Pilaitiškė Vanda Sakalauskienė studijavusi geofiziką Maskvoje, Lietuvoje savo akiratį praplėtė pozityvioje psichologijoje, meno filosofijoje ir teorijoje. Ji taip pat ir keramikė, ne vienerius metus mokiusi vaikus šio meno. Vanda Sakalauskienė beveik visuose Pilaitės poezijos pavasariuose ir vakaronėse savo posmus išdainuoja. Taigi ji bardė bei į Pilaitės himną pretenduojančių eilių ir muzikos autorė (himnas atliekamas pritariant sūnui Jonui Sakalauskui, Vokalinės grupės „El fuego“ nariui – nuo šių metų paskirtas eiti LNOBT generalinio direktoriaus pareigas – ).
Kvepia prisiminimai drėgna laukų žole,
Vienišo paukščio riksmu aštriu
Paskendusiam kažkur rūkuos šile.
Žiūri mėnulio akys
Dangaus žvaigždžių erdvėj –
Tirpsta gyvenimo menkutė žvakė
Galingo laiko neramioj tėkmėj.
Negaliu, oi negaliu
Tikrai aš negaliu mylėt be skausmo
Nei prie širdies, nei prie širdies karštai karštai
Laimingą ką priglaust.
Žaizdą netekties juodos
Ir aitrų pažinimo jausmą
Priimu kaip brangią dovaną,
Kaip dovaną virš mūsų plytinčio dangaus.
Ašara, tik ašara sūri sūri –
Jinai kaip rūdys ėda.
Ji tarsi aštri karti druska nusėda manyje –
Virsta nemiga ilga, mintim sunkiom atbėga.
Nemigo ugnim juoda liepsnoja naktyje.
Žaidžiu ugnim juoda,
Žaidžiu dangaus žvaigždėm.
Nuoskaudom tarytum kaktusas aštriom
Įsišaknijusiom giliai kančiom.
Negaliu, oi negaliu
Tikrai aš negaliu mylėt be skausmo
Nei prie širdies, nei prie širdies karštai karštai
Laimingą ką priglaust.
Žaizdą netekties juodos
Ir kartų pažinimo jausmą
Priimu kaip brangią dovaną,
Kaip dovaną virš mūsų plytinčio dangaus...