Pastaruoju metu Vilnius susilaukia gausybės knygų su pačiais įvairiausiais požiūriais nagrinėjama jo istorija. Jauno autoriaus Alberto Kazlausko knyga „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“ jau skinasi kelią į gyvenimą. Po pristatymo keliose vietose, ji vasario 2-ąją buvo pristatyta ir Pilaitės malūne. Malūne buvo ankštoka, – gausiai čia susirinkta. Tai ne tik geras išankstinis būsimo renginio paviešinimo rezultatas, tikriausia, besidomintiems istorija malonu pabūti ir pačia miesto periferija alsuojančioje vietoje – Senojoje Pilaitėje, į kurią jos autorius yra užsukęs su šiuo sostinės pakraščiu besidominčiųjų būreliu dar šiai pažintinei knygai-gidui tveriantis. Knyga įdomi pirmiausia tuo, kad joje tyrimo žvilgsnis iš senamiesčio, kuris daugiau ar mažiau pažįstamas iš publikacijų ar jo plataus išviešinimo internete, persikelia į periferiją – taip vadinamuosius „miegamuosius“ ar dėl pramonės sunykimo apmirusius tolimesnius sostinės rajonus. Bet kai kurie palyginti ne taip seniai pradėję kurtis ir savo laiku nemažai reiškę gyvenamieji Vilniaus rajonai su savo įdomybėmis per Nepriklausomybės 25-erius metus nugrimzdę praeitin dėl plačiau apie juos nepaskleistos informacijos ir šiandien gali būti įdomūs bei intriguoti. Norint juos prikelti iš užmaršties, sugrąžinti į dienos šviesą, suaktualinti, reikia gerokai paplušėti ne tik Nacionalinėje Martyno Mažvydo ar viešojoje Adomo Mickevičiaus bibliotekose: pagrindinėse publikuotos medžiagos apie Vilnių saugyklose. Betgi gali tekti smarkiai pasidarbuoti ir urbanistikos archyvuose ieškant platesnio atgarsio medijose nesulaukusios informacijos, ar užmegzti ryšius su užfiksavusiais savo naudojimui tai, kas jau sunaikinta, užleido vietą naujovėms, paniro praeitin ar šiuo metu nebepastebima tik todėl, jog nebežinoma su kuo tai galėtų būti susiję. Taigi „Vilniaus gatvės: gidas po miesto periferiją“ – jauki gausiai iliustruota su intriguojančiais Vilniaus pakraščių užkaboriais knyga, kurią įsimetus į kuprinę galima savarankiškai po vieną ar būreliu leistis gyvam jų išstudijavimui. Džiugu, kad tokiame gide nemažai vietos skiriama ir Pilaitei. Liūdina, kad Naujakurių Pilaitė, nuo tada, kada ji čia ėmė augti apimdama vis naujus kaimiškuosius agrarinius plotus su senovės laikus menančiomis trobelėmis, vargiai masiškiau įamžinta vaizdais. Tuomet neturėta tiek daug foto aparatų. Jie buvo ne skaitmeniniai. Reikėdavo papildomų lėšų ir laiko padaryti įprastines nuotraukas. Be to, ir tokių entuziastų-tyrinėtojų daug neatsirasdavo. Autoriui pristačius knygą ir atsakius į klausimus (vaizdo medžiaga čia: ir čia: ), žodį tarė ir archeologas Zenonas Baubonis, kurio pastangomis Senoji Pilaitė keičia savo veidą gerąja prasme ( čia: ir čia: ). Prie to paties norėtųsi paminėti ir geografo Tomo Bedulskio magistrinį darbą (vadovas prof. P.Kavaliauskas). Jame platus Vilniaus pakraščių urbanistinės raidos akademinis aptarimas. Visgi kompleksiškumu ir solidumu dar nepralenktas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbas, pagrįstas publikuotais šaltiniais. Jis 2015 metais pasirodė gausiai iliustruota knyga „Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai“. Čia apie Pilaitę rašoma p.137-141. Knyga prieinama ir internete. Alberto Kazlausko knygos pristatyme taip pat dalyvavo ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ir kiti savo gyvenamosios vietos istorija besidomintys pilaitiškiai. Jie prisiminė 2009 metais konferencijoje „Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės“ Z. Baubonio skaitytą pranešimą. Jame buvo paviešintas projektas, kaip galima sutvarkyti Pilaitės piliakalnį, piliavietę ir jos sujungimą su Naujakurių Pilaite (2016 ųjų pabaigoje tokios Pilaitės gyvavimo 25-metis galėjo būti plačiau pažymėtas), kad tai taptų patrauklia pilaitiškų bendruomenių būrimosi vieta, o į ją būtų galima patekti tarp tvenkinių įrengtu ir apšviestu laiptais į piliakalnį pasibaigiančiu pasivaikščiojimų taku. Norint piliavietę pasiekti nebereikėtų pėstiesiems eiti nelabai saugiu ir automobilių išmetamosiomis dujomis atsiduodančiu Senojo Pilaitės plento kelkraščiu. Pasvajota: tokį bedūlėjantį projektą galėtų gyvenimui prikelti plačiai naujas statybas Pilaitėje užsimoję vykdyti nekilnojamo turto plėtros bendrovės „Eika“ šeimininkai (http://sa.lt/gyventojai..). Taip Pilaitėje gimtų didžioji šių laikų mecenatystė. Ji sietųsi su iki Antrojo pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios labai turtingos sentikių Pimonovų šeimos filantropinėmis tradicijomis. Na, o jei „Eika“ tokių didžiosios mecenatystės užmojų neparodytų net ir Piliakalnių metais (2017-uosius Lietuvos Respublikos Seimas taip pat paskelbė ir Piliakalnių metais), entuziastingi ir vadybos principus gerai įvaldę jauni žmonės finansinių rėmėjų galėtų pasidairyti Skandinavijos šalių fonduose.