Asta BAGDŽIŪNAITĖ – pilaitiškė, dirbanti ekonomiste banke, kurios eilės publikuotos Pilaitės poezijos pavasariams skirtuose leidiniuose bei skelbtos interneto svetainėje: www. rašyk.lt, pasirodo žiemiškoje Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms dedikuoto maratono atkarpoje su tokiam metų laikui nesvetima nuotaika.
Sesė
1.
Mes sėdim ant liepto surėmusios nugaras,
po kojom –
vanduo.
Diena nešilta – nuo vėjo vis sugelia
ir lyg laukiam
kažko.
Mes laukiam pietų
įsikandusios smilgas –
saldu.
Esam mažos, o lieptas
kaip gelžkelis ilgas,
ir traukiniui švilpiant tū-tū
tu šoki žemyn,
nes narsa – tavo ginklas,
aš lieku bijoti už du,
man vandenžolės – geibios kaip raganų rankos,
o į dugną keliaučiau grumstu,
tu lengvai nusijuoktum plačiai atsimerkus
ir sugrįžtumei prie kitų.
Mes tylim, nes vos tik kalbu kaip įpratus
tave juokas tuojau
supurto:
„sesės priebalsiai girgžda
kaip Grįžulo ratai,
sesės balsiai – kaip inkščiantys kurtai!“.
2.
Taip buvo ar šitai iš nieko sukūriau?
Prisimenu, rodos, bet gijos pabėga,
negrįžta į ten, kur neuroninės rūdys,
senatvė – tik properša praeičiai dėti.
Matau kaip dabar – raudonumą ant sniego
ir sesę išbalusią prakirsta lūpa.
Kaltė – ta priklydėlė – supa nemiegant
ir žodžiai, atsakymams reikiami, trupa.
Lyg slysčioja batai beskuodžiant per gruodą,
lyg motinai pirštinę sesės paduodu,
ir mes ją surandam, ir kraujo tik lašas,
tai išgąstis juo visą sniegą išrašė.
O gal iš tikrųjų aš niekur nebėgu,
ir sesė sukniumba ant gruodo po liepom,
pati pareinu tiktai koja už kojos
ir priebalsių girgždant daugiau nesapnuoju.
3.
Išriedu ratukais už prieglaudos vartų,
ten lieptas kaip gelžkelis ilgas,
žvelgiu į jį ir vėl kaip kas kartą,
o aplinkui – smilgos.
Paskui privažiuoju
ir traukiniui švilpiant
kaip rankos vandenžolės – šiltos.