PILAITĖS BENDRUOMENĖ

Mažųjų ir suaugusių pilaitiškių džiaugsmui Užgavėnių šėlsmas netrukus

2017-02-20

 

 

Pilaitėje vasario 28 d. (antradienį) nuo 16 val. aikštėje tarp šv. Juozapo koplyčios ir Martyno Mažvydo progimnazijos (tarp Vydūno g.14-16 namų) numatomas  U ž g a v ė n i ų  šėlsmas. Prie nurėdytų kalėdinių eglučių laužo kausis visas būrys Kanapinių ir Lašininių iš Martyno Mažvydo progimnazijos ir ne tik iš jos. Bus atrenkamos ir apdovanojamos dvi poros nugalėtojų. Iš jų viena bus nuvežama toliau kautis į kaimynines Justiniškes, tapusias taip pat ir Viršuliškių administraciniu centru, o iš ten atvyks pora į Pilaitę galynėtis su čia likusia kita pora. Norintys pasikauti, sulaukti prizų ir vykti toliau galynėtis Kanapiniai ir Lašininiai kviečiami registruotis iš anksto šiuo adresu: pilaites.bendruomene@gmail.com

- persirengėlių rateliui gros vienintelis toks Lietuvoje – bandonijos virtuozas ALBINAS BATAVIČIUS;

- sulauksime ir skambiabalsių mergaičių iš Martyno Mažvydo progimnazijos pasirodymo (vadovė muzikos mokytoja AUDRONĖ LAŠINSKIENĖ);

- kartu varysime iš PILAITĖS kiemo Ponią Žiemą-Morę, aprėdytą pačių Mažvydiečių,  vadovaujamų Technologijų mokytojos AUŠROS BANELIENĖS;

- Pilaitės raganos su savo Ponia ragana priešakyje ir velniukai ne tik krės pokštus, bet ir vaišins Kanapinio vaišėmis.

 

Šėlsime prie laužo iki panaktų!!!

Jei atsinešite blynų ir užsiplikytos žolelių arbatos, – šėlti bus dvigubai lengviau!!!

 

Vasario 16-osios išvakarėse Pilaitės liaudies teatro gastrolės Grigiškėse

2017-02-15

 

 

Pilaitės liaudies teatras ir toliau keliauja po Lietuvą. Šį kartą po labai artimą – Vilniaus pakraščius. Jis Vasario 16-osios išvakarėse su savo trečiuoju spektakliu, epine drama „Mano vardas Lietuva“, buvo pakviestas į Grigiškes. Tai spektaklis (režisierė, scenarijaus autorė ir Lietuvos vaidmens atlikėja Dalia Tarailienė) apie dešimt Lietuvos istorijoje ženklų pėdsaką palikusių moterų, pradedant legendine Naugarduko kunigaikštiene Liutauro žmona Gražina, apdainuota Adomo Mickevičiaus to paties pavadinimo poemoje, ir baigiant po rusų okupantų tanku 1991 metų Sausio 13-osios naktį atsidūrusią ir nuo sužalojimų mirusią jaunąją Laisvės gynėją Loretą Asanavičiūtę. Ją šiuo metu vaidina pilaitiškė literatė, studijuojanti teisę, Edita Kalinskaitė. Žiūrovai, kaip ir pačios aktorės, sunkiai sulaikė ašaras scenoje pasirodžius rašytojai klasikei Ievai Simonaitytei (vaidina lazdynietė Elena Skirelienė) bei trečią kartą nemariąją poetę Salomėją Nėrį įkūnijant lituanistei, diktorei ir skaitovei, Liudgardai Čepienei. Nors salė neplyšo nuo žiūrovų, bet atėjusieji į renginį nesitikėjo, kad jų laukia toks išskirtinis spektaklis su tiek dramatiškų herojų, pabrėžiant kiekvienos neišdildomą įnašą kuriant ir stiprinant Didžiosios ir Mažosios Lietuvų pamatus. Paskutinis dramos akcentas – istorinių moterų su Lietuva priešakyje traukiama pagal Maironio žodžius tautinei giesmei prilygstanti daina „Lietuva brangi“. Ji tvirtai aidėjo dar sovietmečiu prie popieriaus fabriko įsikūrusiame ir nuo Grigiškių miestelio gyventojų judria automagistrale Vilnius – Kaunas atskirtame kultūros centre, į kurį ateiti nepatekus į autoavariją, reikia ir vikrumo, ir akylumo. Pilaitės liaudies teatras, gimęs 2008-ųjų pabaigoje po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu, jau įnešė savąją indėlį į 2017-ųjų Vasario 16-osios renginių pynę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitiškiai šiuolaikiškų nemokamų odontologų paslaugų galės dairytis ir Karoliniškių poliklinikoje

2017-02-09

 

 

Tenka pripažinti: ilgesnis dantų skausmas veda iš proto. Skubi ir efektyvi odontologų pagalba labai reikalinga, o dar nemokama, kai tokias paslaugas padengia ligonių kasos. Laimingi, kuriems šv. Apolonijos, laikomos odontologų globėja, pagalbos neprireikia. Tad neatsitiktinai vasario 9-ąją, tarptautinės odontologų dienos proga, kaimyninėse Karoliniškėse, kur traukia ne vienas pilaitiškis, jei Pilaitėje pageidaujamos medicinos pagalbos negauna ar ji netenkina. Jos išties čia nepakanka, nors prieš tris metus Pilaitėje, Karaliaučiaus g. 11, atskirame pastate pradėjo veikti Karoliniškių poliklinikos filialas. Jame, kaip ir visame Vilniuje, trūksta kardiologų ir neurologų. Vien tik kardiologo darbo vietai įrengti būtina nemažai (apie 15O tūkst. eurų) kainuojanti įranga. Tokių lėšų Vilniaus merija negali surasti, nors nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje mirštama dažniausia. Taigi šv. Apolonijos dieną išties į labai šiuolaikiško ir jaukiai perstatyto bei išplėtoto odontologijos paslaugų skyriaus atidarymą atvyko ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Karoliniškėse gyvenęs 8 metus ir išrinktas į Lietuvos Seimą bendroje Karoliniškių ir Pilaitės rinkimų apylinkėje. Jis kartu su Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku ir Karoliniškių poliklinikos vadove Jelena Kutkauskiene perkirpo iš esmės pertvarkyto odontologijos skyriaus juostelę ir palinkėjo Karoliniškių gyventojams kuo rečiau čia lankytis, bet pažadėjo iš Vyriausybės pusės dėti didesnes pastangas gyventojams suteikiant operatyvią ir aukštos kokybės medicinos pagalbą (http://youtu.be/XOQ-NziVAVo). Nuošalyje sveikinimų neliko ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė (http://youtu.be/-nZcbDlrVeM). Karoliniškių poliklinikoje dėl remonto darbų nutraukus odontologų paslaugų teikimą, buvo galima nemokamai nuo dantų skausmo gelbėtis jos filiale Pilaitėje. Čia 2016 metais šiuolaikiškai buvo įrengti keli odontologijos kabinetai, kurių nepriekaištingu darbu rūpinosi ir tebesirūpina šio filialo vyresnioji slaugytoja Beata Dautarienė. Reikėtų prisiminti: galimybė ir pačioje Pilaitėje gauti daugiau medicinos paslaugų ir dar atskirame pastate – entuziastingų medikų pastangų, neišsivertus be tvirto ir pritariančio visuomeninių organizacijų balso, rezultatas. Iki 2013-ųjų kovo mėn. medicinos pagalba Pilaitėje buvo teikiama viename Vydūno gatvės daugiabučių, kur buvo ne tik ankštoka, stigo papildomos vietos būtinai šiuolaikiškai įrangai pastatyti, – tokio namo gyventojams dėl kontakto dėl čia gausiai besilankančių pacientų, naudojantis tuo pačiu liftu ir laiptine, kildavo grėsmė pasigauti infekcinių susirgimų.

P. S. Kažkodėl Pilaitės seniūnijos ir Vilniaus merijos lygmeniu, Pilaitei plečiantis, išperkant vis didesnius plotus daugiabučių statybai, nepagalvojama apie žemės, būtinos infrastruktūros plėtojimui, rezervaciją. Tame tarpe ir įvairesnėms medicinos paslaugoms, nekalbant apie darželius ir bendrojo lavinimo mokyklas.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės malūne knygos „Vilniaus gatvės gyvos“ pristatyme ir gyva Pilaitės istorija

2017-02-03

 

(Nuotr. Albertas Kazlauskas su savo knyga „Vilniaus gatvės gyvos“)

 

Pastaruoju metu Vilnius susilaukia gausybės knygų su pačiais įvairiausiais požiūriais nagrinėjama jo istorija. Jauno autoriaus Alberto Kazlausko knyga „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“ jau skinasi kelią į gyvenimą. Po pristatymo keliose vietose, ji vasario 2-ąją buvo pristatyta ir Pilaitės malūne. Malūne buvo ankštoka, – gausiai  į jį susirinkta. Tai ne tik geras išankstinis būsimo renginio paviešinimo rezultatas, tikriausia, besidomintiems istorija malonu pabūti ir pačia miesto periferija alsuojančioje vietoje – Senojoje Pilaitėje, į kurią jos autorius yra užsukęs su šiuo sostinės pakraščiu besidominčiųjų būreliu dar šiai pažintinei knygai-gidui tveriantis. Knyga įdomi pirmiausia tuo, kad joje tyrimo žvilgsnis iš senamiesčio, kuris daugiau ar mažiau pažįstamas iš publikacijų ar jo plataus išviešinimo internete, persikelia į periferiją – taip vadinamuosius „miegamuosius“ ar dėl pramonės sunykimo apmirusius tolimesnius sostinės rajonus. Bet kai kurie palyginti ne taip seniai pradėję kurtis ir savo laiku nemažai reiškę gyvenamieji Vilniaus rajonai su savo įdomybėmis per Nepriklausomybės 25-erius metus nugrimzdę praeitin dėl plačiau apie juos nepaskleistos informacijos ir šiandien gali būti įdomūs bei intriguoti. Norint juos prikelti iš užmaršties, sugrąžinti į dienos šviesą, suaktualinti, reikia gerokai paplušėti ne tik Nacionalinėje Martyno Mažvydo ar viešojoje Adomo Mickevičiaus bibliotekose: pagrindinėse publikuotos medžiagos apie Vilnių saugyklose. Betgi gali tekti smarkiai pasidarbuoti ir urbanistikos archyvuose ieškant platesnio atgarsio medijose nesulaukusios informacijos, ar užmegzti ryšius su užfiksavusiais savo naudojimui tai, kas jau sunaikinta, užleido vietą naujovėms, paniro praeitin ar šiuo metu nebepastebima tik todėl, jog nebežinoma su kuo tai galėtų būti susiję. Taigi „Vilniaus gatvės: gidas po miesto periferiją“ – jauki gausiai iliustruota su intriguojančiais Vilniaus pakraščių užkaboriais knyga, kurią įsimetus į kuprinę galima savarankiškai po vieną ar būreliu leistis gyvam jų išstudijavimui. Džiugu, kad tokiame gide nemažai vietos skiriama ir Pilaitei. Liūdina, kad Naujakurių Pilaitė, nuo tada, kada ji čia ėmė augti apimdama vis naujus kaimiškuosius agrarinius plotus su senovės laikus menančiomis trobelėmis, vargiai  masiškiau įamžinta vaizdais. Tuomet neturėta tiek daug foto aparatų. Jie buvo ne skaitmeniniai. Reikėdavo papildomų lėšų ir laiko padaryti įprastines nuotraukas. Be to, ir tokių entuziastų-tyrinėtojų daug neatsirasdavo. Autoriui pristačius knygą  ir atsakius į klausimus (vaizdo medžiaga čia: http://youtu.be/Kb8OB-NPYjA ir čia: http://youtu.be/owtnVybb8Hc), žodį tarė ir archeologas Zenonas Baubonis, kurio pastangomis Senoji Pilaitė keičia savo veidą gerąja prasme ( čia: http://youtu.be/-d9iepHIIN8 ir čia: http://youtu.be/sQWCogBSbnQ). Prie to paties norėtųsi paminėti ir geografo Tomo Bedulskio magistrinį darbą (vadovas prof. P.Kavaliauskas). Jame platus Vilniaus pakraščių urbanistinės raidos akademinis aptarimas. Visgi kompleksiškumu ir solidumu dar nepralenktas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbas, pagrįstas publikuotais šaltiniais. Jis 2015 metais pasirodė gausiai iliustruota knyga „Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai“. Čia apie Pilaitę rašoma p.137-141. Knyga prieinama ir internete. Alberto Kazlausko knygos pristatyme taip pat dalyvavo ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ir kiti savo gyvenamosios vietos istorija besidomintys pilaitiškiai. Jie prisiminė 2009 metais konferencijoje „Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės“ Z. Baubonio skaitytą pranešimą. Jame buvo paviešintas projektas, kaip galima sutvarkyti Pilaitės piliakalnį, piliavietę ir jos sujungimą su Naujakurių Pilaite (2016 ųjų pabaigoje tokios Pilaitės gyvavimo 25-metis galėjo būti plačiau pažymėtas), kad tai taptų patrauklia pilaitiškų bendruomenių būrimosi vieta, o į ją būtų galima patekti tarp tvenkinių įrengtu ir apšviestu laiptais į piliakalnį pasibaigiančiu pasivaikščiojimų taku. Norint piliavietę pasiekti nebereikėtų pėstiesiems eiti nelabai saugiu ir automobilių išmetamosiomis dujomis atsiduodančiu Senojo Pilaitės plento kelkraščiu. Pasvajota: tokį bedūlėjantį projektą galėtų gyvenimui prikelti plačiai naujas statybas Pilaitėje užsimoję vykdyti nekilnojamo turto plėtros bendrovės „Eika“ šeimininkai (http://sa.lt/gyventojai..). Taip Pilaitėje gimtų didžioji šių laikų mecenatystė. Ji sietųsi su iki Antrojo pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios labai turtingos sentikių Pimonovų šeimos filantropinėmis tradicijomis. Na, o jei „Eika“ tokių didžiosios mecenatystės užmojų neparodytų net ir Piliakalnių metais (2017-uosius Lietuvos Respublikos Seimas taip pat paskelbė ir Piliakalnių metais), entuziastingi ir vadybos principus gerai įvaldę jauni žmonės finansinių rėmėjų galėtų pasidairyti Skandinavijos šalių fonduose.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje Vilniaus Senjorų teatro komedija praskaidrino slogią apsiniaukusios žiemos nuotaiką

2017-01-29

 

(Nuotr.: B. Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“)

 

Dėl keleto aktorių sunegalavimo Vilniaus Senjorų teatras turėjo atšaukti Pilaitėje numatytą parodyti Nijolės Baužytės neseniai surežisuotą Augustino Griciaus komediją „Palanga“. Jos vietoje suvaidinta Balio Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“. Nelengva žmones prajuokinti, o dar lietuvius. Nors Pilaitę taip pat aplankė gripas, pakankamai gausiai pilaitiškiai rinkosi į Pilaitės gimnazijos aktų salę. Labai žaisminga  pasirodė komedija, kurią pastatė po pilaitiškio, Vo „Pilaitės bendruomenės“ nario, režisieriaus ir aktoriaus Ferdinando Jakšio šiam teatrui ėmęs vadovauti, o taip pat ir režisuoti, ir vaidinti, profesionalus režisierius Vytautas Mikalauskas, kuris, beje, gyvena Pilaitėje. Ne vienas nustebo sužinojęs: B. Sruoga „Dobilėlį penkialapį“ sukūrė vokiečių įkalintas Štutharto koncentracijos stovykloje. Pilaitiškė, parlamentarė Virginija Vingrienė, kuriai nesvetimas teatras, pasidžiaugė, kad visai neseniai, prieš šv. Kalėdas šioje scenoje (gimnazijos aktų salėje) Pilaitės bendruomenei buvo parodytas ir neįgaliųjų spektaklis. Angelė Šarlauskienė, spėjusi Pilaitės liaudies teatre, kuris čia gimė iš dalies ir gerbiamo Ferdinando Jakšio iniciatyva, ir pavaidinti, ir parežisuoti, priminė: „Vilniaus Senjorų teatras Pilaitėje jau ne kartą yra pasirodęs su vaidinimais, bei pagarsino, jei yra noras,  – kiekvienas pilaitiškame liaudies teatre gali pasireikšti ir kaip režisierius, ir kaip aktorius“. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pasirūpino, kad aktoriai po nemažai jaunatviškos energijos pareikalavusio vaidinimo atsipūstų prie šiltos žolelių arbatos ir pyragaičių, pasidžiaugė pakartotinu šio teatro apsilankymu Pilaitėje ir pasiūlė, kol dar už lango žiemužė ir ilgoki vakarai, daugiau čia prasimanyti spektaklių ir dažniau susibėgti jų pasižiūrėti. Vilniaus Senjorų teatras maloniai priėmė pilaitiškių pasiūlymą kovo 27-ąją – per  Tarptautinę teatro dieną – , jei kas nesutrukdys, suvaidinti komediją „Palangą. Po 10 metų pertraukos Pilaitėje pasirodęs Vilniaus senjorų teatras jau su penktuoju spektakliu sulaukė ne tik  ilgų plojimų, bet ir šilto juoko. Kas tas Vilniaus Senjorų teatras, neseniai atšventęs negęstančios veiklos 50-metį, galima nuspręsti pasižiūrėjus ištraukėlę iš „Dobilėlio penkialapio“ (http://youtu.be/iiETjDvAyS0), ir tada pagalvoti, ar iš tikro čia vaidina tik liaudies teatro statusą turintis kolektyvas? Ar kartais jie ne profesionalai?

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Ar Laisvės gynėjai, tarp kurių ir pilaitiškis Ričardas Dubickas, užsitarnavo tik amžinąją užmarštį?

2017-01-28

 

(Nuotr.: Seimo narė pilaitiškė Virginija Vingrienė ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas)

 

Artėjant sausio 13-ąjai, ne tik Lietuvos Respublikos Seime, bet ir visoje šalyje skelbiami Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. Ar išvis jie reikalingi? – diskutuojama ne vienerius metus. Vieni už tai, kad jie būtų netgi plačiau organizuojami, kiti, kad nebūtų švenčiama žmonių žūtis. Manoma, kad švęsti aukų dienos, kai ant Laisvės aukuro sukrauta net 14 gyvybių, nereikėtų. Kiti mano priešingai: tai būtina kuo plačiau paminėti. Būtina masiškai išeiti į gatves, burtis prie laužų. Anot jų, būtent masiškumas ir aktyvumas, prisiminant tokios Laisvės nakties įvykius ir jų herojus, viena iš svarbesnių Lietuvos valstybingumo pamatus stiprinančių švenčių. Be to, tai labai svarbu ugdant ir patriotinius jausmus. Prognozuojama, visuotinas Sausio 13-osios nakties minėjimas – didesnė garantija iškilus realiam Lietuvos Laisvės pavojui sutelkti žmones ją ginti. Tarp Lietuvos Laisvės dramoje dalyvavusiųjų yra ir tokių, kurie nori ar nenori, bet Sausio 13-osios atgarsiai jų iki šiol nepalieka kasdienybėje. Tai žmonės, kurie įsitraukė į Lietuvos laisvės gynimo dramą ir ženkliai fiziškai nukentėjo. Tarp jų ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Tik atsitiktinumo dėka išliko gyvas. Šiuo metu Ričardas Dubickas neįgalus – judėti gali tik invalido vežimėlyje. Turi visą puokštę ir kitokių sveikatos sutrikimų. Tiesa, jam suteiktas Laisvės gynėjo statusas. Jis gali naudotis kai kuriomis socialinėmis garantijomis. Bet ar jų oresniam gyvenimui užtenka? Jis – socialinio būsto nuomininkas. Ne vienerius metus R. Dubickas ieško pagalbos iš ją suteikti galinčių institucijų, bet nesulaukia. Ne išimtis ir naujai išrinktasis Seimas. Jis kreipėsi pagalbos į Pilaitėje gyvenančią Seimo narę, priklausančią LVŽS frakcijai, kuri yra ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ narė, Virginiją Vingrienę. Parlamentarė pasidomėjo Laisvės gynėjų socialinėmis garantijomis ir jų kasdienybės problemomis. Nors pagal dabartinius teisės aktus nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos asmenims numatytos 50 nuošimčių kompensacijos už būsto šildymą, vandenį, nuotekas, dujas, kietąjį ir skystąjį kurą, elektros energiją, laidinio telefono abonentinį (mėnesinį) mokestį, žemės, esančios po daugiaaukščiu gyvenamuoju namu, mokestį ir kitas paslaugas, už socialinio būsto, kurio kainos pakankamai aukštos, nuomą tenka patiems susimokėti. Ją susimokėjus, kitokioms būtiniausioms išgyvenimo reikmėms lėšų dažniausia ir nebelieka. Pasak V. Vingrienės: „Dalis sovietų agresijos aukų neturi nuosavo būsto ir neturi galimybių jį įsigyti, todėl dažnai gyvena savivaldybės suteiktuose socialiniuose būstuose, mokėdami nemažą nuomos mokestį. Kai kuriems jų patirtos sveikatos traumos apsunkina galimybes rasti darbą, reikalauja nuolatinių išlaidų medicinai. Todėl valstybė privalo padėti savo gynėjams ir prisidėti kuriant jiems orias gyvenimo sąlygas“. Ji prieš pat Sausio 13-osios minėjimą užregistravo įstatymo projektą (Nr. XIIIP-286). Juo nukentėjusiesiems nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimoms siūloma kompensuoti 50 nuošimčių išlaidų socialinio būsto nuomai. Tokia kompensacija būtų skiriama iš savivaldybių biudžetų fondų. Seimo narė V.Vingrienė pastebėjo: „Bendrame kompensacijų gavėjų sąraše nepriklausomybės gynėjai sudaro palyginti mažą dalį, tad joms padengti nereikėtų labai daug papildomų lėšų“. Paskaičiuota: Lietuvoje nukentėjusių nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimų, kurioms tokia papildoma materiali pagalba galėtų būti suteikiama, yra apie tūkstantis. Jei tokios pataisos bus priimtos, ne tik fiziškai, bet ir moraliai jos vaisius pajustų ir Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Seimo narė mano, kad tai būtų ir moralinė paskata žmonėms, kovojusiems dėl visų geresnio gyvenimo, aukštesnių vertybių, galėjusiems prarasti net gyvybę, fiziškai sužalotiems ar kitaip nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos nelikti socialiniame užribyje, neviltyje ir užmarštyje. Tai padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savąja valstybe, vėl leistų pasijusti žmonėmis, kurie jai rūpi.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Maloniai kviečiame Pilaitėje pasižiūrėti komedijos „Dobilėlis penkialapis“

2017-01-21

 

(Scena iš spektaklio„Dobilėlis penkialapis“)

 

Praėjo nemažai laiko, kai Pilaitėje svečiavosi Vilniaus senjorų teatras. Pilaitiškiai ne kartą buvo kviečiami pasidžiaugti šio nuo 1961 metų Vilniuje veikiančio teatro pastatymais. Teatro dėmesys pilaitiškiams neatsitiktinis. Jame kurį laiką spektaklius statė Vo „Pilaitės bendruomenė“ narys, režisierius ir aktorius Ferdinandas Jakšys. Jis buvo pirmasis mėgėjiško teatro įkūrimo Pilaitėje iniciatorius. Galima pasidžiaugti tokio teatro Pilaitėje atsiradimu po „Pilaitės bendruomenė“ stogu, kurio vadžias pradedant 2008 metų pabaiga iki šiol tvirtai laiko kita šios bendruomenės aktyvistė Dalia Tarailienė. Šį kartą Vilniaus senjorų teatras kviečia pilaitiškius ir artimiausius jų kaimynus sausio 26 d. (ketvirtadienį) nuo 18 val. 30 min. Pilaitės gimnazijos aktų salėje pasižiūrėti Balio Sruogos, kuris su savo romanu „Dievų miškas“ pritampa prie pasaulinio masto rašytojų, komedijos „Dobilėlis penkialapis“ pastatymo.

 

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje kai kam taip pat šventas Laisvės gynėjų atminimas

2017-01-11

 

(Nuotr. Aldonos Katilienės)

 

Kai kam 1991-ųjų sausio 13-osios naktis – įsimintiniausias Lietuvos Laisvės apgynimo žygdarbis per visą Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, gyvavimo tūkstantmetį. Kai kam tai tik iš lūpų ar žiniasklaidos platinami kažkada vykusios politinės sumaišties atgarsiai. Kai kam ši naktis vis dar gyva širdyje. Pačioje Pilaitėje gyveno išties įstabaus Lietuvos žmonių susitelkimo apginti savąją Laisvę gyvas liudytojas. Ne tas, kuriam nuo pabūklų salvių sprogo ausies būgnelis. Ne tas, kuriam po streso, pajutus į veidą tikrą mirties alsavimą, netrukus išsivystė infarktas ar ištiko insultas. O tas, kurio kojos pajuto tikrąjį okupantų tanko vikšrų svorį. Ir tas, kuris nereikalavo už tai jokių išskirtinių teisių, tik kukliai ištardavo: „Buvau vienas iš daugelio tą sausio 13-osios naktį atsiradęs prie televizijos bokšto“. Tai buvęs Vo „Pilaitės bendruomenė narys“, miręs nuo sunkios ligos nesulaukęs 60-ties, bet negavęs iš medikų tinkamesnės pagalbos, nors ji ir priklausė, kad palengvėtų nepakeliamos fizinės kančios iškeliaujant į anapusybę. Tai ANTANAS SAKALAUSKAS (1952 09 18 - 2010 10 08). Ir tada JIS nekeiksnojo nors ir tokios LAISVĖS iškovojimų. Iki paskutinio atodūsio liko ištikimas Lietuvos LAISVEI ir JOS siekiams. Prie jo namų Pilaitėje, Isruties g. Nr. 8, Vo „Pilaitės bendruomenė“  iniciatyva 2012 metais atsirado atminimo lenta, o netoliese – liaudies menininko Prano Petronio skulptūra. Ji vaizduoja ranka galvą pasirėmusį ir susimąsčiusį amžinai istorinių kataklizmų kamuojamą Lietuvos gyventoją – Rūpintojėlį. Tokiu buvo ANTANAS SAKALAUSKAS, užauginęs penkis vaikus, kurių ne vienas žinomas Lietuvos meno pasaulyje, savo šeimoje priglobęs du augintinius. Jo įnašui į Lietuvos Laisvės apgynimo 1991-aisiais istoriją paviešinti Pilaitės gimnazijoje įrengtas stendas. Sausio 13-osios nakties proga Lietuvoje organizuojamas ne vienas šios didžiosios Lietuvos LAISVĖS apgynimo dramai prisiminti skirtas renginys (http://www3.lrs.lt...). Kiekvienas galime juose sudalyvauti, o gyvenantys Pilaitėje prie ANTANUI SAKALAUSKUI skirtos skulptūros visiems Laisvės gynėjams uždegti atminimo žvakelę. Jei kai kam tai sunkiai įgyvendinama užduotis – liktų prisijungti prie jau 9 metus vykstančios akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir sausio 13-ąją (penktadienį), 8 valandą ryto, savo languose įžiebti simbolinę ugnelę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Trys karaliai pasibeldė ir apšerkšnijusios Pilaitės vartus

2017-01-05

 

(Nuotr. Paolos Senesi paveikslas)

 

Apsisuko metų ratas ir Pilaitėje. Trys karaliai beldžiasi į Pilaitės šį kartą gausiai apšerkšnijusius vartus ir spragsint stipresniam šaltukui. Bet jei mokėsime išmintingai gyventi ir ūkiškai tvarkytis, nei rūsti žiema, nei kylančios kainos ar prognozuojama didesnė infliacija mūsų būties ženkliau nepablogins. Ką gi trys karaliai (karaliais jie pradėti vadinti nuo viduramžių; tiksliau tai išminčiai iš Rytų šalies stebėdami naktinį dangų ir pamatę ryškią žvaigždę, ją susiėjo su Atpirkėjo užgimimu, tad išsiruošė Jo pasveikinti) – nešasi rankose? Nešasi ne po daug, – po vieną daiktą. Ne bet kokį daiktą, – laikomą ypatingu. Taigi trys išminčiai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras išsiruošdami aplankyti tik gimusį Kūdikėlį Jėzų, kiekvienas su savimi pasiėmė tuo metu po labai brangią dovaną. Kasparas (vardas reiškia Lobio šeimininką) – smilkalus, kurie naudoti išvalyti užsiteršusią aplinką, Kasparas (Karalių sergėtojas) – mirą, smilkytą šventose apeigose, o Melchioras (atstovaujantis patį Karalių) – auksą (siejamą ne tik su išmintimi, bet ir pritekliumi), leidosi į tolimą kelionę. Belieka tikėtis, kad trys karaliai, apsilankę Pilaitėje, šias dovanas patikės kiekvienam iš mūsų. O mes individualiai ir bendruomeniškai sutvirtėsime, nes mokėsime tinkamai tokiomis dovanomis pasinaudoti ir jomis pasidalinti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Naujienų archyvas 2016 m.

Naujienų archyvas 2015 m.

Naujienų archyvas 2014 m.

Naujienų archyvas 2013 m.

Naujienų archyvas 2012 m.

Naujienų archyvas 2011 m.

Naujienų archyvas 2010 m.