Apsisuko metų ratas ir Pilaitėje. Trys karaliai beldžiasi į Pilaitės šį kartą gausiai apšerkšnijusius vartus ir spragsint stipresniam šaltukui. Bet jei mokėsime išmintingai gyventi ir ūkiškai tvarkytis, nei rūsti žiema, nei kylančios kainos ar prognozuojama didesnė infliacija mūsų būties ženkliau nepablogins. Ką gi trys karaliai (karaliais jie pradėti vadinti nuo viduramžių; tiksliau tai išminčiai iš Rytų šalies stebėdami naktinį dangų ir pamatę ryškią žvaigždę, ją susiėjo su Atpirkėjo užgimimu, tad išsiruošė Jo pasveikinti) – nešasi rankose? Nešasi ne po daug, – po vieną daiktą. Ne bet kokį daiktą, – laikomą ypatingu. Taigi trys išminčiai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras išsiruošdami aplankyti tik gimusį Kūdikėlį Jėzų, kiekvienas su savimi pasiėmė tuo metu po labai brangią dovaną. Kasparas (vardas reiškia Lobio šeimininką) – smilkalus, kurie naudoti išvalyti užsiteršusią aplinką, Kasparas (Karalių sergėtojas) – mirą, smilkytą šventose apeigose, o Melchioras (atstovaujantis patį Karalių) – auksą (siejamą ne tik su išmintimi, bet ir pritekliumi), leidosi į tolimą kelionę. Belieka tikėtis, kad trys karaliai, apsilankę Pilaitėje, šias dovanas patikės kiekvienam iš mūsų. O mes individualiai ir bendruomeniškai sutvirtėsime, nes mokėsime tinkamai tokiomis dovanomis pasinaudoti ir jomis pasidalinti.