Pilaitiškiai, kirtę Gudelių kaimą, kuris garsėja senovine gyvenviete ir turi puikiai sutvarkytą pilkapyną, gali atsidurti miškingame Lazdynų daugiabučių rajone. Bet ar ką daugiau, nei kad šis sostinės rajonas sovietmečiu garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje savo architektūra, o jo sumanytojai įvertinti Lenino vardo premija, vargiai daugiau ką žino. Tad Elenos Skirelienės, prieš dešimtmetį įkūrusios Poezijos ir romansų klubą „Elena“, pakvietimas su rudeniškais posmais sudalyvauti ir pilaitiškiams spalio 25 d. rengiamoje „Rudens menų puokštėje“ buvo maloniai priimtas. Pilaitiškius, neturinčius didesnės erdvės pastovesniems viešiems susitikimams, stebino lazdyniečių turtas – iš sovietinių laikų išlikusi kultūrinei veiklai tinkanti salė: pakankamai erdvi ir su visa šiuolaikiška renginiams vesti aparatūra. Pilaitiškiams ilgokai teko laukti savo eilės kūrybiškai prisistatant, nes pačių lazdyniečių programa buvo pakankamai turininga ir aukšto meninio lygio. Tiesa, dažniausia tai buvo vyresniojo ir net garbaus amžiaus Lazdynų gyventojų pasirodymas. Sugriebė baltas pavydas sėdint erdvioje, šiltoje salėje su gausiai čionai susirinkusiais pasižiūrėti nebe jaunais lazdyniečiais, sužinojus, kad stipriai priešinantis jauniems tėvams ( tarsi ir Vilniaus savivaldybės informaciniame peticijų /portale/ galima buvo aptikti ir tokią informaciją, jog tarsi 500 nubalsavo už valstybinę, o 42 už katalikišką mokyklą, tuo tarpu kai Pilaitėje deklaravosi apie 30 tūkst. gyventojų, ir neabejojama, kad daugelis apie peticiją net nežinojo ir neturėjo galimybės pasirašyti, juolab, nežinant, kas ją ir kokios Pilaitės gyventojų vardu iniciavo ČIA, o jau dabar tapo aišku, kad tai buvo ir netikra peticija, nes jau tikroji peticija buvo visiškai kitokio turinio ir ji ČIA, cituojama: PETICIJA, data: 2017-10-20, Už valstybinę mokyklą Pilaitėje; Tvyrant neaiškumui dėl tolimesnio suplanuoto valstybinės mokyklos valstybiniame sklype Tolminkiemio g., Pilaitėje, Vilniaus m. (sklypo nr. 4400-1399-6495) projektavimo ir statybos bei vykstant prieštaringos ir nevienareikšmės informacijos sklaidai ir lobizmui, reikalaujame vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir skirti valstybinį sklypą (sklypo nr. 4400-1399-6495) valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos statybai Tolminkiemio gatvėje ir toliau tęsti valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos projektavimo ir statybos darbus pagal Vilniaus m. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto komiteto 2017-09-06 posėdyje nr. 70 priimtus sprendimus taip užtikrinant vieno labiausiai augančių Vilniaus mikrorajono bendrojo valstybinio švietimo poreikius, peticijos įsigaliojimo laikas: 2017-11-19 10:57:44, joje už valstybinę nubalsavo 561 asmuo, tai yra 99 nuošimčiais), iš spalio 24 d. sostinės žiniasklaidoje paskelbtų Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žodžių, pilaitiškiai prie šv. Juozapo parapijos Vilniaus arkivyskupijos ypatingos ir brangiai kainuojančios dovanos nebesulauks, nes Vilniaus savivaldybė prie jau statomos bažnyčios neskirs vietos atsirasti nemokamai katalikiškai mokyklai, kur dalis pilaitiškių su malonumu būtų leidę savo atžalas į dar pakankamai vertinamas tokias mokyklas dėl neprasto išsilavinimo ir ypatingesnio dėmesio vaikams su negalia, juolab, kad Pilaitėje vis dažniau įsikuria tėvai, auginantys tokius vaikus, tad ir Pilaitėje pagyvenusieji gyventojai, vadinami senjorais, nesulauks erdvesnių ir ilgiau viešai prieinamų patalpų nei Pilaitės seniūnijoje (seniūnija penktadieniais uždaroma nuo 16 val. 30 min., o kitomis darbo dienomis nuo 17 val., šventinėmis dienomis išvis neprieinama), kur galėtų rinktis, bendrauti ir turingiau leisti laiką. Ir ne tik jie. Pilaitėje oficialiai įsiregistravusios 4 gyventojų bendruomenės, o apie viešą vietą bendruomenėms rinktis ir veikti kalbama nuo 2002-ųjų metų. Taigi anot žiniasklaidos, žemė prie statomos bažnyčios bus skirta valstybinei, o ne katalikiškai mokyklai statyti. Katalikiškai statyti pasiūlytas sklypas už VSD pastato. Kodėl taip, o ne kitaip, galima tik numanyti, nes katalikiškai mokyklai atsirasti prie bažnyčios, priešinasi uždaroje socialinėje grupėje „Pilaitės gyventojų bendruomenė“ susibūrę jaunieji tėvai, kuriems vaikų lankymas katalikišką mokyklą tarsi didysis blogis. Suprantamas jaunų tėvų sekuliarumas. Jis nesvetimas dabartinei kartai viso pasaulio mastu, tad nieko nauja. Visgi Pilaitėje pastačius valstybinę ar net kelias valstybines ir turint čia veikiančias valstybines mokyklas, liktų galimybė rinktis. Betgi šiuo metu pamirštamos ir kitų Pilaitės gyventojų, pirmiausia, ir senolių, kurių čia palyginti daug, ne ką mažesnės ir jų reikmės, o jie dar gyvi ir norėtų gyventi pilnakraujiškesnį gyvenimą. Taigi, kokia prasmė Bendruomenių namus statyti Pilaitės nuošalyje, o katalikišką mokyklą nutolusią nuo būsimos bažnyčios? Jau dabar išsakytos mintys, kad vienos mokyklos sparčiai augančiai Pilaitei tikrai nepakaks: mažiausiai reikėtų dar dviejų ir joms Pilaitėje yra dar dvi laisvesnės vietos, kurias tokiems statiniams reikėtų kuo greičiau rezervuoti, kad nebūtų perduotos dangoraižiams ar kitokiems statiniams, taip pat nepamirštant ir vaikų darželių. Tad reikėtų raginti Vilniaus savivaldybę jau šiandieną tuo pasirūpinti. Vertėtų visiems be ambicijų nors kartą šeimininkiškai pamąstyti. Spalio 24 d. šv. Juozapo parapijos salėje į vyresniojo ir jaunesniojo amžiaus pilaitiškius susitikimo su Premjeru Sauliumi Skverneliu metu kreipėsi Pilaitės seniūnas Albinas Šniras ir paragino būti išmintingais ir pasinaudoti gera proga turėti ir valstybinę, ir katalikiškąją mokyklas.
P.S. 2010 metais oficialiosios Vo „Pilaitės bendruomenė“ balsas lėmė: ar Pilaitės piliakalnio prieigose – saugomojoje teritorijoje – privačiu statusu atsiras ar ne atsiras VšĮ kūrybinės dirbtuvės „Beepart“. Toks balsas buvo visomis keturiomis už tokias kultūrai ir bendravimui galinčias atsiverti viešąsias erdves, netgi numatant, kad jos nutolusios nuo vyresniųjų pilaitiškių (jie Pilaitėje kultūros renginių prasme yra aktyviausi: jaunesni dažniau renkasi platesnio masto panašius renginius miesto centre) gyvenamosios vietos prieinamumo prasme nebus jiems labai patogios, o ypač tamsiuoju rudens ir žiemos sezonų metu, kuomet daugiausia renginių ir surengiama. O dar laiptai, kokie turėjo būti įrengiami planuojamame tokiame moderniame statinyje, lipant į antrąjį jo aukštą, tikrai nepritaikyti pagyvenusiems žmonėms. Buvo aišku, kad tik jaunimui burtis, bendrauti ir save kūrybiškai reikšti ir pristatyti tas pastatas numatytas. Nežiūrint to, vis tik „Pilaitės bendruomenė“, gindama nuo įsibėgėjusios urbanizacijos proveržio kiekvieną Pilaitės žalesnį sveikatai ir poilsiui prieinamą plotą, buvo už tokią kultūrine ir viešo bendravimo prasme galinčią atsirasti erdvę net saugomoje šio miegamojo rajono teritorijos dalyje.