Matas Dragūnas ir Emilija Zakarevičiūtė – Pilaitės Martyno Mažvydo progimnazijos penktokai, paskatinti kurti apie Pilaitę lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Genės Astrauskaitės-Remeikienės, įsijungia į rudeniui skirtą poezijos atkarpą su sakmėmis apie šio sostinės rajono ir jame telkšančio Gilužio ežero atsiradimą.
Pilaitės atsiradimas
Kartą gyveno Velnias. Jis pykosi su Perkūnu. Vieną dieną Velnias paskelbė taiką, bet Perkūnas suabejojo, manė, kad Velnias kažką rezga.
Perkūnas pasistatė pilį žemėje, kad matytų Velnią. O Velnias buvo pasislėpęs už pilies ir stebėjo, ką Perkūnas veikia. Vieną dieną Velnias pasiėmė didžiausią akmenį ir žadėjo mesti į pilį, bet jį sustabdė Perkūno sargyba. Po kelių savaičių pasiėmė dar didesnį akmenį ir metė į pilį.
Iš pilies liko tik plytos ir lentos. Ir nuo tų laikų visi tą vietą vadina Pilaite. Šiandien čia stovi mokyklos, daugiabučiai ir parduotuvės.
Kaip atsirado Gilužio ežeras
Vieną kartą buvo tokia mažytė bala. Joje mėgdavo pliuškentis, atsigaivinti vaikai. Ir užteko tos balos visiems, visi buvo patenkinti.
Vieną dieną buvo labai blogas oras. Lijo, griaudėjo, žaibavo. Visa tai vyko todėl, kad Dievas Velnią vijosi, antai Velnias pavogė vieną Dievo angelą.
Mat Dievas pamatė, kad vieno angelo nėra ir suprato, jog tai Velnio darbas. Velnias persigandęs nežinojo, kur dėtis, ir įšoko į balą. Ėmė taškytis ir vis kasė, kasė išsigandęs ir iškasė tokią didžiulę duobę, kad net apsakyti dydžio negalėjai. Velnias besiblaškydamas ir įklimpo dumblynėje. Dievas pamatęs tokią progą paėmė, pripildė giliausią duobę vandens ir nuskandino Velnią, o tada nuskrido su angelu į dangų. Žmonės tą gilų ežerą pavadino Gilužiu.
Dar iki dabar sakoma, kad negalima eiti į nepažįstamo ežero gilumą, nes gali Velnias griebti už kojos.