Artėjant Vasario 16-ajai Vilniaus įgulos karininkų romovėje skambėjo pilaitiškio Liaudies gynėjo Antano Sakalausko žmonos Vandos ir sūnaus Jono dainos

Vasario 8-ąją į Vandos Sakalauskienės kūrybos vakarą Vilniaus įgulos karininkų romovės salėje, kurios sienas puošia XIX a. sukilimo prieš carinę priespaudą vadų ir LDK didikų, kūrusių šios valstybės savarankiškumo ir didingumo pamatus, portretai, rinkosi jos bendražygiai iš Pilaitės bendruomenės ir kitų Vilniaus vietų. Vanda Sakalauskienė ne tik profesionali geofizikė, keramikė, dailės pedagogė, krimtusi ir profesionalių psichologijos mokslų, ji ir daugiavaikė mama. Užaugino keturis sūnus ir dukrą, priglobė ir auklėjo mergaitę ir berniuką iš globos namų. Dabar ji nebe vieno anūko močiutė. Betgi ne tik močiutė. Netrukus pasaulį išvys jos kaip bardės kompaktinė plokštelė. Ten dainos, skirtingai nei būdinga šio žanro gryniesiems atstovams, atliekamos ne pačiai muzikuojant, o pianinu akomponuojant Viliui Grušniui (). Vakaro metu Vanda Sakalauskienė atliko dainas ne tik pagal savo eiles (jos išspausdintos beveik visuose Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose). Jos skambėjo taip pat Frydricho Nyčės, Anos Achmatovos, Gražinos Cieškaitės žodžiais. Skambėjo ir liaudies daina net tarmiškai – pakruojietiškai, iš kur ji kilusi (). Daina Gulbei (šį paukštį dėl plaukiojimo Pilaitės vandenyse jos simboliu norėtų matyti šio rajono senjorai) buvo atliekama prašant pritarti ir šio vakaro dalyviams

( ir ). Nepaliko abejingų ir Vandos sūnaus Jono, populiaraus pastarųjų metų vokalisto, lietuvių liaudies daina apie Vaikštinėjantį tėvulį (). Nereikėjo papildomo pristatymo kam ji skirta. Ne už kalnų Vasario 16-oji – Laisvą Lietuvą mylinčių žmonių šventė. Vandos vyras ir Jono tėtis Antanas Sakalauskas – Laisvės gynėjas, 2010-aisiais išėjęs į amžinybę, Sausio 13-ąją papuolė po rusų okupantų tanku. Buvo sužalotas, bet skirtingai nei Loreta Asanavičiūtė, kuri taip pat pateko po ta pačia karo mašina, išgyveno. Vakare dalyvavo ir Loreta Tručiliauskaitė - Šlekienė, kuri tai pat tą lemtingą naktį buvo atsidūrusi po tuo pačiu tanku, taip pat išgyveno, ir Vytautas Peciukonis, kurio sumanumo dėka šis tankas atsitraukė nuo po juo atsidūrusių žmonių, nes jis sovietmečiu tarnavo armijoje tankistu, tad žinojo, ką reikia padaryti.