Pilaitiškio lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, vadinamu lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), mūzos vis dar neapleidžia. Jį drąsiai galime vadinti ir bardu (bardas – dažniausiai poetas,
kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje). Skaitant Alberto eiles, norisi dainuoti. Tad neturėtų stebinti, jog yra pasirodęs ne vienas jo dainų albumas, kuriame jis žodžių,
muzikos autorius ir atlikėjas. Muziką poeto posmams rašė ir profesionalai. Nemažai jo eilių galima aptikti Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose.
Kol bitė žiede
Mažam ir gražiam mūsų krašte,
Kurį mes vadiname Lietuva,
Dar bitė žiede, dar paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -
Mažam ir gražiam pirkios lange
Rymo žilas senelis, panašus į dievulį,
Pasišviesdamas galva tarsi žvake
Į kiemą lyg praeitį žiūri - - -
Kieme kaip saulutė – nepavargstamai –
Balta močiutė vis eina, vis bėga;
Užtat ir gražūs mūsų maži namai –
Ak, ir kada ji pasilsi, kada ji miega - - -
Prie siauro keliuko kasdien ir šventai
Samanotas smūtkelis šalia kiemo vartų
Sėdi ir meldžiasi tik dėl to ir tik už tai,
Kad sodybos durų, langų ir vartų nieks niekada neužkaltų - - -
Kad mūsų vaikai it svečiai, – įsižeidę ir pikti, –
Neišsivaikščiotų – kaip išvaryti – po margą svietą;
Kad mūsų anūkai – tik stipriau ir tik iš arti –
Saugotų, puoštų ir mylėtų ją - - -
- - -
- - - mažoj ir gražioj mūsų šaly,
Kurią mes širdingai vadinam Tėvyne,
Būkim greta ir kartu – kaip Baltijos kely –
Rankom ir širdim susikabinę - - -
Taip ir bus, kol mažoj ir gražioj vaiko širdy
Auginsime didelę didelę Lietuvą,
Kad mūsų vaikams – šiandien ir ateity –
Užtektų jos glėby ir laimės, ir vietos - - -
Žinau: šitaip bus, šitaip dar bus;
Tikiu: bus viskas gerai su Lietuva,
Kol bitė žiede, kol paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -
Žinau ir tikiu, kad kiekvienas žmogus
ryt poryt kiekvienam bus svarbus –
Ir bus viskas gerai su mūsų Lietuva - - -
Nes dar bitė žiede, nes dar paukštis sode
Lietuviškai dūzgia ir gieda - - -
- - -
- - - mažoj ir gražioj mūsų šaly,
Kurią mes vadinam Lietuva Tėvyne,
Pabūkim dažniau viens kitam geri, –
O jei nepavyks, būsim bent pamėginę - - -
Vardan Tavęs
Parašysiu ant paupio karklo karnos
Tavo mielą ir paprastą vardą
Tik septynias raides iš senos dainos,
Senesnės už krikščionišką maldą.
Ir anksčiau, – kai buvau per toli nuo namų,
Ir dabar – tarsi pirmą kartą, –
Su meile ir švelnumu
Aš tariu Tavo šventą vardą;
Net kai tariu be garso
Ir net kai tyliu, – Tu girdi,
Nes tavo, Tėvyne, gyvenimo vardas
Pulsuoja mano širdy - - -
Tu–nuo grumsto iš lauko;
Tu – nuo liepų lietaus želmens;
Tu – nuo Alko kalno aukuro
Liepsnojančio akmens.
Virš prakaito druskos, virš kraujo lašo,
Iškėlusi galvą ir kardą,
Tu dainavai tarsi dainą gražią
Savo ir mūsų vardą:
Ant prakaito druskos, ant kraujo lašo
Kaip gėlę, kaip dainą, kaip šūvį
Tu auginai savo vaiką mažą –
Tūkstantmečių lietuvį.
Parašysiu aš Tavo vardą
Ir įkelsiu aukštai į drūtą pušį,
Kad nieks jo nestumdytų kaip nereikalingo baldo,
Kad nieks jo neplėšytų tarsi išaugto drabužio;
Parašyčiau... bet argi verta,
Argi būsi gražesnė nuo žodžių gražių?
Man regis, Tėvyne, kad Tavo vardą
Pats laikas puošti ne tik žodžiu!
Pats laikas būtų grąžint Tau skolą
Ir žemai prieš Tave nusilenkt;
Padėkot už skambantį sodo orą
Ir tylintį namo slenkstį,
Ant kurio galiu atsisėst,
Kai pavargstu;
Ant kurio gali pailsėt,
Kai pavargsti, – ir Tu.
Per prakaito druską, per kraujo lašą,
Per šimtmečio ugnį ir vėją
Mes ėjom namo Laisvės dainą gražią
Vardan Tavęs sudėję - - -
Per šimtmečio ugnį, per šimtmečio vėją –
Basi ir vyžoti, klupsti ir kuproti –
Mes ėjom namo, – nors niekad iš jų ir nebuvom išėję, –
Mes ėjom – ir nė nemanėm sustoti;
Per šimtmečio ugnį, per šimtmečio vėją –
Tyrom širdim ir meile Tau ginkluoti –
Mes ėjom vardan Tavęs, lietuvių tautos ir valstybės kūrėja,
Mes ėjom – ir nė nemanėm sustoti;
Per šimtmečio ugnį, vėją, sausrą, lietų –
Už Tavo ir savo laisvę, žemę, žodį –
Mes ėjom vardan Tavęs ir į Tave, Tėvyne Lietuva,
Gyvenimą dainuodami;
Mes einam vardan Tavęs ir su Tavim, Tėvyne Lietuva,
Iš Vakar į Šiandien - - -
Mes einam vardan Tavęs ir su Tavim, Tėvyne Lietuva,
Mylėti – auginti – gyventi - - -
Nemuno kilpos
Nebus taip, kad paukštis į saulę nekiltų,
Nebus taip, kad aš su paukščiu nepakilčiau
Ir nutūpęs ant debesio Nemuno kilpas
Kuo švelniau bent žvilgsniu apkabinsiu, –
Nes –
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
Lyg močiutės austa lino juosta - - -
Kad vasarom širdys nuo upės sušiltų,
O nuo šilumos apsiverstų akmuo
Nusimegsim ir vėl iš Nemuno kilpų,
Anot Martinaičio, kelią namo, –
Nes
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
Lyg vėjy mamos šalikėlis - - -
Ak, visas gyvenimas būtų ir tilptų
Po tėviškės stogu ant tėviškės rankų,
Ant niekad nerimstančių Nemuno kilpų
Ir tekančių tiesiai į dangų, –
Nes
Kaip gi kitaip, jei matai iš aukštai,
Kaip gražiai sužaliavę smaragdo krantai,
O tarp jų per gimtinę – TIK Nemuno kilpos,
It melsvi kaspinėliai sesutės kasoj - - -
- - -
Nebus taip, kad paukštis į saulę nekiltų,
Nebus taip, kad aš su paukščiu nepakilčiau, –
Bus, kad pakilęs į dangų virš Nemuno kilpų
Iš džiaugsmo ir laimės minutei iš numirčiau:
Na, ir kaip gi kitaip,
jei prie upės, žemai,
Žydi mano ir tavo, ir mūsų namai - - -
Puoškim, gražinkim, žmonės, gimtinę,
kad sirptų
Ji kaip uoga ant Nemuno kilpų;
Kad ji sirptų ir sirptų,
kad tilptų ir tilptų
tarp Tėviškės Nemuno kilpų
Visada ir visa mūsų laimė - - -
Daugiau eilių nuo gegužės 26 d. bus prieinama elektroniniame leidinyje „Širdies šviesa išgrįstas kelias žmogiškumui“ šiuo adresu: Pilaitės giesmininkai