Orų prognozės lengvo Žiemos varymo iš kiemų nežadėjo. Turėta vilties, – prognozės nepasitvirtins. Bet pasitvirtino. Vakarop Pilaitėje, kaip ir ir visoje Lietuvoje, siautėjo uraganiniai vėjai ir smarkiai įsilijo. Nors sniego buvo galima aptikti giliose miškų pakampėse, net ir labai prijaučiantiems tradicinių švenčių mėgėjams Žiemos varymą iš savųjų kiemų stebėti pro langą atrodė viena tinkamiausių alternatyvų. Pilaitėje, Žiema, įkūnijanti šalčiausiojo metų laiko sunkumus, jos gimnazistų buvo sugauta, tinkamai aprengta ir atnešta prie Pilaitės seniūnijos pastangomis keletą valandų krauto nepriekaištingo Egipto piramides menančio laužo. Jį be seniūno Albino Šniro, kad jis tvarkingai ir saugiai degtų, apsirengę raudonomis liemenėmis taip pat prižiūrėjo keletas vyrų. Laužo šiluma gelbėjo išdrįsusius dar kartą pasigalynėti su Žiemužės žvarbumu ir ne svetingumu. Prie jo šmirinėjo gausus savo rankomis iš atliekamų žaliavų išmoningai pasidariusių kaukes, dalyvaujant Erasmus + KA2 projekte „Keičiame įpročius – keičiame pasaulį“, vadovaujant mokytojoms Ritai Bakanienei ir Eglei Bridikienei, Martyno Mažvydo progimnazijos 6, 7 ir 8 klasių moksleivių-persirengėlių būrys. Patys išradingiausi ir talentingiausi susilaukė apdovanojimų iš pilaitiškės parlamentarės Virginijos Vingrienės dėl išskirtinio entuziazmo į Pilaitės kiemą susigrąžinti kuo masiškesnį ir spalvingesnį Žiemos išvarymą ir kuo skubesnį Pavasario prisikvietimą tituluojamos Vyriausiąja šios vietovės Užgavėnių ragana, kurie, kad taptų ekologiškesni, buvo išsmilkyti laužo dūmuose, rankų (). Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pilstė ir pilstė labiausiai sušalusiems ką tik išvirtą šiltą kisielių, dalino ir dalino širdies pavidalų blynus. Pati Seniausioji Pilaitės ragana, kuri jau tokia sena, kad nebeprisimena, kiek metų per Užgavėnes čia dalyvauja ir koks jos vardas, reklamavo laiko patvirtintus tautiškus valgius: kiaulaičių lašinukus ir gausiai žemaitiška druska iš sutrintų pluoštinių kanapių sėklų apibarstytus sumuštinius iš juodos bočių duonelės, apteptos vietinių žalmargių karvių sviestu, ir kvietė visus pasivaišinti. Persirengėlių minioje šmėžavo ir Dalios Tarailienės, beveik dešimt metų vadovaujančios Pilaitės liaudies teatrui, juodos garbanos, apgaubtos šilko skarele. Ji kiekvienam nepabijojusiam sužinoti tolesnę savo lemtį, galėjo tuoj pat ją nusakyti iš ištiesto delno. Vyko tiek mažųjų, tiek vyresniųjų kanapinių ir lašininių rungtynės su ženklia pastarųjų pergale. Nors ir labai sunkiai ir dar turėdama užtarėjų Žiema iš Pilaitės kiemo bendromis pastangomis visgi buvo išvaryta, o iki tol prie jos ne vienas darėsi atmintinukes norėdamas pasigirti socialiniuose tinkluose: koks buvo drąsus, nepabūgo išskirtinai prasto oro ir Užgavėnėse gyvai sudalyvavo (). Sėkmingą Žiemos išvarymą iš Pilaitė kiemo paliudijo išaušęs kovo 6-osios rytas su saulėtu be vieno debesėlio dangumi ir ženkliai šoktelėjusia pliusine temperatūra. Neįžvelgusiems pigių kovo pradžios Žiemužės triukų, kai ji nutirpino sniegą ir neva jau prasidėjo kuo tikriausias pavasaris, per Užgavėnes dar kartą parodė, kokia ji klastinga ir nenuspėjama, gebanti bemat sugrąžinti smarkius vėjus ir žvarbą, galėjo suskausti širdį nepasiklausius folkloro ansamblio „Rasoda“ užgavėniškų dainų ir nesudalyvavus šelmiškos šventės, kuri ženklaus etnologo astro fiziko Jono Vaiškūno siejama ir su tikriausiais senoviniais lietuvių Naujaisiais Metais – geresnio laiko pradžia, išdaigose (http://alkas.lt/2011/03/08/j-vaiskunas-ka-slepia-uzgaveniu-kaukes/#more-13579). Tai iš dalies matosi ir šiame vaizdo įraše ( ).