Arvydas Ilginis (1952 08 10 – 2016 09 07)
Paskelbtame baltiško mentaliteto ir pasaulėjautos portalo www.alkas.lt. nekrologe apie Arvydą Ilginį rašoma: „Rugsėjo 7 d. eidamas 65-uosius metus mirė TV režisierius, buvęs LRT generalinis direktorius, garsaus lietuviško serialo „Giminės“ prodiuseris Arvydas Ilginis. A.Ilginis gimė 1952 m. rugpjūčio 10 d. Vilniuje, baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą, 1975 m. baigė režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).1975-1990 m. dirbo Lietuvos Radijo ir televizijos literatūros ir meno redakcijos režisieriumi, 1991-1993 m. – „Telefilmo“ vyr. redaktoriumi, nuo 1993 m. – legendinio serialo „Giminės“ prodiuseriu. 1997-1999 m. ėjo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas, 1999-2002 m. dirbo – Lietuvos televizijos režisieriumi. Nuo 2002 m. Viešosios įstaigos „Pajautos studija“ direktoriumi. A. Ilginis sukūrė daugiau kaip 15 televizijos ir dokumentinių filmų, spektaklių, televizijos serialų, televizijos meno ir kultūros laidų, vaidmenų televizijos filmuose. 2005 m. vedė Baltijos televizijos laidą „Sveikatai ir laimei“. Ką prie šio nekrologo pridurtų Vo „Pilaitės bendruomenė“: A. Ilginis stovėjo prie šio pirmosios visuomeninės gyventojų bendruomenės, įsiteisinusios 2002 metų vasarą siekiant savo pašonėje apginti apsauginės reikšmės mišką, kurio vietoje turėjo būti įrengti golfo aikštynai, ištakų: buvo vienas šios organizacijos steigėjų, dalyvavo ne viename šios bendruomenes pilietiniame susibūrime, kultūriniame renginyje. Jis įtrauktas į Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva gimusį leidinį „Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis“ kaip Pilaitę garsinanti išskirtinė šių dienų asmenybė. Jo iniciatyva Pilaitėje atsirado Pajautos gatvė. Ir tai neatsitiktinumas, o jo – žmogaus orkestro – ženklas: tai mitologinė šio Vilniaus pakraščio jungtis su pirmąja istorine sostine laikoma Kernave (šia gatve važiuojant galima ją pasiekti; Kernavėje paskutiniuoju metu iš esmės buvo pertvarkęs su savo giminės šaknimis susijusią gyvenamąją vietą). A.Ilginis su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ketino dalyvauti šių metų Seimo rinkimuose (sąraše jis buvo 98 vietoje). Arvydo ilginio eilės spausdintos Vo „Pilaitės bendruomenė“ poezijos pavasariams skirtame leidinyje „Pilaitės giesmininkai“. Pasak žmonos, Arvydas turėjo viltį išleisti savo poezijos rinktinę. Vienas jo eilėraščių, paskelbtų „Pilaitės giesmininkuose“:
Dievas
Mano dievas be rankų, be kojų –
Jį nuogą paliko senam avietyne gyvatėms,
Kad rastų tik tie, kas šliaužti pramokę.
Ten noksta tik kruvinos uogos,
Ir švyti nuodinga karūna tik tiems,
Kas žemę prakeikęs, dangaus nesupratęs,
Pamėlusiais pirštais drasko sau širdį.
Mano Dievo mėlynos akys (kaip mano)
Nuodais išvarvėjo,
Pagirdė bundantį rytą
Nuodingas jausmais ir aistra.
Mėšlungiškai šaukti ir šokti,
Ir juoktis...
Ir juoktis iš skausmo,
Kad grįžęs namo ir duris užsisklendęs,
Nerandu buvusių vasarų
Ir buvusių pasakų.
Tik pilnos pakampės vaikystės svajonių,
Nuodingais vorais išsislapsčiusių...
Mano dievas – be rankų, be kojų.
Jį pardavė tie,
Kam kojas, rankas jis aukojo.
Gintautas Iešmantas (1930 01 01-2016 09 04)
Lietuvos rašytojų Sąjunga pranešė: „Rugsėjo 4 d. Vilniuje mirė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, žurnalistas, rezistentas ir politinis kalinys Gintautas Iešmantas. Gintautas Iešmantas gimė 1930 m. Vilkaviškio rajono Šūklių kaime. Mokėsi Griškabūdžio pradžios mokykloje, vėliau Šakių gimnazijoje. 1949-1953 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Baigęs institutą dirbo žurnalisto darbą įvairiose redakcijose. 1974 m. rugsėjo 6 d. G. Iešmanto bute buvo padaryta krata, kurios metu konfiskuota patriotinė poezija. Dėl joje reikštų laisvės siekių G. Iešmantas buvo pašalintas iš žurnalisto darbo bei Lietuvos žurnalistų sąjungos. Vėliau, dirbdamas Knygų rūmuose bibliografu, įsijungė į pogrindinę veiklą. 1980 m. buvo suimtas ir nuteistas 6 metams griežto režimo lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Permės srities lageriuose Urale. 1988 m. reikalaujant užsienio ir Lietuvos visuomenei, iš tremties paleistas. Grįžęs į Lietuvą įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Buvo Lietuvos Kovo 11-osios akto signataras. Atkuriamajame Seime buvo Sąjūdžio frakcijos narys, dirbo Švietimo, kultūros ir mokslo komisijoje.1992 m. išėjo į pensiją ir atsidėjo kūrybiniam darbui. Pirmoji G. Iešmanto poezijos knyga „Prisikėlimo šventė“ pasirodė 1990 m. Joje publikuojami lageriuose ir tremtyje parašyti eilėraščiai. Nepriklausomybės laikais G. Iešmantas išleido beveik keturiasdešimt poezijos knygų. Nuo 1989 m. vėl Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, nuo 2004 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. PEN klubų narys. Priklausė Lietuvos Helsinkio grupei. Rašė politinėmis-visuomeninėmis, literatūrinėmis temomis, švietimo ir kultūros klausimais. 1990 m. apdovanotas P. Lauritzeno tarptautine laisvės premija (Danija, Kopenhaga), 1999 m. – Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu, 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002 m. jam skirta J. Tumo-Vaižganto premija už publicistiką – buvo pirmasis tokios premijos laureatas“. Iš Pilaitės kronikų: Gintautas Iešmantas gyveno kaimyninėse Karoliniškėse ir būdavo Pilaitės poezijos pavasarių svečias. Jo eilės spausdintos „Pilaitės giesmininkuose“. Yra savo paskutiniųjų metų leidinių padovanojęs Pilaitės mokyklų bibliotekoms. Netekome žmogaus, kovojusio už Lietuvos nepriklausomybę, prisidėjusio prie jos įtvirtinimo. G. Iešmantas buvo kuklus. Sielojosi ne dėl tokios Lietuvos, kuriai paaukojo gražiausią savo gyvenimą, likimo. Užaugo du jo sūnūs.
*
Sėjau aukso grūdus.
Bet tik akmenys dygo.
Iš naujo sėjau sauja po saujos.
Deja, akmenys vis dygo, būrių būriais augo.
Ką daryti? – klausiau aplinkinių.
Reikia tuos akmenis rinkti, – atsakė. –
Tai puiki statybinė medžiaga.
Apjuosime akmenų siena tvirtovę,
Aukštą mūrą iškelsim. Girdėjai?
Svetimi žvalgai netolies jodinėja,
Renka žinias, tiria kelią, uodžia nuotaikas.
Didžiai ginkluota kariuomenė artinas.
Jų tiesa. Priešų aibės laukais atplūdo.
Puolė sieną, graužte norėjo sugraužti,
Tačiau vien dantis išsilaužė. Įsibrovėliai
Turėjo pasitraukti. Mes apsigynėm.
Tai tau ir sėja, galvoju, daiginus akmenis.
Veltui kankintas! Ne be reikalo sako:
Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.
Žodis, pasirodo, žinojo kuo būti.