrįžoj nutolstu,
blausiu žvilgsniu, nulaisčius lašą kraujo,
savim tampu ir amžiumi pralobstu...

 

Sau

 

Skardiniu stogu nešant šnaresio tylą
beviltišką skeptrą sudeginu
nėriniuose vilties, pelenam nenubyrant,
likimui dėkoju už netektis.

Kažkur
kažkada nuo dabar ligi šiolei,
nulijus jūrai Helijadžių ašarom,
medunešio stygom save nešiojau,
pakalnėj kryžių įkasiau pavasariui.

Laukymėj akių ganės skruzdės vaikystė
vaivorykštė
tiltu per tiltą...
Akiduobių tėkmėj vis grįžtu grįžtu
į bokštą, per amžių supiltą.

Smiltelė delne
kur gi ją ir bedėti?
Su drugio liepsna plevėsuoju,
atkasus save, nenustojau gedėti,
tik giesmes sudėjau rytojui.

Pasaulio kantatoj žvalgausi it vaikas,
savęs ligi šiol neišbudinus
ir fleitos melodija apželia laikas,
o metai nueina į rudenį...

  

Povilas RATKEVIČIUS

 

Buvau pradėjęs apie kūrybą

Žodžių kaip sniego snigte prisnigo

Jau reikia baigti savo„poemą“

Per daug nuobodu man toji tema

Galva jau svaigsta sėdint prie stalo

Savo „poemai“ nerandu galo

Nebesumoju, kaip čia užbaigti

Kaip čia ryškesnį vaizdą suteikti

Visokias būdais galvą vis suku

Bet vaizdas blanksta, mintys nutrūko

 

Norint rublių daug turėti

Reikia karštai liaudį mylėti

Nuoširdžiai liaudžiai reikia tarnauti

Ir į kišenę rublius krauti.

 

***

 

Čia skauda šoną, čia rankos gelia –

Tokia vargdienių mūsų jau dalia.

Dalia dalužė mums tokia skirta

Tik sunkiai dirbti, kol esi tvirtas

Dirbi kaip arklys, kur ėda žolę

Jeigu nedirbtum-sveikas prapuolęs

Taigi ne baudžiavos šiandieną laikas

Todėl nors kailis kol kas dar sveikas

Dabar neduoda niekas į skūrą

Dėl to kitokia valdžios struktūra

Dabar pats žmogus nusikamuoji

Kol darbo liaudžiai pasidarbuoji

Veidas pabąla nosis ištįsta

Darbo našumą pa kol išvystai

Visad privalai dirbti kaip riekia,

nes toksai darbas daug naudos teikia,

Daug naudos neša jis valdžiai mūsų –

Apginsim kraštą mes savo triūsu.

Mes darbo žmonės darbo daug turim,

Dėl to kad valdžią savo sukūrėm

Todėl ir dirbsim dėl valdžios labo,

Kol atsigulsim į šaltą grabą

 

Gyvenimo draugams

 

Daug teko sutikti man jūsų kely

Gyvenimo mano audringo

Lydėjot mane jūs audrų sūkurį

Ir manoji laimė ten dingo

 

Suskaityt aš šiandien negaliu

Kiek teko man jūsų sutikti,

Ir jokios vilties ligi šiol neturiu

Kad galėčiau aš jumis palikti

 

Lydėjot mane ir lydėsit

Tikrieji jūs mano draugai

Visiems jums vardas vienodas,

Nes esat juodieji vargai

 

Naujas gyvenimas

 

Gyvenimas naujas

Bėga gana sraujai

Kaip vanduo pavasarį

Iš kiekvieno pašalio.

Bėga, greit putodamas,

Niekur nesustodamas,

Kol pasiekia balą

Ar šiaip randa galą.

O toliau jau plaukia,

Tarytum į upę

Su savimi neša

Viską, ką sučiupęs:

Visokį mėšlą, ratus ir pagalius,

Kas tiktai pakliuvo jam į pakeles.

O kai tas vanduo jau nusenka

Tas šlamštas palieka ant lankos …

Tas pats yra ir su gyvenimu

Naujos srovės mes esam genami

Plaukti ten, kur neša srovė

Visad esam pasišovę,

O jeigu vanduo nusenka

Mes paliekame ant lankos.

Ar mes liekam ant bangos

Ar mus išmeta į krantą

Mums vis vien supūti lemta

 

***

 

Pas mus viskas tvarkoj

Prievolę atliksim tuoj

Laiku įvykdysim sėją

Darbo tempas vis didėja

Fermos mus gerai gyvuoja

Žodžiu niekur nevėluojam

Todėl ir išgerti galime

Ačiū partijai ir Stalinui

Šiaip mes nieko čia netrūkstam

Nes Alus visuomet rūgsta

Taigi draugas malonėki

Tu pas mus pasiplepėti

Jeigu tik išgert mėgėjas

Pasibūk pas geradėjus

O paskum po tokių vaišių

Pasijusi lyg pakvaišęs

Elena SAKALAUSKAITĖ

 

ištirpsta keistos valandos

šešėliai susigūžta

riedėdami žemyn

keisti garsai ataidi

virš prarajos baugios

netyčia stabteliu

ir pažvelgiu žemyn

į tai

ko pamatyti niekad nenorėčiau

ir triguba jėga

atsispiriu nuo jos

aukštyn aukštyn...

 

ir tik jos vaizdas

kartais

sapnuose dar šmėkšteli

tuomet pabundu

išsigandusi savo širdies plakimo

ir dar ilgai po to

užmigti nepavyksta

 

***

 

kai pirštai suspaudę laiko

tušinuką

o baltas

ar dryžuotas

popierius jau laukia pasimatymo

mintis ilgai dar skraido lyg drugelis

koketuoja

neskubėdama nutūpti ant lapo

besimėgaudama tuo,

kad jos nežino niekas kitas

kad ji kol kas dar paslaptis

ir todėl pirštai taip lėtai lėtai

vedžioja tušinuką

palengvėle

apskleisdami

visiems visiems

tą paslaptį

***

Laikas praslysta tarp mano pirštų

Kaip apipuvusių pernykščių lapų krūvelė

Pučiama vėjo,

Nemaloni savo irimo dvoku,

Graudžiai primenanti

Praėjusią gražią, žaliuojančią egzistenciją,

Tą, kurią išgyveno o, kokia liūdna ,

Ir net tą,

Kurios neišgyveno

O, kokia ji skaudi...

 

Pernykščių lapų puvimas...

Praėjusių neišgyventų, neišjaustų,

Pamestų dienų...

Širdį draskanti nuoskauda...

 

Todėl žiūrėsiu į juos,

Šiuometinius lapus,

Atvėrus akis

Plačiai plačiai,

Kad išgyvenčiau

Jų sprogimo stebuklą,

Augimo grožį,

Geltimo metamorfozę,

Visą vėjyje virpančią jų būtį!

Ir kai jie gulės

Kitąmet

Pūvantys,

Vėjo plaikstomi,

Jų kvapas įskels man ilgesį,

Liūdesį,

Prisiminimus,

Bet ir džiaugsmą,

Nes mačiau,

Kaip jie žaliavo!

 

***

 

Miestas prieš aušrą

Keistai tuščiom gatvėm

Nyrantis iš pasalūnės nakties gniaužtų

Savo tyla man primena

Nekasdienį stebuklą.

 

Miestas prieš aušrą,

Kai gatvėse baugiai tuščia,

O mašinų ūžimas užleido vietą paukščių čiulbesiui…

Tai ilga stingdanti pauzė

Prieš lemtingą atsakymą.

 

***

 

raktas į tavo širdį

niekur nebuvo padėtas

man nereikėjo jo rasti

gilumą tavo patiest

raktas į tavo širdį

niekad nebuvo paslėptas

aš neėjau jo ieškoti----

tu neturi ŠIRDIES

 

***

 

Žmonės tarytum vieškeliai

platūs pilki dulkėti.

Žmonės tarytum Viešpaties

pirštai balti žemėti.

Žmonės tarytum aimana

ta vieniša, beviltiška.

Žmonės išdidžiai laimina

tą, prieš kurį numirštama.

Vanda SAKALAUSKIENĖ

Atsiliepk

 

Jau šalna sidabriniais takais mane vedasi,

Išeinu tarp miškų ir laukų vėl tavęs nesuradusi.

Atsiliepk aidu tolių melsvų, neprišauktasai,

Pamojuok nuo pilkų aukštumų, nesulauktasai.

 

Kai pakibus migla virš laukų supsis vėjuose,

Ir bekraštė pūga išsiskleis- aš jau būsiu išėjusi,

Iš vilčių prarastų tau vainiką nupinsiu

Ir gelmėj užmaršties vandenų paskandinsiu.

 

Atsiliepk aidu tolių melsvų neprišauktasai,

Pamojuok pakelės berželiu nesulauktasai...

 

Lauksiu

 

Tamsios naktys žvaigždelėm alsuoja.

Tamsios akys man vis dar sapnuojas.

Kam lankai mane tu tamsią naktį?

Kam svaja nebaigia mano degti?

Kam gi skausmą tu man padovanoja

Nenurims jame širdis manoji.

 

Dienos margos ir naktys prabėga,

Tavo vardas širdy pasilieka.

Šauksiu lauksiu tavęs kiekvieną rytą,

Tau kartosiu žodžius neišsakytus.

Kalbėk man tu prabudusiu rytu!

Lankyk mane tu vėjeliu greitu.

 

Pasiimk naktie

 

Pasiimk, naktie, mano saldų sapną.

Pasiimk, priglausk užmaršties glėbin.

Ir nurimk, širdie, nepaliovus plakti

Ilgesiu švelniu, nerimo ugnim.

 

Iki tavęsnaktis.

Iki tavęsdiena.

Vilioja paslaptis,

Gąsdina nežinia.

Pušis atgijusi į saulę stiebiasi.

Sūpuoja ilgesį, šakomis apglėbusi.

Sūpuoja ilgesį...

 

Žinau už tavęs nebėra jau nieko,

Skambantys sapnai dūžta tavyje.

Nejauki tyla amžinai palieka.

Gelianti žaizda verias manyje.

 

Naktim atbudusi

Minėsiu rudenį,

Bekraštį rudenį

Gelstančiuos laukuos.

Aušra užplūdusi

Atneš vien liūdesį,

Beribį liūdesį

Balzganuos sparnuos,

Beribį liūdesį...

 

Lekia vėjas neprišauktas,

Skrieja vėjas nesulauktas,

Gelsvas lapas išdžiovintas

Neviltim į žemę krinta

Ruden ...

 

***

 

Pavasariniam ryto danguje

Visos žvaigždės slepiasi,

Pražysta meilė žiedu širdyje,

Jai liepsnot įsakiusi.

 

Priimki, tu,

Į širdį ją,

Neregimą,

Negirdimą,

Kaip ašarą,

Kaip ilgesį,

Kaip žemės šypsnį žieduose.

 

Ateina medžiai tiesiai į mane

Ilgesingas mūsų žemės balsas.

Ką jie byloja tyloje,

Kas supras, o kas paklaus?

 

O meilė ji

Versmė gili,

Paukščio giesmė

Atklydusi,

Kaip ašara,

Kaip švyturys,

Skausmu sužibęs kelyje.

 

Begęstančios žaros rausva skraiste,

Pavargus saulė užsiklos,

Nakties juodam bekraščiam danguje,

Baltaisiais žaibais viltis skrajos.

 

Priimki, tu,

Į širdį ją,

Neregimą,

Negirdimą,

Toli, toli paklydusią

Baltuos svajonių laivuose.

 

Sudie

 

Ir vėlei pavasaris

Žiedus baltus nešasi,

O su tais baltais žiedais

Ir meilė mana išeis,

 

Sudie,

O meile mana,

Sudie sudie,

Man širdį daina

Užliek užliek.

Sudie,

O meile mana,

Sudie sudie,

Tu tarsi balta, gležna gėlė

Be saulės pražydusi,

Taip greit nuvytai...

 

Mazgoja sumindžiotą

Lietus gatvės grindinį.

O kas iškankintą

Man širdį nuplaus?

 

Sudie,

O meile mana,

Sudie, sudie,

Man širdį daina

Užliek, užliek.

Sudie,

O meile mana,

Sudie, sudie,

Tu tarsi balta gležna gėlė

Be saulės pražydusi

Taip greit nuvytai...

Sudie...

 

Antanas SVIDERSKAS

 

2006-ųjų pavasaris

 

Sidabrinės plaukų gijos

Draikos ant akių,

O į saulę akys žiūri,

Rankos tiesias sopulių.

 

Tas pavasario laukimas.

Varo mus išeiti iš namų,

Kad atnešti saulės – aukso spindulėlį

Iš pavasario pirmų dienų.

 

Jau paukšteliai grįžta,

Greit pradės čiulbėti,

Vieversėliai mėlynoj padangėj

Čyru-vyru grot pradės.

 

Motinai ir motinoms

 

Motina, mielosios motinos mūsų,

Kiek skolingi už viską mes jums?

Nuo kūdikio lingės ligi paskutinės kelionės

Tavo vardas brangiausias ir mums.

 

Ačiū jums už kalbą gražiausią pasauly,

Lingei girgždant užgirstą pradžioj,

Ir už dainas Tėviškėj skambiausias,

Lydėjusias mus kelionėj visoj.

 

Ačiū, kad Aušrine švytėjot

Gyvenimo mūsų kely.

Ačiū, kad su malda minėjot,

Stiprinot mus iš toli.

 

Ar šerkšno šalna pasipuošę,

Ne viena raukšlele savajam kely,

Savo veidą vis puošiam ir puošiam,

Kol metų aidai jaunystėj,

Ir svajas tavas nuskaidrina toli.

 

O, besočiai mes tavo vaikai,

Vis prigludę prie tavo gerumo šaltinių.

Taip ir liekam skolingi tavajam kely,

Ne viską atlikę gerumui atžymėti,

Bent pasimokę, kad ateity

Galėtum savo atžalom gerumą perduoti.

 

Čia šviečia ir šildo paveikslas tavasis

Amžių bėgy mums ainiams visiems.

Lai tavo meilės ir aukos pavyzdys kilnusis

Kelrodžiu tebūnie širdims jaunoms.

 

***

 

Ramybę ir palaimą

Atneš naktis žvaigždėta,

Visam pasauliui laimę,

Taip tyrą, pakylėtą.

Atneš ir gilų skausmą

Gyvenimu tikėti.

Atlėgs širdžių mūsų skausmas,

Šventos šviesos užlietas.

 

Žiema

 

Per apsnigtus gimtinės laukus,

Vinguriuoja pramintas takelis.

Jis veda į tolius mane

Į stebuklų ir pasakų šalį.

 

Žaižaruoja nuo saulės laukais,

Eglės stiebias į dangų,

O aš einu vis pirmyn ir pirmyn,

Gal sutiksiu aš savąjį – brangų.

 

Mus pamilo žiemužė balta,

Ir greitai ji nežada trauktis,

Nes jos mes laukėm ilgai,

Dabar ja reikia tik džiaugtis.

 

Jonas ŠARLAUSKAS

 

Astronomui užgesusios Žvaigždės pranešimas

 

   Ir štai vieną kartą gaunu pranešimą, kad ji – Vilties žvaigždė užgeso. Aš priblokštas ir ne iš karto patikiu, juk ir užgesusios žvaigždės šviesa sklinda ją įsimylėjusio astronomo link metų metais – sudarydama egzistencijos apgaulę.

   Ta šviesa man sukėlė prisiminimus, o jais ir nepakeliamą liūdesį. Todėl stengiuosi juos užtemdyti tabako dūmų ūke. Kosminis dūmų debesis, sudarytas iš nikotino aerozolio, užtemdė visą Sąmonės žvaigždyną, žudydamas vienas po kito šakotus neuronus. Aš vaikštau apsvaigęs, jausmų narkozės būsenoje su prislopinta atmintimi, bet tas mažai tepadeda – mažesnės žvaigždės užgeso, o ryškiausios spindulių plokšteliai retsykiais prasiskverbdami pro ūko šuorus skaudžiai bado širdį ...

   Matyt, ne dismnezijoje išsigelbėjimas...

 

Senis ir žėrintis taškas

 

Senas, barzdotas vyras garbanotais plaukais, besidriekiančiais iki pat pečių, stovėjo ant paties jūros kranto ir mąsliai žvelgė kažkur tolyn, link horizonto. Vanduo vos girdimai šnarėjo, lengvai teliūškuodamasis prie jo kojų, o jūros paviršius buvo ramus ir lygus. Uolėtas ir akmenuotas krantas iš karto staigiai leidosi gilyn, ir vanduo atrodė tamsiai mėlynas. Sidabriniais  debesimis nuklotas dangus palengva tamsėdamas ir įgydamas švininį atspalvį driekėsi tolyn, kur jūra ir dangus, neišvengiamai artėdami link vienas kito, susiliejo, pagimdydami tik tiesiai grakščią liniją. Ramios, išblukusios vyro akys buvo nukreiptos kaip tik ten, o jo žvilgsnis slydo horizontu. Ten, atsiradę tarsi iš niekur, o gal iš tos slegiančios ramybės, sukosi vienas netoli kito du vertikalūs pilkšvi oro sūkuriai. Jie, sukdamiesi priešinga kryptimi, palengva artėjo vienas link kito, o kartu ir į kranto pusę. Netikėtai likusiam tarp jų viduryje atsirado baltas žėrintis taškas. Jis greitai plėtėsi į šalis, tapdamas skaisčia švytinčia sidabrine linija, sujungusia abu sūkurius. Sausas trumpas trakštelėjimas priminė garsą, kaip plyšta vėjo gūsio neatlaikiusi burė. Taip ir erdvė tarp dviejų sūkurių staiga tarsi perplyšo, ir balta šviesa nutvieskė visą dangų, jūrą ir krantą. Po akimirkos vėl viskas pasikeitė,išnyko lyg nebuvę abu sūkuriai, ir jūra vėl plytėjo rami, tamsiai mėlyna, o dangus driekės sidabrinėm plunksnom... Tik krante jau nieko nebebuvo.

 

Реет звёзды высоко над гаснусщим

Костром или присядем перед отлётом

 

Как быстро пробежало бабъе лето,

И становится все холодней и холодней,

А ночное небо такое яркое и красивое,

И самая яркая звезда в нем – Юпитер –

Так и манит ночькой посидеть часок-другой

Под ослепительной Луной у тихо гаснусщего костра..,

Мой взор устремлён в туманность Млечного Пути,

И некому подкинуть новые дрова, –

Не поднимается рука..,

А тяга звёзд так сильна,

Щелчок, иль треск огня и медленно уж поднимаюсь я, –

Упала тёмная погасшая звезда наверх,

В бездонную Космическую  Пропасть,

Чтоб раствориться-слиться навсегда...

Вернувшись под конец туда, откуда искоркой пришла.

 

Lida TAMULEVIČIENĖ

 

Boružėlė

(Junonai)

 

Susivėlę pienių perukai

Kas šukuos, kas šukuos?

Pasiklydo maža boružėlė

Jų dirbtiniuos plaukuos.

 

Sužydėjo kaštonai, alyvos

Kas uždraus, kas uždraus?

Pasiklydus maža boružėlė

Kieno kelio paklaus?

 

Vėjas laksto laukuose

Kas pavys, kas pavys?

Šoks maža boružėlė

Kolei žemėn nukris.

 

Radus pienės sėklelę

Prisiglaus, prisiglaus.

Pasidėjus galvelę

Pokaitėlio nusnaus.

 

Tyliai rieda saulutė

Link namų, link namų.

Tik mažai boružėlei

Ši naktis po lapu.

 

Gimtoji šalis

(Tėvui)

 

O, Lietuva šalie gimtoji,

Tavęs tiek daug, tave visur matau.

Tu dainose, tu smuikeliu vaitoji,

Tu eilėse ir eilės tau.

 

Tavieji gojai, pievos ir kalneliai

Akimirksniu sustingę drobėje gyvens.

Žmonių veidai, senamiestis, smutkeliai

Fotografuoti nepasens.

 

Puošta savųjų rankom, svetimų niokota.

Senuos žemėlapiuos ir rankraščiuos senuos.

Matyt kiek kartų išduota ir kiek vaduota

Suklupusi ties kauburiais mūs atmintis raudos.

 

Tu manyje nenupirkta ir neparduodama.

Tu mintyse šalelėj svetimoj.

Tu kryžių lentose slapyvardžiais rymodama.

Išliksi tol, kol tilpsi bent širdy vienoj.

 

***

 

Gyvenimo mirksnis tavam delne

išjausti tokią trapią akimirką,

išragauti kaip ilgo stovėjimo vyną,

išmedituoti su įsivaizduojamom variacijom,

surišti dabartį su menamom,

kažkada išgyventom detalėm,

kad suvoktum ką iš tiesų turi,

kad suprastumei ko viliesi.

 

Liepa

 

Audrų aplaužytom šakom

Stovi ji tvirtai į žemę įsikibus

Kas, kad mintimis pilkom

Lūkesčių savųjų ežeran įbridus.

Lauks pavasario su virpuliu šerdy,

Lauks paukštelio parskrendant į veją.

Kas, kad daugel metų liko praeity,

Kas, kad dienos metus veja.

Na ir kas, kad daužosi piktai

Vėjo gūsiai į kamieną seną.

Ji žaliom svajonėmis tiktai,

Ji tik tai viena viltim gyvena.

Pamaitinti bitę ūžiančią šalia,

Savo žiedus jausti ant ligonio stalo.

Būt pavėsiu ir užuovėja saugia

Nuolat taip, taip ligi galo.

 

Laukianti meilės

 

Aš be kaltės kalta,

Kad be tavęs gyvent nemoku,

Kad ieškau tavo balso

Kiekvieno lapo šnaresy.

Kiekvieną dieną mintyse aš tango šoku,

Paskendus laukime ir ilgesy.

Aš be kaltės kalta,

Kad tavo veido nepažįstu,

Kad ieškau jo tarp

Tūkstančio kitų veidų

Ir vėl, ir vėl prie ištakų sugrįžtu

Ir visada jau padalintą obuolį randu.

Dainon sudėt man neužtektų žodžių,

Kuriuos kalbėčiau tau vien akimis,

Kad prisiglausti negandoj galėčiau,

Ne tik sapnuos, ne vogčiomis.

Dalintis duonos riekę nors ir paskutinę,

Vaikuos girdėti muzikos garsus

Išmokyt juos mylėt Tėvynę

Ir širdyse nešiot namus.

Sėdėti po darbų pečius surėmus,

Žiūrėt į dangų, skęst jame.

Ir net tuomet, jeigu mirtis išeis atėmus,

Jausti, kad esu tavęs pilna.

 

Motinos laiškas

 

Surinksiu strazdanas nuo tavo kūno,

Tarsi žvaigždes skaičiuosiu, nepailsiu.

Tiesiu keliu aš būsiu tavo kojoms,

Šaltinio vandeniu suskirdus lūpoms.

Šalta ranka paglostysiu karščiuojant.

Žodžiu užklosiu, švelnumu liūliuosiu.

 

O kai manęs nebus,

Aš žaluma pavasario sugrįšiu,

Kad tavo akys pailsėtų.

Skaidrių spalvų gėlėm žydėsiu

Širdis tavoji, kad nediržtų.

Rudens gausa ant tavo stalo,

Žiemos ramybėje tylėsiu.

 

Kad būtum, kad mylėtum,

Kad šilumą dalintum.       

 

Pavasaris kaime

 

Tos amžinos pavasario varžytinės,

Sustoję medžiai galynėjas,

Kuris pirma, kuris didesnį pumpurą sukrovęs,

Kuris greičiau link vasaros artėja.

 

Žibutės žiedelis melsvai susigėdęs

Prie kiškio kopūsto lapo prigludo.

Ant seno kelmelio šeškas neėdęs,

O karklo kačiukai nuo saulės pablūdo.

 

Štai gandras atskridęs linksmai sukalena.

Gegutė kukuoja ir nuolat meluoja.

Perkūno oželis raiste sumekena.

Vištelė vištidėj linksmai kudakuoja.

 

Pavasario džiaugsmas, pavasario šėlas

Lengvais debesėliais į širdį suplūsta.

Upeliais suskamba padūkėlis vėjas,

Pabudusi žemė lengvai atsidūsta...

 

Sau

 

O kas beprisimins mane, kada išeisiu?

Ar lova,  prie kurios suklupus poterius kalbėjau?

Pati gerai žinau, kad pasiliekančių neteisiu.

Jiems viską palieku, ką kažkada turėjau.

 

Neteisiu tų, kurie darbuos paskendę

Nepakelia galvos, į žvaigždeles nežiūri,

Kurie kaip kurmiai tūno užsisklendę

Ir rodos jiems, kad per mažai dar turi.

 

Ar prisimins rasota pieva mano kojas?

Minkšti žaislai gal rankų pasiilgs?

Ar sodas prisimins mane sustojusią

Belaukiančią kol žiedlapiais prisnigs?

 

Ar juoko pasiilgs šio namo sienos?

Nesąmoningų pokštų, išmonių, draugai?

Gerai žinau, kad du kartus žmogus tebūna viena,s

O vienišas ilgai, labai ilgai.

 

Gal prisimins mane neužmirštuolių keras?

Baltam rūke nutilęs pievų kuždesys?

Labai gerai žinau, kad pasiliekantiems negera.

Kad juos ilgai klampina ilgesys.

 

Ar pasiilgs upelė vienišos širdies plakimo,

Kada tirpau iš džiaugsmo vandeny?

Gerai žinau, nuilsę nuo laukimo

Jei jaučia, tai vadinasi gyvi.

---------------------------

O jau tenai, beribiuos toliuos,

Kur nepasiekia žemiška vėsa,

Priglusiu aš prie tų, kurie ramybės guoliuos

Plevena amžina, tyra šviesa.

 

Dalia TARAILIENĖ

 

Amžinoji skola

Kartą sena čigonė, degančių akių Karmen,
Man sakė:

Tavo rankos geros bus tik tam paskirtos,
Kas mokės jų grožiu džiaugtis amžinai.
Tavo gilios akys, žavios, paslaptingos,
Ras kitas akis, taip degančias karštai.
Rodo rankų raukšlės
ilgai tu gyvensi.
Daug patirsi džiaugsmo, dar daugiau skausmų.
Atvertė kaladę:

Štai tavoji laimė!

0 prie jo dama ši, žinoma, tai tu!
Vėl pabiro kortos, daug jinai kalbėjo,
Daug žadėjo laimės ateities kelyj.
Ir staiga nutilo, giliai pažiūrėjo,
Ir pasakė:

Eik! Ji rasti tu turi!

Tu matai, jis laiko rankoj kalaviją.

Tai tvirtybės simbolis, ženklas jo garbės.

Jei reikės už tave viską padarys jis,

Viską paaukos. Ranka nesudrebės.

Eik! Čigonė žino, tiesą jeigu sako.

Eik greičiau, nes laimė būna juk trumpa...

0 kai rasi, grįžki padėkot prie kapo.

Cha! Čigonės kapo nerasi niekada.

 

***

Aš būčiau tau ištikimąja Penelope,
Aukočiausi kaip broliams Antigonė,
Mylėt galėčiau Kleopatros meile,
Ir išdidi būt sugebėčiau kaip Aurora.

Gal tau nereikia meilės, nevertini ištikimybės.
Tau išdidumas ir pasiaukojimas
tai niekis.
Jausmų banga tau ga būt kasdienybė,
Ir aš nesu koks idealas tau ar siekis.

Bet tu slėpt kažką, ne viską pasakai man,

Juk akys dega, žybčioja aistringai.

Ir pajuntu kaip virpa tavo rankos

Su manosiomis, glamonių išsiilgusiomis,  susipynę…

 

Atsisveikinimas

Mylėk mane, mylėk mane,
Nors ir toli, nors ne šalia.
Dar prisiminki kai kada,
Kad gyvenau ir a
š tokia...

Mylėk mane, užmiršk mane.
Kitiems užmiršk. Ne sau! Ne. Ne.
Svajonėse lankyk, sapne,
Atskriski vėju pas mane.

Deja. Iliuzija viena.
Nėra tavęs daugiau, nėra.
Esi ne man, žinau gerai,
Turiu užmiršt tave visai.

Užmiršt tave kitiems, ne sau.
Juk aš tave visur matau.
Matau girdžiu ir... neturiu.
Ir vis tik širdyje myliu.

 

Telieka man tava daina,
Prisiminimų išausta,
Ir atsisveikinant, staiga,
Ištryškus ašara karšta...

***

 

Kai kelio dulkės nusės ant blakstienų,
Kai sąžinės priekaištai taps netikri,
Tada gal sugrįšiu per rudenio pievas,
Tada gal paklausiu:
Ar tu dar myli?

Ar atmeni brėkštantį rytą ir dieną,
Takelį išmintą lig upės versmės,
Ir pasaką seną, nuskintą purieną,
Ir aidą graudingos lakštutės giesmės?

Ar atmeni klonius, šilus ir pelkynus,
Kur rinkom žibuokles, ieškojom žalčių.
Svajones kur audėm, mintims gi, paklydus,
Pajusdavom virpesį savo širdžių?

Prabėgo, pradingo tas vasaros sapnas.
Tik liūdesio pilna suspausta širdis.
Vėl kelias dulkėtas ir tolumos blankios.
Ramybės nėra! O kur tu esi?

 

Odė meilei

 

Aš meilė. Aš vienintelė tokia.
Ir man nereikia jokio kito vardo.
Tegul
šioj žemėj daug karalių bus,
Bet meil
ė vis tiktai pasaulį valdo.

Meilė tai ne laikmečio mada.

Meilė dėkui Dievui mums gamtos skirta,

Ir tai vienintelė gal tokia dovana,

Kuri nuo amžų ta pati ir vis nauja.

Nevadink to meile, tai ne ji,
Jei rytojaus dien
ą ji išduoda.
Jei ji trumpalaike ir pigi,
Jeigu mylin
čiam nėra paguoda.

Kas ta meilė? Pagarba, rimtis,
D
žiaugsmas, ilgesiu alsuoja,
Vienas kito perskaityt mintis,
Viens kitam b
ūt kasdienine duona.

Užsimerkt prieš menkniekius pilkus,
Nei
šgirst karčių pagiežos žodžių,
Skausm
ą dviese padalint perpus,
Stengtis pamatyt aplink vien grožį.

Jei ji tikra ir neveidmainė,
Pad
ės bet kokią naštą nešt.
Juk meil
ė, tai šventa dievaitė.
Su ja skaitytis turim mes.

Ji ta melsva svajon paukštė,
Lyg Feniksas pakils is pelen
ų.
Ji pasaka. I
š begalinio aukščio
Pa
žers įsimylėjusiems skambių garsų.

 

Bet juk atūžia kartais pikti vėjai,
Perk
ūnai trankos, blyksi net žaibai.
Ar nei
šgasdina jie meilės fėjos,
Ar nepab
ūgs ji darganos nūnai?

Jeigu tikra ta meilė Visagalė.
Ji nugal
ės šimtus piktų pulkų.
Bet tuoj pal
ūžta ir jėgų netenka,
Jei meil
ės išdavikas šalia bus.

Jei meilė bus menkesnė už aguoną,
Jei pana
ši į purvinus lašus,
Toki
ų gal šimtas ar daugiau net bus...
Neverta, kad jai priesaika b
ūt duota.

Aš meilė. Aš vienintelė tokia.
Ir man nereikia jokio kito vardo.
Tegul
šioj žemėj daug karalių bus,
Bet meil
ė vis tiktai pasaulį valdo.

 

Palanga

 

Palanga man primena tave...
Kai kada ji liūdesio pilna,
Kai kada raminanti, gera.
Palanga man primena tave.

Bangos glamonėja čia mane,
Tarsi tu tam nuostabiam sapne...
Bet išnyksta sapnas ir svaja...
Bangos glamonėja čia mane.

Lieka tiktai kopų vienuma.
Kažkur traukia vis širdis mane,
Akys ieško, bet aplink... Deja!..
Lieka tiktai kopų vienuma.

 

Prašymas

Sugrįžk greičiau ir medžiai ims vėl sprogti.
Sugrįžk greičiau. Ir kaltis ims žolė.
Sugrįžk greičiau, per ilgesio upokšnius.
Sugįžk greičiau, kaip grįžta volungė.

Atnešk ramybę man, ne amžiną laukimą.
Atnešk ramybę man, širdis ir taip sunki.
Atnešk ramybę man, tą nuostabų dvelkimą.
Atnešk ramybę man ir būki su manim.

 

Sudaužyta meilė

 

Ką aš padariau, ką aš padariau!
Pati savo rankom meilės taurę sudaužiau.

Nuskyniau gražiausią savo sodo gėlę,
Kurią sodinau, laisčiau ir... nepagailėjau.

 

Algirdas VASERIS

 

Baltijos jūrai

 

Nei tu senatik bangomis raukšlėta.

Nei tu jaunatik žydruma dangaus skaisti.

Kai vakaras tau peršasi

Naktim žvaigždėta,

Ko lyg jaunamartė kaisti?

 

Gailies visų, ištikimoji tu vilioke,

Iš tolių nuostabiausių grįžtam prie tavęs.

Nepriekaištaudama,

Nuo rankų toldama, atleisti moki

Buvusias ir būsimas kaltes.

 

Džiaugiuos, kad tau nesu bereikšmis –

Aitriau dar manasis likimas apkarstų.

Banguže gaivioji, gintarėliais ateikš tu...

Sakmę nuostabią įsupusios žarstot

Nuo žvejo Kastyčio laikų.

 

Sutarsim, kad nori, dėl visko sutarsim –

Svetur, melsvoji, daugiau aš nevargsiu:

Ten audros tornado – tegul jas perkūnai...

Nelaisvėje augę, negi Laisvę užarsim?

Nors visko šioj Žemėje būna.

(1986 07 17)

 

Ko nesiliauja?

 

Gimtine, tu amžinai man duotas

Rugio balzganas akuotas,

Tėviškėn dulkėtas kelias.

Dabar esi tik laukas žalias,

 

Tik karvių atrajojančių ramybė...

Kilsiu jau kilsiu iš sujaukto migio,

Tarsi merga apsileidusi,

Tinginystės saldybėje leipėju,

 

Ir mėgaujuos sapnais spalvotais –

Nebesančiais senelio sodais,

Kokia jie vertybė patvari...

Gimtine, tave nors suartą,

Turiu.

 

Tiktai, ar daug čia mano padaryta –

Vaikystė aidu besugrįžta.

Saulėje įkaitęs dusina miesto asfaltas...

Išsakyk, žemele, mano kaltes.

 

Grožėtis tavimi galiu. Tiek ir bemoku:

Prigesęs bitės džiaugsmo šokis,

Vien zvimbesys įspėjantis...

Neįgeltas, dar ne –

Tad ko nesiliauja sopėti?

(1987 03 22)

 

Nepasisekusi saviaukla

 

Viduržiemy norėjo rožė

Šiltnamio saulės –

Tegul kitus šalčio adatos gelia.

Juodžemio drėgno geidavo,

Erdvės,

Niekam daugiau nepriklausančios.

Vasaros vėjas glotnus tiko rožei,

Alpstančiai nuo žmonių

Susižavėjimo.

 

Svaigo rožė nuo meilės

Visais metų laikais.

Pati nemylėjo nieko,

Savam grožiui tesiaukojo.

 

Nesuprato rožė, kodėl ją

Nuskynė.

Nustebo pradėjusi vysti...

 

Šiukšlių mašinon patekusi,

Suaimanavo:

Kokia išdavystė!..

Kaipgi dabar aš atrodysiu,

Kai į mane karalaitis žiūrės?!

(1986 03 05)

 

Priekaištai sau

 

Iššvaisčiau jaunystės turtus,

Nieko neliko amžinybei.

Net prie meilės kryžiaus

Nesidaviau prikalamas.

Maniau: nugalėsiu

Visus šėtono kuždėjimus,

Jeigu tokie pasitaikytų.

 

Taip ir likau gyvenimo kelkraštyje,

Niekam neužkliuvęs, nepastebėtas...

 

Ir nė motais man buvo,

Kad aš, iš nuostabos apmirusia siela,

Nesigrožiu netgi, kai žuvėdros

Pražysta visu būriu

Pačiame ežero viduryje.

Nekeista,

Kad žiedas toksai

Panorėjęs gali kilti į dangų,

Kilti, sugrįžti vėl

Prie puokštės bendros

Ir jausti:

Žydinčiam turėti sparnus

Yra daugiau negu gerai.

 

Ar ne taip, pelėdgalvi nesutupėtas?

(2007 03 21)

 

Jurgis VERŠAUSKAS

 

Kas tai tas žodis kažkas

 

   Kažin kas susisuko, susipainiojo, susipynė jo sąmonėje. Jausmai ir mintys blaškosi ir nerimsta. Sėdi sau ir galvoji, kaip čia išgyvenus, išbridus iš tos nuogos ir liūdnos realybės. Diena iš dienos vis tas pat ir tas pat. Jo dūšioj šėlsta nesutramdomi, nesulaikomi ir nenuspėjami dalykai. Kur pažvelgsi, – visur  nerimas, nepastovumas, išklibusių sielų aimanos, abejonės ir dvejonės. Norisi kažkur išeiti, išvažiuoti, išplaukti, o gal išskristi. Išskristi kaip paukščiui į mėlyną žydrą padangių nežinią. Eičiau eičiau ir nesustočiau. Bėgčiau bėgčiau ir nesugrįžčiau. Į tamsią naktį, pasidabinusią žibančiom lyg perlai žvaigždėm. Visur matoma, bet nesuprantama mėnulio šviesa. Supasi, liūliuoja, migdo naktis visą žemelę.

   Jis sėdi ir mąsto: „Padėsiu tapyti, rašyti, daug daug skaityti. Paimsiu fotoaparatą ir išeisiu su juo ant nuogo peties į dienos šurmulį. Išvaikščiosiu visas gatves ir gatveles. Išplaukiosiu visas upes ir upelius. Pamąstyk, kiek daug grožio ir stebuklingo jausmo, vadinamo palaima.“

   Viena tūkstantoji sekundės ir jau kažin kas suspurdo, supleveno ir sujudo jo neramioj sielos kertelėj. Kova. Amžina kova už būtį. Išgyventi išgyventi. Nepasenti ir nenusiristi į suteptą, sumaigytą niekšybių būtį. Vis tik kaip nuostabu, žavinga ir miela širdžiai, kai aplanko ramūs ir svajingi sapnai. Sapnai sugrąžina į nuostabiai ramią ir įvairialypę, įvairiaspalvę vaikystę. Sapnai prikelia siaubingai karštą meilę. Tas įvairialypes ir įvairiaspalves mergaites, merginas ir moteris. Perluose paskendusios jųjų krūtys. Plastiškai vėjo kedenami įvairiaspalviai plaukai. Spindinčios akys ir krūtys, veidai. Jų labai daug. Labai labai daug. Jos buvo, – tai šventa tiesa. Šventa realybė. Jos tam ir sutvertos, kad visa tai turėjo būti. Išbučiuotos, išmyluotos ir išglamonėtos iki sąmonės aptemimo. Kokios nuostabios jųjų krūtys. Švelnus prisilietimas prie jųjų stangrių spenelių ir lyg žiežirba nuskausmintas rankų jaudulys, suvirpanti siela. Prasiskleidžia sąmonė lyg pro kokį didžiulio žolyno lapų gausumą. Mąstai apie savo artimuosius, draugus ir pažįstamus, apie laimingus ir nelaimingus. Mąstai apie mažus ir didelius, apie jaunus ir nusenusius. Visi jie iš nežinomybės ir praeities, iš realybės ir ateities. O gal vis tik kas nors išliks? Gal tos nuostabios kasos, lieknas ir laibas liemuo, nuostabiai lanksčios ir lieknos kojos, laibos ir svaiginančios krūtys, karšti ir siaubingai svaiginantys bučiniai ir glamonės dienos bruzdesyje ir nakties šventoje tyloje? Gal dar kas nors sugrįš, pasikartos? Gal dar sužibės sielos  stygos, užgros? Gal dar ir dar šoksime tango mėnesienoje?

 

 Vladas U.

 

Atėjo meilė tarsi gaisras

 

Atėjo meilė tarsi gaisras

Ir uždegė mane ta neramia liepsna,

Kuri nudegino taip skaudžiai,

Kad noris ne širdim dainuot, bet verkt...

 

Toli žvaigždynuos pasiklydus mano meilė,

Ji šviečia iš toli, paskendusi rūkuos,

Neranda kelio ji, nes kelias akmenuotas,

Nes skiria mus sraunioji upė, miškai ir žalios pievos...

 

Atmintis

 

Aš pamenu galingą jūrą

Ir šėlstančias šaltas bangas,

Kai mudu vaikščiojom pajūry,

Pamiršę kelią į namus.

 

Aš pamenu pajūrio smėlio kopas

Ir bučinius Tavus karštus,

Kurie tarytumei karštoji saulė

Nusvildė mums liepsnojančias širdis.

 

Kai pamatau aš šėlstančias bangas,

Širdis man ašarom pasrūva,

Norėtus apkabint man jas

Ir išbučiuot kaip tą, kurią kadais mylėjau.

 

Vasaros diena

(meilės giesmė gamtai)

 

Virpa paukštis nuo giesmių,

Žiogai čirpina smuiku,

Koks žavumas tarp pievų,

Tarp rugiagėlių grakščių.

 

Imk, nors gulk ant nugaros

Ir ištiesk rankas šalin,

Apkabink žaliąsias pievas,

Glamonėk dangaus akis.

 

Koks vaiskumas to dangaus,

Koks švelnumas tos dienos,

Noris širdį apramint,

Prie šaltinio, prie skaidraus...

 

 

Mėlynos akys

 

Kai mėlynų akių skaidrumą

Aš pajutau savoj širdy,

Jaunystė atplaukė kaip vėjas,

Kaip ežero banga skaidri.

 

Ir vėlei matosi man toliai

Ir vėl vaidenas man keliai,

Kuriuos pirmoji meilė dovanojo,

Kurie širdį kasdien rusena

          ir gūdžioj nakty sapnuojas...

 

Ir muzika švelni užpildo erdvę,

Ir traukinys, kaip viesulas, mus neša,

Ir vėjas mums laukų kedena plaukus,

Ir rišasi kalba, kaip upė tyliai ji srovena...

 

Greit bėga laikas, tartum žaibas,

Ir saulės diskas raudonuoja švelniai švelniai,

Greit traukinys sustos ir skirtis laikas,

Ir akys mėlynos pradingo amžiams,

         saulei nusileidus...

 

 

Tik Tau

 

Seniai praėjo dienos tos,

Kurios mus šildė ir gaivino.

Pradingo meilės riteris puikus

Ir nieks jų pėdsakų nežino....

 

Ir liūdesys sukausto širdį

Ir norisi pasiekt Tave,

Kur Tu esi, kur Tavo veidas?..

Tik Tau vienai meldžiuos, tik Tau.

 

Koks vis dėl to žiaurus likimas,

Kaip drasko širdį liūdesys,

Ateik greičiau, Tu nežinion pradingus,

Mana kančia, mana viltis.

 

Kai Tu ateisi, aš bučiuosiu

Tavas rankas, Tavas akis

Ir Tau vienai dainas dainuosiu,

Tik Tau mana gyvybė priklausys.

 

 PANAUDOTA LITERATŪRA

 

BERESNEVIČIUS, Gintaras. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius : Aidai, 2001. 110 p.

DUNDULIENĖ, Pranė. Pagonybė Lietuvoje : Moteriškosios dievybės, Vilnius : Mintis, 1989. 164 p.

MATULIS, Rimantas. Hiperborėjų Apolonas, šventos upės ir Lietuvos vardo kilmė. Lietuvos aidas, 2007, vasario 22.

KLIMKA, Libertas; KAVALIAUSKAS, Stasys. Senovės lietuvių deivės ir dievai. Panevėžys : Amalkeros leidyba, 2005, 59 p.

NARBUTAS, Teodoras. Lietuvių tautos istorija. Vilnius : Mintis, 1998, t.1. 533 p.

SKROBLAS. Gegužė: žalio ūko migla [interaktyvus].[žiūrėta 2007 m. kovo 30 d.] Prieiga per internetą : < http: //www.dangus.net/news/nauja487.htm>.

      2008  metai       

SKAMBA ŽODŽIAI

 PRIE ĄŽUOLO SENO

Vilniaus Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūryba

                                                                        

 

 

Pilaitės „Poezijos pavasaris’2008“

DEDIKUOJAMAS

   MAESTRO

VYTAUTUI KERNAGIUI:

 Dainuojamosios poezijos pradininkui

 Ir visiems nevaržomos dvasios disidentams

 

 

 

Leidykla SAVO

Vilnius 2008

 

 

 

                                                          UDK 888.2(082) (05)

                                                                                    Pi 58

 

 

   Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

 

 

 

  „Skamba žodžiai prie Ąžuolo seno

   Sudarė Angelė Šarlauskienė

   Leidinys išleistas iš 2 % fizinių asmenų pajamų

 

 

                                                                                                                        © Pilaitės bendruomenė, 2008

                                                               © Pratarmė, Angelė Šarlauskienė, 2008

                                     © Viršelis, iliustracijos

                                                              Karolina Biekšaitė-Jezerska, 2008

                                                 © Pilaitės bendruomenė, 2008

 

 

PRATARMĖ

Mūsų krašte Poezijos pavasaris, virtęs kasmetiniu renginiu, neužleidžia pozicijų. Jis vienas iš įspūdingesnių ir vis dar populiarus. Jo sumanytoja Rašytojų sąjunga. Nuo 1965 metų antroje gegužės pusėje Poezijos pavasario posmai aidi visuose Lietuvos kampeliuose. Jis jau 44-asis Lietuvoje, o Pilaitėje rengiamas šeštą kartą. Šio renginio proga, pradedant 2004 metais, yra išleidžiama Pilaitės gyventojų kūryba ir ruošiami Poezijos pavasariui skirti renginiai, pilietiškumo prasme aktualiomis temomis. Šiam Poezijos pavasariui Pilaitėje skirtas leidinys kiek kitoks, nors kaip ankstesnieji, pasirodę „Pilaitės giesmininkų“ pavadinimu (išėjo keturi rinkiniai, kuriuose Pilaitės gyventojų kūryba). Jame publikuojama iš svetur prie šios šventės prisidedančių dalyvių kūryba, o pavadinimas rodo renginio temą.

„Skamba žodžiai prie Ąžuolo seno“ – tokia „Poezijos pavasario`2008“ Pilaitėje tema. Pats leidinys tokiu pavadinimu ir renginys dedikuojamas Dainuojamosios poezijos pradininkui Lietuvoje Vytautui Kernagiui ir visiems nevaržomos dvasios disidentams.

   Maestro V. Kernagio ankstyva netektis paskatino Pilaitės kuriančią bendruomenę dar kartą pažvelgti į savo praeitį, atsigręžti į savo tautos eiliavimo šaknis – pamąstyti, kas skatina lietuvius taip gausiai eiliuoti (statistika liudija: tarp lietuvių grožinės literatūros žanrų pirmauja poezija, beveik pusė tokių kūrinių – eilės). Poezija, kaip kūrybos reiškinys, nežengia koja kojon  su konjunktūra. Bet nežiūrint to, ji gyva. Eiliuojančių gretos nemažėja, nors dabartinė šalies ekonominė ir  dvasinė padėtis nepalanki poezijos kūrėjams – šis žanras reikalauja pakylėtos būsenos ir tam tikro nusiteikimo. Greta kyla klausimas, kodėl kuriama poezija ir ką ji žmogui reiškia?

-------

   Penktasis iš eilės Pilaitės gyventojų kūrybos rinkinys pavadintas „Skamba žodžiai prie Ąžuolo seno“.  Ar ne Ąžuolas įsivaizduojamas lietuvių tautos patriarchu, prie kurio galime pasijausti kaip už stipresnio ir galingesnio nugaros? Ar ne prie jo glaudžiamės, kai norime būti išklausyti ir paguosti, kai trokštame su kažkuo, kas mus tikrai suprastų ir atjaustų, pabendrauti? Pavyzdžiui, anksčiau labai svarbiais genčiai klausimais indėnai eidavo pasitarti su savo medžiais. Šį kartą ir mes einame pasitarti su savo medžiu, patriarchu Išmintinguoju ir Galinguoju ąžuolu, plačiai išsikerojusiu mūsų pačių sieloje. Ar jis nesuteikia stiprybės? Ar prie jo prisiglaudus, nepasijuntama pasaulio, o gal ir visatos kūrėjais, tikraisiais savo likimo šeimininkais? Taigi šis simbolis tarsi suburia Pilaitės kūrėjus ir jų bičiulius prie įsivaizduojamo seno Ąžuolo, kuris gali būti regimas kiekviename tuštesniame Pilaitės miškelio kampelyje. Beje, čia ąžuolas ar ąžuolėlis labai retas (tik vienas įspūdingas Belūnų miško ąžuolas, įtrauktas į saugotinų  gamtos paminklų sąrašą; dažniau karaliauja pušys), todėl jis labai reikalingas, kad pasijaustume vieningais, stipriais, galinčiais sau ir kitiems padėti. Nebebūtinai visiems tokiu atramos ir stiprybės simboliu gali būti Ąžuolas. Jį gali atstoti ir kitokie medžiai, ir ne tik medžiai. Pagaliau ne taip ir svarbu, į ką remiamės, svarbu, kad turime į ką atsiremti. O ar metaforomis lytėdami medžius, kuriems prigijusios pačios geriausios savybės, nesutvirtėjame, netampame pakylėti? Ar tada neaplanko palaimingo sielos polėkio platybė, kai ji veržiasi iš rutina slegiamos krūtinės ir po savęs palieka nuoširdų žodį ryškų potėpį pilkoje mūsų būties kasdienybėje?

   Kas žino, ar kada nors ateityje poetinis žodis nebus vietoje aukso? Juolab, kada augančią kartą sparčiai užvaldo tik virtualaus bendravimo įprotis, kuris grobia laiką, atpratina intymiausiai atsiverti popieriaus lape? Ar toks žmogiškas gebėjimas, kaip eiliavimas, negali būti pamirštas?! Dažnai ką turėjome, suprantame, kai prarandame. Kartais nedidukas kelių žodžių tekstas savo poveikiu pačiam ir kitiems gali atstoti storiausią knygą. Ar vien  dėl to neverta sergėti ir puoselėti mūsų įprotį atsiverti eilėmis.

Keletas žodžių apie maestro  Vytautą Kernagį (19512008). Vytautas Kernagis laikomas Dainuojamosios poezijos pradininku. Maestro sukūrė virš  200 dainų pagal savo ir kitų žodžius. Jis buvo daugelio muzikinių grupių ir kolektyvų narys, net jų įkūrėjas: Aisčių (19661968 m.), Rupių miltų (19701973 m.), kabareto „Tarp girnų“ (1979–1983 m.), Dainos teatro ( 19851991 m.).  Be jo, kaip vedančio, neišsiversdavo didieji muzikos renginiai, televizijos laidos.

   Maestro širdyje meilę poezijai išaugino mūsų poezijos milžinai. Tai Vincas Mykolaitis-Putinas, Vienožinskis, Ona Baliukonytė, Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda. Jo širdį ilgam buvo užkariavusi ir Dalios Saukaitytės poezija. Žavėjo Juozo Erlicko eilės. Suprasti poezijos galias Maestro, kaip ir jo klasės draugus, entuziastingai mokė lietuvių ir literatūros mokytoja Alma Abraitytė. Netradiciškai žvelgti į poeziją V. Kernagis pradėjo mokydamasis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kur studijavo aktorinį meistriškumą. Jis įsidėmėjo dėstytojos aktorės Stefos Nosevičiūtės žodžius – poezijoje egzistuoja loginis nuoseklumas, ir to pats ėmėsi ieškoti ir surado. Anot jo, kiekvienas eilėraštis turi savyje užkoduotą melodiją, kurią belieka atkoduoti. Vytautas Kernagis ir pats kūrė eiles, bet dažniau muziką kurdavo kitų autorių žodžiams. Pirmoji V. Kernagio daina, kuriai muziką atkodavo, buvo V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Margi sakalai“.

   Maestro V. Kernagiui vartus į didžiąją šlovę atvėrė filmas „Mažytė išmintis,“ pasirodęs 1971 metais  (režisierius Andrius Araminas). Čia jis vaidino jauną gelbėtoją Beną, kuris dainuodavo grodamas gitara. Nors iš keturių filme atliktų dainų tik dvi dainos sukurtos pagal Maestro žodžius, iki šiol daugelis įsitikinę, jog V. Kernagis visų keturių filme skambančių dainų tekstų autorius (kitų dainų žodžiai: „Išdžius upeliai,“ „Praskrido drambliai“ priklauso jo bendražygio, bičiulio muziko ir poeto Olego Zacharenkovo plunksnai). Iš tikro šiame filme V. Kernagis vaidindamas Beną suvaidino save –  laisvę mėgstantį, linkusį kitaip gyventi ir mąstyti. Kultiniu iš šio filmo tapo posakis: „Benai, plaukiam į Nidą!“ kuri siejosi su nuo nieko nepriklausoma laisvės ir didžių svajonių oaze. Šie žodžiai tapo Nidos muzikos festivalių šūkiu. Nuspręsta, šį pavasarį (gegužės pabaigoje ir birželio pirmomis dienomis) iš Vilniaus iki Nidos plukdyti Beno skulptūrą laisvo ir ieškančio jauno žmogaus simbolį ir ją pastatyti pamaryje

   Maestro yra prisipažinęs, kad jam, kaip ir kitiems „Brodo“ kartos atstovams, imponavo hipių (dar vadinamų „gėlių vaikais“) judėjimas. Judėjimas kilo JAV praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jis buvo prieš vartotojiškos visuomenės vertybes, karus (tuo metu JAV kariavo su Vietnamu). „Brodo“ karta sekė hipiais. Todėl jos atstovai, kaip  ir hipiai, taip pat protestavo. Šiuo tikslu prieš keturis dešimtmečius jie auginosi ilgus plaukus, dėvėjo plačias kelnes, džinsus, vilkėjo gėlėtus marškinius ir sėdėdavo su gitaromis ant suoliukų priešais sovietinio saugumo langus „brode“ – dabartiniame Gedimino prospekte prie Lenino aikštės brandindami asmenybės laisvės idėjas, kurios Vakaruose  buvo sukėlę ženklią nepasitenkinimo bangą prieš įsitvirtinusias vertybes. Galiausiai visa tai iššaukė kultūrinę revoliuciją. Žodžiai ir muzika (rokas) buvo virtę pagrindiniu hipių ginklu. Hipių judėjimas pasauliui paliko nemažai įspūdingo švytėjimo roko muzikos žvaigždžių. Jos susilaukė pasekėjų visuose pasaulio kampeliuose. Tarp tokių ryškiausiai suspindėjo Britų roko muzikos grupė „Beatles,“ kuri buvo dievinama „Brodo“ kartos atstovų. Tiesa, mūsų gėlių vaikai, palyginti su kitų šalių, neišaugo iki aktyvių disidentų. Anot Maestro, jie neišėjo į gatvę ir nereikalavo ženklių permainų, labiau buvo kameriniai disidentai – grupelėmis rinkdavosi į uždaras erdves: butus, sales ar kitokius plotus. Iš „Brodo“ kartos ryškiausiai išsikristalizavo V. Kernagis, – iki išskirtinio talento ir savito poezijos atlikėjo. Jis davė pradžią Dainuojamajai poezijai, kuri spėjo išsišakoti į daugelį srovelių, vis dažniau susiliejančių į ženklius bardų festivalius. Sovietmečiu jauniems žmonėms, siekusiems gyventi kitaip, nei piršo Brandaus komunizmo statytojo kodeksas, Dainuojamoji poezija buvo tarsi vėtrungė metaforų pagalba kreipianti išbristi iš visuotino susitaikymo su vergoviška dvasios padėtimi.

   Kas ir kur nedainavo V. Kernagio atliekamų dainų?! Atrodo, Vytautas Kernagis ir toliau liks ryškiu ieškojimų ir atradimų simboliu.

Moksleivių kūryba. Rečiau eiliuoja Pilaitės moksleiviai. Priežastys numanomos – laisvalaikį užvaldęs kompiuteris, įtemptas pamokų tvarkaraštis, užklasinė veikla, kartais laiku ir vietoje neatsirandantis suaugusių-artimųjų ir mokytojo padrąsinantis žodis  eiliuoti.

   Nemažai eilių yra sukūrusios Pilaitės vidurinės mokyklos absolventės: Andželika Aleksandravičiūtė, Aušra Bučytė, Virginija Rutkauskaitė. Toliau skelbiame jų kūrybą.

   Po pertraukos savo kūrybą pateikė Pilaitės vidurinės mokyklos mokinės sesės Račkovskytės: trečiokė Augustė ir ketvirtokė Gabrielė, kurių eilės yra publikuotos „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniuose.

   Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos penktokė Kotryna Šlėgutės ir toliau kūrybinga.

   Tęsiame  šios mokyklos dešimtokės Lauros Bojarskytės miniatūrų pristatymą.

   Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės, kilusios iš Šiaulių, eilių, kurias ji sukūrė besimokydama vidurinėje mokykloje, skrynelė. Jos eilės anksčiau publikuotos Šiaulių miesto laikraštyje.

   Sielą pamalonina kiekvienas naujai suskambantis pradedančio eiliuoti ar rašyti miniatiūras jauno žmogaus vardas. Šįkart  iš jaunųjų kūrėjų su savo eilėmis debiutuoja dešimtokė Mykolė Kasperavičiūtė, perėjusi mokytis iš Martyno Mažvydo mokyklos į Gabijos gimnaziją.

Epigrafu pasirinktas moksleivės patriotinis kūrinys. Tampa tradicija vietoj epigrafo pasirinkti tvirčiausiai su Poezijos pavasariui pasirinkta tema rezonuojantį kūrinį. Tai Ramunės Auksuolės Jūros Vincentos Vaitonienės (ilgametės pedagogės, gamtos mokslų daktarės) eilėraštis „Lietuvaitei,“ sukurtas jai būnant moksleive. Stebina šios autorės eilės, kuriose ryžtas matyti laisvą Tėvynę bei ženklūs religijos motyvai, – tai nelabai būdinga moksleivių kūrybai. Tačiau nebesistebi poetinės kūrybos  pagal amžių netradiciškumu, kai sužinai, kad tokių eilių autorė stalinmečiu priklausė antisovietinio moksleivių pasipriešinimo organizacijai, kuri 1950-1954 metais veikė Panevėžyje. Laikraštyje „XXI amžius“ B. Aleknavičius rašo: „Kartą trys jaunos mokinukės susitiko, pasitarė ir nusprendė išlaisvinti Lietuvą iš prievartos grandinių (!). Savo pasiryžimui, tapusiam tikrove, – įkurtai organizacijai jos davė vardą „Atžalynas“. Tada buvo 1950-ųjų ruduo. Trys Panevėžio antrosios mergaičių gimnazijos mokinės, tarp jų Ramunė Dilkaitė (Vaitonienė), pradėjo savo veiklą. Organizacijos tikslas – įtraukti kuo daugiau bendraminčių ir platinti atsišaukimus, žadinti tautinę savimonę bei kviesti į kovą su okupantais“. Organizacija turėjo savo įstatus, įstojimo priesaiką, himną“. Greitai ši organizacija buvo susekta.

Suaugusių kūryba. Kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ ir šio rinkinio autoriai savo eiles jau yra publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais leidiniais. Eilėraščių rinkinius ar juos rinkiniuose yra pristatę Ingrida Čepatienė ir Antanas Sviderskas. Pernai rudenį net dviem rinkiniais išėjo Dalios Tarailienės germanistės ir visuomenės veikėjos (skautų vadės, neįgalių žmonių piligriminių kelionių į Romą, Lurdą organizatorės, masiškų pilietinių akcijų Lietuvoje rengėjos) eilės. Jas kurti pradėjo studijuodama Vilniaus universitete. Eilės skelbtos įvairiuose leidiniuose (,,Jaunimo gretos,“ ,,Moksleivis,“ ,,Atgimimas,“ „Respublika“). Tęsiame jos kūrybos pristatymą.

   Į Pilaitės kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska, kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Jos eilės persmelktos tėvynės ir artimųjų ilgesio. Nors Karolina BiekšaitėJezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji ir toliau pradžiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais prierašais. Kaip ir anksčiau, jos darbai pasirinkti šio rinkinio viršeliui bei  iliustracijoms.

   Tęsiame pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių pristatymą.

   Po kelių metų pertraukos vėl savo eiles pateikė Antanas Stackevičius – miškininkas, gamtos mokslų daktaras, šiuo metu atsakingas už sostinės želdinius. Jis  kilęs nuo Anykščių.  Anksčiau jo eiles yra publikavęs Kauno laikraštis.

   Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Tęsiame jos kūrybos publikavimą.

   Tęsiame Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado,“ įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario, tiksliųjų mokslų daktaro Jono Šarlausko kūrybos pristatymą.

   Toliau pateikiamos Pilaitėje gyvenančios lenkų ir rusų kalba kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul brandžias būties įžvalgas.

   Tęsiame bardų (bardas – dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje, tai yra pagal savo eiles kuriantis muziką ar jas dainuojantis žmogus) eilių pristatymą.

   Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru, eilėms muziką be jo kuria ir profesionalai. Yra pasirodęs ne vienas muzikinis albumas, kuriame A. Antanavičius atlieka savo eiles pagal savo sukurtą muziką.

   Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas, kurioms melodijas sukuria sūnus Jonas, profesionalus muzikas.

   Pirmą kartą pristatome Pilaitėje gyvenančios ir kuriančios paties garbiausio amžiaus tarp šio leidinio autorių Irenos Maculevič, gimusios1923 metais Latvijoje, prie Daugpilio, dirbusios vokiečių kalbos mokytoja, eiles rusų kalba. Ji rašo nuo jaunystės. Jos kūrybą spausdino Daugpilio miesto laikraštis. Paskutiniųjų metų eilės dažniausia religijos, amžinųjų vertybių motyvais, bet nesvetimas ir gamtos poetinis išaukštinimas. Neretai šios autorės eilės tampa giesmėmis pagal jos pačios sukurtą muziką vargonams, kurias pati atlieka grodama ir dainuodama. Ši autorė taip pat gali būti laikoma barde.

   Eilėraščių pateikė žurnalistas, keleto romanų ir apsakymų rinktinės autorius Algirdas Vaseris, gyvenantis Pilaitėje.

   Į leidinį taip pat įtraukti Pilaitėje gyvenančios rašytojos Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai.

   Tęsiame Mindaugo Bernatonio, gamtininko-hidrologo, pradėjusio kurti eiles mokykloje, jas rašiusio studentaujant, kūrybą.

   Tęsiame Silvijos Kraučiūnaites eilių, kurias pradėjo rašyti būdama trečioje klasėje, pristatymą. Ji retsykiais savo kūrybą pateikia Eld slapyvardžiu internete, puslapyje www. rašyk.lt.

   Pristatome naujus Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino technikos universitete pramoninę ir civilinę statybą, o dabar fotografo, kuriančio prozą ir eiles, posmus.

   Asta Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto ketvirto kurso studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba šiame leidinyje skelbiama trečią kartą. Josios  eilių galima aptikti interneto svetainėje www. rašyk.lt.

   Debiutuoja žinomas aktorius, režisierius, ilgametis „Senjorų teatro“ vadovas, puikus poetų klasikų skaitovas, aktyvus Pilaitės bendruomenės narys Ferdinandas Jakšys. Savo kūrybą yra skaitęs bičiulių ir artimųjų rate.

Pilaitės bičiulių kūryba. Tampa tradicija paskelbti vieną kitą pilaitiškių bičiulių kūrinį. Šį kartą tokios kūrybos pateikiame daugiau.

   Publikuojame Antano Viliaus Raupelio, dirbančio Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centre, folkloro ansamblio „Verdenė“ iš kaimyninių Buivydiškių, palaikančio su Pilaitės bendruomene  glaudžius kultūrinio ir pilietinio bendradarbiavimo ryšius, dalyvio eiles. Šis autorius savo kūrybą yra skaitęs Pilaitės Poezijos pavasario ir Pilaitės bendruomenės renginiuose.

   Į šių metų Pilaitės poezijos pavasarį su muzikine poezijos programa pakviestas Vilniaus klubas „Gyvieji namai“. Klubas buria prijaučiančius gamtos išsaugojimo, ekologiško gyvenimo sodybose, laisvo ir kūrybingo žmogaus ugdymo idėjoms. Jų susibūrimus  lydi  dainos, kurioms žodžius ir muziką kuria patys. Daugelis jų piešia ir tapo. Šis klubas yra išleidęs kūrybos almanachą „Išgirsk savo širdį,“ du dainų rinkinius „Dainynėlis,“ savo narių kūrybos dainų albumą „Riedanti saulė,“ surengęs  nemažai kalendorinių švenčių, organizavęs bardų koncertus po Lietuvą.

   Šiame leidinyje pristatome dalies „Gyvųjų namų“ klubo narių kūrybą. Tai Neringos Vaitkevičiūtės, teisininkės, kilusios iš Kauno, kuri pradėjo eiliuoti mokydamasi vyresnėse klasėse, posmai. Jos kūryba skelbta anksčiau KTU gimnazijos, o vėliau „Gyvųjų namų“ klubo almanachuose. Jos  eilės virto dainomis, pateko į šio klubo dainų albumą „Riedanti saulė,“ dažnai atliekamos šio kolektyvo susibūrimuose ir šventėse. Kita „Gyvųjų namų“ klubo narė Lina Antanaitytė eiles rašo nuo vaikystės. Jos eilės taip pat virto dainomis, kurios įtrauktos į šio klubo dainų albumą „Riedanti saulė“. Klubo narys Vaidenis Čapskis pagal išsilavinimą yra geografijos ir fizinio lavinimo mokytojas. Jis eiles pradėjo rašyti būdamas brandžioje jaunystėje. Anksčiau buvo linkęs pristatyti kitų eiles, o dabar pats pristato savo kūrybą. Pateikiame jo eilėraštį.

   Dailininkas Stasys Povilaitis, kurio asmenvardis sutampa su neblėstančios šlovės lietuvių  estrados dainininku, sakosi esantis už pastarąjį jaunesnysis, todėl prisistato kaip Statys Povilaitis jaunesnysis. Seniai kuria eiles. Jos išspausdintos krašto periodinėje spaudoje, poezijos almanachuose, retsykiais eiles iliustruoja savo paties piešiniais.

   Maloniai savo kūryba dalinasi dailininkas Jaunius Mirnabalis, gyvenantis prie  Kernavės. Jis eiles pradėjo rašyti jaunystėje. Jos publikuotos laikraštyje „Šiaurės Atėnai,“ atsiminimų knygoje.

                                                                                                                                                      

                                                                           ***

   Dėkojame atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą šiam rinkiniui.

   Dėkingi girininkui Vytautui ir jo žmonai architektei Živilei Dabriškoms už galimybę vėl susirinkti vieną iš žydinčio gegužio dienų prie jų namų, kur Poezijos paukštė šeštą kartą turėtų išskleisti savo sparnus puikiame neiškirsto Pilaitės miško kraštovaizdyje.

                                                                                                               dr. Angelė Šarlauskienė,

                                                                                                               ( Pilaitės bendruomenės kronikininkė)

                                             

 

Vietoj epigrafo

 

 

 

Lietuvaitei

 

Tu rymai prie lango, lyg lieknutė nendrė.

Mintimis skendi tu praeitin brangion.

Melsvos lino akys ašarose skendi,

Žvelgdamos su baime nežinios dienon....

 

Tau šiandien nemielas senas tėvo sodas,

Sidabru sudrėkę rūtos po langais.

Ir svirtis sukrypus  verkia, skundžias, rodos,

Kad gimta pastogė virto ne namais.

 

Po laukus plačiuosius viesulai skrajoja.

Dainų pasiilgus tų savų, savų.

Kurgi vieversėlis, lydimas artojo?

Kur skambėjims dalgės tarp gelsvų rugių?

 

Rudeninės šalnos lelijas pakando,

Ir pravirko beržas, paliestas kirvių.

Nulydėjo aidas jo dejas palengva,

Ir nutilo toliuos ūkanų blankių.

 

Ilgesiu alsuoja tavoji gimtinė.

Ką atneš rytojus? – Baugi paslaptis...

Tu meldi pavargus tos žinios Tėvynei

Apie laisvės rytą ir šviesias viltis.

                                     (1953 02 03)

Ramunė Auksuolė Jūra Vincenta VAITONIENĖ

 

 

                       MOKSLEIVIŲ KŪRYBA

Andželika ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

Aš laukiu

 

Laukimas, amžinas laukimas,

Svajones pavertęs viltim,

Aš noriu atgal taip sugrįžti...

Laukimas, amžinas laukimas,

Aš noriu vėlei svajot

Ir laukt valandos išskirtinės...

Laukimas, amžinas laukimas,

Svajones pavertęs viltim.

 

***

 

Iš mano judesių

Virpa noras gyventi,

Tu viską suprasi

Iš mano judesių,

Aš noriu gyventi

Ir garsiai ištarti:

Iš mano judesiu

Virpa noras gyventi.

 

 

Nebūties sapnas

 

Kai pavargusios akys Morfėjaus

Lyg pageltęs ruduo užsimerks,

Tu negrįši namo iš Pompėjos,

Ir namai tavo sielos neras.

 

Tau neoš šimtametės alėjos.

Vakarais tau pasakų neseks.

Tu išėjai su naktimi ir vėjais

Ir neradai sau vietos tarp rudens.

 

Tavęs neras laukuose, ties bedugne,

Tavęs nebus nei danguje aukštam,

Tu būsi mintyje gelsvoj paskendęs

Ir tavo dainą suoks išskridę angelai...

 

Aušra BUČYTĖ 

(Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

 

Politikui

 

Ar supranti tautieti

Kad tai dalelė tavęs

Kad mirtim tu be Lietuvos

Būtum niekas be jos.

 

Nejaugi prarasti

Žadi žemę brangiausią

Taip sunkiai tėvų

Atsiimtą iš svetimų tautų.

 

Jie juk stengės kovoti

Liejo kraują dėl jos

Tos mažos ir drąsios

Didvyrių Lietuvos.

 

Ir negi vėl viską

Žadi tu sugriauti

Ką statė ilgai

Mūs proseneliai.

 

Pagalvoki tiktai

Kodėl mes turim liūdėti

Dėl tavo klaidos

Ir prarastos Lietuvos.

 

Prisiminki dar tai

Jog esi tu Lietuvis

Tavo kūnas ir kraujas

Be šios šalies būtų žuvęs.

 

Nes juk tai mūsų šalis

Mūsų tėvynė

Didžiuojamės tuo

Jog esam čia gimę.

 

 

Laura BOJARSKYTĖ (10 klasė)

(miniatiūros)

 

   Tyliai. Pėdomis jausdama įšalusią žemę, nuklotą auksiniais medžių lapais, išėjau toli. Taip toli, kad nebegrįžčiau, kad neberasčiau kelio ten, kur nieko nebėra. Išėjau, nors bent kartą norėjau grįžti ir išvysti tavo akyse atsispindinčią mėnulio pilnatį. Atsigręžti nedrįsau. Bet visu savo kūnu jaučiau, kaip tobulai mes surišti. Kur beišeitume, kiek benueitume vis tiek, vis tiek jausčiau tave.

   Ir vėl ruduo. Kai krenta kraujuojančio raudonio lapai, kai oranžine spalva nusidažo gatvės ir takeliai, kuriuos mynėme kartu, kai šaltis skverbiasi po drabužiais ir kai sudega visa tai, kas dar tik turėjo prasidėti...

   Lygiai kaip prieš metus. Kai stovėjome nuogų medžių prieglobstyje ir tylėdami skaičiavome kiekvieną brangią akimirką, praleistą kartu. Kai tu tyliai tarei mane apkabinęs: „Tai ženklas“ ir kai kartu tris vakarus stebėjome pilnatį. Kai sušalusiais pirštais lietei mano lūpas ir glamonėjai jas akimis, mintimis trokšdamas su jomis susiliesti.

   Ir net tada mylėjau rudenį, kai tu žvelgdamas į mane savo ledinėm žydrom akim negailestingai pasakei: „Gyvenk toliau“. Net tada mylėjau šaltus spalio vakarus ir naktinį jo dangų.

   Dabar  jau žinau – viena mano laimės akimirka prilygsta šimtmečiui skausmo.

 

***     

   Smulkutėmis sidabro raidėmis savojoje atmintyje išgraviravau tavo vardą, o popieriuje, kuris deja nėra atsparus ugniai ir liepsnoms, degančioms mano neužgęstančioje širdyje, rašau tau apie save. Ir savo jausmus.

 

    Ji mėgo gulėti žolėje. Svajoti užsimerkus. Mėgo dovanoti garsą stingdančiai tylai. Ji nebijojo rizikos, leisdama vykti tam, ko nenumatė iš anksto. Ir tikėjo, kad stebuklas visada yra arti nevilties. Ji laukė retų, bet malonių išgyvenimų. Ji nebuvo visiška laisva  –   apribota skonio, lytėjimo ir laiko, bet nuolat trokštanti  visko gyvenime. Tęsianti paieškas ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Ji nieko nereikalavo. Ji mėgo dalintis dienos likučiu su besileidžiančia saule. Ir kartais slėpė savo švelniąją pusę. Ji nesiskundė. Nesakė, kaip skauda lūpas, prašant, ir akis, verkiant. Ji stengėsi neliesti lediniams liūdesio paukščiams susukti lizdų jos galvoje. Ir truputį bijojo sapnų. Kartais ji troško  apytuščio kambario su spyna, kuri skirtų nuo viso pasaulio ir keleto tuščių minučių. Subjurusią nuotaiką ji kėlė rudenį  raškydama obuolius ar vaikščiodama po miegantį miestą. Ji mėgo atsukti veidą tiesiai į lietų. Ji retkarčiais  leido sau visą savaitgalį tingėti, o ryte, kol miestas  miega, susirangydavo ant palangės  ir laižydavo vaikystės ledų porciją. Laižydavo ir stebėdavo ankstyvus praeivius.

   Ji mėgo užsimerkti ir klausytis  gyvenimo, stebėti kaip plazda drugeliai ar vėjo vaikomi sukasi lapai. Ji nebijojo kartais išklysti iš kelio, truputį tuščiai paklaidžiojus, ji tikėjosi rasti tai, ką jau seniai buvo pametusi, net jei ir nebeprisiminė ko ieškojo. Ji troško permainų... Ir jausmo, keistai vadinamo santykiu, kuomet du žmonės būdami kartu pagimdo trečią, nematomą, bet gerai jaučiamą būtį. Ji tenorėjo jausmo, netelpančio į jokius rėmus ir paklūstančio tik kūrybos ir gyvybės dėsniams... Dabar tas jausmas auga jos viduje...

 

Angelė JONAITYTĖ (7 klasė)

 

Atsibodo skrajoti

 

Žmonės!

Debesys nukrito.

Nereikės bekilti paukščiais.

Atsibos sparnai, o kojoms

Nenusilenkia juk aukščiai!

Paskubėkit atsigerti

Iš dangaus  srauniųjų upių!

Pralinguos pro šalį metai –

Žilą plauką medžiai supa.

 

 

Dievų pašonėje

 

Žmonės blaškosi – ieško dievų.

Kur sustot?

Kur pažvelgt?

Dievus, kur išvysti?!

Kilt ereliais lig pat debesų?

Ar šešėliais per žemę nuslysti?

O dievai stovi čia – prie visų...

Nebylūs: neprakalbinti ir nepagarbinti.

 

 

Eilėraščio tylėjimas

 

Kodėl tyliu?

Aš ne nebylė.

Aš moku žodį paleisti

Lyg paukštį iš narvo.

Aš tyliu.

Tyli ežeras.

Kad netylėtų upė –

Šnekintų krantus –

Jie nepavargtų.

Aš tyliu.

Tyloje gimsta eilėraštis.

Jei neprakalbinčiau –

Liktų nebylys.

Tada niekas negirdėtų

Mano tylėjimo.

 

 

Riedantis vežimas

 

Stora langinė iš storiausio ąžuolo.

Karšta širdis, pamėgusi laukimą.

Sena akis, numintas veidas ašarom

Vilčių neįveikė, nesurakino.

 

Metus sudėjęs į vežimą platų

Troškimas išgabena pilkais sarčiais.

Stora langinė iš storiausio ąžuolo.

Pabirusios svajonės laiko karčiais.

 

 

Ugnies grobikai

 

Ištiesk rankas

Ir neatverk akių!

Apglėbk minčių platybes!

Ir nebijok aštrių kardų –

Aštriausias virš manęs pakibęs.

Ištiesk rankas.

Tik neatverk akių!

Pajutęs – einame

Prie Gaublio krašto:

Pagrobti ugnį iš dievų –

Sudeginti likimo naštą!

 

 

Vienkartinis dosnumas

 

Žydra juosta virpantis upelis.

Šilkas į rankas kvapnus kabinas.

Suklumpi stačiai ant kelių –

Saują tyro smėlio pakabinęs.

 

Jėga trykštančio šaltinio atsigerti –

Viltį ir svajones sugrąžinti!

Svarbią mįslę žemei dovanoti.

Vieną kartą duoti, šimtą  – atsiimti.

 

Žmogaus laikinumas

 

Iš nebūties per tošies tiltą,

Meldų voratinkliais nupiltą

Į nebūtį vėl sugrįžtu.

Manęs nelieka.

Ar aš buvau?

Ar aš esu?

Tik tiltas stovi nepakitęs.

Toks žalias ir linguoja į šalis.

Juo eina kitas –

Laikinas žmogus –

Būties viltis Dievulio knygoj.

 

Mykolė KASPERAVIČIŪTĖ (10 klasė)

 

Ligonės malda ligoniui

 

Pro miego naktis ateik,

Prisimink paryčio darbus,

Negi kalta mane laikai,

Nematai, gegučių lizdą raižau?

Prisimink tu, kuris, be abejo, mylėjai,

Tik kitus pavasarius, kitus vaikus,

Kitus vieversius, kitus takus,

Išmokai numirti, kai reikia atgimti,

Kad niekas nesutrukdytų

Ramiai priimti

Dievo kaštoną prie upės.

Tvarsčiai spaudžia, tik ne tau, mano mielas, juos kedent,

Nes prie tavęs aš išvis be jų tampu.

Pro debesis, pro trisdešimt du,

Praeik tiesiai, neatsigręždamas,

Mano gipsas tau bus prie pado prilipęs,

Jautiesi nukritęs tarsi nuo dangaus kopėčių,

Bet tu tik pro miego naktis ateik,

Prisimink paryčio darbus.

 

 

***

 

Nuo tos dienos viskas pasikeitė.

Nebesigirdi katinų,

Kurie vaikščiodavo po du ir slyvas,

Vėjo numazgotas ir kreivas,

Baidė.

Nebėra tų, kurie nakčia ateidavo,

Tada, kai labiausiai reikėdavo,

Kad kas sužibėtų,

Nes pirštų skylėtų

Angos aptemo.

Vėjas kitoks.

Iš rytų, ne iš šiaurės,

Nelankydamas kiaunių,

Atlekia.

Ir plaukai į šalis nesisklaido,

Lapai pakibę,

Tarytum ant siūlų,

Nekrenta.

Kaukas tu.

Mano mažas kaukas,

Tad palėpėje gyvenk,

Kovo plunksnas kedenk.

 

 

Protėvis

 

Jis buvo mano protėvis.
Paimdavo baltus marškinius
Ir lėtai, tarsi kartkartėmis nemėgtų skubėti,
Perlenkdavo juos perpus.
Tada pakeldavo kibirą,
Kuris čia guli nuo JOS laikų,
Surasdavo jo vidurį
Ir žiūrėdavo, kiek metalas turi rievių… Trys. Šimtai,“ –
Skaičiuodavo jis.
Bet jeigu tiktai
Vandens lašai atsitrenkdavo į dugną,
Protėvis kibirą tuoj pat mesdavo.
Neaišku? O mano protėviui viskas
Tarsi mažas vaikas.
Atsitūpk, paglostyk, paaiškink.

Nejaugi taip nėra ir tau?..

,,Mano broli, – sakau, – paklausyk Hendrixo“…

 

 

Puolusios varnos

 

Nelaukit manęs.
Šiandien eikit gerti vieni.
Aš nenoriu, dar neištroškau,
O ir smulkių...
Eikit. Kai baigsit visą šitą,
Paskambinkit man kuris, gerai?
Ar gerai?
Kokie angelai? Atrodysit kaip puolusios varnos!
Varnos, sakau!
Girdit jūs?
Varnos! Angelai, mat, atsirado...
Šita, klausyk, o kur jūs ten gersit?
Alio, girdi? Aha, žinau. Gerai,
Ten kažkokie skulptūriniai vaikai?
A. Gerai. Tai aš jus rasiu,
Kaip nors, bet rasiu,
Nesvarbu juk.
Nuo farų? Nuo farų paspruk.
Nieko čia sunkaus, Jėzau.
Taip, šimtąkart bėgau.
Na, gerai. Užtenka.
Goodbye.
Jis padėjo ragelį.
Atsirado, mat, angelai. Varnos puolusios.

Pagirdyk ištroškusį, pagirdyk.

 

 

R.E.M.

(Remiui atminti)

 

Tu – šokėjas

Rausvame sielų šešėly

Tavo kūno akluma išsilieja.

Kas galvą glostys, prašys nesijuokti?

Kas plaukus kvėpuos pro pirštus praleidus?

Kas kelią pastos pats nesuprasdamas?

,,Aš, aš,“ – sakei tą rytą.

Kas šiandien trečia akimi pažiūrės?

Trečia pirma, kitos netikros.

Palydovas medinis, baltas, kvailas,

,,Nedraugas tu man!“sušuk,

„Gremžk nagais, kabink,

Už asfalto laipto nekliūk“.

Aš ištiesus rankas tavęs laukiau,

Kad įpultum, kaip moki,

Aš ištiesus rankas ir lauksiu.

Šokėjas buvai. Mano aklas šokėjas.

Degantys dangūs buvo tavęs išsiilgę.

Bet tu net kopėčių nepaprašei.

Prigludęs prie žemės dangun pakilai.

 

 

Šnabždu

 

Arčiau. Dar. Dar šiek tiek. Ir dar truputį.
Nagi, pasislink, nebijok.
Aš nemėgstu nei muštis, nei kovot,
Jeigu nori, galiu net atsiklaupti ar atsitūpti.
Ką sakai? Gal gali garsiau truputį?
Jei pasislinktum arčiau, aš tave išgirsčiau.
Cha, ne, aš ne Sirena, baik juokus,
Myliu gyvūnus, itin apuokus, o kas

,,Žvėris myli, ir žmogaus neskriaudžia“?
Kas ten užuolaidas praskleidžia?
Būk geras, paprašyk, kad patamsintų.
Man tamsa patinka.
Aš negirdžiu tavęs, arčiau ateik.
Čia dar daug vietos,
Tilptų visas svietas,
Negi nematai?
Kažką vėl sakai?
Iš tolo tavo rėkimas man kaip
Auksinių žuvelių pašnekesys.
O gal uždaryk duris,
Kad triukšmas neįlįstų vidun?
Nereikia? Kodėl? Bijai?
Aaa, taip ir maniau, visi jūs bailiai.
Magister Ludi, ko žiūri keistai?
Gerai jau, gerai, bet aš ne Sirena.
Tu po vieną,
Aš po vieną,
Jei manai, kad laimė pas du nevaikšto,
Neskolinki daugiau man savo šaukšto,
Žiūrėk iš aukšto,
Pavyki paukštį,
Kuris į rytus skrenda.
Ką sakai? Negirdžiu.

Arčiau. Dar. Dar šiek tiek. Ir dar truputį.

 

 

Virginija RUTKAUSKAITĖ

 (Pilaitės vidurinės mokyklos absolventė)

 

Kai ji pabels į duris

 

Kai nežinios ir skausmo durklas pervers man akis

Ir kai juoda migla paskandins visas mintis,

Kai šešėliai saulėto dangaus pas mane ateis,

Paplūs manoji siela ašarų kalnais.

 

Galbūt saulėlydžio aš daugiau neberegėsiu

Ir gal šviesa išgaruos su šauksmo atgarsiais rūke,

Mano balsas liks tik girdimas sapne,

Nes nebebus  manęs daugiau čia...

 

Išnyks ta skaudinanti mane pilkoji apsuptis,

Įsigalės bauginanti šaltoji nebūtis.

Kaskart vis gęstanti, iš skausmo plyštanti viltis

Paskęs kraujuose, ją užvaldys giltinė Mirtis.

 

 

Mano šokis

 

Lyg varnos žingsniais visur šokinėsiu ir tamsą visur sėsiu...

Rankas lyg sparnus skėčiosiu ir juodumą visiems atsijosiu...

Savo šokį dovanosiu niūrumui dienos, nes ištroškau nakties aklinai

tamsios...

Ir griuvėsiai palydės aidus tolimus...

Ir viskas taps tik apsuptis kraupi...

Man gera širdy...

Visą galią pasivogs dangus, debesim aptvinkęs...

Lyg varna šokinėsiu ir sparnais juodais plasnosiu...

Vėjas mano šokio pavydės...

Visos gėlės apsvaigintos išprotės...

Aš lyg varna šoku viena...

Juoduma...

Sparnais plasnoju ir niūrybėm atsijoju...

 

 

Augustė RAČKOVSKYTĖ (3 klasė)

 

Saulės vaikas

 

Labas, saule, labas, vaike.

Kas šiandien varnėną baido?

Moterys vis skalbia skalbia

Vyrai amžinai vis kalba.

 

O vaikučiai kelią tiesia,

Kad pasiektų saulę šviesią.

Saulės vaikas ją palietęs,

Trūkt į krūmą keberiokšt.

 

Motina kad išsigandus

Šaukia: vaikas krenta, ak.

 

Kai nustojo vaikas verkti,

Pabučiavo jis mamytę,

O mama vaikutį gyrė,

Kad išdrįso eit saulytėn...

 

Gabrielė RAČKOVSKYTĖ  (4 klasė)

 

Saulė

 

Saulė kaitina pliaže,

Didelė, kaitri tokia,

Vos įlindus vandenin,

Šildo, nors brendu gilyn.

 

Saulė visad mena vasarą,

Jūrą, ežerą, smėlį, žalumą…

Saulė tarsi gelsvas angelas,

Teikia ji džiaugsmą ir ašaras…

 

 

SUP.E.R.

 

Super linksmas žurnaliukas;

Jis galvoj man nuolat sukas…

Paula, Ema bei Rūta išdykus,

Nuolat plepa visokius dalykus.

 

Skaitom, dūkstam ir draugaujam,

Prisidėk ir tu, nelauki,

Būsi S.u.p.e.r mergina

Nuostabi, šauni, linksma.

 

 

Kotryna ŠLĖGUTĖ (5 klasė)

 

Auksinis ruduo

 

Krinta lapai auksiniai

Rudens šviesoje.

Blizga medžiai

Nuo saulės nakties tamsoje.

 

Lapeliai jau krenta

Lengvai į upelį

Ir plaukia srove

Į Marias.

 

Ruduo lyg stebuklas

Mūsų širdy.

Jis moka šnibždėti

Šviesoj ir naktį!

 

 

Egiptas

 

Raudonoji jūra, saulėtas dangus,

Koralų rifai vilioja mus.

 

Pūpso  Sacharoj didingi kalnai,

Kur saulė leidžias labai įdomiai.

 

Po vandeniu nardo spalvotos žuvytės,

Ir kartais išnyra delfinų galvytės.

 

Liuksore yra faraonų kapai,

Įspūdingos šventyklos stovi tenai.

 

Dykuma, piramidės, smėlis ir jūra,

Jau daugelį metų Egipte tai būna.

 

 

Naktis

 

Ši naktis iš savo sosto

Žvaigždėmis apaugus.

Ji lyg spindulys nušvitus

Ant didžiulio kelio.

 

Ji lyg jūra sminga

Vis giliau į dugną,

Kur tamsu ir tiktai

Perlai žvilga.

 

Ji neriasi į šviesą,

Ten kur nėra žvaigždžių.

Tik tai saulė šviečia,

Negaili spindulių.

 

Tai va ji taip staiga nuslinko,

Ir nepaliko nė vienos pėdos.

Naktis yra juoda, graži ir paslaptinga,

Ir niekada tu nepasieksi jos!

 

 

Ramunė Auksuolė Jūra Vincenta

VAITONIENĖ

 

Ąžuolų karta arba Audrų sutikti

 

Erdvės jauna krūtinė ilgis –

Smurto grandinėse sunku....

Prie kelio dulkių linksta smilgos.

Nelinks tik karta ąžuolų.

 

Tvirtumas kliūčių nepažįsta –

Lapoja ąžuolai žali,

Audrų užgrūdinti nevysta.

Ką lygu grožiui jų rasi?

 

Audrų sutikti kelk viršūnę,

Galingas medi!  Tu stiprus!

Šalin varžtai, te laisvė būna

Pašlovinta nūn žemėj mūs!

 

Dainuoju garbę savo žemei,

Didvyrių motinai brangiai –

Iš jos gelmių tvirtumo semias

Karta šlovinga – ąžuolai.

 

Eime, eime, raudų sutikti!

Palūš gal miglos, bet ne mes.

Vergovės pančiuose nelikti. –

Veržli jaunystė laisvę ras!

                   (1954 03 25)

 

Ku-kū

 

Pavasaris laikais ateina

Žaliu šilku.

Audringas vėjas neša dainą –

Kukū... ku-kū...  

 

Kur saulėj maudosi beržynas,

Ten aš einu - -

Garsų chaose kelią skinas

Švelnus ku-kū.

 

Akim žibutės ašarotom

Šypsais man tu,

Dainų dainom apdainuota

Ku-kū... ku-kū...

 

Ką iškukuosi, pilkas paukšti,

Balsu kimiu?

Pakilk, pakilk į giedrą aukštį

Ku-ku.... ku-kū...

 

Sparnų ūžimas nulingavo

Viršum šilų- - -

Kartoja aidas lemtį tavo –

Ku-kū... ku-kū...

                          (1955 05 11)

 

Rūpintojėliui

 

Tu vieškeliuos gimtuos parimęs,

Siunti palaimą žemei mūs.

Ir keičias tėviškės arimai...

Tik tu toks pat tylus, ramus....

 

Galva erškėčiais padabinta,

Aštriais erškėčiais Lietuvos,

Širdyse tvarinių augintais.

O kas atlygins Tau už juos?

 

Ne vien lietus ir vėjai žvarbūs

Švenčiausią Veidą žeidžia Tau –

Užgaulės žodžiai rūsčiai skverbias

Kasdien vis prie širdies arčiau.

 

Tėvyne!

O kadais nešiojai

Tu vardą kryžių Lietuvos,

Ir į laukus einą artojai

Aukščiausio meldė palaimos....

 

Štai dienas žydinčias palaistė

Karčioji ašara tautos.

Per greit pamilusios nelaisvę...

 

O Kristus liūdnas visados

(Galbūt, kai neša lemtį baisią?)

Vis rymo vieškeliuos gimtuos.

                           (1953 12 05)

 

Tu man gyva

(Skirta a. a. sesutei Ritutei)

 

Tu man gyva kasom linelių

Ir dangiška akių šviesa,

Kai ryto saulę sveikint kelias

Pražydę sodai. Ne viena,

Oi, ne viena prausiuos šaltiny... –

Sruvenimas jo vandenų

Tave man mena... Paskutinį

Aš žvilgsnį jo srovėm metu

Ir... ten matau akis Tavąsias:

Palaukėje tarpe linų

Vaidenas Tavo gelsvos kasos,

Dailiai supintos ant pečių.

Kai baltas ievas paupyje

Apsninga kvepiantys žiedai,

Giesmėj lakštingalos atgyja

Nušvitę dienos... Ir ilgai

Tavęs pamiršt širdis negali –

Laukuos gimtuose gyveni

Su pilko vyturio giesmelėm... - - -

Tu man gyva, gyva esi!

                            (1954 02 20)

 

 SUAUGUSIŲ KŪRYBA

 

 

 Albertas ANTANAVIČIUS

 

Balandžio 3-oji

(Broliui)

 

Kiek rasos laše ašaros,

kiek ašaroj gyvenimo

skrendančio jauno sakalo,

krintančio sakalo nerimo;

 

kiek rasos laše rytmečio

arba pjovėjų ateinančių

iš pagirių ar ledynmečio

ir iš veronikų klėčių;

 

kiek rasos laše vieškelio,

to prasidėjusio ryto,

nepasitarus paviešinto

ir saulėn degt išvaryto;

 

kiek rasos laše būsimo

neprasidėjusių ištakų

jaunos upelės iš užmiršto rūsio

vargiai į ateitį išteka;

 

kiek rasos laše esamo

balso ar buvusio aido,

laikraščiai kartais parašo

tik, gaila, nieks to neskaito.

 

 

Iki ryto

 

Ant kalno, toli tai, kas bus,

pakalnėj vakardiena,

iš knygos išplėšus lapus

ar prisiminimą - - -

Į kalną aukštyn ir aukštyn

per vėją, einantį sau,

stumiu kaip kažkas ar kiti

nuosavą vežimą - - -

 

Po ratais akmuo lyg mintis,

pravirkdžius brolį ar du;

slidi lyg sulytas žaltys,

saldi tarsi noras - - -

Virš ratų sunkus debesis

vežimą verčia atgal

ir pažado skraistė vėsi

lyg pragaro choras - - -

 

Ant kalno sidabro skrynia

su žodžių kūnais nuogais

lyg magnetas traukia mane

kalbėti kalbėti - - -

Bet sapną aušra sustabdys

ir perriš saulės mazgu,

kad pabaidyta širdis

sugrįžtų namo - - -

  

 

Pokario traukiniai. 1948

 

Birželio mėnesį vasaros audrą

Sveikina žmonės, griaustiniais pavirtę

Kažkam ten, aukštai, kaip ir žemėje skauda,

Gyvenimą skauda ne mirtį...

 

...o geležinkelio stoty

Skambiau už dangų laikas laša - - -

Tik traukiniai viskam kurti -

Mus veža veža veža veža - - -

 

Liepos mėnesį vasaros broliai

Pjauna nuo akmenio atmintį žalią

Kažkas čia, žemai, tyliai meldžiasi žolei

Ar titnagu šilumą skelia...

 

...o geležinkelio stoty

Skambiau už dalgį laikas laša - - -

Tik traukiniai viskam kurti -

Mus veža veža  veža veža - - -

 

Rugpjūčio mėnesį vasaros šūvį

Lūpos paliečia lyg nuogą, lyg šventą

Kažkur čia aukštai, čia žemai daugsyk buvo

Mylėta nekęsta gyventa...

 

...o geležinkelio stoty

Skambiau nei šūvis laikas laša - - -

Tik traukiniai viskam kurti -

Mus veža veža veža veža - - -

 

 

Tėviškėj

 

Čia gražu, čia paukštis skrenda

Kiek linksmiau negu už sienos,

Čia skaniau negu už jūrų

Kvepia viržiai, džiūsta šienas;

 

Čia per lietų išsiskleidęs

Ūmėdžių spalvotą skėtį

Sau eini per aukštą mišką

Ir gyventi, ir mylėti;

 

Čia ant balto lino stalo

Kaimas juodą duoną raiko,

Čia visai visai neskauda

Nei gyvenimo, nei laiko;

 

Čia girdi: už kalno tėvas

Žaibo kalvėj dalgį plaka,

Čia matai, kaip pasiklydęs

Mėnuo mina pievoj taką - - -

 

O Merkys su savo sesėm -

Verseka, Šalčia ir Ūla -

It kraujagyslės į širdį,

Tikro dzūko širdį gula - - -

 

Čia kiekvieną darbo dieną

Bitės  apskrenda pušyną,

O šventadieniais sutemus

Danguje žvaigždes nokina;

 

Čia beveik prie kožno kelio

Ant akmens smūtkelis sėdi:

Ne tik žmogui ir smūtkeliui

Kartais reikia pailsėti;

 

Čia saulėtekių drabužis

Vis kitaip kas rytą mainos,

Čia saulėlydžiais per upę

Tykiai tykiai brenda dainos;

 

Čia regi nasturtą augant

Vidur dūzgiančio gėlyno -

Na ir kaip neaugs nasturta,

Jeigu ją mama sodino  - - -

 

O Merkys su savo sesėm -

Verseka, Šalčia ir Ūla -

It kraujagyslės į širdį,

Tikro dzūko širdį gula - - -

 

Čia gražu, čia sudėliota

Viskas lyg į Šventą raštą, -

Nes kitaip ir būt negali,

Jeigu myli savo kraštą - - -

 

     

Asta BAGDŽIŪNAITĖ

 

Akys švis mėlynai, arba Parduota karalystė

 

Pajacai diržus išsijuosę

paeiliui atsistoja ant rankų

tau kaskart kaip naktis veriuosi

nugaroj rando rėžis senka

 

bet nusisuku

nekvėpuok tetrenkia

ir pasipila

 

tylėk linaplauke

 

man kasnakt gatvės atdaros

durys nesudeda bluosto

tik sunku į lovą įsliuogti

prieš rytui rasą sušluostant

 

dabar tavo darbas bus laukt

mano naktys ilgesnės ir lėtos

aš įpratęs per ašmenis eit

mano žaizdos širdy ne ant pėdų

 

žinom tai prasidėjo kitaip

slibinai tykiai knygoj lindėjo

ir didžiuliai rausvi kaspinai

niekada nedrebėjo nuo vėjo

 

aš šaukiau kad aidėjo skliautai

„parduotos karalystės princese“

o jums skruostai nuraudo tirštai

nes mes taip ir nelikom dviese

 

jūsų tėvas sėdėjo ramus

vėduoklių ir damų pavėsy

„dievas saugos narsuolio vaikus

kiaušiniu jei per tiltą riedėsi

 

jeigu plauksi laivu iš papiruso

iš lizdų susisuksi gūžtą“

jie nelaukė paskelbė mirusiu

vynas liejas stiklinės dūžta

 

per anksti tik pradėjot „jis jos niekad neves“

devyngalvio liežuviai terboj prie manęs

visgi lino plaukai glostys mano rankas

akys švis mėlynai rytas auš jungtuves

 

neskelbė gyvu

 

 

Alyvos sūnui

 

Tu per ilgai stovėjai išdidi

o laiko per mažai kad dar išmoktum klupti

jie sakė „ko grįžai nė karto nematyta žemės dukra“

iki melsvumo nuskalauta

kaip inkaras įšalusi į dugną

 

jie matė jau tavy ne moterį

tiktai netobulą laivagalio figūrą

 

pavasariais jis lįsdavo drabužių spinton

nors neatsiminė kodėl kasmet taip klojas

ant skrybėlių dėžės sudėjęs kojas

jis traukė dukslų kvapą sau į šnerves

moters kuri jo nesuspėjo užauginti

nes išplaukė į tolimąsias jūras

kad atsivežtų kas ją apkabintų

 

ji grįžo bet jau buvo per vėlu

nes laikas ir juodžiausią žaizdą gydo

jos vaikas jau išėjęs iš namų

o namas jau į vieškelį įlytas

 

žieve pasidengė oda
delnuos pumpurai pragydo

jei kas paklaus apie mamą

žinok palei kelią žydi

 

 

Edeno nudėvėtos naktys

 

Ji išeina ir sodas dingsta

Dievo darbui pakilo kainos

ji sodino čigonams inkstus

o veidai jai prie lūpų mainės

jai po šokių šilko suknelės

išaugino nugaroj skląstį

tirštos klostės kojose velias

tesinori tolyn nusklęsti

vakarai jau rinkos į naktį

kad pakliūtų dviese į sietą

ji juo eitų namų pasemti

tamsoje neliktų be vietos

 

vazos tuščios vanduo surūgęs

gėlės mėlyno kraujo duso

ji mokėjo atremti smūgius

„pasiduodu – aš tavo pusėj“

jos vonioj statula berankė

ant kurios ji išbando suknią

ir suveržus korsetą laukia

kol ims birt marmurinės dulkės

ji prisės prie verpimo rato

ant kurio džiūva bitės iš lėto

ji didesnė už Araratą

tik svajonėse šoka banketuos

 

 

Moterys mėgstančios rankdarbius

 

Moterys mėgstančios rankdarbius

juokiasi vyrams kaunantis su priešiniais vėjais

jie moja į tolį skarelės bolavimui

šaukia „žemė ir mylimos laukia sėjėjo“

 

jos priėjusios klausia

ar parvežei spalvų išblukusiems kartūnams

ar įpūsi tamsos mano žilstančiam rūmui

traukia už rankovės nekantrios

plėšia iš rūbų

 

vyrai kelia bures

neradus neverta grįžti

tuščios supimosi naktys

neapkamšyti nelaiminti migt nesiryžta

 

moterų rankos likus ant kranto užimtos adatom

siuva naujus vyrų delnus

švelnesnius

akis labiau degančias

sūrumo neženklintas

 

senstančių moterų miestas

užželia prieplaukos meldais

„parodyk spalvas ištiestas

ryškias kaip kolibrio sparnas“

 

 

Mindaugas BERNATONIS

 

Išblėsęs fatališkumas

 

Kyla dūmai iš aukurų.

Ugnis kovingai nusiteikus žėri...

Šaltas vanduo, jo srovė kaip simbolis

Tarp mirusiųjų ir gyvųjų pasaulio.

Medžiai, o medžiai galiūnai,

Jūs šaknys trupina barzdočių kaulus.

Trupina tam, kad lapai galėtų kalbėti

Jų senąja kalba, tam, kad

Žydėti galėtų žiedai senąja bočių stiprybe ir jėga.

Ir pelėda išmintinga tupi ant plačiausių šakų...

Vilkai prie kamienų storų...

Tie žvėrys plėšrūnai, kovotojai

Tokie pat kaip senoliai...

Visi jie Motinos Gamtos, Žemynos vaikai.

Vėl dūmai sklando tamsoje viską apjungdami

Į bendrą darną.

O ugnis kovingai toliau neperstodama

Šoka savo magišką šokį...

 

 

Gyvybė ir mirtis

 

Stovi svaigiausiame kalnų tarpeklyje,

Sakai, kad viskas gyvens amžinai,

Tačiau tik mirtis gyvena amžinai

Taip kaip ir gyvybė nėra mirtina.

 

Saulės spinduliai šviečia ugningai.

Tu manai, kad esi stiprus,

Bet tik silpnavaliai gali šitaip galvoti

Kai jie nejaučia laiko bėgimo ir pabaigos.

 

Palaiminti tie, kurie garbina gyvenimo srovę.

Jie žino, kad viską valdo mirtis,

Kuri nukonkuruoja nesibaigiančias gyvybes.

Taigi, gimstama tam, kad numirti.

 

Gyvenimas nėra beprasmis,

Nors jis  veidmainiškas, grubus ir neteisingas.

Ateina laikas rimčiai ir tylai...

Sunyksta grožis ir blogis.

 

Gyvybė ir mirtis kontroliuoja pasaulį,

Jos sukuria ryškią harmoniją.

Palaiminti tie, kurie žino laiką.

Pasmerkti bevaliai nesuvokiantys pabaigos.

 

Pasaulį valdo amžinoji mirtis ir

Nemirtingas gyvenimas.

Pasaulis pasiduoda nemirtingajai mirčiai ir

Amžinajam gyvenimui.

 

 

Karolina BIEKŠAITĖ

 

Mano siela liepa

 

Mano siela liepa

Žiedais apvyto.

Vasarėlės karšty

Tikra atgaiva.

 

Ji auga, šakojas

Pagirio krašte,

Skleidžia svaigų kvapą

Bičių dūzgime.

 

Kiek daug čia paukštelių

Šakų vainike.

Lakštutės čia suokia

Rytais, vakare.

 

Ne grožio ji geidžia,

O gėrio žiedų,

Kurie reikalingi

Dėl žmonių ligų.

 

Skinkite ir laužkit

Jūs mano šakas,

Mano siela liepa.

Ji viską iškęs.

 

Kad tik mano žiedai

Jums ligoj padėtų,

Kad tik Jūsų širdys

Skausmų nekentėtų.

 

Norėtus ir žiemą

Žydėt ir žaliuot,

Savo kvapnius žiedus

Žmonėms dovanot.

 

 

Mano siela obelis

 

Balta obelėlė, –

Tai mano dalia.

Jos kvapioj  viršūnėj

Balandė balta.

 

Balta balandėlė,

Ji mano siela,

Susuko sau lizdą

Šakų vainike.

 

Sudrebėjo žemė, 

Aptemo dangus,

Sugrūmojo patrankos –

Gaudesys graudus.

 

Baltos obelėlė

Šakos ima linkti.

Baltai balandėlei

Reik lizdą palikti.

 

Balta balandėlė

Išskleidžia sparnus

Ir skrenda į erdvę,

Kur aukštas dangus.

 

Ten šventa ramybė, –

Tyla mirtina,

Iš kur jau į žemę

Jai kelio nėra.

 

 

Mano siela vyšnia

 

Mano sieloj vyšnia,

Baltame žiede.

Ji tarsi nuotaka

Baltam veliūme.

 

Jai noris žydėti,

Skleist kvapą plačiai.

Tie balti žiedeliai

Juk neamžinai?..

 

Nukris jų lapeliai

Ant žemės brangios.

O pavasarėlį

Vėl žydės, žaliuos.

 

Mano sielos vyšnia

Iš meilės vilties...

Amžini žiedeliai

Žydės ir žydės.

 

Kaip džiugu, kai sielos

Puošias žiedais.

Kaip viens kitą guodžia

Žodžiais mylimais...

 

 

Ingrida ČEPATIENĖ

 

Mamai rūpi…

 

Pavargau nuo gyvenimo,

Pavargau nuo savęs,

Nuo buities, nuo problemų, darbų

Kas supras…

 

Ir tik viena  vaikai  –  nuolat pakelia ūpą;

Nors sunku juos išmokyti būt atidžiais,

Pareigingais, tvarkingais ir paklusniais,

Bet švelnumo, palaikymo mamai netrūksta…

 

Mamai rūpi, ar vaikas supras  mokslo naudą,

Ar išmoks nusileist ir padėt silpnesniam,

Ar bus geras, protingas, stiprus ir laimingas,

Su savim pasiims, kas mamos diegta jam…

 

Kartu nuolat mes ieškom kelių viens pas kitą,

Bandom greitai atleist netikėtai suklydus,

Palaikyt vienas kitą, tart žodį geriausią,

Mokėt atsiprašyt, juk meilė svarbiausia.

 

Ferdinandas JAKŠYS

 

Miestas

 

Viliojantis, bokštais pasistiebęs,

Kaminais rūkstantis, mieste,

Kad ir koks tu man?!

 

Kasdien šimtas likimų atvažiuoja,

Šimtai išvažiuoja.

 

Kažkas likimus sutinka,

Kažkas išvaro.

 

Gatvėse juoko, rūpesčių,

Džiaugsmo ir ašarų dalelių chaosas.

 

Po nakties

Ištuštėja namų narveliai.

Narve dar lieka mama,

Siuvanti sagą šleikutėn,

Pensininkas, rymantis prieš saulę ir miestą;

Užsimigus prostitutė, keičianti baltinius;

Ir jaunuolis pas mylimą.

 

Akmens skaldytojai dar jėgos pilni,

Dar juoko nestinga,

Dar keikias retai.

 

Saulė dar kyla.

Dykinėtojai ir atvažiavėliai

Uždengia parduotuvių langus.

 

Nusenęs viengungis

Ilgai spokso į korsetų vitriną.

 

Skaitykloje palinkę

Meldžiasi 37 mokslininkai.

 

Patinka žmonėms vaikščioti laiptais.

Vieni lipa žemyn,

Kiti – žemyn.

 

Malūnsparnis apipila miestą lapeliais:

„Visi, visi, visi !!!

Futbolas šiandien!“

 

Įstaigoj nerimtą darbą į šalį padėję,

Rimti dieduliai anekdotais gyvena.

 

Viršininkas šypsosi sekretorei,

O už nugaros penki laukiantys

Rūškani veidai.

 

Ligoninėn, kaip į skaistyklą patekęs:

Nežinai, ar į žemę grįši, ar dangun keliausi.

 

Taupomoje kasoje kas pinigus ima,

Kas deda.

Aš – tik stoviu ir žiūriu.

 

Metrikacijos biuras tik numeruoja,

Suvienodina pavardes.

Daugiau nieko.

 

Fabrikas dirba.

Automatika veikia.

Darbininkas  – nuobodžiauja:

Nosį krapšto, ar laikraštį skaito.

 

Nugriuvo arklys vidur gatvės.

Praeiviai siūlos padėti –

Šonkaulius portfeliais talžo.

Vežikas – priklaupęs snukį jam glosto.

 

Visas miestas suplūdo ant tilto –

Iš upės, keikdami kaip paskutiniąją,

Už kojų ištraukė moterį negyvą...

 

„Broliai, Bičiuliai, Draugai“

Apstoję gatvėje mirusį –

Svetimi, gailesčio akimis.

 

Einančius paskui karstą

Bendras sielvartas jungia,

Spoksančius – atskiros mintys skiria.

 

 

Rytmetys

 

Saulėteka ...

Klaupiuosi prieš  ją

Ir sakau: „Salve Dievui!“

 

Vasaros saulėtekis!..

Pamirštu  žodžius

Maldoj rytinėj.

 

Guliu žolėj,

Dangus ir siela

Skamba plieno garsu.

 

Svajonės debesyse.

Nepasiekiamos.

Nuplaukiančios.

 

Malonu ne ten,

Kur visko  krūvomis,

O ten, kur įvairu.

 

 – Čiūčia liūlia, mažuti,  –

Lopšinės gaida.

Keliai, keliai, vis keliai...

 

 

Sopuliai

 

Kelis kartus ištremtyje –

Nors tu esi šalia.

 

Ištremties mėnulyje

Buvai man Aušrine...

 

Rodei vaikystės fotografijas,

O kaip tu atrodysi senatvėje?

 

Sužeidžiau širdį spygliais,

Kai dovanojau tau rožę juokais.

 

Vis dar klūpau prie kojų Tavųjų

Kaip šv. Kazimieras prie Katedros durų.

 

Mano meilės laiptais

Užlipo Tavo neapykanta.

 

Tu priėmei iš manęs išpažintį,

O aš iš Tavęs – nepakeliamą akmenį.

 

Tu – mano Kryžių kalnas.

 

Su gėlėmis nebelankysiu –

Raudonos rožės jau nuvyto

Manojoj žemėj ir akyse.

 

Įpylė man Taurėn nuodų

Ta, kuri išgėrė mano vyną

 

Į tolį vis  žiūri karalius –

Paryžiuj gyventi negera...

 

Atgal ne skrydis,

O tolstanti procesija –

Juoda ir be gyvybės.

 

Gyvus mus laidoja abu

Į žemės skirtingus galus!

 

Kiekkart ramioj pastogėj  vėl

Prisiminimų sūpuoklėm supausi!..

 

Liko keturios sienos

Inkrustuotos sopulių mozaika.

 

Nesuprantu aš jų kalbos.

Rugiai tie patys,

Tik tu jau nebe Tas...

 

Vėlinės

 

Rudens jonvabaliai susirenka

Į kapines per Vėlines.

 

Kapų atspindys Danguje,

Dangaus – žemėje...

 

Pražydo liepsnelės

Vėlinių vakarą.

Vėlės sugrįžo žemėn,

O aš – Dangun...

 

 

Silvija KRAUČIŪNAITĖ

 

Tik nesupyk

 

Tik nesupyk –

Tai tavo kraujyje

Norėjau išsiskalbti savo sielą.

Ir tavo ašarų norėjau atsigert.

Į tavąjį pasaulį broviausi,

Ieškojau supratimo,

Į tavo sielos kambarį

Įkyriai įsmukau.

Tik nesupyk –

Aš nenorėjau, kad kentėtum.

Na, gal šiek tiek.

Tiek pat, kiek aš kenčiu.

Ir nenorėjau, kad kartu su manimi tu išprotėtum...

Na... gal šiek tiek....

 

 

***

 

Žėruojantį saulės diską

Į adatos plyšį

Vėriau.

Atvirą žaizdą sielos – gilią bedugnę –

Užlopyti ruošiausi.

Tik kažkodėl kažkas mane sugundė

Akimirką pažvelgti į bedugnę.

Ir tai, ką aš išvydau gilumoj

Suglumino, jėgas pakirto...

Susvyravau... bedugnės kraštas...

Ir nejučia kritau į mirtį...

Paskui vėl kėliausi.

Ilgai, lėtai ir sunkiai...

Kažko ieškojau sutemoj ir

Po skvernais apsiausto

Slėpiau žėruojantį auksinį saulės diską. 

Jadwiga KRYSZTUL

Piękne życie

 

„Kwitnąca gałązka bzu.

Jak o szczęściu nie krzyczeć?

Kwitnąca gałązka bzu.

Jakie piękne jest życie!..“

                  S.Worotynski

 

   Wiemy, że życie człowiekowi daruje się jeden raz i musi on cenić, szanować, kochać taki piękny dar od Pana Boga i rodziców, ażeby tam, w innym życiu móc powiedzieć, że godnie przeszedł tą drogą życiową, co była usłana albo różami, albo cierpieniami, komu jak się uda, ułoży się te życie.

Starsze pokolenie, nasze rodzice, mieli bardzo trudne życie, bo wiadomo – wojna, kolektywizacja, a nasze, już powojenne, nie było tez zbyt łatwe. Biedni rodzice i takie same Państwo, wiec musieliśmy wcześnie pójść do pracy, pracować i uczyć się, ażeby mogli coś osiągnąć w tym życiu. I każdy młody człowiek miał swoje skryte marzenie i do tego dążył przez całe swoje życie.

Chciałabym wspomnieć tylko te chwile, co były szczęśliwe, oświecone słońcem, nadzieją i wiarą w lepszą przyszłość, powtarzając słowa Worotyńskiego:

Zycie bierz, jakie jest,

Nie owijaj w bawełnę.

Homo domini est…

Wilkiem. Nie reniferem.

   Gdy byłam mała, mieszkałam na wsi w Skajsterach, co na Wileńszczyźnie, z ojcem i bratem. Przyroda dookoła była ładna, bo były łąki, usiane kwiatami, pola, zasiane żytem, gdzie kwitły bławatki, a pośrodku Skajster biegła niewielka rzeczka Skajsterka, gdzie my, małe dzieci lubiliśmy pluskać się  i skakać w wodzie. Potem przyszedł czas pójść szkoły, więc szliśmy do Mickun cała nasza gromada, przez las, przez piękny sosnowy bór, sosny, ogromne, szumiące. Ale nam zapamiętało się, jak w lesie rozlewała rzeka i przeszkadzała nam w drodze po wiedzę. Nie mogliśmy  przejść spokojnie, skakaliśmy z kamuszka na kamuszek, a starsze dzieci przenosiły te młodsze na plecach, na karku, jak my wtedy mówiliśmy kramana. Ale jednak, nam, dzieciom, było wesoło i my śmieliśmy się do rozpuku, jeżeli  ktoś wpadał do wody. Było wesoło, choć i bardzo biednie, można powiedzieć, że życie piękne.

   Potem, gdy dorosłam, już zaczęliśmy czytać książki, więc liryczne wiersze zapadały nam do duszy i razem z koleżanką Janinką Stankiewicz chodziliśmy do lasu, pięknego brzozowego lasu, i tam siedzieliśmy godzinami i czytaliśmy wiersze Adama Mickiewicza, Siergieja Jasienina:

„Зеленая прическа,

Девическая грудь.

О тонкая березка,

     Что загляделась в пруд?

   A las szumiał i chwiały się ogromne brzozy, białe, jak Panny przed ślubem, i wiersze odzywały się echem w naszych sercach. Mieliśmy zaznaczone swoje dwie brzózki, czy są tam nadal?

Czytając wiersze, rozmawialiśmy z Janinką, marząc o czymś nadzwyczajnym, może o szczęściu, przyjacielu, a może o dalekich podróżach. Byliśmy szczęśliwe i życie wyglądało piękne, różowe, powtarzając za Worotyńskim:

„Idę prosto i krzyczę głośno,

Żadnych potknięć o gwiazdy nieba.

Z wysoko wzniesioną głową

Biorę życie, którego nie mam.

   Przyszła pora dojrzewania, trzeba było pracować, zarabiać na te życie i umilać go, cieszyć się młodością, pracą, nauką, bo zaczęliśmy kształcić się. Życie wymagało wiedzy, więc garnęliśmy się do tego.

   Uczyłam się w wieczorówce, całe cztery lata, bardzo pamiętam naszą szkołę, te miejsce. Teraz tam stoi ogromny gmach naszego rządu, a wtedy była tu skromna szkoła w starym, obszarpanym domu. Jakże było ciepło nam tam, obcując z nauczycielami. Te chwile są niezapomniane, osobliwe, bo każdy dzień przynosił nam nową wiedzę.

    Tak, lekcje w szkole, czy na Uniwersytecie Wileńskim, obcowanie z wykładowcami dodawały nam szczęścia, otuchy, że zbudujemy sobie odmienny świat i wszyscy tam będziemy szczęśliwi. Tak się nam wydawało wtedy, w te młode lata.

    Życie przebiegło bardzo prędko, jak jeden dzień i nie zauważyłam, że już nadeszła jesień w moim życiu, że nie muszę nigdzie gonić, biegnąć, pędzić, że to wszystko już poza mną i nadszedł czas wspomnień i cieszenia się tym, co jest wokół nas. Chce się wypowiedzieć słowami Worotyńskiego:

„Kwitnąca gałązka bzu.

Jak o szczęściu nie krzyczeć?

Kwitnąca gałązka bzu.

Jakie piękne jest życie!..

   Teraz, mieszkając w Zameczku, odkrywam na nowo piękno przyrody, naszego lasu, te ładne ścieżki i ławeczki i obok płynie bardzo malutka rzeczułka, która latem prawie cała wysycha, ale las stoi i szumi i śpiewa swoją pieśń. A tuż, trochę dalej, znajduje się jezioro Sałata, gdzie spotykamy się z koleżankami, ażeby posortować, podyskutować. Nasz Zameczek jest piękny, jak i życie.

Jestem zakochana w poezję Sławomira Worotyńskiego, tak młodego i tragicznie zmarłego, więc cytuję jego wiersze:

„Umiemy wszystko: kochać, marzyć.

Urodzić całość jak piosenkę,

Samotnie pójść do ciepłych lasów

I tam podziwiać życie piękne.

   I jeszcze niektóre słowa S.Worotyńskiego:

„Co zostanie po nas?

Może książka.

Co zostanie po nas?

Może człowiek.

   Co zostawimy po sobie, każdy z nas, żyjący na tej ziemi?

Oneta LUNSKAJA

Klausantis Jono Meko laiškų

 

Nerašysiu laiškų aš į Niekur!

Nestatysiu centrų iš savęs.

Kas ieškos mano juoko – suras...

Kas ieškos mano vargo – pames!

Nerašysiu laiškų aš į Niekur –

Jie visi, jie visi manyje!

Nekeliausiu aš žemėj po Nieką!

Didis niekas čia pat – manyje!

Paprašysiu prie Jo prisiliesti –

Pažadėsiu pabūti gera,

Kaip geri nori būti tie miestai,

Kai artėja baisioji audra!

Nerašysiu laiškų aš į Niekur:

Dar negimus visiems parašiau.

Kad apeitų mane, kad neliestų –

Aš juose daugel metų buvau.

Bet laiškai patys veržias į Nieką.

Aš juos gaunu, – pati neskaitau.

Nerašykit man laiško į Niekur!

Tam Nieke jau seniai nebuvau...

  

***

 

Kai nieko nebebus aplinkui balto

Pasklis aplinkui amžių skauduliai –

Norėsi prisiliesti prie kažko gaivaus ir šalto –

Jie bus sodriausi  žemės bučiniai.

Bedugnę juodą keičiantys į aukso smėlį,

Dainuojantys širdies dainas,

Grąžinantys į sielą vaiskų mėlį –

Gimtųjų vieškelių susmegusias gelmes.

  

Patriarcho Ąžuolo dovanos

       Vyžotajai tautai

 

Kaip norėčiau aš Jums išdainuot –

Ką seniai jaučiu.

Kad dangus atsivertų giliai.

Ties jūsų giliom akimis,

Būtų jis be jokių paslapčių.

 

Kad delnuose, kuriuos jums tiesiu,

Pražydėtų linai – mėlynai,

O duona, kurią jums tiesiu,

Būtų jūsų būty amžinai.

 

Susiūbavo dangus prie manęs,

Apkabino nurimęs, švelnus,

Ir virtau aš vaiskiąja gelme,

Apkabino dar kartą dangus.

 

Joje gimsta tverėjas- žmogus.

Mielas jis ir galingas jisai.

Po jo kojom Žemelė gaivi,

Virš galvos troškimai šventi,

Rankoj žiedas – negęstanti saulė,

Jo būvimas šviesus  šiam pasauly.

Ar ne toks, tu žmogau esi?!

Kai ugnis kūrėjo drąsi

Nusileidžia į sielą ir žydi?

 

 

Triptikas „Tapatumui“:

 

I vizija: Himnas lietuvybei

 

Poetų tauta iš miškų atkeliavus.

Atsistojus plačiai ant arimų gyvų.

Ką darysi be plunksnos ir rašalo savo?

Ką kalbėsi kitiems negimtąja kalba?

Kad buvai čia nuo amžių?

Kai vėjų nebuvo…

Nuo laiko pradžios iki laiko pradžios?

Pasakysi: „Esi negyva – viskas žuvo?..“ –

O ne...

Pamėgink išsitiesti ir kitiems pasakyki:

„Aš dar noriu būti  ir būsiu gyva!

 

II vizija: Gilus miegas

 

O atsibusk, Tauta manoji!

Kur tu eini?!

Kur tu plasnoji?!

Ką tu kalbi?!

Ką tu darai?!

Ar supranti, Tauta mieloji,

Sau pragaištim tikra tapai,

Nutiesusi kelius į amžiaus vėjus

Nepagalvoji, kur  suki?

Į gūdžią audrą neišėjus,

Savyje užmarštį kuri...

 

III vizija: Amžinasis Rūpintojėlio rūpestis

 

Praeitis pakuždėjo į ausį:

– Atsigręžk į save. Negirdi?

Meilei sau, kaip tokia, iškeliauja toli, –

Į negrįžtančią būtį.

„Iš tikro nyksta manosios esmės supratimas

Įsiskaudinusios jūros dugne,“

Prisipažino lietuvis,

Sunerimo ir savęs pats paklausė:

„Ar prikelsiu gyvenimui vėją?

Ar prišauksiu pagalbon audras?

Ar įkvėpsiu širdin saldų džiaugsmą?

Jis nutrenktų į sielos gelmes.

Gal pažinčiau savąjį dangų?

Gal atrasčiau pražydusią pievą?

Ji sušildytų stingstančias kojas.

Ji primintų išbėgančią dieną.

Pakedentų atšipusią odą,

Išaugintų sparnus,

Atlapotų vartus ir sugrįžčiau

Prie prarandamo „Aš toks esu...“

Suplazdėjo lietuvio širdy

Meilės sau ilgesys, ir pažydo

Prie griūvančio tėviškės svirno

Nuliūdęs žilvytis,

Apkabintas šiltų džiaugsmo rankų.

 

 

***

 

Daina iš žodžių susidės,

O debesys iš veido.

Gal būsi tu iš tos žvaigždės,

Kuri pasaulį valdo?

Gal būsi tu mana šviesa,

Atnešusi  likimą,

O gal tiktai paika tiesa

Ant vidurio laukimo?!

Daina už žodžių pasibaigs,

O muzika nutilusi,

Gyvenimo vargus įveiks

Laukų dvasia atgimusi.

 

 

***

 

O Dieve, esu dėkinga

Tau už savo būtį –

Galiu pabūti Tavo šviesoje.

Pakilt  žėručiu truputį,

Nukristi – atsitrenkti dauboje.

Bet kaip išreikšti savo dėkingumą?

Kuriuo būdu pateikti – nežinau.

Todėl einu tyli keliu į amžių dūmas,

Ką ten sutiksiu, – nežinau.

  

Žemė žydi virš mūsų galvos

(Skiriama John Sharles-50)

 

Mano akys regėjo dangų.

Jis buvo čia

Patiestas po mūsų kojomis

Su į pašalius išmėtytom

Planetom ir žvaigždėmis,

Surištomis spalvotomis

Kalėdų girliandomis.

Mano rankos apčiuopė žemę –

Ji buvo virš tavo galvos:

Spindinti ir šildanti –

Nespėjusi įgrįsti rytmetinė saulė.

Ar ne jos laukia kiekvienas,

Kuriam atsibodo gūdi

ir ilgai užsitęsusi naktis?

 

 

Irena MACULEVIČ

 

Красота

 

Красота ты победительница мира.

Доказала нам, что ты права.

Призываешь всех к созиданию творить добро

Возвышаешь к солнцу наши чувства.

 

Тебя мы чувствуем в искусстве.

Видим тебя в таинственной природе.

Восхичаемся тобой мы в творчестве,

Наслаждаемся тобой в победе.

 

Ты творжествуешь в космических полетах,

В незабываемых в мире подвигах,

Но самая прекрасная красота благословенная,

Когда у нас земных душа снежнобелая.

 

 

Любимый лес

 

И вновь вхожу я в лес любимый

Лучи свет солнца путь мне открывают,

У всех берез вид величавый

Всем отдыха добра желают.

 

Приятно быть тут в летний день

Так тихо здесь и так уютно.

Короны листьев дают тень.

И здесь не жарко, а прохладно.

 

У ног берёз трава лесная,

Немного пожелтевшего спиной,

А среди ней цветочки рая

С улыбкой нежной и простой.

 

На сердце радостно, ведь нет угрозы

От взгляда леса в добрый час.

И каждый лист ветки берёзы

Большое утешение для нас.

 

 

Сосновый лес

 

Сосновый лес для многих есть загадка,

Почему, мы люди, восхищаемся тобой.

И каждая сосна для нас находка.

Её стройный вид с зелёной головой.

 

Чем больше сосен, тем милее,

Бросить взгдяд свой в синеву.

Бодрый ветер все сиьнее

Качает ветки с добротой.

 

И песнь зовущая, непобедима

Наполняет весь простор  лесной.

Эта музыка, ничем не замеинима,

Наполняет нас духовной красотой.

 

Целебный запах сосен скромный

Нам не дает быть хладнокровным

И за большую помощь для больных

Отблагодарим его поклоном нежным.

 

 

Danutė MAKUŠKIENĖ

 

Ateik, pavasari!

 

Pavasari, tavęs aš laukiu,

Nors ateini su darganom,

Su vėjo gūsiais ateini,

Vis tiek, pavasari, tavęs aš laukiu.

 

Ateik, o žydintis pavasari,

Obels žiedą prie širdies aš glausiu,

Žiedais aš širdį nuraminsiu.

Ateik, pavasari, tavęs aš lauksiu!

 

Rankas į dangų tiesiu

Ir saulės spandulį apglėbsiu.

Giesmę gyvenimui giedosiu.

Beržo pumpurą bučiuosiu.

Pavasari, tavęs aš taip ilgiuosi.

 

 

Joninės 

 

Stebuklingą Joninių naktį

Paparčio žiedo aš ieškojau.

Aplink laužai liepsnojo,

Upe vainikai plaukė,

Likimą savo šaukė.

 

Staiga nakties garsai nurimo

Ir rytas ėmė aušti.

Saulelė patekėjo.

Aplink laukai gėlėm sužydo.

Ar reikia man paparčio žiedo?..

 

 

Prisiminimai

 

Jau užmiršau aš tavo veidą

Ir tavo mėlynas akis.

Tiktai prisimins man girių aidas

Tas mūsų nuostabias naktis.

 

Paparčio žiedo mes ieškojom

Ir žiedo aš nesuradau.

Kartu mes vaikščiojom, svajojom

Ir laimės buvo ne per daug.

 

O kaip norėčiau susitikti vėlei,

Pažvelgt į mėlynas akis.

Ir nors jaunystė jau praėjo

Ir meilė niekad nesugrįš.

 

 

Vasaros sutemos

 

Kokios mielos tos vasaros sutemos,

Kai nutyla aplinkui garsai.

Tik lakštingalos liūdnas suokimas

Ir begęstančios dienos atspindžiai.

 

Tyliai ežero bangos sau ošia,

Gluosnio šakos nusvyro žemai.

Kokią paslaptį drebulė išduoda

Prie berželio palinkus meiliai?..

 

Dangaus skliaute žvaigždutė suspindo

Ir mėnulis pablyškęs aukštai.

O jūs sutemos, vasaros sutemos,

Kaip ilgiuosi aš jūsų nūnai.

  

Žeimena

 

Žeimena, Žeimena,

Gimtinės mano upė,

Čiurlenanti lopšinė.

 

Tavo vandens skaidrumas,

Žalių krantų platumas –

Čia pasiklydus mus jaunystė.

 

Toliau miškais vingiuoji,

Į tolius vis vilioji

Ir aidas atkartoja:

„Sugrįšiu, dar sugrįšiu...“

 

Vanda SAKALAUSKIENĖ

Krintanti žvaigždė

 

Išeik išeik, kol dar švieti.

Nukrisk nukrisk, kol dar spindi.

Žiūrėk žiūrėk, koks nuostabus

Į žemę kris žvaigždžių lietus.

 

Krintanti žvaigždė – laimės ji šauklė.

Krintanti žvaigždė – brūkšnys ryškus.

Krintančia žvaigžde mirksnį būki tu.

Tik nepavėluok, suspėk laiku.

 

Kiek daug žvaigždžių užgęsta taip

Ir niekas jų dangui nepastebės.

O kas ieškos, kas pasiges

Plačiam dangui vienintelės žvaigždės?

 

Krintanti žvaigždė – laimės ji šauklė.

Krintanti žvaigždė – brūkšnys ryškus.

Krintančia žvaigžde mirksnį būki tu

Tik nepavėluok, suspėk laiku.

  

Lapai

 

Suposi lapai pageltę nuo šėlstančio vėjo,

Skundėsi lapai, kažką jie taip tyliai šnarėjo.

Ir liepsnojo, degė lapai per dieną ir per naktį –

Liepsnot juk taip gražu; skaudu sudegt, skaudu sudegt...

Ak, liepsnokit, dekit lapai –

Jūs vieni taip skaisčiai degat.

O širdy ugnis užgeso jau amžinai.

Priglausiu prie širdies sudžiuvusių, pernykščių lapų saują,

Dalelę tos vilties, sudužusios svajonės šukę mažą tolimos.

Žinau, nors išsiskleis ir bus žali žali vėl lapai iš naujo,

Pavasario ano nepakartos, nepakartos, nepakartos...

  

***

 

O už lango saulėlydis gęsta

Tarsi sužeista gulbė prūde,

O melodija gimtojo krašto

Tu viena tik paguodi.

 

Ežere tyliai nendrė niūniuoja,

Vėjas žvaigždę į pušį įkels –

Gal ne šiandien, galbūt tik rytoj dar

Man vienatvė širdin pasibels...

  

***

 

O po žvaigždžių dangumi

Aš lieku su tavimi,

Jausdama šaltą šviesą.

O tu palauk, neskubėk,

Žvilgsniu mane palydėk

Į nakties tamsią vėsą:

Žvaigždynai čia mirguliuoja

Ir žvaigždės dainą dainuoja

Skambančiam sferomis danguje.

O mūsų žemės keliai –

Du pasiklydę laivai

Likimo jūros platybėj –

Jiems niekuomet nesueit

Ties horizontais melsvais

Kol nusileis amžinybė...

 

 Žąsys

 

Štai ir vėlei ruduo ant laukų nusileido,

Išsisklaidė rūkai virš šaltųjų rasų.

Ilgesinga gaida vėjo gūsiuos ataidi

Šauksmas pilkų žąsų, šauksmas pilkų žąsų.

 

Begalinė rimtis virš giraičių pakibo,

Dega šalta ugnis medžių lapų laužų.

Žąsys pilkosios, jūs iš padangių platybių,

Ką apraudat čionai gailiu gailiu šauksmu?

 

Antanas SVIDERSKAS

 

Netektis

 

Vieškeliai, mano vieškeliai,

Neškit mane kuo greičiau,

Laukia manęs ten motinėlė,

Neberasti gyvos – aš bijau...

 

Bet radau motinėlę karstely,

Baltų chrizantemų glėby,

Pabiro man ašarėlės,

Neramu pasidarė širdy...

 

Ilsėkis, brangioji mamyte,

Tėviškėlės žemelėj lengvoje,

Sapnuoki amžiną savo sapnelį,

Nes ir mes pas tave ateisime tuoj...

 

 ***

 

Paskutiniai ramunių žiedai –

Greit rudenėlis nubanguos.

O kas gėlele, mylima,

O kas skausme mane paguos?..

 

Balti voratinkliai jau draikos,

Paskutinės gubos laukuos,

O kas šį vandenėlį gelsvą,

O kas skausme mane paguos?..

 

Jau suarti platūs arimai –

Žiemkenčiai tuoj žaliuos.

O kas berželiams geltonuojant,

O kas skausme mane paguos?..

 

Nutilo parkas, išskrido paukščiai.

Seniai šiltuos kraštuos.

O kas be mielų čiulbonėlių,

O kas skausme mane paguos?..

 

 

Раз

 

Рыжий город, теплый вечер,

Солнце трогает за плечи,

Тихо шепчет листопад.

Я иду тебе на встречу,

Этот ясный синий взгдяд.

 

Мы с тобой – две половинки

Богом порванной картинки –

То ли шутку, толь со зла.

Но сошлись на миг тропинки,

И удача без заминки,

И удача без заминки

Нас лицом к лицу свела.

 

Улыбнёшься – я отвечу,

За мгновенье – и на Вечность –

... Мы с тобой шли навстречу,

Мы так ждали этой встречи...

Не узнали – и прошли.

 

 

***

Я ждал её у подъезда

Я ухожу, – сказал парнишка

Ей сквозь грусть, –

Но ненадолго, ты жди меня,

И я вернусь.

 

Он, как и ты, свою девчонку провожал,

Дарил цветы и на гитаре ей играл.

 

Развеет вечер над столицой сизый дым,

Девчонка та давно встречается с другим.

Девчонка та что обещала: „ Подожду ...

  

Antanas STACKEVIČIUS

 

Kokie jie bebūtų

(skirta gimtajam miesteliui Troškūnams)

 

Kokie jie bebūtų

Dievai ir perkūnai

Jūs mano Troškūnai,

Kokie jie bebūtų

Švenčiausieji kūnai

Tai mano Troškūnai,

Kokie jie bebūtų

Prie Juostino  liūnai

Jie mano Troškūnai,

Kokie  jie bebūtų

Aukštieji Tisūnai

Bet mano Troškūnai,

Vaidlonys, Petkūnai

Čia mano Troškūnai,

Kokie jie bebūtų,

Antanai, Arūnai

Tik mano Troškūnai,

Kokie jie bebūtų,

Žolynai, barkūnai

Vis mano Troškūnai,

Kokie jie bebūtų

Gimtieji Troškūnai

Jie mano Troškūnai.

  

Tėviškė kaimui

 

Brangus tas žodis kaimas,

Vienam jis tėviškė, kitam sodžius,

Trečiam – senolių atminimas,

O man jis mena jaunystę ir medžius.

 

Čia eglės, šimtamečiai ąžuolai seni.

Juose gandrai metus kalena.

Čia vieškeliai ir purvini, ir dulkini.

Čia žmonės darbui ir meilei gyvena.

 

Medum čia kvepia senosios seklyčios.

Girdžiu juose senų tėvų aidus.

O kokios brangios jūs mano kaimo gryčios.

Jose puodynė pieno, duona ir medus.

 

O mano kaimas kaip vienuolis,

Su užkaltais langais ir bičių aviliais.

Norėtųsi pasėt jaunystę, uoliai

Dabinti Tėviškę medeliais ir keliais.

 

 Jonas ŠARLAUSKAS

 

Mergaitė ir valdovas

 

   Gana erdvi salė, įrengta senos pilies bokšte, iš vidaus pagal formą priminė keturbriaunę piramidę. Pagal keistą šeimininko įnorį jos grindys buvo išklotos veidrodžiais, ir tai sukeldavo keistą erdvumo ir vertikalios simetrijos iliuziją.

   Iš viršaus juoduojančios neapšviestos tamsios prieblandos viduryje kabojo aukso folija dengtas stambus rutulys. Jo paviršiuje tarsi žaltvykslės atsispindėjo salės pakraščiuose virpančių žvakių ugnies liežuvėliai. Tiesiai po rutuliu masyviame soste sėdėjo stambaus sudėjimo vidutinio amžiaus vyras, apsigaubęs skaisčiai mėlyna mantija. Ant jo galvos spindėjo puošni karūna, išpuošta įvairaus dydžio ir spalvų brangakmeniais. Dešinėje rankoje jis laikė skeptrą, o ant kairės rankos, tarp riešo ir alkūnės, apvilktos odine rankove, aptraukta smulkiu grandininiu šarvu, aptaisymą, primenantį įmovą,  kuriame tvirtais nagais įsikabinęs tupėjo erelis ir savo plėšriomis žvitriomis akutėmis žvelgė į kiek atokiau susibūrusius sėdinčius kilmingus didikus. Tarp dvariškių ir valdovo išsiskyrė atskirame krėsle sėdintis aukštas šventikas raudonais rūbais ir kepurėle. Jo krėslas buvo pastatytas netoliese nuo valdovo sosto. Įtampa ir susikaupimas  atsispindėjo susibūrusių žmonių veiduose. Jie bendravo tik trumpomis frazėmis. Tik retkarčiais valdovui  tekdavo griežtu tonu nuraminti pernelyg įsiaudrinusius kalbančiuosius. Vienu metu įsiliepsnojus eiliniam gal kiek stipresniam ginčui, netikėtai  salės durys su trenksmu atsivėrė ir įbėgo  krykštaudama maža prabangiai aprengta mergaitė. Mažoji išdykėlė į nieką nekreipdama dėmesio pasileido tiesiai valdovo link ir tik likus kokiai porą žingsnių iki sosto, sustojo, supratusi, kad kažką ne taip padarė. Tačiau iki tol griežtas ir pavargęs nuo įtampos valdovo veidas visai neatrodė piktas, – atvirkščiai jame dabar švytėjo begalinė meilė ir švelnumas.

   Įsiaudrinę dvariškiai irgi nurimo, nedrįsdami net krustelėti, ir salėje netikėtai įsivyravo tyla ir ramybė, tik kabančiame auksinio rutulio paviršiuje, kaip ir anksčiau, tingiai ir jaukiai šoko plazdenantys žvakių liežuvėlių atspindžiai. 

 

Mergaitė ir karžygys

 

   Po netikėto  ir žiauraus barbarų antpuolio kaimas atrodė visai išmiręs: vienur baigė degti buvusių namų sienojai, kitur teberuseno jau tik juodi smilkstantys nuodėguliai. Raudonos kraujo dėmės  kaitaliojosi  su arklių kanopų ištryptom purvinom juodom dryžėm.

   Tai šen, tai ten padrikai gulėjo žmonių, o vietom ir užkapotų naminių gyvulių lavonai.

   Vienintelė gyva būtybė šiame kaime  buvo per stebuklą išlikusi maža mergaitė, praradusi visus artimuosius, išverkusi visas ašaras, užlindusi į nepastebimą kampelį tarp krūmų, ji rypuodama meldėsi kairėje rankoje suspaudusi Mergelės Marijos abrozdėlį, o dešinėje – ant krūtinės kabantį  kryželį su nukryžiuotoju.

   Jau nežinia kiek laiko ji čia rymojo  liesa, apskarusi ir purvina maža mergaitė. Per tą begalybę laiko jai daug kartų perbėgo viso jos vargano gyvenimo prisiminimai ir viduje liko tik tuštuma ir siaubingas geliantis vienatvės supratimas. Į kaimą pamažu artinosi grėsminga ir nieko gero nežadanti tamsa. Kažkur gretimame miškelyje jau ėmė  gūdžiai stūgauti vilkai ir mergaitės kūnelį persmelkė viską stinganti baimė. Ir štai, kai mergaitei rodėsi, kad ir ji beveik susitaikė su likimu ir pražūtis neišvengiama, netikėtai, rodos iš pačių ugnies gaisų, nuo tos pusės, kur dar vis tebeliepsnojo trobų sienojai, išlėkė kovos vežimas, pakinkytas trimis juodais eržilais. Jo priekyje sėdėjo jaunas augalotas riteris plačiais pečiais ir raudona palaidine. Didžiąją dalį jo kūno dengė stiprūs lengvi blausiai žvilgantys šarvai. Sidabrinis šalmas žėrėjo padabintas graviruota raudona rože penkiais žiedlapiais. Dešinėje rankoje  jis laikė kardą, kurio ašmenyse jau žybčiojo patekančio mėnulio atspindžiai, o kairėje rankoje – vadeles.

   Vežimui priartėjus   prie mergaitės, riteris vikriai permetė vadeles į kitą ranką ir pastvėręs mergaitę už čiupros bematant užsimetė sau ant kelių ir priglaudė prie šarvuotos krūtinės.

   Vargšelė akimirkai net pastėro iš išgąsčio, bet vėliau pajuto kaip jos krūtinę užlieja netikėta ramybė, o visą ją kausčiusi stingdanti, persmelkusi iki kaulų smegenų kančia pamažu traukiasi, o jos vietoje užplūsta skaidri šiluma.

 

Lida TAMULEVIČIENĖ

 

Haiku

 

Rasos lašelis.

Laumės ašara.

Išaušo naujas rytas.

 

Žiba perlai mano delnuos.

Tyra rasa iš akių.

Lyja.

 

Dainuojam abu.

Aš čia, tu anapus.

Pakol susitiksim.

 

Šerkšnas krinta širdin.

Vėlei šąla.

Laukiu patekant saulės.

 

 Gera

 

Toks minkštas dobiliukų patalėlis kojoms,

Taip akį džiugina jų žaluma.

Taip paukščiui mielas jo gimtasis gojus,

Taip mailiui – upės sekluma.

 

Koksai švelnus gimtinės vėjas,

Saulelės spinduliai šilti, šilti.

Kiekvienas žolynėlis rytmetį rasa žydėjęs,

Beržai tarsi saviškiai artimi.

 

Kokia skaidri diena pritvinkusi ramybės,

O žemė vis dar kupanti gausa.

Kai motina rami prisėda šalia vygės,

Svaigina supanti gamtos darna.

 

Toks vakaras rūku prakvipęs,

Širdis paskui gerumą bėga tekina,

Esu kaip svečias iš toli atvykęs,

Ir būsiu tol, kol susiliesiu su žeme. 

                               (2007 07 06)

 

Triptikas „ Klaidžiojimai“

 

                 I

Toks rūkas pievose,

tarsi pripilta pieno.

Saldus graudumas apima,

Kad šito minkšto grožio

Nesutalpinti širdyje.

 

                 II

Klaidžioti rūke neatpažįstant vietos,

Tik medžiai artimi kaip broliai,

Bet jie perdėtai tylūs,

Nes drabužius nusimetę

Užsidengė kojas.

Jie patys negali iš rūko išeit,

Nei kito išvest.

 

                III

Šerkšnas ir rūkas.

Vienas jų tyras, neapsakomai baltas,

Kitas, nors baltas  – klastingas.

Miške pasiklydęs žmogus.

Klaidžioja ir negali suprast –

Grožisi jis,ar bijo ?

  

Klausimai

 

Štai Hamletą kankino

„Būti ar nebūti?“

Mane –  „Kodėl aš čia esu?”

Kaip skruzdėlytei ant pasaulio stalo

Daug klausimų ir nieks neatsakys visų.

 

Kodėl balta spalva kitas spalvas talpina,

O juodoje mums nieko nematyt?

Vaikystėje gražias svajas mums pina,

Tai ko suaugę sudaužytų nebemokam sulipdyt?

 

Juk būna melas kaip medutis tirštas,

O džiaugsmo ašara vis tiek sūri.

Kodėl ant mano rankos penki pirštai,

O ant paukštelio kojos tiktai keturi?

 

Širdis visiems viena teduota

Viena plati, kiton sudėta tiek mažai.

Visiems tos pačios akys dovanotos

Bet vienos gydo, o kitose laužai.

 

Aistrų takais mes bėgam net uždusę

Nors esantis šalia jau nebegali laukt ilgiau

Štai penkiasdešimt metų žymi amžiaus pusę

Žmogaus gyvenime kur kas daugiau.

 

Dažnai išgirstame, kad šuo tai geras draugas

Kodėl tada supykę žmogui metame „šuva“ ?

Ilgai mes stebime kaip vaikas auga

Žmogaus gyvenimas trapi obels šaka.

 

Pajūry pėdsakus nutildo smėlis,

Bet netekties neužtušuos lietus.

Kas pasakys, kur vėlę vedas vėlės?

Gal tik anapus rasim atsakus visus.

 

Štai Hamletą kankino

Būti ar nebūti?

Mane „Kodėl aš čia esu?“

Kaip skruzdėlytei ant pasaulio stalo

Daug klausimų ir nieks neatsakys visų.

 

 

***             

 

Tiktai žmogus troškimais nemarus

Žvilgsniu į dangų stiebiasi ir stebisi,

Kad metų metais statomus širdies namus

Paleidžia pavėjuj tarytum debesį.

 

 

***

 

Dangaus platybėse žvaigždelių trupiniai

Nesuskaičiuosi jų, o ir nebūtina

Širdies arimuose jau stiebiasi daigai

Daigai raudoni, uogos putino

 

 

***

 

Krentantis lapas kaip meilė

Plevena apsvaigęs

Pakol nusileidžia ant žemės 

 

 

***

 

Gyvenimo prasmės dar antikos laikais ieškojo

Nerado niekas, gal ir nesuras.

Svarbiau kaip gyvenai kas tavo daliai skirta

Ar palikai klaidų kekes

Ar visos nuodėmės atpirktos

Ar laikas degti apsivalymo žvakes.

 

 

***

 

Toks vakaras ramus

šlapia žole alsuoja,

oras  pritvinkęs kaitros.

Gegutė žilstančius plaukus skaičiuoja,

o man vis dar reikia tavos šilumos.

 

 

***

 

Beprotiškai gražioj, švelnioj

Ir paslaptingoj mėnesienoj

Atėjo pas mane mano šešėlis.

Buvo labai liūdnas, pavargęs ir vienišas.

Kūkčiojo įsispraudęs į kampą,

Tarsi nuskriaustas vaikas.

Kuždėjo, kad pavargo būti priklausomu,

Kad nori laisvės, ramybės ir užsimiršimo.

Kiek trukus nurimo, užmigo,

O prabudęs ryte nė neįsivaizdavo

Kitokio gyvenimo nei turi.

 

 

Dalia TARAILIENĖ

 

Liepužėlė

 

...Augo sode liepužėlė...

Taip dainavo mergužėlė.

Pynė rūtų vainikėlį

Ir skubėjo jaunimėlin.

 

Ar ši liepa dar žaliuoja,

O mergelė- ar dainuoja?

Rūtų vainikus pamiršo,

Ir tik disco ima viršų!

 

Oi, kaip verkė mergužėlė

Nulaužtosios lelijėlės...

Gi dabar, mergaitės  mūsų,

Šėlsta kaip kariai iš Prūsų !

 

Gal užtraukim mes dainelę,

Te nurims mūsų širdelės.

Ir jaunimas ją girdės,

Gal kitaip mąstyt pradės?...

 

 

Miške

 

Ar ankstų pavasario rytą,

Ar vėlų rudenio vakarą,

Išeisiu į ošiančią girią,

Surasiu slaptingąjį taką.

 

Po berželiais svyruokliais sėdėsiu,

Prie pušų išlakiųjų priglusiu,

Miško prieglobstyj rasiu pavėsį,

Nuo visų nemalonių, kur buvo...

 

Ant žaliosiosios paklotės iš samanų,

Dėsiu galvą, nuo rūpesčių svyrančią.

Ir pajausiu visais savo sąnariais

Vėl jėgas ir ramybę sugrįžtančią.

 

Ačiū, mielas beržyne, verkiantis!

Ačiū tau, o pušyne, ošiantis!

Ar yra kas brangiau už gamtą,

Jei moki jos galią suvokti?

 

 

Prie ežero

 

Ežero tamsų paviršių

Nušvietė mėnesio takas.

Visus skausmus pamiršus

Klausau, ką bangelės man šneka.

 

Primena man jos jaunystę,

Visus tuos kelius išvaikščiotus,

Pirmąją meilę – draugystę,

Laimę, klastas ir nerimus.

 

Ežero gilios akys

Žvelgia į mano sielą.

Vėl atrandu aš ramybę

Ir širdyje tampa miela.

 

Ach, kaip norėčiau nubėgti

Atgal į savo jaunystę,

Ten, kur krykštavo džiaugsmas,

Kur jaučiau, kaip viskas pražysta.

 

Ateitis mane traukia, vilioja.

Praeitis – svaigulinga bičiulė.

Bet rimtai pagalvojus, aišku,

Kad svarbiausia – tik ši minutė!

 

Ir vėl ežero bangos ramina,

Guodžia, auškina gilią prasmę,

Visagalio Kūrėjo duotą

Mums svarbiausią gyvenimo esmę.

 

 

Algirdas VASERIS

 

Galudirvis

Vaikščiojo, trypė, važinėjo,
Kaip sūrį suslėgė
Ir pamiršo mane.
Kai šitokie pulsarai
Iš sueižėjusio,
Džiūte išdžiūvusio vidaus,
Tik piktžoles ir bemaitinu.

Šitą mano negandą
Žino visi, bet nuduoda,
Kad nežino, jog žino.

Kaip apmaudu...
Beširdžiai rąsto drūtgaliai jūs,
Suskeldėkite!

                          (2007 09 03)

 

Jonvabalio pagerbimas


Nereikli, geltonžiedė nakviša surasojo,
Nes jonvabalis netoliese įjungė savo elektrinę.
Šviesusis, ar pabūsi mums mėnulio vietoje?
Ar taip pasitarnauti gebėsi? – gėlė pasidomėjo:
Šeimininkės vienatvė didelė nesvietiškai,

Apkalbomis it krūmais apklėsta,
Nemažtanti, niekada neužsimirštanti...
Man norėtųsi, kad leistų tau
Po lazdynu nors laikinai registruotis.
Prašysiu, sakysiu: kai tu čia,
Vasaros apžavai tikresni ir naktis jaukesnė.

Net stirna patikli
Štai atslenka tavęs apkvėpuoti,
O ragana ant vasarnamio stogo
Ėmė muistytis, jau nužergė šluotą


Parūpo mat...
                                        (2007  08 16)

Liepos pilnatvė

 

Žiedais regėt pripratusi
Net nužydėjusiais matau...
Amžinai prie vietos tos
Prisirišusi,
Kur atvašynai jau atitoksta
Po vasaros kaitros,
Kur meškeriotojas valtelėje
Kantriai ir širdimi
Nutirpusia
Tikisi ežere sužvejoti
Auksinę žuvelę.

Padovanočiau savąją:
Su kurapkų kreksėjimu,
Su bičių dūzgesio vasarom,
Bet žmogus to nevertina.

Gaila, jis gaišta veltui...
Jei neklystu,
Jo auksinė žuvelė
Už Kasiopės žvaigždyno.
                          (2007 08  03)
***

Negražiai pasielgusi mano diena
Nuoraudžiu atsiprašinėja...

Eik šalin, netikša tu!
Kol kas atleidimo nebus.

Ak, perline tu mano vištele,
Migdolinėmis akimis,
Kurių galų mane vargini?

Juk matai:
Per sunkios kalnų mintys
Debesėliais ganosi
Atšlaitėse.

Leisk debesėliams ištirpti
Lyg sielvartui sudvasintam.
                          (2007  07  17)

 

Jurgis VERŠAUSKAS

 

Giesmė Angelui – Sargui

 

Užrakinau aš širdį savą,

Užtrakinau aš savo dūšią

Nuo jūsų išdavysčių ir apgaulės,

Nuo pažadų kvailų...

 

Man Išminties didžiosios angelas,

Atklydęs iš padangių

Mėlyniausias ir Skaisčiausias

Šiąnakt pasakė:

„Palik tu pyktį, apgaulę ir subtilybes

Už durų savo Pilies Galingiausios“.

 

Pilis tava – nuostaba ir palaima

Nuoširdžiausia.

Man Deivė taip pasakė:

„Tu ne bailys ir ne kvailys...

Tu ne gobšuolis...“

Ji taip pasakė man,

Man nakčia...

 

Dėkoju Tau aš, Visagali,

Kad pasiuntei man Angelą-Sargą

Išminties ir dorybės kupina Dūšia.

Dėkoju Tau aš, Visagali, už Meilę ir Palaimą...

 

Meilė

 

Aš nemylėčiau Saulutės skaisčios...

Aš  nesidžiaugčiau žvaigždėmis spalvingiausiom...

Aš nesidžiaugčiau mėnesiena gaivia

Aš nemylėčiau ... Jeigu nebūtų taip nuostabu...

 

Nieks man durų  neuždengs nuo dorybės...

Nieks man langų neužvers nuo teisybės...

Nieks nesugriaus mano Pilies...

Pilies kurioj aš gyvenu ir džiaugsmu vadinu.

 

Noriu, oi kaip noriu aš laimės...

Laimės be pradžios ir pabaigos...

Laimės, kuri meile vadinasi, noriu aš...

Karštos kaip  Saulės šiluma norius aš.

 

Ką daugiau sakyti...

Juk gyvenimas toks mielas ir gaivus.

Ne tik gražus ir mielas, kai myli

Tas džiaugsmas beribis ir baisiai nuostabus.

 

 

Tikėjimas

 

Tikiu....

Tikiu aš uždainuosiu

Kaip Džo Desenas ...

Dainavo apie savo Motinėlę...

 

Tikėjimas – tai Laimė

Meilė ir Jėga...

Jėga, kuri sukuria pasaulio

Žvaigždeles, o gal

ir dideles žvaigždes.

 

Dėkoju – Tau mieloji

Mano Motinėle...

Dėkoju tau už duotą man

Gyvybę... Meilę ...

Ir Tikėjimą...

 

Dėkoju Tau Dievuli,

Kad pasiuntei mane

Į šį pasaulio lopšį...

Dėkoju motinai

ir Tau Dievuli

Už suteiktą man

Gyvenimėlį šitą...

 

               

                                                                                *

 

 

                      PILAITĖS              BIČIULIŲ                 KŪRYBA:

 

 

Lina Antanaitytė

 

Kol debesys miegojo

 

Naktinis mėnuo

Man į ausį pašnibždėjo

Tavo vardą,

Išsūpuotą vėjo.

Kol balto bokšto

Debesys ramiai miegojo,

Tavęs drugelių pasakoj

Ieškojau.

O ar toj pasakoj

Tave radau,

Nepasakysiu niekam...

Netgi sau...

 

  

Obelis

 

Teka tyla

Jausmų upeliu,

Kvepia diena

Saulės medum,

Šlama širdis

Žalia obelim.

Žalia obelis

Gyvu žmogum.

 

Klajoja dvasia

Pievų takais,

Nenuoramos vėjo

Vaikų lydima.

Po obelim,

Anapus minčių,

Skamba rasota

Sielos daina.

  

Skrajūnas medis

 

Mano medis pakilo

Į pražydusį dangų.

Meilės angelas supa

Svajonę ant rankų.

 

Šypsosi pienės 

Laimę augina,

Mano medį skrajūną

Šypsotis mokina.

 

Aš savo medį išmokinsiu

Ir juoktis...

Ir svajoti...

Ir mylėti...

  

Sidabriniai lietūs

 

Kalbėk! Kalbėk!

Aš tyliai paklausysiu

Kartu su vakaru,

Kartu su baltu sniegu....

Lašelis išminties

Lyg deimantas širdies,

Per mano širdį rieda...

 

Žinau! Žinau!

Dabar ir aš girdžiu,

Ko negaliu girdėti...

Šviesiom mintim

Už laiko vartų lyja

Tavo sidabriniai lietūs...

  

Su muzika

 

Jausmais keliauju

Per šviesos pasaulį,

Su muzika

Per sielos labirintus,

Per džiaugsmo pievą,

Per žvaigždėtą lauką,

Kur iš dangaus

Baltais jazminais

Sninga...

 

Vaidenis ČAPSKIS

 

Švelnaus džiugesio šurmulyje

 

Tą ramų, tylų gruodžio vakarą,

Kai grojo muzika švelni.

Kažkas apie kažką plepėjo,

Aš suvokiau Būties didybę,

Tą magišką realybę.

Kai intelektas netrukdo būti.

O norai džiaugtis,

Šią  būseną aš vadinu-

Švelnaus Džiugesio Šurmulyje,

Gali sėdėti atsirėmęs pagalvėn

Ir stebėt draugus,

Įterpt ką nors ar atsakyt –

Būt savyje ir kartu su jais

Esi dabar ir čia.

Geras metas pamąstyt apie tai.

Kas nutiko per praėjusius metus:

Linksmo, gero ir džiugaus.

Gera, kai širdyje ramybė.

Žiema toks metas –

Vyksta virsmas.

Suvoki ir įvertini, kas nepatiko,

Ir kam reikėjo to...

Išmintis reikalauja ramybės.

Širdis – jausmų,

O kūnui reikia veiksmo.

 

Jaunius MIRNABALIS

 

Basakojė migla,

Ant laukų numesta,

O po to pakelta

Ir aukštyn nunešta,

Kaip saulėta tyla,

Kaip rausvoji aušra,

Vėl ateina jauna,

Mano meilės diena.

 

Kaip ošimas šilų,

Kaip griūtis akmenų,

Kaip vežimo ratu

Per pasaulį einu,

Su perkūno griausmu,

Su dangum debesų

Žeme, vėl aš tave

Eilėmis uždengiu.

                        (2008 02 28)

 

***

 

Mane, paprastą akmenį

Laiko rankos.

Jos tokios šiltos,

Ir žvilgsni liečia mane,

Paprastą akmenį.

Jei galėčiau, ištirpčiau

Šitose šiltose rankose.

Neturiu tokios galios,

Neturiu galios netgi būti akmeniu.

Virstu dulkėmis ir viskuo,

Kuo Tu panorėsi,

Kad galėčiau būti

Tavo rankose.

Akmeniu, paukščiu, ašara,

Viskuo, kuo Tu panorėsi,

Esu ir būsiu.

 

 

***

 

Naktis

tamsioji Vilija

Laivelį neša Lilija

Ir pakelia ir numeta

Palieka tiktai kupeta.

Naktis

tamsioji Vilija,

Į svajones vėl įveja,

Eilėraščių pakuotoją,

Į mintį įvyniotoją,

Išminčių išvyniotoją.

Naktis

tamsioji Vilija

Priglaudžia suviliotoja,

Ryte tiktai paleidžia

Svajonę išgalvotąją.

 

 

***

 

Visatą valdo Meilė

Lietus maitina Žemę,

Pyktis griauna Žmogų,

Baimė sukausto Širdį.

 

Širdis trokšta Visatos,

Žemė sugeria Pyktį,

Meilė nugali Baimę,

Žmogus prausiasi lietujee.

 

Meilė šventina Lietų,

Visata Žemę globoja,

Žmogus saugo Širdį,

Širdis Visatą kuria.

 

Visata telpa Širdy.

Visata yra visa tai,

Kas aplink ir toli,

Kas manyje ir tavyje yra visa tai.

 

Visatos kalba ne lotynų ar anglų,

Kalba netušti plepalai,

Visatą valdo tik Meilė,

Meilė yra tarptautinė Visatos kalba.

                                   (2006 09 18)

 

Mėlynakė rugiagėlė,

Rugiaveidė mergužėlė,

Išsiliejo laukuose,

Kaip auksiniuos plaukuose.

Duonos grūdą jinai puošia,

Meilės dainą jinai ošia

Tarp rugių stiebų auksinių,

Kaip vargonų sidabrinių,

Kaip choristė Dievo chore,

Gieda himną Tėvo šlovei.

Ir už duoną ji dėkoja,

Amžiną, kurią artojai

Vėl aukoja ant altorių,

Kad sugrįžtų ji nauja,

Dievo kūnu įkvėpta.

                       ( 2008 01)

 

***

Turtinga tyla,

Kai triukšmas išblėsta,

Pavienės mintys, kaip seni skarmalai plyšta,

Vanduo mano sielą krikštija,

Mylinti Dievo ranka žmogų liečia,

Net eilėraštis tylą žeidžia.

 

Nubėga tyla pieva rasota,

Basakojė tyla ranka debesį liečia.

Mėnesiena pagriuvusi dangumi ritasi,

Mano siela žvelgia aukštyn žydėt viliasi.

- - -  - - - - - - - - - - - - -

Močiutė sena su magnetola ant peties,

Patvoriais namo grįžta,

Žiū kaimynė stora pykčiu plyšta.

Balandėle miela, ko čia plyšauji,

Mano siela sužeista, kaip kojinė suplyšusi.

Pargrioviau gyvenimą ant kilimo,

Dėl jauno bernelio, dėl mylimo,

O tas gyvulys užpečky miega,

Mano sielos skausmas vienišas lieka.

Apipylė mane pažadų srutomis,

Išvijo laukan, nusideginau rūtomis,

Nemiela man gamta, galva sukasi,

Aš sena, pamesta, pasilikus viena,

Prie akmens pririšta, kur pėda įspausta.

Magnetola negroja, žinių radijas loja,

Astrologė pririšo mane prie žvaigždės,

Ir supa dabar ji prognozėm,

Kad siūbuočiau kairėn, o po to dešinėn,

Ir galva  tik žiūrės apačion išsižiojus.

Kaip  vaikeli baisu, senti man su žvaigždėm,

Jų  šviesa tolima dar aplanko mane,

O, kad aš  čia esu joms vis viena,

Ar ne?

 

Basakojė tyla,

Užpečky pamesta

Kaip Pelenė žila

Nudažyta migla.

Pelenų vaidila, atsikėlęs ryte,

Akmenų būsenoje suvaitojo rauda,

Juk seniai, oi seniai

Nuvilnijo laikai,

Tyla troškimą mano girdo,

Ir visus mano norus pildo.

Svajonių pilys ant kalnų,

Atvėrę savo likimus,

Mane įleidžia pro vartus,

Pažvelgt į glūdinčius turtus.

Užvėriau aš tylos vartus,

Lobynai guli neliesti,

Kaip amžiai vėjais paliesti.

 

 Stasys POVILAITIS, jaunesnysis

 

Dievas ieško begalybės

 

Dievas ieško begalybės

Amžinumo žmonėse.

Dvasios taurumu, kad prilygtų

Tiems, kas Rojuj, Danguje...

 

Dievas ieško begalybės

Laimės, gėrio žmoguje,

Kad švieson jis kiltų, skristų,

Tobulėtų sieloje...

 

Dievas ieško begalybės į–

Moralumo tautose –

Dieviškumų karalysčių

Šeimose, giminėse...

 

Dievas ieško begalybės

Tęstinumo vaikuose,

Kad baltieji neišnyktų –

Vienas vaiks kai šeimose...

 

Dievas ieško begalybės.

Ligočiausiam žmoguje,

Kad pasveiktų, sustiprėtų,

Būt laimingas šeimoje..

Dievas ieško begalybės...

                   (2008 02 15)

 

 

Laikiniausias laiko skrydy

 

Dievo išmintį pamynęs,

Alkoholiškas, plėšrus  –

Laikiniausiasis pasauly 

Daiktus teigiantis žmogus...

 

Laiką taupantis, sutrikęs,

Narkomaniškas, kvaišus –

Priešiškiausias amžinybei

Vakarietis neramus.

 

Jis vis skuba, blaškuos stresuos

Bando Laiką pasivyt...

Kas materija? – Nykimas  –

Laikas užsuka daužyt...

 

 

***

 

Pavasaris sprogsta, šviesėja,

Garuoja Vilnelė, Neris,

Pražysta, pakvimpa, žaliuoja

Tikėjimas, meilė, viltis...

 

Jau Vilniun pavasaris beldžias,

Vėl puošis žiedais, pumpurais

Pražysta senamiesčio gatvės

Mergaitėm, paukšteliais, vabzdžiais.

 

Jis neša gyvybės nektarą

Džiugumą, viltis, svajones,

Poruojasi, suka lizdelį,

Ir rengias žiedais, lapija.

 

Vėjelis, saulutė, lietutis,

Gėlynuose žaidžia vaikai

Pavasariais tapkim saulėtais

Geri bus net žvarbūs orai...

 

Ji paberia uogas, žolynus,

Prabėga ir jo nebėra...

Vėl vasara beldžiasi, karščiai –

Ruduo: vėjai-lietūs, žiema...

 

 

Antanas Vilius RAUPELIS

 

A + A Loretai

 

Ir iš kur tiek drąsos Tu turėjai tada,

Kad net tankus bandei sustabdyti ranka?..

 

Tu lyg žodį paguodos, lyg gėlę nuskintą

Paaukojai Tėvynei jaunystę ir viltį ...

 

Kad žmonės žinotų, per amžius atmintų

Kieno širdys geso už laisvę pamintą ..

 

Ar išverks, išdejuos po žaliu berželiu

Širdies gėlą mama vakarėliu tyliu?

 

Todėl Dievą meldžiu, kad daugiau niekados

Negirdėtume tankų ir mamų raudos ...

 

Tegul liejas plačiai laisvės triumfo daina,

O kiekvieno širdy dėkingumo malda ...

                                        (2001 01 16)

Buivydiškės

 

Kur Buivydiškių parko žaliaskarės liepos

Šnara amžių maldą broliams ąžuolams,

Rytmetinės rasos, krintančios į pievas,

Muzika prilygsta sostinės aidams.

 

Čia miela Sudervėlė tvenkiniais pravirkus,

Juose senas dvaras prausias paryčiais.

Čia lietuvių kardas daug sykių pakeltas,

Kad daina ir maldos skambėtų vakarais.

 

Čia jaunystės uostas, mokslais vainikuotas,

Daugeliui pakėlė gyveniman bures.

Žmogiškumo kraitis širdin atiduotas,

Kiekvieno taurius siekius gyvenime pratęs ...

                                            (2000 06 29)

 

Pilaitės bendruomenei

 

Pilies kuorai rausvi atsispindi Nery,

O Vilnelė srauni alma Vilniaus širdy ...

Ar žibutės šlaituos, ar kaštonas delne,

Praeities žavesys spindi mūsų mieste.

           

O čia Pilaitė rami ir jos kuorai nauji,

Netoliese srovena Sudervėlė skaidri ...

Kojas nusiplauti jos srovėje smagu

Arba džiaugtis Salotės bangelės žaismu ...

 

Bočiai šalį mylėjo, išgarsino plačiai,

Ją nuo priešų apgynė karžygių pulkai.

Jų Dvasia vis dar gyva Visvaldės pily,

Ir mes meilę Tėvynei nešiojam širdy ...

 

Pasilik, Pilaite, po gamtos žalia skara,

Tegul tave saugo „Mažoji Lietuva“...

Šiai bendruomenei metų tiktai penki,

O kilniais darbais žavisi vilniečiai visi ...

 

Gyvuok, žydėk, klestėk, Bendruomenė šauni,

Jeigu reikės, pečius suglausime visi...

 

(„Verdenės“ ansamblio vardu; 2007 12 15)

 

Tautos dvasios milžinai

 

„Lietuva tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia.“

 

Mūsų himno žodžiai ir karšta malda

Praeity šventi jie buvo lietuvio širdyje.

Tėvai kryžiaus ženklu laimino savo laukus

Ir skalsios duonos riekę, maitindami vaikus...

 

Ar tu meni, žmogau, anuos laikus,

Ar dar regi gimtus Tėvų namus?

Kur svyro tėviškės balti beržai,

Kur toks saugus ir linksmas gyvenai?

 

Ten sesių rūtos augo po langais,

Aidėjo skambios dainos vakarais.

Parimę dailūs kryžiai pakalėm

Ir gegužinės maldos su giesmėm...

 

Šita idilija buvo labai graži,

O meilė Lietuvai tavo širdy

Žydėjo trispalvės miela gama,

Kol mūsų tėviškė buvo laisva...

 

Kai nuožmus okupantas iš Rytų

Sutrypė mūsų laisvę sovietiniu batu,

Dori, iškilūs Lietuvos vaikai

Į kovą žūtbūtinę stojo lyg arai...

 

O kiek reikėjo jiems vyriškos drąsos,

Neatsiklausius mylimosios nei mamos

Išeiti gint Tėvynę, gint savus namus

Ir taip visiems brangius mūsų idealus...

 

Iš Dainavos ir Žemaitijos,

Iš Sūduvos ir Aukštaitijos,

Iš priešo pavergtos visos šalies

Ėjo drąsuoliai petis prie peties ...

 

Buvo dvasiškai tvirti it plienas,

Narsiai kovėsi naktis ir dienas,

Prieš bolševikinių pulkų galybę

Ir lietuviškų stribų niekšybę.

 

Kovėsi už brangiąją Tėvynę,

Už paniekintą krikščionišką dorybę,

Sibiro klaikiai žiaurias kančias

Ir nekaltų vaikelių ašaras karčias.

 

Lietuvai paaukojot Jūs savo gyvybę,

Bet prieš šėtonišką sovietų klaikybę,

Net iš kapų, net iš duobių žvyryne

Kovon visus kvietėt už pavergtą Tėvynę.

 

Mes Jūsų kovingosios dvasios įkvėpti,

Šventosios globėjos Marijos pakylėti

Stojom prieš tankus vien tik su daina

Bei priešo nesunaikinta trispalve vėliava.

 

Nors okupantas seniai jau išvytas,

Bet dar nykiai blausus mūsų laisvės rytas,

Tam, kad Tėvynė galėtų klestėti

Dabar turim patys sieloj išlaisvėti.

 

Kryžių kalneliuos dėkokim miško broliams,

Žemai lenkim galvas visiems herojams

Ir tvirtai prisiekim – kol esam gyvi

Dirbkim Lietuvai Tėvynei visi, visi, visi.

                                              (2007 04 29)

  

Neringa VAITKEVIČIŪTĖ

 

O pasitiko du balti gandrai
Prie kelio pasitiko
Tėvulių mūsų pranašai
Paukšteliai mūs sargeliai
Galvelę baltąją lenkiau
Tiesiau lininį taką
Ir mylimasis juo žygiavo
Į tėviškėlę savo
Didžiulės girios – kiek matai
Nei trobesių nei kelio
Širdies čia palikti namai
Žaliasis girios trakas
Tai lankėme ąžuolėlius
Ir žilus akmenėlius
Mažus spalvotus paukštelius
Ir žydrus šaltinėlius
Tai augom augome ligi dangaus
Dvasia ramybe plaka
Atradome širdim žmogaus
Gyvybės baltą taką

  

 

Vėl į saulę kelia

Į aukštybes širdis
begalybėn žvilgsnius
Tai tautos atgimstant
puošias lino rūbais

Ant kalnelio šoka
Rankos pinas, audžia
Sutartinėm slėniai
Ir sodybos gaudžia

Tavo siela šoka
Džiaugiasi be galo
Su tavim ir dainius
Amžiais kur dainavo

Tavo delne žiedas
Pasodink į žemę
Teatgyja ainių dvasia
Ir Čia  amžinai gyvena!

 

 

Kaip pražydo ąžuolas

 

   Žiloje senovėje, pačioje Pasaulio pradžioje, gyveno ąžuolas garbuonėlis šimtašakėlis. Nuostabus tai medis buvo – karūna kaip kupolas, storas kamienas. O lapelių švelnumas, o jaukumas! Vėjeliui dvelkiant, jie švelniai mirgėjo ir skambėjo kaip nuostabiausia muzika. Saulelei kaitriai kaitinant, jie teikė ramią ir gaivią paunksmę. Vėtroms šėlstant, ąžuolo tankiose šakose buvo saugi priebėga. Ąžuolo vainike gyveno šimtai paukščių: devyniabalsių, strazdų, kėkštų, šarkų, lakštingalų ir visokiausių kitokių. Ir senas išmintingas apuokas tarp jų buvo. Čia namelius turėjo voverėlės: jos linksmai liuoksėdavo ąžuolo šakomis, nes šitiek daug vietos žaidynėms turėjo. Kaip visus mylėjo ąžuolas ir saugojo! Kiekvienam buvo ne tik saugus namas, bet ir mielas tėvužis. Jis taip rūpestingai galvodavo apie savo mažuosius bičiulius, kad net žievės rievės išraiškingai susiraukšlėjo, o šakos mąsliai susiraitė tarsi stori žalčiai. Vieną rytą, kol ąžuolas dar miegojo, senasis apuokas susikvietė ąžuolo gyventojus ir tarė pašnibždom, kad ąžuolas nepabustų:

   – Mū-ūsų-ų ąžuolas toks geras mu-u-ums, imkim ir atsidėkokime jam u-už tai.

   -– Teisingai sakai. Mes jam prinešime dovanų pilną uoksą riešutų, – nusprendė voverės.

   – O aš išrankiosiu visus kir-r-r-r-minus iš po žievės, – sukaleno genys.   

   O gal mes galėtu-u-u-me papuošti jo karū-ū-ū-ną?

    – Taip, mes prinešime į jo šakas pievų gėlių, – suklegėjo paukšteliai. Ir visu pulku pasklido į pievas.

   Ir pririnko didžiausią puokštę žiedų, ir nešė nešė į ąžuolo šakas, kad net visa karūna ėmė šviesti stebuklinga šviesa...

   Pabudo ąžuolas ir, o Dievai, – visas pražydęs! Ir apsiverkė ąžuolas džiaugsmo ašaromis – nukrito nuo šakų palaimingos ryto rasos, ir Didysis tarė:

   – Ačiū jums, mano mylimi draugai. Aš toks laimingas – dar niekada nesu žydėjęs. Tai pati didžiausia laimė medžiui  pražysti! O! Aš taip esu sujaudintas! Aš toks laimingas!

   Ir nuo tada ąžuolas pražįsdavo kiekvieną pavasarį. Ir nuo tada ąžuolas ėmė vesti giles – nuostabius mažus linksmus vaikelius, kuriuos paukščiai ir žvėreliai išnešiojo po visą pasaulį. Ir tada Žemėje pridygo daug nuostabių ąžuolų. O tie, kuriuos sutikai miške, girioje, palaukėje ar sodžiuje, tai vis to Didžiojo Ąžuolo palikuonys. Jie visi gražiai gyvena po šiai dienai su žvėreliais ir paukšteliais. Ir po šiai dienai jie žydi nuostabiais ąžuoliškais žiedeliais.

   – O jūs, vaikeliai, atminkite, kad geri darbai tampa džiaugsmu visiems – nuostabiausiais žiedais. Be to, jie subrandina vaisius ir gyvena pasaulyje amžinai. 

  

PANAUDOTA LITERATŪRA

 

ALEKNAVIČIUS, Bernardas. Kelias į kovo 11-ąją. XXI amžius, 2007, kovo 7.

LAVASTE, Laima. Giliai paslėptos mintys prasiveržė ligoninėje.  Lietuvos rytas, 2008, kovo 22.

Lietuvos spaudos statistika, 2006. Vilnius : LNB, 2007.

ZACHARENKOVAS, Olegas. Mes – vilties nepraradusi karta. Atgimimas, 2008, kovo 21-27.

           2009 metai                      

 

LIETUVA!

TAVO VARDAS   

  MANO ŠIRDY!

  

 Vilniaus Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūryba

 

 

 

 

 

Pilaitės „Poezijos pavasaris’2009“

skiriamas

Lietuvos vardo tūkstantmečiui

 

 

Pilaitės bendruomenė

Vilnius 2009

 

 

 

UDK 888.2 (082)

                  Li-147

 

 

  Knygos sumanytoja Pilaitės bendruomenė

 

                  Sudarė Angelė Šarlauskienė

 

     Lietuva! Tavo vardas mano širdy!

 

            Leidinys išleistas iš 2 % fizinių asmenų

                     pajamų ir asmeninių lėšų

  

 

   Dėkojame už finansinę paramą leidiniui išleisti:

 

                Virginijai Ivaškevičiūtei

                  Onai Danutei Žilienei

  Pilaitėje rinktiems ir išrinktiems Seimo deputatams:

         Danutei Bekintienei ir Pauliui Saudargui

                      

 

 

ISBN 978-609-95075-0-7 © Pilaitės bendruomenė,

                                             2009

                                          © Pratarmė, Angelė

                                              Šarlauskienė, 2009

                                          © Viršelis, Vidos Pečiulytės,

                                              Karolinos Biekšaitės-

                                              Jezerskos kūriniai,

                                              2009

 

PRATARMĖ

Poezijos pavasaris vienas iš įspūdingesnių renginių Lietuvoje. Šios šventės įkvėpėja Rašytojų sąjunga. Poezijos pavasaris rengiamas nuo 1965 metų. Jis jau 45-asis mūsų žemėje.

   Pilaitės bendruomenė, nenorėdama likti nuošalyje šio įspūdingo renginio, nuo 2003 metų pavasario į Pilaitės mišką suburia poezijos mylėtojus. Ta proga nuo 2004 metų išleidžiamas šio jauniausio Vilniaus daugiabučių rajono gyventojų eilėraščių ir miniatiūrų rinkinys. Jau pasirodė keturi tokie„Pilaitės giesmininkų“ pavadinimu išėję rinkiniai. 2008 metais išleistas Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių leidinys „Skamba žodžiai prie Ąžuolo seno“. 2009 metais Poezijos pavasaris Pilaitėje jau septintas. Jam išleistas ir šis Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūrybos rinkinys. Jis jau šeštas.

Kiekvienam kitoks Tūkstantmečio supratimas. Šis rinkinys skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Tūkstantmetis kiekvieno mūsų supratime ir pajautime kitoks. Jau tūkstantis metų, kai 1009 metais Lietuvos vardas užfiksuotas Vokietijoje, Kvedlinburgo analuose. Daugeliui iš mūsų toks laiko tarpas gali atrodyti ne toks ir trumpas, kai žmogus, geriausiu atveju, išgyvena šimtą metų. Betgi amžiais gyvas žmogaus polėkis išsiaiškinti, kodėl aš gyvenu tokioje ir tokioje šalyje? tokiame ir tokiame tos šalies kampelyje? ir kokia mano būvimo jame prasmė? Apie tai ir šiame Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių leidinyje.

   Teigiama, kad žodžiai tveria mūsų kasdienybę: dabartį ir ateitį. Tačiau net patys rūpestingiausiai parinkti ir išdėlioti žodžiai negali pretenduoti į tikslų mus supančios realybės aprašymą. Visai neseniai moksliškai įrodyta, kad tiek mokslininkai, tiek menininkai, ketindami paaiškinti realybę, jos tiksliai nepaaiškina. Už tokį atradimą paskirta Nobelio premija.

   Prikuriama galybė savosios vietos, tam tikrų įvykių ir reiškinių pasaulyje ir visatoje paaiškinimo variantų. Bet būti garantuotiems, kad būtent taip, o ne kitaip buvo prieš daugelį metų, kai mūsų nebuvo, negalima, kaip negalima patikrinti, ar iš tiesų taip buvo! Nežiūrint to, stengiamasi išsiaiškinti ir, regis, tam labiausiai tinka metaforų kalba. Veikiau ji padeda pajusti nei suprasti realybę. Taigi ir šiame rinkinyje, kaip ir ankstesniuose, tiesos apie gyvenimą, jo prasmę, vizijos, koks turėtų būti geriausias ir tiksliausias mus supančios ar trokštamos realybės variantas. Vienur tiesmukiškos įžvalgos, kitur sodrioje metaforų žolėje sunkiai nupasakojami deimantai. Pasitaiko, pavyksta nusigauti iki įsivaizduojamos tiesos varianto, bet jo užtvirtinimas, bene, sunkiausias dalykas. Jis nepatvarus, bemat išsikreipia. Labai dažnai ir iš tokio sekundėlę trukusio pirminio realybės supratimo nebe kažkas ir belieka. Dažnai iš jo gimsta kitoks supratimas. Pilaitės bendruomenė, susikūrusi 2002 metų vasarą, taip pat ieško geriausio ir idealiausiai realybę paaiškinančio supratimo. Ir vieną tokį ši bendruomenė laiko tvirtai prispaudusi, kad jis nenuskuostų į pakraštį, o būtų kuo tikriausiai įgyvendinamas. Ši bendruomenė siekia, kad netolimoje ateityje Pilaitė taptų stipriai žaliuojančiu ir jaukiu Vilniaus pakraščiu. Kad Pilaitėje prigytų šviesios gyventojų idėjos, kurios brandintų visiems skanų ir vienodai prieinamą kasdieninės gerovės derlių. Kad Pilaitėje viešpatautų ramybė, susiklausimas, pakanta kitaip mąstančiam ir kitaip įsivaizduojančiam daugeliui reikšmingos realybės supratimą: gyvename protėvių prižiūrėtoje ir įvairiausiais būdais apgintoje ir mums išsaugotoje Lietuvos žemėje. Nors apie tą Tūkstantį metų, kai Lietuvos vardas pateko į Kvedlinburgo analus, ne ką daug ir ypatingo žinome, bet trokštame, kad po mūsų kiti iš kartos į kartą apie tokį ir ilgesnį laikotarpį perdavinėtų žinias įvairiausiais ir pačiais skirtingiausiais pavidalais. Tuomet nenutrūktų ir gyvuotų amžinoji oficialiai paviešinto ir pastoviai kuriamo Lietuvos vardo estafetė mūsų širdyse.

Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių kūryba. Šis leidinys ne daug kuo skiriasi nuo ankstesniųjų. Jame mes su savo meninėmis kasdienybės įžvalgomis ir didžiųjų idealų paieškomis. Šiame eilių ir miniatiūrų rinkinyje netoli keturiasdešimties autorių, skirtingų pagal išsilavinimą, amžių, interesus, bet kuriančių, ieškančių ir atrandančių, ir, žinoma, savitai ir įdomiai skambančių. Labiau skiriasi tik šio leidinio parengimo aplinkybės. Krizė iš dalies neaplenkė ir Pilaitės bendruomenės sumanymo šiame naujausiame Vilniaus rajone deramai pažymėti Lietuvos vardo tūkstantmetį. Pabrangus leidybai, nebeužteko lėšų rinkiniui, kokį įsivaizdavome pradžioje, parengti. Kreipėmės į pilaitiškius, prašydami paremti, ir greta, nesvarbu, jei ir neparemtų, kvietėme su kitais savo kūryba pasidalinti numatytame išleisti Pilaitės gyventojų ir jų bičiulių rinkinyje, kuris jau pasidarė kaspavasarinis. Tokį kreipimąsi maloniai paplatino nuo 2006 metų Pilaitėje „Bažnyčios Tikėjimo žodis“ patalpose veikiančios Krikščionių mokyklos mokiniai. Jie gerai atliko savo darbą, todėl šiame Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtame leidinyje tiek daug debiutantų. Iš suaugusių: „Jūratė Bernotienė – Krikščionių mokyklos „Tikėjimo žodis“ direktorė. Eiliuoti pradėjo vaikystėje. Besimokant mokykloje susižavėjo netradicine eilėdara ir neįprastiniu eilių pateikimu. Kitoks jos kūrybos etapas prasidėjo, ėmus gilintis į tikėjimo klausimus. Jos kūryba atžymėta viename iš Poezijos pavasarių. Giedrė Vėžytė – Krikščionių mokyklos „Tikėjimo žodis“ pradinių klasių ir dailės mokytoja. Ji eiles pradėjo kurti studentaudama. Kartais savo eilėms sukuria ir muziką. Savo kūrybą yra skaičiusi bičiulių ir „Tikėjimo žodžio“ bendruomenės rate. Leidinyje debiutuoja ir Danutė Ona Žilienė, gimusi Trakų rajone, Semeliškių miestelyje, pedagogė (edukologijos daktarė), valgiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, direktoriaus pavaduotojos, užmokyklinių įstaigų direktorės, Pedagogų kvalifikacijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos pedagogikos docentės duonos. Rašo apie 50 metų, išleido 7 pedagogines knygas. Kūrybą spausdino įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose ir žurnaluose. Bando sušildyti pedagogiką literatūriniais intarpais. Todėl O. D. Žilienės knygos – tai pedagogika su eseistikos, poezijos krislais. Ji dvidešimt metų Lietuvoje skleidžia humanistinės Valdorfo pedagogikos idėjas. Pastarąjį dešimtmetį redaguoja ir leidžia knygas. Debiutuoja Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Vaidotas Vaičaitis, eilėraščius pradėjęs rašyti vyresnėse klasėse. Anksčiau savo kūrybos nėra publikavęs. Leidinyje debiutuoja Mindaugas Peleckis – poetas, eseistas, vertėjas, muzikos tyrinėtojas. Gimė 1975 metais Šiauliuose, 1999 metais Vilniaus Universitete baigė žurnalistikos magistro studijas. Pirmieji eilėraščiai publikuoti 1984 metais. Šešių poezijos, miniatiūrų ir fantastikos knygų (1990-2007 metais) autorius. Nuo 2008 metų – Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Mūsų leidinyje debiutuoja ir Vilniaus universiteto pirmo kurso medicinos studentė Julija Lašinskaitė, kuri Pilaitėje mokėsi pradinėse klasėse, o vėliau Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Eiliuoti pradėjo besimokydama pradinėse klasėse. Kūryba dalinasi interneto svetainėse. Yra ne vieno jaunųjų meninio žodžio konkurso dalyvė. Savo kūrybos dar nėra publikavusi. Iš jaunųjų kūrėjų – moksleivių – leidinyje debiutuoja Krikščionių mokyklos moksleivės, penktokės: Danielė Puidokaitė, Kornelija Markevičiūtė, Kristina Markauskaitė; septintokės: Debora Nenartavičiūtė, Abigailė Nenartavičiūtė, Emilija Kalis; Pilaitės vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai: Aleksandras Bubnys (savo kūrybą pristato ir interneto svetainėje www. rašyk.lt) ir Rasa Germanavičiūtė. Debiutuoja (nežinoma, iš kurios Pilaitės vidurinės mokyklos) penktokė Justė Burokaitė. Bet jos perduotas išspausdinti eilėraštis tikrai širdyje uždega žvaigždutes.“

   Tęsiame jau anksčiau šiuose rinkiniuose debiutavusių moksleivių kūrybos pristatymą. Pilaitės vidurinės mokyklos mokinės, sesės Račkovskytės: ketvirtokė Augustina (laisvalaikiu mėgsta skaityti, gražiai piešia, lanko dailės būrelį, myli gamtą ir gyvūnus) ir penktokė Gabrielė (laisvalaikiu daug skaito, mokosi šiuolaikinių šokių) rašo eiles ir jas yra pateikusios ankstesniųjų metų „Pilaitės giesmininkų“ leidiniams. Šios mokyklos vienuoliktokės Lauros Bojarskytės pamėgtas žanras ir toliau miniatiūros. Neišsenka ir literatės, eiliavimo laureatės Angelės Jonaitytės, kilusios iš Šiaulių, eilių, kurias sukūrė besimokydama vidurinėje mokykloje, skrynelė. Jos eilės anksčiau publikuotos Šiaulių miesto laikraštyje. Pernai metais tokiame leidinyje kaip šis debiutavusi būdama dešimtokė Mykolė Kasperavičiūtė, dabar vienuoliktokė, perėjusi mokytis į Gabijos gimnaziją iš Martyno Mažvydo mokyklos Pilaitėje, jau dalyvauja jaunųjų filofogų konkursuose. Tęsiame jos kūrybos pristatymą. Na, o kai kurie „Pilaitės giesmininkų“ ir šio rinkinio suaugę autoriai savo eiles jau yra publikavę krašto spaudoje ar paskleidę atskirais leidiniais. Eilėraščių rinkinius ar savo kūrybą tokiuose rinkiniuose yra publikavę Ingrida Čepatienė ir Antanas Sviderskas. Ingrida Čepatienė eiles pradėjo rašyti pradinėse klasėse, kuomet nupiešusi piešinėlį, tame pačiame lape jam sukurdavo tinkamą ketureilį. Rimtesnės eilės gimė vyresnėse klasėse. Ji laisvalaikiu dainuoja, kuria skiautinius interjerui pagyvinti. 2007 metų net dviem rinkiniais pasirodė visuomenės veikėjos, germanistės pedagogės Dalios Tarailienės eilės. Ji pradėjo kurti studijuodama Vilniaus universitete. Eilės skelbtos įvairiuose leidiniuose (,,Jaunimo gretos“, ,,Moksleivis“, ,,Atgimimas“, „Respublika“, taip pat ankstesniuose „Pilaitės giesmininkų“ rinkiniuose. Dalios Tarailienės eilėraštis „Mano vardas – LIETUVA“ pasirinktas vietoje epigrafo. Įprastai tokiu eilėraščiu pasirenkamas tas, kuris labiausiai rezonuoja su leidinio ir Poezijos pavasario šventės tema.

   Į Pilaitės kultūrinį gyvenimą aktyviai įsijungė 1997 metais į Lietuvą parvykusi gyventi politinė kalinė Karolina Biekšaitė-Jezerska, kuri eiles rašė ir tremtyje, ir svečioje šalyje – Ukrainoje, kurioje ilgai gyveno po tremties. Nepadeda plunksnos į šalį ir gyvendama Lietuvoje. Nors Karolina Biekšaitė-Jezerska yra garbaus amžiaus, Pilaitės bendruomenę ji pastoviai džiugina akvarele, pieštuku sukurtais darbais su skambiais poetiniais prierašais. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, jos vienas iš tokių darbų pasirinktas šio rinkinio viršeliui. Šios autorės eilių užtektų tvirtam poezijos tomui, kuris tiktų serijoje „Gyvieji mūsų liaudies dainiai“.

   Tęsiame pensininkės felčerės Danutės Makuškienės eilių pristatymą. Jos eilės labai nuoširdžios. Regis, meilė poetiniam žodžiui persidavė per kraują iš jos protėvių, kurie carų laikais už spaudos gimtąja kalba platinimą buvo ištremti į Sibirą.

   Iš pašaukimo dirbanti Vilniaus universiteto bibliotekoje Lida Tamulevičienė eiles pradėjo rašyti besimokydama pradinėse klasėse. Jos skelbtos mokyklos sienlaikraštyje. Šios kūrėjos eilės visada stebina neįmantriais, bet netikėtais posūkiais.

   Tęsiame Vilniaus universitete veikusio fantastinės kūrybos klubo ,,Dorado“, įsisteigusio dar 1979 metais, buvusio jo nario, tiksliųjų mokslų daktaro Jono Šarlausko miniatiūrų pristatymą.

   Toliau pateikiamos Pilaitėje gyvenančios lenkų ir rusų kalba kuriančios Pagyvenusių žmonių dienos centro lankytojos Jadwigos Krysztul brandžias būties įžvalgas. Šį kartą jos rusų kalba.

   Tęsiame bardų (bardas – dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje, tai yra pagal savo eiles kuriantis muziką ar jas dainuojantis žmogus) eilių pristatymą. Lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), ir kurio eilėms be jo muziką kuria ir profesionalai. Yra pasirodęs ne vienas muzikinis albumas, kuriame A. Antanavičius atlieka savo eiles pagal savo sukurtą muziką. Jo kūryba publikuota visuose ankstesniuose Pilaitėje Poezijos pavasariui skirtuose leidiniuose. Dailininkė-keramikė, pedagogė, psichologė, daugelio labdaringų projektų vykdytoja Vanda Sakalauskienė taip pat bardė. Ji rašo ir atlieka dainas, kurių melodijas dažnai sugroja sūnus Jonas, profesionalus muzikas, išaugęs iki populiarios vokalo grupės ,,El fuego“ atlikėjų. Tęsiame Pilaitėje gyvenančios ir kuriančios paties garbiausio amžiaus tarp šio leidinio autorių Irenos Maculevič, gimusios1923 metais Latvijoje, prie Daugpilio, dirbusios vokiečių kalbos mokytoja, eilių rusų kalba pristatymą. Kuria nuo jaunystės. Jos eiles spausdino Daugpilio miesto laikraštis. Paskutiniųjų metų I. Maciulevič eilės dažniausia religijos, amžinųjų vertybių motyvais, bet nesvetimas ir gamtos poetinis išaukštinimas. Neretai šios autorės eilės tampa giesmėmis pagal jos pačios sukurtą muziką vargonams, kurias pati atlieka dainuodama ir grodama. Irena Maciulevič virš dešimt metų vargonavo keliose katalikiškose bažnytėlėse.

   Eilėraščių vėl pateikė žurnalistas, rašytojas: keleto romanų ir apsakymų rinktinės autorius Algirdas Vaseris.

   Į leidinį taip pat įtraukti rašytojos Onetos Lunskajos poetiniai kūrinėliai.

   Pateikiame Jurgio Veršausko, studijavusio Vilniaus Gedimino technikos universitete pramoninę ir civilinę statybą, o dabar fotografo, kuriančio prozą ir eiles, posmus.

   Asta Bagdžiūnaitė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studentė, rašo, kai pajunta, jog negali nerašyti. Ji pradėjo kurti nuo paauglystės. Astos Bagdžiūnaitės kūryba šiame leidinyje skelbiama ketvirtą kartą. Josios eilių galima aptikti interneto svetainėje www. rašyk.lt.

   Tampa tradicija leidinyje skelbti Pilaitės bičiulių kūrybą. Tęsiame Antano Viliaus Raupelio, dirbančio Vilniaus kolegijos Buivydiškių žemės ūkio studijų centre, folkloro ansamblio iš kaimyninių Buivydiškių „Verdenė“, palaikančio su Pilaitės bendruomene glaudžius kultūrinio ir pilietinio bendradarbiavimo ryšius, dalyvio eiles. Kūrėjas savo eiles yra skaitęs Pilaitės Poezijos pavasarių ir Pilaitės bendruomenės renginiuose.

   Tęsiame Neringos Vaitkevičiūtės, gyvenančios Buivydiškėse, kilusios iš Kauno teisininkės, kuri pradėjo eiliuoti mokydamasi vyresnėse klasėse, kūrybos pristatymą. Jos eilės publikuotos KTU gimnazijos ir „Gyvųjų namų“ klubo Vilniuje almanachuose. Šios autorės eilės, virtę dainomis, pateko į šio klubo dainų albumą „Riedanti saulė“. Jos dažnai atliekamos šio kolektyvo susibūrimuose ir šventėse.

   Dėkojame atsiliepusiems į kvietimą pateikti savo kūrybą šiam rinkiniui, o Krikščionių mokyklos mokiniams už tokios žinios platų pagarsinimą Pilaitėje.

   Poezijos paukštė septintą kartą kviečiama nutūpti Pilaitės miške, prie svetingų Živilės ir Vytauto Dabriškų namų. Norėtųsi, kad visi Pilaitės gyventojai pajustų, kad Ji tikrai dar kartą nutūpė Pilaitėje ir savo giesmėmis skelbia džiugią Lietuvos vardo tūkstantmečio naujieną.

 

 

                          dr. Angelė Šarlauskienė, Pilaitės kronikininkė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

Vietoj epigrafo

 

 Mano vardas – LIETUVA

 

Aš ateinu nuo klonių ir miškų,

Paežerių, nuo upių, jūros kranto.

Aš – iš visur. Aš – Lietuva esu.

Ir man mieliausias tiktai šitas vardas!

Štai, šitas drobės gabalėlis vaidilutės austas,

Šalia prisiūta kunigaikštienės suknios brokato skiautė.

O štai čia, ne šiaip praplėšta, tai kalaviju prarėžta.

Gal net iki pat mano širdies buvo kirsta...

Baltieji perlai aplink kaklą,

Tarsi sustingę motinų lietuvių ašaros.

O gintarų siūlelis, tartum vilties ir gyvasties grandelė.

Žiūriu, ana va, dar kišenėlė. Joje maldaknygė,

Ar net slapta lietuviška knygelė buvo patalpinta.

O prijuoste baltoji, iškaišyta!

Joje savo sūnelį ir dukrelę supdavau nuo ryto.

Skepetaite nuo saulės ir darganos gyniausi,

Savo ilgąsias kaseles kavojau.

Kartais ir skrybėlaitę kaspinuotą valiūkiškai

Ant viršugalvio nešiojau. 

O šis nudryžęs skvernas nuo kraujo patamsėjo,

Nuo savojo, širdies, ir nuo artimųjų nulašėjo.

Plazdena mano margas rūbas, kaip vėliava

Į žūtbūtinę kovą iškelta,

Kaip ateities vilties plaštakė margasparnė nuplasnoja.

Kiekvienoj klostėje girdžiu dainelę skambant,

Ar švelnią pasaką prie snaudžiančio vaikelio,

Ar dar eilių skambių, sudėtų mylimam berneliui...

Į mano glėbį visi alei vieno sutilpti gali,

Ir liūdesy – paguodos, ir džiaugsme – atgaivos atranda.

Tai aš šį kraštą savimi išmaitinau, išpuoselėjau,

Kaip sugebėjau, – išsaugojau,

Gyvą lietuvišką žodį įdėjau.

Esu laužta, klupdyta, vėl pasikėlusi...

Net nežinau, kiek metų po pasaulį aš klajoju.

Vardu savuoju – Lietuva,

Aš visą Tūkstantmetį vadinuos.

Didi esu ir duos Dievai,

Aš būsiu amžina!

 

                                Dalia TARAILIENĖ

 

 

     MOKSLEIVIŲ ir MOKYTOJŲ

                         KŪRYBA

 

 

Jūratė BERNOTIENĖ

                    (mokytoja)

 

Kasdien yra daugiau

 

Kasdien yra daugiau

nei bėgti.

Tai – sustoti;

Pašėlusiam tempe atrasti laiko pamąstyti,

pasimelst, pabūt su artimais.

Kasdien yra daugiau

nei juoktis,

tai – šypsotis;

Nes juokas džiugina tave, o šypsena,

kas žino, kiek ilgai pakels ir drąsins kitą.

Kasdien yra daugiau

nei gauti, – duoti:

Švelnumą, šilumą, pagalbą, meilę.

Nes tik gavimo džiaugsmas trumpalaikis,

„pagal save“ ir „dėl manęs“.

KASDIEN yra daugiau.

Bet tai nelengva...

Tad gal pakaks ir tiek?

 

P.S. Dažniausiai žmogui atrodo, kad judėti yra daugiau bei svarbiau nei stovėti,

 o gauti yra džiugiau nei neturėti, o juo labiau – prarasti. Šis eilėraštis – tai bandymas

„Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu,

 tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną.“

 (Naujasis Testamentas, Jokūbo laiškas 3,2)

 

 

 

            L

              Y

                 G                         

                       Ž                     

                         A                     

                           L                                           S     

                             I                                       I      Ž

                              O                                N            E

                                   Ž                         S                    I

                                     A                  B                          D

                                       I            Y                                 Ž

                                         B     Ž                                        I

                                           O                                               A

                                                                                                    Ž

                                                                                                       O

                                                                                                           D

                                                                                                              Ž

                                                                                                                 I

                                                                                                                   A

                                                                                                                       I

 

 

                                                         L

                                                     Y

                                                  G                         

                                             Ž                    

                                         A                     

                                      L                                       S     

                                   I                                 I      Ž

                              O                         N            E

                        Ž                       S                   I

                 A                 B                         D

             I            Y                                Ž

        B     Ž                                        I

   O                                                A

                                                Ž

                                            O

                                         D

                                      Ž

                                   I

                               A

                            I

 

Tik kaip bebėgant pamatyti grožį Lietuvos, savos šeimos?

Deja, mes nepasikeičiam net tai supratę...

 

Laura BOJARSKYTĖ (11 klasė)

(miniatiūros)

 

Rausvai raudona

 

   Turbūt teisus buvo tasai Valančius – alkoholis nė vieno prie gero nepriveda. Pro duris įslenka skeletas, o tiksliau – svirduliuojanti moteriška figūra. Iki pasirodymo belikę šiek tiek daugiau nei pusvalandis. Įtampą, tvyrančią ore, užgožia pūkiniais kamuoliais virstantys cigarečių dūmai. Trumpam nusiaunu aukštakulnius ir stebiu, kaip makiažo meistrai pavėlavusios manekenės veide bando užmaskuoti praeitos nakties alkoholio ženklus.

   Rikiuojamės. Aš pasirodau antruoju numeriu, gana ironiška, jei kalbėtume apie du žmones, sėdinčius salėje ir laukiančius, kol pražingsniuosiu podiumu. Kraujo raudonumo lūpos ir juodos kaip anglis blakstienos puikiai atspindi mano vidinę būseną. Oskaras Vaildas yra pasakęs: „Itin ryškus makiažas ir nepakankamas kiekis drabužių ant kūno visuomet yra moters nevilties ženklas“. Jis tikrai labai gerai pažinojo moteris. O aš jau žengiu pirmą žingsnį. Tvirtai ir užtikrintai, grakščiomis kojomis liesdama plastikinę podiumo dangą, einu fotoaparatų blyksčių link. Visu kūnu jaučiu žvilgsnius, smingančius į mane lyg į tirpstančią ledo skulptūrą. Pozuoju ir mąstau, kad pozuoti neabejotinai reiškia meluoti ir apsimetinėti. Prisipažįstu, neapgaudinėdama savęs, kad šie veiksmažodžiai puikiai atspindi kelių pastarųjų mėnesių įvykius mano gyvenime. Plojimai po truputį tyla... Paskutinė poza, dirbtinis žvilgsnis ir aš jau už sniego baltumo užuolaidos. Staiga pribėga renginio koordinatorius ir suspaudžia savo nerangiame glėbyje. Sekundę tejaučiu cigarečių tvaiką ir girdžiu: „Pri-tren-kian-ti! Tu buvai pri-tren-kian-ti!...“ Po gausaus komplimentų lietaus nusiaunu batelius ir pakėlusi akis į veidrodį tariu sau: „Būti ištikimai ar nebūti – štai klausimas“. Tik po kelių sekundžių suprantu, jog maniškis toli gražu nėra lygiavertis legendiniam Hamleto klausimui, bet šiaip ar taip – visuotinis.

   Aną penktadienį, kai iškrito pirmasis sniegas, žiūrėjome filmą su žmogumi, kuris dabar manęs laukia raudoname feraryje. Vakaras buvo gana prasmingas. Pūkinė antklodė, Bacardi kokteilis ir iki skausmo pažįstamo scenarijaus filmas – paskutinę valandėlę, kai moteris jau skuba į lėktuvą, pasirodo nevilties apimtas vyras, čiumpa ją į glėbį, bučiuoja, grąžindamas į savo pasaulį, stebint atlaidžiai besišypsantiems oro linijų tarnautojams. Sumirga užrašas „Pabaiga“, žiūrovai su šypsena veide atsidūsta ir žino, kad ši pora gyvens ilgai ir laimingai. Deja, filmai baigiasi anksčiau nei prasideda tikrasis gyvenimas. O kas toliau? Toliau vedybos, virtuvė, vaikai, barniai, pirmasis meilužės laiškas, noras sukelti skandalą, pažadai, kad tai nebepasikartos, antrasis, jau kitos meilužės, laiškas, grasinimai išsiskirti, nepasitikėjimas, galiausiai trečiasis laiškas... Bet moteris jau ryžtasi tylėti, nes šį kartą jis gali pasakyti, kad jos nebemyli, ji laisva išeiti ir... Stop. Didelėje kaip kruizinis laivas rankinėje ieškau vibruojančio mobiliojo telefono. Dailiame ekrane puikuojasi dar dailesnis skambinančiojo vardas – Gintarytė. Taip taip, iš tiesų tai skambinantysis, o ne skambinančioji. Skambučio tikėjausi, bet nelaukiau. Ne todėl, kad nenoriu, bet dėl to, kad jau leidžiuosi laiptais žemyn. Raudonojo ferario link. Telefonas vis dar įnirtingai vibruoja ir akimirką mano galvoje dingteli mintis sustoti, pakelti ragelį ir trumpam pradingti. Bet, deja, hamletiškasis klausimas galvoje budina mano sąžinės jausmą ir aš leidžiu telefonui toliau netrukdomam vibruoti.

   Pabundu nuo vyšnių skonio kavos aromato, dvelkiančio pieno tyrumu. Lėkštėje miniatiūriniai prancūziški pyragėliai su varškės kremu. O į mane žvelgia besišypsančios akys. Ant palangės savo didingumu puikuojasi baltažiedė orchidėja, mano manymu, pirkta tik šįryt. Vienintelis žodis, kuris šiuo metu sukasi galvoje – idilė. Rytinis dušas pažadina ne tik mano kūną, bet ir mintis. Nesu ištikima net sau. Drabužinėje susirandu trumpą juodą suknelę ir aukščiausius aukštakulnius. Išeidama nerūpestingai susišukuoju plaukus, lūpas dažau besibaigiančiu raudonu lūpdažiu ir trumpam pasineriu į kvepalų debesį. Šiltas mano vyro apkabinimas parodo, kad jis nenumano, jog šią popietę praleisiu visai ne savo modelių agentūroje. Jis padeda man apsivilkti žvilgančius audinės kailinius ir išlydi pro duris, linkėdamas geros dienos. Neįtikėtina ironija. O galvoje teskamba: „Kvėpuok... Ramiai kvėpuok ir šypsokis, mažoji melage“.

   „Neištikima“ – ši Amerikos popdievaitės daina groja per nelemtą radiją mašinoje. O aš tikrų tikriausia šios dainos herojė. Sustoju, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, ir vėl galvoju, ieškau mintyse kažko dvasingo. Nesuprantu, kodėl, užuot sudeginusi visą šią istoriją drauge su juodąja suknele ir tamsiąja savo gyvenimo puse, švariai nušluostau nuo jos dulkes ir puoselėju, maitindama ją bučiniais, paliekančiais raudonus antspaudus. Kartais jaučiuosi žiauresnė net už pačią mados industriją.

   Naktį praleidžiu ne namie. Prieš užmerkdama akis spėju konstatuoti, jog moterys nepamiršta nieko: jos prisimena kiekvieną bučinį, staigmeną, kiekvieną nusivylimą. Jos palengva užglaisto tuos prisiminimus ašaromis ir vakariniu makiažu, romantiškais filmais ir prakaitu sporto salėje, bet vis dėl to nieko neužmiršta. Tai kankinančiai nuostabi savybė. O ryte pabundu tuščioje lovoje. Iš virtuvės sklinda atšalusios kavos kvapas, susimaišęs su vyriškų kvepalų dvelksmu. Savo „kruizinėje“ rankinėje susirandu imbierinį sausainį ir lėtai kramsnoju, kaip privalu manekenėms. Meluoju net sau. Nebebūti ledo skulptūra – didžiulis mano noras ir galvoje besivystančio grandiozinio plano dalis, o galbūt tik minties nuotrupa. O dėdė Laikas bėga ir neatsigręžia. Praeis keli metai ir mano rusvas veidelis nebebus tinkamas nei komercinei melagių reklamai, nei plastikiniam podiumui, alsuojančiam netikrumu. Keistas jausmas užplūsta visą kūną. Prisipažįstu sau, kad visas mano gyvenimas yra neištikimybė. Kaip suprasti? Iš šono atrodo, jog podiumas tikrai pavydėtina svajonė, bet tai nebuvo mano noras, o apskritai, jei įgyvendinčiau tėvų svajonę, šiuo metu sėdėčiau jaukiame kabinete ir, ant recepto lapelio parašiusi keletą hieroglifų, sakyčiau: „Kitas!“. Ryškios gyvenimo vizijos neturėjau. Bet vienaip ar kitaip nebuvau ištikima sau, savo principams ir įsitikinimams. Užtat melas žengia koja kojon su manimi. Rankinėje ieškau dar vieno sausainio.

   ...Užverčiu paskutinį knygos puslapį kaip tik tada, kai mane pasikviečia visažistas. Šį vakarą žaižaruojanti, akinanti, briliantinė ir visaip kitaip blizganti drabužių kolekcija pasieks aristokračių riestomis nosytėmis akis ir gerokai paplonins jų vyrų pinigines. „Vienuolika minučių“ – istorija, kurią ką tik baigiau skaityti, daugeliu aspektų panaši į maniškę. „Visą gyvenimą meilę supratau kaip savanorišką vergiją. Ir klydau: vergija nėra meilė. Kas jaučiasi laisvas, myli iš visų jėgų. O kas myli iš visų jėgų, jaučiasi laisvas“, – Paulo Coelho savaip interpretuoja meilės ir laisvės sąvokas, paversdamas jas priklausomomis viena nuo kitos, pakeldamas iki debesų. Mano gyvenimiškoje interpretacijoje laisvė reiškia neištikimybę, o meilė... Meilė ir reiškia meilę.

   Žengdama pirmąjį žingsnį podiumu svarstau, ar žmona laikoma idealia, jeigu jos vyras idealus. Gal ir taip, nesigilinsiu, bet šiaip ar taip, esu netipiškas egzempliorius. „Fruktas“, – dabar guviai tarstelėtų mano senelis. Mano psichoterapeutas sakydavo, jog vyro neištikimybė – nuotykis, o moters – nusivylimas (juk sakiau, kaip puikiai tasai Oskaras Vaildas moteris pažinojo, tiesiog permatė kiaurai) arba kerštas. Mano vyras niekada nėra manęs nuvylęs, be to, iš prigimties nesu kerštingas žmogus. Tiesiog kaip mielas, rausvas, mažutėlis paršelis iš „Mikės Pūkuotuko“ vaikausi išsprūdusį balionėlį – nesamą svajonę. Galbūt reikia patirti kažką baisaus arba kažką tokio tikro, kad pabusčiau iš savo abejingumo sapno. Absoliuti aklavietė. Žengti žingsnį į naują pasaulį, nepažįstamą pasaulį – štai ko aš bijau. Beje, bijodama neapsakomai noriu imbierinių sausainukų...

   Turbūt jau kokį tūkstantąjį kartą žengdama podiumu (šiandien visos mano mintys gerokai hiperbolizuotos) supratau, jog nėra nė menkiausios galimybės rasti salėje pažįstamą žvilgsnį, dėl to, kad esi akinamas įmantrių fotoaparatų blyksčių. Šį rytą pasibaigęs raudonasis lūpdažis ženklina naujo gyvenimo pradžią. ...Rasti kelią į Edeno sodą... Ar toks turėtų būti naujasis rausvojo paršelio tikslas?

 

                                 ***

   Ne veltui eidama gatve buvau užklupta desperatiško noro ištrūkti iš minios gniaužtų ir sprukti kuo toliau nuo artėjančio pavasario, nes ne kartą įsitikinau, jog ateidamas jis drauge su savimi atsineša ne tik vyšnių žiedais kvepiantį orą, bet ir tuščios galvos sindromą, kuomet negali galvoti apie nieką daugiau, tik apie banalius dalykus. O galbūt noras pabėgti nebuvo toks jau nekaltas, juk tai mažų mažiausiai galėjo būti pretekstas prisiminti apie tave.

   Pamenu, kaip nuo šios minties sulinko mano keliai ir kaip nepavykęs reklaminis triukas sugriuvo visi mano kruopščiai planuoti dienos darbai. Tu buvai kertinis mano gyvenimo akmuo, tad nenuostabu, kad išeidamas sukėlei tikrą Renesanso saulėlydį manyje. Padarei mano kasdienybę chaotišką ir palikai skausmu ir nusivylimu alsuojančius randus, kurių, deja, neužmaskuoja nei brangiausi lūpų dažai, nei pats tamsiausias nagų lakas. Įkvėpiau nuodėmingo pavasario oro, o atmintyje išsirikiavo stebuklingų akimirkų, praleistų su tavimi, kolekcija, kurios pabaigoje ženklas, skelbiantis apie prarastąjį rojų, apie utopiją, kuriai niekada iš tiesų nebebus lemta išsipildyti. Slėpdama paraudusias akis nuo pirmųjų saulės spindulių, mąsčiau, kad tokioms beviltiškoms mintims turėtų nebūti jokio loginio pagrindo, prabėgus tiek laiko po to, kai paskutinį kartą tave mačiau. Apgailėtina akimirka. Tu išeini net neatsigręžęs, užsiveria durys su nuo senumo girgždančiais vyriais, ir lieku aš, klausydamasi, kaip tyla tavo žingsniai ir ant stalo lieka garuoti tiršta kakava. O vėliau viskas – kaip nesibaigianti stichinė nelaimė, apsigyvenusi manyje. Vėjas, glostydamas nuo darbo suskeldėjusius mano delnus, grąžino į realybę, į tą gyvenimą, kurio, prieš sutikdama tave, troškau, puoselėjau jį, o dabar... Dabar man nebesvarbu. Tuščios galvos sindromas – tiesiausias kelias į ramias naktis ir neapsėstas mintis. Tas mintis, kurių nesi užvaldęs tu.

 

                                 ***

   Kartais man atrodo, jog gyvenimas nėra itin dosnus, o likimas nelinkęs apdovanoti visų, kurie retkarčiais suglaudžia rankas maldai. Kartais suprantu, jog tas visas plikas skepticizmas, apgaubęs kasdienybę, isterija ar vis dažnesnė priklausomybė nuo streso gali būti įveikti vienu akimirksniu. Juk pasaulyje yra daug grožio. Ir dar daugiau laimės. Laimės, kurią iš tiesų galima išmokti susikurti. Tu man parodei, kad tam netgi nereikia milžiniškų pastangų. Tik noro. Ir begalinio tikėjimo. Ir dabar jaučiu dėkingumą už kiekvieną minutę, kuomet vietoj gerovės galiu rinktis galimybes, vietoj stiprybės – sunkumus, o vietoj turtų – rankas, kurios nebijo darbo. Ir taip kuriu laimę, kuria dalinuosi su tavimi ir kurios galbūt užtektų daugeliui, kad bent vieną akimirką akys atspindėtų ne dienos problemas, o žibuoklių mėlį ar į gimtinę parskrendantį paukštį... Vis dėlto tu man nemelavai, nėra tiesos, kuri neturėtų savyje tamsos. Lygiai taip pat nėra laimės, kad ir kokią išpuoselėtą ją susikurtum, kuri neatneštų nors truputį kartėlio. Jau įsitikinau. Laimė trukdo kurti. Bet gal taip ir geriau. Juk „Carum, quad rarum“, – brangu tai, kas reta.

 

 

Aleksandras BUBNYS

(haiku)

 

Krenta karaliaus

karūna kopiant kažkur

ten, Karpatuose.

        ***

Žanui miegoti

neleidžia nuodėmingi

aistrų sūkuriai.

         ***

Žiemos vidury

ežero ledas skamba

tarsi muzika.

        ***

Nudraskė klevo

lapus – be gailesčio tas

niūrusis šiaurys.

         ***

Šešeri metai

sukako raudonskruostei

Dievo karvytei.

         ***

Ant kelmo stovi

Skarbonkė, švino šratais –

cha! – suvarpyta.

        ***

Į mane smalsiai

žvelgia juodas, medinis

katės totemas.

        ***

Ant užšalusio

Ežero čiuožinėja

Padūkę vaikai.

        ***

Verkia poetas –

dangoraižių džiunglėse

meilė išnyko. (šitas man labiausiai patinka.

        ***

Tu nepagausi

mano pilve skraidančių

drugelių niekad.

        ***

Kodėl dažaisi

savo blakstienas, juk jos

ir taip nuostabios?

        ***

Eureka! – šaukė

Einšteinas, kai suvokė

meilės didybę.

        ***

Aš atsistoju,

man atsistoja, o jums –

jau nebestovi.

        ***

Žodžiais taškosi

apsisnarglėjęs vaikas,

jaučiasi kietas.

        ***

Užsiklodami

samanomis šypsosi

maži bobausiai.

         ***

Raudonas vynas,

pelėsinis sūris, va

štai jums ir krizė.

          ***

Rūmų intrigos,

saloniniai pokalbiai

jau vemti verčia.

          ***

Indija dvelkia

nuo cinamono lazdelės,

kraštas pasaulio.

          ***

Arlekinas ir

mimas geria degtinę –

tai nedorėliai.

          ***

Balandžiai lesa

grūdus keistuolės delne,

gausiai apspitę.

        ***

Atskrido fėja

dantukų su maišeliu

pigių monetų.

         ***

Kosminis laivas

galaktikos prieangy

vejasi šviesą.

        ***

Pilna kartėlio

krūtinė senolio, jau

iškirto medžius.

        ***

Meilė ir mirtis

įkvepia kurti, tiesa –

man akivaizdi.

         ***

Indėnai rūko,

vizijos garuoja pro

skylę vigvamo.

          ***

Apšerkšnijusios

medžių viršūnės kartu

dusliai kosčioja.

  

Justė BUROKAITĖ (5 klasė)

 

Žvaigždutės

 

Mirga danguje žvaigždutės,

Ir geltonos ir mažutės.

Būna jų ir didelių,

Ir spalvotų, ir gražių!

 

Visos visos jos geltonos,

Visos visos jos raudonos,

Visos visos jos mažutės,

Nuostabios dangaus žvaigždutės!

 

Rasa GERMANAVIČIŪTĖ

 

Alchemija

 

Skambėjo mūsų mintys,

Norėjome viskuo dalintis,

Iš juodos spalvos išgauti baltą,

Akmenis paversti auksu.

Žiūrėti viens į kitą, juoktis,

Įsilipę į balą, draugiškai keiksnotis.

Nustumt svetimą nuo kalno mirčiai,

Pabėgt iš paskaitų vos atsiradus dingsčiai,

Stebėt, kaip gamtoj elgias žiogas,

Kaip katinas vartos – kaip pijokas.

Numirti viens kitą apkabinę,

Kaip dūmas išrūkti į dangišką gimtinę.

 

Iš paukštės memuarų

 

Kiekvieną rytą, tūpdama močiutės skraistėn,

Surasdavau lašelį naujo, tyro duonos skonio,

To keisto saulės spindulio pavėsy,

Raukšles išryškinusio aplink močiutės lūpas.

 

Ji man mintis savąsias skaitė,

Apie anūkus, laiškus vartė,

Dar leido man nuskrist jų aplankyti,

Savo čiulbesiu jų ilgesį išvyti.

 

Papasakot, deja, aš negalėjau jai jau nieko,

Bet ne dėl, to kad jų kieme žydėjo jau alyvos

O tik dėl to,

Kad mano laimė, liūdesio giesme iš snapo neišskristų,

Gyvybės iš senolės neatimtų.

 

Paukštė

 

Aš patupdyčiau paukštę ant mėnesienos,

Kad nutrauktų tylą begalinę,

Dovanotų giesmę tam herojui,

Kuris verkia ir visai nemiega.

Padovanotų liūdesį, nelaimes,

Bet tyrą meilės suvokimą,

Kad nuskraidintų į beribį miegą,

Suskaldytų ledus prieš žiemą...

Padovanotų bučinį jam tyrą,

Svajones nutrauktų, troškimą tobulybės,

Ir žodį „myliu“ išgiedotų,

Taip duotų mirštančiam stiprybės.

 

Angelė JONAITYTĖ (7 klasė)

 

Aš bėgau basa –

Gėlės vyto po kojom.

O rankos – ieškojo šakų.

Aš sustojau basa

Pamatyti iš tolo

Tavo laivo

Iš rūko bangų.

 

          ***

Bus vakaras vėlus.

Bus žodis pavėluotas.

Ir bus tiesa.

Tokia tiesa, pasenusi tiesa,

Kaip sensta vaiko žodis.

Bus vakaras vėlus.

Kūrensis židinys iš ilgesio

Ir virs mėlynu nuo silpstančios

Vakaro nuotaikos.

Tamsės... tamsės... tamsės...

Ir stengsis

Į naktį būti panašus,

Kad žvaigždės jo nakty

Išvis nepastebėtų..

 

           ***

Į jus žiūriu,

Gyvenimo pėdos!

Tokios lengvos...

Besvorės...

Išnykstat laike.

Mano kojos pavargo.

Judesiai sulėtėjo.

Ir žingsniai sunkėja.

Žiūriu į jus,

Gyvenimo pėdos!

Tokios lengvos atrodot

Įveiktame Būties šlaite.

O žingsniai sunkūs.

Su rūko atodūsiu

Išnyksiu ir aš,

O po manęs be atodūsio

Ir lengvos mano pėdos

Už dar neįveiktos

Būties šlaito.

 

            ***

 

Klykavo gervės aukštai virš galvos.

Pelkių ieškojo tyrom akimis.

Kelias tamsus – be lašelio šviesos.

Bėga takai eilėmis.

 

Gervės nutilo ir jų nematau.

Baltas dangus dar negreit suliepsnos.

Gervės paliko – sugrįžt nevalios!

Vykimės jas iš paskos!

 

             ***

Minkštučiais,

Purienom nuklotais takeliais

Pavasaris žengia ramus.

Takeliai pavirs

Maištingiausiais upeliais –

Prabils išgiedrėjęs dangus.

Sustingusi beržo lieknutė šakelė

Žaliais žirginėliais mojuos.

Numiręs pasaulis atgyja iš juoko –

Diena nebelaukia aušros.

 

             ***

Padegęs medžių mišką

Jau vakaras liepsnom ištiško

Ant pienių lauko,

Ir niekas negesina miško...

Ir pleška mano mintys

Su samanom pūkinėm.

Anglėja sakiniai

Kaip bruknių šiltos kekės.

O miškas dega ir degina mane.

Žvėries išmintoj brydėj

Žiupsnelį pelenų –

Pilkų užgniaužtų žodžių –

Surado rytas,

Atgalios parklydęs.

 

            ***

 

Pasakykit, žmonės!

Kas gi atsitiko?

Rytą atsikėlus, -

Sielos nebeliko.

Liko ji miegoti?

Ar slapčia išėjo?

Kur dangum pakloti

Žemę pusto vėjai?

 

            ***

 

Skęsta laivas, –

Skylės neužlopomos.

Miršta žmogus,

Gyvybės kamuoliui,

Pribėgus galą.

Aš žmogus!

Noriu būti didelis.

Bet ŽEMĖ

Priima visokius.

           ***

Sninga liūdesiu,

Lyja skausmu.

Skausmo lašas

Greit širdį paliečia.

Aš pasilenkiu –

Gaivą renku,

Lapai tylumą

Gūdžią nušviečia.

Ir skubu aš surinkti lapus.

Prikabinti tvirtai

Prie šakelių.

O ruduo Rytuose,

Kai nubus.

Laiko pergalę

Žemė ant kelių.

 

          ***

Tėvyne!

Myliu Tave,

Kaip išdžiūvusi upė.

Myliu Tave!

Tyrą vandenį

Ir Prometėjo ugnį.

Myliu Tave!

Nei nuo pradžios.

Nei nuo galo.

Nuo paties vidurio.

Jei galima

Ir taip mylėti?

 

Mykolė KASPERAVIČIŪTĖ (11 klasė)

 

Akmeniniai sostai

 

Už akmens

Prie medinio didelio stalo

Aš matau

Susėda karaliai.

 

Bučinių

Ir nuglostytų pėdų

Kiek jų daug

Giesmes mano gieda.

 

Vakare

Kai mėnuliui nusilenks jie

Iškeliaus

Alyvų spalvos vėjais.

 

Už akmens

Prie medinio didelio stalo

Aš matau

Tuščios taurės karalių.

    (Merkinė, Jonionių akmenys, 2008 09 22)

 

Apie karališkas kamanas

 

ateini seniai numiręs,

su galva, aptraukta rūku,

su puokšte baltų alyvų

ir pilnom akim degtukų

 

ateini ir vis juokiesi,

kamanas dar užsidedi,

Kažkas bėga, tu Kažką vejiesi,

uždusęs pulsą tikrini

ir taip kasnakt.

kiekvieną naktį ateini,

kiekvieną naktį kamanom kvepia –

kamanom

kanapėm

kamanom

 

ir tyli sienų mūrai,

tarytum dykumoj,

kai nieko nebeturi,

kai niekas nebeloja

 

kai kvepia juodas šienas

ir dvokia tos alyvos,

kai tu seniai numiręs,

tačiau šauki, kad gyvas

kai tu nemoki vogti,

bet balsą atimi, klyksmą,

kai veidą atakuoja

didžiulės tavo viksvos

užsimerki,

bet vėl įšoka

ir sukasi ratu,

spiralėm,

kai ausin prigludęs šniokšti:

ir aš,

ir tu.

abu mes

skausmo karaliai.

 

Apie tavo testamentą

 

girdėjau jau tavo maldas

testamentą skaitytą girdėjau

palieki man denį, koką, bures

tik kam tos burės, jei lieku be vėjo

 

 

 

Baladė apie tolį

I.

Delnais paglostysiu plaukus,

Ir lūpom bučiuosiu varines akis,

Kodėl manęs nepalaukei,

Žadėjau sugrįžt naktimis.

 

Pro kalnus regėk mano žvilgsnį

Ir upėse veidą matyk,

Kas kartą vos žengdamas žingsnį,

Tu mano žodžius prisimink:

,,Aš myliu tave ir džiaugiuosi,

Kad man visagalis esi,

Davei sparnų pradžiamokslį,

Rytais mano skrydžius stebi“.

 

Aš alfa ir beta kentėsiu,

Kol per audrą griaudėsi tu,

Nuoga ant šakų išbudėsiu,

Pakolei nužengsi dangum.

 

Tau žolė prilipus prie lūpų,

Ji bučiuoja, kas buvo mano anksčiau,

Nejau pamiršai kaip rugpjūtį,

Dėl tavęs šermukšniu snigau?

 

Jei gali, medžiu pasivirtęs

Dar truputį šešėlį užmesk,

Į šakas tavas įsikibus,

Aš pabūsiu, kol žemė prikels.

 

Ir tylėsiu, kaip moku tylėti,

Per sapnus, per tavo stygas,

Aš matysiu, kaip švelniai iš lėto,

Tu skaitysi mano maldas.

 

Delnais paglostysiu plaukus

Ir lūpom bučiuosiu varines akis,

Kodėl manęs nepalaukei,

Žadėjau sugrįžt naktimis.

 

 

II.

Delnais paglostei man plaukus

Ir lūpom bučiuoji varines akis,

Tavęs, mylima, neapleidau,

Apleido auksinė naktis.

Dar kartą pabūki iš naujo,

Legendom tave apipinsiu,

Mažytė esi šiam pasauly,

Bet jei tik gali – nepaliki.

 

Dėl tavęs istoriją tryniau

Ir krauju tavo kūną tapiau,

Vos pažvelgęs vandens mėlynėn,

Vėlei veidą šermukšnio matau.

 

Su kardu tave aš apginsiu

Nuo herojų tavų sukurtų

Ir prie priešo nukauto palinkęs,

Reikalausiu palikti laisvus.

 

Iš saulės atnešiu tau kryžių

Ir stogą padengsiu rytais,

Išėjęs dar kartą sugrįšiu,

Kad žiemą pražystum žiedais.

 

Aš kalnus supilsiu akytus,

Ten smilgas pasėsiu su delnu,

Rudom marmurinėmis plytom

Statysiu pilis tau ant kalno.

 

Per stygas bėgiosiu, per vėją,

Tavęs, mylima, nerandu,

Sulaukęs vėlyvo rugsėjo,

Numirsiu be tavo delnų.

 

Delnais paglostei man plaukus

Ir lūpom bučiuoji varines akis,

Tavęs, mylima, neapleidau,

Apleido auksinė naktis.

 

Kasmet lyja ir noksta

 

čia nuolatos lyja.

sminga į žemę šimtai vandenų,

kol nelieka nė vieno sauso lopinėlio,

kol pirmo krikšto vanduo susimaišo

su paskutiniuoju patepimu,

lyja ant gatvių, lyja ant delnų,

ant tūkstančio žaibo sudegintų medžių lyja.

kartais čia atsiveria smegduobės.

tuomet pranyksta viskas, kas statyta,

kurta, kūrenta pavirsta malkom,

todėl čia kas rytą girdisi dejonės

ir maldos.

nes kieme vaikų neberanda.

tik akacija po mano langu

stovi ir glaudžia lietaus bijančius,

vaikų netekusius

ar krikšto vandeny prigėrusius.

nes už viršūnės jos kliūva debesys,

nes ant šakų sekmadieniais kariamasi.

  

Mylėsiu sodais

 

Alyva tavo parke žydėsiu,

Ant tako smėlėto mesiu šešėlį,

Tau praeinant tyliai šnarensiu,

Kad pažvelgtumei į mano mėlį.

Dobilu tavo pievoje augsiu,

Pro pušis tekančią saulę mylėsim,

Keturiais lapais kedensiuos,

Kad nuskynęs laimę turėtum.

Serbento krūmu tavo sode sirpsiu,

Pirma vaisius subrandinsiu atšilus,

Kad nurinktum ir lūpose ištirpčiau

Ir apakčiau burnoje nurimus.

 

                 ***

Pakeliu rankas į tavo būstą

savo girią sodinu

du šimtai sėklų prie palangių

ir dvidešimt ant langų.

 

mano girios aukštos

perkūnija vis talžo per naktį

per šakas, per kamienus

slenka, krenta mano girios

lyg pašovus paukštį,

lyg sužeidus vyrą,

kol lieki galiausiai vienas.

 

o kai paklysiu,

ar ateisi, sakyk, ar ieškosi

pliką galvą į varnėnų lizdą kišiu.

pakeliu rankas į tavo būstą

savo girią sodinu

du šimtai sėklų prie palangių

ir dvidešimt ant langų.

 

Pavargau, mano meile, pavargau

 

Pavargau, mano meile, pavargau,

jau tikriausiai mirsiu,

ir nors šimtąjį kartą tau taip sakau,

tikrai tikrai, mieloji,   

                                    viskas.

 

Jau viskas: ir tavo drabužiai,

suknelės, plaukai,

tavo krūtinė ir akys bukos

man teprimena kaip seniai seniai

prašei parodyt, kaip moku gultis.

 

O kai parodžiau (tu gabi mokinė),

maniau, kad taip ir numirsim,

tai ko dabar sakai, kad pavargai,

kad kankinies,

ko plaukų neglostai savo pirštais?

 

Pavargau, mano meile, pavargau,

jau tikriausiai mirsiu,

ir nors šimtąjį kartą tau taip sakau,

tikrai tikrai, mieloji, viskas.

 

Su virve

 

Kažkoks keistas ir svetimas miestas

Aš matau pro langą pakabintas

Ir ilgiausią pirštą ištiesus

Pajunti stiklu - marmurinis.

Štai tu stovi priešais nuteistas,

Pats sau nuogas, virve prisirišęs,

Tau ant stalo atšalo jau maistas,

Nebijok, aš irgi pamišus,

tau padėsiu kibirą, sėskis,

Paguldysiu ant kartoninio stalo,

Kol gali, kol noriu, ilsėkis,

Paskiau krisim abu iki galo.

Kažkoks keistas ir svetimas miestas

Man išnyko su tavo bausme

Ir medinę kaladę palietus,

Mes abu pakarti virve ta pačia.

 

Tu būsi vienas belikęs

Tu būsi vienas belikęs,

Iš pat porytojaus dar gyvas,

Sužvarbęs, sulysęs, nuplikęs,

Bet laimė sutikti tau rytą.

Tu būsi vienas belikęs,

Atplaukęs Jamunos upe,

Prieš krioklį bejėgis paliktas.

Tu būsi vienas belikęs,

Nė kąsnio burnoj neturėjęs.

Ir lūpas arčiau dar prikišus,

,,Tu šventas esi“, - sušnibždėsiu

 

Emilija KALIS (7 klasė)

 

Lietuva

 

Lietuva maža, bet vieninga;

Kartais ji ir sumaištinga.

Bando ją visaip malšinti

Bet atsiranda, kam ją ginti.

 

Jeigu Lietuvą bandys vėl pulti,

Pasiryžę mes ir atsigulti.

Tad niekas jos neišsklaidys,

Nei pūgos, vėtros, nei karių būrys.

 

Kristina MARKAUSKAITĖ (5 klasė)

 

Lietuva

Lietuva – mūsų gimtinė.

Lietuva – mūsų namai.

Mes gyvensim joje

Ir kovosim už ją,

Kad išliktų laisva

Mūs brangi Lietuva!

Lietuva – Nemuno vingis.

Lietuva – žalieji miškai.

Lietuva – Neringos juosta.

Gintaro lašelis delne.

 

Kornelija MARKEVIČIŪTĖ (5 klasė)      

 

Lietuva

Lietuva – tai mano gimtinė, tai mano namai,

Čia aš svajoju, mokausi mylėt ir augu,

Vaikystės juk tik čia mano takai.

 

Lietuva – tai žaliuojantis kraštas: girios, miškai ir laukai.

Matau paukščius pavasarį grįžtant į gimtąjį lizdą,

Girdžiu vyturio giesmę padangėj kaip skamba gražiai.

 

Lietuva – tai mano tėvynė, tai mano namai.

Čia aš gimiau, čia gyvenu, čia augu,

Čia – Lietuvoj – prasideda mano keliai.

 

Abigailė NENARTAVIČIŪTĖ (7 klasė)

 

Lietuva lyg erelis

 

Lietuva – lyg narvely

Uždarytas erelis.

Negali nei skristi į tolį,

Nei laisvai judėti.

 

Šis paukštelis privalo būti laisvas,

Turi daug skraidyti.

Jei greit neišsilaisvins,

Taps amžinai nemokantis sklandyti.

 

Ir štai išaušo naujas rytas,

Atėjo laisvės, išsivadavimo diena,

Kai narvas buvo į šipulius sudaužytas,

Erelis išskrido į laisvą pasaulį.

 

Debora NENARTAVIČIŪTĖ (5 kasė)

 

Lietuva!

 

Lietuva! Lietuva!

Tu man brangi.

Lietuva! Lietuva!

Tu man graži.

 

Graži –

Plačiais miškais.

Puiki –

Auksiniais laukais.

 

Žali kalnai čia

Kauburėliais stūkso,

Lygūs laukai

Margais žolynais pūpso.

 

Lietuva, esi viena!

Išliksi visad mano širdyje.

Vargų, kančių išvarginta buvai,

Dabar, tikiu, laisva tu amžinai.

 

 

Danielė PUIDOKAITĖ (5 klasė)

 

Lietuvėle, man brangi

 

Lietuva – tai mūsų džiaugsmas,

Lietuva – maža šalis,

Bet kokia jinai didinga labai,

Jos turtinga praeitis.

 

Josios upės ir kalnai

Įstabiausi ežerai,

Džiugins sielas mūs.

Žadins meilę amžinai.

 

Lietuvėle, man brangi

Tu šalis labai graži!

Ir nėra kitų tokių,

Taip be galo mylimų.

 

Augustina RAČKOVSKYTĖ (4 klasė)

 

Angelai-tėveliai

 

Naktį sklando baltas ūkas;

Kas gi tai galėtų būti?

Gal tai pienės siųstas pūkas?

Gal – dangaus užpūstas rūkas?

 

Tik dabar aš supratau –

Tai juk Angelas dangaus;

Angelais užsimaskavę –

Meilės kupini Tėveliai.

   

Gabrielė RAČKOVSKYTĖ (5 klasė)

 

Katytė, vardu Pukytė

 

Katytė, vardu Pukytė –

Mūsų linksma mergytė.

Ji mėgsta lakti pieną

Ir žaisti visą dieną.

 

Naktim prie kojų susisukęs

Užmiega pūkų kamuoliukas...

Ryte jis gaudo mano kojas...

Daug džiaugsmo Pukė dovanoja.

 

Princesė

 

Princesė auga rūmuos

Ir nieko jai netrūksta.

Net šunį ir katytę

Ji mato iš pat ryto.

 

Princesė turi viską...

Tu tapti ja gali.

Tai paprasta ir linksma

Svajonę jei turi.

 

Giedrė VĖŽYTĖ (mokytoja)

 

Klajokliai debesys

 

Atsiveria man prieš akis

Beribiai dangaus mėliai

Ir saulės spindulių,

Tarsi šviesos strėlių,

Klajokliai debesys žeisti.

Žeisti,

Bet per padangę plačią skrieja

Savuos delnuos,

Malonės atgaiva

Nuo alinančių karščių nešini.

 

Žiūrėk –

Ir virs, kuris,

Tuoj iš dangaus aukštybių!

Suvilgys žemės veidą tyru lietumi.

Tekės upokšniais, veršis trykštančiais šaltiniais,

Glėbin didžiųjų vandenynų

Skubės su ilgesinga viltimi...

 

Su viltimi, jog vėl atlikę savo pašaukimą nesibaigiantį,

Skubėtų į gimtinę mėlyno dangaus,

Ten kur vis broliai debesys

Kedena savo purų rūbą,

Ten, kol likimas nepašauks

Kelionei naujai

Nusileisti iš žydrų platybių,

Iš aukščio kerinčiai svaigaus.

 

 

Tik prisiliesk

 

Tyla...

Ir begalinis nenumaldomas laukimas,

To dvelksmo dangiško gaivaus

Ir Tavo, Dieve, rankos

Taip meistriškai įgudusios prisilietimo

Prie mano sielos instrumento – lyros.

 Tegul didingai requiem

Suskambusi giesmė,

Rasos gaiva,

Suaižėjusią dykumą širdies,

Pavers paguodos sodu,

Rojaus vieta,

Kur su Tavim sabatą švęst galėsiu

Šventumo gražumu Tavu gėrėsiuos.

O, Viešpatie Kūrėjau,

Tik prisiliesk prie mano sielos lyros.

 Tik prisiliesk!..

Ir vėl skambės melodija tyra.

 

Tavam sode

 

Iš rūpesčių nakties,

Iš rūškano pasaulio srauto,

Žengiu į Tavo tyrą šviesą.

Kur ramuma alsuoja slėniai,

Kvepiantys gaivia vėsa,

Kur Tavo meilė džiaugsmą,

Kaip aliejų ant galvos išlieja,

Kur vėl širdis, naujus sparnus įgijusi,

Virš aukščių kerinčių nuskrieja,

Kur mūsų širdys susilieja...

 Gyvybe dvelkiančiam sode

Alsuoju, Jėzau, Tavo meile amžina.

                SUAUGUSIŲ KŪRYBA

 

Albertas ANTANAVIČIUS

 

Iš ciklo „Pilaitės miško paukščiai“

Volungė

 

Jeigu tu negrįši,

volunge, gimtinėn,

kas gegužio naktį

man lig ryto gies?

 

kas virš upės sparną

tarp dviejų likimų –

tarsi tikrą tiltą –

be tavęs išties?

 

kas man skruostą glostys,

jei ne tavo plunksna,

krintanti į žemę

lyg rudens žvaigždė?

 

kas, jeigu ne tavo

geras šiltas žvilgsnis

man rymot ant lauko

juodalksniu padės?

 

Jei aš nerymosiu,

kas tavęs klausysis

gęstant saulės žvakei

už tamsių kalnų?

 

kas šnabždės per naktį

tau garsiau už žolę,

kad, kai tu negiedi,

aš – negyvenu?

 

O jei šiam pasauly

šitaip surėdyta –

ir mes – seniai, –  kai dviese –

jau ne tik paukštis su medžiu,

 

tenedrąsko vėjai

mūsų laimės lizdo,

tenedrįsta skirti

mylinčių širdžių - - -

                         

 

Varnėnas

 

(Romui Zdanevičiui)

 

Paskutinis sodybos varnėnas

Pačiauškės prie namų ir išskris

Kaip žmogus – dar stiprus, bet jau vienas –

Pro tik tam ir pravertas duris.

 

Sudejuos aklas skausmas nuo lovos...

Liūdna mums, nors aplink – tik savi;

Liūdna – lyg chrizantemą nupjovus,

O dažnai – ar dažniausiai – net dvi.

 

Paskutiniam sodybos varnėnui –

Tarsi maldai bekylant aukščiau –

Tik lovatiesėm išmuštos sienos

Bus gražesnės, nei buvo anksčiau...

 

Rudeniop skrendant paukščiui ir vyrui

Į skirtingas, bet aiškias šalis,

Kaimas plauks į eglišakių tylą –

Pro tik tam ir pravertas duris.

 

Reik užeit: vyras vienas o vienas,

Nors toks pilnas žmonių kambarys;

Reik pabūt – paskutinis varnėnas

Jau rytoj iš sodybos išskris...

 

Paskutiniam sodybos varnėnui –

Tarsi maldai bekylant aukščiau –

Tik lovatiesėm išmuštos sienos

Bus gražesnės, nei buvo anksčiau - - -

 - - -

 

Gal kada – saulei gimstant ir tekant

Pro atvertas dangaus langines, –

Grįš varnėnas ir vėl tarsi vakar

Man padės skint sodyboj vyšnias...

  

Pelėdos akys

 

Mano akys – tai gyvos mintys –

Šoka, striksi lyg pievų žiogai;

Akyse man linksmai atsispindi

Du pūkų kamuoliukai – vaikai.

 

Linksma, kad jie sveiki ir gražūs –

Visuomet ir visur su manim;

Linksma, kad į mane panašūs –

Didelėm kaip lėkštės akim.

 

Pelėdos akys – sutvertos mylėti,

Trumpam išlydėti ir šimtmetį laukt.

Pelėdos akys – nemoka kalbėti, 

Bet pasakyti išgali daug.

 

Mano akys – geltonos kaip vaškas, 

Gilios, klampios – it eglės sakai;

Mano akys – tai taškas ir taškas –

Du liūdni, bet protingi taškai.   

 

Liūdna, kai koks žmogus ar jo žodis

Žeidžia mano pelėdžiukus, –

Nors... geriau jie patys dažniau šypsotųsi –

Prižiūrėdami savo vaikus.

 

Pelėdos akys – sutvertos mylėti, 

Trumpam išlydėti ir šimtmetį laukt.

Pelėdos akys – nemoka kalbėti,

Bet pasako daug.

   

Kielė

 

(Paukščių tango)

 

Pasistiebus šiek tiek virš lango

Ir žemiau debesies ugnių –

Šoka kiemo kielė švelnų tango

Su didžiuoju girios geniu.

 

Apkabink, tu mane apkabink –

Mes ant lietvamzdžio šokam abu;

Šokam mudu pavasario link –

Virš namų ir žmonių galvų...

 

... o aukščiau – tarsi šviežias takas –

Debesis ir dangus gilės;

Genio margas aksomo frakas

Kaip žvaigždynas plevens virš kielės.

 

Apkabink, tu mane apkabink,

Margafraki didysis geny,

Iš visų tu mane pasirink, –

Kol dar esam laisvi ir jauni...

 

... o žemai – regis, tik minutėlei,

Žemė ims ir nušvis kaip ugnis!

Nesigąsdinkit – tai savo kielei

Dovanų neša žvaigždę genys.

 

Apkabink, tu mane apkabink, – 

O po to – tegu būna, kas bus - - -

Šokant mudviem pavasario link,

Mums – be mūsų  – tik jis ir svarbus - - -

 - - -

Apkabink, tu mane apkabink, –

Aš kaip nuotaka tavo glėby - - - 

Šokant mudviem pavasario link

Dar ir dar tu mane apkabink - - -         

        

Asta BAGDŽIŪNAITĖ

 

Mano broli, mes vis dar be nieko

 

pasirišk rausvo šilko kaklaraištį

kur pasiuvom iš motinos kaspino

kur surišom iš tėvo virvagalio

pasirišk jį ant pagalio

„pasirišk rausvo šilko kaklaraištį“ – šaukiu. Tu gali būti pasipuošęs – su kaklaraiščiu, stilingas ir drąsus – su rausvu kaklaraiščiu, vertingas, nes nestokojantis, – su šilko kaklaraiščiu. Būk toks, koks visad norėjai būti. Toks, kaip kiti, kuriuos matei, kuriais grožėjaisi ir kurių gyvenimo pasieniais slankiojai, ginkluotas žiūronais ir kantrybe. Kad tik nepamestum jų iš akių. Jie tau atrodė turį pagrindo laimei. Aš sakiau, kad laimei nereikia pagrindo. Tu sakei, kad jie tikresni už tave patį.

 

Dar ir kitkuo neįprastas tavo kaklaraištis – jį surišom iš tėvo virvagalio. To paties, kurį motina užkišo giliai spinton. Kartu su kryžium, kabojusiu galvūgaly. Dabar ji niekad nesimeldžia. Sako „mama, aš būsiu ateistė, aš pati susikursiu savo tikėjimą“. O verkia tik kai neparnešam saldainių ir žaislų. Karštom ašarom ir raičiodamasi ant kilimo.

 

Tėvą jinai ir rado. Žiūrėjo tyli. Būtent iš tos jos tylos supratom. Mūsų namai gi visad būdavo pilni irzlaus klegesio, burnojimo, rankų, alkstančių švelnumo. Tėvas buvo pasiėmęs taburetę ir pasirinkęs netinkamą vietą. Kad visad sėsdami ant taburetės arba eidami per virtuvę prisimintumėm. Perkėlėm į virtuvę vištidę. Motina liepė. Tėvas visad kaltino ją nuspėjamumu, buvimu atversta knyga, kurios dėl to atverstumo ir nekyla noras skaityti. Dabar ji pasakė „neleisim išsipildyti jo žinojimui, kad bus nuolat prisimenamas“. Patys susispaudėm į kambarius. Mūsų sumažėjus, sienos tarsi pasislinko vienos nuo kitų, erdvės išsiplėtė.

 

Mes turim tokią praeitį, nuo kurios pasirišęs kaklaraištį nedingsi. Neišsilaisvinsi iš savo gyvenimo. Pasirišk kaklaraištį ant pagalio. Kaip kabindavo ryšelius su maistu prieš užsimesdami ant peties ir palikdami namus. Ten jis tinka labiau. Mes vis tiek nebūsim tokie kaip tie, į kuriuos žiūrim.

 

išsirenk į kelionę per žvyrą

žirgo žabtai žiežirbom žyra

susiverk savo daiktus ant smilgos

išsirenk tos rankovės per ilgos

 

Tu turi išeiti. Neatsisukdamas žingsniuoti žvyrkeliu. Palikti kaimą toli. Grįžti po daugelio metų – nuplikęs, pasimetęs tarp savo raukšlių. Paimk arklį, nepalik jo čia sutrūnyti, žiūrėk, seklios jo jėgos spurda sutelktos. Tu juk irgi nori ne užgesti, o žirti žiežirbom. Neimk daug daiktų. Tu ir neturi jų daug, bet imk dar mažiau. Per daug mūsų, kokie buvom anksčiau, yra į juos įsiėdę. Išsirenk į kelią. Išsirenk, išsimaudyk, kvepėk. Ir eik drąsiai. Tarsi nebūtų nieko, ką gaila palikti. Ir nieko, kas galėtų tave susigrąžinti. Bent jau mirusį – šūviu į nugarą.

 

susitraukėm jau mes iki pustaškio

susiraitėm išdžiūvom vos pajudam

ir už žingsnio Jamaika ir Kupiškis

o atrodo toliau už gyvenimą

 

Tu negali čia likti. Mes per maži. Visos rankovės per ilgos. Galim būt sumindyti. Bet negali ir išeiti. Žmonės kalba, kad visi atstumai mums tapo vienodi. Tiesa. Visi – neįveikiami.

 

mūsų dievas išaugo iš grūdo

iš ausy susibėgusios sieros

greit į širdis jis mums nusigrūdo

bet sušalęs tenai neištvėrė

 

Prisimeni, kalbėjom apie dievus. Nusipiešėm tuziną gyvulių ir žmonių mišrūnų. Sukarpėm, sudėjom kitokius. Pergrupavom galvas ir galūnes. Užrašėm naujus vardus. Mūsų dievai keitėsi, sendavo, kursdavo. Nors išaugo visi iš to paties grūdo, užvaldžiusio mūsų ausis, – mamos sakymo „sudėkit rankas, nugaros tiesiai, dievas iš debesio žiūri“. Dievas mums atrodė pridžiūvęs prie to debesies, įkalinęs mus gerume tuo nuolatiniu savo žiūrėjimu. Todėl įpratom ieškoti vietų, kur būtumėm nematomi. Aludžių, skendinčių dūmuose. Į grindis įremtų žvilgsnių. Žmonių, geriančių barų tamsą ir iškabų neoną. Žmonių, išklausančių ir iškart išspjaunančių svetimą neviltį. Vasarų, plūduriuojančių miglose. Nenuostabu, kad mūsų dievui tapo šalta ir nejauku – mūsų širdys nebuvo kūrenamos. Buvo nebegražu į mus žiūrėti. Jis vis susipakuodavo daiktus ir išeidavo. Mes vis susirasdavom baltų miltukų ir prisikviesdavom jį atgal. Tad kartą jis išėjo taip tyliai, kad mes nepastebėjom. Jokių daiktų neėmė. Tada mes buvom vis dar truputį panašūs į jį – irgi be nieko.

 

mano broli mes vis dar be nieko

pamiršti uždrausti surūšiuoti

kaip lėlė tu po tankais man lieki

man per silpna galėt jais važiuoti

 

Tu negali likti. Mes tokie pat kaip pradžioj – be nieko. Ir dar – per silpni viską kurti iš naujo. Mama norėjo mūsų abiejų vienodai. Ir laukė vienodai – nė kiek. Todėl buvom uždrausti. Tėvo buvom pamiršti, nes per mažai panašūs į jį. Visada girdėjom abejonę, kai kreipdavosi „sūnau“. Nuo pat pirmojo klyksmo tapom surūšiuoti: aš norėjau riedlenčių, motociklų ir skristi, tu – bent vaikščioti.

Taigi tu negali ir išeiti. Man reikėtų pabaigt mus abu. O tu per silpnas, kad priešintumeisi. Per silpnas turėti norą priešintis. Bet negaliu tavęs nudaigoti. Mano broli, geriau būtų, jei būtum ne šalia, o many – mano antroji, slepiama, pavargusi pusė. Tada niekaip negalėčiau tau pakenkti. Nes turėtum ne tik savo ligą, bet ir mano sveikumą. Dabar žinau, kad jau lauki pabaigos su tuščia sale ir be aplodismentų, o nebe antro veiksmo, kuris dar suteiktų galimybę padaryti taip, kad norėtum pakartoti. Mes niekaip nesunaikinsim savęs – tu nepajėgsi, aš neišdrįsiu. Nes neištverčiau jokio buvimo be tavęs – net tų sekundžių, kol suvaldyčiau rankų drebulį prieš tęsiant ir pakelčiau akis į debesis pasakyti „dabar jau žiūrėk“.

 

 

Liftas buvo šlykštus

 

Liftas buvo šlykštus. Bet supratau tai tik praėjus nemažam laiko tarpui, kai po kaklu nebežvilgėjo ašmenys. Šnopavimas į ausį nesiliovė – jis tykodavo manęs panyrant į miegą, apsupdavo, užgoždavo mano pačios širdį ir kvėpavimą. Rytais nebeatsiminiau, į kurią ausį jis iš tikrųjų šnopavo tada, kai nespėjau apžiūrėti pirmo gyvenime lifto. Bet to lifto nemėgau.

 

Paspaudi mygtuką ir lauki. Iškylant ankstesniems laukimams. Šilto viralo ir duonos. Kvepiančio bučinio mamos, besigražinančios prieš šeštadienio veidrodį. Ji vis dar naudodavosi liže ir močiutės prijuoste, tarsi nepajėgdama priimti savo amžiaus.

 

Lifte buvo kasrytinio šuns šlapimo ir visada vakarykštis laikraštis jam sugerti. Taip mes viena diena atsilikdavom nuo gyvenimo. Tarsi mūsų pasaulis būtų po vandeniu, o naujienos skęstų lėtai. Taip ir nesužinojau, ar šuo buvo senas ir ligotas, ar jaunas ir nelaikantis. Bet kokiu atveju basam įlipti nebūtų taip malonu, kaip būdavo piemenėliams į karvašūdį. Ant sienos išraižytas intymus pasiūlymas ir telefono numeris. Bevardės merginos draugai, įamžinę savo nevykusias ir turbūt neįvykusias pergales. Mažai kas naudojosi liftu.

 

Nutariau, kad nelyginėmis mėnesio dienomis nesinaudosiu. Bet kartais norėdavau pamiršti – juk vis tik šešioliktas aukštas. Tad įlipdavau, stipriai užsimerkdavau, užsimerkdavau dar stipriau ir nekvėpuodama skaičiuodavau iki skrydžio. Mažas stačiakampis gretasienis išsitempdavo iki begalybės, iki palmėmis užsėtų lietuviškų arimų, iki trumpučiais havajietiškais sijonais vilkinčių juodukių gimtųjų kraštų, iki piramidėmis aptaškyto Egipto. Iki krestelėjimo ir sustojimo. Šešioliktas.

 

Liftas buvo šlykštus. Ir liko. Net tada, kai įbetonavo naująjį ir juo ėmė naudotis visi. Važiuodavom po šešis, o kiti jau laukdavo. Važiuodavom ilgai ir aptarimui nebeužtekdavo permirkusių bulvaro žinių. Tyla slėgė. Raižinys ant sienos bluko nuo žvilgsnių. Durų atsidarymas išvaduodavo.

Iki kito karto.

 

 

Gydymas dykuma,

arba Nebemokame kentėti

 

Pasiimčiau tave į dykumas

nusivesčiau kur lūpos sukepa

vandenynų plačių ribėjimą

tau parodyčiau kaip palūkanas

 

pasiimčiau tave į dykumas

bet likai naktyje išsaugota

paromis mes prie lovos rymome

tu saldžiom iš puodynės saujomis

 

plis rūkai iš palomių kylantys

ketursienėj tyloj gailaujame

ir tuščiai jau gyvačių išmintys

kur pririnkom raiste giliajame

 

gydė siūlė smiltis nepaliestas

jūrų šėlsmo stumtas link ryto

maišė tamsų bežvaigždį nuovirą

bet ir tas tavo nuomarin krito

 

dukra mes nebemokam tikėti

tu kaip mėnesio pilnatys dyli

o mums saulė akis išėdė

atšvaitai į oazes skyla

 

apgraibom nesulauksim vakaro

alkis mums jau apaugo gerkles

pūsim karštį taip ugnį pakuriam

dukra mes jau užsnūsim kelkis

  

Karolina BIEKŠAITĖ

 

Aš pasiilgau taip Tėvynės,

Tėvelio ir brangios mamos,

Mielų sesučių, – brolio

Ir balto beržo kvepiančios šakos.

 

Kur supynės.., supynės... balto beržo žaliuos.

Kvepiančios beržo kasų supynės,

Kur, kur jūs?!

Liko tik miražas gražus...

 

                    ***

O tu motinėle, motina sena,

Neliūdėk prie grotų –

Ašarų gana.

Gal praeis pro šalį

Daug dienelių, daug,

Bet ašai sugrįšiu, –

Tu tikėk ir lauk!

                   ***

Lietuva, tu visada mano širdyje esi gyva.

Pavasariais, žiemoj beviltėj

Ir artimiausia ir sava,

Vis nešanti man gėrį, grožį, viltį.

 

Viltis tu mano ir garbė.

Idėja, laimės žvakė.

Skaisčiausioji, gražiausioji,

Be jokios nuodėmės,

Tėvynė mano Žydraakė!

                      ***

Tie pilki grumsteliai tėviškė arimuos.

Tie žiedeliai baltieji soduose gegužio.

Šitie drobių raštai pievose ištiesti.

Šitie taikūs žmonės, šitos širdys geros:

Tai Tėvynė mano –

Mano Lietuva!

 

Tie laukų usnynai ir iškirsti sodai.

Tie langų kiaurymėm žvelgiantys namai.

Ir šiurpus urzgimas svetimų mašinų.

Svetimųjų riksmas, pančiuose daina.

Ar tai tu, Tėvyne, –

Mano Lietuva?

  

Pilaitė

 

Tu esi mano Pilaitė –

Pasaka, daina.

Tavimi didžiuojuosi aš

Ir tu man sava.

 

Nors upių nėr tavyje plačių,

Nei kalnų aukštų...

Tad, kodėl už ką, Pilaite,

Taip tave myliu?!

 

Čia gimiau, čia užaugau.

Čia šiandien esu.

Čia kiekvienas medis kalba

Man žmogaus balsu.

 

Daug pasaulyje yra kraštų,

Nuostabių šalių,

Bet visų mieliausias man kampelis,

Tai, Pilaite, – Tu.

 

Tad mylėk, žmogau, Pilaitę

Širdimi visa.

Kai Jai skaisčiai šviečia saulė,

Ar gili tamsa?

Mylėk visada!

  

Prisiminus Uralą

  

Kai vasaros kaitra ateina,

Ar ruduo auksinis,

Mintimis aš klaidžioju krašte,

Savam, gimtam – Tėvynėj.

 

O nesuprantama buvau,

Kai mano buities lyrą skaitei,

Nesupratai ir Tu

Mano minties rašytos.

 

Sakiau, kad posmai jau kiti.

Idėjos, raiškios, drąsios.

Buvai nustebęs, jog kryptis

Kitokia eilių mano.

 

Gi ne mylimoj Dzūkijoje rašiau!

Urale, kedrų girioj,

Kur buvau suprasta labiau

Tarpe draugų likimo!

 

Gal inspiracija dangaus,

Viltis nauja atėjo,

Tačiau ar laikas nepalauš

Ant kryžkelių tarp vėjų?

 

Bet nesvarbu, kas bus?

Ėjau, šalau, nepaisiau jokių sienų.

Astralinė mūs paslaptis yra,

Kaip gyvas mūsų Dievas!

 

Pas Jį einu...

Tikiu pilnai į ateitį žvaigždinę.

Menki liks tiktai žemiški vargai

Tėvo sode beribiam...

                   ***

Vyturėli, mažytis paukšteli.

Tu prie lango grotų čiulbėk.

Tu atnešk man sparneliuos pirmą gėlę,

O snapeliuos rytines rasas.

 

O, kad dar grįžtų tos pasakos šviesiaplaukės.

O, kad grįžtų kūdikiai lino akim.

Aš su jais dar išbėgčiau į lauką,

Kaip drugelis laisva ir laki.

 

Saulei leidžiantis auksą surinkčiau.

Nematyčiau akių mylimų.

Nematyčiau, kaip vergai palinksta,

Ir kaip miršta, miršta Ereliai kalnų.

  

Ingrida ČEPATIENĖ

 

Minčių sąvartynas

 

Mintys seka ir seka pulkais iš paskos,

Tarsi priešas į kampą užspaudžia,

Nors bandai tu jų perteklių mest iš galvos –

Pažabot „damas“ pastangos bergždžios.

 

Tu vis skirstai tvarkingai mintis į vietas,

Tarsi daiktus dedi į lentynas,

Bet šios ,,damos“ pasklinda į skirtingas puses...

Galvoje, kaip visad – sąvartynas!

 

Suprasti aš pradedu viena dabar –

Užvestam sūkury – tu sustoti turi…

Tačiau tai, kas atrodo visai paprastai,

Tai – tikra prabanga mūs kasdieniam kely…

  

O, paukšti,

 

O, paukšti, sakyk, kur skrendi,

Kodėl gi palieki mane?

Paimk, nusinešk su savim

Nors liūdesį, skausmą, kančias...

 

Elegija graužia mane

Tarytum slidi kirmėlė.

Padėk nugalabyti ją:

Pagauk, sukapok ir sulesk.

  

Jadwiga KRYSZTUL

 

Жарки

 

   Так случилось в моей биографии, что судьба забросила меня в очень далекие края, почти что рядом с Байкалом, где ”Плещут холодные волны“, где течет могучая сибирская река Ангара, а именно: я приехала в город Братск, в совершенно новый город, построенный в связи с возникновеннием Братской ГЭС.

   В молодые годы мы встречаемся с разными людьми, друзьями, приятелями, посещаем клубы, театры и даже ”приватки“. И вот отнажды на вечере с друзьями я встретила человека из другого города. Мы познакомились и вскоре завязалось дружба, мы нашли много общего: любовь к искусству, литературе и к перемене мест, к турпоездкам. Долго переписывались, а спустя некоторое время я очутилась в Сибири. Первое что увидела в окно иллиюминатора – огромное водное пространство, занимающее большую территорию, и с высоты ”птитчьего полета“ выглядело изумительно. Это было Братское море.

   Позже я познакомилась с тайгой, настоящей ,могучей. Лес стоял большущий, сосны гудели, прекрасные, высокие, тянувшиеся прямо к небу, а мы шли по скрипучему снегу, мороз трещал, мы спешили, пока светло устроить пикник в воскресный день, а градусов было за сорок. Праздник наш удался, мы развели костер и жарили картошку и согревались еще кое чем, т. к. иначе на морозе не устоять – замерзнешь. Картошка была очень горячая и вкусная, мы пританцовывая ели-пили у костра, пока было светло. А тайга шумела, настраивала на разные мысли: порой веселые, а порой и грустные. Мне все это было в диковинку: и тайга, и река, и ГЭС, и моя вспомогательная школа, где я работала воспитателем. Я впервые столкнулась с больными детьми. Работать было интересно, но не легко. Колектив попался женский и трудный. А дети? А детки были очень отзывчивыми, добрыми, сердечными. Думаю, что в обычной  школе таких и не встретить.

   Прошла холодная и суровая зима,которая мне пришлась по душе, так как сухой и морозный климат был мне симпатичен,дышалось легко, только замерзали руки, ноги (колени) и лицо. И невольно вспоминались книги Джека Лондона о северном безмолвии.

   И вот наступила весна, а за ней лето, вернее его начало, когда меня поджидало еще одно чудо природы: цветы жарки. Я впервые их увидела своими глазами, поле усеянное огненной краслой, оранжевой, яркой, как пылающий костер, как огонь в печи. Мы с детьми пошли на прогулку, на природу и встретили эту красоту. Мне казалось, что почихает земля от цвета и яркости жарков. Мне казалось, что горит земля. Мы все разгорячились,покрылись румянцем, нам хотелось петь и танцевать среди жарков, а мне вспомнились строки Сергея Есенина:

Цветы мне говорят – прощай,

Головками склоняясь ниже.

Что я навеки не увижу,

Ее лицо и отчий край.

   В этих словах была горькая истина. Вскоре мне пришлось уехать и проститься с цветами, природой, школой, большой любовью и с мечтой о счастье. Невольно вспомнились стихи Анны Ахматовой:

Брошена! Придуманное слово –

Разве я цветок или пиьмо?

А глаза глядят уже сурово

В потемневшее трюмо.

   Один цветок я засушила и привезла сюда. Он долго лежал в книге, иссохший, маленький, но попрежнему оранжевый, яркий, напоминающий мне те далекие сибирские годы.

   Возвращалась домой в Вильнюс самолетом. Летела очень долго, а в голове у меня „стучали“ слова Анны Ахматовой:

Я пью за разоренный дом,

За злую жизнь мою,

За одиночество вдвоем

И за тебя я пью, –

За ложь меня предавших уст,

За мертвый холод глаз,

За то, что мир жесток и пуст,

За то, что Бог не спас!

   А цветы жарки, думаю, и сейчас цветут и украшают суровую сибирскую землю.

 

Julija LAŠINSKAITĖ

 

Feniksas

 

Žaižaruoja ten toli,

kažkur nematomoj šaly,

užgesusios ugnies žarijos...

 

Jos pasišauks tave vardu

ir vos ateisi puls kardu.

Numirsi.

 

Dar siela tavo bus gyva

ir žaižaruos užgesusioj ugny.

Kaip žarija...

 

                ***

Lašas. Šalta.

Nėra tavęs

ir nebus.

Vėtra. Tyliai glosto.

Tai ne tu.

Aš būsiu.

Šaltyje.

Vėtroje.

Laše.

Tavęs nebus.

Melodija skambės.

Tik man.

Kur tu?

Ledo bučinys.

Švelnus, bet šaltas.

Tai ne tu.

Aš būsiu čia.

Tavęs nebus...

Kur tu?

 

Ruduo

 

Kai pakilo rudeninis vėjas,

atnešdamas debesis, pilkesnius

už verkiantį dangų,

Pakilo ir juodas pulkas varnų,

prasklendė pro kapinių medžius,

ramiai liepsnojančias ant kalno ugneles

ir pažadino miegančias vėles.

Jos lėtai ir negyvai judėjo tarp medžių,

ant kalno, ir užpūtė liepsnas, vieną po kitos.

Liko tik viena, maža – vėlės nematė...

Jos pakilo su varnom ir vėju,

tyliai baugiai kuždėjo kažką, ko

nieks negirdėjo...

Oras keistai kvepėjo, vanduo iš pilkų debesų

ėmė leistis žemyn, po vieną, po du...

Ir netyčia, kol vėlės kuždėjo,

užgesino tą vieną

liepsną... Su vėju.

Nusileido rudeninis vėjas.

Nusileido varnos.

Ir vėlės

tyliai žemėj užmigo...

 

Tylu

 

Jau tylu… Nebesigirdi tavo balso aido

Tarp didelių įskaudintų kalnų.

Aš negirdžiu – tylu.

 

Nulėkęs tu kaip sakalas

Prie plaukiančių, minkštų,

Nutilusių baltučių debesų…

 

Nebegirdžiu aš nieko – tik krentu.

Žemyn, pro plaukiančius minkštus

Nutilusius baltučius debesų pūkus…

 

Žemyn, į kietą grubų glėbį

Tų didelių įskaudintų kalnų…

 

Tylu…

 

Tada...

 

Užkaitins ūkanotą žemę jau nauja ugnis,

o žmogus, sunykęs ką tik,

vėl užgims!

 

Ir tamsios naktys kils pro blankų rūką,

bijodamos iš pelenų pakilusio

paukštuko...

 

Išskleisi kupinus šviesos sparnus.

Ir kilsi.

 

Ir horizonte, virš klaikios tamsos, nuskriesi,

skleisdamas tikėjimą ir viltį...

 

Pasakiškas pavasaris

 

Suvirpėjo plaštakės sparnai

ir kvepėjo balti jazminai.

Atpūtė vėjas pavasarį!

Pasaka...

 

Gaivus pavasaris

 

Įkvėpk gaivaus pavasariško oro

Ir pasinerk į tulpių jūrą...

Tegu širdis kaip devynbalsė gieda

Ir džiaugias tuo, kas džiugina šiandieną!

  

Vienišas pavasaris

 

Sušlapo batai, nes tirpsta sniegas.

Lauke taip kvepia, o aš vis vienas.

Jau žydi tulpės, bet kas man darbo,

Jei nemyliu aš nieko ir nesaugau...

 

Atleisk

 

(miniatiūra)

 Koks jis nelaimingas! Kiekvieną dieną kenčia baisius vėjus ir šaltį, sklindantį nuo praviro lango. Neduoda jam, vargšeliui, ramybės ir kompiuteris, leisdamas įvairius garsus ir, aišku, radiaciją, o naudos jokios neduodamas. Neduoda niekas jam, kankiniui, vandens ir šilumos. Nieks nepaglosto, nepriglaudžia prie širdies, nepabučiuoja. Jis tik ištisas dienas tyli, užslėpdamas begalines kančias savo užgrūdintame kūne. Jis ima taupyti vandenį, nenorėdamas mirti atėjus juodoms dienoms, kai net lašelis lietaus į žemę nebenukris, kai to lašelio jis nebegalės pagauti. Kaupia jį sau pačiam, nes kas gi juo pasirūpins, kas gi jį gelbės? Niekas, jei ne jis pats… Taip ir gyvena jis, turėdamas aiškų tikslą, siekdamas išgyventi kuo ilgiau… Išgyventi kuo ilgiau ant mano palangės.

   Deja, jam nepavyko. O, atleisk man, vargšas kaktuse!

  

Oneta LUNSKAJA

 

Auksinis takas liejasi pagunda.

Auksiniai vyturiai virš žemės pasikėlę.

Einu nubudusi į saulės vėją.

Ir ilgesy regiu visus išėjusius.

Koks skausmas kausto suodiną krūtinę.

Kam tarnavau gyvendamas aš žemėje?

Atsakymo nėra.

Tik tai audra ledinė pakloja po manim

Sidabro taką.

Jis toks slydus, permatomas...

Bet iki skausmo savas.

Ir tarsi gyvenimas kartus,

Kurio nevertinau ir dalinau kvailai.

Lyg būtų jis ne kraujas, – pelenai..,

Palikę po naktinio laužo...

Auksinis takas liejasi pagunda.

Pražįsta toliuos jis sapnų miškais.

Išėjęs iš gyvenimo į tundrą

Ilgiuos gyvenimo,

Kurio labai mažai.

 

           ***

 

Galbūt viską žinau,

Kas dar bus?

Kas nutiks?

Kai manęs nebeliks?

Kai auksiniai kalnai

Nusileis ant delnų.

Sidabriniai laukai

Pasikels link dausų.

Lauksiu Jo iš dangaus

Pasirodančio čia.

Nežinodamas:

Jis paslapčių paslaptis

Apsireiškianti čia:

Širdyje nejučia.

 

Pamirštos sermėgos dovanos:

Pasirinktinai vienam iš Castor&Pollux dvynių

 

Mano meilės sparnai

Nusileido ant žemės.

Apkabino laukus.

Apžiūrėjo takus.

Pilkas rodosi mano

Buvęs gyvenimas.

Pilkas šiandien virš miesto

Visas dangus.

Nepraskries jau šiandieną

Angelo sparnas.

Nenuties virš manęs

Auksinės šviesos.

Bus jis toks

Nepamainomai pilkas, ne varnas:

Gaudžiantis varpas

Iš širdies užmirštos tylumos.

Iš manęs į šalis

Kaip užvirintas karštis

Skleidžiasi

       Perkepusi

           Džiaugsmo

              Simfonija TAU:

                Prarastasis mano

                      Spindinčių raštų

                           Sermėgos bičiuli!

Palįsk po ja.

                 Pasišildyk!

                    Ir prisimink: kas buvai?

kas esi? ir kas būsi?

Kai po ta mūsų visų pamėgta SERMĖGA

Nė vieno mūsų nebebus.

               

                             ***

Šilkinis bučinys ant stiklo mirga.

Apakintas pasaulis šoviniais.

Kas ant dangaus save šiandien

Šešėliais virpina?

Kas virpesingąjį šiandien mirtin

Be skrupulų nuleis?

 

Tada rašeivos kvies į šermenis nukautojo.

Ugningi žodžiai vainikus atstos.

Portaluose už centą pasiskolintą iš ubago

Plati žinutė bolding žodžiais subujos.

 

Pavargus nuo gyvenimo redaktorė

Užseivins ją ateinančioms kartoms.

Ji bus klavišais kuriamas atraktorius –

Žinių bendruomenės išnyrantis akmuo.

 

Klajos akmuo po sutemas vitrinų,

Ieškos naujai naivios šviežios aukos,

Kuri po tankų atmosferos šleikštulį klajotų

Ieškodama ir ji naujos aukos.

 

Šilkinis bučinys už lango gęsta.

Dangaus neliko – liko vitrina.

Už jos labai viliojanti ir gundanti

Penkis kartus iščiulpta citrina.

                  ***

Ar ką gražaus padovanosite

Grožybių išsiilgusiai dievaitei?

Kur rožės ir šampanas?

Kur eilės ir romanai?

Gal padovanosite

Vien nuogą supratimą? –

Praėjo dovanų sezonas.

 

Pabūk gyvenimo druska

  

Grūdus, kuriuos pasodinau,

Išaugo į auksinę duoną.

Paguodai sukrauti aruodai.

Atverki svirno tu duris.

Ten tavo žemės sūkurys:

Dangus ir pievos.

Paukščiai gieda.

Jie sveikina tave įeinantį

Į didį laimės svirną.

Jame gyvenimo druska

Į tavo delnus teka.

Ji virsta dangiška šneka:

Ar atpažįsti savo šaką?

Ant jos sukrautas tu buvai.

Į žiedą puikų pavirtai.

Iš jo žengi į naują būtį.

Leisk prisiliesti prie Tavęs.

Leisk palytėti Tavo būtį.

Pabūk gyvenimo druska

Ir dėl savęs truputį!

  

          ***

 Pasauli! Atsibusk!

Tu išprotėjęs!

Pakilę vėjai

Neša mirštančias mintis.

Nebūsi, Tu, daugiau

Čionai atėjęs.

Nebūsi, Tu,

Didžioji žemės ateitis.

Tave norės užpūsti

Mito paukščiai...

Įmint į praeitį

Kaip pėdą šerno drūto.

Kad niekada Tavęs

Istorijoj nebūtų.

Kaip kvailio,

Kertančio šaknis

Nuo amžino kamieno,

Pamiršus vieną:

Buvo lemta būti

Daugiau nei davė

Ponas Dievas.

 

            *** 

Pasaulis gražus –

Skleidžias gėlės po langu.

Debesėlis skaidrus

Rėžia dievišką dangų.

Pažadėjęs laukams

Sodriai derantį lietų, –

Kad Tėvynės laukai

Jums Tiesa užderėtų.

Nuvilnytų širdy

Paukštužėliais su giesme,

Kad kely amžinam

Milžinais atsitiestumėt!

Pasaulis gražus,

Bet gražesnis jis būtų,

Jeigu, tu žmogau,

ŽMOGUMI dar pabūtum!

 

           ***

 

Tylu ir šviežu:

Nusivežiau vėją.

Rampos šviesos aptemdė

Rytmetines šviesas.

Regis, eina kažkas

Paskelbt: „Išprotėjau!“,

Bet priėjęs arčiau

Vėl nuleidžia rankas.

Žodžiai skabo aukštai

Pakalnučių ražieną.

Kojos basos – joms eiti

Per dangų slidu.

Vakar aš čia buvau

Etatu tik vežėjo.

O šį kartą jau pats

Stotyse suklumpu.

Gal užteks man dainuoti

Gyvenimą skambų?..

Skambesy-butely

Nė lašelio vandens.

Tyloje aš regiu

Vėl gyvenimą brangų,

Ir bijau, vėl bijau

Aš auksinio rudens.

 

              ***

 

Tu esi gražus pasauli!

Tarsi gimtas kraštas.

Atveri gyvenimui kelius.

Būsiu aš ugningas sielos raštas.

Būsiu aš tas žydras ilgesio dangus.

Tu užversi galvą į platybę blausią.

Plauks į sielą žodžių vingrūs sopuliai.

Pagimdys dar kartą žvilgančią nuogybę.

Būsi pats – valdingi žemės virpesiai.

Plaukia mano žodžiai –

Tavo sielą šildo.

Mintys gaubia kūną,

Vilgo lūpas tau.

Noriu atsiverti –

Meilė kūną dilgo:

Tai šventa palaima

ŽEMEI, ŽMOGUI, SAU!

 

Tūkstantmečio LIETUVA

 

O kaip jauku

TAVE turėt širdy!

Nubėgo lietūs –

Žemę išskalavo.

Kokia tu, ŽEME,

Man graži esi.

Žinau:

Buvai, esi ir būsi

Mano.

Nerieksiu aš TAVĘS

Peiliu.

Netepsiu ant TAVĘS

Aš šaukštą sviesto.

TAVE tik gimusią

Regiu.

Žvilgsniu naujagimio

Paliestą.

O kaip jauku

TAVE turėt širdy!

Ištiestas delnas –

Vandenys ant delno.

Jų gelmėse

Tave savim regiu

Ir visą į save

Laukais sukraunu.

Ištirpo žvilgsnis –

Nereikės žiūrėt!

Širdis sustojo,

Kad TAVE girdėtų

Ir savimi TAVE

Užlietų,

Ir padėkotų,

Kad TOKIA ESI –

Už tą būvimo

Sodrų LIETŲ!

  

Irena MACULEVIČ

 

Гори мой Свет!

 

Гори мой Свет сотними свечами,

Чтобы вокруг всем было светло.

Наполни жизнь добрыми делами,

Чтобы на свете всем было тепло.

 

Гори мой Свет пламенем священным

В душе моей кроткой, искренной.

Так навсегда будешь всесильным,

Указывая путь жизни земной.

 

Гори мой Свет, Свет не угасая,

Огнем Любви и творения.

Дай мне трудится, рук не опуская,

Чтоб увидеть, Господи, Тебя.

 

  

Любовь Христа

 

Христа любовь большая радость.

Он жаждает нашей любви.

Он наша жизнь и беспредельная радость.

Его Любовь в нашей любви.

 

Любовь Христа чиста, открыта

Для всех людей любой страны.

Она божественная и свята.

Там откровенния для нас даны.

 

Как надо жить, какой дорогой

Можно придти на пир к Отцу,

Святой Любовью бескорыстной

Готовы жизнь отдать Творцу.

 

Не грусти

 

Когда на сердце грусть, тревога,

Ты не печалься, ведь с нами Бог.

Никто на свете не имеет столько блага,

Как только Бог, к Нему много дорог.

 

Бог Всевышний, Безграничный.

К Нему всем сердцем обратись,

И верь, и верь ты не единый,

Кто был спасен, только молись.

 

Молись всем сердцем уповая,

Что не останешься в беде.

Мы даже сами глубоко не понимая

Приобретаем исцеление в тайнственной беседе.

  

Прекрасная природа

  

Вновь сижу я в маленькой беседке

Среди прекрасных сосен и берез.

Под куполом высоким в блеске

От солнечных лучей без слез.

 

На сердце радость нежно расцветает

От ласковой и милой красоты.

Природа стойко охраняет

Добрых людей от суеты.

 

Прохладный ветерок неторопливо

Колышет ветки песенкой простой.

Растите стройно, величаво,

С низким поклоном, добротой!

 

И мы все люди на земной планете

Будем жить с любовью в нашем сердце

Спокойно, мирно все на свете

И добры как наше солнце.

  

Danutė MAKUŠKIENĖ

 

Sausio 13-oji

 

Prie bokšto jaunystės

Dainos skambėjo

Ir laisvės laužas

Jau liepsnojo.

Kažkas Dievui, Marijai

Giesmę sugiedojo.

 

Bet blogis gatvėmis

Jau šliaužė,

Ne kartą laisvę

Mus paminęs,

Jis tankais rėžėsi

Į minią.

 

Dangus ir

Žemė suvaitojo,

Kai krito

Daugel mūsų brolių.

 

Tėviškės pievos

 

Palaimintos pievos

Ir žydinčios gėlės.

Žemuogių rausvumas,

Čiobrelių melsvumas.

 

Ir gėlių kvapas –

Jis taip svaigina.

O vėjas, o vėjas –

Jis net sielą gaivina.

 

Brendu aš per pievą

Ir Dievui dėkoju

Už vieversio giesmę,

Dangaus žydrumą

Ir pievoms

Aš savo dainą aukoju.

 

Vilniui

 

Senasis Vilniau,

Mūsų didvyri,

Tavo bažnyčių bokštai

Į dangų iškilę.

 

Prieš šimtus metų

Žyniai Gediminui išpranašavo

Įkurti miestą

Valstybėje nuo seno.

 

Nors daug Tu patyrei

Ir daug iškentėjai,

Bet Tu vis buvai

Ir tu vis klestėjai.

 

Ir greitai žinia

Į pasaulį pasklido –

Čia Lietuva, čia mūsų Tėvynė.

Mes esam lietuviai ir būsim!

 

 Mindaugas PELECKIS

 

Ar tiki Dievu?

 

Paklausė manęs artimiausias žmogus
Tikiu
Atsakiau
Bet mano Dievas vaikšto laisvas po pasaulį
Ir neužsuka į bažnyčias
Nes mano Dievui nereikia žmonių
Jam reikia Žmogaus

Sniego švelnumas, nestingdantis rankų

Ir Tavo akių šviesi šiluma
Dieve kaip gera kai sielą aplanko
Kantriai laukta jaukuma
O aš norėčiau paliest Tavo veidą
Ir pasakyt jam tyliausius žodžius
Žaibas ne tas kuris trankos
Bet tyliai apšviečia pečius

Gerk kai Tu ištroškus...

Mylėk kai myli
Nes Tu esi
Gėlė tyli

Mano sapnai apie tave...

Tai pabėgusios Kalėdos
Katino pėdos
Mėnulio atšvaitas
Dangus bet ne tas
Žemė šilta
Priliesta

Kur baigiuosi aš...

...ir prasidedi tu
valandų valandos tarp mūsų
minutės
nesuskaičiuojamos
debesų virtinės byrančios be galo
vėjo išblaškomos
lyg septyni milijardai dykumos dalelių
atrodo tiek nedaug
bet juose tilpo beveik visi tavo
žvilgsniai prisilietimai kvapai norai
ir aš nebegaliu rašyti didžiąja raide to kas vyksta todėl baigiuosi
o tu tik prasidedi
pradedi mane

 

 Iš tikrųjų

 

Mes gyvenam
Tik vienas
Kito
Širdyse
Mūsų
Būtis
Susaistyta svajonių svaičiojimų svajukų
Aš myliu savo iliuzijas
Jose
Tave
Mano mūza
Fėja
Deive
Elfe

 

Apie šviesoforą ir vorą

 

Kartais jiedu susitinka, sapnams leisdami parupšnot žolės Murakamio avių ganykloj.

Yra laikas svaidytis akmenim, yra ir laikas juos rinkti (Ekleziastas).
Yra laikas subadyti savo širdį, yra ir laikas surinkti ją iš gabalėlių (aš).
Kai mirsiu, padovanosiu jam savo trapią širdį (Nežinomas donoras).
Ateisiu, bet net pati nežinau kada (Mirtis).
Tik tak tik tak (Laikas)...

Kai ilgai žiūri į bedugnę, ji ima žvelgt į tave (berods, Nietzsche).
Kai ilgai mintyse kuri Mylimąją, vieną dieną ji netikėtai atkeliauja juodabačiu žingsniu
Per raudoną smėlį
Ir sustoja prie šviesoforo žiūrėdama į tave išplėstom iš nuostabos akim.
Tik tada supranti, kad esminis gyvenimo klausimas
Ką daryti, kai išsipildo svajonė, kad netaptum dar vienu ikaru.
Atsakymas – sparnuose, lėtai tirpstančiuose.

Kai mane kažkas prisimena, tą akimirką gimsta voras.
Ir tinklai stiprėja, pasaulis jaukėja.

 

                   ***

Septyni tiltai pasaulio centre
Jais einu į Tave
Bet tiltai rūke
Ir klaidžioju vis...

  

Vanda SAKALAUSKIENĖ

 Išsiliejo upeliu rodos

mano tylus paprasti žodžiai –

padainuosiu dainą tau savo,

lai pasiekia širdį tavo jie.

 

Aš užgniaušiu savyje skausmą,

lyg išsprūdusi slapčia šauksmą,

prakalbėsiu į tave tyliai,

pasakysiu kai tave myliu.

 

Net pasaulio pakrašty – rasiu,

atsistosiu prie tavęs drąsiai,

atskubėsiu, jei tik tu šauksi,

ir prabylančio tavęs lauksiu.

 

Aš aplaistysiu laukus sauja

ir atnešiu delnuose saulę...

Dings paskendę ilgesy dienos,

jei tu busi su manim, mielas.

  

Atsistojo prieš mane siena,

bėgu saulės pasitikt viena –

vėjas pasakų pilis ardo,

nežinau juk aš tavo vardo...

 

                    *** 

Ir tokia sena,

ir tokia liūdna,

parko vidury,

melodija klajoja.

 

Aidi čia linksma,

kleganti minia,

juoko aidą šilas atkartoja.

 

O, neišnyk, neišnyk tu iš tolių miglotų

atklydus melodija,

o, nepalik, nepalik tu taip greitai manęs,

šito išreikšti negali negali juk žodžiai,

žodžiai beprasmiai, jei jie nepasiekia širdies.

 

Ūkanų naktis,

juoda užmarštis,

tyliai slenka ten per vieškelį, tą seną,

dingę jau seniai,

praeities vaizdai,

pilko ilgesio kalėjime gyvenantys.

 

O jūs svajonės sparnuotos į šėlstantį vėją paleistos,

O jūs vylingi krykštavimai džiaugsmo dienų,

 

Štai prieš mane jau gyvenimo kito čia pranašas šlaistosi,

jo pasitikti aš į kelią nežinomą baugų einu.

 

Antanas SVIDERSKAS

 

Daina

(Kovojančiai Gruzijai)

Ten Gruzijoj, ten Gruzijoj

Gražuolių daug yra.

Ten Gruzijoj, ten Gruzijoj

Ir mano mylima.

 

Kai ateina tamsioji naktis,

Nerami neužmiega šalis.

Gruzijoj tada

Skamba aidi kovinga daina.

 

Tau matant mes kovosime.

Su ryžtu ir narsa.

Gyvybę atiduosime,

Bet Gruzija bus laisva.

 

Kovojanti Gruzija

 

Gražios kalvos, vynuogynai,

Sodai lūžta obuoliais,

Užsimojo du tironai,

Žengti Stalino keliais.

 

Su malūnsparniais virš Gorio,

Su desantininkais kovoj

Tenedrįsta nieks pasauly

Ginti laisvę Gruzijoj..

 

Kai Imperiją atkursim,

Ir vėl būsime tvirti, –

Kelią rodo du tironai

Ir jų klika išdidi.

Mes tironam duosim garo,

Kai tik demokratija atbus,

Antarktidoj su pingvinais,

Jiems surasime namus...

 

 Mano viltis

 

Žalia mano šalelė Lietuvėlė

Jau seniai laisva,

Ar mano širdelei

Šito negana?

 

Vaikštau aš po pievas

Su ryto rasa,

Man pražysta gėlės

Vis nauja spalva.

 

Pavasario vėjelis

 

Kai vėjelis pūs,

Lapeliai šlamės,

Ir mano širdelė

Neramiai plazdės.

 

Kai saulutė švies

Ir rasa spindės,

Tavo darbščios rankos

Širdį pakylės.

 

Bus man gera gera,

Kai aplink laukai žydės,

Ir tavo melsvos akutės

Maloniai švytės.

 

Senas mano klevas

 

Senas mano klevas

Po langais stovėjo,

Ir atskridusi lakštutė

Man gražiai čiulbėjo.

 

Labai gaila buvo

Man klevą palikti,

Nes likimas lėmė

Į tremtį išvykti.

 

Senas mano klevas

Plačiai subujojo,

Ir mano vargelius

Lapeliais užklojo...

 

Jonas ŠARLAUSKAS

 

Pakeleivingasis

 

   Pavargęs keleivis visą dieną ėjęs pėsčiomis nepažįstomis vietomis ir įveikęs eilinį kalnelį, pamatė apačioje telkšant rūko kamuoliu apsuptą nedidelį ežerėlį. Nusileidęs priėjo arčiau prie kranto ir, praslinkus skysto rūko uždangai, jis apstulbo išvydęs keistą nepaprasto grožio vaizdą: dešimt vandens lelijų, išsidėsčiusiu ratu, sūpavo savo didžiuliuose baltuose žieduose po taurę, sklidiną krištolinio skaidrumo vandens. Negalėdamas atitraukti akių keleivis nustebęs pajuto kaip tirpsta jo nuovargis ir visą užlieja gaivi kaip ryto rasa vėsa, ramybė ir palaima. Ir rodėsi jam, kad sklidinų taurių paviršiuje atsispindi ne tik raustelėjęs vakaro dangus, bet ir visas jo gyvenimas ir netgi visas pasaulis.

 

Netikėtas stebuklas

 

   Mažą ramų provincijos miegantį miestelį gaubė tamsi rudens naktis. Visame danguje nesimatė nė menkiausios žvaigždelės. Staiga aukštai virš horizonto išniro mažytis šviesos taškelis. Atrodė, kad jis atskrido iš pačių Visatos tolybių ir kaip meteoras skriejo artėdamas miestelio link. Perskrodęs juodą dangų, jis virto žėrinčiu baltos šviesos trikampiu ir, atrodo, ėmė lėtėti. Dabar jau buvo galima įžiūrėti keistą šviesos atspalvių žaismą trikampio viduryje, ir pastebėti, kad lygiakraščio apversto trikampio viršūnės remiasi į dar kažką. Objektui nusileidus dar žemiau pasimatė, kad kiekviena jo viršūnė remiasi į tris sulipusias platinos spalvos taures – dvi prie pat trikampio viršūnės, o trečia virš jų per vidurį. Visos devynios taurės buvo sklidinos nakties rasos, be garso pulsavo, kiekvienu savo alsavimu išmesdamos daugybę mikroskopinių vandens lašelių, o šie sukosi kaip rūko verpetas, ir, skaidydamos baltą šviesą raibuliavo visom vaivorykštės spalvom. Atrodė, kad trikampis gyvas ir jo paviršiumi be perstojo bėga kaip bangos visos vaivorykštės spalvos. Užkerėti neįprasto Nakties fenomeno miestelio gyventojai susirinkę centrinėje aikštėje kaip užhipnotizuoti žiūrėjo į dangų. Niekas, rodės, daugiau ten nesikeitė, tik vaivorykštiniame trikampio fone palaipsniui ėmė ryškėti sidabrinės begalybės ženklas, kuriuo kaip Miobijaus juosta judėjo žydros spalvos žvaigždelė. Ji prabėgdama nušviesdavo tai pliuso ženklelį dešinėje, tai minuso – kairėje.

Taip į mažą provincijos miestelį atėjo netikėtas stebuklas.

 

 

Prislopinta dejonė

 

   Ant juodo poliruoto stiklu padengto stalo stovėjo aštuonios aukštos taurės. Parimusi šalia tyliai verkė jauna moteris ir aštuonios jos karčios ašaros nukrito į taures. Taurės tyliai suskimbčiojo ir akimirkai pasirodė, kad iš jų dugno sklinda tyli prislopinta dejonė.

 

Lida TAMULEVIČIENĖ

 

Gyvenimas – bėras arklys,

Pametęs ne vieną pasagą.

Eilėraščio posmuos braidys

Kratys karčius pasakoj.

 

Lakstys po spalvotus laukus,

tapens senamiesčio grindiniu.

Tai nusiminęs kinkuos,

Tai vėl akim spindinčiom.

 

Kaip vakar, taip šiandien ir ryt

Jo kelias tiesus ir vingiuotas.

Nė pats negalės pasakyt,

Kodėl už dyką jis duotas.

 

Naktį bemiegę žvelgiu

Į ūkanotą dangų

Stovintį bėrį regiu

Po savo langu.

 

                           ***

Išblanksta su metais veidai

Vardai kažkur pasimeta dienų brūzgynuos

Blankiau nei jaunystėje žydi žiedai

Sudyla kompleksų grandinės.

Tik svajos lekia kaip seniau

Kaip jaunos stirnos laigo užsimerkę

Tik mintys, kas gi gali būt slapčiau

Nemato nieks ar linksmos jos, ar verkia.

 

Širdy preciziška tvarka

Sudėta viskas, stalčiuos surūšiuota

Vienam skyrelyje juodžiausia tamsa

Kitam aistra kaip ant delno paduota.

 

Aš pati sau nuoga, nesumeluota

Iki koktumo nuobodi, ar netikėtai nuostabi

Vaivorykštės spalvom kadais tėvų spalvota

Teisėja sau, nors kartais atlaidi.

  

Ironiškas eilėraštis

 

Paleidau žvilgsnį palakstyt

Nubėgt pro pirtį su gandru ant stogo

Visur taip žalia kiek tik akys gali užmatyt

Apsvaigus žaluma, tarsi išgėrus grogo.

 

Vėjelis strykt, pastrykt vis padaržėm

Pakibina smilgą, ar akmenį pliką

Laukai pasipuošę gėlėm

Ir žydi visiems jos už dyką.

 

Pamiškėje tarp medžių ribos išnykę

Pušelės nuo dirvono moja

Sėdžiu sau tupinyke

Ir apie gyvenimo prasmę dūmoju.

 

  

Liūdnas eilėraštis

 

Toks liūdnas tuštėjantis kaimas

Tuščiais, numirusiais langais

Vaismedžiais iš pareigos pražydęs

Rūtų kupstais pašaliais.

 

Anksti ryte žolė pražilus

Gandrai atskrenda jau be pažadų

Šulinių muzika seniai nutilus

Requiem skambina vėjas elektros laidu.

 

Gailiai atsidūsta sienojai

Išgirgžda gyvenusių vardus

Kaip žmonės prisiminimus dėlioja

Minėdami pragyventus metus

                                         (2008 08 09 09)

Užsakytas eilėraštis

 

Sukaitusi vasara laksto viena.

Liepa lieja karštymetį tvankų,

O širdis – kumelaitė jauna,

Ilgesys neįvardinto ją vis dar lanko.

 

Iš darbų pasjansą dėlioti sunku,

Nors scenarijus aiškus, pareiga išrašytas

Ant šachmatų lentos žirgu tampu,

Kol į langą pasibeldžia rytas.

 

Rytui rasą pavyko išbert.

Krištoliniais lašais žodį aust.

Savyje ieškok versmės atsigert,

Leisk kitiems prie jos galvą priglaust.

 

                             ***

 

Paliekam viską: vaizdus matytus ir širdin sudėtus,

žodžius ištartus ir girdėtus,

paliekame draugus ir mylimus, ir priešus,

ir grandines, kurios sukaustę laikė riešus.

Nepasiimsim nei saulėtekio, nei pinigų,

nesukurtų eilėraščių, neišpirktų klaidų.

Išeisim vienu rūbeliu

su muzika žemelės grumstų,

gyvenusių prieš mus pramintu takeliu.

Turbūt, visi vienodai esame nuobodūs.

Išeiname su viltimi kas gera čia

atrast Dievulio soduos.

 

 

Priesakas

 

Išbarstyt,

iškratyt pavėjui

visus skaudulius,

gulti kryžkelėj kryžiumi,

kad lietus išskalbtų,

tiestis balta drobule,

ant žolės dėti galvą,

klausytis širdies,

bet negirdėti,

kelt save nuo žemės,

kaip tą pilką grumstą,

glaust prie lūpų,

tiestis link maldos.

 

Dalia TARAILIENĖ

 

Lietuvai

 

Sunki vasaros kaitra,

Ramina, supa ji mane.

Po obels nokstančia šaka

Pasaulio pasaka visa.

 

Bitelė skrendanti, marga,

Lyg Dievo apvaizdos šviesa,

Tau neša gėrį ir džiaugsmus,

Nes gintarinis jos medus.

 

Ir krištolinėje rasoj,

Ir vakarėjančioj vėsoj

Palaimą šventą pajunti,

Jei viską širdimi regi.

 

Ir nors diena darbais sunki,

O triūsdamas kiek pavargsti.

Vėl atsigauni bemačiom

Pažvelgęs tėviškės kerčion...

 

Kampeli mielas ir brangus,

Tesaugoja tave dangus.

O tu priglauski mus visus

Į dūmais kvepiančius namus.

 

O tu apglėbk jaukia šviesa,

Kaip motina, šilta skara,

Kad aš ir tu, ir mūs vaikai

Žinotų, kad visus laikai.

  

Po savo tėviškės sparnu,

Po Lietuvos pilku dangum.

Ir būsi čia tu amžinai,

Nes taip prisakė milžinai.

 

Ir nors sunki kaitra dienos,

Bet aš tavęs visur ilgiuos.

Ilgiuos, myliu, karštai tikiu,

Kad tave vieną teturiu.

 

 Šv.Onos atlaidai

 

Darda ratai keliu iš daugybės šalių,

Sujudo, sukruto iš visų pašalių.

Subruzdo miestelis, suskambo varpai.

Ar žinai, vaikeli, kas Onos atlaidai?

 

Tą rytą bažnyčion suplūsta šimtai

Važiuoti ir pėsti, kaip jau matai.

Ir giminės renkas, ir burias draugai.

Ne šiaip sau diena – tai Onos atlaidai!

 

O kvapas meduolių, saldainių kalnai,

Barškučiai, blizgučiai, rožančių pundai.

Šventoriuje renkas išpuošti vaikai.

Procesijai rengias – Onos atlaidai!

 

Gėlyčių krepšeliai, vėliavų kaspinai.

Iš jaudulio virpa sukaitę veidai.

Baltutės suknelės, žvakių atšvaitai.

Choristai rikiuojas. Onos atlaidai!

 

Įžengsi bažnyčion – kaip rojun eini

Žaliųjų girliandų esi apsuptyj.

Ir šnabždesį tylų visur tik girdi.

Pradžios visi laukia. Jau šventė arti.

 

Suskamba varpelis. Nuaidi balsai.

Mišias šias aukoja keli kunigai.

Berniukai su kamžom (mažieji tarnai),

Širdis dangun kyla. Tai bent atlaidai!

 

Ir giesmės ir maldos ,ir dar smilkalai

To niekur nejausi, jei čia nebuvai

Kasdienes bėdas nusimetę antai,

Laimingi visi, nes – Onos atlaidai!

 

O baigėsi mišios, išgriuvo minia.

Šventoriuje juokas, visi jau drauge.

Kas eina paunksmėn, kas skuba namo.

Dabar bus linksmybės. Net juda akmuo...

 

Ir taip iki ryto, kol aušta aušra.

Visa giminėlė ir, aišku, Ona.

 

Tėvynės rytas

 

Kiek skausmo sukaupė mana širdis,

Kol perėjo raudono smurto jūrą,

Kol vėl nuslinko kruvina naktis,

Į prakeiksmais užlietą liūną.

 

Mankurtiški, girti stribai,

Dar naktimis sapne vaidenas.

Bet vis dažniau matau rytais,

Kaip saulė į Tėvynę kelias.

 

O Lietuva, mana šalie,

Kaip sugrąžint Tau šitą skolą,

Kurią per šimtmečius lengvai,

Tavo silpni vaikai sukrovė?

 

Ar mes suvoksim kada nors,

Kokia laisvos Tėvynės kaina?

Ar mes išmoksim iš ko nors

Dainuot vilties ir meilės dainą?

 

Tu rodei mums visiems visiems,

Tik didelį atsidavimą.

Iš savo mylinčios širdies

Spinduliavai pasišventimą:

 

Auginti duoną ir vaikus,

Mokyti melstis ir darbuotis,

Mylėt savus žalius laukus

Ir Lietuvos nebeišduoti...

 

Ar rasime savyj jėgų

Pakilt iš naujo ir aukotis,

Dėl Tėviškės ir dėl vaikų,

Dėl ateities į kovą stoti?

 

Vaidotas VAIČAITIS

 

„Kas mes esame?“

 

Myliu Lietuva savo vaizduose,

Myliu Lietuva prieškariniu laiku.

Lietuva – tai ne vien nominalas.

Lietuva – tai realybė, tai žmogus,

Tai dvasia ir kalba.

Noriu grįžt į tą nežinomą Lietuvą,

Bėgti kloniais, įkvėpt josios oro skaidraus.

Noriu grįžti į tą nežinomą kaimą,

Atsigerti pieno rūgštaus.

Ak, kodėl šiandienos Vakarai

Nebemyli tautos, man taip savos?

Šiandien nežinau, kas esu,

Ar žmogus su tauta, ar be jos?.

Šiame laikmečio laive

Esu aš kapitonas Nemo.

Kodėl gimiau dabar?

Kodėl išvis gimiau?

Jei aš gimiau, tai kas gi aš?

Jeigu būti negaliu aš be Tavęs,

Tai kas gi Tu?

Šie klausimai drasko mane.

Į juos norisi man atsakyti.

Jei galėčiau prie jų priartėt,

Gal tapčiau tada aš Žmogus…

 

Laisvadienis lapkritį prie Vilniaus Katedros

 

Pro langą kyla mėlynas dangus,

Medžiai tyliai laiko jau parudavusius lapus,

Saulėj ryškiai baltuoja Katedra,

Elena drąsiai laiko aukštai iškėlusį nuo besileidžiančios

Saulės auksu tviskantį kryžių,

O už palinkusio Kazimiero raudonuoja Gedimino bokštas

Tarsi užbaigdamas rudens spalvų mozaiką…

Tyliai groja muzika, puodelyje garuoja kava,

Niekas niekur neskuba, mergaitė renka kaštonus,

O laikas tarsi sustojęs...

Jaučiu, kaip ir mano širdis kyla aukštyn...

Ar atpažįsta Dievo meilę geltono klevo gėlyje?

Dvi rankos eina susikibusios,

Šypsenos veiduose,

Algirdas VASERIS

 

Mums teko pokario jaunystė:

Daugiau dainų nei valgio...

Dar karas po karo,

Ir visai ne tuščioji dvasios eiga.

 

Kasdien privalėjome iš atėjūnų

Nors žiedlapį margą

Atsikovoti:

Savinos jaunystę, protėvių žemę,

Net svajonių debesį

Neokupuojamą...

 

Atrodo, turėjome visai uždusti

Šitaip priešingybių apsėstame pasaulyje.

Negi ne,

Paniekinto laiko tragizme?

Liaukis pagaliau tvinkčiojęs,

Argi beverta

Mano tat metuose?

Supranti turbūt, kad žmoguje

Esama daugiau negu žmogus,

Ir nužydėjęs grožis skaudus

Jau nebe grožis –

Buvus pilnatvė tiktai,

Tegu ir karti...

  

Optimistai

 

Vajetau, vajetau, vajetau,

Koks pasikeitimas ūmus.

Kvėpuosim dabar

Krūtine pilna žalumos.

Ką begirtum, ką bebartum,

Prasidėjo pagaliau – sproginėja!

Visai ne karas –

Prasidėjo pavasaris.

 

Sveikas, kankorėži, sveikas

Ir tu, iš kiaušinio

Dar neišskilęs

Būsimas paukštuk.

Žiemos vėjus

Kas atstovėjo,

Pavasaris tam

Tikrai ne pamotė juk.

 

Šitaip skelbės miške

Visa, kas kruta jame

Ir kas per amžius veisias,

Nes buvo pamiršę visai

Negandas būtas,

Ypač nuomarį tą,

Kai kiekvieno buveinėj

Apledėja langai aklinai.

 

Rūpintojėlio žvilgsniu

 

Čia rūkas svajoklis šliaužioja slėniuose,

Upokšniai atkaklūs į molį griaužiasi,

Saugu čia bus, kai nuo pasaulio slėpsimės,

Veidai čia pasilabinus lyg pasakoj gražūs.

 

Tarsi mandala, trapiąja savo laikinybe

Žavi esi, kiekvienas mato...

Net pustoniai jausmingai gnybteli,

Sugrojus slapčiausią tavo natą,

 

Saulėlydžiui tylutėliai tolstant,

Kur man reikės, o gimtine, dėtis

Su niekad nemąžtančiais norais?

Tėviške, tu nepakartojama, ką ir kalbėti!..

 

Čia kaip niekur gyva laukų jausmė

Lietaus išvelėtu keliu atvingiuoja.

Pagautas aš jau dainos jaunimėlio...

Dangaus spalva bandysiu saikingai

Žydėti rugiuose.

 

Su pačiu savimi susipykus

 

Gimtine! Tu visuos mano takuos

Dyguldagiais sužėlei aštriais

Tapau sopulių maišeliu, visų žvirblių nučirkštu.

Atgalia ranka per akis karščiuojančias perbraukęs,

Pasaulin margan iškeliauju.

Manot nerasiu geriau?

 

Pajutusios tai,

Ant motinos kapo rūtos nuvyto...

 

Viršum akmenų samanotos kantrybės išaugus,

Karelija, pilka danguje ir vandenuos,

Liūdnai mane sutinki

Keružiais savo berželiais. Nejau atodūsį

Bežodį pajusti spėjai: kokioj vis dėl to

Vietoje geroje ta mūsų Lietuvėlė..

 

Prie motinos kapo ataugėlę naują

Rožė išleido...

 

Kaukazo kalnai svaiginantys

Išdidūs, šiurpulingai šalti,

Grožybėje savo nebylioj suakmenėjote.

Dvylika jau mėnesių kalbinu jus

Delnų pūslėmis, širdimi išperštėjusia,

Bet nieko o nieko man nepasakote.

Taip ir liksime visai svetimi?

Kas klajūnui tuomet iš to jūsų gražumo?

 

Gimtinės alksnyne,

Koksai tu iškalbingas, koks saugus:

Lėktuvai riaumodami puolė,

Slėpei mane ir, vaikišku verksmu išgąsdinęs,

Pabaisas nuvijai sparnuotas.

Kaip buvo gera!..

 

Išpuvęs, skruzdėlėtas epušrote prie laidario,

Snūdžiom akelėm žvelgi

Į veidrodinę tvenkinio gelmę

Tais vasaros perpiečiais, kai šitokia

Kaitra alsinanti...

Pasiskųst negali, nei nurimti:

Taip virva kadarėliai visi,

Nenorint plakas delniukais vienas į kitą,

Šniokštaudami lapijos simfoniją

Džiaugsmui mano –

Iš klajonių pirmąkart sugrįžusiam.

 

Laiminga diena – akmenėli baltas,

Kaip vyšnios sodely prisirpo, kaip skinamos prašosi,

Ir šešėliuoja ant pakūgės šieno,

Kvapniai taip išdžiūvusio,

Kur ilsis pirma mano meilė,

Įdegusia savo ranka, lyg žąsies sparnu,

Taip patikliai mane apkabinusi.

 

 

Dar jazminas, dar krūmas alyvų...

Obelis kiekviena. Ir upelė,

Tokia jau išsekus, tokia bristina,

Bet kokiais atminimais dar dvelkia gyvais!.

 

Tad kaip besuprasti, kad Cėjaus tarpeklis –

Kaukazo žemčiūgas –

Toksai nebylus man

 

– Ak, vaike-klajūne, koks tu neprotingas, –

Edelveiso akis marga sukuždėjo, –

Tavo motina takais ne šitais juk vaikščiojo,

Ir ne šituos vaizdus tu įtraukei su pienu

Iš krūties spenelio rausvo...

 

Kaip viskas paprasta...

Ak, lamaži tu, lamaži:

Patekom iš namų, patekom slydus puolus.

Dar laimė, kad

Sugrįžau visam likusiam laikui.

    Prie motinos kapo rožė pražydo...

  

Jurgis VERŠAUSKAS

 

Mergaitė lanksti kaip katė

 

Tu pievoje galėjai užsimerkti akim...

Aš tavo lūpose regėjau tavo sielą.

Drugelis margaspalvis papuošė krūtinę tavo...

 

O tu gulėjai ir šypseną tavo

Kerėjo mano sielą...

Dainuoti, šokti veržėsi mana širdis...

 

Tu nepamiršk manęs.

Mano akių ir šypsenos manos...

Aš nieko nesakiau...

Tylėjau ir iš palaimos alpulio svaigau.

 

Lanksti tu, kaip katė...

Švelni, miela ir mylima buvai...

Bet likto tiktai žodžiai.

Aš vienišas beržas, ... vienišas beržas.

 

 

Širdis

 

Dainuok širdie gyvenimą...

Apie mokyklą ir draugus...

Dainuok širdie gyvenimą...

Apie kančias ir nuostabias dienas.

 

Kaip sutalpinti širdie tavyje

Savo skausmą, neapykantą ir kerštą?

Kaip sutalpinti širdie tavyje

Gailestį ir pilną alpulio gyvenimą?

 

Dainuok širdies apie leliją baltąją...

Apie auksu žėrinčias žvaigždes...

Apie nakties mėnesieną tokią mielą...

Dainuok širdie.

 

Tik nepamiršk širdie dienų tų..,

Kai džiaugėsi ir linksminosi chebra...

Kai šalia į tavo trapų petį

Atsirėmė Ąžuolu pavirtęs draugas.

 

 

Žodis

 

Kaip surasti tą stebuklingą žodį,

Kuris pasiektų širdį, protą, sielą

Atgaivintų?..

 

Dainavo vyrai kažkada:

Per iškirstą langą kiaurai nugarmėt,

Užsimušt.

Bet žodis... vertėsi kūliu per Dangų...

 

Kur tas žodis?

Staiga atsigręžiu į ryto langą

Paskendusį rūke...

Ir horizonto nematyti.

Ir saulės dar nėra...

 

Žodis:

Staiga prisiminiau aš Paulių...

Aš vienišas beržas...

Klajojantis paukštis aš...

Aš vienišas, vienišas aš, kaip beržas tas...

  

Danutė Ona ŽILIENĖ

 

Iš ciklo „Pedagoginiai krislai“

 

Kuo pamaitinsim vaiko sielą

 

Gal per menkai maitinam vaiko sielą?

Gal vadovėliai per stori, per orūs ir neprakalbina vaikų?

Gal išminties nemoko? Nesušildo?

Leidėjai leidžia juos, vis leidžia... Kalnais.

 

Gal mes per daug išdidūs ir šalti prie stalo stovime ir beriam savo tiesą?

O jų tiesa gyvena vieniša, neišgirsta, pažeminta, maža?

 

Tad vienąsyk ir man, ir tau

pastoti kelią gali paauglys,

kurio nei aš, nei tu, nei jis, nei ji

nepavaišinom sielos atgaiva,

negirdėme šaltinio vandeniu, deja.

Suspardyt gali

stotelėje – vidur baltos dienos,

jei jam reikės aukos.

Sustokime.

Toliau nėra kur eiti.

Tamsa. Duobė. Dar šaltis.

Susėskime ratu ir daug šnekėkim ne apie tai, kokie jie baisūs,

bet kokie alkani, kuo pamaitinsim juos ir gelbėsim.

Toliau nėra kur eiti pavieniui šaltiems, oficialiems.

TAMSA.

 

 

Kalbinu likimą

 

Aš kalbinu likimą ir klausiu paslapties,

O jis vis neišduoda.

Ieškok pati.

Ieškok, ieškok, ieškok.

 

Ir ieškau – klupdama, kalbėdama su likimu

Kaip lygus su lygiu.

Dėkodama visiems,

Praskleidusiems po mažą paslapties langelį

Į manąjį būties ir nebūties pasaulį.

Vaiko prašymas

 

Aš tarsi mažas rugio daigas lėtai lėtai kaupiu savas jėgas.

Argi kas matė greitai besistiebiantį daigelį?

Lyg žirgą, šokantį per kliūtis?

Kad stiebas būtų tvirtas, pirmiausia reikia įsiskverbt šaknim,

siurbt saulę, orą, vandenį ir druską.

Lėtokai auga augalai – tokia jau augalijoje tvarka.

Tame pasauly tvyro tyluma, susikaupimas ir ramybė.

 

Jei greitinsiu, stiebelis gali linkti, o vėjui pučiant net nulūžti gali.

Neskubinkite augti. Leiskit džiaugtis.

Lakstyti, suptis, žaisti, juoktis ir dainuot.

Pasaulis toks skubus, šuoliuojantis lyg žirgas.

Bijau jame pražūti.

 

Žinau, jūs laukiat mano žiedo, grūdo.

Tad vardan jų neskubinkite augti.

 

 

Kelionė į save

 

Mokykloje mes skaitome Homero „Odisėją“.

Paskui kaip Odisėjas mes ieškom kelio į Itakę, į savus namus, save.

Tada ir susimąstome: Kaip plaukia mano laivas?

Kokius aš žmones sutikau?

Ką nuveikiau, kad juos sutikčiau?

Už ką esu aš jiems dėkingas?

Kokių išbandymų patyriau?

Kaip jie atrodo man šiandieną?

O ką turėčiau dar nuveikti?

Pilnėjanti apmąstymų taurė mus veda dieviškumo link.

Einu, kaip moku. Beje, ne itin sparčiai – lietuviškasis atsargumas stabdo.

Ir tėvo, vidurio politikos gerbėjo, genai.

Bet vienas kitas žingsnis žengtas. Kas toliau? Matysim.

O laivas plaukia.

Kad tiktai Poseidonas vėjų nepaleistų, o šie įtūžę laivo neapverstų.

 

 Ramybė

 

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje aš gyvenu mažoje šalyje, kurioje daug šurmulio sukelia rinkimai į Seimą, Vyriausybės sudarymas, tos Vyriausybės kritika, Europos fondų skirstymas, KGB šmėkla. Ir galop – krizė. Ką aš renkuosi? Mažame Vilniaus lopinėlyje, Pilaitės pamiškėj, šalia Salotės, tvyro ramybė, kurios ilgai ilgai ieškojau, kol prisijaukinau. Kas vakarą gražiai palydžiu nugyventą dieną, ieškau, ką gero padarė mano artimieji ir valdžios vyrai. Įsivaizduoju jų veidus, akis, balsą. Ir kalbinu. Nepriekaištauju, nepykstu, neniekinu. Tiktai siunčiu šiltus žodžius, kurie tuomet ateina. Kad naktį susitiktų šviesiausi mūs pradai ir susivienytų. Ir rytą medžiuose vis mąžta juodų, plačiasparnių paukščių, dengiančių saulę. Vis dažniau į balkoną atskrenda žvitri zylutė, kažin ką paslaptingai tylinti.

 

 

            PILAITĖS  BIČIULIŲ  KŪRYBA

 

Antanas Vilius RAUPELIS

 

 Aš su tavim

  

Tą rytą

šarma baltuoju nuometu

medžius apsiautus,

lyg pasakon vaikystės

tiltais vedė.

 

Širdis,

palaimos žavesį

pajautus,

dėkojo Tau už stebuklingą

šerkšno naktį...

 

Džiaugsmu

ramybėje sustingę šakos

spindi,

nušviestos rytmečio žarų

spektru.

 

Plasnoja

lyg plaštakė tyliai snaudęs

jausmas

ir aš su juo

It su Tavim einu...

 

 

Buivydiškių senjorams

 

Garbusis Mokytojau, Mielasis mano kolega

Ar pastebi, kad mūsų dienos net šuoliais nubėga...

Didžią patirtį įgijęs gal jau dabar žinai,

Ar čia laikas taip skrieja, ar tam laike mes skubame labai?

 

Tai buvo ir yra nelemta mūsų būties dilema,

Kurios dar neišsprendė nei viena ankstesnė karta...

Gal todėl dažnai neapskaičiavę savųjų jėgų

Paliekame kitiems dar daug nepabaigtų darbų...

 

Visus išskubėjusius ton tylion nebūtin

Iš kurios dar nesugrįžo niekas dabartin.

Pagerbkime Juos, – mūsų šviesulius kilnius,

Nes jiems pagarbos per daug niekados nebus...

 

Nebestovėsim ir mes jau prie katedros mielos

Ir nebeskaitysim geriausios savo paskaitos,

Kurios taip ir nespėjom per metų metus,

Nes visad galvojom, kad marios laiko dar bus...

 

O dabar auditorijoj jau veidai kiti

Ir paskaitas skaito lektoriai jauni,

Tačiau čia mane traukia diena iš dienos

Niekaip negaliu pamiršti mokyklos savos.

 

Gal todėl, kad mokykla man buvo namais,

Kad džiaugsmu ir rūpesčiais dalinaus su visais,

Aš visus čia mylėjau ir dabar myliu

Ir todėl didį džiaugsmą širdy vis turiu...

   

Gimtinė

  

Aš čia gimiau

Ir čia užaugau.

 

Čia prie vaikystės priglundu,

Ant mamos kelių prabundu

Ar tėtės šiurkščiuose delnuos

Laimingas ir saugus jaučiuos...

 

Jaunystę savo vėl matau,

Su tėčiu pradalgius varau,

Svaigių lakštingalų klausau...

Ar vasaros trumpoj nakty

Iš gegužinės ją lydi...

 

Tai vaizdai mano praeities,

Tačiau visi jie iš širdies...

 

 

Pavasaris

 

Aš myliu pavasarį,

Ne tik per pavasarį...

Man ir rudenį, ir žiemą

Prisiminti labai miela

Saulėj atgijusius šlaitus,

Melsvus žibučių patalus,

Vieversį virš lauko galo,

Pempės klyksmą palei balą,

Šilto vėjo gaivų gūsį,

Nuo kurio apsvaigęs būsi...

Aš dar myliu ir panelę,

Tarsi pavasario saulelę,

Nes ir rudenį, ir žiemą

Visos mintys apie ją vieną...

Tik ji šildo mano sielą,

Tik ji duoda laimės dieną,

O gal tik valandą, minutę,

Bet man gera su ją būti...

Savo svajonių beribiuos keliuos,

Su ja gulu aš ir keliuos..

 

Tyluma

 

Pasiklausykime gimtinės tylumos.

Užtikš lašelis ramumos,

Siela pajausim – taip smagu,

Lyg po adventinių mišių.

 

Pasiklausykime gimtinės tylumos.

Vaikystė basakojė gal vėl pamos,

Prisiminimais ji širdį nuramins

Ir Motinos geras akis primins...

 

Pasiklausykime gimtinės tylumos

Gal dar išvysime Tėvelį prie obels senos

Ir nusilenksim jam dabar, ko neatlikom kitados,

Už tą jo meilę, kuri mus šildo visados...

 

Pasiklausykime gimtinės tylumos

Užtikš lašelis ramumos,

Kurios, kaip duonos krosny iškeptos,

Mama, atrodo, dar dalina nuolatos...

 

Svajonių Džokonda

 

Susikūriau aš Tave,

Mieloji,

Savo vizijose,

It Leonardas Da Vinči

„Moną Lizą“

Savo drobėse,

Nes norėjau patirti

Prisiminimų žavesį,

Ilgesio jausmą,

Sapnų iliuziją,

Artumo džiaugsmą...

 

Susikūriau aš Tave,

Brangioji,

Tarsi trapią mozaiką,

Iš trumpiausių akimirkų,

Brangesnių už visą laiką,

Užburtas Tavo moteriško

Paslaptingumo,

Priblokštas kerinčio žavumo,

Nustebintas sielos taurumo...

 

Aš susikūriau Tave

Ir įsirėminau širdyje

Čia pasiliksi visada...

Nes Tu esi tarsi daina –

Ilgesinga ir sava,

Žavinti ir paprasta,

Nuoširdi ir taip miela,

Tarytum gėlėta

Motinos skara...

 

 

Todėl tikiu,

Jog liksi visada

Mano „Liza ...

  

Mano parapija

  

Alanta,

Miela Alanta,

Tu ant kalvos pakelta,

Virintoj išprausta,

Visuomet išvaizdi...

Gimtos parapijos širdis esi...

  

Sugrįžt čia tebekviečia mus visus,

Gyvenimo audrų išblaškytus,

Į dangų paremta,

Visuomet taip sava,

Didinga tarsi katedra

Švento Jokūbo bažnyčia,

Kalnelyje aukštam

Brangūs bočių kapai,

Kuriuose visą praeitį...

Ir ateitį matai...

  

Alanta,

Tarsi gėlėta Motinos skara,

Dar nuo vaikystės dienų,

Mano širdy visada...

Ir pasiliks,

Vis meilės apgaubta,

Nes mūsų čia –

Pradžia.

Ir pabaiga...

 

 Neringa VAITKEVIČIŪTĖ

 

Su meile Sūduvai

 

Sūduva – kiek amžių

tu ant slenksčio duoną suvyniotą gyvą išlaikei?

Sūduva – kiek upių

giriomis vingiavo Šešuvos krantais?

Sūduva – praamžių

Siela grįžtant pasitiks

Du gandrai prie kelio

Kol sugrįši liks

Sūduva – prabočių Saulės išmintis

Sodžiuose prie kelio šilumėlė sklis

Sūduva – bekraštė tu darnos šalis

Tavo taurios dvasios neįveiks mirtis

Sūduva – tu lašas mano praeities

Daugel daugel metų man į priekį švies

Sūduva – lietuvių tautos paslaptis

Sakė man Dievulis – čia žvaigždė nukris

Čia nušvito rytas

Gimė giminė

Nauja nematyta aisčių padermė

Begalybės skonis

Ašara džiaugsme

Negi pagaliau jau

Atradau save?

 

             ***

 

 

Ir aš buvau ten – senolių žemėje

Kaip motina sava

Žydrom akim

Neramus buvo laikas

Po purvinais batais.

Toli išvežė daugelį

Išklypusiais ratais...

 

Palaukėj berželiai

Svyruokliai palinko.

Vieni tik žinojo,

Kas lietuviui liko...

 

Lenkė savo galvą

Vainikėlį dėjo

Savo sielos stygom

Dainą uždainavo

Tautos dvasią žilą

Iš sapnužio kelia

 

Iš bangų atgimsta

Keliasi ir tiesias

Daug seselių, brolių

Jie vainikais puošias

Sudėtais iš saulės

Iš dangaus skaistybės

Žemę motinėlę

Vėl į saulę kelia

 

Į aukštybes širdis

begalybėn žvilgsnius

Tai tautos atgimstant

puošias lino rūbas

 

 

Ant kalnelio šoka

Rankos pinas, audžia

Sutartinėm slėniai

Ir sodybos gaudžia

 

 

Tavo siela šoka

Džiaugiasi be galo

Su tavim ir dainius

Amžiais kur dainavo

 

Tavo delne žiedas

Pasodink į žemę

Teatgyja ainių

Dvasia –

Ir Čia – amžinai gyvena!

 

                   ***

Ten miško fėjos audė juostas

ir mylinčias širdis apsupo,

apjuosė į spindinčias baltąsias rožes,

skaistybės žiedus amžinuosius,

apkaišė ąžuolo lapeliais

ir smilgomis rudens auksinėm

Ir tyliai glostė švelniom rankom

Vaikelių galveles mažųjų

Ir didelių vaikelių – brolelių ir seselių

 

O akmenužis Simas ramybėje paskendęs

Mąsliai giesmelių klausė

Atvėręs gelmę žilą

Žvaigždelės krito krito

Saulelė leidos leidos

Į jo širdelę tyrą

Ir amžinai paliko

 

Palaiminti šviesieji

Basieji paprastieji

Tyrieji atvirieji

Šiltieji mylintieji

Palaiminti kelužiai

Juose maldas šventąsias

Jiems kužda akmenužiai

Prabudę budintieji

 

O Rasos krito krito

Iš meilės kas sukurta

Iš paukštės giedančios

Tegul šventoj giružėj

Ilgai dar tebeskamba

Ir ąžuolų senolių

Karūnose tespindi

 

         ***

 

Iš amžių glūdumos

pašnibždom

puse lūpų

akmuo prabilo

vedų kalbą tarė

Širdis atgimusi suspurda

Tai aš, tai aš

tai mano balsas amžinybėje vibruoja

Skaidrumas – krištolinė jūra

Ir meilės žiedas – žydinti baltoji rožė

Auksiniais bokštais iš gelmės

Jau kyla Saulės miestas

Atras kiekvienas jo vartus

Tyrumo savo kviestas

Ir skambina varpais

Aukštieji saulės bokštai

Dvasia pabudusi kuždės

Spindės kaip saulės pluoštai

Tai aš tai aš

Matau akis gelmėj

Banguojančioj kaip okeanas

Vedrusų bunda padermė

Jos deimantas kristalas

                ***

Kas ten šneka palei taką?

Kas tylioj nakty nemiega?

Mažos fėjos po žolynais

Po žaliaisiais papartynais

Nutarė šiąnakt išmesti burtus.

Fėja iš paparčio žiedo

Ąžuolą tris kart papurtė

Ir nukrito burtų burtai –

Tūkstančiai rasos lašų.

Ir sumanė pienės fėja

Tiesti juostą kaip Austėja

Ir sutyvuliavo šičia

medaus upė nematyta.

O mažoji Pakalnutė

Fėja su šimtais skambučių

Metė skambantį varpelį

Ir visa erdvė dainuot pradėjo

Sukosi bangavo kilo

Džiaugsmą barstė viršum šilo

Kvietė aikčiot nuostabumu

Tuo žaviu netikėtumu

Krištolo garsais, gaivumu,

Tų spalvų miriadais, klodais

Samanų išpuoštais plotais...

Visa tai vingiavo sukos

Ir sapnų pūkais pavirto

Pusnimis namuosna virto

Kur miegojo gražūs žmonės

Tyliai pildės jų svajonės...

 

                  ***

Gyveno kažkados beribis Laikas

Ir Visata beribė – jo pora

Laike erdvėj mes pasiklydę

Toliau vėl sekam pasakaitę šią:

 

Rymojo obelis sena už miesto

Nežinoma nežinomam sode

Seniai užžėlė takas vedantis lig ją

Tiktai apuokas ją kas naktį lankė.

 

Nieks jau neatmena, negali pasakyt

Kiek obeliai šiai metų lenkės

Kiek krito šerkšnas ant šakų

Kiek kartų žiedų rūbas keitės

 

Jau daugel krito obuolių

Dundėjo nuo kritimo žemė

Jei ausį prie žemelės tu priglaustum

Ne šiame laike ir ne šioje erdvėj

Išgirst galėtumei tą dukslų garsą…

 

Širdis prityla… kvapą kas užgniaužia…

Girdėti žingsniai tolumoj ne laiko ne erdvės

Tai žilagalvė motinėlė ir tėvužis

Atėję parymot prie pasodintos obelies.

 

Praamžė motinėlė balta prijuostėle

Rankelės baltos, mėlynos akelės kaip linai,

Praamžis tėvužėlis balta sermėgėle

Žilabarzdėlis, akelės kaip rasa

 

Jų širdužėlės dailiai susipynę

Ir susipynus šypsena

Jų sielų audeklėly

Didžiulė Meilė įpinta

Ir šviečia akys, šviečia širdys, rankos

Beliečiant obelėlę tą,

Kuri juos įrašys į amžinybę

Beribę ir belaikę erdvę šią

 

Ir tarsi aidas tarp devynių marių

Kankleliams pritariant atplauks daina:

– Auk ir žydėki Obelėle,

Papuošta švies Žemelė – Planeta

 

Ir mes abu tai amžinai žydėsim

Kvepės mūs meilė pavasario žieduos

Ir amžinai gyvi mes būsim

Kaip gaivuma rudeniniuos obuoliuos…

 

                   ***

 

Kur surašyta amžių išmintis?

Kada gyveno milžinai?

Ar jau seniai? Ar jau seniai?

Tie svarbūs klausimai pažyra

Tad vėl į pasakos luotelį aš keliuos.

 

Atsukę laikrodžio rodyklę

Ir atsisukę į rytus

Ir seną Ąžuolą išvydę

Nuščiūvame – gal čia praamžių išmintis?

 

Kaitri liepsna širdelę vilgo

Užmerkiu ramumai akis

Ir per beamžę erdvę atkeliauja

Senolis Lietuvos žynys

 

Šermukšnio lazdą įsikibęs

Tvirtai jis žengia kaip karys

Jo žvilgsnis perveria visas erdves

Jo išmintį pridengia paslaptis

 

Pasukęs ąžuolyno link

Nusilenkia ir kyla vėl

Ištiesia ranką – žalias tiltas

Per ežerą smaragdinį nusidriekia tenai

 

To ežero gelmėj kaip sidabrinis pinigas

Žuvis suspurda, šokteli ji virš vandens

Purslai smaragdiniai ištykšta

Vaivorykštės spalvom sužėri pats seniausias Ąžuolas…

 

Ramybė glosto mūs Senolio veidą

Jis šypsos i– gal tu žinai tik kam?

Į dangų žiūri, rankas pakėlęs glosto

Be laiko be erdvės Kažką

 

Senolis šypsos, o akies kampely

Rasos lašelis – ašara šviesi karšta

Pražyla dar balčiau šviesiau

Senolio mūs barzda

 

Pridėjo ranką prie širdies

Ir rožės žiedą tiesia

Tai sužėrės ir suvirpės

Vaivorykštėm Kažkas nušviestas…

 

 

Deivė Versmyna

 

   Kažkadaise gyveno deivė Versmyna – graži spalvų karalienė, skambumo ir tyrumo saugotoja. Jos plaukai – tai spalvotos upės, jos akys – mėlynai žali ežerai, jos lūpos ir šypsena – tai putojančios Baltijos bangos, o jos širdis – tai krištolo šaltinis. O rankos – tai kvepiantys rasa žiedai, pečiai – nuo kalnų besiritantys ir krentantys žemyn kriokliai, jos kojos – tai rasoti Žemės takai, o siela – tai švelnumo rūkas.

   Kadaise visi pažinojo jos karalijos paslaptingus stebuklus. Pats nuostabiausias iš jų – skambantys Žemės šaltiniai. Giliai giliai po žeme teka versmės, kurių spalvos nuostabaus tyro grožio, žaižaruoja kiekviena savo vaivorykštės spalva ir kiekviena turi savo saldumą, kiekviena turi savo melodiją, kiekviena neša savo šviesą ir palaiminimą Žemei. Tos srovės teka ir persipina jų keliai, susitinka ir išsiskiria, sruvena Žemės kūnu ir delnais tarsi gyvybės kraujas. Tokio gaivumo tos versmės, kad vien apie jas pagalvojęs, jauti miško versmės gaivumą ir gėlą iš jos išgerto vandens.

…Kai lyja lietus, mažučiai nykštukėliai išdėlioja, išslapsto tarp žolių, krūmynuose ir papartynuose, lapynuose ir akmenynuose mažučius dubenėlius. Maži lietaus lašeliai krinta į juos ir aidi tarytum varpeliai, ir skamba, ir tyvuliuoja erdvėje, prisodrina visą gyvąjį Žemės rūbą. O tada nykštukėliai mažomis savo rankelėmis neša dubenėlius ir pila lietų į slaptus duburėlius žemėje ir iš jų vanduo teka mažyčiais takeliais, urveliais, tunelėliais į Žemės gelmę, kol susijungia su spalvų srovėmis.

…Kai kada tos versmės susitinka ir susilieja į plačias požemines upes, susijungia jų skambėjimas į vientisą palaimingą simfoniją ir tada ateina dienos, kai būna ryškiausi, spalvingiausi ir lengviausi žmonių sapnai, kuomet pildosi šviesios svajonės. Tuomet ir Žemė įgauna vienodą ritmą, sukasi Visatos erdvėje dainuodama, grodama ir žaisdama tarsi mažas vaikas. O gėlės pražysta spalvingiausiais, kvapniausiais žiedais ir linguoja kartu.

…O kai kada tos versmės pakyla iš Žemės ir susijungia padangėje žėrinčiomis Vaivos juostomis.

…Tokios nuostabios tos spalvotosios versmės.

Bet yra Žemės gelmėse ir Tyroji versmė, kuri yra ypatingo skaidrumo – lyg kalnų krištolas. Ji yra taip giliai, kad žmogaus mintis nepajėgia net prisiartinti prie jos. Toks Dievo priesakas – Tyroji versmė, kuri yra deivės Versmynos širdis, amžinai yra skaistumo žvaigždė. Prie jos prisiliečia tik tyros širdys ir pačios tampa amžinai krištolinio skaistumo. Tyroji versmė niekada nesusitinka su spalvotomis srovėmis, nes ji saugo pirmapradę Šviesą ir ji yra visaapimanti Tyla.

…Deivė Versmyna žiemą užsimerkia ir žiūri į savo širdį, o pavasarį, kai nutirpsta ledas, vėl atsiveria jos mėlynai žydros akys – ežerai, ir tada žiūri pilna meilės į kiekvieną iš mūsų, į medžius, paukščius, gėles, vėją, kalnus, žvaigždes, dangų. Išminties akimis ji viską atleidžia ir viską laimina.

  

Li-147     Lietuva! Tavo vardas mano širdy! : Vilniaus

       Pilaitės  rajono gyventojų ir jų bičiulių kūryba : Pilaitės

       „Poezijos pavasaris’2009“ skiriamas Lietuvos vardo

       tūkstantmečiui / sudarė Angelė Šarlauskienė. – Vilnius:

       Pilaitės bendruomenė, 2009. – 128 p.

           Kn. taip pat: Pratarmė / Angelė Šarlauskienė, p.3-11

           ISBN 978-609-95075-0-7

 

      Vilniaus Pilaitės rajono gyventojų ir jų bičiulių eilės,

             miniatiūros, esė lietuvių, rusų kalbomis.

                                                                              

                                                       UDK 888.2-1(082)

                                                                            Li-147

 

 

  

     LIETUVA! TAVO VARDAS MANO ŠIRDY!

                     Sudarė Angelė Šarlauskienė

 

   Viršelyje tautodailininkių Vidos Pečiulytės ir Karolinos        

                         Biekšaitės-Jezerskos kūriniai

 

    Išleido VO „PILAITĖS BENDRUOMENĖ“,

              I. Kanto al.15-19, 06202 Vilnius

 Užsakymas 20090428. Spausdino UAB „Spaudos Praktika“,      

                      Chemijos g.29, 51333 Kaunas.

 

 

 © Pilaitės bendruomenė

Svetainė pradėta rengti 2003 m. pabaigoje,

Paviešinta 2009 m.

 

Parengė  Angelė  Šarlauskienė