Pilaitiškio lituanisto, žurnalisto ir poeto Alberto Antanavičiaus, kuris vadinamas lietuviškuoju Šekspyru (šis jo kūrybinis vardas siejasi su bytnikų ir hipių poetų era Lietuvoje), mūzos vis dar neapleidžia. Jį drąsiai galime vadinti ir bardu (bardas – dažniausiai poetas, kompozitorius ir atlikėjas viename asmenyje). Skaitant Alberto eiles, norisi dainuoti. Tad neturėtų stebinti, jog yra pasirodęs ne vienas jo dainų albumas, kuriame jis žodžių, muzikos autorius ir atlikėjas. Poeto posmams muziką rašė ir profesionalai. Nemažai jo eilių galima aptikti Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose.
Žolė
Niekas labai nesupranta,
Niekas perdaug nežino,
Kaip ir kodėl į krantą
Laivas mane sugrąžino;
Laivas – kaip rūkas baltas –
Šypsosi, juokiasi, kalba,
Ir aš verčiuosi per galvą, –
Kad tik paliesčiau tą spalvą;
Ir aš manau, kad gera
Verstis per mintį, per žodį –
Įsėdus į šitą galerą
Irkluoti ir nesustoti;
Į ten, kur kiaurą dieną
Gerumas ir grožis gyvena, –
Įšokę lengvai į vieną
Duobę, vardu nirvana;
Į ten, kur visai nesvarbu
Nei kiti, nei kitokie vardai;
Į ten, kur net juodas tabu
Šviečia baltai ir šventai,
Nes VISKAS tik tam, tik dėl to, tik už tai - - -
Ateities vardas
Kai nekenčiam – tai ligi skausmo,
Kai mylim – tai virš visados,
Jei lemtis grandinėm neprikausto
Prie vilko pėdos.
Ateitis – miglota; lyg primigus;
Akvarelė – išsiliejus po stiklu upelė kvadrate;
Vienas rėmų pasukimas lygus
Vienai raukšlei veidrodžio veide;
Ateitie, ištark bent savo vardą,
Kad aš – perkamą parduodamą – tave
Pastebėčiau ir pažinčiau turgaus minioje
Iš toli ir būtinai iš karto - - -
Kita vertus,
Vadint tave vardu
Būtų nuobodu - - -
Kartos
Žinau, girdėjau: ak, kaip kadais senoliai
Už pokštus ir išdaigas baudė mūsų – būsimus – tėvus,
Pamokslais ir bizūnais tvatino jiems šonus uoliai,
Žadėdami, kad kitąsyk dar ir ne šitaip bus - - -
Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu
Ir kad ne visa gera ir gražu, ką mes paveldim iš tėvų - - -
Žinau, atsimenu: tėvai mums priekaištavo,
Kad ne to klausom, ne tą žaidžiam, ne taip rengiamės ar mylim;
Kad mokomės ne tik iš jų, tėvų, bet kantriai ieškom SAVO
Ir – apskritai – mes viskuom juos seniai seniai nuvylėm - - -
Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu
Ir kad ne visa gera ir gražu, ką mes paveldim iš tėvų - - -
Žinau, susiduriu: vaikai dabar tikrų tikriausi vėjai -
Nei pagarbos tėvams, nei darbui, nei valstybei;
Na, ir į ką gi jie atsigimė – bjaurybės barmalėjai,
Velnio sutvėrimai durnanamiui ir cypei - - -
Ir dar žinau, kad viskas ... reliatyvu
Ir kad ne visa gera ir gražu, ką jie paveldi iš mūsų –jų tėvų - - -
Kiekvienas paukštis turi savo lizdą, spalvą, vardą
Ir tiktai jam vienam būdingu stilium kranksi, čiulba, suokia;
Kiekvienas laikas turi savo ir tik savo kartą –
Ne blogesnę, ne geresnę už kitas, o tiesiog kitokią - - -
Luotas
Yriau baltai ir juodai
Sunkų kaimo rankų luotą;
Stūmiau ir taip, ir kitaip, –
Kaip mokėjau ir kaip Viešpaties duota - - -
Ir dieną, – kai buvo balta,
Ir naktį, – kai buvo juoda,
Pikti pavyduoliai net šnabždėdami Dievo vardą
Skandino kaip akmenį mano luotą - - -
Gal jį ras, gal jį ras kada
Po tūkstančio metų kažkas;
Gal ištrauks iš buvusios upės,
Gal iš buvusio kalno iškas;
Yriau kasdien, ir kasnakt,
Lūždavo irklai, tirpdavo rankos –
Pasirodo, ir Tėviškės upėj
Gali kilt uraganinės bangos - - -
Meldžiausi ir medžiui, ir žolei,
Ir vėjui, ir upei – lyg taurei vyno, –
Nors ne gamta, o pikti pavyduoliai
Tarsi akmenis mudu skandino - - -
Ar suras, ar suras mus kada
Po tūkstančio metų kažkas;
Ar iš buvusios upės ištrauks,
ar iš buvusio kalno iškas
Luoto irklus ir mano rankas;
Gal būsimo laiko archeologai
Iškapstys pasitaikius pirmai progai
Širdimi išskaptuotą
ir krauju nusmaluotą
Mano mažo gyvenimo luotą - - -
- - -
Te svetimos jachtos kelia ekvatoriuj puotas,
Teraižo marias, vandenynus, kas tik netingi,
Bet – tikėsit ar ne – aš ir mano luotas
Tik Tėviškės upėj buvom ir esam laimingi - - -
- - -
Atsiradus dėkingai progai
Iškapstys ateities archeologai
Širdimi išskaptuotą
ir krauju nusmaluotą
Seną lietuvišką luotą,
Kuriuo kadaise miškais, arimais, palaukėm –
Kaip išdegę akis ar pametę it pinigus protą –
Yrėmės, stūmėmės, plaukėm
Į žydintį sodą - - -
Nebylys
... dar neteisiu už vakaro tylą
ir už tai, ko seniai nežinai;
kol nejausiu, kad paukštis pakyla
nesugrįžtamai ir amžinai...
... dar neleisiu, kad baigtųsi kelias
ties juoda horizontų riba
ar kad sakinio sąnariui geliant
keiksmažodžiai virstų kalba.
Tik nebylys tikrai žinos,
kaip sunku ištarti žodį;
tik išdavęs tikrai supras,
kad numirti lengviau
nei paukštį išduoti...
... dar neliepsiu negrįžtant pareiti,
o sugrįžus – nebūti kartu;
nedėkosiu už prarastą greitį –
man negaila būtų valandų...
... dar nelauksiu, kad ims kaip gegužis
bers tik žiedus klajūno dalia –
obelų ir pavasarių rūšys
ne kas metai vaisingos, deja – – –
Tik nebylys tikrai žinos,
kaip sunku ištarti žodį;
tik išdavęs tikrai supras,
kad numirti lengviau
nei draugą išduoti.
- - -
Nesakysiu tau nieko iš ryto, –
ir tas rytas ar bus dar – kažin?
Žodis žvirbliu į tiesą išskridęs
grįžta vanagu mano širdin!