Gimiau 1990 metais, Vilniuje. Užaugau ir iki šiol gyvenu Pilaitės mikrorajone, baigiau Pilaitės vidurinę mokyklą. Nuo mažens mėgau skaityti ir sportuoti. Pirmieji bandymai kažką parašyti pačiam tikriausiai prasidėjo kai man buvo 16 metų. Rašymas man yra paslaptingas, neperprantamas, beveik magiškas veiksmas, nepavaldus mano norams. Atrodo, kad eilės, vaizdai, žodžiai atsiranda savaime ir man telieka jas užrašyti. Rašau daugiausiai poeziją, kartais prozą, o apie ką – tai padiktuoja aplinka, kas tuo metu vyksta aplink mane ir manyje, sutikti žmonės, aplankytos vietos ir t.t.
Vasara
Ant vieno pienės pūko
pavargus bitė nusileido
Prieš tai po pievas dūko,
kad medaus turėtų kaimas.
Jos darbas sunkus ir atsakingas,
bet jį prisimena mažai kas
Be darbo bitė būtų nelaiminga,
skristų į nežinią beprasmis laikas.
Be gėlės nebūtų bitės, o be bitės
ir žmogaus,visą gyvybę vertinu kaip medų
Draugą prie krūtinės nepamiršk priglaust
Išminties nebūtina ieškoti vedose
***
skamba ir skamba, niekaip nesustoja
būgnai, trimitai ir netgi obojus
muzikos aidas keliauja per rojų
skirtumo nėra tarp sapnų ir rytojaus
tu man tapai paslaptim, kurios
vienintelės noriu
paukščio giesmė, vešlus ir žydintis sodas
tamsoje švieti kaip raudonas diodas
gyvenimo mano nuostabus epizodas
***
žmonės įstrigę reinkarnacijos gniaužtuose
vis iš naujo civilizacijos aukštuose
popierinių svajonių nameliuos dviaukščiuose
***
Pievoje guli
vasaros lapų šešėliai
leidžiasi saulė
upės pursluose
atsispindi balandžio
sulūžęs sparnas
kranas prie upės
švelniai tekantis vanduo
komunikuoja
debesų plunksnos
angelų sparnai gražūs
nebylus džiaugsmas
laivas ateivių
vyriausybę išblaivo
Kudirkos aikštė
būgnais jie groja
pagal širdies ritmiką
testas protesto
spalvų paletė
įkvėpė eilėraštį
rausvi žandukai
užteko vieno
vėjo gūsio, kad sugriūtų
smėlio pilis
paukščius domina
ne kas kitas, o duonos
trupiniai saujoj
samanų kuokštai
ant senų suolų sijų
sveikina saulę
***
Saulėgrąžų daigai išdygo
pirmąją rugsėjo
Lietuvių pamokos vaikams
metaforas pasėjo
***
Saulė lenda iš kalno
raitelis be galvos ir be balno
joje per miglose įsipynusią pasaką
kad iš mirties prikeltų vasarą...
žibučių puokštė iš pirmykščio miško
/pasipuošė rasos karoliais
kopūstų gausiai užderėjo kiškio
stebėjausi juos renkančiais senoliais
***
mergaitė su mėlynu lietpalčiu
su mama vedėsi dviratį
aš sėdėjau kartu su vienatve
ir plėčiau savo akiratį
senų Vilniaus pastatų sienose
žmones stebi mūriniai veidai
tuo tarpu aš braižau savo
jausmų žemėlapį, o mane
stebi viršuje skraidantys angelai
jei manai, kad kažką supranti –
nepakankamai giliai kapstai
Vilniaus paveikslų galerijos langai
sėkmę atneš kaip į dangų leidžiami
aitvarai
***
ryto tyla vaikšto po kiemą
švarus dangus žada gražią dieną
aušra man kužda paslaptį vieną
šiandien sužinosi gerą naujieną
Daugiau eilėraščių jau greitai ieškokite čia: http://www.pilaitesbendruomene.lt/pilaites_giesmininkai.html