Vilniaus universiteto dėstytojas doc. Regimantas Tamošaitis, kuriam Kristijono Donelaičio – pirmojo grožinės lietuviškos raštijos pradininko kūryba labai artima, pastebėjo: Donelaitiška metų matrica ženkliai perkrauta. Tikėkimės, kad nesprogs dar nuo keleto į internetinį pasaulį paleistų vaizdo įrašų su akademiniais šio Būrų dainiaus žodinio palikimo svariais ir vienais paskutiniųjų vertinimais (jie čia:
; ; ; )
Na, o pilaitiškasis Kristijonui Donelaičiui, kilusiam iš Mažosios Lietuvos (jos vietovardžiais ir ten lietuvybės vardan triūsusių žmonių asmenvardžiais pavadinamos Pilaitės gatvės, alėjos, infrastruktūros įstaigos), pašvęstas Poezijos maratonas pabaigiamas Nežinomo Pilaitės giesmininko žodžiais. Neabejojame: ne vienas Pilaitiškis jo posmuose kažką sau gražaus ir reikšmingo atras ir pasiims į 2015-uosius metus:
Stabtelėjimas prie Donelaičio kojų
Donelaičio metai sukasi ratu.
Žmonės „labas“ sako – laikas vėl kartu.
Rankšluostis patiestas kelią mums nulems.
Kils į dangų tiesos ir šviesos prisems. Atsigėrus, jėgos atgalios sugrįš
Ir pro langą žilą žvilgsnį padalys.
Jei norėsi laimės – žvelgsi į dausas.
Jei norėsi turto – aitvairai suneš. Donelaičio metai sukasi ratu.
Skvarbios akys mato žiūrinčios už du.
Kur vyžotos kojos? – Vilko kailiniai?
Kur miglotos nakys? – Aukso šuliniai? Susmeigti prie vygės burtai iš dienos.
Motinos svajonės iš gilios dainos.
Girgžda baltos grindys neteptos pėdų –
Žvilga mūsų mintys vaikomos audrų. Suneša prie slenksčio prarastus metus.
Jeigu neatgimsi – tai tavęs nebus.
Suolas prie krosnelės pridengtas skara.
Tiesias margas kelias ugnine daina. Eiklūs bolužėliai suprunkščia ryte.
Meilūs brolužėliai atlekia risčia.
Donelaičio „Metai“ atveria duris.
Dainiaus akys mato – kur jos nematys?! Kur pasuko laikas? Kur sustos? Kur bus?
Jei metus parimęs saugoja dangus…
Donelaičio „Metai“ nesibaigs – vis bus,
Jei prie Dainiaus kojų parymos žmogus.