Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Rūtos SUCHODOLSKYTĖS posmai

Nameliai

Mano nameliuos

daugel langelių:

mėlyni ilgesio langeliai

pusiau praviri,

geltoni džiaugsmo langeliai

pavasarinio vėjo pripildytu

užuolaidų sūpavimu,

violetiniai langeliai, durelės

išėjimui skirti,

toli paslėpti

(už laiptelių, tūkstančio medinių

laiptelių)

rausvi langeliai linksmi

mirksi praeiviams pabelsti – pabūti,

žodžiu apsimainyti,

melsvi langeliai su žvaigždelėm

tamsėja į vakarą vėlų,

verias verias bedugnės

jų atspindžiuos...

Dar daug langelių, pilkų durelių

lyg kasdienių dienelių:

marškinių, pėdkelnių ir suknelių,

o prie durų – bateliai.

Kartais išeinu iš namelių,

grįžtu – kūrenas ugnelė.

Haskis ėda jazminą

(Kultūros naktis, 2016 m.)

Viduryje Rotušės aikštės

Stovime ir žiūrime

Vieni į kitus,

O į mus – balti balionai;

Haskis tuo metu

Kramto jazmino šakelę –

Žiedas žūsta žvėries nasruose.

„Koks gražus jūsų šuo, kuo vardu?“

„Pavelas.“

„Vadinasi, jis – žmogus.“

Rogtraukys, pamiršęs pusnis,

Mėgaujasi miesto paveldu,

Kultūros naktimi,

Išspjauna trapią šakelę

Sau po letenomis.

Grožiui dar yra galimybė išgyventi

Netgi re(n)ginių chaose,

Rytdienos gėjų eitynėse,

Mūsų besipykstančiose širdyse,

Vyno taurėje, kurioje sustingo

Paskutinis kraujo lašas mažlietuvio.

Kvapnusis jazminas dar kurį laiką žydės,

Papasakos vėjui savo istoriją.

Jos nespaudins dienraščiai,

Neįdės į delfi.lt, nekomentuos facebook‘e,

Tik blykstelės atmintyje

Ši grakštumo ir aromato efemerija

Suėsta dar vieno eilėraščio.

Pasivaikščiojimas nemėnesienoje

Nemėnesienoje kalba pražydo,

Išsiskleidė tuštuma,

Nemenėsienoje be pykčio ir pavydo

Kalbėjosi viena ir kita šeima.

Lietuviais esame mes gimę,

Bet kartais būname lenkaĩs.

Lietuviai – ramaus, gero būdo,

Plevenančiais, gražiais plaukais.

Ir be atostogų tos sielos

Vis reinkarnuoja šen bei ten,

Snukelis murkčioja toks mielas,

Iš paskos pagarbiai tipena.

O ilgesys lyg Jankaus rūkas

Pakyla pažeme lig kojų,

Toks jaukus ir tylus tas vakaras,

Gal kiek net primena rytojų.

Nemėnesienoj sielos dvi

Kalbėjo, audė žodžių tinklą.

Į jį žvaigždelės krito pamaži,

Paliko žemei padabinti.

Nemėnesienos tamsumoj

Tik balta katė tipendama švytėjo.

Pamojo grakščia letenėle:

„Judėkit, eikit, nesustokit vėlei.“

Povų paunksnėj

(ritualas pagal „Sen Svają“)

Povų paunksnėj –

smaragdai rubinai,

darželis rūtų varinis,

briedžio kaulai

giliai po samanomis.

Povų paunksnėj –

lietuviškas beržas,

mažos kriauklelės

su perlais –

juos lesa vištos,

kurioms netrukus

nukapos galvas.

Kraujo lašų agatai

išbyrės ant sniego sidabro,

susigers į laiko duobes

paskutinis gargimas.

Gaila ne gervėm,

ne gulbėm išskrido,

nepragydo lakštingalų trelėm,

sušutusios plunksnos

nesisūpuos sapnų gaudyklėse.

Užmerktos vištos garuoja

plastmasinėje vonelėje,

pešioju plunksnas

vaikystės vasarinėje virtuvėje,

spragsi krosnis ir kunkuliuoja puodas skystimo,

pagardinto deimanto ir gintaro dulkėmis.

Taip mes mintame

net per Adventą –

ne giesmėmis,

o neskraidančiais paukščiais –

negailestingi,

kad ir aukso sidabro

mūs mados žvynuotos,

visgi valgom snapus, ragus ir kanopas.