Adelė Petrošiūtė
(1933 12 16 – 2014 09 02)
Dar neseniai Adelę Petrošiūtę galėjome pamatyti skubančią, jei ne į Vilniaus centre, tai Pilaitėje vykstantį kultūrinį renginį. Ji visada jiems surasdavo laiko. Skirtingai nei daugumai menininkų, jai sopėjo širdį ir kad ne geriausia linkme ritasi šalies politinis gyvenimas Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dažnai Adelė skubėdavo su puokštele gėlių. Jos galėjo susilaukti ne vienas platesnio ar siauresnio masto menininkas. Regis, ji žinojo kiekvieno reikšmingesnes asmeninio ir kūrybinio gyvenimo datas ar kur, kada ir koks naujas spektaklis gimsta. Labai dosniai tokiomis žiniomis dalindavosi su kiekvienu, kuriam buvo nesvetimas kultūros pasaulis. Iš minios Adelė išsiskirdavo labai inteligentiška išvaizda, jaukia, gilia ir beveik niekada veido neapleidžiančia šypsena. Pamatęs šią dailią moterį, mažiausia, galėdavai įtarti esant teatro artiste. Ir iš tiesų Adelės visas gyvenimas susijęs su menu. Gimė 1933 metais gruodžio 16 d. Žemaitijoje, Gorainių kaime. Baigusi Žemaičių Naumiestyje vidurinę mokyklą, choro dirigavimo iš pradžių mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, o netrukus ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Iki 1964-ųjų teko dirbti Priekulės kultūros namų meno, mišraus choro ir merginų vokalinės grupės vadove, vidurinės mokyklos muzikos mokytoja. 1964 metais, persikėlus gyventi į Vilnių, iki 1970- ųjų Adelė dėsto Vilniaus kultūros mokykloje choro dirigavimą ir kitas disciplinas. Iki 1980-ųjų vadovavo merginų vokaliniam ansambliui, kuris koncertavo Latvijoje, Baltarusijoje ir Vokietijoje, o 1976 m. tapo respublikinio „Sidabrinių balsų“ konkurso prizininkas. Įsirašiusi į senjorų gretas, Adelė ir toliau nesiskyrė su chorvedyba. Pilaitėje pastačius šv. Juozapo kopletėlę, imasi vadovauti jos chorui, o taip pat ir čia prie Seniūnijos į „Dienos centrą“ susitelkusiems ir dainuoti mėgstantiems senjorams. Ji taip pat darbavosi ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete: 1997 m. Muzikos fakultete jos iniciatyva įkuriamas choras, kuriam ji vadovavo iki 2010-ųjų, o šias pareigas apleido tik dėl pablogėjusios sveikatos.
P.S. Liūdi nemažas šios chorvedės ir pedagogės mokinių būrys. Liūdi ir ir mūsų bendruomenė. Susibėgus pasikultūrinti ar pasitarti, kaip toliau gyventi ir tvarkytis savo namuose, nebeišvysianti labai mielo Adelės veido, nebegirdėsianti kaip strėlė taiklios jos pastabos ar nuoširdaus pagyrimo už to vertas pastangas.