Genė Astrauskaitė-Remeikienė, Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, Literatų būrelio vadovė ir šios mokymo įstaigos himno žodžių autorė, publikavusi savo kūrybą jau keliuose leidiniuose, ne vieno pilaitiško poezijos pavasario dalyvė, šį kartą dalinasi giliais mitiniais posmais.
Elenytė
Elenytė, sesuo,
avinėliu paverstą
brolį
veda per pamotės
klastą,
veda žvyruotu,
duobėtu keliu.
Telkšo užnuodytas
Laumės vanduo.
– Sese, lašelį! –
paeit negaliu…
…………………………
Eina ir eina
sesuo Elynė,
už pavadėlio
vedasi brolį
ten, kur likimas
ašmenim švyti,
ten, kur širdis atras
paslėptą lobį.
Eina basa
sesuo Elenytė
vaduoti
jaunėlį brolį…
Kaip baigiasi pasakos
Ant tavo kamieno vyniosiuos gebene,
Kabinsiuos žaliaisiais pirštukais.
Lapeliai gebenės iš meilės plevena,
Kai prikala širdį plaktukai.
Ir plaka širdis, medžio kraują nešioja
Iš žemės šaknų į saulėtą viršūnę.
Ir raitelis broils su žirgu atjoja,
Nušoka nuo risto, kabina karūną
Ant medžio šakos, kad gebenė paslėptų
Ir nieks neįtartų – Karalius bernelis!
Žirgelis palaidas prisižvengia lietų
Ir aukso karietą per žliugsiantį kelią.
Auksinėj karietoj bernelio mergelė
Baltai išpuošta – tikra karalienė!
Parklumpa bernelis karietai prieš kelią –
Sustabdo ir šnabžda žodelį Jai vieną
Jai vieną burtažodį: Myliu ir noriu,
Kad mano Tu būtum varge ir nelaimėj!
Bandyki kantrybe, žodžiu, vandeniu, oru –
Bandyki kuo nori – iškęsiu. Palaimink!
Gebenei širdelė suspurdo: „Tuk, tuk!“
Ir šoko žemyn, kartu – karūna...
– Gerai, melagėli, pirma atsistok,
Pažvelk į akis, – meluoti gana!
Ir puolė į glėbį – viens kitą mylėjo,
Kaip medis gebenę, kaip žemę žiema,
Kad saugo užklojus nuo šalčio ir vėjo...
................................................................
Taip pasakos baigias – tokia pabaiga!..
metaforinė Itakė
balta sala
durys koridorius durys
taip šalta rytais
kai išsikvepia nakties dvasios
ateina rankenos reikiamu laiku
ir laimina vandeniu
prausyklos
pirmiausiai numazgoji kojas
vėliau akis
vanduo tas pats
ir akys regi tą patį
balandį
lesantį Žmogaus pabertus
juodos duonos trupinius
mes negalim išprotėti
mes lesinam balandžius ir
juodvarnius
pusę vakarienės davinio
atiduodame
besilaukiančiai juodų kačiukų
katei
nes jos kaktoje balta žvaigždė
o visi katinai
tie laikini meilužiai
juodi
net blizga orumu
mes negalim išprotėti
mes dalinamės pusiau
smilkstančią cigaretę
ji labai svarbi
todėl mes negalime išprotėti
pilyje
su kalvio žaizdre išdegintom
grotomis
juodomis ir didingomis
saugančiomis nuo išprotėjusio
pasaulio
mes mylim Gyvenimą
todėl mes negalime išprotėti
mes negalim numirti
taip paprastai
mes galime tik užjausti –
įsileisti jus į savo
Itakę
Išsivadavimas
Mesiu per petį šukas –
Mišku stosis.
Rankšluostį dvylikanytį –
Upė plauks, nepalauks...
Kol ją perbrisi,
Kol miške taką iškirsi,
Atsiliepsiu aidu, lyg būtų į širdį...
Ašmenys kris, upė plauks
.....................................................
Ir manęs ties krantais nebelauks,
nebelauks...
Upė plauks...
Kvailelė ir dilgėlės
Sakei protingai – negerai...
Matai – esu kvailelė,
net apsimest nemoku,
vaikštau ir vaikštau
po kapines ir skinu,
vis skinu jas,
o jų tiek mažai,
tik rankas nudilgina,
akis dar,
širdies nepasiekia...
Per brūzgynus eisiu –
rasiu
ir numegsiu Tau
trūkstamą marškinių
rankovę,
nes aš, kvailelė,
taip noriu, taip noriu,
kad vėl į mylimąjį
atvirstum,
nors ir tokį –
juodvarnį –
myliu Tave,
kvaileli...
Ragana
Aš ragana esu – ne jums, o sau
Likimą pranašystėmis užbūriau.
Tik šluotą atėmė, dabar vaikaus
Užkalusį variklį užsikūrusi.
Kažkur ties posūkiu, riba – sugrius
Nusenęs mano perpaletas!
Įlėksiu į lėktuvą – gal suduš
Užburtai meilei šokant menuetą.
Aš ragana, ir pranašystės pildosi,
Kaip keturi devynetai apgirtę ant galvų.
Sugroki jais – atvirsiu vėl į Mildą –
Ir šiurkštų žlugtą išvelėsiu dar šilku...
Valetas
Ir užkimo tau žodžiai sušalę,
Ir nutrūko gitaroje stygos,
Nors suklupęs meldžiausi prie kelio –
Kurčias vakaras rodė tik špygą.
Kaip neklysti apakusiam dainiui?
Kaip ne mano priderinti moterį?
Nesuvokiau gyvenimo kainos –
Ne būgninis pasirinktas kozeris.
Buvo naktys, kai saulę regėjau,
Tavo juoką žvaigždėm gesinau...
Lyjant rudeniui meilė išėjo –
Ne tą kortą apgirtęs mečiau...
Gal gitarą pakeist pistoletu?
Gal sušaudyt vienatvę skylėtą?
Ne karalius aš – vargšas valetas,
Ne man laimė – aš jai pažadėtas...
Ilgesio laiškas
Atplauk debesim, apkabinki žvilgsniu,
prigluski delnais, lietum prie plaukų...
Kalbėsiu akim, kalbėsiu tyla,
kalbėsiu dar vandeniu, upės brasta.
Dabar man – tik langas, kvadratas dangaus...
Jame debesys, paukščiai lyg mintys,
kur suvelia ūkanas į veidą brangaus.
Bet vėjas pakilęs išblaško jį, kinta
kvadrato paveikslas, tapytas žvilgsniu,
kuriuo švelniai glosčiau tau skruostus.
Užmerkiu akis – girdžiu ir regiu
vėl žydinčią kriaušę, kol vaizdas nutolsta.
......................................................................
Šypsaus tau ir ilgesio laišką siunčiu –
atplauk debesim, apkabinki žvilgsniu...
Būti savimi
Aš skriaudėjams tiesos negvildensiu –
lai jie perkanda tiesą lyg akmenį
pagal savo matavimo matmenį
jiems – akmuo. Aš rasa nuridensiu
savo skausmą nebylų dar kopomis.
Šokinėsiu bangom jūros toliuose –
prisiminsiu, į saulę kai kopėme...
Įsigersiu į tiltą, jo poliuose,
kad gyvenčiau stiprybe – nemirčiau.
Ir tik tau, kai ant tilto rymosi,
bangomis saulei grimztant pamosiu
ir į gelmę su saule panirsiu...
.............................................................
Ir kas rytą ridensiuos vėl kopomis...
Aš skriaudėjams tiesos negvildensiu.
Jiems atleidau. Lai juos sąžinė teisia.
Liūdna tik, kad Gyvenimas keičia,
bet savim dar rasoj nuridensiu...
***
mylimasis
aš atiduosiu Tau
savo ranką
ir įdėsiu į ją
aukso plunksną
dar pridėsiu
širdį
kad man meilę
parašytum
kitokią
...........................
į šokantį liepsnoje
drugelį
į geltoną pienę
į mažos mergaitės
juoką
panašią
tik niekada
mylimasis
nenustok rašyti
nes aš nenoriu mirti
nenoriu…