„Lietuvis visad kėlė akis į dangų stebėjo su pavydu dangaus sparnuočius ir kūrė svajones, pakilti į melsvą žydrynę. Dar 17 a. garsus lietuvių mokslininkas, artilerijos specialistas nuo Raseinių, Kazimieras Simonavičius aprašė savo knygoje „Didysis artilerijos menas“ 1650 m. unikalų įrenginį, daugiapakopę raketą. Tada šis išradimas, pralenkęs laiką, liko tik brėžiniuose ir knygos puslapiuose...Taigi, galim didžiuotis, kad kosmonautikos tikrasis tėvas yra Kazimieras Simonavičius, o ne Konstantinas Ciolkovskis... Jauni vaikinai ne vienas bandė ištempę paklodes ar drobės marškas „skristi“ nuo stogo šelmens. Įsivaizduokim kuo tie skrydžiai baigdavosi... Bet noras skraidyti lietuvį tarsi persekiojo... Taigi, du jauni vyrai, du narsūs lakūnai Tėvynės Lietuvos garbei pasišventė atlikti neįmanomą žygdarbį... Žygdarbį atliko. Lietuvos vardą išgarsino. Ir liko amžinai jauni. Visiems laikams. Tai Darius ir Girėnas. Praėjo daug metų po jų žūties, bet šie vardai skambėjo ne vieno lietuvio širdyje kaip prisikėlimo varpas, švietė kaip kelrodė žvaigždė“, – tai kertinis šių metų Poezijos pavasario moto Pilaitėje, skambėjęs šios šventės vedėjos pilaitiškės Dalios Tarailienės žodžiais. Apie tą didžiulį lietuvišką norą kilti į dangaus žydrynę, gerėtis gimtąja žeme ir apie jos nuostabumą visam pasauliui skleisti skambiausiais žodžiais, dalinosi renginį pagerbęs Dariaus ir Girėno, kuriems ir buvo skirtas šis 11-asis Poezijos pavasaris Pilaitėje, gyvasis šių Lietuvos lakūnų žygdarbio laikų liudininkas, įkopęs į antrąjį šimtmetį aviatorius ir rezistentas Viktoras Ašmenskas, kurio prisiminimų Pilaitės poezijos renginio dalyviai klausėsi atsistoję ir su ašaromis akyse. Daugiau apie renginį čia: