Pilaitės vizija

 

Pristatyta 2009 04 30 mokslinėje-praktinėje konferencijoje "Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės".

 

KONFERENCIJOS TIKSLAS - kompleksiškai apžvelgti ir įvertinti gamtos ir kultūros paveldo objektus, esančius vakariniuose Vilniaus paribiuose (Sudervėlės upės baseine). Taip pat specialistų, administratorių ir vietos bendruomenių atstovų diskusijoje numatyti šios Vilniaus regiono vietos kultūrinės ir rekreacinės plėtros gaires, ieškant galimybių optimaliai derinti valstybės, bendruomenės ir privataus verslo interesus; paruošti rekomendacijas vietovės specialiesiems planams parengti.

 

Konferencijoje dalyvavo: Vilniaus Mykolo Romerio universiteto, Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakulteto Kraštotvarkos katedros, Vilniaus savivaldybės, Vilniaus rajono vietos veiklos grupės, kultūros paveldo, gamtosaugos specialistai, bendruomenių atstovai.

*

Bendruomenių vaidmuo regiono vystymo problemų sprendime:

Pilaitės bendruomenės patirtis

Pranešimo tezės

 

Pilaitės bendruomenės priešistorė. Pilaitės bendruomenė – naujausio Vilniaus daugiabučių rajono, kuriame šiuo metu gyvena virš 30 tūkstančių gyventojų, – visuomeninė organizacija. Ši bendruomenė įsikūrė 2002 metų vasarą, kuomet šios vietovės gyventojams iškilo grėsmė prarasti rekreacinės paskirties teritoriją – vienintelę artimiausią žaliąją zoną prie savo būsto. Šiai bendruomenei, kuri susikūrė pačių gyventojų iniciatyva, ginant viešą interesą, teko surengti ne vieną pilietinę protesto akciją prieš jos teises pažeidžiančius spendimus, dalyvauti trečiaisiais asmenimis teismuose, aiškinantis, ar priimant vienokį ar kitokį sprendimą, įtakojantį Pilaitės gyventojų gyvenimo sąlygas ir tolesnę šios sostinės pakraščio infrastruktūrą, nenusižengta įstatymams, numatytoms jos plėtros siektinoms gairėms.

 

Pilaitės bendruomenė, kurios veikla aprėpia vietos gerbūvio, sveikos ekologijos, harmoningų tarpusavio santykių plėtojimą, palankių sąlygų kultūrinei, meninei raiškai užtikrinimą ir įvairiapusio ugdymo problemas mikrorajono lygmenyje, pilietinio sąmoningumo ir aktyvinimo skatinimą, siekdama šių tikslų, iniciavo leidinius apie Pilaitę ir kaip reikėtų ginti viešą interesą, siekiant gyventi darnoje su gamta, aplinka ir kitais žmonėmis. Ši bendruomenė tapo įvairiausių sumanymų, projektų iniciatorė. Ji yra išsakiusi savo nuomonę ir pateikusi pasiūlymų rengiant Vilniaus bendrąjį iki 2015 metų planą. Pilaitės bendruomenė turi aiškią Pilaitės mikrorajono tolesnės raidos viziją, kuri galėtų atsispindėti vakarinio Vilniaus paribio vystymo gairėse.

 

Būtinybė atsigręžti į praeitį ir prognozuoti ateitį. Pilaitės bendruomenė, susidūrusi su akivaizdžiu daugumos reikmių gyvenamojoje teritorijoje ignoravimu, privalėjo atsigręžti į šios vietovės praeitį, išanalizuoti dabartį, kad galėtų susidaryti išsamesnį vaizdą ir įtakoti tolesnę jos raidą pagrindžiant, kodėl reikėtų priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Ta proga susipažinta su spausdintiniais ir rašytiniais šaltiniais, pasirodžiusiais prieš pat Lietuvos nepriklausomybę ir po jos paskelbimo, kuriose apžvelgta dabartinės besiurbanizuojančios Pilaitės padėtis, prognozės, atlikta gyventojų sociologinė apklausa. Visa tai parodė, kad šis Vilniaus urbanizacijai paskirtas pakraštys iš dalies yra saugotina teritorija. Tad joje miesto plėtra turėtų būti vystoma neignoruojant šios vietovės kultūrinio-istorinio paveldo. Čia ji turėtų būti vystoma atsižvelgiant į čia susiformavusias ir gyvuojančias verslo ir kultūros tradicijas, nepažeidžiant šios vietovės šimtmečiais nusistovėjusios ekologinės padėties, kraštovaizdžio ypatumų. Tinkamai sutvarkius šią teritoriją, būtų galima ją populiarinti ir greta siekti, kad šio naujausio Vilniaus mikrorajono gatvių, alėjų, infrastruktūros pastatų pavadinimai, kaip ir buvo numatyta pačioje šio gyvenamojo rajono pavadinimų ir asmenvardžių parinkimo koncepcijoje, atspindėtų šios Vilniaus vietovės ir Mažosios Lietuvos autentiškus vietovardžius bei jose gyvenusių nusipelniusių žmonių asmenvardžius.

 

Pilaitė numatytos plėtros kontekste. Kadangi jau nemažai padaryta aiškinantis, kaip turėtų atrodyti šis pakraštys kultūrinio, gamtinio, istorinio, gamybinio paveldo požiūriu, vertėtų praėjus beveik dešimtmečiui nuo tokios medžiagos paskelbimo, jos pagrindu pakartotinai apibendrinti ir įvertinti, kas aktualu ir reikšminga, o kas nebereikalinga, ko atsisakyti, kuo papildyti, peržiūrėti prioritetines sritis ir numatyti tolesnius veiksmus šiame Vilniaus paribyje bei kaimyninių pagal Nerį besidriekiančių teritorijų jų galimo darnaus, papildančio, pratęsiančio vystymo gamtiniu, ekologiniu, istoriniu, kraštotyriniu požiūriu, prognozuojant jų ateitį tolesnės urbanistikos, rezervavimo, sukultūrinimo, viešųjų erdvių sukūrimo ir populiarinimo aspektais.

 

Vandenvietės – prioritetinė sritis. Dar prieš Pilaitėje pradedant statyti daugiabučius namus, Sudervės slėnis buvo numatytas poilsio reikmėms. Ši idėja turėtų būti atgaivinta. Šiuo tikslu Pilaitėje turėtų galutinai būti išspręstas teritorijų, kurios patenka į viešą interesą, statusas. To nepadarius, kyla konfliktai dėl viešo ir privataus intereso. Prie prioritetinių uždavinių plėtojant šio mikrorajono urbanizaciją ir kuriant infrastruktūrą, turėtų būti atliktas šios teritorijos kompleksinis vandenviečių (Salotės, Balčiaus, Gilužio ežerų, tvenkinių ir juos maitinančių vandens šaltinių) ištyrimas jų išvalymo, pakrančių sutvarkymo, tinkančio pasyviai ir aktyviai rekreacijai ne tik vakarinio Vilniaus pakraščio gyventojams, bet ir viso Vilniaus, kad galutinai neužpelkėtų, pagerėtų vandens kokybė, būtų patogiai prieinamos, tiktų maudytis. Tam reikėtų pasinaudoti gamtos išsaugojimui skirtais struktūriniais fondais, dėl kurių neišnaudojimo Lietuvos Vyriausybė ne kartą kritikuota. Tai atliekant, turėtų būti nepažeidžiama šimtmečiais įsigalėjusi ekologinė padėtis, išlaikomas kraštovaizdžio autentiškumas. Prie jų turėtų atsirasti viešų interesų infrastruktūros židiniai.

 

Pažintiniai-turistiniai takai – nedidelės investicijos į patrauklią ateitį. Pažintiniai-turistiniai takai turėtų būti populiarūs ir svarbūs ir šiame Vilniaus pakraštyje. Juolab, kad tam tinka kraštovaizdis. Čia jau dabar yra pamėgtų ar lankytinų saugotinų vietų ir objektų, juolab, kad 2003 metų balandžio 2 d. Aplinkos misterijos teikimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino Pilaitės miško neliečiamybę su rekomendacija jį vystyti į miško parką. Pažintiniai-turistiniai takai taip pat pasitarnautų sujungiant Pilaitės kaimynystėje Karoliniškių teritorijoje esantį „Pasakų parką“ per jį nutiesiant dviračių taką, kuris spręstų ne tik saugaus eismo problemas (šiltuoju metu laiku vaikai ir jaunimas pėsčiomis keliauja siauru ir labai judriu asfaltuotu keliu į Pilaitės ir Zujūnų vandenvietes ir dėl jų saugumo nerimauja tėvai). Reikėtų, kad toks takas nesidriektų prie judrių kelių, nuo kurių padidėja galimybė užsiteršti mašinų išmetamomis dujomis, prisidėtų prie gyventojų sveiko ir judraus gyvenimo būdo skatinimo, sujungtų Pilaitėje ir už jos esančias gamtines vandenvietes, prie kurių turėtų būti įrengtos aikštelės pasyviai ir aktyviai rekreacijai, atsižvelgiant į sezonų kaitą. Tada būtų galima tikėtis didesnio lankytojų srauto, įvairesnio ir geresnio žmonių reikmių tenkinimo, o taip pat būtų prisijungiama prie jau kuriamo pažintinio turistinio kelio, besidriekiančio iki Kernavės, pavadinto „Amatų keliu Vilniaus apylinkėse“, tikslų. Be to, šiuo metu Pilaitėje veikia keturios bendrojo lavinimo mokyklos. Susiduriama su vaikų ir jaunimo turiningo ir įvairesnio laisvalaikio praleidimo problema. Vaikų žaidimo aikštelės daugiabučių kiemuose, prie mokyklų įrengtos sporto aikštelės jau netenkina šios gyventojų grupės reikmių bendravimui, įvairesniam ir aktyvesniam laisvalaikio leidimui. Pastebėta, kad jaunimą traukia gamta. Jis renkasi gamtoje, savo iniciatyva įsirengia bendravimui vietas ir dažnai ne pačiose tinkamiausiose vietose. Tad pavėsinės, sporto aikštelės gamtoje yra labai aktualios jaunimui. Pagal 2002-2003 metų sociologinės apklausos duomenis 1/3 gyventojų labiausiai norėtų, kad Pilaitėje atsirastų jaunimo užimtumo centras (klubas, sporto centras). Ši reikmė pirmauja.

Tikslinga senosios Pilaitės teritorijoje įkurti pažintinį augalų taką, nes čia veikiančios Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos pradinių klasių mokiniai šiltuoju metu vedami mokytojų praktiškai susipažinti su gamta.

 

Saugotini paminklai – potencialūs traukos objektai. Pilaitė iš kitų Vilniaus paribių išsiskiria piliakalniu, kuris tyrėjų priskirtas prie XVI-XVIII a. karinių įtvirtinimų. Traukos vieta galėtų tapti pats Pilaitės piliakalnis, jeigu būtų pasirūpinama jo tinkamu įrengimu ir populiarinimu. Pilaitės bendruomenė, pradedant 2007 metais, ant jo pradėjo rengti Baltų vienybės dienai paminėti skirtus teatralizuotus renginius su istorinės atminties paviešinimo akcentais. 2008 metų pabaigoje šios bendruomenės iniciatyva įsikūręs „Pilaitės liaudies teatras“ irgi numatęs čia pristatyti savo pastatymus. Todėl piliakalnis tiktų istorinės, pilietinės svarbos, kultūros renginiams. Prie piliakalnio turėtų būti stendas su piliavietės ir jos statinių istorija.

Pilaitės bendruomenės netenkina dvaro su jo statiniais dabartinė padėtis, išskyrus atrestauruotą vandens malūną ir jo aplinką, kurioje įrengta patraukli po atviru dangumi tokio tipo malūnų iš visos Lietuvos muziejus-ekspozicija. Tikslinga būtų panašiu stiliumi sutvarkyti ir kitus išlikusius Pilaitės dvarui priklausiusius statinius ir juos populiarinti pažintiniais stendais. Pasigendama dvarvietės apželdinimo ir ten esančių medžių priežiūros koncepcijos ir realių darbų, juolab, kad tai sietųsi su miško parko, kuris, kai jau minėta, rekomenduojamas Pilaitėje vyriausybės lygmeniu. Todėl tikslinga buvusioje Pilaitės dvarvietėje atgaivinti čia buvusio parko tradicijas. Čia įrengtame stende galėtų būti įamžinamas Pilaitei nusipelniusio Mykolo Očapovskio – Vilniaus universiteto žemės ūkio katedros vedėjo, profesoriaus, agronomijos specialisto, – kuriam priklauso ir parkų vystymo Lietuvoje nuopelnai, atminimas. Jo dėka įsteigta analogų Europos aukštųjų mokyklų istorijoje neturėjusi žemės ūkio katedra prie Vilniaus universiteto su mokomąja ir bandymų baze Pilaitėje. Turėtų būti įamžintas ir kito čia dirbusio ir gyvenusio mokslininko, Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Fričinskio atminimas, kuris buvo M. Očapovskio pasekėjas, jo idėjų skleidėjas ir įgyvendintojas, o jam prižiūrint ir valdant Pilaitės dvarą, dvaras ženkliai suklestėjo. Be to, šis mokslininkas prisidėjo prie 1831-1832 metų sukilimo. Čia tiktų bendro stendo su dvarvietės ir šio asmens nuopelnų šiam dvarui paviešinimo įrengimas.

Tikslinga senų medžių aplinkoje ir prie tinkamai sutvarkytų vandenviečių pastatyti viešą visiems piliečiams prieinamą šiuolaikišką biblioteką su atviromis vasaros sezonui skaityklomis. Pagal sociologinę 2002-2003 metų apklausą tokios kultūrinės įstaigos reikmė tarp suaugusių žmonių užima trečiąją vietą.

 

Kaimo turizmas ir ekologinio maisto židiniai – nauda visiems. Kaimo turizmo židiniais su kelių valandų amato demonstravimu galėtų tapti Pilaitėje įsikūrę „Vilniaus kalvių“ ir čia gyvenantys verbų rišėjai, o ateityje prie jų galėtų prisijungti ir kito smulkaus verslo, liaudies meno puoselėtojai, kurių Pilaitėje taip pat yra.

Kaimiškoji Pilaitės seniūnijos dalis garsėja daržininkyste, kai kuriose privačiose sodybose verčiamasi gyvulininkyste. Tai pirmiausia galėtų tapti ekologinio ir šviežio maisto vietoje židiniais. Tuo pačiu iš dalies būtų išsaugojamas šios teritorijos, kurioje iki šiolei dar išlikę dūminių pirkių, autentiškumas. Šiuo tikslu turėtų būti numatytos patogios prekyvietės, tiek prie pačių gamintojų, tiek masiškai lankomose Pilaitės vietose, kurių būtinybė Pilaitėje seniai yra, bet ir primygtinai jų reikalaujant iš vietos savivaldos, iki šiol neskubama su jų steigimu, nors kaip rodo 2002- 2003 metų sociologinės apklausos duomenys, ši reikmė yra trečioje vietoje.

 

Pilaitę garsinantys asmenys – naujos pažintys ir pagarba praeičiai. Pilaitė garsi praeityje literatūrai nusipelniusiais, aukštais akademiniais pasiekimais ir didingais labdaros mastais pasižymėjusiais asmenimis.

Po pasaulį Pilaitę garsina XIX a. pradžioje gyvenusios Antaninos Olimpijos Radvilaitės-Mostowskos (Mostovskienės) – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje preromantizmo pradininkės, pirmo lietuviško istorinio romano autorės iki šiol visuomenę intriguojantis kūrinys „Pilaitės vaiduoklis“.

Pilaitės dvaro oficinoje, kuri iki šiol gerai išsilaikiusi, XX a. pradžioje gyveno ir kūrė pasaulinio garso lenkų kilmės rašytoja Zofia Nalkowska. Prie oficinos taip pat galėtų būti įrengtas informacinis stendas.

Pilaitėje derėtų atminimo lenta įamžinti pasaulinio garso mokslininko akustikoje, 15 mokslų akademijų garbės nario, kilusio iš Vilniaus, kuris dėl sovietinės okupacijos emigravo į Prancūziją, didžiai labdaringo Leonido Pimonovo, palaidoto Vilniuje sentikių kapinėse, atminimo įamžinimą. Leonidas Pimonovas yra Pimonovų šeimos, valdžiusios didelius (šios šeimos turtai – ne vienas didžiulis pastatas Vilniaus centre, žemės plotai nuo Žvėryno iki Pilaitės) turtus, paveldėtojas. Jis savo iniciatyva šį turtą perdavė valdyti Vilniuje jo įsteigtam Alzheimerio liga sergančiųjų fondui. Leonido Pimonovo giminė viena iš paskutiniųjų iki sovietinės okupacijos valdė Pilaitės dvarą. Čia išlikęs ir jo giminei priklausęs vasarnamis, kuriame šiuo metu yra gyvenamieji butai.

 

Lankytinos vietos, paminklai – naujas žvilgsnis į istoriją. Įrengtas nuo Karoliniškių parko pažintinis-turistinis takas nesuurbanizuotame Pilaitės ir jos apylinkių kraštovaizdyje turėtų jungti ištyrinėtus bei tyrinėjamus istorijos, kultūros, gamtos saugotinus ir lankytinus objektus, tokius, kaip Griovių ir Medžiakalnio geomorfologiniai draustiniai, pilkapiai (Gudelių kaimas), Pasienių ankstyvojo VIII a. prieš Kristų mezolito gyvenvietė: svidrų-madleno kultūros palikimas, Bieliūnų kaimo ąžuolas su prie jų įrengtais paaiškinančiais stendais. Tarp vietinių lenkų ir į Lietuvą atvykstančių lenkų turistų turėtų būtu populiarus 1989 metais Pilaitės kaimiškojoje teritorijoje (Kriaučiūnų kaime) atidengtas paminklas Armijos Krajovos žygiams, kovojant prieš sovietinę intervenciją ir vokišką fašizmą atminti. Jis taip pat turėtų būti įtrauktas į lankomų objektų sąrašą. Prie jo taip pat turėtų būti įrengtas stendas, paaiškinantis sudėtingus lenkų tautos istorijos vingius.

 

Iškilios praeities įamžinimas naujų sprendimų šviesoje. Turėtų būti parodomas didesnis aktyvumas siūlant Pilaitėje besikuriantiems kultūros, laisvalaikio, verslo institucijoms pasivadinti su šios vietovės ir Mažosios Lietuvos autentiškų vietovardžių pavadinimais, juose gyvenusių iškilių žmonių asmenvardžiais. Pasitaiko visiškai su šiomis vietovėmis niekuo nesusijusių pavadinimų. Tikslinga, kad gatvės, alėjos, o ateityje, reikia manyti, ir, skverai, pavadinti Pilaitės, Mažosios Lietuvos vietovardžiais, krašto kultūrai, istorijai, menui, literatūrai nusipelniusių žmonių asmenvardžiais, turėtų įvairesnį jų įamžinimą: pačioje gatvių pradžioje, prie gatvėms suteiktų autentiškų vietovardžių galėtų kabėti herbai, o prie pavadintų asmenvardžiais, – tokių asmenų atvaizdų bareljefai su gyvenimo datomis ir nuopelnais.

Galiausiai Naujoje – naujakurių Pilaitėje – galėtų atsirasti paminklas filosofui Imanueliui Kantui, kurio vardu čia jau pavadinta alėja. Šiuo metu Mažosios Lietuvos nuopelnus didžiajai Lietuvai byloja prie Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos stovinti medinė skulptūra „Knygnešys“ (skulptorius Aleksandras Tarabilda) – vienintelė Pilaitėje. Ji Vilniaus mokytojų namų dovana.

 

Vilniaus paribių panašumo siekimas – bendri tikslai ir geras skonis. Susipažinus su tuo, kas vertingo yra ir galėtų būti vertingo Pilaitėje ir jos prieigose, galima daryti išvadą, kad ir šis pakraštys, nesvarbu, kad jis labiausiai paliestas urbanizacijos mastų ir tempų, turėtų iš dalies išsaugoti panašumą su kitais Vilniaus pakraščiais, kuriuose įkurti Pavilnio ir Verkių regioniniai parkai. Urbanizuojant Pilaitę turėtų būti akcentuojama jos plėtra pažintine-rekreacine linkme su daugumos interesus tenkinančiais negrandiozinės apimties infrastruktūros židiniais.

 

Pilaitė patraukli vieta gyventi, dirbti, poilsiauti, kultūringai leisti laisvalaikį, – tokia turėtų būti šio naujausio Vilniaus daugiabučių namų rajono siekiamybė. Pasiūlytomis kryptimis vystoma Pilaitė jau netolimoje ateityje galėtų tapti jaukiai sutvarkytos gyvenamosios ir kultūrinės erdvės, istorinio paveldo vieta, turiningo poilsio leidimo centru Šiaurės vakarų Vilniaus pakraštyje.

autorė: dr. Angelė Šarlauskienė

 

Panaudoti šaltiniai:

1. Amatų kelias. Iš : Kultūros gyvenimas,1998, gruodžio 17 ( Nr.22-23), p. 12.

2. BALĖNAITĖ, L. Planuojamas verbų draustinis: istoriniai tyrinėjimai. [Vilnius], 1994. Paminklų restauravimo instituto archyvas, f56714.

3. BAUBONIS, Zenonas. Pilaitės piliakalnio teritorijos žvalgymai. Iš: ATL 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 197.

4. Carų valdžioje: 1832-1906. Iš : Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1679-1823 [interaktyvus] [žiūrėta 2003 kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.artium.lt/sentik/var5/ltist2.html>.

5. ČAPLIKAS, Jonas; JUREVIČIENĖ, Jūratė; KLIMKA, Libertas; SELIUKAITĖ, Irena. Amatų kelias Vilniaus apylinkėse. Vilnius: Kultūros ministerija, 1998. 72 p. (Rankraščio teisėmis).

6. GADLIAUSKIENĖ, Janina; PELAKAUSKAS; Vytautas; ŠARLAUSKIENĖ, Angelė. Teisė gyventi ekologiškai darnioje ir demokratinėje aplinkoje. Vilnius, 2003. 88 p.

7. GAJAUSKAITĖ, Giedrė; JUREVIČIENĖ, Jūratė. Vilniaus etnokultūros draustinio projektas bendroje dalyje. [Vilnius], 1995, t.1. Iš: Paminklų restauravimo instituto archyvas, f56714.

8. GUČAS, Augis. Kokiais vardais vadinsime? Vakarinės naujienos, 1987, birželio 17.

9. GEBETHNER, Jan. Poprzedniczka romantizmu (Anna Mostowska). Krakow : Gebethner i Wolff, 1918. 84 p. (Prace historyczno-literackie. Nr.12).

10. JURKŠTUS, Jonas; LABANAUSKAS Kęstutis. Pilaitė – saugotina vietovė. Statyba ir architektūra, 1985, Nr. 4, p. 23.

11. JURKŠTUS, Jonas; LABANAUSKAS Kęstutis. Vietovardžiai – tautos ateitis. Vakarinės naujienos, 1988, birželio 7.

12. KUNCEVIČIUS, Albinas. Pilaitės piliakalnio (AR-1435) Vilniaus m. archeologinių žvalgymų ataskaita. IŠ: Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos skyrius, Nr.2728. Vilnius,1996, 14 lap.

13. KUNCEVIČIUS, Albinas. Pilaitės piliakalnio žvalgymo ir tvarkymo darbai. Iš: ATL 1996 ir 1997 metai. Vilnius, 1998, p. 314-315.

14. Lietuvos TSR archeologijos atlasas: piliakalniai. Vilnius, 1975, t.2, p. 192.

15. MACIŪNAS, Vincas. Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje: susidomėjimas lietuvių kalba, istorija ir tautotyra. Vilnius, 1997, p.216.

16. MERKYS, Alfonsas. Botanikos ir žemės ūkio mokslų raida Vilniaus universitete XVIII-XIX a. Iš: Iš mokslų istorijos Lietuvoje. Vilnius, 1960, p. 59-60.

17. MASILIONIS, Rytis. Pusė Pilaitės gyventojų nepagailėtų pinigų naujam parkui. Lietuvos rytas. 2003, balandžio 5 d., priedas „Sostinė“.

18. NAŁKOWSKA, Zofia. Dzienniki. Warszawa : Czytelnik, 1980, t.3. 495 p. ISBN 83-07-00048-3.

19. Mostowska. Iš: Polski słovnik biographiczny. Varšuva, 1977, t.22, p. 63-64.

20.Naujasis komisariatas telks gyventojus nusikaltimų prevencijai. IŠ: Pilaitės pagrindinis puslapis [interaktyvus]. 1998 vasario mėn. [žiūrėta 2003 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.geocities.com/Heartland/5153/>.

21. NAUDŽIŪNAS, Vytautas. Gilužiai, Varnė, Salotė? Vakarinės naujienos, 1988, balandžio 20.

22. Pilaitės seniūnija. Iš: Pažintis su Lietuva: tūkstantmečio knyga. Kaunas, 2000, p. 89.

23. Pilaitės seniūnija. Iš: Vilnius mūsų miestas: Vilniaus mero ataskaita vilniečiams. 2000-2002, p. 56-57.

24. Pilaitė, Pilaitės piliakalnis. Iš: Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva. Vilnius, 1998, t.2, p. 326.

25. Pilaitės mikrorajono teritorijos šiaurinės dalies detalusis planas. Iš: Pilaitės pagrindinis puslapis [interaktyvus]. 1998 vasario mėn. [žiūrėta 2003 m. sausio 9 d.]. Prieiga per internetą: http://www.geocities.com/Heartland/5153/>.

26. Pilaitės mikrorajono bendruomenės sociologinis tyrimas: sociologinio tyrimo galutinė ataskaita, I dalis / Parengė Tomas VASILIAUSKAS, Jurgita JONAITIENĖ [interaktyvus]. [Gauta 2003 m. kovo 24 d.]. Prieiga per internetą: <Tomas. Vasiliauskas@seacide.agency.lt>.

27. ŠALČIUS, Petras. Prof. M. Očapovskis ir jo siūlymai Lietuvos ūkiui kelti. Iš: Raštai : teorinės ekonomikos ir ekonominės minties istorija. Vilnius, 1991, p.470-478.

28. ŠARLAUSKIENĖ, Angelė. Vilniuje žalioji erdvė katinui ir menininkams. Žalioji Lietuva, Nr.19 (311), p. 11

29. ŠARLAUSKIENĖ, Angelė. Pilaitė: praeitis, dabartis, ateitis. Vilnius, 2003. 92 p.

30. ŠIMATONIS, Stasys. Žemės ūkio mokyklos Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 1991, Nr. 8 , p. 19.

31. ŠUŠČEVIČIŪTĖ, Ramunė. Geležinis verslas Pilaitėje : [apie personalinės įmonės Vilniaus kalviai savininką R.Vaitkūną,]. Respublika. 1997, sausio 14.

32. VALONYTĖ, Ligita. Šiltais vakarais Salotės ežere siaučia miestelėnai ir žarnyno lazdelės. Lietuvos rytas, 1999, liepos 15, priedas „Sostinė“.

33.WEROWSKA, D. Zofia Nałkowska na Wileńszczyźnie. Czerwony Sztandar, 1981, wrzesnia 4.

34.Vilniaus vizija`95. Vilniaus miesto raidos strategija: I etapas: situacijos analizė. Vilnius, 1994/1995, p. 81-82.

35.Vilniaus universiteto istorija. 1803-1940. Vilnius, 1977, p. 71-72.

36. Vilniaus parapija Iš: Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1679-1823 [interaktyvus]. [žiūrėta 2003 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.artium.lt/sentik/var5/ltist5.html>.

37. Zameczek. Encyclopedia powszechna. Warszawa, 1868, t.28, p. 252-253.

Zameczek. Iš: Slownik Geograficzny Krolevstwa Polskiego i innych Krajow Slovianskich. Varšuva, 1895, t.14, p. 367-368.

38. ZEMLICKAS, Gediminas. Likimo traukinys sustojo Paryžiuje : [apie Leonidą Vasiljevičių Pimonovą]. Iš : Mokslo Lietuva, 2002 [interaktyvus]. [žiūrėta 2003 m. kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: <[http://ic.lms.lt/ml/202/likimo.htm]>.

39. Zujūnų seniūnija. Iš : Kviečiame į Vilniaus rajoną =Welcome to Vilnius Region. Vilnius, 1998, p. 62-65.

40. ŽEMAITIS, Feliksas. Pilaitės piliakalnis. Vilnia, 1994, vasario 18.

41. ŽENTELYTĖ, Audronė. XIX amžiaus lietuvių literatūra. Kaunas, 2001, p.55.

42. ŽILIENĖ, Irena. Vilniaus verbos: arealas, funkcijos : diplominis darbas / vadovas dr. Vytis ČIUBRINSKAS. Vilnius : Vilniaus un-to Istorijos fak. Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra,1996. 67 lap. (Rankraščio teisėmis).

43. ŽILIENĖ, Irena. Vilniaus verbos – arealas ir paskirtis. Liaudies kultūra, 1999, Nr. 1, p. 21-29.

 

Parengė Angelė Šarlauskienė