Dalia Tarailienė gerai žinoma ne tik Pilaitėje, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šiuo metu ji yra tarsi visokeriopos pagalbos tiltas tarp Ukrainos ir Lietuvos bendruomenių. O Pilaitėje jos vardas pirmiausia siejasi su po Pilaitės bendruomenės stogu išaugusiu Liaudies teatru. Tai jos dėka čia gimė ne vienas spektaklis, o epinė drama apie 10 mūsų istorijai išskirtinai nusipelniusių moterų „Mano vardas Lietuva“ buvo pradžia kultūriniams mainams užmegzti su Ukrainos Chersono kraštu. Ant Pilaitės piliakalnio, Nadruvos parko slėnyje skambėjo svečių dainos, muzika, buvo galima pasigrožėti jų tautiniais siuviniais, meno dirbiniais, pasivaišinti išskirtiniais barščiais ir tik Chersono krašte subrandinamais ypatingo skonio arbūzais. Prasidėjus karui Ukrainoje, ryšiai nenutrūko. Jau pačioje pradžioje Dalios Tarailienės ir jos dviejų sūnų pastangomis prasidėjo pastovus paramos rinkimas ir jos vežimas. Gruodžio 16 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vykusioje diskusijoje apie Ukrainą ir savanorystę „Negrįžimo taškas. Ką mums ruošia ateinantys meta i?“ apie jos ištakas ir kasdienybę dalinosi trys asmenys. Du vyrai ir viena moteris. Ta moteris – tai vis mūsų Pilaitės nepamirštanti, šiuo metu jau Kaune gyvenanti Dalia Tarailienė. Apie tai šiame vaizdo įraše: