Algirdas Vaseris – pilaitiškis, žurnalistas, prozaikas ir poetas, daugelio Pilaitės poezijos pavasarių dalyvis ir jiems skirtų leidinių bendraautorius.
Atkurtos valstybės šimtmetis
Pašlovinta darbais ir žodžiais –
Netveriu iš džiaugsmo.
Gyriaus ir išdidus atrodžiau:
Nestabčiojant dar didesni užaugsime.
Per stebuklą šalis išlaisvėjo,
Kaip nebūsime reiklūs.
Kas iškovota, nepaleisime vėjais,
Apsiginsim prireikus.
Tu rūpestis mūsų nesenkantis...
Plušėt dėl Tėvynės nėra per sunku,
Kai jaunatį žada delčia.
Sutinku:
Mes tylu tyliai senstame,
Bet ir likti norim
Per amžius čia.
Potvynis – atoslūgis
Kuriam nebūna:
Įkopsiu nepavargdamas
Į bet kurią viršūnę,
Tarsi kieno apduotas,
Ir kalnui savo vardą
Negailėdamas duosiu.
Vos pradėjęs, grįžtu:
Kiek ten tos jaunystės,
Belaukiant vestuvių,
Jei dar liga nelemtoji...
Amžinybe,
Ar tai tu,
Prie širdies sustojusios?
Pavirkavimai
Jau tos mano jaunos dienos
Pramaišiui su baime:
Aistrų ugnis užges nepanaudota,
Ir kas benorės pelenuose sušilti.
Pati kalta? Kodėl jau taip?
Kad ne lengvabūdė?
Ne valtis beirklė,
Nerandanti kam pasisiūlyti.
Na, gerai – bučiuosiu
Visas pasitaikančias varles,
Bet ar savo princą rasiu?
Ką, lemtie! Ko tyli?
Matyt, aš tave pričiupau,
Prikišamai rodydama: laimę
Nevykusiai dalini,
Tarsi bananus sveri svogūnų kodu
Ir tau... nieko?
Džiunglių beždžioniukas
Matau, kad šito vaismedžio
Kamienas skaudžiai dygliuotas,
Visgi pabandysiu.
Vos pusę aukščio teįveikus,
Ėmė drebėti pakinkliai,
Ir dyglys pasitaikė kaip reta aštrus:
Ai, sugrįšiu vėliau kada.
Inkščiau, inkščiau ir nušvito:
Palauksiu, kol vaisius pats nukris.
Tiktai kad žinotumėt
Kaip laukti sunku.
Palengvėtų užmigus,
Bet miegas toks nedraugiškas –
Klaidžioja kažkur nemačiomis,
Laukti nepadeda.
O kiek tokių,
Nenorinčių kartu išdykauti.
Ir kodėl taip,
Žydro dangaus lopinėli?
Žerplėjanti anglis
Nesu pasipūtėlė, tik dailiai nuaugusi,
O uždegta noriai virpuliuoju orą,
Skleidžiu savo karštį,
Kuris, manau, yra amžinas.
Dabar privalau atsikvošėti:
Kas kad šokčioju dar liepsnelėm,
Jeigu jos bemat nugrimzta
Į vidinį kiemelį atokvėpiui.
Taip ir dvėsuoju leisgyvė,
Pelenu dengiuosi, o ir mano amžius:
Lyg ir baisu kiek
To artėjančio žūties kartumo.
Pagelbėki nors tu, vėjau,
Atsidūsėdamas: tegu ir trumpam,
Vėl regėsi mane nuraustančią,
Skaisčiai blėsuojančią, gyvų gyviausią.
A, ir tu nebesitiki nieko
Iš mano blėstančio buvimo.
Plaštakės rūpesčiai
Plazdenu kiek galiu,
Rūpi, ką jaučia viršūnės,
Kas regėti nuo kalno, todėl
Palieku priekalnių snūdžią tylą.
Kad tiktai pasisektų,
Nors vieną kartą kartelyti:
Kalne žavusis, aš tavo, tik panorėk.
Viršūne žavinti! Ar tau
Manasis grožis neįdomus?
Turėčiau rūpėti – toks
Minčių traukos dėsnis,
Kurį žino kiekviena
Spalvotų mano sparnų dulkė.
Atskridusi sustingsiu nuo šalčio?
Ir taip iki pavasario?
Ką gi, natūralu.
Užginta neužginta
Tai tu, gražuoli, glamonių
Nežabotų, per kurias kūnas
Tavasis pleišėtų iš aistros,
Tai tu šito norėtum?
Ir dar kaip...
Taip įsidūkus, lyg kalnų
Slenkščiuotas upokšnis
Nugarmėsi kipšas žino kur,
O tave pažinoję sakys:
A, tai tas,
Kuris po audrų liūgynės
Durpynuose užpelkėjo.
Man tai kas...
Šunų kinkiniu ten,
Kur šiurpso vien skurdi žolė.
Toje nakty už speigračio tu ką?
Saulės pasiilgčiau, saulės...