Lida Tamulevičienė – viena ištikimesnių ir aktyvesnių pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvių. Jos eilių galima pasiskaityti ne tik Pilaitės giesmininkų eilėraščių rinktinėse. Retsykiais savo poezija pasidalina ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto, kurio bibliotekoje dirba, laikraštyje „Acetonas“. Lidos eilės paprastos, bet visada gyvastingos ir aktualios. Jos apie nepaprastą paprastą gyvenimą. Jomis ir užveriami XIII-ojo pilaitiško poezijos pavasario „Kas po tūkstančio metų ras tavo pėdsakus, Tėvyne?“, kuris buvo skirtas lietuvininkų krašto dainų rinkėjo, teologo, K. Donelaičio „Metų“ parengėjo ir poeto Liudviko Rėzos 240-osioms gimimo metinėms, vartai.
RŪPINTOJĖLIS
Koksai graudus rūpintojėlis
Šalikėlėj kaip ištremtasis sėdi.
Pro šalį lekiantys gyvenimai
Erškėčių vainike krauju užgieda.
Jam gegužės giesmes beciepsi kielė.
Žolynais nieks jo nebekaišo,
O tas, kuris praeidamas kepurę kėlė,
Mediniu kryželiu kalnelyje užgaišo.
Maldavimai dar retkarčiais aplanko
Už išprašytą rytdieną vien pažadai beplaukia
Nugairintas akis rūpintojėlis merkia
Ir pažadų išpildymo laukia.