Pilaitėje artinantis Užgavėnėms, kurias etnologas astrofizikas Jonas Vaiškūnas iš dalies prilygina ir senovinei Naujųjų Metų šventei (http://alkas.lt/...), nemažas galvosūkis, ar keli metai iš eilės į nupuoštas ir krūvon kaip ir pagrindinėje jos aikštėje suneštas kalėdines eglutes nepasikėsins pašaro biokuro katilams medžiotojai. Ar atsiras rėmėjų sustiprinti Užgavėnių laužą tvirtesne mediena? Be akis traukiančio ir ilgokai degančio laužo, kuris turėtų galutinai pasiglemžti Morę – negandų ir savo valia nenorinčios išsidanginti pabodusios Žiemos simbolį –, jos neišsivaizduojamos. Laužas pasitarnauja vietoje krosnies po atviru dangumi, jei įkyriai kandžiojasi šaltukas. Lygia greta tenka pasirūpinti ir pačios Morės pagimdymu. Ir kokios Užgavėnės be liaudiškų dainų?! Bet jau problema tapo noras pasikviesti ir savanoriškus jų mokovus. Jie jau kada prieš Užgavėnes būna išgraibstomi, o profesionalams įpirkti visuomenininkų kišenėse, kai du nuošimčiai nuo gyventojų pajamų vis dažniau pasiekia vaikų darželius, mokyklas, o dabar jau ir politines partijas bei remtinus menininkus, švilpauja vėjai. Seniūnijos tokiems renginiams pinigų neturi. Persirengėliai taip pat tampa problema – pasidaryti tradicinėms kaukėms reikia ir lėšų, ir įgūdžių. Gelbėja lengviau pasigaminamos plokščios kaukės arba veido išsipaišymas dažais. Prieš šias Užgavėnės kilusi diskusija, ar neįžeidžia persirengėlių kaukės kai kurių tautinių mažumų jausmų, galėjo užmušti norą tapti ir mažai kainuojančiu persirengėliu. Kad nežeidžia, liudija prieš pat Užgavėnes portale www.alkas. lt pasirodžiusi išsami etnologijos profesorės Dalios Urbanavičienės apžvalga (http://alkas.lt/...). Bet tai publikuota mažai kam žinomame informacijos portale, o ne kokiame plačiausiai lankomame, pavyzdžiui, www.delfi.lt. Šioje publikacijoje skelbiama: būtent 2017 metais lietuviškas Užgavėnių kaukes britų dienraštis „The Guardian“ įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką. Na, o Užgavėnės Pilaitėje prasidėjo iš pat ryto ne tik Pilaitės gimnazijoje. Jos ženkliau buvo juntamos ir Martyno Mažvydo progimnazijoje. Kvietimas į Užgavėnes su liūdnu Morės atvaizdu kabėjo ant sienos prie Martyno Mažvydo katekizmą vaizduojančios skulptūros. Netoliese ant kėdės sėdėjo vyresnių moksleivių pastangomis, vadovaujant technologijų mokytojai Aušrai Benelienei, pagimdyta liūdnai paskutines savo gyvenimo valandas skaičiuojanti Morė. Čia pat fojė visai Pilaitės bendruomenei skirtą Užgavėnių programą su muzikos mokytojomis Audrone Lašinskiene ir Kristina Žebrauskaite-Šileikiene repetavo pradinukai (kai kurie jų buvo persirengėliai). Tinkamą ir saugų Užgavėnių laužą Pilaitės kieme iš čia suneštų nupuoštų kalėdinių eglučių nuo pat ryto seniūno Albino Šniro pavedimu konstravo būrelis vyrų. Išties gimė įspūdingas laužas, kuris, kaip į Užgavėnes susirinkusiam gausiam mokinukų ratui paskelbė Seniūnas, – vienintelis toks Lietuvoje, nes jame labai daug mačiusios eglutės (). Nelengva atsekti kelintos jau visai Pilaitės bendruomenei skirtos Užgavėnės. Jos pradėtos švęsti Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės pastangomis ir nunykusios ne tik dėl masiškam ir visaverčiam šventimui reikalingų nemažų lėšų, bet ir pastebėjimo: stokojama supratimo, jog entuziazmo ir linksmumo laipsnis tokiose tradicinėse šventėse pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių (gal neatsitiktinai ji iki vėlumos ir šioms Užgavėnėms kepė širdelių pavidalo blynus), o po ne trumpos pertraukos Užgavėnės atgimė aktyvios pilaitiškės Virginijos Vingrienės, šiame tradiciniame renginyje persirengiančios Ponia Ragana, iniciatyva. Ji ir šį kartą į Užgavėnes atbildėjo su Kanapinio laikotarpiui tinkančiomis kvaišinančių medžiagų neturinčiomis kanapių sėklelėmis, užbarstytomis ant sviestu suteptos bočių duonos. Toks patiekalas buvo ypač paklausus tarp viduriniųjų klasių moksleivių. Nepamiršo ir saldainių besigrumentiems jauniesiems kanapiniams ir lašininiams, kurių buvo ne vienas ir ne du. Kad tokios kautynės neužsitęstų iki vėlumos, grumtynėms buvo parengti net keturi maišai. Tad iš karto kovėsi dvi lašininių ir kanapinių poros. Pilaitės Seniausioji ragana, regis, norėjo žiemos, tad visus perrėkdama kvietė prie sumuštinių su ekologiniais lašiniais. Bet Užgavėnės nebūtų Užgavėnėmis, jei jose nelaimėtų pasninko šalininkai – kanapiniai, tad ir iš Pilaitės į Justiniškes, kuriose Užgavėnės vyko pirmą kartą, lydymas net kelių Pilaitės raganų, varžytis išbildėjęs vis dar Mėsėdo šalininkas – Lašininis – , nesvarbu, kad entuziastingai kovėsi su Justiniškėse laimėjusiu Kanapiniu, turėjo tenkintis pralaimėjimu. Pilaitėje iki pačios vėlumos prie ilgai neišblėstančių žarijų krūvos būriavosi viduriniųjų klasių moksleiviai. Tarp jų dėl užsiėmimų užklasinio lavinimosi būreliuose nesuspėję pabūti pačiame Užgavėnių šurmulyje, ar tie, kuriems ir tokie Užgavėnių laužo likučiai – didžiulis džiaugsmas. Bene svarbiausiu Užgavėnių stebuklu galima laikyti puikią dieną, kuomet po ne vienos šlapdribų su purškiančiu lietumi savaitės pagaliau pasirodė saulė. Tikriausia, tai gerųjų Pilaitės raganų, norėjusių, kad kuo daugiau pilaitiškių prisidėtų prie pavasario į savąjį kiemą kvietimo, nuopelnas. Šventės laikas derintas prie mokinių rėžimo. Juos čionai atlydėjo ir akylai prižiūrėjo mokytojos, įsipareigojusios sveikus ir nesušalusius sugrąžinti į šeimas, tad šventimas prasidėjo palyginti anksti: nuo 16 val. ir prieš 18 val. išsikvėpė. Ateityje galvojama šios tradicinės šventės prailginimui pasinaudoti elektros generatoriumi. Ilgesniam šėlimui Užgavėnėse būtų galima įdarbinti nuotaiką kurstančios etnografinės muzikos įrašus. Taip išsispręstų ir Užgavėnėms skirtų dainų gyvo atlikimo problema. Į jas galėtų masiškiau įsitraukti ir ilgėliau dirbantys.