Oneta Lunskaja – pilaitiškė, kuria prozą ir eiles. Nemaža jos eilių publikuota Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose. Labai dažnai jos eilėraščiai rezonuoja su tokių renginių credo. Tad ir šį kartą ji atliepia XIII-ajam pilaitiškam poezijos pavasariui, įvardintam „Kas po tūkstančio metų ras tavo pėdsakus, Tėvyne?“. Beje, toks pavasaris ne už kalnų: gegužės 21-ąją (šeštadienį) Pilaitės miškelyje (orientyras vaikų žaidimų aikštelė ir mėlynas namas Smalinės g., pažymėtas Nr. 20 A), pradžia15 val.
Švelnus triptikas LIETUVOS AMŽINYBEI
I. Užversiu skausmo langines,
Apkabinėsiu plieno spynomis.
Kur vėl mane žiogai nuneš, –
Nebūsiu saulės mylimas.
Merkurijus nusišypsos
Pilna perlinių kruopų burna.
Nebus joje jokios tiesos, –
Melu jo lūpos atrakinamos.
Pabelsiu į kitas duris, –
Galvosiu, jas atvers Jupiteris.
Bet aš esu prastos uoslės, –
Giliausias žemės sfinkteris.
Ir vėl melodijas suku:
Koks aš didingas ir prasmingas,
Kaip mylimas kitur esu,
Koks mano žodis palaimingas,
Įrėmintas brangiais kraštais,
Pasaulio bamba atsidusęs,
Pagerbtas lekiančiais laukais,
Apsaugotais nuo džiaugsmo blusų.
Sustojęs amžiams tarp dausų
Protingu pasijusiu,
Apsipudruosiu klaustuku
Ir liksiu senu rūsiu.