Netekome Algirdo Justino Vaserio (1937-2021) – žemaičio, pilaitiškio žurnalisto, prozaiko ir poeto, daugelio pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvio ir jiems skirtų almanachų bendraautoriaus, intelektualios ir kūrybingos asmenybės. Buvo nacionalinės premijos laureato, literatūros klasiko Romualdo Granausko bendraklasis Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Ilgiau nei 30 metų gyveno Šiauliuose. Darbavosi Šiaulių krašto laikraštyje. Apsigyveno Pilaitėje daugiau nei prieš 30 metų. Imanuelio Kanto alėjos daugiabučio balkone įsirengdame kabinete spaudai parengė penkis romanus, vieną apsakymų rinkinį, tris eilėraščių knygas (pirmąją „Vakarinio dangaus prakrašty “ 2010 metais išleido Vo „Pilaitės bendruomenė “ leidykla). Jo eilės, apsakymai, publicistika spausdinta literatūros laikraščiuose ir žurnaluose, tokiuose kaip „Literatūra ir menas “, „Nemunas “, „Metai “. Ji pasirodė ir kitoje respublikos ir regionų spaudoje.
Reiškiame užuojauta jo gyvenimo draugei, mūzai, pagalbininkei kūryboje ir jos sklaidoje anglistei ir puikiai lietuviško žodžio žinovei, ilgametei pedagogei Adelei, sūnui, artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems.
Viliamės Algirdo Justino Vaserio kūrybos palikimas, išskirtinis lietuviškų žodžių naujadarais, sulauks didesnio dėmesio. Kaip ir šis jo 2014 metų pabaigoje Vo „Pilaitės bendruomenė“
Advento vakaronėje, skirtoje Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukakčiai,
ir posmai „Dvasinio atgimimo sunkmetis“, publikuotas pilaitiškių ir jų bičiulių poezijos leidinyje „Donelaičio metai sukasi ratu“, cikle „ Žarsto rudenėlis vėl lapus ant tako“ :
Debesio priekaištai
Miglom kopijavęs, formuosiu save,
Panašų į medį aną kepurėtąjį.
Šaknysiuos danguje ir nesiduosiu
Blaškomas: žaibu gąsdinsiu, ledų
Kruša, kad ir kaip, bet panašus
Tapsiu į kepurėtąjį –
Toks jis derlus lyg nuodėmės perteklius,
Ir laumšluotė jo nedarko visaip kaip.
Bene pavyko? Nė iš tolo...
Matyt, per anksti išlijau,
Neviltim juoda ir su vėtrom.
Kas gi tau, laukų svajokli?
Medi, žvilgsniais pamalonintas, kas?
Ko prie manęs,
Dangaus klajūno, nepristojai:
Matei, kaip nematysi – jaunas esu,
Razumėliu mažu, reikėjo patarti.
Dvasinio atgimimo sunkmetis
Pergales prijaukiname sunkiai,
Nesėkmės noriai sugaunamos leidžiasi,
Betgi mes ne paskutiniai slunkiai –
Klajoklės mano vasaros, žiūriu, bepareinančios.
Išvargus okupacijos laiką,
Nedaug kas liko sausrų nenualinta,
Iš naujo ryžomės laisvei:
Kelk ir mane, sūkury spiralini.
Pasaulį stebinsim pasiaukojimu,
Ir kilsim iš dvasinio skurdo.
Dangaus pagalba melstoji,
Viltis žadėtoji, kur tu?