Nesvarbu, kad pavasaris, kaip esame įpratę, nesiteikia pastebimiau apsireikšti, daugelis gyvename Didžiosios savaitės, Velykinės dvasinės atgaivos šventės nuotaikomis. Dairomės pigesnių kiaušinių marginimui. Ieškome įdomesnių receptų Prisikėlimo dienos šventiniam stalui paįvairinti. Įsipareigojame sumažinti svorį, atsisakyti blogų įpročių, būti atidesni artimiesiems. Taigi, tik pasibaigus Užgavėnių šurmuliui, tradiciškai atveriamos durys pasinerti į dar vieną visuotiniškai mus paliečiančią religinę ir kartu kalendorinę šventę – šv. Velykas, kurios seniau Lietuvoje buvo tarsi ir Naujieji Metai. Ši šventė taip pat įsuka į jai tinkamo pasirengimo ritualą. Koks jis, galima daugiau sužinoti atigręžus į praeitį. O šv. Velykos ir pasirengimas joms išties iškalbingi ir todėl, kad, kaip pastebi etnologijos profesorius Libertas Klimka, Didžioji savaitė įvardinama ne tik šv. Velykų laukimu, bet dar ir Tyliąja. (Daugiau apie tai čia:)