Rūta Suchodolskytė – iš Trakų kilusi poetė, dviejų knygų „Susitarimas kvėpuoti kartu“ ir „Namai jazminų akimis“ autorė, pilaitiškė nuo 2015 metų, dabar dirba mama. Kelių Vydūno draugijos stovyklų dalyvė, skiria eiles bičiuliams vydūniečiams, esantiems šiapus ir jau, deja, anapus.
Vydūniada:
„Paprastai žmonės tiki, jie esą tai kas vykina kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kitas rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės. Toji visai kita kas yra negu žmogaus darbas. Į ją tikrai pažvelgdami, numanome, kad ji yra slėpinys. O žmogui priderėtų šitą slėpinį ištirti.“
Vydūnas. Raštai, t.2, 1991, 7-8 p.
Vydūno dvasia
plevena ore,
jai dūzgia
vegetariškos sielos.
Bičių pavėsy
palinksta liepa žalia,
šakomis palapinę ji siekia.
Čia dainuoja balsai,
šnekučiuojas ramiai –
laukia maži ir dideli darbeliai:
Klaipėdoj* – paminklo atmintis,
Žemgulių kiemo rūsys,
kapinaitės moja iš tolo.
O gandrų klegenimas linksmas
į Jankaus muziejų nusineša aidą.
Nukrenta vakaras,
tvenkinio merkias akis,
į paveikslų sodą
rūkai nusileidžia.
Tik dailininkas
nerimsta antai,
daržinė – jo kūrybos namai,
tepa sluoksnį
pro muzikos garsą.
O poezijos žodis
nusklendžia gandro sparnu,
palypėja į ąžuolo šaką,
nuo Rambyno ramybės
ligi Nemuno juostos
pro spindulius
debesys šneka.
*Tuo metu tartasi, kur statyti paminklą Vydūnui: Klaipėda buvo vienas variantų, bet vėliau pasirinktas Kaunas.
Kas yra mintis?
(Zeniui Jurgelaičiui)
Kas yra mintis?
Dūžis širdies,
paukščio skrydis
ar patvinus upė?
Kas yra mintis,
ar tai paslaptis,
kur motulė
liūdesėlį supa?
Gimė ji maža, basa, alkana,
plonyčiais pirštukais.
Kas yra mintis,
nuraškytas obuolys,
kuris žodyje
pavirsta į graužtuką?
Sėkla jo išdygs
ir vėl iš naujo
žemėn kris,
taip sugrįžta ji ir sukas.
Gal minties nėra, ji visai tuščia,
erdvė jausmams ir ištiktukams.
O minties tąsa – erdvi tuštuma,
semia iš tylos ir giedojimo paukštukų.
Tik mintis mana, laisva lyg daina
plasnoja tolumoj nesudrumsta
ją minančio žmogiuko.
Pasivaikščiojimas nemėnesienoje
(Audriui Daukšai)
Nemėnesienoje kalba pražydo,
išsiskleidė tuštuma,
nemenėsienoje be pykčio ir pavydo
kalbėjosi viena ir kita šeima.
Lietuviais esame mes gimę,
bet kartais būname lenkaĩs.
Lietuviai – ramaus, gero būdo,
plevenančiais, gražiais plaukais.
Ir be atostogų jų sielos
vis reinkarnuoja šen bei ten,
snukelis murkčioja toks mielas,
iš paskos pagarbiai tipena.
O ilgesys lyg Jankaus rūkas
pakyla pažeme lig kojų,
toks jaukus ir tylus tas vakaras,
gal kiek net primena rytojų.
Nemėnesienoj sielos dvi
kalbėjo, audė žodžių tinklą.
Į jį žvaigždelės krito pamaži,
paliko žemei padabinti.
Nemėnesienos tamsumoj
tik balta katė tipendama švytėjo.
Pamojo grakščia letenėle:
„Judėkit, eikit, nesustokit vėlei.“
Genties
Bandau laikytis sapno
atstumo
atskiriu save
nuo savęs
laumžirgio trimis sparnais
irkluoju
po užmirštą
užkalbėjimų ežerą
vanduo
žuvis
akmuo
ir duona
laužiama
senelių apleistoje sodyboje
krantas senai nusavintas kaimynų
ir pirtis nesama
kurioje galbūt pirmą kartą
suklykė vienas iš trijų vaikų
ruduo lapų kąsniais
žiema šerkšno pirštais
pavasaris žolynų durklais
vasara lelijų gurgždėjimu
sugrąžina prisiminimus
apie gentainius iš motinos pusės
jų pomėgį mėlyniauti, rinkti voveruškas
jų pailgintas balses, dainingų balsų pamaldumą,
vieningą pasipriešinimą plintančiai
raudonosios imperijos dėmei.
Paskutiniai mohikanai
Už praplėšto voratinklio
kiek daug jūsų sugulę
po dangaus šviesulius
siekiančiomis šaknimis.
Jau daugiau negu šiapus
anapus.