Ši kovo 11-oji ypatinga – jubiliejus. Praėjo 25- metai, kuomet vėlyvą 1990-ųjų vakarą Lietuvos Seimo rūmuose buvo apsispręsta ir paskelbtas mūsų, pasiryžusių eiti Nepriklausomos valstybės keliu, pasirinkimas. Tai išties ne tokia ir maža pagal metų skaičių sukaktis, prisimenant, kad Smetoniškoji Lietuva gyvavo vos 22 metus, bet per tą laiką suspėjo padėti bene stipriausius pamatus, kodėl mes, nebūdami skaitlinga tauta, neišnykome tirštoje tarybinių komunizmo statytojų bendrijoje, išlaikėme savo tautinę tapatybę ir pakilę Sąjūdžio inspiruotoje dvasioje visam pasauliui pareiškėme: geriau ekonomiškai skursime, o jei reikės ir žūsime, bet savo gyvenimą kursime savarankiškai ir niekam nebebūsime pavaldūs! Labai dažnai savo išlikimui svarbiais momentais stiprybės ieškome, jei ne savo praeityje, tai savo sąžininguose ir įžvalgiuose tautiečiuose. Tarp tokių prieš metus Lietuvos žemėje atgulęs, plačiai pagarsėjusių „Kukučio baladžių“ – savotiško žemaičių epo – autorius, poetas Marcelijus Martinaitis (skaityti čia: http://www.rasyk.lt/knygos/tylintys-tekstai-uzrasai-is-raudonojo-sasiuvinio-1971-2001/2600.html; http://www.rasyk.lt/knygos/tylintys-tekstai-uzrasai-is-raudonojo-sasiuvinio-1971-2001/2603 html;
http://www.rasyk.lt/knygos/tylintys-tekstai-uzrasai-is-raudonojo-sasiuvinio-1971-2001/2602.html
ir čia: http://www.ekspertai.eu/istorijos-nezinojmas-baudzia/ ). Jis su mumis buvo ne tik šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mintinguose. Nesvarbu, kad paskelbus Nepriklausomybę, negailėdamas savęs triūsė kurdamas visiems svarbius valstybingumo pamatus, surado laiko, jėgų sudalyvauti ir 2008-aisiais Pilaitės bendruomenės surengtame Sąjūdžio 20-čiui ir išėjusio į amžinybę Maestro Vytauto Kernagio atminimui skirtame poezijos pavasaryje „Skamba žodžiai prie Ąžuolo seno“, kuris vyko golfo aikštynams nepaaukotame Pilaitės miške (pats pirmasis pilaitiškės Laisvės Pelakauskaitės, taip pavadintos Lietuvos valstybingumo atsikovojimo intencija, video filmukas apie šį renginį čia: ).