Praėjus 82 metams nuo tragizmo kupinų 1944-ųjų spalio įvykių, kai sovietų kariuomenė pradėjo brutalų Mažosios Lietuvos civilių naikinimą, Vilniuje iškilmingai paminėta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje gausiai susirinkę istorikai, visuomenininkai ir kultūros atstovai ne tik prisiminė daugiau nei 300 tūkstančių šio krašto aukų, bet ir tiesė istorines paraleles su šiandienos geopolitiniais iššūkiais, pabrėždami atminties išsaugojimo svarbą ateities kartoms. Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, 2006 m. liepos 19 d. buvo įtraukta į Atmintinų dienų sąrašą ir yra minima spalio 16-ąją. Tačiau iki šio oficialaus sprendimo ne vienerius metus teko įrodinėti istorinę tiesą: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Didžiosios Lietuvos pašonėje esančioje Mažojoje Lietuvoje (dabartiniame Rusijos Federacijos valdomame Karaliaučiaus krašte) žuvo daugiau kaip 300 tūkstančių civilių gyventojų, tarp kurių buvo apie 130 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Tad šių aukų atminimą pagerbti būtina. Pastaruoju metu ši data minima ne taip plačiai, kaip norėtųsi, – renginiai vyksta tik keliose Lietuvos vietose. Visgi 20-asis šios liūdnos apsisprendimo minėti datos jubiliejus buvo prasmingai pažymėtas Vilniuje. Minėjimą surengė Mažosios Lietuvos reikalų taryba kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru savo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus salėje. Nors erdvė nedidelė, susirinko itin gausus būrys dalyvių. Minėjimo pradžioje centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys priminė ypatingą Mažosios Lietuvos gyventojų dalią ilgalaikiame istorinių karinių įsiveržimų į šį kraštą kontekste. Jis pabrėžė, kad istorija yra linkusi kartotis, o visos imperijos anksčiau ar vėliau sugriūna. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas sovietų kariuomenės Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučiaus krašte vykdytų karinių veiksmų žiaurumo mastą ir moralinį turinį tiesiogiai sulygino su dabartine Rusijos agresija bei žudynėmis Ukrainos Bučos mieste. Savo pranešimą jis užbaigė jautriomis Čikagos lietuvių bendruomenės evangelikų liuteronų kunigo Valdo Aušros eilėmis. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Povilas Šilas apžvelgė visą ilgą kelią – nuo pat pirmųjų žingsnių – siekiant įtraukti šią datą į Atmintinų dienų sąrašą bei atkreipti pasaulio dėmesį į tragišką šio krašto gyventojų padėtį. Jis priminė, kad dalis išsigelbėjusių lietuvininkų pasitraukė į Vakarų Vokietiją, kur 1946 m. lapkričio 6 d. atkūrė Mažosios Lietuvos reikalų tarybą ir paskelbė garsųjį Flensburgo (Fludos) memorandumą. Šis dokumentas tapo pirmuoju oficialiu balsu prieš šio krašto autochtonų žudymą, jų trėmimą į atšiaurius Sovietų Sąjungos pakraščius bei masinį tuščių teritorijų apgyvendinimą kolonistais iš šios kaimyninių tautų pavergimo imperijos. Renginio metu skambėjo lietuvininkų liaudies dainos. Jas atliko Vilniaus kultūros centro žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė). Žurnalistas ir Mažosios Lietuvos tarybos narys Valentinas Juraitis pristatė savo autorinę parodą „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“. Jo nuotraukose įamžintas išlikęs šio krašto kultūrinis bei istorinis palikimas (paroda muziejuje veiks iki 2026 m. lapkričio 15 d.). Oficialiąją minėjimo dalį prasmingai pratęsė gyvos diskusijos ir aktyvūs susirinkusiųjų pasisakymai iš salės. Svarbiomis įžvalgomis, istoriniais pastebėjimais bei vertingais pasiūlymais dėl Mažosios Lietuvos atminties puoselėjimo pasidalijo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas ir Vilniaus žemaičių kultūros draugijos valdybos narys Virgilijus Jocys, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos pirmininkas dr. Bonifacas Vengalis, politologas, publicistas bei tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ buvęs vadovas Marius Kundrotas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė istorikė Ramunė Driaučiūnaitė ir kiti renginio svečiai. Jų išsakytos mintys dar kartą patvirtino, kad šio krašto tragedija išlieka gyva ir aktuali didžiosios Lietuvos visuomenei. Nuošalyje neturėtų likti ir Pilaitė, kurioje įamžinamas Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas, jos gatvėms, infrastruktūros įstaigoms suteikiant autentiškus šio istorinio etnografinio krašto vietovardžius, ten gyvenusių ir lietuviškos tapatybės išsaugojimui atsidavusių asmenų vardus.
Žemiau galima peržiūrėti visą šio minėjimo vaizdo įrašą: