Keletą mėnesių šalies istorijos mylėtojų dėmesį kaustė Lietuvos valdovų rūmuose LDK didikų ir realių valdovų palikuonio kunigaikščio Motiejaus Radvilos inicijuota paroda apie jo plačią ir labai turtingą giminę, kurioje netruko ir švietėjiškų paskaitų. Radvilos valdė begalę dvarų ir labai dažnai siekė, jei ne viršesnių, tai lygių teisių sąjungoje su Lenkija valdant senąją Lietuvą, ginant jos valstybingumą ir savarankiškumą. Nemaži šių didikų nuopelnai kultūros, meno, mecenatystės, konfesijų srityse. Jie laikyti realiais Lietuvos valdovais. Galėję aplankyti šią parodą ir dalyvauti paskaitose, praturtėjo žiniomis apie šios gausios giminės nuveiktus darbus. Kuo su Radvilomis siejasi Pilaitė? Taigi, Senojoje Pilaitėje jau nuo XVI-ojo amžiaus stovėjo reprezentacinė pilis-rūmai, kurios statytoju laikomas Radvilų giminės atstovas Grigalius Astikas. Rūmai pirmą kartą raštiškai paminėti 1525 metais. Manona, jie buvo sugriauti LDK karo su Maskva metu (1655 metais), panaudojus artileriją, ir nebuvo atstatyti. Iki šiol jų buvimą liudija išlikę griuvėsiai. Beje, ir Pilaitės kaimynystėje, Buivydiškėse yra išlikęs Radviloms priklausęs dvaras. Jame, kaip ir Pilaitės dvare, kuris Grigaliui Astikui nepalikus palikuonių, ėjo iš rankų į rankas, o juos perstatinėjant, įrengti gyvenamieji butai. Deja, Lietuvos Valdovų rūmuose, aptariant ženklesnes Radvilų moteris (apie jas paskaitos pagrindu puikus Rasos Baškienės straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2020-01-06-radvilu-moterys-sumanios-zemvaldes-mecenates-keliautojos/178622), ypač pasigendama vienos. Tai su Pilaite siejamos ženklios Nesvyžiaus ir Olykos atšakos palikuonės Onos Barboros Olimpijos Radvilaitės - Mostovskos (1762?-1833?). Ji senojoje Lietuvoje buvo viena pirmųjų ir profesionalių rašytojų moterų, savo kūrybą spausdinusių Vilniuje, lygių teisių gynėjų, tapytojų, siekusių Vakarų Europos moterų emancipacijos pavyzdžiu būti priimta į Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą garbės nare. Kaip anekdotas mūsų laikus pasiekė žinia, kodėl nebuvo priimta. Neva, galėjo būti priimta, jei būtų buvusi graži. Tai pastūmėjo Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistus pasidomėti šios rašytojos ne tik kūrybos palikimu, bet ir grožiu. Po bendruomenės stogu nuo 2008 metų veikiantis Pilaitės liaudies teatras 2013-ųjų pabaigoje pastatė spektaklį „Trys didieji norai“. Jo baigiamojoje scenoje iš Varšuvos atgabenamas į Lietuvos valdovų rūmus eksponuoti šios Radvilaitės garsaus Vilniaus profesoriaus dailininko Jono Rustemo, kurio mokinė ji buvo, nutapytas ir dingęs portretas. Publika intriguojama. Ji gausiai renkasi pažiūrėti, ar iš tiesų ji buvo negraži, kad nebuvo priimta į Vilniaus universitetą garbės nare (žr. nuo 50 min.: ). Spektaklyje tam pasitarnavo kitas portretas. Tai Baltarusijoje, Zaslavyje prie Minsko, kur ji glaudėsi gyvenimo pabaigoje ir buvo palaidota jos pirmojo vyro Dominyko Augusto Pšezdeckio (1760 - 1782) giminės pastatytoje katalikiškoje šv. Marijos bažnyčioje, spalvotai pertapytas pagal nespalvoto portreto kopiją, aptiktą knygoje apie LDK, čia gyvenusio jau šviesios atminties dailininko Viktoro Markavco (1947-2013). Kopiją spektakliui naudoti leido jo žmona menotyrininkė Tatjana Garanskaja, kuri liudijo kitokią tiesą, kaip ir Zaslavyje veikiančio muziejus darbuotojus pasiekę gyventojų atsiminimai. Įsitvirtinant Komunizmo statytojams, jos karstas buvo atidarytas. Smalsuolių dėmesį kraustė labai gražios ažūrinės velionės pirštinės. Tai buvo ne tik graži moteris, turėjusi pasisiekimą tarp stipriosios lyties atstovų, taip pat rašiusi eiles, scenarijus, stačiusi spektaklius, bet ir dėl savo stilingo rengimosi buvo sektinas pavyzdys tarp Vakarų Europos damų. Gaila, kad ir kitoje Tarptautinės parodos „Radvilos: Kunigaikščių istorija ir paveldas“ paskaitoje „Kunigaikščiai Radvilos ir Vilnius: įpaveldinimo link“, kurią skaitė Rita Lelekauskaitė, prie buvusių ir aptartų sostinėje devynių šios giminės rūmų, aplenkti ir dešimtieji Pylimo gatvėje, pažymėti 54-uoju numeriu, atitekę šiai kunigaikštytei ir grafienei, mirus pirmam jos vyrui, ėjusiam Minsko seniūno pareigas. Vėliau ji ištekėjo už grafo Tado Mostovskio (1766-1842) – Gegužės 3-osios Konstitucijos šalininko, vieno svarbesnių Tado Kosciuškos sukilimo organizatorių, Lenkijos karalystės vidaus reikalų ministro, literatūros kritiko ir reikšmingos serijos Varšuvoje leidėjo. Su juo išsiskyrė 1803 metais. Šioje paskaitoje paminėtas Radvilams priklausęs pastatas Didžiojoje g. Nr. 22. Jo kieme, niekam, išskyrus namo gyventojams ir ten veikiančio Higienos instituto, kurio pirmtaku laikomas Vakcinacijos institutas, įkurtas iš Austrijos į Vilniaus universitetą atvykusio dirbti medicinos profesoriaus Jozefo Franko (1771-1842), darbuotojams matomas jam pastatytas paminklas. Profesorius buvo tarpininkas prašant O. Radvilaitei-Mastovskienei tapti VU Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą garbės nare. Tarp jų netrukus prabėgo nesantaikos katė, kai pastarasis Vilniuje viešinčio fantasmagoro E. G. Robertsono pagalba nusprendė ją vėlai grįžtančią iš pobūvio ties kapinaitėmis pagąsdinti.
Juokaujama: jei ne Pilaitės liaudies teatro spektaklis „Trys didieji norai“ apie Oną Radvilaitę-Mostovską, – ar išvis Lietuvos valdovų rūmuose tokia įspūdinga tarptautinė paroda kaip „Radvilos: Kunigaikščių istorija ir paveldas“ su gausybe jų portretų, sulaukusi daugybės lankytojų, būtų surengta?
Džiugina, kai josios vardu 2018 metų vasarą su Pilaite besiribojančiuose Zujūnuose, Dvarykščių kaime, pavadinta gatvė. Tačiau O. Radvilaitės-Mostovska labiau sietųsi su dabartine Senąja Pilaite dėl savo ir dabar populiarios gotikinės apysakos „Pilaitės vaiduolis“, kuri lituanistės profesorės Brigitos Speičytės rūpesčiu jau išversta į lietuvių kalbą ir įtraukta į bendro ugdymo mokyklų literatūros programą. Ar pilaitiškiams nereikėtų imtis iniciatyvos rašytoją priartinti prie Senosios Pilaitės jos vardu pavadinant dvaro pašonėje neblogai išsilaikiusių liepų alėją?