62-osios „Poezijos pavasario“ šventės kulminacija – baigiamasis vakaras – gegužės 31-ąją vyko ne Rotušėje, kaip anksčiau, o Šv. Kotrynos bažnyčioje. Buvo galima pasiklausyti ne tik lietuviškai skambančių eilių, bet ir estiškai, latviškai, lenkiškai, prancūziškai, angliškai bei greta išgirsti jų vertimus į lietuvių kalbą. Tarp jų skambėjo ir Maironio premijos laureato Gvido Latako, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatės Giedrės Kazlauskaitės posmai. Salomėjos Nėries premija paskirta Justui Jasėnui. Lietuvos lakštingalos talento gerbėjus pradžiugino per patį šios šventės įkarštį teismo sprendimas: jos skulptūra Vilniuje, prie anksčiau jos vardu, o dabar Vyčio, gimnazijos, nebus nugriauta. Vilniaus miesto mero premijos už poezijos rinkinį „Tėvynės ieškojimas“ susilaukė Edmondas Kelmickas, o aktorei Aldona Bendoriūtei įteiktas skaitovo Laimono Noreikos, kurio gimimo šimtmetis pažymimas, apdovanojimas. Baigiamajame poezijos vakare taip pat skambėjo žemaičių brolių Sauliaus ir Donato Petreikių muzika ir netgi jų atlikta daina žemaitiškai (dalis renginio įrašo čia: ). Pilaitė neabejinga tokiai tradicinei Poezijos pavasario paukštei, pradėjusiai plačiai skraidyti po Lietuvą dar nuo 1965-ųjų. Tada pirmą kartą savo posmais plasnojančius sparnus ji išskleidė Kaune, Palemone, minint Salomėjos Nėries 20-ąsias mirties metines. Šią paukštę pilaitiškiai į savo miškelius ir dvarelius net 22 kartus buvo pasikvietę pradedant 2003 metais. Ta proga parengė 19 almanachų. Jau dveji metai, kai tradicinė Poezijos paukštė Pilaitėje nesilanko. Tačiau pilaitiškų poezijos pavasarių iniciatorius ir puoselėtojus – NVO „Pilaitės bendruomenę“ – džiugina, jog jos pavyzdžiu tokios sparnuoto žodžio šventės gimsta ir netoliese, ir toliau. Jos surengtos Lazdynuose, jų seniūnijos salėje, jau šviesios atminties Pagyvenusių žmonių Poezijos ir romansų klubo „Elena“ įkūrėjos ir ilgametės jo vadovės Elenos Ratautaitės-Skirelienės, beveik visų Pilaitės liaudies teatro spektaklių aktorės, pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvės ir almanachų bendraautorės pastangomis. Šią iniciatyvą tęsia kita lazdynietė, poetė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ vadovė, taip pat pilaitiškų poezijos pavasarių dažna viešnia Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. Ji savo eiles ne kartą patikėjo pilaitiškų poezijos pavasarių leidiniams. Galima pasidžiaugti: šįmet Poezijos pavasaris užgimė ir labai artimoje pilaitiškių pašonėje – Viršuliškių krepšinio aikštyne. Jį įkvėpė buvęs ilgametis Pilaitės viceseniūnas Vladislavas Užpolevičius, dažnas pilaitiškų pavasarių svečias, jų almanachų bendraautoris, Pilaitės liaudies teatro aktorius, gyvenantis Viršuliškėse, neseniai tapęs šio daugiabučių rajono Vilniaus Bočių bendrijos skyriaus pirmininku. Viršulietiška poezijos pavasario šventė praūžė gegužinių dvasioje. Joje pasirodė ne vienas „Bočių“ liaudies muzikos ir dainų kolektyvas. Ten taip pat skambėjo ir poetų eilės. Jau ketvirtą kartą sakraliosios poezijos pavasarį Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje surengė nuo 2006 metų nepakeičiama pilaitiškų poezijos pavasarių vedėja Dalia Tarailienė. Ir persikėlusi į savo gimtąją miestą Kauną, vis dar išlieka jos pastangomis gimusio Pilaitės liaudies teatro režisierė ir scenaristė. Tačiau pati poezija Pilaitėje nemirė. Čia gimsta posmai moksleivių ir jų mokytojų, kitų pilaitiškių lūpose. Moksleiviai tampa Dailiojo žodžio konkursų nugalėtojais Vilniaus mieste. Pilaitiškų poezijos pavasarių suspendavimas labai vietoje. Kaupiamasi dar vienam pilaitiškaam poezijos pavasariui jau kitais metais. Beveik visi Pilaitės poezijos pavasariai yra skiriami išskirtiniams įvykiams ir iškiliems asmenims, tad jis turėtų būti dedikuojamas Oskarui Milašiui (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) – vienam iškiliausių XX amžiaus asmenybių. Jo nuopelnai Lietuvai yra neįkainojami tiek diplomatijoje, tiek viešinant jos kaip baltiškos kultūros paveldą Prancūzijoje. Juolab, kad ir pati Prancūzija, siekdama platesnio ir turingesnio šios abiem šalims svarbios asmenybės paminėjimo jo 150-ųjų metinių proga, su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Reikėtų nepamiršti, kad ir pačioje Pilaitėje frankofonija yra įleidusi tvirtas šaknis Martyno Mažvydo progimnazijoje. Tad ir Pilaitėje galima bendromis pastangomis tikėtis turiningo Poezijos pavasario. Na, o šiais metais neįvykusį poezijos pavasarį iš dalies keičia NVO „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva birželio 20 d. rengiama tradicinė Rasų šventė ir Baltų vienybės dienos paminėjimas ant piliakalnio rugsėjo 22-ąją, remiamos Vilniaus miesto savivaldybės. Jų metu jau skambėjo ir dar skambės vieno iškiliausių XIX a. pirmosios pusės Prūsų Lietuvos (Mažosios Lietuvos) kultūros, mokslo ir dvasinio gyvenimo asmenybių – teologo, tautosakininko, poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus ir rektoriaus Martyno Liudviko Rėzos – 1825 metais surinktos ir išleistos lietuvių liaudies dainos, minint Lietuvoje jo metus ir 250-ąsias gimimo metines. Be jo dienos šviesos nebūtų išvydusi ir Kristijono Donelaičio poema „Metai“. Beje, 2012 metų Pilaitės poezijos pavasaris, neišleidžiant almanacho, jam taip pat buvo skirtas.
P.S. Karai ir marai nenutildo ir Nežinomo Pilaitės giesmininko. Jis poezijos pavasarių, nesvarbu, ar jie oficialiai, ar neoficialiai skelbiami ir švenčiami, nepraleidžia. Dalinamės jo eilėmis ir šį kartą:
Dievulėli Brangus!
Nebeskieski tautoms savo vyno!
Tegul būna jis brandus! –
Jokiu būdu nenuvarvinas lašelis
Nuo ką tik išspausto božolinio!
Nebenori tautos tikėti praskiestomis
Iki galo nesustyguotomis žiniomis
Iš savo kojomis nepasiekiamo Dangaus lobyno!
Nori galutinių Tavo žinių –
Išgeriamų vienu ypu, –
Su visais neišgalvotais atsakymais
Į nepasotinamą tikromis žiniomis
Savo drakonišką žarnyną!
Dievulėli Brangus,
Būdamas aukštai, tikriausiai nežinai, –
Ir be Tavo paramos grynas paslaptis
Tautos bemat sužino.
Tavuoju eteriu per jungiančius operatorius
Akimirksniu parsiskraidina,
Mobiliame telefone
Komerciniams reikalams užsirakina.
Nebereikia Tavęs kaip Dievulėlio Brangaus!
Reikia tautoms pašonėje jas Mylinčio, –
Ritualais nenusiperkamo žmogaus!
O kartais dar prie kojų paamsinčio
Brangaus Šunelio?!
Ar Meilikaujančios Katės, –
Kurią, sugrįžę į namus po darbo, –
Bijodami pasigauti toksoplazmozę –
Pirštinėta rankute saugiai palytės?!
Pakels į dangų akiniuotą žvilgsnį –
Apsidairys plačiai ieškodami jame
Savosios šviečiančios žvaigždės!
Nežinomas Pilaitės Giesmininkas