Pilaitės bendruomenė palaiko glaudžius ryšius su Vilniaus Senjorų teatru. Ne kartą šis kolektyvas  su  spektakliais gastroliavo Pilaitėje. Tai noras savo kūrinius priartinti prie garbesnio amžiaus gyventojų. Ypač prie pilaitiškių, kuriems  dėl mažų pajamų bilietas į spektaklius yra tapęs prabanga ar dėl garbaus amžiaus vykti į miesto centrą ir vėlai sugrįžti  atgalios problematiška. Šių metų pabaigoje Vilniaus senjorų teatras  ir  Teatro senjorų klubas  taip pat pakvietė ir garbaus amžiaus literatus iš Pilaitės  paskaityti savo posmų poezijos popietėje „Išlaisvink žmogų...“. Pilaitę atstovavo prieš aštuonis metus čia apsigyvenęs  garbaus amžiaus senjoras inžinierius konstruktorius televizijos įrangoje Vytautas Juozapaitis, neseniai  įsijungęs į pilaitiškus poezijos pavasarius. Jų rengėjams yra palikęs septynis savilaidinius eilių sąsiuvinius. Gerai, kad juose buvo užrašęs mobilaus telefono numerį. Antraip  nebūtų galima su juo susisiekti. Beveik prieš metus Vilniaus savivaldybei  panaikino Pilaitė seniūnijos  patalpose ilgiau nei 20 metų pakankamai aktyviai ir turiningai veikusį Senjorų dienos centrą „Diemedis“, kuriam per visą jo buvimo laiką vadovavo socialinių mokslų magistrė Irena Orvidienė.  Dabar visiška ryšių su Pilaitės senjorais tuštuma, kai jie čia sudaro gyventojų daugumą. Kita  šio renginio  dalyvė turėjo būti bardė, keramikė, kūrybinga asmenybė Vanda Sakalauskienė. Dėl sunegalavo, nors buvo su akompanimentu paruošusi savąją pasirodymo dalį, popietėje nebedalyvavo. Bet padarė staigmeną. Savo laiką patikėjo muzikinei programėlei, užbaigiančiai renginį,  su solistų Remigijaus Babicko ir Inesos Linaburgytės, akompanuojant pianistei  Lijai Neugasimovai,  pasirodymu.  Senjorai galėjo pasijusti sėdintys  ir  Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre. Renginį  vedė Danutė Develytė, Senjorų teatro  aktorė ir režisierė. Popietėje daug  nuostabių posmų  padeklamavo televizijos laidų vedėjas Paulius Šironas, išleidęs  knygą „Laiškai sodininkui“ ir kompaktinę plokštelę su žinomų  lietuvių poetų eilėmis. Jis su Vilniaus teatro senjorais yra vaidinęs  Martyno Mažvydo  progimnazijos aktų salėje ir atlikęs vokiečių karininko vaidmenį pilaitiškame Vydūnui skirtame poezijos pavasaryje, jo dramos „Pasaulio gaisras“ ištraukoje. Vilniaus Senjorų teatras šiuo metu glaudžiasi  centre, buvusiuose Statybininkų rūmuose, Vytenio gatvėje (Nr. 6), kurie patikėti VšĮ teatrui „Vilniaus klasika“, sukuriant erdvę mažiesiems ir didiesiems teatro gerbėjams, kur ir vyko ši turtinga poezijos popietė. Prieš pasirodymą ir po jo poetai ir jos skaitovai buvo pamaloninami nuostabia kava iš šio teatro direktoriaus Albino Arkausko rankų. Su juo buvo galima ne tik pasikalbėti meno ir kultūros klausimais, bet ir pagalvoti apie tolesnį Pilaitės bendruomenės ir šių teatrų kolektyvų bendradarbiavimą, numatant netolimoje ateityje jų gastroles Pilaitėje. Pavyzdžiui,  2023-aisiais, kovo pabaigoje, Teatro dienos proga,  nepamirštant, kad ir čia daugiau nei 10 metų gyvuoja Pilaitės liaudies teatras.  Popietėje „Išlaisvink žmogų...“ buvo daug puikios poezijos: autorinės ir  ne autorinės: kitų skaitomos.  Visą  šio renginio įrašą galima pamatyti  internete. Norint pasiklausyti tik garbaus amžiaus pilaitiškio Vytauto Juozapaičio jo  paties sukurtų eilių, reikėtų žiūrėti nuo 34 min. min. :  https://youtu.be/e6cfs19rjy8 .

Nuo 2008-ųjų į Pilaitės poezijos pavasarius įsijungė Irena MACULEVIČ (Maculewicz) – paties garbiausio amžiaus senjorė, tapo jiems skirtų almanachų bendraautorė. Ji – bardė (bardas: kuriantis muziką pagal savo eiles ir dažniausiai pats jas atliekantis). Visą gyvenimą dirbo vokiečių kalbos mokytoja Latvijoje. Nuo pat jaunystės iki garbaus amžiaus buvo lankoma mūzų. Kūrė eiles lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Jos posmai publikuoti Daugpilio laikraštyje. Po Nepriklausomybės paskelbimo, persikėlė gyventi į Lietuvą. Įsikūrė Pilaitėje. Bardės eilės, tapusios giesmėmis, amžinųjų vertybių, gyvenimo prasmės motyvais, skambėdavo keliose katalikiškose bažnytėlėse, kuriose daugiau nei dešimt metų ji vargonavo. Pastaruoju metu, dėl pablogėjusios sveikatos, jei ne sūnus Česlovas, tai anūkai atlikdavo Irenos Maculevič kūrybą.

Spalio 28 d., pasitikusi 99-uosius gyvenimo metus, lapkričio 9 d. iškeliavo į Amžinybę. Palaidota Sudervės kapinaitėse. Užuojauta sūnums ir jų šeimoms.

Kviečiame pasiklausyti anūkų Natašos ir Artūro atliekamų Močiutės Irenos Maculevič giesmių: http://youtu.be/q4viYVPvKDU

Pilaitės bendruomenės artimi bičiuliai dainininkai iš Buivydiškių nuo 1988 metų pastoviai besirenkantys repeticijoms į folklorinį ansamblį „Verdenė“, artėjant į pabaigą 2022-iesiems, surengė jiems nebūdingo repertuaro koncertą. Pakvietė pasiklausyti lietuviškų romansų į Zujūnų kultūros centrą. Padovanojo ilgiau nei valandą trukusią lietuviškų romansų programą. Prieš metus Verdeniečiai jau šiek tiek pasipraktikavo tokiame žanre Rudaminoje vykusiame folklorinių ansamblių festivalyje. Jiems patiko tokios dainos. Nutarė daugiau jų padainuoti. Kas būdinga  lietuviškiems romansams, nedaug žinoma. Tad vakaronės „Palydėkime rudenį su meilės romansais“ metu,  remiantis bibliografine retenybe tapusios Zitos Kelmickaitės knyga „Aš iš meilės gavau džiovą“, apie juos daugiau papasakojo ansamblio „Verdenė“ vadovė Rasa Kauzonaitė. Ji susirinkusiems taip pat parodė, kaip galima pagal lietuviškus romansus šokti ir fokstrotą. Šokti, skambant  lietuviškiems romansams, buvo kviečiami visi. Vakaronės metu buvo galima pasiklausyti jau studentavimo laikais dainavusio, dabar jau senjoro Ričardo Glemžos atliekamų romansų, grojant gitara ir armonika. Vakaronėje dalyvavo ir garbaus amžiaus bandonininkas Albinas Batavičius. Daugelis žiūrovų, tarp kurių buvo ir pilaitiškių, nustebo sužinoję, kad sovietmečiu,  kai kurios Lietuvoje girdėtos dainos yra lietuviškieji romansai. Keletą jų galima pasiklausyti čia: https://youtu.be/5DKQHGEvUmc .

Aštuonių Pilaitės poezijos pavasariams skirtų almanachų bendraautoriaus Mindaugo Peleckio  sąskaitoje jau keturios poezijos knygos. Dvi jų: „Skubantys susapnuoti saulėtekiai“ ir „Kalbančių žuvų paradas“ pristatytos šį rudenį Lietuvos rašytojų klube (visas vaizdo įrašas čia: https://www.youtube.com/watch?v=OgKVwqTDmf4).  Šiauliuose gimęs žurnalistas, poetas, prozininkas, filosofas, religijotyrininkas, mitologijos ir šiuolaikinės muzikos tyrinėtojas, nuo 2008 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys, savo pirmąjį apsakymą „Šuns Vuikardako nuotykiai“ parašė būdamas keturių su puse metų spausdintinėmis raidėmis. Tada kitaip dar nemokėjo rašyti. Būdamas keturiolikos metų, jis pirmasis jauniausias grožinės knygos „Vienaragis“ autorius Lietuvoje. Vėliau pasirodė ne vienas prozos kūrinys bendraautorystėje su rašytoju ir poetu Algimantu Lyva. Tai autorius vertina kaip literatūrinį žaidimą ir kaip nemenką avantiūrą. Mindaugas Peleckis – enciklopedinio išsilavinimo ir labai plataus akiračio kūrėjas nesulaukia platesnio dėmesio iš kritikų pasaulio. Išties jo kūryba išskirtinė, nenuobodi, įžvalgi ir labai intelektuali. Kartu žaisminga ir aukštos dvasinės kartelės. Su Mindaugo Peleckio kūrybos dalimi galima  susipažinti jo paties 2011 metų įsteigtoje ir iki šiol palaikomoje Kultūros žurnalo „Radikaliai“ svetainėje, kurioje vietos atsiranda ir literatūrai : http://www.radikaliai.lt.

DĖMESIO! Gruodžo 1 d. (ketvirtadienį)  17 val. 30 min.  Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios  bibliotekos Didžiojoje salėje (Trakų g. Nr. 10) bus pristatoma neseniai pasirodžiusi Mindaugo Peleckio 20 metų tyrimų pareikalavusi knyga „NAUJIEJI RELIGINIAI JUDĖJIMAI LIETUVOJE: tarp tradicijos ir kosminų religijų“.

Viršuliškietis Vladislavas Jaroslavas Užpolevičius – Vo „Pilaitės bendruomenė“ Garbės narys Nr. 1 šį spalį pažymėjo garbingą  gyvenimo sukaktį – 80-metį. Jis  gimė  Panevėžyje, studijavo Pramoninę civilinę statybą Kauno Politechnikos instituto Vilniaus filiale, dirbo administracinį, mokslo tiriamąjį darbą, dėstė Vilniaus statybos technikume,  apie 10 metų buvo Pilaitės vice seniūnas. Jam einant šias pareigas, Pilaitė ženkliai suklestėjo. Buvo pasodinta daugybė medžių, surengta begalė įvairiausių renginių, mezgami draugiški ryšiai su kitomis Vilniaus seniūnijomis, kitais Lietuvos miestais ir užsieniu. Jis nuoširdžiai palaikė Pilaitės bendruomenės pilietines ir kultūrines akcijas, buvo reiklus čia komunalines paslaugas atliekančioms įstaigoms.  Dabar, jau  būdamas pensininkas, Viršuliškėse telkia bočius kultūrinei veiklai ir savirealizacijai,  šoka ir dainuoja ne viename ansamblyje. Ir šiuo metu dirba pagal savo išsilavinimą – rūpinasi Viršuliškėse daugiabučių namų techniniu stoviu. V. Užpolevičius  ir toliau nepamiršta Pilaitės. Yra dažnas svečias jos vakaronėse ir kitokiuose renginiuose.  Yra Pilaitės liaudies teatro artistas, spėjęs suvaidinti ne viename spektaklyje. Daugelis pilaitiškių jį iki šiolei prisimena kaip labai šiltą, atjaučiantį, siekusį  kiekvienam operatyviai padėti administratorių. V. Užpolevičius savo darbais ir maloniu būdu užsitarnavo neblėstančią meilę tarp  Pilaitės gyventojų.

Garbingo jubiliejaus proga linkime Vladislavui Jaroslavui Užpolevičiui išlikti tokiam pat nuoširdžiam, jaunam, entuziastingam ir aktyviam daugelyje savo veiklų.

Pilaitė rugsėjo 15 d. neteko kūrybingos ir pilietiškos asmenybės, stovėjusios prie liaudies teatro susikūrimo ištakų šiame naujausiame miegamajame sostinės daugiabučių rajone. Dar 2002 metais teatro, kino aktorius ir režisierius, ilgametis Jaunimo teatro aktorius, pilaitiškis Pranas Ferdinandas Jakšys siekė čia įgyvendinti seną savo svajonę – pastatyti muzikinį spektaklį „Žydroji paukštė“ pagal Nobelio premijos laureato Moriso Meterlinko kūrinį. Jame būtų vaidinę ir suaugusieji, ir vaikai iš Pilaitės. Pagrindiniam vaidmeniui buvo nusižiūrėjęs tada dar čia gyvenusią mecosopranu dainuojančią Juditą Leitaitę. Konkurso  tokiam muzikiniam spektakliui-misterijai nelaimėjo. Tačiau noras Pilaitėje įsteigti liaudies teatrą neužgeso. Juolab susipažinus su kaimyninių Buivydiškių folklorinio ansamblio „Verdenė“ žmonėmis. Jie  labai tiko vaidinti tokiame teatre su savo dainomis. Su šiuo kolektyvu Vo „Pilaitės bendruomenė“ buvo užmezgusi glaudžius ryšius. Repeticijoms trūko tik tinkamų patalpų, ir liaudies teatro reikalai būtų pasistūmėję į priekį. Imponavo šiuolaikiška tada dar ne progimnazijos, o vidurinės Martyno Mažvydo mokyklos aktų salė. Mokykla neskubėjo įsileisti pašalinių žmonių. Joje vyko intensyvi užklasinė veikla. Be to, ir pati mokykla galvojo apie savo teatrą. Ferdinandas Jakšys dairėsi vietos repeticijoms Pilaitėje ir kitur. Būtų tikusi neseniai pastatytų šv. Juozapo parapijos namų salė. Pirmasis šios parapijos klebonas Jonas Ralys, kuriam teko nemenka tokių patalpų pastatymo našta, pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais lankėsi užsienyje. Jį žavėjo kulto pastatai, virtę ir vietos bendruomenių savitarpio pagalbos ir net kultūros židiniais. Nesuspėta susitikti ir pasikalbėti. Tikriausiai, klebonas būtų sutikęs leisti čia repetuoti. Netrukus jis buvo dvasinei tarnystei pašauktas kitur. Nepavykus čia suburti gyventojų vaidinimams, Pilaitėn, kur trukdavo kultūrinių renginių vyresnio amžiaus žmonėms, Ferdinandas Jakšys atlydėjo ne vieną Vilniaus Senjorų teatre režisuotą spektaklį, kuriam vadovavo ir taip pat jame vaidino 1994-2011 metais. Labai dažnai ir pats prabildavo kaip aktorius, skaitovas ir pilietis įvairiuose Pilaitės renginiuose. 2008 metų pabaigoje suvaidino Vincą Kudirką  ir bendruomenės aktyvistės Dalios Tarailienės pastangomis pagaliau įsikūrusiame Pilaitės liaudies teatre ir jos režisuotame spektaklyje „Varpo gausmas“.

Daugeliui Ferdinandas Jakšys liks įsimintinas  ir kunigų vaidmenyse. O ypač ne tik kunigo, bet ir rašytojo, publicisto, pedagogo, visuomenės veikėjo Vaižganto, kuris, kaip ir jis, buvo gimęs Svėdasuose. Paskutinį kartą Vaižgantą vaidino Pilaitės miške 2019 metais per 17-ąjį jo 150-osioms gimimo metinėms skirtą Poezijos pavasarį. 

Jei Mėlynoji paukštė nesuplasnojo  prieš 20 metų nei Martyno Mažvydo progimnazijos aktų, nei  Pilaitės šv. Juozapo parapijos namų salėse tais 2002-aisiais, tikime, tokia paukštė plačiai sparnais plasnojo rugsėjo 16-ąją, atėjus atsisveikinti su mūzų bendražygiu kurso draugams į šv. Juozapo parapijos namų šarvojimo salę,  jiems deklamuojant eiles, dalijantis linksmais prisiminimais, ir rugsėjo 17-ąją, susirinkus Utenos rajono Vyžuonų kapinaitėse Pasaulinės anykštėnų bendrijos nariams, su kuriais jis dažnai susitikdavo šio krašto kultūrai svarbiuose renginiuose, ar keliaujant ne tik po Lietuvą, bet ir už jos ribų, kai jį apraudojo guldant į platų giminės kapą.

Liūdėti liko ilgo bendro gyvenimo draugė gydytoja anesteziologė reanimatologė Marija Rožė iki pat paskutinės gyvenimo minutės buvusi šalia, dukra teatro režisierė Eglė Jakšytė-Ramanauskienė, sesuo Žaneta Jakšytė-Kibickienė pedagogė romanistė ir visi, kuriems teko prie Ferdinando Jakšio talentų prisiliesti, ar buvo apdovanoti galimybe gyvai bendrauti ir bendradarbiauti.

Liūdime ir mes iš Pilaitės bendruomenės. Šviesių dausų, šiltos viską apimančios Kūrėjo šviesos, MIELAS FERDINANDAI, iškeliavus į mūsų visų bendrą tėvynę – Amžinybę!

Daugiau apie Aktorių nuo Dievo

Trijų ragų garsai pranešė apie Baltų vienybės šventės pradžią ant Pilaitės piliakalnio. Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė priminė kokiu tikslu ir kelintą kartą rugsėjo 22-osios pavakarę susirinkome ant šio piliakalnio. Čia jau 16-ąjį kartą pažymima Baltų vienybės diena,  kuri siejasi su 1236 metais bendra lietuvių ir latvių pergale prie Šiaulių įveikiant Kalavijuočių ordiną. Ji valstybiniu lygmeniu minima nuo 2000-ųjų. Kartu šventiškai pasitinkamas ir Rudens lygiadienis. 2006-aisiais  Šiaulių  gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“ pakvietė Baltų vienybės ugnį įžiebti jos sąšaukai ant piliakalnių, alkakalnių ar kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Tai lydima senovės ritualų, karo ir žygio dainų, istorinių pasakojimų. Vaidilai Vaideniui įžiebus tokią ugnį, Dalė Dzemydienė iš Buivydiškių  folklorinio ansamblio „Verdenė“ pagarsino senuosius gamtos stichijų palabinimo ritualus. Juos lydėjo bendros dainos einant rateliu aplink laužą. Archeologas Zenonas Baubonis pasidalino paskutiniųjų Pilaitės piliakalnio tyrimų žiniomis, pagaliau patvirtinusiomis keltą hipotezę, kas buvo tikrieji jo šeimininkai (https://youtu.be/BRl3dhKn0sc ).  Susirinkusius į šventę malonino ne tik čia tokiu metu visada skambančios verdeniečių dainos, bet ir pačių pilaitiškių: Martyno Mažvydo progimnazijos (https://www.youtube.com/watch?v=Ti-lUIS9drE) ir gimnazijos moksleivių. Juos čia atlydėjo muzikos mokytoja Kristina Žebrauskaitė ir istorijos mokytojas Paulius Bakanas. Dar kitas Vaidila pakvietė  visus į senovės žaidimo ratelį (https://youtu.be/YJtvwQDBq6E ). Pačioje pabaigoje, jau prie gęstančio laužo, skardžiais balsais  liaudies dainas traukė dviejų moterų ir vaikino trio. Pavyko atpažinti, kas tas vaikinas. Tai gerokai ūgtelėjęs berniukas, kuris  jau dalyvavo anksčiau Baltų vienybės šventėje ant  Pilaitės piliakalnio. Džiugu,  kaip tokios šventės vis dar rūpi ir jose turiningai dalyvaujama.

Dar neseniai daugelio Dalia, Dalytė, Dalužė Tarailienė (taip į ją kreipiamasi) gyveno Pilaitėje. Bet jau jau metai, kai ji Vilniaus universitete studijavusi germanistiką, per Sausio 13-ąją likusi už Lietuvos Respublikos Seimo sienų, tapusi prasidėjus Sąjūdžiui mūsų kareivėlių saugojimo, jiems atsisakius toliau tęsti tarnybą sovietinėje armijoje, komisijos pirmininkė, žengusi pirmuosius savarankiškus Lietuvos diplomatijos atstovavimo žingsnius Austrijoje, pasišventusi piligriminių kelionių su neįgaliaisiais organizavimui, 2006 metais aktyviai įsijungusi į Pilaitės bendruomenės gyvenimą, sugrįžo gyventi į savo gimtąjį miestą – Kauną. Bet neišsižadėjo Pilaitės. Tą paliudijo atvykdama vesti jau 20-ojo pilaitiško poezijos pavasario šiais metais. Jos pastangomis pilaitiškiai buvo pakviesti pagaliau į 2008-ųjų pabaigoje gimusio Pilaitės liaudies teatro pagal jos scenarijų  režisuotą premjerą „Varpo gausmas“, o 2010 metais gimė jos sukurta epinė drama „Mano vardas LIETUVA“ apie 10 iškilių Lietuvos istorijoje moterų, rodyta ilgiau nei 10 metų ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje. Ir tai buvo ne paskutinis Dalios Tarailienės sukurtas spektaklis, kuriuose ir ji pati vaidina. Jos dėka užsimezgė glaudūs pilaitiškių ir ukrainiečių iš Chersono krašto kultūriniai ryšiai. Dalią Tarailienę buvo galima pamatyti ne viename Pilaitės bendruomenės ir ne tik jos renginyje, kuriuose ji ne tik jų vedėja, bet ir iniciatorė. Būtų galima vardinti ir vardinti pačius įvairiausius darbus, nuveiktus, laikantis skautų šūkio: „Dievui, artimui, tėvynei“, tapus šios organizacijos pirmininke, priklausant Lietuvos šauliųsąjungai, būnant tarptautinio lygmens autoralio teisėja. Jau pasirodė trys eilių knygos,  pasakaitės vaikams,  nevienadieniai  posmai 17-oje pilaitiškiems poezijos pavasariams skirtų almanachų. Dalia Tarailienė turi daug valstybinių apdovanojimų. Tarp jų aukščiausias Karininko kryžiaus ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ iš Prezidentės rankų. Ji dar ir puikaus balso paveldėtoja. Dalia, kaip ir per ankstesnius savo jubiliejus, surengė koncertą. Pilaitės bendruomenė atstovams ir liaudies teatro aktorėms atvykus pasveikinti su jubiliejumi į jos mokyklą, dabartinę Jono Jablonskio  gimnaziją, pasisekė sudalyvauti puikiame koncerte. Buvo gera klausytis jos dainų net ir iš mokylos laikų repertuaro: kartu su savo pusesere iš Kauno muzikinio teatro dainininke (mecosopranas) Rita Preikšaite atliko  kūrinį iš filmo „Šerbūro lietsargiai“. Dalia Tarailienė daug dainų padainavo iš lietuvių liaudies repertuaro, jau persikėlus į Kauno įgulos karininkų ramovę prie šventino stalo Kunigaikščių menėje.

P.S. Dalia Tarailienė per visus metus dar neturėjo laiko galutinai įsirengti naujojo būsto. Tapo labdaros ukrainiečiams pastoviai rinkėja ir pakuotoja. Kiekvieną dieną vakarop vyksta į Prisikėlimo baziliką kalbėti rožinio. Nepamiršta ir neįgaliųjų. Ir toliau vyksta su jais į  šv. Marijos atlaidus Šiluvoje. Dabar mūsų Daliai Dalytei Dalužei svarbiausia padėti ukrainiečiams iškovoti pergalę.

Išskirtinio jubiliejaus proga Vo „Pilaitės bendruomenė“ linki visokeriopos sėkmės, sveikatos ir naujos daugelio savo talentų puokštės, kurios kvapnumu viliamasi pasidžiaugti ir Pilaitėje.

Įpusėjus rugpjūčiui, Asociacija „Idėjų lysvė“ į  kūrybines dirbtuves „Beepart“pakvietė pilaitiškius pasiklausyti dr. Giedrės Godienės paskaitos „Pilaitės ir jos apylinkių kraštovaizdžio turtai“, kuri gimė  čia vykdyto projekto „Pilaitės žaliosios erdvės I.“ eigoje. Neprailgo 1,5  val. trukęs  Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto dėstytojos įdomus savo pačios tyrimais ir įspūdžiais iliustruotas pasakojimas, lydimas Pilaitės  ir jos apylinkių kraštovaizdžio  nuotraukų. Tai supažindino  ne tik  su sparčiai urbanizuojamos šios sostinės dalies gamtiniu karkasu, išskirtiniu vandenviečių tinklu, bet ir su čia aptinkamos gyvūnijos ir augmenijos  įvairove, rekomenduojant kai kurią saugoti, o kai kurios ženklų invazinį plitimą, išstumiant iš erdvių vietinius augalus, stabdyti. Kartu pasidalinta jos pačios patirtimi tyrinėjant vandenviečių pakrantes su jų viešo ar privataus  prieinamumo galimybėmis, sumanius pilaitiškiams savarankiškai jas pereiti, bet su galimais nepatogumais, patenkant į dažnai neteisėtai užsitvertas teritorijas.

Giedrė Godienė pakvietė pilaitiškius pasekti lazdyniečių pavyzdžiu. Suskubti  pasirūpinti  trim daugiau kaip 150 cm skersmens ąžuoliais Sudervės upės slėnio šlaite Darkiemio gatvės gale, esančius paribyje su saugojama teritorija, ir juos paskelbti saugotinais. Taip pat ragino susirūpinti tinkamu dar Pilaitės dvaro laikus menančios liepų alėjos išsaugojimu. Tenka priminti:  Vo „Pilaitės bendruomenė“ ne kartą yra užsiminusi apie šios alėjos išsaugojimo problemas, bet sulaukdavo atsakymo, kad joms joks pavojus negresia.  Bet tą gali pakartotinai padaryti. Net prašyti, kad alėjai būtų suteiktas su Senąja Pilaite siejamos grafienės Onos Radvilaitės-Mostovskos – pirmosios profesionalios LDK rašytojos, gotikos žanro pradininkės, lygių teisių kovotojos – vardas.

Paskaitos metu buvo pagarsinta atliktos su dr. Ieva Misiūniene gyventojų apklausos apie žaliųjų erdvių prie jų gyvenamosios vietos apimtis, lankymosi jose dažnumas, motyvai. Išsiaiškinta: pagal  pastarųjų metų gyventojų  kūrimosi tempus Pilaitė, kurioje tankumas siekia 2109,7 žmogus į km² (Vilniuje –1480, 2, Lietuvoje – 463,97, Europos Sąjungoje – 99,87) nedžiugina.

Vo „Pilaitės bendruomenę“ neramina ženklus žaliųjų zonų suurbanizavimas; nepatogus, nesaugus, taršus,  nepakankamas susisiekimas ir pačioje jos teritorijoje net tik vykstant į ją. Tai neprisideda prie kokybiškesnio ir ekologiškesnio gyvenimo siekiamybės.

Visas paskaitos vaizdo įrašas: https://youtu.be/UAroQqDlcks

Pilaitės bendruomeninis miesto daržas klesti. Tai asociacijos „Idėjų lysvė“ projektas, atgaivintas ir išplėtotas jo vadovės Lauros, trunka keletą metų. Bendruomeniniai daržai Vilniuje ir kitose Lietuvos miestuose turi priešistoriją. Iniciatyva juos įrengti miegamuosiuose sostinės rajonuose, buriant gyventojus bendruomeniškumui, skatinant pažangų ekologinį mąstymą, norą paties užsiauginti daržovių, dalintis daržininkystės tradicijomis ir naujovėmis, rengti derliaus nuėmimo šventes priklauso žaliųjų idėjų puosėlėtojai pilaitiškei Virginijai Vingrienei. 2012 metais Pilaitėje bendruomeninis daržas buvo pradėtas kurti prie 2011-aisiais čia atsiradusių kūrybinių dirbtuvių „Beepart“. Kadangi masiškiausio gyventojų įsitraukimo nesulaukė, jo  galimybės klestėti, neatsiradus entuziastų, kurie ir toliau jį puoselėtų, nepalaikant finansiškai, užgęso. Tačiau šių dienų Pilaitiškas bendruomenės daržas, paskelbus, kad jame galima turėti, kad ir nedidukę nuosavą lysvę, suklestėjo. Tai jo Aukso amžius. Juolab, kad sulaukiama ir Vilniaus  miesto savivaldybės pagalbos. Ji, informavus, pastoviai vandeniu laistyti pripildo čia pastatytą talpą. Kūrybinės dirbtuvės išskyrė patalpėlę daržo įrankiams ir laistytuvams laikyti. Tačiau galima suabejoti, ar užaugintas derlius  artimoje Pilaitės prospekto pašonėje, o prisidėjus dar vienai šalia tiesiamai automobilių trasai, yra ir netolimoje ateityje bus mažiau užterštas, nei patenkantis į prekybos centrus, kaip tvirtino projekto vadovė Laura  pakanka tik nuplauti,  nors mokslininkų tyrimai liudija ir kitokią tiesą. Turėti, įsirengti ir prižiūrėti nuosavą lysvę entuziastų netrūksta tiek iš pačios Pilaitės, tiek ir iš kaimyninių vietų. Čia, atvežus dirvožemį ir jį apribojant lentomis, lysves įsirengė 26 jų savininkai. Vos kelios lysvės tvarkomos bendrai. Beatričė, pagal išsilavinimą architektė, įsitraukusi į tokių daržų puoselėjimą, pagarsino: „Norintiems čia turėti savų lysvių dar yra likę šiek tiek vietos apie šias kūrybines dirbtuves, bet ar toks daržas Pilaitėje nenunyks, jei jo užimama teritorija būtų numatyta kitokioms reikmėms, nebūtų pratęsiamas jo palaikymui skirtas projektas, turi atsakymą, kad tikriausiai jo nepavyktų išsaugoti“. Jei paaiškėtų, jog artima kaimynystė su gausiai išskiriama automobilių tarša ar čia atvežant iš kitur neekologiškiausią dirvožemį, o taip pat čia kviečiant kompostuoti tam tinkančias nekenksmingas atliekas, kurie gali būti ženkliai užteršti ir kelti pavojų sveikatai, valgant užsiaugintas daržoves, uogas, vaisius ar jomis dalinantis, tuomet nuosava daržovių lysvė galėtų pasitarnauti kaip eksperimentinė bazė pasitikrinti, kiek alternatyvios daržininkystės idėjos pasitvirtina praktikoje, kaip čia Aleksandros įsirengtoji: https://youtu.be/bDp7UZE-N9A .

Praeinančius, prabėgančius, dviračiais ar paspirtukais praskrendančius pro kūrybinių dirbtuvių „Bepart“ teritoriją gali sudominti bendruomeninis pilaitiškių daržas. Čia galima pamatyti  neseniai pasodintus medelius, šiais metais lysvėse dėl  gausios šilumos klestinčias daržoves, gėles. Galima pamatyti tarsi sulapojusią tvorą ir vynuogių eilę, pašonėje stalą su kėdėmis, prie kurio dažniau pasėdėti renkasi paaugliai. Džiugina, kai jie čia draugiškai bendrauja ir neįjungia destruktyvumo, nors ir to čia pasitaiko. Prie tokio daržo didelėmis raidėmis šios iniciatyvos manifesto eilutės ragina atsakingiau Pilaitės gyventojus žiūrėti į savo aplinką, kviečia aktyvesniam bendruomeniškumui, kovai su klimato kaita. Galima pasidžiaugti, kad tokia bendruomeniško miesto daržo iniciatyva Pilaitėje atgaivinta ir klesti. Kad ir mažytė jo žaliuojanti erdvė pasitarnauja pabendravimui, saviraiškai, prasmingam laisvalaikio praleidimui ženkliai urbanizuojamoje gyvenamojoje aplinkoje.

Visas vaizdo įrašas iš 2022 08 16 susitikimo su Pilaitės bendruomeninio daržo kūrėjais ir jo puoselėtojais: https://youtu.be/2BQe5QWs6M4 .

Rugsėjo 1-oji Martyno Mažvydo progimnazijoje prasidėjo anksčiausiai – 9 val. dainuojant ir šokant,  nepamirštant užtraukti ir šiai mokymo šventovei skirto himno. Ypatinga šventinė nuotaika su Vydūno asmenvardžio  raidėmis  ant pievutės 11 val. 30 min. pasitiko skubančius į buvusios Pilaitės gimnazijos vietoje atsidarančią progimnaziją, kurią lankys ir vaikučiai pirmai klasei pasirengti. Ir čia  apsilankęs Pilaitės šv. Juozapo parapijos klebonas buvo pakviestas žodžiui ir jo žodis buvo skirtas Vydūnui – didžiajam  humanistui, tautinės sąvimonės žadintojui:  https://youtu.be/rAbR81tSQtU . Tuo pat metu gimnazistai rinkosi jau kitoje Pilaitės vietoje bendrai pamokai į  naują ir labai šiuolaikišką pastatą, kurio klasėse dar nebuvo baldų. Netrukus atvykus Švietimo, mokslo ir sporto ministrei J. Šiugždinienei, dalyvaujant Vilniaus merui R. Šimašiui, pilaitiškiui Lietuvos Seimo nariui V. Mitalui, pastatą projektavusių architektų atstovei A. Baldišiūtei, su gimnazijos direktoriumi M. Briedžiu buvo perkirpta juostelė. Šv. Juozapo bažnyčios klebonas pašventino naująjį pastatą. Tai pirmoji ugdymo įstaiga sostinėje kurta mokiniams, pedagogams ir Pilaitės bendruomenei. Atidarymas nebuvo plačiau viešinamas, tad jame galėjo dalyvauti neskaitlingas būrys suaugusių pilaitiškių,  dažniausiai apie tai žinojusių gimnazistų tėvai. Deja, Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė J. Gadliauskienė liko už šio renginio durų kaip ir šios žinutės autorė, neinformuojant, kad pastatas bus iškilmingai viešai atidaromas jau po valandos. Paguostos: artimiausiu metu Vilniaus savivaldybė organizuos ekskursijas po pastatą. Norintys su juo susipažinti, užsiregistravę, galės netrukus tą padaryti. Rugsėjo 3 d. šių eilučių autorė pateko į gimnazijos projekto architektės A. Baldišiūtės pravedamos ekskursijos grupę. Labai daug sužinota apie pastatą : https://www.youtube.com/watch?v=xb24yjhXZTk. Galima buvo palyginti, kiek jis tenkina 2019 metais Pilaitės gimnazistų, pedagogų, daugelio Pilaitės bendruomenių  pageidavimus : (https://www.youtube.com/watch?v=VXa2V3N_GF4 ). Kiek nuliūdino: pastatas fasadu  galėjo būti tolėliau atitrauktas nuo Vydūno  gatvės. Juolab, kad iš pradžių buvo numatytas palikti jau čia įrengtas skverelis su berželiais  ir  neseniai atnaujinta riedučių aikštele. Juolab, kad dabar už gimnazijos, po gyventojams prieinamos sportavimui riedučių, kalnelių, žaidimų aikštelių dalies atsiranda laisvas nesutvarkytas teritorijos ruožas prie naujosios šv. Juozapo bažnyčios. Kaip jis bus tvarkomas? Gal jis būtų rezervuotas nedidelėms privačioms mokyklėlėms ar vaikų darželiams? O gal ir net krikščioniškosioms? Be to, jau kalbama apie naujų mokyklų būtinybę Pilaitėje. Gimnazijos atidaryme dalyvaujant ir jos klebonui R. Doveikai, Vilniaus meras R. Šimašius prasitarė, kad tai tinkamas laikas pasitarti, kaip tokią erdvę čia sutvarkyti : ( https://www.facebook.com/media/set/?vanity=vilnius.lt&set=a.444620157696021 ). Priešais gimnaziją labai arti autobusų sustojimas. Padidintos rizikos zona tampa dviračio takas, į kurį iš karto patenka išlipę iš autobuso. Jį tenka kirsti, pereinant į  pėsčiųjų taką.  Gal reikėtų iš abiejų pusių nubrėžti STOP liniją dviratininkams ir paspirtukams, siekiant išvengti nelaimingų susidūrimų? (neseniai ženkliai dviračio sužalota garbingo amžiaus Pilaitės liaudies teatro aktorė ne Pilaitėje).  Jau dabar pasigesta: šiuolaikiškame gimnazijos pastate nepagalvota apie tinkamą vaikų su silpnesniu regėjimu ir su psichikos negalia integravimąsi pagal iki 2024 metų numatytas  ES direktyvas. Bet tai nesunkiai pataisoma. Ekskursijos metu buvo paklausta, o kaip čia  galės patekti bendruomenių  (šiuo metu Pilaitėje veikia penkios) žmonės, kai moksleiviai, pedagogai įeis  su kortelėmis. Atsakymas: pagalvos.

Visiems Pilaitės  moksleiviams, mokytojams linkime sveikatingų, turiningų ir sėkmingų 2022/2023-ųjų mokslo metų!

Birželio 9-ąją kūrybinių dirbtuvių „Beepart“ terasoje susirinko penkių Vilniaus miesto seniūnijų: Grigiškių, Karoliniškių, Lazdynų, Pilaitės, Vilkpėdės darbuotojai su seniūnaičiais, bendruomenių atstovais. Jie taip įsijungė į Miesto merijos paskelbtą gyventojų įtraukimo į biudžeto „Dalyvauk! Vilnius“ pristatymą ir idėjų, kaip būtų galima pagerinti savo gyvenamąją aplinką, teikimą. Be kiekvienos seniūnijos išskirtinumo pagarsinimo, buvo paviešintos kolektyviai iškristalizuotos idėjos. Jų įgyvendinimui bus skiriama nuo 10 iki 15 tūkstančių eurų suma. Pilaitei numatyta 10 tūkstančių eurų. Pilaitė apsistojo ties dviem pasiūlymais: augmenijos pažinimo tako su labirintu Smalinės parke prie nuotekų baseino ir vietos atviroje aplinkoje Kriaučiūnų seniūnijos gyventojų susirinkimams ir susibūrimams įrengimo. Kuriai bus uždegta žalia šviesa, turėtų iki gruodžio 1-osios spręsti pilaitiškiai balsuodami. Ją iki spalio 1 d. tam turėtų pateikti seniūnija, po to, kai pasiūlytos idėjos bus aprobuotos Vilniaus miesto merijoje. Po gruodžio 1-osios turėtų prasidėti jos įgyvendinimas. Vo „Pilaitės bendruomenė“ be viešai pasiūlytos pirmosios idėjos, mano, kad Pilaitė savo teritorijoje, įamžindama Mažosios Lietuvos autentiškus vietovardžius, iškilius ten gyvenusius ir kūrusius asmenis, pasitinkant pasaulinio garso filosofo I. Kanto 300-ąsias gimimo metines 2024-aisiais, galėtų jo vardo alėjoje surasti tinkamą kampelį nedideliems susibūrimams su suoliukais, koplytstulpiu ar paminklu. Juolab, kad Rusijos federacijos Kaliningrado srityje numatytas jo įamžinimas atšaukiamas, o Lietuvoje šio filosofo pagerbimui skiriama per mažai dėmesio. Tokio įamžinimo I. Kantas vertas vien tik šiuos žodžius : „Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalų išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita, gražia ir aiškia fonologija…“

Vaizdo įraše Pilaitės seniūnijos atstovė Rūtos Karčiauskienė pagarsina siūlomas Pilaitėje įgyvendinti idėjas: https://youtu.be/kmqkyl2V2vU

Gegužės 28-ąją dieną startavo Vilniaus savivaldybės remiamas 20-asis Pilaitės poezijos pavasaris „Keliai, takeliai į aukštumas, į tolumas“, skirtas kino menininko, poeto ir publicisto Jono MEKO 100-osioms gimimo metinėms. Dėl ypatingai nepalankių oro sąlygų, – dažnai pliaupiant liūtims, – teko persikelti nuo pirtelės po klevu, esančios prie Vandens malūno, į Vėjo malūną už keleto žingsnių Senosios Pilaitės dvarvietėje. Dalia Tarailienė, Pilaitės poezijos pavasarių nuo 2006 metų nepakeičiama vedėja, priminė, kokias įsimintinas datas šiemet pažymi Lietuva ir šventės atidarymo žodžiui pakvietė poezijos pavasarių Pilaitėje iniciatorę Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkę Janiną Gadliauskienę. Ji pasveikino su tokiu jubiliejiniu pavasariu ir priminė: Vo „Pilaitės bendruomenė“ čia gyvuoja jau 20 metų. Renginio vedėja pakvietė 58-ojo tarptautinio poezijos pavasario Paukštę nutūpti Senojoje Pilaitėje prie malūnų jau trečiąjį kartą. Ankstesnieji pavasariai vyko kiek tolėliau, miško laukymėje, prie svetingų miškininko Vytauto Dabriškos namų.

Jonas Mekas buvo ne tik didis poetas. Jis mėgo muziką, dažnai pats grodavo armonika, nesidrovėdavo Niujorke Manheteno krantinėje užtraukti lietuvišką dainą, tapo jaunimo ikona, tad pavasaris prasidėjo nuo jaunatviškų dainų.  Pagal savo žodžius, dar besimokant Pilaitės gimnazijoje, vokalisto Dariaus Roberto Pranckevičiaus sukurtos dainos priedainyje kviesta „nepaleisti savo kelio“. Tai labai tinka Jono Meko asmenybei, kuris tvirtai laikėsi savo kelio, gebėjo tapti poetu iš didžiosios raidės ir sunkiomis istorijos kataklizmų sąlygomis. Dar pabėgėlių stovykloje sukurtos ir 1948 m. pasirodžiusios „Semeniškių idilės“ prilyginamos Donelaičio metams. Po šios jaunatviškai uždegančios dainos, pasirodė pilaitiškė bardė ir keramikė Vanda Sakalauskienė, kurios skulptūrėlių nuotraukomis gausiai iliustruotas pilaitiškasis poezijos pavasariui skirtas jau 17-asis leidinys. Jame ir pernai į amžinybę išėjusio pilaitiškio Algirdo Justino Vaserio poezija, kuria pasidalino gyvenimo draugė, mūza ir ženkli pagalbininkė jo kūrybai pasirodyti viešumoje, puiki lietuviško žodžio žinovė, pedagogė anglistė Adelė.  Tylos minute prisimintas ir amžinybėn išėjęs praeito poezijos pavasario dalyvis, Pilaitės bendruomenės bičiulis, tąsyk perskaitęs ir savo eiles, ženklus kino režisierius ir operatorius, enciklopedistas žvėrynietis Vytautas Damaševičius.

Šiame renginyje buvo numatyta susieti tris poetus, kurie savo kūryba, ryžtu prisidėjo  prie Lietuvos vardo garsinimo visame pasaulyje, kovojant už žmogaus teises ir geresnį gyvenimą, siekiant gimtosios šalies išlaisvinimo iš sovietinio rėžimo. Tarp tokių ir amžinybėn išėjęs karoliniškietis Gintautas Iešmantas, dažnas pilaitiškų poezijos pavasarių dalyvis ir jam skirtų leidinių bendraautorius, paskutinis politinis kalinys, sovietinio teismo nuteistas poetas ir žurnalistas.  Jis be pogrindinio leidinio „Perspektyvos“ rengimo ir platinimo, taip pat dalinosi ir Romui Kalantai, kurio aukos už Laisvę 50-metis pažymimas šiais metais, skirtais posmais. Jau įrodyta: Romo Kalantos auka 1972 m. gegužės 14 d. iš dalies buvo susijusi jam susidomėjus kilusia roko, pasisakant prieš karus ir kovojant už žmogaus laisves, muzikos banga.  Jonas Mekas taip pat turėjo artimų ryšių su bytnikų („sudužėlių kartos“) judėjimu, kurio idėjas perėmė hipiai, pasaulyje siejami su legendinės „Bitlų“ („The Beatles“) grupės nariais ir kitais tokios muzikos pasekėjais ir puoselėtojais. Šios grupės atstovai buvo artimi jo bičiuliai ir bendraminčiai. Ta proga buvo galima pasiklausyti poetės, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narės, salininkietės Birutės Kanevičienės Jonui Mekui ir Romui Kalantai skirtų eilių. Ona Kulbokienė – Tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ vadovė – Jono Meko ir savo eiles deklamavo.  Paskaityti savo kūrybos buvo pakviesta 13 knygų ir daugelio dainų pagal josios posmus autorė, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ prezidentė Danutė Katkauskaitė-Ruseckaja. Poetinį žodį tarė VGTU profesorius Vytis Valatka. Džiugino pačio garbiausio amžiaus pilaitiškės bardės Irenos Maculevič kūrybingumas. Jos giesmes atliko sūnus Česlovas.  Eiles skaitė pilaitiškė Lida Tamulevičienė. Nemažą pluoštą savo gilių posmų ir šį kartą almanachui patikėjo pilaitiškis žurnalistas, rašytojas ir poetas Mindaugas Peleckis. Ir šį pavasarį savo lyriką deklamavo garbaus amžiaus senjoras iš Pilaitės Vytauto Juozapaitis. Renginio metus jis savo eiles rankraštyje, – tarti kritikos žodį –,  perdavė pilaitiško almanacho sudarytojams. Viršuliškietė, neseniai gyvenusi Pilaitėje, lituanistė, menotyrininkė Ona Gaidamavičiūtė paskaitė savąsias miniatiūras. Jos piešinys papuošė almanachą.  Pilaitiškame poezijos pavasaryje ir jam skirtame leidinyje debiutavo gimnazistė iš Antakalnio Enrieta Cicėnaitė su eilėmis, o su pamąstymais – pilaitiškis vokalistas Darius Robertas Pranckevičius. Menotyrininkas ir fotografas Darius Jurevičius pirmą kartą almanachui perdavė gyvenimiškas įžvalgas.

Koncertavo ir jaunimo vokalo grupė iš Naujininkų „Morės akys“. Pilaitės bičiulių folklorinio ansamblio iš Buivydiškių „Verdenė“ (vadovė Rasa Kauzonaitė) pasirodymo repertuare dvi ukrainietiškos ir viena linksma lietuviška dainos. Ukrainietiškai maldą-himną giedojo ir Dalia Tarailienė.

Kiek liūdnoka: paskelbus Pilaitės gimnazistams apie galimybę dalyvauti konkurse „Pilaitė per Jono Meko objektyvą“ pateikiant, kad ir mobiliuoju iki 3 minučių filmuką ir sulaukti dovanos, entuziastų neatsirado. Buvo prisimintas pilaitiškis Vytautas Pelakauskas, ne vieno poezijos pavasariui skirto almanacho bendraautorius, kuris studentaudamas kūrė Vilniaus universitete vykstančioms Chemikų dienoms avangardistinius filmus ir dabar dažnai kamera fiksuoja Pilaitės įvykius ar renginius. Jam ir buvo įteikta dovana – atmintinukas, į kurį perkeltų tokią įamžintą medžiagą ir ją perduotų saugojimui į Vo „Pilaitės bendruomenė“ archyvą. Beje, jis, kaip Jonas Mekas, beveik niekada nesiskiria su paprasta filmavimo kamera ir be jokio išankstinio pasirengimo stengiasi užfiksuoti viską, kas aplinkui vyksta. Pasitaikydavo, – Jonas Mekas kartais ir po 30 metų prisimindavo į archyvą atidėtą vieną kitą juostose užfiksuotą įvykį, bičiulį ar visą jų ratelį, susirasdavo ir išleisdavo tokius vaizdus į gyvenimą.

Prie Pilaitės vėjo malūno, populiarėjančio edukacijos projektais, ir greta mūsų krašto istorijon nueinančių žemdirbystės reliktų muziejaus po atviru dangumi, jau nelyjant ir akinančiai šviečiant saulei, spėję neišsibėgioti ir bendrai nuotraukai nusifotografuoti šio poezijos pavasario Pilaitėje aktyvūs ir pasyvūs dalyviai sugrįžo atgalios prie arbatos pabendrauti ir virto maloniai ūžiančiu bičiulišku aviliu.

Pilaitės 20-ojo Pilaitės poezijos pavasario „Keliai, takeliai į aukštumas, į tolumas“ 17-asis almanachas su pilaitiškių ir jų bičiulių poetine kūryba, miniatiūromis, gyvenimiškomis įžvalgomis, išsamia pratarme apie Jono Meko kūrybą ir jo gyvenimo vingius kompaktinio disko pavidalu perduoti amžinam saugojimui į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Jais apdovanoti jo bendraautoriai ir aktyvūs renginio dalyviai.

Šis elektroninis leidinys, patekęs į šios bibliotekos saugomų tekstų archyvą, taip pat prieinamas ir mūsų tinklaraštyje pdf formatu:

Poezijos pavasaris 2022

Visas renginio įrašas:

1 dalis: https://youtu.be/y4yH_tX628g

2 dalis: https://youtu.be/I0Cc9W4ACec

2a dalis:https://youtu.be/sEEtDEjjMdg

3 dalis: https://youtu.be/WrLTti68VPU

4 dalis: https://youtu.be/uXA6PO-5l9s

5 dalis: https://youtu.be/KOML913Q6jQ

6 dalis: https://youtu.be/GDcBVsTPRmk

Ne kiekvienas menininkas gali pasigirti tokiu populiarumu kaip Ferdinandas Jakšys, gimęs 1937 metais gegužės 20 d. Konstancijos ir Prano Jakšių šeimoje Sėlių krašte, Svėdasuose, kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje. Deja, dėl sveikatos jubiliatas savo 85-metį galėjo pažymėti tik savo namuose. Durys sveikintojams buvo atvertos ne vieną dieną. Maloniai svečius pasitikdavo jo gyvenimo draugė Rožė – gydytoja. Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyvistai su pirmininke Janina Gadliauskiene priešakyje, į kompaniją priėmę ir Pasaulio anykštėnų draugijos, kuriai priklauso jubiliatas, atstovę Janiną Baublienę, rankose laikydami „Padėkos raštą“ nuo Pilaitės seniūno Albino Šniro už nepamirštamą ir įstabią meninę kūrybą, bendruomeniškumą, su kuo geriausios sveikatos palinkėjimais, sveikino aktorių ir režisierių, vaidinusį ir Pilaitės liaudies teatre Vincą Kudirką, Martyno Mažvydo progimnazijoje savo režisuotame vieno aktoriaus teatre kunigą ir rašytoją Vaižgantą, o vaidybiniu šio spektaklio fragmentu visai neseniai džiuginusį 2019 metų pilaitiško poezijos pavasario, skirto šios didžios asmenybės 150-osioms gimimo metinėms, dalyvius. Ir negalėdamas pakilti iš guolio, Ferdinandas Jakšys įspūdingai deklamavo lietuviškai ir rusiškai poeziją, kiek leido atmintis, dalinosi savo gyvenimo ir kūrybos istorija. Penkios valandos prabėgo, o buvo galima kalbėti ir kalbėtis. Ir buvo apie ką. Ir apie pačią Pilaitę, ir apie karą Ukrainoje. Ferdinandas Jakšys, paminėdamas savo 85-metį dėl sveikatos jau nebeišeina į sceną ar į kino aikštelę, bet daug jo darbų, jei ne LRT mediatekoje, tai žiūrovų atmintyje ir širdyje giliai įsiamžinę: (https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=129 ).

Linkime brangiam ir aktyviam Vo „Pilaitės bendruomenė“ nariui, nuostabiam aktoriui ir režisieriui  geros sveikatos ir dar daug ilgų gyvenimo metų.

Puikus vaizdo įrašas  su Ferdinando Jakšio pamąstymais apie ilgą kelią teatre čia:

https://www.bernardinai.lt/10-1-temu-apie-teatra-su-ferdinandu-jaksiu/

Balandžio pirmą, melagių dieną, vyko pasaulinė geografų renginių fiesta. Ta proga gamtos mokslų daktarė Vilniaus universiteto dėstytoja, geografė  Giedrė Godienė vilniečius pakvietė į kelionę susipažinti su Sudervėlės upelio pakrančių kraštovaizdžiu.

Diena išpuolė vėjuota ir apsiblaususi, tačiau susirinkus entuziastų komandai tai buvo ne problema. Jau prie rinkimosi vietos Pilaitės piliakalnio daugelis įsivedinėjo programėles augalams pažinti ir čia pat ją ant piliakalnio išbandė. Pradėjus maršrutą nuo vandens malūno upelio pakrantėmis pasukome prie Pimenovo dvaro liepų. Šių gražuolių amžius siekia net 300 metų ir jos tikrai vertos būti pripažintos gamtos  paminklais. Vėliau pasukome prie rekonstruotų Karoliniškių lietaus valymo įrenginių. Geografė nuolat pasakojo apie upelio vagą, kaip ji nuolatos keičiasi čia susiaurėdama iki 1,5 metro, čia vėl išplatėjus ir įsigraužusi į krantus vinguriuodama kaip gyvatėlė vis atsidengdama kitokiais vaizdais. Jos manymu itin neteisinga kai didelė dauguma upeliukų yra nukanalizuoti ir be pavadinimų. Kvietė sugalvoti ir įvardinti šalia esančius upelius taip jiems suteikiant gyvybę. Kai kurie iš žygeivių ėmėsi matuoti atskirose vietose upelio plotį taip įsitikindami jos prisitaikymu prie reljefo ir grunto. Kiti gi, puolė fotografuoti ir per programėlę susipažinti su jau pasirodžiusių augalų įvairove. Nors orai dar šalti ir vėjuoti, bet kur ne kur matėsi ne tik žibučių žiedai, bet ir žaliuojančios rūtenės, plūkės geltonžiedės, bruknių lapai ir daugelis kitų augalų. Kelionės metu nustebino bendrakeleivių noras viskuo domėtis, pažinti. Po  6 km žygio į vieną pusę liko kažkokia nelabai apčiuopiama džaiugsminga palaima. Ir galvoji ar tai čia gamta taip lėmė, ar draugiški keliautojai, ar gamtininkės, geografės G. Godienės įkvėpimas.

Pilaitės Martyno Mažvydo progimnazijos Aktų salėje kovo 23 d. veikė projekto „Pilaitės žaliosios erdvės I.“ mini kūrybinės dirbtuvės. Buvo pristatyti rezultatai, aiškinantis gyventojų reikmes puoselėjant savo gyvenamosios vietos žaliąsias erdves. Išanalizuoti ir apibendrinti  juos supančios gamtos turtai ir problemos. Tai pateikė šio projekto vykdytojos, mokslininkės Giedrė Godienė ir Ieva Misiūnė. Susitikimo metu apžvelgti čia nuveikti darbai ir iššūkiai sparčiai urbanizuojamo rajono apželdinimo srityje, dalyvaujant Pilaitės seniūnui Albinui Šnirui ir seniūnijos darbuotojai Rūtai Karčiauskienei, seniūnaičiams: Stasiui Survilai, Edmundui Jurgaičiui, „Įdėjų lysvės“ prie Beepart „Kūrybinių dirbtuvių“ atstovei už negalėjusią dalyvauti Laurą,  Darbo partijos Karoliniškių-Pilaitės skyriaus ir paveldo atstovei Kristinai Martinkei, Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkei Janinai Gadliauskienei. Apsitarta dėl artimiausių Pilaitės žaliųjų erdvių puoselėjimo darbų.

 Visas šio susitikimo vaizdo įrašas:

1 dalis : https://youtu.be/oDBl35ykl-s

2 dalis: https://youtu.be/jlYIA3w71oo

3 dalis: https://youtu.be/yBGnh1JWNiA

Kviečiame savo kūryba įsijungti į Pilaitišką poezijos pavasarį „Keliai, takeliai į aukštumas, į tolumas“!

Gegužės 28-ąją (šeštadienį)  Pilaitės dvarvietėje numatomas poezijos pavasaris „Keliai, takeliai į aukštumas, į tolumas“. Pilaitiškas poezijos pavasaris jau 20-asis. Jis skiriamas išeivio JAV, pasaulinio garso avangardinio kino menininko, poeto ir publicisto Jono Meko 100-osioms gimimo metinėms. Taip pat prisiminsime ne kartą Pilaitės poezijos pavasaryje dalyvavusį karoliniškietį poetą ir disidentą Gintautą Iešmantą: paskutinį politinį kalinį pobriežnevinėje Lietuvoje. Paminėsime Romo Kalantos 50-ąsias mirties metines. Jau dabar iki balandžio 30 d. maloniai kviečiame moksleivius ir suaugusius siųsti savo eiles, poetines įžvalgas, miniatiūras būsimam 17-am pilaitiškių ir jų bičiulių poezijos almanachui šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Taip pat kviečiame Pilaitės gimnazistus įsijungti į iki 3 min. filmuko sukūrimo konkursą „Pilaitė per Jono Meko objektyvą“. Nugalėtojai bus apdovanojami. Renginį iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė.

Ir šį į kartą Tarptautinės Poezijos dienos proga Nežinomas Pilaitės giesmininkas neliko abejingas. Jonui Mekui (1922 12 24 – 2019 01 23) dedikavo savo eiles :

Tolimieji sapnai su pavasario lietučiu,

Su vasaros perkūnijom,

Su rudenio šalnom,

Sustingusiais žiemos peizažais

Ant užšalusio niekam

Nebereikalingo alavinio kibiro, –

Palikto vienkiemyje prie galutinai

Neužverto šulinio.

Negėrei tu vandens, –

Skanavai biržietišką prisiminimų alų

Iš kūdikystėje pamiltų Lietuvos pievų,

Savo prailgintais vyzdžiais nokindamas

Jaunatviškos praeities vaizdus.

Iš jų dėliojai Jokūbo kopėčių skersinius –

Į žmonių širdis.

Vileisi, – pagaliau supras:

„Visi esame vieno ir to paties Dangaus tėvo

Ir tos pačios Žemės motinos vaikai,

Pabirę ant kelių ir takelių

Su nepažintomis aukštumomis ir tolumomis,

Prasilenkiantys ir apsikabinantys

Su Dešimčia kosmoso įstatymų

Žmogiškosios pilnaties padangėse“.

Kviečiame jus į pasitarimą - mini kūrybines dirbtuves

 “Pilaitės žaliosios erdvės I”,

kuris vyks 2022 m. kovo 23 d. 17 val. Martyno Mažvydo progimnazijoje

Vydūno g. 17A Pilaitėje.

Numatoma renginio trukmė - 2 valandos.

Susitikimo tikslas: drauge su savivaldybės administracijos atsakingais už viešąsias erdves specialistais, Pilaitės seniūnu ir seniūnaičiais, aktyviais šioje teritorijoje veikiančių organizacijų atstovais, aptarti Pilaitės gyventojų apklausos apie šio rajono žaliąsias erdves rezultatus ir nuspręsti, kur galima būtų įgyvendinti įtraukiąsias teritorijos žalinimo veiklas Senosios Pilaitės daugiabučių kiemuose.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Donalda Meiželytė ir  savivaldybės administracijos vyriausioji patarėja Daiva Mikulskienė pakvietė bendruomenių atstovus bei seniūnaičius nuotoliniu būdu pasitarti dėl pagalbos karo pabėgėliams iš Ukrainos.

Kai kurios bendruomenės, kaip Tarandės, Nemenčinės ir kitos, jau pilnai teikia pagalbą atvykstantiems ukrainiečiams. Kiti - per Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją ar visuomenines organizacijas.

Bendruomenių atstovams  kilo daug klausimų dėl  informacijos, socialines paramos, patalpų, medicinos pagalbos atvykusiems suteikimo. Daugelis ukrainiečių norėtų iš karto ieškotis darbo. Tačiau norintiems dirbti valstybinėje įmonėje yra taikomi specialūs reikalavimai, todėl nėra kaip patenkinti šiuos poreikius.  Pastebėta, kad dauguma atvykusių žmonių yra nedrąsūs, gavę apgyvendinimo patalpas nežino kur kreiptis dėl paramos, maisto ar kitų paslaugų. D. Meiželytė nurodė, kad nuo balandžio 1 d. įsigalios atvykstančių teises reglamentuojantys teisės aktai. Be to, jiems yra suteikiama vilniečio kortelė, kuri užtikrina nemokamą pravažiavimą Vilniaus transportu. D. Mikulskienė antrino, kad koordinaciniu centru galėtų tapti seniūnijos jeigu į veiklą įsitrauktų bendruomenės ir seniūnaičiai. Todėl artimiausiu laiku rajonų seniūnai bus supažindinti su šio pasitarimo aktualijomis ir paprašyta sukvietus vietos aktyvistus pasidalinti informacija bei priimti modelį kaip bus teikiama pagalba.

Pasitarimo metu bendruomenių aktyvistai pasidalino informacija apie žinomas laisvas patalpas ar statinius bei apie organizacijų, teikiančių paramą ukrainiečiams, nuorodas:

https://ukraina.vilnius.lt/?fbclid=IwAR0Spt1KPWPAAAhIu-GTXlnAUsSnQl3aMHksSYsAcyuVrCHLenGwMzhvP_o

www.savaplatforma.lt

https://www.facebook.com/Lietuvos-%C5%A1vietimie%C4%8Diai-Ukrainai-108950311730617?notif_id=1646125741926145&notif_t=page_fan&ref=notif

https://pagalbaukrainai.savaplatforma.lt/

https://www.tarande.org/

Nors dabar galimai yra nemažai sumaišties, bet juk svarbu noras padėti, visa kita išsispręs.

Kovo 16-oji – Knygnešių diena. Knygnešystė laikomos išskirtiniu reiškiniu pasaulyje. Ją lėmė pastovios tautos kovos siekiant išsaugoti savąją tapatybę, gimtąjį žodį lietuviškai, net praradus valstybingumą. Tai siejasi su 1863-1904 metų laikotarpiu, kai Lietuvoje viešpatavo carinė Rusija, kai sužlugus lenkų-lietuvių1863-1864 metų sukilimui, norint panaikinti baudžiavą, buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Platinant lietuviškai spausdintą žodį, didžiausi nuopelnai tenka Mažąjai Lietuvai (Karaliaučiaus kraštui: dabartinės Rusijos Federacijos anklavui Kaliningrado srityje), kurioje jis buvo tiražuojamas ir iš ten slapta gabenamas į Didžiąją Lietuvą, užvaldytą rusų. Pilaitė – naujausias sostinės daugiabučių rajonas Nepriklausomoje Lietuvoje. Čia jos gatvės ir infrastruktūros įstaigos pavadinamos Mažosios Lietuvos vietovardžiais, lietuvybės vardan joje triūsusių iškilių žmonių asmenvardžiais. Neatsitiktinai čia stovi ir Aleksandro Tarabildos koplytstupis Knygnešiui prie Martyno Mažvydo progimnazijos. Nuo 1998 metų LITEXPO rūmuose, netolimoje Pilaitės kaimynystėje, pradėtos rengti Vilniaus knygų mugės iš dalies jau prilyginamos knygnešystei. Jos tampa pačiu masiškiausiu ir įstabiausiu reiškiniu Lietuvos kultūros padangėje viešinant ir platinant leidybą. Čia vidutiniškai per 4 dienas apsilanko virš 50 tūkst. žmonių, įvyksta virš 500 susitikimų. Ji šiais metais pavadinta „Vaizdas kaip tekstas“ surengta 22-ąjį kartą. Ją atidarant buvo pranešta liūdna žinia: apie Rusijos karinį įsiveržimą į Ukrainą. Nežiūrint Covid-19 ligos Omikron`o atmainos siautėjimo, šių metų Vilniaus knygų mugėje apsilankė virš 30 tūkst. žmonių, kurioje įvyko virš 250 renginių. Dalis jų buvo transliuojama per LTR TV, skleidžiama žiniasklaidos „15 min“ portale. Tai iš dalies užpildo ne tik spragas, kai vienu metu vyksta keletas susitikimų su knygų autoriais, kuriuose taip pat norisi apsilankyti. Gyvai nedalyvaujant tokioje mugėje, galima sužinoti, kas naujo knygų pasaulyje. Padeda išsirinkti naujausius leidinius prasmingam laiko praleidimui. Žemiau dalinamės „Pilaitės bendruomenės kanale“ patalpinta Vilniaus knygų mugės`2022 LITEXPO rūmuose filmuotų renginių dalimi:

Vilniaus knygų mugė`2022. Pradžia: 02 24: Iš atidarymo: muzikinis vaizdo ir teksto intarpas „Vaizdas kaip tekstas“ su aktoriaus Giedriaus Arbačiausko balsu.

https://youtu.be/ybLzhu1Pxec

Kalba mugės atidarymo metu Nacionalinės premijos laureato rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, atvykusio Lietuvon iš ilgo disidentinio egzilio.

https://youtu.be/ACINtl5kU_M

Lietuvos universitetui 100. Dalyvauja Vilma Bijeikienė, Ainius Lašas, Gintautas Mažeikis (moderuoja). (Vytauto Didžiojo universitetas). Pristatoma istoriko Antano Kulakausko, dalyvaujančio diskusijoje, knyga: „Pirmoji lietuviška Alma Mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“. Iš 1-2 dalių:

I dalis (pradžia): https://youtu.be/vCsXeq3vRyY

2 dalis (pabaiga): https://youtu.be/ONgmbc8S8q4

Kęstučio Šapokos knygos „Sakmė apie Juozą“ pristatymas. Dalyvauja autorius, moderuoja Audrius Ožalas.(Kitos knygos). Iš 1-2 dalių:

1 dalis (pradžia): https://youtu.be/aTNFiIpl10E

2 dalis (pabaiga): https://youtu.be/RuZXdCcfEvY

Antano Andrijausko monografijos „Meno psichologija: nuo kūrybingumo ištakų iki psichopatologijos“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Naglis Kardelis, Algis Mickūnas, Stanislovas Mostauskis, Žilvinas Svigaris. (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Iš 1-2 dalių:

1 dalis (pradžia): https://youtu.be/AUVuIoDWuZs

2 dalis (pabaiga): https://youtu.be/QQc93hjsVlY

Bahajų tikėjimo svarbiausius įvykius ir leidinius pristato jų atstovas Lietuvoje Rimvydas Leugaudas.

https://youtu.be/71wEtQRN83s

Vilniaus knygų mugė`2022. LITEXPO: 02 25: Iš Muzikinė salės: perkusisto Gintauto Gascevičiaus albumo "FAUSTAS" bendraautorystėje su Artūru Lioliu Fisheriu (gitara), Šiaulių miesto kamerinio jaunimo mišriu choru "ATŽALYNAS" (vadovas Mindaugas Žalalis), panaudojant S. Nėries eilėraštį "Tu nubusi", skaitomą kompiuterinių programų, paties autoriaus pristatymo.

https://youtu.be/mOwOF-Hi8s8

Leidinio „Sphairos: kultūros ir medijų studijos“ pristatymas 1-2 dalys: 1 dalis: dalyvauja Naglis Kardelis, Rimvydas Laužikas, Rita Repšienė, Almantas Samalavičius. (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Iš 1-2 dalių.:

1 dalis (pradžia): https://youtu.be/f7AymUMsoJY

2 dalis (pabaiga): https://youtu.be/YNqDDjRhsOI

„Sibiro haiku“: kaip išversti istoriją? Dalyvauja Irina Balachonova, Indrė Kaminckaitė, Tiina Kattel, Kotryna Pranckūnaitė, Marielle Vitureau. (Lietuvos kultūros institutas). Iš 1-2 dalių:

1 dalis (pradžia): https://youtu.be/-oNFDJjDbLc

2 dalis (pabaiga): https://youtu.be/J_H6ttZCT78

Garsas kaip tekstas. Pokalbis apie garsines knygas ir aktoriaus - skaitovo santykį su garsinamu tekstu. Fernanda Melchor„Uraganų sezonas“, Leonora Carrington „Klausymo ragelis“ ir kt.). Dalyvauja Jokūbas Bareikis, Dovilė Filmanavičiūtė, Aldona Vilutytė. (Antanukas.lt) Iš 1-2 dalių:

1 dalis (pradžia): https://youtu.be/RWyckd4ZG-M

2 dalis: https://youtu.be/PAkQO_BZtWY

Vykstant karui Ukrainoje, Užupio bendruomenės aktyvistas, visuomenės veikėjas Sakalas Gorodeckis pakvietė bendruomenes išklausyti paaiškinimus apie civilinę saugą ekstremaliomis sąlygomis. Apie tai savo žiniomis nuotoliniu būdu  pasidalino civilinės saugos specialistė Renata Baniulienė.

Bendruomenių atstovai pateikė ne vieną klausimą, kaip kas turėtų koordinuoti įvykių eigą ekstremalių situacijų metu, kur galima slėptis ir kokius paruošiamuosius darbus galima patiems atlikti jau dabar.

R. Baniulienė informavo, kad kiekviena savivaldybė yra parengusi ekstremalių situacijų valdymo planą https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/saugus-miestas/civiline-sauga/ , kuriame galima rasti daug informacijos kaip kiekvienu atveju elgtis, kur ieškoti pagalbos ar slėptis. Konsultacijos civilinės saugos klausimais teikiamos ir Vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje https://www.lt72.lt/. O skaičius 72 reiškia, kad gyventojas 72 valandas  turi sugebėti išgyventi savo pastangomis.

Tuo atveju jei prasidėtų karas ir jo metu vyktų  bombardavimas, tinka slėptis savo gyvenamojo namo rūsyje. Daugiabučių namų gyventojams jau dabar  galimai tas laikas kai reikėtų jį sutvarkyti ir reikalingomis atsargomis pasipildyti sandėliukus. Automobilių parkingai tiktų jei jie yra šalia, bet kuriuo atveju reikėtų, kad juos įvertintų specialistai.

Jei nėra rūsio, tuomet reikėtų žinoti artimiausią vietą kur būtų galima slėptis. Vilniaus miesto savivaldybė yra nurodžiusi Pilaitės rajone šiuos kolektyvinės apsaugos statinius, slėptuves, kuriose ekstremalių situacijų atveju gyventojai gali rasti laikiną prieglobstį:

Vydūno g. 11A, Vydūno g. 17A, Įsruties g. 3, Įsruties g. 27, I. Kanto alėja 7A

Mokyklos  taip pat turėtų būti pasirengusios savo ekstremalių situacijų planą. Sekant įvykius Ukrainoje tikėtina, kad šis klausimas bus aktyviai svarstomas ir mokyklose.

Kiekvienas iš mūsų jau dabar pirmiausiai turėtų pasikalbėti su šeimos nariais kaip elgtis jei ištiktų nenumatyti ekstremalūs atvejai, kaip organizuoti šeimos narių susirinkimą jei jie yra skirtingose vietose. 

Civilinės saugos specialistė pataria susidėlioti visą grandinėlę, aptariant visas smulkmenas.  Aktualu nuspręsti kokius daiktus reikia pasiruošti iš anksto jei reikėtų išvykti, o kokius -  trumpam laikui slėptuvėje.  Į būtiniausių daiktų sąrašą turėtų patekti tokie daiktai, kaip  drabužiai, maistas, degtukai, dokumentai, vaistai, vanduo, žiebtuvėliai ir t.t.  Į kitą vietą išvykstant prie krepšių turėtų būti pritvirtintos kortelės, kuriose būtų adresas, daiktų savininkas, mob. Telefono Nr., tam, kad pasimetus krepšiui būtų galima jį atrasti. Taip pat svarbu nepamiršti ir tokių priemonių, kurios galėtų užimti vaikus, nukreiptų jų dėmesį nuo įvykių. Keliaujant per okupuotą teritoriją reikėtų rengtis kaip rengiasi civiliai gyventojai, važiuoti šviesiu metu, nesirinkti pagrindinių kelių, nevažiuoti pro strateginius objektus.

Radiacinės taršos atveju geriausia slėptis namuose. Spinduliuotėje gama dalelės yra pavojingiausios. Joms skrodžia kiaurai per sienas, bet jų poveikis organizmui nėra greitas. Tuo tarpu, alfa dalelė labai pavojingos organizmui, bet jas daug kas sulaiko. Todėl ir sakoma, kad nebūti lauke. Nuo apšvitos galima apsisaugoti priedangomis.  Toliau R. Baniulienė trumpai apibūdino dėl galimos grėsmės įvykus avarijai Astravo atominėje elektrinėje. Jos nuomone, jei taip ir įvyktų tai pavojingumą ar priešingai lemtų ne vienas faktorius, kaip vėjo kryptis, greitis, taršos dydis ir atstumai iki taršos objekto. Vilniaus gyventojai galimai būtų evakuoti ne iš karto ir tik tam tikram laikotarpiui. Specialistė taip pat priminė kada ir kodėl reikalingos jodo tabletės. Pasirodo, skydliaukė yra linkusi iš aplinkos sugerti jodą ir tam, kad nepasisavintų radioktyvaus jodo, iškritus radioaktyvioms nuosėdoms iš debesies,  skydliaukė turėtų būti prisotinta medicininiu jodu. Tačiau visų pirmiau apie tai turėtų informuoti  visuomeninės sveikatos centras.

Buvo pastebta, kad  Vilniuje daugelis rajonų gyventojų negirdi  sirenų. Vilniuje jų iš tikro labai trūksta ir žadama įrengti daugiau.

Lazdynų bendruomenės aktyvistas Gediminas Gemskis pažadino bendruomenes iš apsnūdimo, pranešdamas, kad UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ rengiasi didinti sudeginamų atliekų kiekius. Ji kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl pritarimo poveikio aplinkai vertinimo programai, kurioje numatoma, kad jėgainė planuoja esamus sudeginamus atliekų kiekius nuo 160 tūkst. padidinti iki 200 tūkst. tonų per metus. Kauno kogeneracinė jėgainė nori  dabartinį sudeginamą atliekų kiekį  nuo 200 tūkst. padidinti iki 255 tūkst. tonų per metus. Tuo tarpu, Vilniaus gyventojai vis dar laukia kada bus toje pačioje vietoje pastatyta ir įrengta biokuro jėgainė. Atsakingos institucijos pamiršusios apie pažadus sostinėje tik dalinai deginti būtiniausias ir nepavojingas atliekas, kitą energijos dalį gauti iš biokuro jėgainės,  dėl neaiškios politikos neskuba įgyvendinti planų ir neužtikrina kontrolės kai atliekos yra įvežamos iš kitų šalių.

Pilaitės bendruomenės ir Lietuvos žaliųjų judėjimo visuomeninės organizacijos kreipėsi raštu į Vyriausybę ir kitas atsakingas institucijas prašydamos nepritarti jėgainių planuojamam sudeginamų atliekų kiekio didinimui. Jų raštuose nurodoma, kad  šiuo metu 850°C atliekų deginimo temperatūra yra prie reikalaujamos žemiausios ribos ir neužtikrina, kad į aplinką nepatektų dioksinai, furanai ir kitos taršios medžiagos. Žinant, kad mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiuose po išrūšiavimo gali likti pavojingų atliekų, organizacijos reikalauja padidinti deginimo temperatūrą iki 1100°C.

Pilaitės bendruomenė raštu primena, kad Vilniaus kogeneracinė jėgainė randasi netoli Verbų ir Griovių draustinio, kur auga daug vaistingųjų augalų. Tuo tarpu, tyrimai dėl oro užterštumo yra atliekami tik prie Lazdynų rajono. Tačiau peržiūrėjus Lazdynų mobiliosios laboratorijos vietos tyrimų duomenis matosi, kad sunkiųjų dalelių, dioksinų, furanų kiekiai ore yra priartėję prie leistinos ribos.

Skandalinga kai Klaipėdos Fortum, Kauno kogeneracinės jėgainės priima atliekas iš kitų šalių. Svarstant ar reikia Vilniui ar Kaunui atliekų deginimo jėgainių specialistai ne kartą teigė, kad  surenkamų atliekų nepakaks  užtikrinti tuomet dar planuojamų jėgainių galingumų. ES direktyvos, žalioji žiedine ekonomika kaip tik numato, kad atliekas pirmiausia reikia rūšiuoti, perdirbti ir panaudoti dar kartą. Todėl ateityje atliekų turi sumažėti ir Lietuva yra įsipareigojusi tai daryti. Be to, įstatymuose ir ES teisės aktuose numatoma, kad draudžiama įvežti (importuoti) į Lietuvą iš kitų valstybių komunalines ir pavojingąsias atliekas, skirtas šalinti ir (arba) naudoti energijai gauti. Lietuvos žaliųjų judėjimas savo kreipimesi reikalauja įpareigoti atsakingas institucijas išsiaiškinti kodėl Kauno kogeneracinėje jėgainėje buvo sudegintos importuotos atliekos ir kaip bus užtikrinta kontrolė, kad įvežimai nepasikartotų.

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymo I priede numatoma, kad didinant atliekų deginimo kiekius energijai gauti turi būti atliktas privalomas poveikio palinkai vertinimas. Visuomenė turės galimybę sekti ar bus laikomasi įstatymo reikalavimų ir ar kaip visada institucijos veiks pagal verslo užsakymus.

Pilaitėje 2012-ųjų metų rudenį prie namo Įsruties g. Nr.8 atidengta atminimo lenta, o šalia skverelyje pastatytas koplytstulpis (Liaudies menininko Prano Petronio skulptūra). Jis skirtas ANTANUI SAKALAUSKUI – Laisvės gynėjui, Vo „Pilaitės bendruomenė“ aktyviam nariui,  Sausio 13-osios naktį patekusiam po rusų okupantų tanku, bet po sunkių sužalojimų išgyvenusiam. Nesulaukęs 60-ties, 2011-aisiais jis iškeliavo į Amžinybę.

2022 m. Sausio 13-osios naktį, kaip ir per kiekvieną tokią įsimintina datą, prie šio koplytstulpio uždegtos šviesaus atminimo žvakelės kartu ir visiems kitiems Laisvės gynėjams.

Daugiau apie Antaną Sakalauską:

Pilaitėje Laisvės gynėją primins lenta ir skulptūra

Sakalauskas prabilo apie įsimintiną datą: Sausio 13-oji mano šeimai – svarbiausia metuose Visą straipsnį galite rasti

Už slenksčio liko dar vieni išbandymų, netekčių, baimės ir įtampos metai. Sakytume šis laikas kaip lakmuso popierėlis parodė kokie mes esame. Ar išsaugojome žmogiškumą, mąstymą, tikėjimą savo jėgomis kurti ateitį, ar pasidavėme netikrumui ir rutinai.

Dėl užsitęsusios pandemijos praėjusiais metais netekome artimų žmonių. Bendruomenė skausmingai anapilin palydėjo pilaitiškį rašytoją, žurnalistą Algirdą Justiną Vaserį ir mūsų artimą bičiulį Žvėryno bendruomenės aktyvistą, kino režisierių Vytautą Damaševičių. Dar vasarą Pilaitės poezijos pavasario šventėje jis skaitė savo sukurtą eilėraštį ir turbūt niekas nebūtų pagalvojęs, kad taip greitai nebūtis gali nusinešti aktyvią, nerimstančią, visuomenišką asmenybę. Deja, tokios staigios artimųjų netektys turbūt ištiko ne vieną, dėl ko labai apgailestaujame.

Pilaitės bendruomenė kartu su kitomis bendruomenėmis pereitas metais aktyviai dalyvavo siekiant, kad prie Pilaitės pr. projektuojamas dar vienas prekybos centras neužblokuotų judėjimo šia gatve. Taip pat tęsėsi lenktynės su investuotojais dėl Nadruvos parko išlikimo.  Aktyvūs Pilaitės gyventojai kartu su šalia įsikūrusia Krikščionių gimnazija palaikė bendrijos „Saleks“ pastangas pristabdyti agresyvius investuotojų tikslus parką paversti gyvenamųjų namų statybos aikštele. Vienas aktyviausių bendrijos „Saleks“ narių, Algirdas Kelpša, neprarasdamas vilties dėl parko likimo, su savivaldybe aiškinosi dėl likusios parko dalies įteisinimo ir atrodo, kad gali būti priimtas palankus sprendimas dėl parko pratęsimo link Salotės kaimo. Įsibėgėjus metams buvo pradėtas dar vienas naujas objektas, kuriame, tikėtina, persikels Pilaitės gimnazija. Mokytojai džiaugiasi šia galimybe tik prisibijo ar nebus pakeistas dabartinis gimnazijos pavadinimas. Šiuos nuogąstavimus esame  raštu pateikę savivaldybei ir tikimės, kad atėjus laikui, į juos bus atsižvelgta. Džiaugiamės savivaldybės išmoningai sutvarkyta Gilužio ežero pakrante prie Alikantės viešbučio ir įrengtu visuomeniniu paplūdimiu jo pietinėje pusėje. Šie projektai nelieka gyventojų nepastebėti ir sukuria šiltesnį požiūrį į savivaldybės administracijos specialistų pastangas gyvenamąsias vietoves padaryti patrauklias, tinkamas poilsiui.

Pilaitės bendruomenė jau tradiciškai rengia poezijos pavasario šventes ir Baltų vienybės dienos paminėjimą ant Pilaitės piliakalnio. Šventės tikrai pasiteisino, nes leido bendravimo išsiilgusiems žmonėms susieiti ir patirti bendrystės džiaugsmą. Šventėse sulaukiame dalyvių ir iš tolimesnių miesto rajonų.

Tad kokie bus šie juodojo vandens tigro metai? Tikrai verta suvienyti jėgas išlikimui ir savo valstybės vientisumo išsaugojimui. Juk niekas kitos žemės mums nepažadėjo, turime šią vieną ir jos likimas ir yra mūsų visų likimas. Linkime būti drąsiems, blaiviai žvelgti į iššūkius ir nepamiršti, kad vienintelė vertybė šioje žemėje yra meilė sau ir artimui, pasauliui. Būkime, budėkime ir sąmoningai žvelkime į įvykius.

Būkime laimingi ir sėkmingi 2022 Metais.