NVO „Pilaitės bendruomenė“ jau antrą vasarą surengė Joninių-Rasų šventę pagal senovinius baltų papročius, sekdama 1998 metų prie Salotės ežero liaudies dainų klubas „Raskila“, kuriam vadovavo pilaitiškis Gintautas Barkauskas, pavyzdžiu. Tokią šventę prisiminė ir dabar ėmėsi rengti prieš daugelį metų joje dalyvavusi Janina Gadliauskienė. Ji šiuo metu NVO „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė. Šiais metais Pilaitės gyventojų bendruomenei nusišypsojo laimė. Ji laimėjo konkursą ir sulaukė Vilniaus savivaldybės finansinės paramos. Pasirinkta birželio 21-oji – šeštadienis, daugeliui patogus laikas ir tikroji kosminio virsmo, kuomet naktis tampa trumpiausia, data. Džiaugtąsi, iš pat rytmečio apsiniaukęs ir lietumi grasantis dangus pragiedrėjo, susilpnėjo vėjas, labiau sušilo, pasirodė saulė. Pilaitiškiai ir visi kiti vilniečiai, kuriems ši gamtos klestėjimo ir kosminio virsmo šventė svarbi, nuo 19 val. kviesti rinktis futbolo aikštelėje prie miško su griliui įrengta vieta prie bevardžio iš Salotės ežero ištekančio upelio. Į tokį tradicinį renginį vieni atskubėjo jau su kitur nusipintais vainikais iš žolynų, kiti žaliavos jiems nusipinti ieškojo čia augančiose pievose grojant folklorinių ansamblių Vilniaus miesto „Rasasoda“ ir Vilniaus rajono „Verdenė“ muzikantams ir skambant jų dainoms. Pilaitiškiui ir plačiai žinomam bendruomenininkui Albinui Batavičiui rago garsais paskelbus šventės pradžią, jos vedėja ir šių abiejų ansamblių vadovė Rasa Kauzonaitė pakvietė prie žolynais išpuoštų vartų, moterims ir vyrams pasidalinus į dvi grupes, juos kartu praeiti dainuojant ir apsivalant iš ąsočio pilamu vandeniu ir taip apsišvarinus, jungtis į bendrą Joninių-Rasų šventę. Po tokio apsivalymo vienam iš šventės dalyvių pirmam žingsniuojant ir būgnuojant, paskui jį ilga vorele žingsniuota laukyme su plačiai nušienautu taku kalnelio link prie įrengto simbolinio Saulės pagerbimui, jai atsiradus aukščiausiame pakylimo taške, ir baltiškoms dievybėms pamaloninti skirto aukurėlio. Jame buvo įžiebta jau nebe Gabijos, kuri, išsiaiškinus siejama su uždarų patalpų ugnimi, o jos vietoje visos ugnies deivės Agnijos ugnis, kuri pamaloninta gintaro smiltimis. Jos liepsnose buvo apvalomi vainikai ir kupolės. Palaimos ir globos visiems taip pat prašyta iš Žemynos – žemės deivės ir Perkūno jiems skirtomis aukomis ir giesmėmis. Vaišintąsi rate dalinantis Rasos Kauzonaitės iškepta duona. Tvirtinta, kad ir mažytis drauge suvalgytas jos trupinėlis gali padėti pasijusti viena šeima. Sugrįžta atgalios prie sukrauto nemažo laužo. Jis, aidint sutartinei, buvo įžiebtas. Prie jo išvardintos šios šventės kaltininkų: Jonų ir Janinų bei visų kitų su panašiais vardais pagal jų prasmę gerosios savybės. Jie pakviesti žengti į rato vidurį. Susilaukė ąžuolų vainikų ant galvos. Jiems sugrotas sveikinimų maršas. Jie raginti sušokti valsą. Po to pereita prie kolektyviai atliekamų apeiginių dainų ir šokių pasimokymo. Galėta pasidžiaugti ir dueto – pilaitiškės Genovaitės Grušienės ir Audrės Staknytės, lietuvių amerikietės, persikėlusios gyventi į protėvių žemę –, dainomis, pritariant akordeonui. Sutemus, prisiminta dar labai svarbi Joninių-Rasų šventės dalis – vainikėlių plukdymas. Tam pasitarnavo čia pat sruvantis bevardis upelis. Ne visoms pavyko nusipintus vainikus sėkmingai tolėliau nuplukdyti. Ne vienas vainikas atsitrenkdavo į didokus akmenis pačioje jų paleidimo pradžioje. Nebegalėdavo plaukti toliau, o jo iš vandens nebegalėjo pasičiupti į vainiko šeimininkės širdį pretenduojantis bernelis. Nereikėtų liūdėti. Regis, ši šventė gali papildyti NVO „Pilaitės bendruomenė“ rengiamų tradicinių švenčių sąrašą. Tad po metų būtų galima dar kartą išbandyti laimę. Baigiant degti laužui, atsirado norinčių jį net tris kartus peršokti ir taip apsivalyti nuo visokiausių gyvenimo negandų bei kūną ir sielą apnykusių negalavimų.