Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

Pernai vėlyvą rudenį akylesni pilaitiškiai galėjo pastebėti – prie Martyno Mažvydo progimnazijos beveik nuo jos atsiradimo pradžios stovėjęs koplytstulpis, A. Tarabildos skulptūra „Knygnešys“, sutvirtintas iš pamatų. Tai labai simboliška. Visgi Pilaitė pasirinkta įamžinti Mažosios Lietuvos, spaudos draudimo laiku leidusios Didžiajai Lietuvai, kurioje buvo uždrausti lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis, atminimą. Ne viena gatvė ar infrastruktūrai palaikyti įstaiga pavadinta ir šio lietuvininkų krašto autentišku vietovardžiu ar asmenvardžiu. Pavadinti asmenvardžiais tų, kurie rūpinosi savo tautos švietimu, lietuvybe, gimtos kalbos išsaugojimu ir puoselėjimu. Šiandien Pilaitė gali džiaugtis turinti ne vieną biblioteką, kurioje sukaupta ir lietuviškų knygų. Didelis laimėjimas, kad pagaliau ir čia atsirado viešoji biblioteka ir jos durys varstomos smalsių tiek jaunųjų, tiek pagyvenusių pilaitiškių. Nežiūrint finansinių sunkumų įsivedus eurą ir ženkliai šoktelėjus leidinių kainoms, šių metų Vilniaus knygų mugė tik 4 tūkst. lankytojų nusileido praėjusiajai (apsilankė 63 tūkst., pernai 67 tūkst.). Ši mugė buvo skirta Lietuviškiems ženklams pasaulyje. Daugiau nei 400 renginių išskirtinis dėmesy parodytas ir lietuvybei. Užsiminta, kad ir nelabai plačiai, ir apie lietuvių tautos nykimo priežastis. Čia ženkliausias buvo filosofo, publicisto, politiko Arvydos Juozaičio nevyniojantis į vatą pasisakymas pristatant savo naująją knygą „Klaipėda – Mėmelio paslaptis: miesto epas“ (buvo filmuojama, galima tikėtis netolimoje ateityje tai bus surandama mediatekoje). Anšlago sulaukė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pristatydama paskutiniąją savo tetralogijos „Silva rerum IV“ dalį, kuri nebe tokia emocinga kaip ankstesnės. Joje Apšvietos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjimo liudijimas ir liūdnas Abiejų tautų galutinio padalinimo konstatavimas. Mugės metu bibliotekų erdvėje šios istorinės tetralogijos autorė nušvietė savo sąlytį ir su bibliotekomis. Regis, tai be menotyros studijų ir doktorato apsigynimo šioje srityje taip pat buvo didžiosios literatūrinės sėkmės viena pamatinių plytų (). Knygų mugėje aptiktas ir didžiulis akibrokštas vienai ženklesnių Lietuvos raštijos istorijoje knygų šventovių – Lietuvos knygų rūmams, kurie čia taip pat sublizgėjo. Bet tenka apgailestauti, ne savo šviesomis. Irenos Vaišvilaitės „Baltų lankų“ leidyklos knygoje „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“, p.231, aptariant karmelitų pėdsakus sostinėje, karmelitišką šv. Jurgio bažnyčią, esančią pačiame miesto centre, kurioje 1945-1992 metais buvo saugoma unikalios bibliografinės įstaigos, dabartinio Lietuvos bibliografijos ir knygotyros centro, kuris anksčiau niekada nebuvo biblioteka, o buvo dar ir amžinasis nacionalinis spaudinių archyvas, jo darbui sukauptų leidinių dalis. Leidiniai bažnyčioje atsirado pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Stengtasi juos čia priglobti surinktus nuo sunaikinimo iš įvairiausių beglobių institucijų, dvarų. Tad I. Vaišvilaitės knygoje Lietuvos knygų rūmų priskyrimas iki Nepriklausomybės paskelbimo Respublikinei bibliotekai nemažas nusižengimas tiesai. Lietuvos knygų rūmai tik po Nepriklausomybės paskelbimo 1992-aisiais per jėgą, priešinantis tikrajam Lietuvos elitui, Kultūros ministerijos sprendimu buvo prijungti prie Respublikinės, dabartinės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, nes tik perėmusi iš jų valstybinės bibliografijos funkcijas, galėjo, laikantis tarptautinių nuostatų, pretenduoti į tikros Nacionalinės bibliotekos statusą. Antraip būtų buvusi išskirtinė viešoji biblioteka be galimybių savo rengiama informacija atstovauti Lietuvą tam tikrose tarptautinėse programose. Tad šios knygos autorei, kultūros istorikei, Lietuvos ambasadorei prie Šventojo Sosto, Vilniaus universiteto profesorei I. Vaišvilaitei garbės nedaro toks nesusigaudymas kultūros įstaigose. Tuo tarpu pati knyga išties labai puikiai skaitosi ir ,regis, parašyta profesionaliai. („Apie netikslumą informuotas „Baltųjų lankų“ direktorius Saulius Žukas pažadėjo tai ištaisyti). Vykdant Nacionalinės bibliotekos įsipareigojimus, vasario 11 d. Lietuvos knygų rūmai, 1992 metais pervadinti į Bibliografijos ir knygotyros centrą, pertvarkyti iki struktūrinio padalinio statuso, galutinai įjungti į Nacionalinės bibliotekos kūną tik 2017-aisiais – 25 metus truko visiškas jų perkėlimas. Įdomu, kad panašaus prijungimo siekė ir analogiška mūsiškai Nacionalinė V. Lenino vardo biblioteka Maskvoje. Sovietmečiu jai buvo pavaldi dabartinė Lietuvos nacionalinė biblioteka. Bet ir po TSRS žlugimo Rusijos knygų rūmams pavyko išsaugoti savarankiškumą, nesvarbu, kad pagal kai kurių atliekamų darbų mastą jie atsiliko nuo Lietuvos knygų rūmų. Daugiau nei po 70 metų iki pat lubų pakankamai brangiais ir retais spaudiniais užtvindyta šv. Jurgio bažnyčia ištuštėjo (http://www.ziniuradijas.lt...)). Ji perduota tikriesiems jos šeimininkams – Lietuvos Katalikų Bažnyčiai: ). Pagaliau ir ši šventovė pirmą kartą po antro pasaulinio karo plačiai duris atvėrė vilniečiams. Ta proga jos koplyčioje buvo pristatomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovo Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys „Uosto fuga“. Plačiai apie tokį įvykį paskelbus žiniasklaidos priemonėmis, čionai sugužėjo beveik pusė Vilniaus. Daugiau nei 70 metų šv. Jurgio bažnyčia nebuvo prieinama prašaliečiui. (http://www.bernardinai.lt....). Beje, šioje bažnyčioje prasideda ir „Silva rerum IV‘ dalies pirmasis veiksmas (joje, ištuštėjusioje, jau spėjo nusipaveiksluoti ir pati šios knygos autorė K. Sabaliauskaitė). Galutinio atsisveikinimo su tokia neįprasta buvusia knygų šventove, Lietuvos knygų rūmais, veikusiais kulto pastatuose, kurie, manoma, pertvarkyti nelabai pagrįstai ir korektiškai, jiems viešai negailėta daug gražių žodžių. Tik prie vienos jų darbuotojos, įsidarbinusios Lietuvos knygų rūmuose ir tai prieš pat jų reorganizaciją, kai juose buvo šviežiai įsteigtas judaikos skyrius, jo vadovės, jau šviesios atminties Esfir Bramson-Alpernienės gyvenimo istorijos prisilietė ir „Uosto fugos“ autorius, ją aprašęs esė „Esteros žirklutės“. Gal būtų ir daugiau šios įstaigos darbuotojų istorijų aprašęs, jei būtų spėjęs su jais susipažinti. Išskirtinių žmonių čia būta. Ir nemažai. Lietuvos knygų rūmai sovietmečiu laikyti disidentų gūžta. Tad daugelis stebėjosi, kodėl jie praranda savarankiškumą ir naikinami atkūrus Nepriklausomybę, kai prie jos atkūrimo tiek daug prisidėjo. Dauguma čia dirbusiųjų, galima tvirtinti, čia kaip ir gyveno, kad spėtų laiku atlikti savo darbus. Beveik konvejeriniu rėžimu kas mėnesį turėdavo būti spaudai paruoštas valstybinės bibliografijos numeris be gausybes kitų neatidėliotinų darbų. Būdavo ir taip: kai laikrodis rodydavo 18 val. – darbo dienos pabaigą, čia dirbančiųjų akys nukrypdavo į tą, kuris tiesdavo ranką nuo kabyklos pasiimti paltą ir eiti namo. Būdavo nesuprantama, kodėl jis toliau kaip ir visi nedirba. Bet vargiai juos sutiksime gyvuose kūnuose. Rudeniop sulaukęs 86 metų mirė pilaitiškų poezijos pavasarių poetas, bičiulis Atkuriamojo Seimo signataras Gintautas Iešmantas – paskutinis politinis kalinys Lietuvoje, knygrūmietis, 1980 metais suimtas už rengtą ir platintą sovietiniams okupantams priešintis raginančią spaudą nuteistas kalėti 11 metų (galvota jį net sušaudyti). Kalbama, jog čia iki šiol kai kurie mirę knygrūmiečiai vaidenasi, nes dar nespėjo iki galo užbaigti savųjų darbų. Be tokių knygrūmiečių nebūtų atsiradęs ir pats judaikos skyrius. Nebūtų sovietmečiu išslapstytas ir nuo sukarpymo į makulatūrą išsaugotas, gresiant įkalinimams, toks jų bibliografinių tyrimų šaltinis. Taip būtų neišlikęs ir pačių litvakų sukurtas ypatingiausias jų turtas, kuris dėl jo sukūrimo Lietuvos teritorijoje, kartu ir visos Lietuvos turtas. Tai leidiniai žydų ir hebrajų kalbomis. Į jį, apie jo išsaugojimą paskelbus po Nepriklausomybės atkūrimo gviešiesi ne vienas Išrinktosios tautos atstovas, dažnai iš už Atlanto čionai atvykęs ir labai panoręs pasižiūrėti į tokį nuo sunaikinimo išsaugotą turtą kolekcionierius ar kitoks vertelga, neva, gelbėjantis savo šeimos leidinius nuo blogų saugojimo sąlygų. Buvo bandymų ir klasta, apsimetus solidžių įstaigų iš Vakarų Europos šalių vadovais, pasirinkus retesnius spaudinius, prašant leisti trumpam pasiskolinti perleidimui fotografiniu būdu, ketinant juos visa, laikui pasisavinti. Leidžiant interesantams prie jų gyvai prisiliesti, net pavartyti (tuometinės Valdžios nurodymu įpareigota ir net skatinta tą daryti), buvo bandymų iš bažnyčios pasigrobti judaikos leidinių užsikišant už platesnių rūbų Nepalenkė tuometinės administracijos nei užuominos apie jų pamaloninimą doleriais, kurie tokius skurdžius knygininkus, kaip pastarieji, ženkliai finansiškai pakylėtų, jei šie atsirinktas knygas jiems perleistų kaip asmenines (leidiniai nebuvo suinventorinti dėl jų slėpimo), negelbėjo ir atviras šantažas reportažais pakenti Laisvės keliu pirmuosius žingsnius žengiančios valstybės, kurioje neva, taip neatsakingai saugomi jų artimųjų leidiniai, prestižui, kai supratus tikruosius ketinimus, šv. Jurgio bažnyčios-saugyklos durys taip plačiai nebebūdavo atveriamos. Galiausiai šių metų vasario viduryje buvusių Knygų rūmų patalpose pasidarė ganėtinai erdvu. Ištuštėjusio antro šv. Jurgio bažnyčios ansambliui priklausančio vienuolyno koridoriaus, jungusio pačių įvairiausių pavadinimų darbo skyrius, aukšto nišoje liko stovėti nedidukė Martyną Mažvydą su knygele rankose vaizduojanti skulptūrėlė (autorius Vladas Žuklys). Tarsi tas kuklusis knygrūmietis, kuris triūsė negailėdamas savęs vardan tos Lietuvos, ir ta Lietuva nelabai humaniškai tą jų triūsą įvertino. Paskutinieji knygrūmiečiai, nuo 1992 metų tapę kitos institucijos darbuotojais, ir kurie iki pat šių metų, tęsdami savo pirmtakų pradėtus darbus užpildant nacionalinės bibliografijos spragas, pradedant išsamiais duomenimis apie leidinius, pasirodžiusius LDK teritorijoje, ir baigiant 1940-ųjų – sovietinės okupacijos pradžia, apie 30 jų persikėlė toliau dirbti į po rekonstrukcijos atnaujintos Nacionalinės bibliotekos vieną iš buvusių skaityklų. Tikriausia, nelengva bus jiems priprasti prie tokio atviro kolektyvinio darbo vienoje patalpoje, kai darbuotasi buvusios kunigų seminarijos reikmėms skirto pastato kambariuose daugiausia po penkis. Šioje bibliotekoje taip pat stovi skulptūra Martynui Mažvydui (autorius Gediminas Jokūbonis). Pačioje matomiausioje vietoje ir labai didelė. Beje, ir Pilaitėje akmenyje įamžintas Martynas Mažvydas. Tai nedidelė 2010 metais rudenį per Pilaitės bendruomenių šventę Martyno Mažvydo progimnazijai padovanota ir jos uždarame kiemelyje atidengta skulptoriaus pilaitiškio Romano Kazlausko skulptūrėlė. Visi atributai, tveriantys knygnešio dienos dvasią, aptinkami ir Pilaitėje. Belieka prisiminti visų laikų kuklius knygnešius, ne tik carizmo, bet ir visų laikotarpių reikšmingų lietuviams kaip tautos išlikimui, nors per jų dieną. Vargiai be tokio jų pasišventimo būtume išlikę tuo, kuo šiandieną esame.