Dalia Tarailienė nuo 2006-ųjų metų nepakeičiama poezijos pavasarių Pilaitės miške vedėja. Šiuo metu Pilaitės liaudies teatre stato jau trečiąjį savo kūrybos spektaklį. Čia ji scenarijaus autorė, režisierė ir aktorė. Gegužės pabaigoje naujasis pastatymas „Viesulų tarpuvartėje“ bus rodomas Ukrainoje XIX-ame tarptautiniame profesionalių teatrų festivalyje „Taurijos Melpomenė“ Chersono mieste, su kuriuo Pilaitės bendruomenė pernai užmezgė kultūrinius ryšius. Pagal išsilavinimą Dalia germanistė, tad meilė literatūrai – neatsitiktinė. Pasirodė pasakaitės vaikučiams, dvi poezijos knygelės. Meilė Lietuvai, gimtajam žodžiui, dainai šiai pilaitiškiai perduodama iš kartos į kraują. Jos senelis buvo daraktorius. Tad jos posmai, pasitinkant 15-ąjį poezijos pavasarį „Alsuoja margos mitų gelmės“ ir lygia greta pažymint Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, prisimenant carinės Rusijos draudimą gimtąjį žodį spausdinti lotyniškais rašmenimis, rezonuoja su šia diena, kai jam išlikti nesuterštam svetimybėmis, o taip pat brukant į nusistovėjusį raidyną karčią istorijos patirtį menančius ženklus, iškilęs pavojus, aktualūs.
Savos šalies angelas
Aš negimiau kariu ar partizanu,
Nemėgstu kraujo, plūstančio net ir iš priešiškų širdžių.
Bet jei Tėvynei išdavystės rytas aušta,
Aš, kaip lietuvė – vilkė, ginti jos einu.
Nereikia man nei tankų, pistoletų,
Aš moku žodį aštrų kartais pasakyt.
Ir jis į taikinį, kaip strėlė arbaleto
Iššauna. Jų tyla... O aš einu pirmyn.
Aš stoviu prie tų vyrų, kurie ten kovoja.
Jiems reikia duonos, kojinių ir šilumos.
O ją aš su malda ramybei atiduodu,
Už tuos, kurie mus gina nuo Juodos bėdos.
O, Dieve, saugok mus nuo šito žodžio „KARAS“,
Nuo tų baisybių, jau ne kartą patirtų.
Tik vieno dar prašau, o, Dieve geras,
Būti vieningais broliais bet kuriuo metu...
Gal nereikės statyt vėl barikadų,
Gal ir laužai degs sausy vien dėl atminties?..
Nors aš gimiau ir ne kariu, ne partizanu,
Bet būsiu visad angelu savos gimtos Šalies...