Pilaitiškė Edita Kalinskaitė- Brancevičienė besimokant vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos drąsinta plačiau dalintis savo posmais. Pritrūkdavo drąsos. Kūryba patikėdavo tik artimiausiems bičiuliams. Edita į viešumą išėjo praeitų metų Pilaitės poezijos pavasaryje ir lygia greta papildė Pilaitės liaudies teatro grupę. Ji ėmėsi Loretos Asanavičiūtės vaidmens spektaklyje„Mano vardas Lietuva“ vietoje anksčiau šią Sausio 13-osios auką vaidinusios psichologės Joanos Butėnaitės. Pasirinkusi studijuoti teisės mokslus, manant, kad jie nelabai dera su poezija, vis tik eiliuoja. Jos posmuose – poetiški pamokymai ieškant gyvenimo prasmės ir kvietimas pamatyti pasaulį nuostabesnį.
Gyvenkite čia ir dabar,
Šia minute,
Nes mūsų buvimas
Yra laikinas.
Darykite tai, –
Ką sako širdis.
Klausykite balso
Iš vidaus.
Nes tik jūs
Ir niekas kitas. –
Žinote,
Ko iš tiesų norite.
Susisidraugaukite su
Geriausiu draugu –
Tikruoju aš,
Kuris išpildys svajones.
***
Mintimis tiesi kelius ir takus
Tačiau aplinkui matant tik juodą,
Tai ir gyvenimas bus lyg smala.
Kai pradėsi matyti grožį aplinkui
Nustebsi –
Kokie stebuklai tave aplankys.
Tad kurkime gražias mintis,
Darykime –
Poelgius iš širdies.
Kol pastebėsime,
Koks mus pasaulis
Yr nuostabus. –
***
Mistiškos mintys,
O gal svajonės.
Nuneša toli, –
Ten kur sapnai.
Iš rūko atėjai,
Ir suviliojai.
Su savo šilko rūbais
Nelauktai.–
Užburtus žodžius
Kuždi man į ausį.
Bet ar tikiu tavim
Šią intrigų pilną naktį?
Rūke bėgioja šiurpuliukai,
Kol šokam tamsoje
Ir laikrodžiai sustoja
Kai tu šioj naktyje.
***
Apkabink dieną šypsena,
Ir kitus ja užkrėsk,
Nes kai širdy rojus
Tavo laimė –
Lyg pušis žaliuos.
Istorijos spinduliuose
Barokinio stiliaus bažnyčios
Pasakojančios savo istoriją.
Ir akmenim grystos gatvės
Vingiuoja kaip upė.
O žmonės eina susimąstę
Jiems nesvarbu,
Ką kalba akmenys
Po kojomis.
Kartais reikia
Liautis bėgti,
Ir pasiklausyti
Anų laikų prisiminimų.
Nes akmenų,
Kurie ant kelio guli,
Gyvenimas tęstinis
Iš lūpų į lūpas. –
Su šypsena,
O gal kandžiu žodžiu
Prisiminimai ir istorija
Akmenim grįstoj gatvėj atguls.
Jausmas
Man nereikia žodžių
Apibūdinti tavo akis.
Ir tą smailą nosį
Lyg buratino.
Man nereikia uoslės
Pajusti tavo kvapą
Šį žvaigždėtą rugpjūtį
Aš tave jaučiu.
Man nereikia klausos
Išgirsti tavo balsą
Tyliai tariant
Mano vardą.