Dvyliktą kartą Vo „Pilaitės bendruomenė“ pastangomis ant Pilaitės piliakalnio uždegtas laužas Baltų vienybės dienai paminėti. Tai didžiajai lietuvių ir latvių pergalei prieš Kalavijuočių ordiną ties Šiauliais 1236 m. rugsėjo 22 d., sutampanti su Rudens lygiadieniu, prisiminti skirta data, kuri oficialiu lygmeniu pažymima nuo 2000 metų. Įprastai siūloma nuo 20 val. uždegti ant piliakalnių ar kitų aukštesnių vietų laužus, kurie senovėje perspėdavo apie priešų pasirodymą. Tad ši diena dar vadinama ir baltų vienybės laužų sąšaukos diena ir ji jau plačiai pažymima. Švenčiama ne tik Lietuvoje ir Latvijoje. Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, rengiantis baltų vienybės laužų sąšaukos žemėlapį, skelbia: šiais metais buvo131 jų uždegimo vieta Lietuvoje, Latvijoje, Gudijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Anglijoje, kur rinkosi baltų palikuonys. Jie prisiminė tragišką lietuvių, latvių ir jau nebeegzistuojančių prūsų istorinį likimą, baltiškąją pasaulėžiūrą, tradicijas, vertybes. Pačioje šios šventės pradžioje ant Pilaitės piliakalnio pasipylė gausokas, bet trumpalaikis lietus. Jis neužgesino ką tik Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės, kuri yra šios šventės Pilaitėje nuo 2007-ųjų iniciatorė, įžiebto Baltų vienybės laužo. Veikiau beriant ant jo druską lietuvių ugnies deivei Gabijai pagerbti su prašymais ir palinkėjimais, jis tik stiprėjo. Taip pat buvo nuliejamas ir šlakelis giros Žemynėlei – baltiškai žemės dievybei pasveikinti, palydimas tam skirtos senovinės dainos (). Čia taip pat netruko ir trankių iš gilios senovės pasiekusių lietuviškų karybos dainų (). Jas atliko jau dvyliktą kartą šioje šventėje dalyvaujančio Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ (vadovė Rasa Kauzonaitė) dainininkai ir muzikantai. O jų traukiama daina pagal poeto ir kunigo Antano Baranausko žodžius „Giedu dainelę“ pamažu tampa Baltų vienybės ant Pilaitės piliakalnio švenčių himnu (.). Maloniai nustebino ir renginyje dalyvavusio moksleivio, prisistačiusio Titu, pasiprašymas padainuoti ir jis nenuvylė, o jam netrukus pritarė ir suaugusieji (). Laužas nebuvo toks didelis kaip anksčiau, bet pakankamai karštas ir ilgai žaižaruojantis, prie kurio skambėjo net sutartinės (), aplink kurį eita rateliais, dalintasi pyragais, vaišintasi gira, arbata. Prie tokio laužo susirinko tie, kuriems baltiškumas nebūtinai religija, bet prabočių pasaulėžiūra, vertybės, ryžtas apginti gimtąjį kraštą ir už jį gal net savo gyvybę paaukoti, kaip skambėjo dainose (), bei išsaugoti savąją prigimtinę tapatybę, – nėra vien tušti žodžiai.