Pagal išsilavinimą esu filologė, lituanistė. Leidykloje redaguoju tekstus. Esu dirbusi Kūdikių namuose su pamestinukais, ten buvo (ir yra) Gyvybės langelis.
Gerą poeziją apibūdinčiau taip: jautru, gilu, skambu. Ja visada žavėjausi.
Trieiliai
Japonų maniera
***
Žiema – tai ta pati vasara,
Tik matoma
Pro baltus akinius.
***
Žiemą
Ilsisi spalvos
Po pusnių patalais.
***
Dar niekas nepranašauja pavasario.
Tik medžiai sode
Įdubo sniego koriuos.
***
Pavasario nuojauta
Apmirusių žuvų sapnuose
Po ledu...
***
Kiek žingsnelių slepia
Balandžių trišakės pėdutės
Ant sniego!..
***
Ir pakvipo vasaris
Blynų saulytėm
Kaitriom!..
***
Vieversių pėdutės
Ant kiaušinių
Sugrįžusį pavasarį išduoda.
***
Angele,
Akmenį risk nuo širdies –
Prisikėlė!..
***
Girdi? Nakties tyloj
Suskambo pirmasis
Snieguolės varpelis!..
***
Snieguolių varpeliai dilin-dilin,
Dievo palaimą
Plukdo širdin.
***
Kai paskutinė snaigė
Paliečia snieguolės varpelį,
Pasigirsta pavasario muzika.
***
Laša sula iš klevo.
Ak skruzdės smaližės!
Tiek jau to, pasiimkit po lašą.
***
Žiū – miško nuokalnėj,
Tarp lapų pernykščių,
Žibuoklių akelės žybsi!..
***
Raivosi
Žibuoklė
Žaibo pažadinta.
***
Žiū – vaikai
Paupy
Ožkabarzdes peša!..
***
Vaikai apspitę
Sulipusią varlių porą.
– Ai, čia gi vyras su žmóna!..
***
Žiū – daigą išleido
Šimtaskrandis svogūnas
Ant palangės tėvų!..
***
O, kaip geria akys
Narcizų geltonį
Po bespalvės žiemos!..
***
Niekas nė nepastebėjo, kaip užgeso
Vos paraudęs hiacintas
Po šalnos.
***
Kai ankstyvą pavasarį
Daviau kitiems kraujo,
Prisiminiau kapsinčią sulą iš beržo.
***
Man grįžtant iš Kaziuko mugės,
Po tiltu ižas – širdies atitirpusios luitai –
Plaukė per upę.
***
Oras prisipildo prasmių,
Sakūroms žydint
Virš upės.
***
Ir kaip gali negalvot,
Kas žiogą žolėn išleidžia
Kiekvieną pavasarį žalią?..
***
Velykų rytą rūkas toks tirštas,
Kad net bažnyčios varpai
Jo nepramuša.
***
Auštant moterys eina aplankyti Kristaus kapo.
Ant akių užplaukia rūkas – – –
Palaiminti neregiai!..
***
Nuslinkus debesiui, mėnulio šviesa
Nusileido tiesiai ant lelijos
Užakusioj kūdroj.
***
Sugirgždėjo naktį šulinio svirtis.
Kibiran įkrito
Mėnulio pilnatis!..
***
Sena sodyba.
Miegu prie pat atviro lango.
Sapnai kvepia jazminais.
***
Surinkau uogas nuo žemės
Ir suvėriau ant smilgos.
Nešiu mylimajai.
***
Žiū –
Rugiai plaukia
Po žvaigždėtu dangum!..
***
Net akys apraibo
Povui išskleidus
Vėduoklę!..
***
Jei ir miršta musės
Nuo musmirių,
Tai tik apakintos grožio.
***
– Musmirė, musmirė!..
Nepravardžiuokit sesės boružės
Taškeliais baltais!
***
Musmirės miško nemink –
Nemelžtą Dievo karvytę
Dangun skraidink!
***
Dangus giedras giedras,
Jokio debesio. O kad taip
Mano sieloje būtų!..
***
Panardinau sielą savo ežeran,
Kad iškiltų lengva – nuodėmės po akmeniu,
Kad iškiltų sunki – išmintis iš vėžlio kiauto.
***
Žvejoja žvejys
Žuvį-žvaigždę,
Kol saulė uždega žvakę.
***
Ulbėjo tulpė upėj,
Upėtakio
Bučiuojama į lūpas.
***
Stebi vabzdys saulėlydį jūroj:
Ar tebeošia giria anapus?
Ar gintarinėm tebeverkia ašarom?..
***
Rieda ašara
Skruostu, lūpomis, smakru...
Žemė sūri.
***
Dega klevų ugny
Vakaras
Nuogas.
***
Negaliu nepasiduoti
Chrizantemų liūdesiui
Temstant.
***
Ant kapo
Šermukšniai pravirko
Eglaitės plaštakoj.
***
Kai mirusiųjų vėlės
Vaitoja vėjy,
Kapas uždega žvakę.
***
Ant senelių kapo radau klevo lapą.
Kaip gera gulėt
Po tokiu plačiu Dievo delnu!..
***
Ilsisi akys
Kaštonų
Po spygliuotais vokais.
***
Ruduo. Kaip lengvai
Lapai meta medžius
Ir išskrieja su vėju!..
***
Vėjo išpūstas kiaurymes širdy
Užlopysiu
Šlamančiais lapais.
***
– Ššš...
Ežys pukši
Lapuose klevo.
***
Flirtas su rudeniu:
Jis mirktelėjo man
Ruda kaštono akim.
***
Vaikas su klevo lapu:
Jis veda Dievą už rankos.
O gal atvirkščiai – – –
***
Vaike, išburk Dievui iš delno –
Lapo klevo –
Kiek metų gyvens.
***
Rudenį rudos ir baugios
Prasiveria akys kaštonų
Iš žemės.
***
Dieve, kuriam klevo lape
Nubrėžtos
Mano gyvenimo linijos?..
***
Daug visokių turėjau karolių.
Bet gražiausi buvo suverti
Iš vaikystės obuolių sėklų.
***
Gluosni, ką sau galvoji?..
Jau sninga,
O tu dar nenumetei lapų.
***
Kai prisnigs
Pilną širdį,
Nuotaka virsiu.
***
Pražydo
Lange
Šerkšno rožės.
***
Ištirpo
Delne
Snaigių šokis.
***
Pavirto
Pieno puta
Aguonos.
***
Štai kur – medžių šakose
Žiemą
Debesys miega!..
***
Ne tik pelėms baugu
Žiemos naktį
Pelėdoms ūkaujant...
***
Kelia Charonas apsunkusias sielas į Hadą...
Užtat kaip lengva sugrįžti –
Su negimusiom sielom – tabula rasa!
***
Mama,
Atverk savo įsčias –
Aš taip noriu gyventi!..
***
Tolti nuo Langelio su gyvybe
Skubriu žingsniu, vis atsisukant
Ir užsitraukiant dūmą...
***
O kad ir per Gyvybės langelį
Tas langas
Į gyvenimą!..