PILAITĖS BENDRUOMENĖ

Orai išgąsdino "Darom" dalyvius

2017-04-23

 

Šeštadienio saulėtas rytas gana greitai keitėsi į  lietingą ir vėjuotą dieną. Todėl nesitikėjome, kad kaip kasmet susirinks būriai talkininkų. Nuėjusi į sutartą vietą ir palūkuriavusi nutariau ieškotis bendrininkų "Darom" sutartose vietose. Čia į pagalbą atskubėjo nuo pat ryto Vilniaus miesto savivaldybės savanorius rikiavęs  Želdynų poskyrio vyriausiasis specialistas Vytautas Dabriška. Jo negausūs talkininkai neišsigandę lietaus ir vėjo jau nuo 9 val. ryto surinko šiukšles prie Salotės ežero esančiuose miškeliuose. Nuėjau į nurodytą vietą, kurioje su specialiais "Darom" akcijos maišais talkininkų laukė UAB "Stebulė" darbuotojai.

Talkininkų belaukiant

Neužilgo prie manęs prisijungė pilaitiškė Sandra su sūnumi ir  Pilaitėje gyvenanti Seimo narė Virginija Vingrienė. Vėliau atsirado dar keletas talkininkų. Nors Pilaitės seniūnas nurodė vietas, kuriose dar vis galėjo būti nemažai apšiukšlinta, tačiau mūsų nuostabai, nieko ypatingo neradome. Tikėtina, kad mus pasitiko gana švarūs miškai dėl Pilaitės seniūno nuolatinio rūpesčio juos tvarkyti ir prižiūrėti. Tiktai savaiminiame pušynėlyje už upelio, kur poilsiautojai susikuria laužus, buvo pridaužyta butelių ir primėtyta intymaus naudojimo priemonių. Pažymėtina, kad šios itin nemalonios liesti šiukšlės nuolat pasitaikydavo prie pravažiuojamų kelių ir laužaviečių vietose.

Kadangi ryte praėjęs lietus ir vėjas virto į saulėtą dieną, o miške nesijautė net vėjo, pasiėmusi dar porą maišų patraukiau tolėliau į miškelius šalia Taurupės gatvės. Šie plotai priklauso Vilniaus rajono savivaldybei ir čia išvydau jau visai kitą vaizdą. Prie pat važiuojamosios dalies mėtėsi buteliai, plastikinės pakavimo priemonės, pakeliai nuo cigarečių ir, žinoma, higienos priemonės. Negana to, bent trijose vietose netoli viena nuo kitos gulėjo krūvos statybinio laužo, maišai prikimšti žolės, aplūžę šiferio lakštai ir plastikiniai maišai su šiukšlėmis. Visai netoli apšiukšlintos vietovės  puikavosi skelbimo lenta su užrašu apie parduodamą privatų sklypą.

Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje

šiukšlynai už 30 m nuo kelio ženklų

Susidūrus su aplinkos tvarkymo problemomis nuolat kyla klausimas kam turėtų rūpėti šalia miesto esančios teritorijos ar Vilniaus rajonui, kuriam ir priklauso jas tvarkyti ar Vilniaus miestui, kurio gyventojai dažniausiai čia lankosi.  Jei Vilniaus rajono savivaldybė nenori tvarkyti, prižiūrėti savo teritorijos, tai gal verta ją prijungti prie Vilniaus miesto. Amžinas klausimas, kuris iškyla Vilniaus miesto paribio  gyventojams, tačiau abejotina ar bus sprendžiamas, nes nuolat  atsiranda kitų, spręstinų klausimų.

 

Janina Gadliauskienė

 

Pilaitiškos Velykėlės su mokytojos Genės Astrauskaitės-Remeikienės novele

2017-04-22

 

 

Savaitė po šv. Velykų yra vadinama  Atvelykiu. Anksčiau jis vadinosi vaikų Velykomis  arba Velykėlėmis. Per Atvelykį moterys vėl margindavo kiaušinius, bet jų stiprumą išbandydavo tik vaikai.  Velykėlės  buvo ir tas laikas, kuomet atgimdavo krikštatėvių ir krikštavaikių bendravimas. Krikštavaikiai būdavo apdovanojami margučiais ir saldumynais, dovanėlėmis. Mažieji taip pat nelikdavo skolingi. Jie taip pat savo dvasiškiesiems tėvams parengdavo dovanėlių. Pastaruoju metu retai, kur švenčiamos vaikų Velykėlės. Bet šia proga tinka Martyno Mažvydo progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, direktoriaus pavaduotojos ugdymo reikalams Genės Astrauskaitės-Remeikienės novelė.

 

Raštuotas velykinis kiaušinis

 

Tų Velykų ryto niekada nepamiršiu... Kaip ir Kuodukės.
Ir iš kur ji tokia išsirito – nesuprato abi mano mamos. Dvi turėjau: tetukę – mamukę Mariją, mane labiau mylinčią (tikiuos, ir Amžinybėje) nei, kaip man atrodė, tikrą mamą, jos seserį. Taigi, abi mamos negalėjo paaiškinti, kaip iš nekuoduotų vištų būrio kiaušinių galėjo išsiristi viščiukas su kuoduku? Nes ir gaidys Kakariekū buvo be kuodo, o tik su didele, raudona, per visą galvą skiautere – tikras vištų karalius!
Išsirito keturiolika viščiukų ir tik vienas visų vaikų džiaugsmui – su kuoduku. Kai viščiukai buvo dviejų dienų, abi mamos tikrino, kurie iš jų bus mergaitės ir kurie berniukai. Mano Kuodukę atpažino mama Marija: paėmė už kojyčių ir apvertė žemyn kūnelį. Taip ir nutįso galvytė su kuodeliu žemyn, sparniukai atkrito.
– Mergytė! – pareiškė mama Marija ir įdėjo į mano ištiestą suknutės sterblę. O viščiukus, kurie rietėsi, traukė galvytes prie kūnelio, „berniukus“ (mat jie stipresni, nesvarbu, kad ką tik išsiritę) laikė sterblėje vyresnėlė sesutė.
Man iš laimės net kaspinas iš kasytės išsipynė.
– Kuodukė bus mano! – visiems apskelbiau.
Kitą pavasarį Kuodukė jau buvo visa višta ir net dėjo kiaušinius!
O per Šv. Velykas, kaip tvirtino abi mamos, visos vištos vaikučiams deda tik labai gražius, raštuotus, įvairių spalvų kiaušinius. Kiekvienam vaikui – vis kitokio rašto ir kitokių spalvų, kad nesusimaišytų ridenant. Laukiau nesulaukiau Velykų...
Iš vakaro prieš Velykas ilgai neužmigau. Vis mąsčiau, kokių raštų ir spalvų kiaušinį padės mano Kuodukė? Ir kaip gūžtoje reikės jį atskirti nuo kitų vištų velykinių  kiaušinių?.. Ir tik vėlai vėlai, kai jau pro langą liejosi mėnesiena, mano galvelėje užgimė planas, kaip atskirsiu Kuodukės kiaušinį.
Miegojau budriai: krūpčiodama ir sapnuodama, kad Kuodukė tiesiog sprunka nuo manęs plasnodama sparnais ir niekaip neina man jos pagauti... O buvo tokia jauki, net lesė iš mano delniuko...
Kai tik sutarškėjo puodai, supratau, kad jau rytas: tikroji mama, sutarkavusi bulves, keps Velykoms kugelį su kiaulės koja! O skanu!..
Šokau iš lovos ir nukurnėjau pas mamą Mariją. Dar tikroji šūktelėjo:
– Kur dabar!? Dar anksti, miegoti reikėjo!
Mama Marija pynėsi savo gražiąsias juodas kasas ir labai apsidžiaugė mane pamačiusi:
– Kaip gerai, mažule, kad pati pabudai ir atbėgai! Tuoj nuprausiu veidelį, supinsiu kaseles ir pačios pirmos nueisim bažnytėlėn...
– Ne, tetuke – mamuke, aš neisiu jokiu būdu!
– Ką tu, vaikeli, vėl išmislinai? Kodėl neisi?
– Kuodukė man turi velykinį raštuotą kiaušinį padėti!
– Mažute, kaip tu atseksi, kuris bus Kuodukės? Juk vištų penkiolika, visos dedeklės!
– Žinau kaip, bet negaliu sakyti, nes...
– Nu ne, Šventos Velykos, o tavęs aš nenusivesiu bažnytėlėn? Ką kunigėliui pasakysiu?
– Pasakyk, kad man Kuodukė velykinį kiaušinį deda, o aš saugau, kad su kitais nesusimaišytų... Neisiu, tikrai neisiu! – paleidau dūdas.
– Gerai jau, gerai, neik. Duokš kaspinus!
Su rožiniais kaspinėliais ir perlenktomis virš smilkinių kasytėm tetukei – mamukei pasirodžiau labai graži ir ji apgailestavo, kad tokio angeliuko nenusives bažnytėlėn.
Tikroji mama, pašovus krosnin kugelį,  jau pynė kasytes sesėms, bet išeiginių suknelių dar nedavė, nes per pusryčius galime susitepti. Pati pirmutinė išdūmiau kieman.
Buvo labai šilta. Visur žaliavo žolė, darželyje žydėjo saulutės, raktažolės, bet tą rytą jos man nerūpėjo. Žvalgiausi Kuodukės. Už kluono giedojo gaidys Kakariekū. „Ten bus ir vištas nusivedęs“, – dingtelėjo ir nubėgau pažiūrėti.
Bet… Kuodukės nebuvo. Sumečiau, kad bus gūžtoj, tvarte. Nukurnėjau. Viršuje, prie laktų padėtame lovelyje, buvo dvi gūžtos. Vištų kopėtėlėmis užsiropščiau… Na va, mano Kuodukė gūžtoj tupi. Pakėliau nepatenkintą Kuodukę, pažiūrėjau, ar nėra raštuoto velykinio mano kiaušinio. Ne, dar nepadėjo, nes vienas tik – padėlys, paprastas, ne velykinis. Pasikišau kvaksinčią Kuodukę po pažastim, stipriai suspaudžiu dešine ranka ir ropščiuosi žemyn. Viena kasytė užkliuvo už kopėtėlių skersinuke išlindusio vinuko, drykstelėjo ne tik per kaspiną, bet ir per smilkinį. Sustenėjau iš skausmo, bet Kuodukės nepaleidau, kad nepabėgtų su kiaušiniu!
Tik už kluono brūkštelėjau kaire rankute per perštintį smilkinį – drėgna. Pasižiūriu į delniuką – kraujas! „Ot, velnias! – jau mokėjau keiktis. – Pastebės mama, kas man bus…“
Ilgai nesielvartavus, bėgau su Kuoduke už arimo prie didžiosios eglės. Ten brolis su kaimynų berniūkščiais buvo apkasą išsikasę karui žaisti. Aplinkui mėtėsi vokiški ir rusiški „automatai“ – pagaliai ir trumpos lentikės. Viena ranka laikiau vištą, o su kita, įšokusi į apkasą, rausiau gūžtą smėlyje. „Bet jeigu Kuodukei mano gūžta nepatiks, tai pabėgs su velykiniu, o kai išeisim visi į Bažnyčią – susimaišys maniškis su kitais margučiais…“ – smilktelėjo galvon protinga mintis.
Vis dar laikydama Kuodukę pažastyje, išlipau iš duobės, su kojom ritinau į duobę vaikų išmėtytus „automatus”, gal kokius septynis, kad užtektų.
Kai iškasiau apkaso smėlyje pakankamai gilią gūžtą, įtupdžiau į ją išsižiojusią Kuodukę. Pastaroji, kaip ir maniau, iš visų jėgų stengėsi ištrūkti iš mano gūžtos. Vos turėjau jėgų atsiklaupusi abiem rankom ją išlaikyti. Tada prispaudžiau kojomis, pasilenkusi pabučiavau į skiauterę: „Tupėk! Čia tavo gūžta velykiniam kiaušiniui, Kuoduke!“ Su atsilaisvinusiomis rankomis dariau gūžtai stogą: suguldžiau pagalius ir lentukes. „Dabar nepabėgs!“ – džiaugiausi. „Kut kuda, kut kudą!“ – užkudakavo uždengtoj gūžtoj višta. Išsigandau, kad išgirs seserys ar brolis ir išdraskys mano Kuodukės gūžtą, paims kiaušinį! Išlipau iš duobės ir priskyniau nuo nusvirusios didelės eglės šakos smulkių šakelių. Spygliai badė delniukus... Parsinešiau šakeles į apkasą, užklojau pagalius, lentikes ir iškapstytą smėlį užžėriau ant viršaus. Vištos kudakavimo beveik nesigirdėjo.
– Skruzdėlyte, kur tu! Pusryčių! – kieme šaukė brolis pravarde, kurią man įdėjo Dichlerių Dyteris, dičkis antraklasis kaimynų vokietukas. „Mažytė kaip skruzdėlytė!“ – kartą pasišaipė ir prigijo. Labai pykau ant dičkių, nes ir aš norėjau būti didelė ir eiti į mokyklą…
Greitai parbėgau namo.
– O Viešpatie! – sukliko mama. – Kas atsitiko, vaikeli!?
Pasirodo, buvau išsimurzinusi krauju ir žemėmis visą veiduką, pusė plaukų išsidraikę, be kaspino.
– Kas atsitiko, mažute? – prausdama bliūde man veidą ir rankas klausinėjo mama.
– Nieko, – išsigandusi apsiverkiau… Ir meldžiau savo Angelo sargo, kaip išmokė tetukė Marija, kad manęs daugiau netardytų. Kentėjau spirituojamą įdrėskimą ir tylėjau, kai mama bare vyresnėlius, jog mažosios neprižiūrėjo.
– Pusryčiaukit greičiau, tada papuošiu, kad į šventines pamaldas nepavėluotume! Jau kadais tetukė išėjo... – pareiškė.
Susigūžiau. „Juk aš tai negaliu eiti! O jeigu į apkasą ateis Dyteris ir užlips ant Kuodukės? Sutraiškys toks drimba ir Kuodukę, ir mano velykinį margutį!“ – vos vos nepravirkau.
Kai mes, vaikai, papusryčiavome ir kai mama mus gražiai papuošė, perpynė man kasytes su baltais kaspinais, užrišo batelių raištelius, kad paleidau dūdas!
– Na, kas gi, vaikeli?
– Jei ateis Dyteris, mano Kuodukę ir velykinį kiaušinį sutryps!
– Kodėl jis sutryps Kuodukę? Juk ji greita, pabėgs!
– Nepabėgs! Kuodukė mano gūžtoj, apkase! Dyteris įšoks, kai būsim Bažnyčioj, ir sutryps! – raudu...
– Ką? Mūsų apkase? Gūžtoj? Ką čia vėl ta skruzdėlytė sugalvojo! – užriko bjaurybė brolis.
– Bėk, pažiūrėk, kur ten ta višta, – paragino brolį mama...
Labai greitai brolis pardūmė klykdamas:
– Kuodukė negyva! Mama, Kuodukė negyva! – dviem rankom ištiesęs Kuodukę į priekį įlėkė brolis. Kuodukės galva nusvirusi, kuodas žemėtas, sparnai nukeipę... Mama apčiupinėjo Kuodukės krūtinę, prikišo prie ausies, pasiklausė ir kaip su yla dūrė man širdin:
– Dar plaka... Persirenkit! Į Bažnyčią neisim. Reikia nukirsti vištai galvą, neišgyvens. Nupešit...

 

Susitikimas su gydytoju Egidijum Staigiu

2017-04-22

 

 

Kviečiame į pavasarinę talką!

2017-04-20

 

 

Pasitinkant 15-ąjį Pilaitės poezijos pavasarį – Ona Gaidamavičiūtė

2017-04-13

 

 

 

Ona Gaidamavičiūtė nebe pirmą kartą įsijungia į pilaitiškąsias  poezijos šventes. Dar visai neseniai gyveno Pilaitėje. Šiuo metu ji mūsų kaimynė iš Viršuliškių. Studijavo lituanistiką ir menotyrą. Ne viena solidi leidykla, prieš išleisdama knygą, kalbos redagavimą patiki Onai Gaidamavičiūtei. Eiles pradėjo kurti po Mamos mirties. Tada buvo dvidešimties. Dalį eilėraščių paskelbė almanache „Varpai“, žurnale „Bajoras“. Pasitinkant 15-ąjį poezijos pavasarį Pilaitėje, dalinasi savo naujai gimusia kūryba. Kokia ji, patiems spręsti:

Gijos... 

 
Voratinklių gijos beauštant saulei...
Gijos...
Plonytės nematomos gijos...
Iš kurių išaustas ŠIRDIES audinys...
Gijos...
Gyvenimo linijų gijos...Išraizgytos kiekvieno mūsų delnuose...
Gijos...
Taip atrodo upės iš paukščio skrydžio...
Mūsų žemė, regis, yra išraizgyta gyvenimą, gyvybę teikiančių upių tinklu (juk kur vanduo – ten gyvybė, gyvenimas)...
Taip norisi, kad daugiau jungiančių gijų būtų tarp mūsų...
Taip norisi, kad visi susikibtume rankomis ir sukurtume vienybės tinklą...vienybės audinį...
Ir kad nebijotume drąsiai ištiesti rankos savo broliui ar sesei...
Saulė

***

Paukščiai pragysta ant žaliaakio namo kraigo
Nidos
Kopų
Papėdėje...
...
Angelas
Dievas
...
Puikybė
Tuštybė...

Beauty of moments
and Vanitas...

PRASMĖ – TIK MEILĖJE...


***

Pakeliui su Jonu Aisčiu...

Mano Sesuo –
Rudenio žolė...

Mano Sesuo –
Lietaus melancholija...
Saulės agonija...


***

Aš išeisiu į pavasarį
Basomis kraujuojančiomis kojomis,
Aižydama grubų žiemos įšalą,
Laužydama varveklius nuo langinių...


***
Išnykti išnykti išnykti
Ištirpti tyliai
Numirti...

Bet GYVENIMAS – DIDŽIAUSIA DIEVO DOVANA...


***


TŪKSTANTMEČIUS MENĄS
SENAMIESČIO GRINDINYS
SUSKELDĖJO
PASITIKDAMAS PAVASARĮ...

Jos išniro iš balto sniego ir balto ledo – – –
Jų atspaudai ledo dantiraščiuose...
– – –
Neprisimenu vaikų vardų
Jie užšalo išdžiūvusiose Sėlos upėse...
Tūkstantmečių ledynų arimuose...
Saulė


***

Ryto saulės šypsnys
pro užuolaidą pasrūva
...ir švelniai paglosto skruostą, sušildo mintį bundančią, ir kviečia Būti...

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Liutauras Stoškus. Kalba ginant Lukiškių aikštės liepas

2017-04-07

 

 

Sakiau, kad noriu kalbėti apie Lukiškių aikštę, bet iš tikrųjų tai bus pokalbis apie mus ir mus supančią aplinką. Ne vien gamtinę. Žmones taip pat. Lukiškių aikštė tėra tik ryškus pavyzdys to, kiek mums yra svarbūs simboliai, kiek mums yra svarbi visuomenės nuomonė. Galų gale, – kiek mums yra svarbi miesto gamta.

Nesinori pradėti kalbos visiškai biurokratine mintimi, kuri būtų tiesiog priminimas, kad Miesto planavimo ir plėtros komitetas yra aiškiai, nedviprasmiškai pasisakęs, jog pasirinktas aikštės „sutvarkymo“ modelis yra ydingas. Nes tai, kas daroma ir planuojama daryti aikštėje, nėra jos tvarkymas, o jos rekonstrukcija. O kaip turi būti daroma tokių objektų kaip Lukiškių aikštė rekonstrukcija, teisės aktai nustato labai aiškiai. Pirma – konkursas, tada – architektūrinis projektas, kuris pristatomas visuomenei, visuomenė išsako savo pastabas projektui, tuomet jis, jei reikia, koreguojamas ir tada jau prasideda projekto įgyvendinimas. Tai, kaip elgiamasi su Lukiškių aikšte, yra viso proceso apvertimas nuo kojų ant galvos. Mes iš pradžių parenkame darbų rangovą, o prasidėjus darbams pradedame aiškintis, kas čia bus daroma. Bus Vytis, nebus Vyčio.

Tiesą pasakius, net ir aiškinimuisi mažai erdvės  palikta. Tai, kad prieš pradedant darbus buvo sudaryta visuomenininkų komisija, kurioje bendrais bruožais buvo pristatyta ir aptarta aikštės formavimo idėja, yra sveikintinas dalykas. Tačiau dabartiniame etape atsirandantys sprendiniai akivaizdžiai rodo dvi problemas. Pirma, kad aikštės sutvarkymo vizija tuo metu dar nebuvo iki galo aiški, ir antra, kad į procesą nebuvo įtrauktos visos suinteresuotos visuomenės grupės. Dabar visi esame varomi į kampą aiškinant, kad jau nėra laiko viską iš naujo aptarinėti. Toks elgesys nepateisinamas. Dabar kaip tik tas metas, kai turime dėl visų dalykų sutarti ir paviešinti galutinį sutarimo projektą. Tai būtina. Dėl  mūsų visų.

Savo kalbą iš tiesų norėjau pradėti, pasiremdamas architekto, semiotiko Justino Dūdėno išsakyta mintimi, kad architektūra, kad ir kaip ją suprastume, beveik visada yra politiška. Tai reikštų, jog „sukurtos struktūros veikia mus ne mažiau, nei kalnai, jūros, upės“, kurios, „nubrėždamos politines sienas, tampa geopolitiniu veiksniu“, „tik mažesniu masteliu“. Tai reiškia, kad kalbant apie tokių objektų kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas tvarkymo sprendimus, neišvengiamai transliuojama žinia apie tai, kokios yra miesto ar visos tautos, jei tautą vis dar suprantame kaip centrinę valstybės ašį, nuostatos, požiūris ir politiniai siekiai. Todėl tokių objektų tvarkymas negali būti vien tik keleto tarnautojų ir statybinės įmonės reikalas. Tai toks pat politinis reikalas, reikalaujantis plataus visų visuomenės sluoksnių sutarimo, kaip šalies vystymo krypties parinkimas. Tik lokalesniu masteliu. Bet susitarimas dėl to ne mažiau svarbus. Nes kalbame apie visuomenės pasirinkimus.

„Architektūra visuomet turi viešąjį veidą“ (cit. J. Dūdėną). Net jei ja siekiama to veido neturėti. Kai kalbame apie tokius objektus, kaip Lukiškių aikštė ar Gedimino kalnas, kurie yra ne tik Vilniaus, o visos Lietuvos veidas, nesunku suprasti, kodėl visuomenės dėmesys ir jautrumas yra padidintas. Todėl, pavyzdžiui, visiškai nestebina, kad vakar vakare Nacionaliniame muziejuje pristatant Gedimino kalno tvarkymo istorinę apžvalgą ir kalbant apie tolesnio tvarkymo perspektyvas, muziejaus salė buvo pilnut pilnutėlė. Juk ir Gedimino kalnas yra mūsų visuomenės veidas. Rūpestis Gedimino kalnu yra susirūpinimas dėl mūsų veido. Kol yra tų, kuriems svarbus mūsų veidas, tol yra ir vilties, kad šiame krašte gyvens už to krašto likimą atsakingi žmonės.

Todėl visuomenės noras ir siekis būti svarstymų proceso dalyviu kyla ne vien iš nepasitikėjimo. Jis kyla iš pilietiškumo, iš noro būti kūrimo akto dalimi. Tad tokį norą bei pastangas reikia tik sveikinti ir skatinti. Nes tai – sveikos visuomenės požymis. Nebent kam būtų paranku turėti ligotą ir apatišką visuomenę.

Tačiau taip pat yra pagrindo ir nepasitikėjimui. Jau minėjau nuo kojų ant galvos pastatytą Lukiškių aikštės tvarkymo procesą. O kur dar Libeskindo projektas, kai prisidengiant architektūriniu konkursu, stumiamas bendrojo plano reikalavimų neatitinkantis sprendimas.

Ar galima tikėtis visuomenės pasitikėjimo, kai projektuojant Lukiškių aikštę, atskaitos sistema yra projektuotojos, kad ir kokia gera ji būtų, vizija, o ne jos kontūrus apibrėžiantis žaliasis aikštės rūbas. Jau požiūris, kad medžiai trukdo vizualinei ašiai, rodo, kad yra  pasiklysta prioritetuose, ir grąžina mus mažiausiai pusšimtį metų į praeitį, kai buvo manoma, jog miesto pagrindiniai akcentai yra stiklas ir betonas, o želdynai tik užpildo tarpus tarp jų. Kažkodėl pamirštama, kad želdiniai miestuose atlieka ne tik estetinę, bet ir ekologinę, istorinę, kultūrinę ar net socialinę funkciją. Turiu priminti, kad paskaičiuota, jog vienas aras medžių sulaiko apie 300–350 kg dulkių per metus! O pasodinus naują medį jis savo brandą pasieks tik po 30 metų. Pamirštama, kad Lukiškių aikštė yra viena iš nedaugelio erdvių, kur medžių masyvas auga dar ne ant betono ir gali itin efektyviai miesto centre švarinti orą. Todėl Miesto planavimo ir plėtros komitete svarstant pasiūlymus dėl želdinių Lukiškių aikštėje tvarkymo, komiteto nariai vieningai pasisakė dėl to, kad tvarkant aikštę būtų siekiama išsaugoti geros būklės želdinius. Kodėl per prievartą yra brukama susigalvota vizija ir nesistengiama išgirsti kartu su mumis gyvenančių miestelėnų noro išsaugoti tai, kas jau yra? Tikrai yra begalės būdų, kaip sutvarkyti šaligatvius, kad būtų išsaugoti ir greta augantys medžiai. Pravartu priminti, kad Želdynų įstatyme 3 str. 7 dalis sako, kad pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, turi būti įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Ar noras išsaugoti geros būklės medžius, atsižvelgiant į jų ekologines funkcijas, nėra pakankamas motyvas pakoreguoti vizualinę ašį? Ir iš karto, užbėgdamas už akių galimoms spekuliacijoms dėl to, kas yra gera/negera medžio būklė, noriu pacituoti to paties Želdynų įstatymo 16 str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad ginčytinais atvejais, siekiant įvertinti želdinių ekologinę ir estetinę svarbą, turi būti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atliekama želdinių būklės ekspertizė. Mūsų pačių dar neseniai pasitvirtintų taisyklių dėl želdynų ir želdinių apsaugos 17 punkte aiškiai sakoma: kai reikalinga papildoma informacija apie želdinių būklę ar kyla ginčų dėl želdinių, numatytų kirsti ar genėti, būklės, sušaukiama komisija, kuri Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka atlieka želdinių būklės ekspertizę, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims. Labai raginu tuo keliu ir eiti.

 

Lukiškių aikštės rekonstrukcija - tik iškirtus liepas?

2017-04-04

 

Jau daugiau kaip metai, kai Lukiškių aikštėje vykdoma aikštės rekonstrukcija. Iki dabar  darbai buvo atliekami aikštės centre nepaliečiant aikštės perimetru augančių liepų. Tačiau dabar SĮ „Vilniaus planas“, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento kuruojama įmonė, derindama techninį projektą, nutarė iškirsti 45 liepas aplink aikštės perimetrą ir visą eilę liepų Vasario 16-osios gatvėje nuo Lukiškių aikštės pusės. Nors projekto viešame svarstyme pereitais metais apie tai nebuvo net užsiminta, bet SĮ „Vilniaus planas“ specialistai teigia, kad toks yra jų sumanymas.

 

Lukiškių aikštė yra viena svarbiausių Vilniaus miesto reprezentacinių, istorinių įvykių ir vilniečių lankymo vieta. Per šimtmetį susiformavusi aikštė su brandžiomis liepomis ir nuostabia erdve, leidžiančia atsikvėpti nuo miesto šurmulio, yra mėgstama daugelio vilniečių ir miesto svečių. Todėl pereitais metais Lietuvos architektų sąjungos patalpose, svarstant aikštės rekonstrukcijos projektą, pilnutėlėje salėje dalyvavo žinomi architektai, specialistai, visuomenininkai ir vilniečiai, kuriems rūpėjo šios aikštės likimas. Pristatymo metu susirinkę buvo supažindinti su aikštės istorija, jos paskirtimi ir kaip ji įgavo šiandieninį pavidalą. Buvo nurodyta, kad aikštės rekonstrukcija apsiribos reprezentacinės erdvės nuo Gedimino prospekto pusės, kitų erdvių, takų sukūrimu ir naujų dekoratyvinių medžių šalia liepų eilių iš vidinės aikštės pusės užsodinimu. Galimai todėl, kad nebuvo net užsiminta dėl aikštės pagrindinės puošmenos, brandžių liepų naikinimo, projektas prieštaravimų nesulaukė ir neužilgo pradėti įgyvendinti darbai.

 

Į Želdynų planavimo visuomeninės komisijos (- Komisijos) posėdį prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos š.m. kovo 17 d. atvykę SĮ "Vilniaus planas" specialistai ir Miesto ūkio departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė pareiškė, kad tvirtinamame techniniame projekte numatyta iškirsti aplink aikštės perimetrą 45 liepas ir 13 liepų Vasario 16-osios gatvėje nuo aikštės pusės. Paklausus kodėl priimtas toks sprendimas, ar gal prisirišta prie tam tikro istorinio laikotarpio, architektės Jurgos Silvijos Večerskytės-Šimeliūnės buvo atsakyta, jog toks yra jos matymas. Specialistai aiškino, kad numatytos kirsti liepos anksčiau buvo netinkamai nugenėtos, todėl jų vainikai yra susiformavę kitaip negu likusių ir kai kurie per tankiai susodinti augalai nepalieka vietos laisvai vešėti kitoms liepoms. Tačiau Komisijai praeitų metų pabaigoje surengus išvyką į Lukiškių aikštę, Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė jau minėjo apie galimai planuojamą liepų naikinimą, bet sutiko su Komisijos nuomone. Lietuvos arboristikos centro vadovas, Komisijos narys Sigitas Algis Davenis pažymėjo, kad numatytos kirsti liepos yra patenkinamos būklės ir, atitinkamai jas prižiūrint, jos dar gali ilgai gyvuoti.  Todėl jo nuomone, kirstinos tik viena ar dvi liepos aikštės teritorijoje ir Vasario 16-osios gatvėje - viena liepa.

 

Miesto medis kol užauga patiria nepaprastai daug išbandymų. Jo šaknys paviršiuje įkalinamos asfaltu ar plytelėmis, ant jo žiemos metu nuolat pilama druska, kenčia nuo įvairių vibracijų, taršos. Todėl jau vien tai, kad medis sugeba užaugti ir toliau išgyventi, turi nusipelnyti nepaprastos pagarbos ir požiūrio. Tačiau biurokratinėms savivaldybių institucijoms paprasčiau medį nukirsti ir pasodinti naują, atvežtinį, tam panaudojant nemenkas europines lėšas.

 

Želdynų planavimo visuomeninė komisija siūlo vilniečiams nepasiduoti atskirų specialistų biurokratiniams sprendimams už juos nuspręsti kaip turi atrodyti miestui svarbios erdvės ir kviečia apsijungti ne tik dėl Lukiškių aikštės, bet ir planuojant įgyvendinti Kalnų parko rekonstrukciją. Išklausiusi SĮ "Vilniaus planas" darbuotojų ketinimus panaikinti nemenką skaičių Lukiškių aikštės liepų, komisija reikalauja surengti pakartotinį viešąjį svarstymą.

 

Janina Gadliauskienė

 

Pirmoji Teatro diena Pilaitėje ir pilaitiškio Rimo Sakalausko „Auksinis scenos kryžius“

2017-03-28

 

 

Tarptautinės teatro dienos proga Vo „Pilaitės bendruomenė“ iniciatyva surengtas pirmasis jos paminėjimas. Džiugu, kad Vilniaus senjorų teatras įsitraukė į šį renginį parodydamas pilaitiškio ir šio teatro vadovo, režisieriaus, scenaristo, aktoriaus Vytauto Mikalausko mūsų dienų aktualijas atliepiančią pjesę „Du likimai“. Nelengva buvo aktoriams antrą dieną iš eilės, ir dar prieš tai būnant gastrolėse, vaidinti tą patį spektaklį (http://youtu.be/X7ksnJZb4_Y). Bet spektaklis žiūrovus, tarp kurių nemažai buvo Pilaitės senjorų dienos centro „Diemedis“ lankytojų, sujaudino. Neliko abejingų. Ir pasijuokta, ir ašara nubraukta, ir pagalvota, ką iš ties reiškia žodis „Tėvynė“, o ypač, kai netikėtų aplinkybių verčiamas ją palieki. Kaip ir buvo skelbta, po spektaklio buvo galima žiūrovams ir teatro kūrėjams pabendrauti prie arbatos. Tuo pat metu Lietuvoje vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai. Vieną jų pelnė ir šviesų dailininkas (vaizdo projekcijų kūrėjas) Rimas Sakalauskas iš Pilaitės (http://www.youtube.com/watch?v=VBkypEQVtqQ). Įdomu: jo mama Vanda Sakalauskienė ir sesuo Elena Sakalauskaitė (jos fotoparoda „Sužeista vieta“ iki kovo 30 d. veiks VšĮ Kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“) yra vaidinusios Pilaitės liaudies teatro pastatyme „Trys didieji norai“ (http://www.youtube.com/watch?v=RcTHc6eRROw&t=16s), o Jonas Sakalauskas šiuo metu be savo vokalinės veiklos „El fuego“ grupėje, vadovauja Klaipėdos muzikiniam teatrui. Beveik vis šeimos nariai aktyvūs teatralai. Atgyja ir Pilaitės liaudies teatras 2008 metų pabaigoje įsikūręs po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu. Gimdomas Dalios Tarailienės jau antrasis spektaklis tarptautiniam profesionalių teatrų „Taurijos Melpomenė“ festivaliui šiais metais jau 19-ąjį kartą vyksiančiam Chersone (Ukrainoje). Jo premjerą pilaitiškiai turėtų pirmi pamatyti. Renginį pagerbė ir pilaitiškė, Seimo narė, Virginija Vingrienė, kuriai taip pat teko vaidinti Pilaitės liaudies teatre ir kuriai teatras vis dar svarbus (http://youtu.be/wEh7FlKa4dU).

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Mielieji, Tarptautinės teatro dienos proga kviečiame į Vilniaus senjoro teatro spektaklį Pilaitėje!!!

2017-03-22

 

 

*

Po ilgesnės pertraukos Pilaitėje pamačius Vilniaus senjorų teatro pastatymą

 „Dobilėlis penkialapis“ (pagal Balio Sruogos  pjesę, kurią režisavo profesionalus režisierius iš Pilaitės Vytautas Mikalauskas), kilo mintis dažniau susitiki.

 Kitam jų spektakliui pasirinkta Tarptautinė teatro diena, švenčiama nuo 1962 m. kovo 27d. Sumąstyta į spektaklį pakviesti ne tik teatro mylėtojus, bet ir

Pilaitės teatrų židinių kurstytojus ir vaidinančius juose.

Visi kviečiami pasižiūrėti dar vieno daugiau nei 50 metų gyvuojančio kolektyvo pastatymo:

 

Kovo 27-ąją (pirmadienį) 18 val. 30 min.

Martyno Mažvydo progimnazijos aktų salėje (Vydūno g. 17A)

VILNIAUS SENJORŲ TEATRO

s  p  e  k  t  a  k  l  i  s

„DU LIKIMAI“

(scenarijus ir režisūra Vytauto MIKALAUSKO)

--*--

Jei ateidami į spektaklį pasipuošite kaip į šventę, o dar su savimi bendram stalui prigriebsite šiek tiek vaišių, tai ir patys, ir Jums vaidinę pajus – į Pilaitę užsuko tikra Tarptautinė teatro  diena.

Po spektaklio prie arbatos puodelio galėsime padiskutuoti su gyvaisiais teatro kūrėjais ir artistais.

*

Maloniai visų lauksime pirmoje Pilaitės teatro šventėje

*

Vo „Pilaitės bendruomenė“

*

 pasiteiravimui el. paštas:

pilaites.bendruomene@gmail.com

*

Su Tarptautine poezijos diena! Artėjantis Pilaitiškasis poezijos pavasaris bus su Algirdo Juliaus Greimo prasmių vandenynais. Maloniai kviečiame jau dabar įsijungti!

2017-03-22

 

 

 

Pilaitėje numatytas poezijos pavasaris šių metų gegužės 27-ąją bus jau 15-asis – jubiliejinis (jos miškelyje  tokie pavasariai rengiami nuo 2003-ųjų).  Jis papildys nuo 1965 metų Nemariojo dainiaus Justino Marcinkevičiaus inicijuotą ir iki šiol Lietuvos Rašytojų Sąjungos kiekvieno pavasario gegužės antrąją pusę tęsiamą po visą kraštą platų Lietuvos ir poetų iš svetur kūrybos pristatymą. Na, o pilaitiškasis, siekiant prisiminti Didžiuosius lietuvius, garsinusius ar tebegarsinančius Lietuvos vardą pasaulyje, skiriamas Algirdo Juliaus Greimo (19170309-19920227) 100-osioms gimimo metinėms, kurios įtrauktos į JUNESKO minėtinų datų sąrašą, o Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius metus paskelbė ir A. J. Greimo metais (daugiau apie šį Didįjį lietuvį galima sužinoti čia: http://youtu.be/pbk5yizOYbw ir  čia: http://youtu.be/um8mOaVtdgo). Skirdami pilaitiškąjį poezijos pavasarį pasaulinio garso mokslininkui (gyvuoja jo įkvėpta prancūziškoji semiotikos, pasakojimo prasmės aiškinimo, mokykla (jis yra tapęs ir žinomo italų  rašytojo Umberto Eko romano „Rožės vardo“ personažo prototipu), publicistui, rezistentui Algirdui Juliui Greimui, pavadinę „Alsuoja margos mitų gelmės“, tikimės sulaukti dėmesio Lietuvoje jo darbus tiriančių profesorių ir Pilaitėje gyvenančio jo antros eilės vaikaičio, ir, svarbiausia, vietos, kaimyninių Pilaitės rajonų ir visoje Lietuvoje žinomų poetų ir  pradedančiųjų literatų dalyvavimo ir jų eilių. Tad visų amžiaus grupių vietos ir Pilaitės kaimyninių rajonų poezijos, miniatiūrų kūrėjus kviečiame jau dabar savo kūrybą siųsti šiuo adresu: angele.sarlauskiene@gmail.com. Tuomet jūsų  kūryba  bus galima pasidalinti  ne tik  pilaitiškame poezijos pavasaryje, bet ir šioje mūsų svetainėje, o jei jos susirinks pakankamai, galbūt ją išvysite pasirodant ir atskiru leidiniu. Primename:  poetas –  kuo tikriausias sudievintos tolimos tradicinės atminties nešėjas ir amžinasis jos palaikytojas. Tarptautinės Poezijos dienos proga nepatylėjo ir Nežinomas Pilaitės giesmininkas. Štai ką jis šiam kartui sueiliavo:

 

Dydi prasmė nugriuvusi prie durų


Vėl ryto laukia būti suprasta.


Jos nuotaika širdy pabjuro,


Pajuto esanti kažkam našta.


Nutiestas tiltas be prasmių prasmės neturi –


Kepurė siūta iš visų kampų.


Ženklai jos dygsniuose krantais sugulę


Vis laukia laiko įmintų tiesų.


Gali ir tu pakelti tą kepurę.


Pažvelgt į ją palipęs ant Dausų.


Joje surast save ir mirusią Motulę,


Atrasti prasmę valdomą visų,


Nusišypsot, pasveikint Ryto aušrą,


Ištart: ir pats dydi prasmė ESU.


Pilaitėje jau antroji Elenos Sakalauskaitės vizualinio meno paroda „Sužeista vieta“, į kurią esate maloniai kviečiami

2017-03-19

 

(Nuotr. parodos autorė Elena Sakalauskaitė – Aliūtė)

 

Beveik prieš metus Pilaitės VšĮ kūrybinėse dirbtuvėse „Beepart“ Elena Sakalauskaitė, žengianti pirmuosius žingsnius vizualiniuose menuose (beje, ji sesuo spėjusio plačiai šioje srityje išgarsėti pilaitiškio Rimo Sakalausko), pilaitiškius ir visus vilniečius pakvietė į intriguojantį kompiuterio vizualiniais sprendimais paremtą projektą „Pilaitės vaiduoklis“ su kvietimu visuomenę įsitraukti į diskusiją „Vaiduokliai kasdienybėje“. Tarp renginio dalyvių išsivystė įdomūs pamąstymai, neaplenkę ir paties žinomiausio Pilaitės vaiduoklio – XIX a. pradžios, kaip rašė to meto kultūrologas ir publicistas A. H. Kirkoras: Pilaitės dvare gyvenusios ir kūrusios grafienės Onos Radvilaitės-Mostovskos gotikinės apysakos „Pilaitės vaiduoklis“ personažo, pamažu tampančio literatūrinės Pilaitės atributu (diskusijoje dalyvavusių pasisakymų vaizdo įrašai čia: https://www.youtube.com/.. ir čia – https://www.youtube.com/.. ). Jei praeitą kartą buvo galima grožėtis tik kompiuterio vizualine ir karpinių instaliacija, tai dabar be besikeičiančių vaizdų ant ekrano taip pat pristatomi ir drobėse įamžinti sužeistos Pilaitės vaizdai – fotografijos. Tai paveikslais ant drobės paversti Pilaitę nepuošiantys vaizdai bet  taip, kad jie, tarsi turėję kelti negatyvą, atvirkščiai – gimdo pozityvą. Autorės paradoksalaus kūrybiškumo dėka paversti kuo tikriausiu menu. Jie labai maloniai žiūrisi ir galėtų papuošti ne vieną  tiek viešą, tiek ir privačią erdvę (beje, juos galima įsigyti). Paroda turi ir mecenatą. Tai – Agnieška Juzefovič. Parodos atidarymo metu Elena Sakalauskaitė atsakė į klausimus. Jie čia: – http://youtu.be/1GznUQRGSb4. Paroda veiks iki kovo 30 d. Atidaryta nuo 12 val. iki 20 val. Taigi, turite laiko visa tai patys pamatyti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Savivaldybių tarybos lieka be teisės

2017-03-16

 

 

Žemaitija pasipriešino prieš skalūno dujų gavybą, išsaugodama savo įprastą gyvenimą ir gamtą. Tame procese aktyvią poziciją išreiškė savivaldybės. Jų priimti sprendimai didele dalimi lėmė ir investitorių atsitraukimą. Tokie pilietiški susitelkimai, savaime aišku, neliko be dėmesio ir kai kam galėjo virsti galvos skausmu. Kol Vyriausybė žvalgosi tik į siūlomas investicijas, nesiaiškindama kaip jos paveiks aplinką, žmonių gyvenimus, pramonės bendrovės nuo aktyvaus dalyvavimo teritorijų planavime nustumia ne tik visuomenines organizacijas, bet ir savivaldybes.

 

Savivaldybių vaidmuo vertinant poveikį aplinkai

 

Savivaldybių tarybos gali nuspręsti ar  pramoninis pastatas turėtų būti statomas jai priklausančioje teritorijoje. Taip buvo iki dabar. Tačiau šiuo metu Aplinkos ministerija teikia naujos redakcijos planuojamos veiklos poveikio aplinkai įstatymo (PAV) projektą, kuriame iš savivaldybių tarybų atimama teisė vetuoti jai netinkamą objektą.

 

Visuomenę objektai, teršiantys aplinką, pradeda jaudinti tuomet kai jų statybos jau pradėtos. Tik atsitiktinumo dėka kartais pavyksta sužinoti apie tokią planuojamą statybą ir aplinkiniams gyventojams laiku gauti informaciją. Šiame procese ne kartą svarbų sprendimą gyventojų naudai yra priėmusios savivaldybių tarybos.  Pagal dabar galiojantį PAV įstatymą, PAV ataskaitos rengimo procese,  jos gali svarstyti programą ir nepritarti planuojamai ūkinei veiklai. Tokiu būdu, objekto ūkinė veikla stabdoma iki tol kol sprendimas bus pakeistas.

 

Daugeliu atvejų planuotos statybos, kaip pereitais metais dėl krematoriumo Vilniuje, Olandų gatvėje, anksčiau - skalūnų dujų gavyba Žemaitijos rajonuose ar kiaulių fermų objektai savivaldybių taryboms nepritarus buvo sustabdyti.

 

Ne vienerius metus lobistinės organizacijos stengiasi panaikinti galimybę savivaldybėms dalyvauti priimant sprendimus dėl taršios pramonės. Į PAV įstatymą buvo įkelta nuostata, kad statant valstybinės reikšmės objektus savivaldybės šiame procese jau nedalyvauja. Tačiau ir šito pasirodė per maža, dabar norima savivaldybių tarybas iš viso nušalinti dėl sprendimų ar jų teritorijoje galima tarši pramonė.

 

Kaltinimai korupcija

 

Savivaldybių tarybos dažnai yra kaltinamos tuo, kad priima korumpuotus sprendimus. Atsieit, padėdamos konkurentams šitaip nustumia investitorius. Aplinkos ministerijos tarnybos teigia suskaičiavusios apie dešimt ar trisdešimt tokių atvejų per dešimt metų. Kiek šis teigimas yra pamatuotas galima tik spėlioti, nes Aplinkos ministerija ir teikia šį įstatymo projektą, bet tampa pagrindiniu argumentu Seimo aplinkos apsaugos komitete įrodinėjant kodėl savivaldybių taryboms turi būti atimta teisė  dalyvauti planuojant taršią pramonę. Nors korupcijos apraiškų pakanka kiekvienoje institucijų valdomoje ūkinėje veikloje ir jų išaiškinimas yra specialiųjų tarnybų pareiga, ministerija tai pateikė kaip vieną reikšmingiausių argumentų.

 

Įstatymo projekte savivaldybėms ribojama teisė dalyvauti ne tik dėl pramoninių objektų statybos, jos negalės poveikio aplinkai vertinimo rengėjams teikti pastabas arba reikalavimus dėl ataskaitos papildymo, dėl  poveikio aplinkai vertinimo atrankos pakartojimo ir t.t.  Įstatymo projekte paliekama derinimo funkcija su savivaldybėmis. Tačiau derinimas vyktų ne su savivaldybių tarybomis, o su savivaldybių administracijos direktoriumi ar jo pavaduotoju.

 

Vietiniai gyventojai apie planuojamą taršią pramonę savo gyvenamosios vietos pašonėje dažniausiai sužino kai būna priimtas sprendimas neatlikti poveikio aplinkai vertinimo. Tačiau pagal dabartinį įstatymą jie per 20 dienų gali pareikalauti pakartoti svarstymą ir paprastai turi galimybę patys dalyvauti svarstyme. Ši galimybė taip pat yra  naikinama.

 

Teritorijų planavimo nebeliko

 

Į pateiktą kritiką, kad neleistinai ribojama savivaldybių tarybų teisė dalyvauti PAV procese, Aplinkos ministerijos atsakingi specialistai nurodo, jog savivaldybės dalyvauja teritorijų planavime ir šito joms turi užtekti. Pasirodė smalsu kaip gi tos savivaldybės dalyvauja tame teritorijų planavime ir kaip tai gali pakeisti dalyvavimą PAV procese sprendžiant dėl taršios pramonės. Tiek Aplinkos ministerijos pateiktame PAV projekte, tiek teritorijų planavimo bei statybos įstatymuose beveik visos savivaldybių dalyvavimo funkcijos užtikrinamos  dalyvaujant savivaldybių vykdomajai institucijai, kurią sudaro administracijos direktorius arba jo pavaduotojas.

 

Į dabartinę teritorijų planavimo sistemą pasigilinęs Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės miesto planavimo komisijos pirmininkas Gintautas Tiškus teigia, jog teritorijų planavimo nebeliko.  Pats procesas vyksta vadovaujantis teritorijų bendraisiais planais. Anksčiau patvirtintuose Bendruosiuose planuose yra numatomi bendriniai teritorijos naudojimo ir apsaugos principai, bet nėra vietovės detalizavimo, kaip tai numatyta detaliuosiuose planuose. Tapo įprasta, kad savivaldybių administracijos direktoriai patys pakeičia žemės paskirtį ir patys derina projektus. Vien jau atsidarius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos darbotvarkę, pamatai tik atsitiktinai pateiktus svarstyti detaliuosius planus.

 

Aplinkos ministerija, gindama ankstesnės vyriausybės parengtą PAV projektą, dėl tokio radikalaus įstatymo pakeitimo kitų argumentų neturi.  Nebent dantų griežimą dėl to, kad visuomenės spiriama Vilniaus miesto taryba nepritarė krematoriumui Olandų gatvėje. Tačiau tai neliko be atsako. Iš įstatyme numatytų veiklų, kurioms privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą arba priimamas sprendimas dėl atlikimo,  sąrašo išbraukti krematoriumai. Jeigu įsiteisėtų Seimui pateiktas įstatymo projektas poveikio aplinkai vertinimo krematoriumams atlikti nebereikėtų. PAV atlikti taip pat nebereikėtų ir naujai įrengiamoms kapinėms bei sprogmenų gamybai. Taip ir neaišku kodėl šios veiklos, kurios visuomenėje sukelia aktyvias diskusijas, galimos be visuomenės ir savivaldybių tarybų svarstymo.

 

Janina Gadliauskienė
Lietuvos žaliųjų judėjimas

 

Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

2017-03-16

 

 

Su Knygnešio diena! arba kas buvo tie Knygų rūmai?

Pernai vėlyvą rudenį akylesni pilaitiškiai galėjo pastebėti – prie Martyno Mažvydo progimnazijos beveik nuo jos atsiradimo pradžios stovėjęs koplytstulpis, A. Tarabildos skulptūra „Knygnešys“, sutvirtintas iš pamatų. Tai labai simboliška. Visgi Pilaitė pasirinkta įamžinti Mažosios Lietuvos, spaudos draudimo laiku leidusios Didžiajai Lietuvai, kurioje buvo uždrausti lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis, atminimą. Ne viena gatvė ar infrastruktūrai palaikyti įstaiga pavadinta ir šio lietuvininkų krašto autentišku vietovardžiu ar asmenvardžiu. Pavadinti asmenvardžiais tų, kurie rūpinosi savo tautos švietimu, lietuvybe, gimtos kalbos išsaugojimu ir puoselėjimu. Šiandien Pilaitė gali džiaugtis turinti ne vieną biblioteką, kurioje sukaupta ir lietuviškų knygų. Didelis laimėjimas, kad pagaliau ir čia atsirado viešoji biblioteka ir jos durys varstomos smalsių tiek jaunųjų, tiek pagyvenusių pilaitiškių. Nežiūrint finansinių sunkumų įsivedus eurą ir ženkliai šoktelėjus leidinių kainoms, šių metų Vilniaus knygų mugė tik 4 tūkst. lankytojų nusileido praėjusiajai (apsilankė 63 tūkst., pernai 67 tūkst.). Ši mugė buvo skirta Lietuviškiems ženklams pasaulyje. Daugiau nei 400 renginių išskirtinis dėmesy parodytas ir lietuvybei. Užsiminta, kad ir nelabai plačiai, ir apie lietuvių tautos nykimo priežastis. Čia ženkliausias buvo filosofo, publicisto, politiko Arvydos Juozaičio nevyniojantis į vatą pasisakymas pristatant savo naująją knygą „Klaipėda – Mėmelio paslaptis: miesto epas“ (buvo filmuojama, galima tikėtis netolimoje ateityje tai bus surandama mediatekoje). Anšlago sulaukė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pristatydama paskutiniąją savo tetralogijos „Silva rerum IV“ dalį, kuri nebe tokia emocinga kaip ankstesnės. Joje Apšvietos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjimo liudijimas ir liūdnas Abiejų tautų galutinio padalinimo konstatavimas. Mugės metu bibliotekų erdvėje šios istorinės tetralogijos autorė nušvietė savo sąlytį ir su bibliotekomis. Regis, tai be menotyros studijų ir doktorato apsigynimo šioje srityje taip pat buvo didžiosios literatūrinės sėkmės viena pamatinių plytų (http://youtu.be/snwbUieopOM). Knygų mugėje aptiktas ir didžiulis akibrokštas vienai ženklesnių Lietuvos raštijos istorijoje knygų šventovių – Lietuvos knygų rūmams, kurie čia taip pat sublizgėjo. Bet tenka apgailestauti, ne savo šviesomis. Irenos Vaišvilaitės „Baltų lankų“ leidyklos knygoje „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“, p.231, aptariant karmelitų pėdsakus sostinėje, karmelitišką šv. Jurgio bažnyčią, esančią pačiame miesto centre, kurioje 1945-1992 metais buvo saugoma unikalios bibliografinės įstaigos, dabartinio Lietuvos bibliografijos ir knygotyros centro, kuris anksčiau niekada nebuvo biblioteka, o buvo dar ir amžinasis nacionalinis spaudinių archyvas, jo darbui sukauptų leidinių dalis. Leidiniai bažnyčioje atsirado pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Stengtasi juos čia priglobti surinktus nuo sunaikinimo iš įvairiausių beglobių institucijų, dvarų. Tad I. Vaišvilaitės knygoje Lietuvos knygų rūmų priskyrimas iki Nepriklausomybės paskelbimo Respublikinei bibliotekai nemažas nusižengimas tiesai. Lietuvos knygų rūmai tik po Nepriklausomybės paskelbimo 1992-aisiais per jėgą, priešinantis tikrajam Lietuvos elitui, Kultūros ministerijos sprendimu buvo prijungti prie Respublikinės, dabartinės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, nes tik perėmusi iš jų valstybinės bibliografijos funkcijas, galėjo, laikantis tarptautinių nuostatų, pretenduoti į tikros Nacionalinės bibliotekos statusą. Antraip būtų buvusi išskirtinė viešoji biblioteka be galimybių savo rengiama informacija atstovauti Lietuvą tam tikrose tarptautinėse programose. Tad šios knygos autorei, kultūros istorikei, Lietuvos ambasadorei prie Šventojo Sosto, Vilniaus universiteto profesorei I. Vaišvilaitei garbės nedaro toks nesusigaudymas kultūros įstaigose. Tuo tarpu pati knyga išties labai puikiai skaitosi ir ,regis, parašyta profesionaliai. („Apie netikslumą informuotas „Baltųjų lankų“ direktorius Saulius Žukas pažadėjo tai ištaisyti). Vykdant Nacionalinės bibliotekos įsipareigojimus, vasario 11 d. Lietuvos knygų rūmai, 1992 metais pervadinti į Bibliografijos ir knygotyros centrą, pertvarkyti iki struktūrinio padalinio statuso, galutinai įjungti į Nacionalinės bibliotekos kūną tik 2017-aisiais – 25 metus truko visiškas jų perkėlimas. Įdomu, kad panašaus prijungimo siekė ir analogiška mūsiškai Nacionalinė V. Lenino vardo biblioteka Maskvoje. Sovietmečiu jai buvo pavaldi dabartinė Lietuvos nacionalinė biblioteka. Bet ir po TSRS žlugimo Rusijos knygų rūmams pavyko išsaugoti savarankiškumą, nesvarbu, kad pagal kai kurių atliekamų darbų mastą jie atsiliko nuo Lietuvos knygų rūmų. Daugiau nei po 70 metų iki pat lubų pakankamai brangiais ir retais spaudiniais užtvindyta šv. Jurgio bažnyčia ištuštėjo (http://www.ziniuradijas.lt...)). Ji perduota tikriesiems jos šeimininkams – Lietuvos Katalikų Bažnyčiai: http://youtu.be/fI74DTbfv8M). Pagaliau ir ši šventovė pirmą kartą po antro pasaulinio karo plačiai duris atvėrė vilniečiams. Ta proga jos koplyčioje buvo pristatomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadovo Mindaugo Kvietkausko esė rinkinys „Uosto fuga“. Plačiai apie tokį įvykį paskelbus žiniasklaidos priemonėmis, čionai sugužėjo beveik pusė Vilniaus. Daugiau nei 70 metų šv. Jurgio bažnyčia nebuvo prieinama prašaliečiui. (http://www.bernardinai.lt....). Beje, šioje bažnyčioje prasideda ir „Silva rerum IV‘ dalies pirmasis veiksmas (joje, ištuštėjusioje, jau spėjo nusipaveiksluoti ir pati šios knygos autorė K. Sabaliauskaitė). Galutinio atsisveikinimo su tokia neįprasta buvusia knygų šventove, Lietuvos knygų rūmais, veikusiais kulto pastatuose, kurie, manoma, pertvarkyti nelabai pagrįstai ir korektiškai, jiems viešai negailėta daug gražių žodžių. Tik prie vienos jų darbuotojos, įsidarbinusios Lietuvos knygų rūmuose ir tai prieš pat jų reorganizaciją, kai juose buvo šviežiai įsteigtas judaikos skyrius, jo vadovės, jau šviesios atminties Esfir Bramson-Alpernienės gyvenimo istorijos prisilietė ir „Uosto fugos“ autorius, ją aprašęs esė „Esteros žirklutės“. Gal būtų ir daugiau šios įstaigos darbuotojų istorijų aprašęs, jei būtų spėjęs su jais susipažinti. Išskirtinių žmonių čia būta. Ir nemažai. Lietuvos knygų rūmai sovietmečiu laikyti disidentų gūžta. Tad daugelis stebėjosi, kodėl jie praranda savarankiškumą ir naikinami atkūrus Nepriklausomybę, kai prie jos atkūrimo tiek daug prisidėjo. Dauguma čia dirbusiųjų, galima tvirtinti, čia kaip ir gyveno, kad spėtų laiku atlikti savo darbus. Beveik konvejeriniu rėžimu kas mėnesį turėdavo būti spaudai paruoštas valstybinės bibliografijos numeris be gausybes kitų neatidėliotinų darbų. Būdavo ir taip: kai laikrodis rodydavo 18 val. – darbo dienos pabaigą, čia dirbančiųjų akys nukrypdavo į tą, kuris tiesdavo ranką nuo kabyklos pasiimti paltą ir eiti namo. Būdavo nesuprantama, kodėl jis toliau kaip ir visi nedirba. Bet vargiai juos sutiksime gyvuose kūnuose. Rudeniop sulaukęs 86 metų mirė pilaitiškų poezijos pavasarių poetas, bičiulis Atkuriamojo Seimo signataras Gintautas Iešmantas – paskutinis politinis kalinys Lietuvoje, knygrūmietis, 1980 metais suimtas už rengtą ir platintą sovietiniams okupantams priešintis raginančią spaudą nuteistas kalėti 11 metų (galvota jį net sušaudyti). Kalbama, jog čia iki šiol kai kurie mirę knygrūmiečiai vaidenasi, nes dar nespėjo iki galo užbaigti savųjų darbų. Be tokių knygrūmiečių nebūtų atsiradęs ir pats judaikos skyrius. Nebūtų sovietmečiu išslapstytas ir nuo sukarpymo į makulatūrą išsaugotas, gresiant įkalinimams, toks jų bibliografinių tyrimų šaltinis. Taip būtų neišlikęs ir pačių litvakų sukurtas ypatingiausias jų turtas, kuris dėl jo sukūrimo Lietuvos teritorijoje, kartu ir visos Lietuvos turtas. Tai leidiniai žydų ir hebrajų kalbomis. Į jį, apie jo išsaugojimą paskelbus po Nepriklausomybės atkūrimo gviešiesi ne vienas Išrinktosios tautos atstovas, dažnai iš už Atlanto čionai atvykęs ir labai panoręs pasižiūrėti į tokį nuo sunaikinimo išsaugotą turtą kolekcionierius ar kitoks vertelga, neva, gelbėjantis savo šeimos leidinius nuo blogų saugojimo sąlygų. Buvo bandymų ir klasta, apsimetus solidžių įstaigų iš Vakarų Europos šalių vadovais, pasirinkus retesnius spaudinius, prašant leisti trumpam pasiskolinti perleidimui fotografiniu būdu, ketinant juos visa, laikui pasisavinti. Leidžiant interesantams prie jų gyvai prisiliesti, net pavartyti (tuometinės Valdžios nurodymu įpareigota ir net skatinta tą daryti), buvo bandymų iš bažnyčios pasigrobti judaikos leidinių užsikišant už platesnių rūbų Nepalenkė tuometinės administracijos nei užuominos apie jų pamaloninimą doleriais, kurie tokius skurdžius knygininkus, kaip pastarieji, ženkliai finansiškai pakylėtų, jei šie atsirinktas knygas jiems perleistų kaip asmenines (leidiniai nebuvo suinventorinti dėl jų slėpimo), negelbėjo ir atviras šantažas reportažais pakenti Laisvės keliu pirmuosius žingsnius žengiančios valstybės, kurioje neva, taip neatsakingai saugomi jų artimųjų leidiniai, prestižui, kai supratus tikruosius ketinimus, šv. Jurgio bažnyčios-saugyklos durys taip plačiai nebebūdavo atveriamos. Galiausiai šių metų vasario viduryje buvusių Knygų rūmų patalpose pasidarė ganėtinai erdvu. Ištuštėjusio antro šv. Jurgio bažnyčios ansambliui priklausančio vienuolyno koridoriaus, jungusio pačių įvairiausių pavadinimų darbo skyrius, aukšto nišoje liko stovėti nedidukė Martyną Mažvydą su knygele rankose vaizduojanti skulptūrėlė (autorius Vladas Žuklys). Tarsi tas kuklusis knygrūmietis, kuris triūsė negailėdamas savęs vardan tos Lietuvos, ir ta Lietuva nelabai humaniškai tą jų triūsą įvertino. Paskutinieji knygrūmiečiai, nuo 1992 metų tapę kitos institucijos darbuotojais, ir kurie iki pat šių metų, tęsdami savo pirmtakų pradėtus darbus užpildant nacionalinės bibliografijos spragas, pradedant išsamiais duomenimis apie leidinius, pasirodžiusius LDK teritorijoje, ir baigiant 1940-ųjų – sovietinės okupacijos pradžia, apie 30 jų persikėlė toliau dirbti į po rekonstrukcijos atnaujintos Nacionalinės bibliotekos vieną iš buvusių skaityklų. Tikriausia, nelengva bus jiems priprasti prie tokio atviro kolektyvinio darbo vienoje patalpoje, kai darbuotasi buvusios kunigų seminarijos reikmėms skirto pastato kambariuose daugiausia po penkis. Šioje bibliotekoje taip pat stovi skulptūra Martynui Mažvydui (autorius Gediminas Jokūbonis). Pačioje matomiausioje vietoje ir labai didelė. Beje, ir Pilaitėje akmenyje įamžintas Martynas Mažvydas. Tai nedidelė 2010 metais rudenį per Pilaitės bendruomenių šventę Martyno Mažvydo progimnazijai padovanota ir jos uždarame kiemelyje atidengta skulptoriaus pilaitiškio Romano Kazlausko skulptūrėlė. Visi atributai, tveriantys knygnešio dienos dvasią, aptinkami ir Pilaitėje. Belieka prisiminti visų laikų kuklius knygnešius, ne tik carizmo, bet ir visų laikotarpių reikšmingų lietuviams kaip tautos išlikimui, nors per jų dieną. Vargiai be tokio jų pasišventimo būtume išlikę tuo, kuo šiandieną esame.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Mielieji, su Kovo 11-ąja!!!

2017-03-11

 

 

Kovo 11-oji – Lietuvos  Nepriklausomybės diena pakvipo pavasariu. Tegul kiekvienam mūsų Ji skleidžiasi Pagarbos, Supratimo, Atjautos ir Vilties žiedais. Šia proga tinka pasiklausyti filosofo, publicisto, rašytojo ir politiko, kuriam Nepriklausoma Lietuva, kaip ir jos artimiausia baltiškoji sesė Latvija, dar labai rūpi. Pristatydamas Vilniaus 18-ojoje mugėje dar vieną savo knygą, pasidalino savo didžiuoju rūpesčiu. Įsiklausykime į jį. Tai mums gali labai praversti.

http://youtu.be/24UTlUyw4XQ

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Jaunųjų kūrybiškos vietokūros tyrėjų dėmesio centre ir Pilaitės visuomenininkai

2017-03-08

 

(Nuotr. jaunieji projekto autoriai: Ieva Nagytė ir Eugenijus Kaminskis)

 

Nors Lietuvoje visuomenininkų balsas aktualių sprendimų erdvėje labai dažnai prilygsta balsui tyruose, bet jų veikla tampa ne vieno tyrimo objektu. Prie tokių galima priskirti ir neseniai Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje seminare-diskusijoje „Kūrybiška vietokūra ir jos perspektyvos Lietuvoje“ pristatytą jaunųjų profesionalų „Kurk Lietuvai“ projektą, pretenduojantį tapti vadovu visuomenininkams aktyviau ir įvairiau įsijungiant į kūrybiškas vietokūros problemas. Jame turėtų būti pristatyta pasaulio ir kai kurių Lietuvos regionų, į kuriuos dėmesį atkreipė jaunieji tyrėjai, išanalizavę visuomenininkų įnašą sprendžiant gyvenamosios vietos pridedamosios vertės sukūrimo klausimus, patirtis. Taigi, savo įžvalgas seminare-diskusijoje pristatė jaunieji profesionalai: Ieva Nagytė ir Eugenijus Kaminskis. Jame dalyvavo ne tik tie, kurie savo visuomenine veikla jauniesiems tyrėjams pasirodė originalūs ir nemažai nuveikę. Dalyvavo ir tie, kurie priima Lietuvos kultūrai svarbius sprendimus. Tai Kultūros ministerijos viceministrai: Gintautė Žemaitytė ir Renaldas Augustinavičius. Išsakyta ir verslininkų nuomonė Romualdo Bakučio lūpomis. Užsirašiusiems diskusijoms seminaro metu vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovė, Strateginio planavimo ir kontrolės departamento direktorė, Eglė Saudargaitė. Turėjo pastabų ir išsakė savo nuomonę ir diskusijoms neužsirašę, bet į jas įsitraukę seminaro dalyviai. Tai laisvos spaudos atstovu prisistatęs Kęstutis Urba ir replikų seminaro dalyviams nepagailėjęs ekologinio kopūstų ūkio savininkas Žemaitijoje Antanas Petkus, į seminarą įsitraukęs pabaigoje ir nesupratęs, jog čia minimas „Kopūstų laukas“ netiesiogine, o kūrybiškos vietokūros prasme. Na, o pilaitiškiai turėtų pasidžiaugti, kad jaunieji tyrėjai taip pat susidomėjo ir jų miegamuoju vadinamu rajonu ir čia besidarbuojančiais visuomenininkais. Palyginus, kokie iššūkiai keliami šių dienų visuomenininkams buriant žmones išmintingam savo gyvenamosios vietos įdaiktinimui kultūros ir geresnės infrastruktūros sukūrimo prasme, regis, vis dar nepralenkiama Pilaitėje įsisteigusi pirmoji visuomeninė gyventojų organizacija „Pilaitės bendruomenė“. Ji šių metų vasaros viduryje pažymės savo įvairialypės veiklos 15-kos metų jubiliejų.

Vaizdo medžiaga iš renginio: http://youtu.be/TilibFrFyBY ; https://youtu.be/H28tgXk0XNk ; https://youtu.be/IuvcEFjUr1Q ; https://youtu.be/y_obtMiWxz4.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės kieme Morę be skrupulų pasiglemžė kalėdinių eglučių ugnis

2017-03-03

 

 

Pilaitėje artinantis Užgavėnėms, kurias etnologas astrofizikas Jonas Vaiškūnas iš dalies prilygina ir senovinei Naujųjų Metų šventei (http://alkas.lt/...), nemažas galvosūkis, ar keli metai iš eilės į nupuoštas ir krūvon kaip ir pagrindinėje jos aikštėje suneštas  kalėdines eglutes nepasikėsins pašaro biokuro katilams medžiotojai. Ar atsiras rėmėjų sustiprinti Užgavėnių laužą tvirtesne mediena? Be akis traukiančio ir ilgokai degančio laužo, kuris turėtų galutinai pasiglemžti Morę – negandų ir savo valia nenorinčios išsidanginti pabodusios Žiemos simbolį –, jos neišsivaizduojamos. Laužas pasitarnauja vietoje krosnies po atviru dangumi, jei įkyriai kandžiojasi šaltukas. Lygia greta tenka pasirūpinti ir pačios Morės pagimdymu. Ir kokios Užgavėnės be liaudiškų dainų?! Bet jau problema tapo noras pasikviesti ir savanoriškus jų mokovus. Jie jau kada prieš Užgavėnes būna išgraibstomi, o profesionalams įpirkti visuomenininkų kišenėse, kai du nuošimčiai nuo gyventojų pajamų vis dažniau pasiekia vaikų darželius, mokyklas, o dabar jau ir politines partijas bei remtinus menininkus, švilpauja vėjai. Seniūnijos tokiems renginiams pinigų neturi. Persirengėliai taip pat tampa problema – pasidaryti tradicinėms kaukėms reikia ir lėšų, ir įgūdžių. Gelbėja lengviau pasigaminamos plokščios kaukės arba veido išsipaišymas dažais. Prieš šias Užgavėnės kilusi diskusija, ar neįžeidžia persirengėlių kaukės kai kurių tautinių mažumų jausmų, galėjo užmušti norą tapti ir mažai kainuojančiu persirengėliu. Kad nežeidžia, liudija prieš pat Užgavėnes portale www.alkas. lt pasirodžiusi išsami etnologijos profesorės Dalios Urbanavičienės apžvalga (http://alkas.lt/...). Bet tai publikuota mažai kam žinomame informacijos portale, o ne kokiame plačiausiai lankomame, pavyzdžiui, www.delfi.lt. Šioje publikacijoje skelbiama: būtent 2017 metais lietuviškas Užgavėnių kaukes britų dienraštis „The Guardian“ įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką. Na, o Užgavėnės Pilaitėje prasidėjo iš pat ryto ne tik Pilaitės gimnazijoje. Jos ženkliau buvo juntamos ir Martyno Mažvydo progimnazijoje. Kvietimas į Užgavėnes su liūdnu Morės atvaizdu kabėjo ant sienos prie Martyno Mažvydo katekizmą vaizduojančios skulptūros. Netoliese ant kėdės sėdėjo vyresnių moksleivių pastangomis, vadovaujant technologijų mokytojai Aušrai Benelienei, pagimdyta liūdnai paskutines savo gyvenimo valandas skaičiuojanti Morė. Čia pat fojė visai Pilaitės bendruomenei skirtą Užgavėnių programą su muzikos mokytojomis Audrone Lašinskiene ir Kristina Žebrauskaite-Šileikiene repetavo pradinukai (kai kurie jų buvo persirengėliai). Tinkamą ir saugų Užgavėnių laužą Pilaitės kieme iš čia suneštų nupuoštų kalėdinių eglučių nuo pat ryto seniūno Albino Šniro pavedimu konstravo būrelis vyrų. Išties gimė įspūdingas laužas, kuris, kaip į Užgavėnes susirinkusiam gausiam mokinukų ratui paskelbė Seniūnas, – vienintelis toks Lietuvoje, nes jame labai daug mačiusios eglutės (http://youtu.be/Tlv0v0uzx2s). Nelengva atsekti kelintos jau visai Pilaitės bendruomenei skirtos Užgavėnės. Jos pradėtos švęsti Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkės Janinos Gadliauskienės pastangomis ir nunykusios ne tik dėl masiškam ir visaverčiam šventimui reikalingų nemažų lėšų, bet ir pastebėjimo: stokojama supratimo, jog entuziazmo ir linksmumo laipsnis tokiose tradicinėse šventėse pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių (gal neatsitiktinai ji iki vėlumos ir šioms Užgavėnėms kepė širdelių pavidalo blynus), o po ne trumpos pertraukos Užgavėnės atgimė aktyvios pilaitiškės Virginijos Vingrienės, šiame tradiciniame renginyje persirengiančios Ponia Ragana, iniciatyva. Ji ir šį kartą į Užgavėnes atbildėjo su Kanapinio laikotarpiui tinkančiomis kvaišinančių medžiagų neturinčiomis kanapių sėklelėmis, užbarstytomis ant sviestu suteptos bočių duonos. Toks patiekalas buvo ypač paklausus tarp viduriniųjų klasių moksleivių. Nepamiršo ir saldainių besigrumentiems jauniesiems kanapiniams ir lašininiams, kurių buvo ne vienas ir ne du. Kad tokios kautynės neužsitęstų iki vėlumos, grumtynėms buvo parengti net keturi maišai. Tad iš karto kovėsi dvi lašininių ir kanapinių poros. Pilaitės Seniausioji ragana, regis, norėjo žiemos, tad visus perrėkdama kvietė prie sumuštinių su ekologiniais lašiniais. Bet Užgavėnės nebūtų Užgavėnėmis, jei jose nelaimėtų pasninko šalininkai – kanapiniai, tad ir iš Pilaitės į Justiniškes, kuriose Užgavėnės vyko pirmą kartą, lydymas net kelių Pilaitės raganų, varžytis išbildėjęs vis dar Mėsėdo šalininkas – Lašininis – , nesvarbu, kad entuziastingai kovėsi su Justiniškėse laimėjusiu Kanapiniu, turėjo tenkintis pralaimėjimu. Pilaitėje iki pačios vėlumos prie ilgai neišblėstančių žarijų krūvos būriavosi viduriniųjų klasių moksleiviai. Tarp jų dėl užsiėmimų užklasinio lavinimosi būreliuose nesuspėję pabūti pačiame Užgavėnių šurmulyje, ar tie, kuriems ir tokie Užgavėnių laužo likučiai – didžiulis džiaugsmas. Bene svarbiausiu Užgavėnių stebuklu galima laikyti puikią dieną, kuomet po ne vienos šlapdribų su purškiančiu lietumi savaitės pagaliau pasirodė saulė. Tikriausia, tai gerųjų Pilaitės raganų, norėjusių, kad kuo daugiau pilaitiškių prisidėtų prie pavasario į savąjį kiemą kvietimo, nuopelnas. Šventės laikas derintas prie mokinių rėžimo. Juos čionai atlydėjo ir akylai prižiūrėjo mokytojos, įsipareigojusios sveikus ir nesušalusius sugrąžinti į šeimas, tad šventimas prasidėjo palyginti anksti: nuo 16 val. ir prieš 18 val. išsikvėpė. Ateityje galvojama šios tradicinės šventės prailginimui pasinaudoti elektros generatoriumi. Ilgesniam šėlimui Užgavėnėse būtų galima įdarbinti nuotaiką kurstančios etnografinės muzikos įrašus. Taip išsispręstų ir Užgavėnėms skirtų dainų gyvo atlikimo problema. Į jas galėtų masiškiau įsitraukti ir ilgėliau dirbantys.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės gimnazijoje šimtadienio proga gimė dar vienas nuotaikingas spektaklis

2017-02-28

 

 

Dar vienas šimtadienis Pilaitės gimnazijoje pažymėtas nuotaikingu spektakliu. Tai bendras trečių klasių mokinių ir kūrybingų mokytojų rezultatas. Jį Pilaitės gyventojai galėjo pamatyti vasario 23-iąją – šimtadienio išvakarėse. Tikrąją šimtadienio dieną visi šios šventės dalyviai ir svečiai niekaip nebūtų sutilpę gimnazijos Aktų salėje. Spektaklyje – brandos egzaminų kančios, o vienas labiausiai kankinantis – neseniai įvesta visuotinė matematikos žinių patikra. Belieka IV klasių gimnazistams ne tik priminti, kad ne tiek daug beliko iki brandos egzaminų, – jau mažiau nei šimtas dienų, ir kartu palinkėti, kad juos laikant sektųsi nepalyginamai geriau nei spektaklio herojams. Kaip pastariesiems sekėsi ir nesisekė laikyti egzaminus, galima sužinoti pažiūrėjus šio spektaklio vaizdo įrašą: http://youtu.be/O7jHuz7RAgA

 

Mažųjų ir suaugusių pilaitiškių džiaugsmui Užgavėnių šėlsmas netrukus

2017-02-20

 

 

Pilaitėje vasario 28 d. (antradienį) nuo 16 val. aikštėje tarp šv. Juozapo koplyčios ir Martyno Mažvydo progimnazijos (tarp Vydūno g.14-16 namų) numatomas  U ž g a v ė n i ų  šėlsmas. Prie nurėdytų kalėdinių eglučių laužo kausis visas būrys Kanapinių ir Lašininių iš Martyno Mažvydo progimnazijos ir ne tik iš jos. Bus atrenkamos ir apdovanojamos dvi poros nugalėtojų. Iš jų viena bus nuvežama toliau kautis į kaimynines Justiniškes, tapusias taip pat ir Viršuliškių administraciniu centru, o iš ten atvyks pora į Pilaitę galynėtis su čia likusia kita pora. Norintys pasikauti, sulaukti prizų ir vykti toliau galynėtis Kanapiniai ir Lašininiai kviečiami registruotis iš anksto šiuo adresu: pilaites.bendruomene@gmail.com

- persirengėlių rateliui gros vienintelis toks Lietuvoje – bandonijos virtuozas ALBINAS BATAVIČIUS;

- sulauksime ir skambiabalsių mergaičių iš Martyno Mažvydo progimnazijos pasirodymo (vadovė muzikos mokytoja AUDRONĖ LAŠINSKIENĖ);

- kartu varysime iš PILAITĖS kiemo Ponią Žiemą-Morę, aprėdytą pačių Mažvydiečių,  vadovaujamų Technologijų mokytojos AUŠROS BANELIENĖS;

- Pilaitės raganos su savo Ponia ragana priešakyje ir velniukai ne tik krės pokštus, bet ir vaišins Kanapinio vaišėmis.

 

Šėlsime prie laužo iki panaktų!!!

Jei atsinešite blynų ir užsiplikytos žolelių arbatos, – šėlti bus dvigubai lengviau!!!

 

Vasario 16-osios išvakarėse Pilaitės liaudies teatro gastrolės Grigiškėse

2017-02-15

 

 

Pilaitės liaudies teatras ir toliau keliauja po Lietuvą. Šį kartą po labai artimą – Vilniaus pakraščius. Jis Vasario 16-osios išvakarėse su savo trečiuoju spektakliu, epine drama „Mano vardas Lietuva“, buvo pakviestas į Grigiškes. Tai spektaklis (režisierė, scenarijaus autorė ir Lietuvos vaidmens atlikėja Dalia Tarailienė) apie dešimt Lietuvos istorijoje ženklų pėdsaką palikusių moterų, pradedant legendine Naugarduko kunigaikštiene Liutauro žmona Gražina, apdainuota Adomo Mickevičiaus to paties pavadinimo poemoje, ir baigiant po rusų okupantų tanku 1991 metų Sausio 13-osios naktį atsidūrusią ir nuo sužalojimų mirusią jaunąją Laisvės gynėją Loretą Asanavičiūtę. Ją šiuo metu vaidina pilaitiškė literatė, studijuojanti teisę, Edita Kalinskaitė. Žiūrovai, kaip ir pačios aktorės, sunkiai sulaikė ašaras scenoje pasirodžius rašytojai klasikei Ievai Simonaitytei (vaidina lazdynietė Elena Skirelienė) bei trečią kartą nemariąją poetę Salomėją Nėrį įkūnijant lituanistei, diktorei ir skaitovei, Liudgardai Čepienei. Nors salė neplyšo nuo žiūrovų, bet atėjusieji į renginį nesitikėjo, kad jų laukia toks išskirtinis spektaklis su tiek dramatiškų herojų, pabrėžiant kiekvienos neišdildomą įnašą kuriant ir stiprinant Didžiosios ir Mažosios Lietuvų pamatus. Paskutinis dramos akcentas – istorinių moterų su Lietuva priešakyje traukiama pagal Maironio žodžius tautinei giesmei prilygstanti daina „Lietuva brangi“. Ji tvirtai aidėjo dar sovietmečiu prie popieriaus fabriko įsikūrusiame ir nuo Grigiškių miestelio gyventojų judria automagistrale Vilnius – Kaunas atskirtame kultūros centre, į kurį ateiti nepatekus į autoavariją, reikia ir vikrumo, ir akylumo. Pilaitės liaudies teatras, gimęs 2008-ųjų pabaigoje po Vo „Pilaitės bendruomenė“ stogu, jau įnešė savąją indėlį į 2017-ųjų Vasario 16-osios renginių pynę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitiškiai šiuolaikiškų nemokamų odontologų paslaugų galės dairytis ir Karoliniškių poliklinikoje

2017-02-09

 

 

Tenka pripažinti: ilgesnis dantų skausmas veda iš proto. Skubi ir efektyvi odontologų pagalba labai reikalinga, o dar nemokama, kai tokias paslaugas padengia ligonių kasos. Laimingi, kuriems šv. Apolonijos, laikomos odontologų globėja, pagalbos neprireikia. Tad neatsitiktinai vasario 9-ąją, tarptautinės odontologų dienos proga, kaimyninėse Karoliniškėse, kur traukia ne vienas pilaitiškis, jei Pilaitėje pageidaujamos medicinos pagalbos negauna ar ji netenkina. Jos išties čia nepakanka, nors prieš tris metus Pilaitėje, Karaliaučiaus g. 11, atskirame pastate pradėjo veikti Karoliniškių poliklinikos filialas. Jame, kaip ir visame Vilniuje, trūksta kardiologų ir neurologų. Vien tik kardiologo darbo vietai įrengti būtina nemažai (apie 15O tūkst. eurų) kainuojanti įranga. Tokių lėšų Vilniaus merija negali surasti, nors nuo širdies ir kraujagyslių ligų Lietuvoje mirštama dažniausia. Taigi šv. Apolonijos dieną išties į labai šiuolaikiško ir jaukiai perstatyto bei išplėtoto odontologijos paslaugų skyriaus atidarymą atvyko ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Karoliniškėse gyvenęs 8 metus ir išrinktas į Lietuvos Seimą bendroje Karoliniškių ir Pilaitės rinkimų apylinkėje. Jis kartu su Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku ir Karoliniškių poliklinikos vadove Jelena Kutkauskiene perkirpo iš esmės pertvarkyto odontologijos skyriaus juostelę ir palinkėjo Karoliniškių gyventojams kuo rečiau čia lankytis, bet pažadėjo iš Vyriausybės pusės dėti didesnes pastangas gyventojams suteikiant operatyvią ir aukštos kokybės medicinos pagalbą (http://youtu.be/XOQ-NziVAVo). Nuošalyje sveikinimų neliko ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė (http://youtu.be/-nZcbDlrVeM). Karoliniškių poliklinikoje dėl remonto darbų nutraukus odontologų paslaugų teikimą, buvo galima nemokamai nuo dantų skausmo gelbėtis jos filiale Pilaitėje. Čia 2016 metais šiuolaikiškai buvo įrengti keli odontologijos kabinetai, kurių nepriekaištingu darbu rūpinosi ir tebesirūpina šio filialo vyresnioji slaugytoja Beata Dautarienė. Reikėtų prisiminti: galimybė ir pačioje Pilaitėje gauti daugiau medicinos paslaugų ir dar atskirame pastate – entuziastingų medikų pastangų, neišsivertus be tvirto ir pritariančio visuomeninių organizacijų balso, rezultatas. Iki 2013-ųjų kovo mėn. medicinos pagalba Pilaitėje buvo teikiama viename Vydūno gatvės daugiabučių, kur buvo ne tik ankštoka, stigo papildomos vietos būtinai šiuolaikiškai įrangai pastatyti, – tokio namo gyventojams dėl kontakto dėl čia gausiai besilankančių pacientų, naudojantis tuo pačiu liftu ir laiptine, kildavo grėsmė pasigauti infekcinių susirgimų.

P. S. Kažkodėl Pilaitės seniūnijos ir Vilniaus merijos lygmeniu, Pilaitei plečiantis, išperkant vis didesnius plotus daugiabučių statybai, nepagalvojama apie žemės, būtinos infrastruktūros plėtojimui, rezervaciją. Tame tarpe ir įvairesnėms medicinos paslaugoms, nekalbant apie darželius ir bendrojo lavinimo mokyklas.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitės malūne knygos „Vilniaus gatvės gyvos“ pristatyme ir gyva Pilaitės istorija

2017-02-03

 

(Nuotr. Albertas Kazlauskas su savo knyga „Vilniaus gatvės gyvos“)

 

Pastaruoju metu Vilnius susilaukia gausybės knygų su pačiais įvairiausiais požiūriais nagrinėjama jo istorija. Jauno autoriaus Alberto Kazlausko knyga „Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją“ jau skinasi kelią į gyvenimą. Po pristatymo keliose vietose, ji vasario 2-ąją buvo pristatyta ir Pilaitės malūne. Malūne buvo ankštoka, – gausiai  į jį susirinkta. Tai ne tik geras išankstinis būsimo renginio paviešinimo rezultatas, tikriausia, besidomintiems istorija malonu pabūti ir pačia miesto periferija alsuojančioje vietoje – Senojoje Pilaitėje, į kurią jos autorius yra užsukęs su šiuo sostinės pakraščiu besidominčiųjų būreliu dar šiai pažintinei knygai-gidui tveriantis. Knyga įdomi pirmiausia tuo, kad joje tyrimo žvilgsnis iš senamiesčio, kuris daugiau ar mažiau pažįstamas iš publikacijų ar jo plataus išviešinimo internete, persikelia į periferiją – taip vadinamuosius „miegamuosius“ ar dėl pramonės sunykimo apmirusius tolimesnius sostinės rajonus. Bet kai kurie palyginti ne taip seniai pradėję kurtis ir savo laiku nemažai reiškę gyvenamieji Vilniaus rajonai su savo įdomybėmis per Nepriklausomybės 25-erius metus nugrimzdę praeitin dėl plačiau apie juos nepaskleistos informacijos ir šiandien gali būti įdomūs bei intriguoti. Norint juos prikelti iš užmaršties, sugrąžinti į dienos šviesą, suaktualinti, reikia gerokai paplušėti ne tik Nacionalinėje Martyno Mažvydo ar viešojoje Adomo Mickevičiaus bibliotekose: pagrindinėse publikuotos medžiagos apie Vilnių saugyklose. Betgi gali tekti smarkiai pasidarbuoti ir urbanistikos archyvuose ieškant platesnio atgarsio medijose nesulaukusios informacijos, ar užmegzti ryšius su užfiksavusiais savo naudojimui tai, kas jau sunaikinta, užleido vietą naujovėms, paniro praeitin ar šiuo metu nebepastebima tik todėl, jog nebežinoma su kuo tai galėtų būti susiję. Taigi „Vilniaus gatvės: gidas po miesto periferiją“ – jauki gausiai iliustruota su intriguojančiais Vilniaus pakraščių užkaboriais knyga, kurią įsimetus į kuprinę galima savarankiškai po vieną ar būreliu leistis gyvam jų išstudijavimui. Džiugu, kad tokiame gide nemažai vietos skiriama ir Pilaitei. Liūdina, kad Naujakurių Pilaitė, nuo tada, kada ji čia ėmė augti apimdama vis naujus kaimiškuosius agrarinius plotus su senovės laikus menančiomis trobelėmis, vargiai  masiškiau įamžinta vaizdais. Tuomet neturėta tiek daug foto aparatų. Jie buvo ne skaitmeniniai. Reikėdavo papildomų lėšų ir laiko padaryti įprastines nuotraukas. Be to, ir tokių entuziastų-tyrinėtojų daug neatsirasdavo. Autoriui pristačius knygą  ir atsakius į klausimus (vaizdo medžiaga čia: http://youtu.be/Kb8OB-NPYjA ir čia: http://youtu.be/owtnVybb8Hc), žodį tarė ir archeologas Zenonas Baubonis, kurio pastangomis Senoji Pilaitė keičia savo veidą gerąja prasme ( čia: http://youtu.be/-d9iepHIIN8 ir čia: http://youtu.be/sQWCogBSbnQ). Prie to paties norėtųsi paminėti ir geografo Tomo Bedulskio magistrinį darbą (vadovas prof. P.Kavaliauskas). Jame platus Vilniaus pakraščių urbanistinės raidos akademinis aptarimas. Visgi kompleksiškumu ir solidumu dar nepralenktas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbas, pagrįstas publikuotais šaltiniais. Jis 2015 metais pasirodė gausiai iliustruota knyga „Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai“. Čia apie Pilaitę rašoma p.137-141. Knyga prieinama ir internete. Alberto Kazlausko knygos pristatyme taip pat dalyvavo ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė ir kiti savo gyvenamosios vietos istorija besidomintys pilaitiškiai. Jie prisiminė 2009 metais konferencijoje „Vilniaus vakariniai paribiai. Gamtos ir kultūros paveldas. Teritorijos vystymo gairės“ Z. Baubonio skaitytą pranešimą. Jame buvo paviešintas projektas, kaip galima sutvarkyti Pilaitės piliakalnį, piliavietę ir jos sujungimą su Naujakurių Pilaite (2016 ųjų pabaigoje tokios Pilaitės gyvavimo 25-metis galėjo būti plačiau pažymėtas), kad tai taptų patrauklia pilaitiškų bendruomenių būrimosi vieta, o į ją būtų galima patekti tarp tvenkinių įrengtu ir apšviestu laiptais į piliakalnį pasibaigiančiu pasivaikščiojimų taku. Norint piliavietę pasiekti nebereikėtų pėstiesiems eiti nelabai saugiu ir automobilių išmetamosiomis dujomis atsiduodančiu Senojo Pilaitės plento kelkraščiu. Pasvajota: tokį bedūlėjantį projektą galėtų gyvenimui prikelti plačiai naujas statybas Pilaitėje užsimoję vykdyti nekilnojamo turto plėtros bendrovės „Eika“ šeimininkai (http://sa.lt/gyventojai..). Taip Pilaitėje gimtų didžioji šių laikų mecenatystė. Ji sietųsi su iki Antrojo pasaulinio karo Pilaitės dvarą valdžiusios labai turtingos sentikių Pimonovų šeimos filantropinėmis tradicijomis. Na, o jei „Eika“ tokių didžiosios mecenatystės užmojų neparodytų net ir Piliakalnių metais (2017-uosius Lietuvos Respublikos Seimas taip pat paskelbė ir Piliakalnių metais), entuziastingi ir vadybos principus gerai įvaldę jauni žmonės finansinių rėmėjų galėtų pasidairyti Skandinavijos šalių fonduose.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje Vilniaus Senjorų teatro komedija praskaidrino slogią apsiniaukusios žiemos nuotaiką

2017-01-29

 

(Nuotr.: B. Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“)

 

Dėl keleto aktorių sunegalavimo Vilniaus Senjorų teatras turėjo atšaukti Pilaitėje numatytą parodyti Nijolės Baužytės neseniai surežisuotą Augustino Griciaus komediją „Palanga“. Jos vietoje suvaidinta Balio Sruogos komedija „Dobilėlis penkialapis“. Nelengva žmones prajuokinti, o dar lietuvius. Nors Pilaitę taip pat aplankė gripas, pakankamai gausiai pilaitiškiai rinkosi į Pilaitės gimnazijos aktų salę. Labai žaisminga  pasirodė komedija, kurią pastatė po pilaitiškio, Vo „Pilaitės bendruomenės“ nario, režisieriaus ir aktoriaus Ferdinando Jakšio šiam teatrui ėmęs vadovauti, o taip pat ir režisuoti, ir vaidinti, profesionalus režisierius Vytautas Mikalauskas, kuris, beje, gyvena Pilaitėje. Ne vienas nustebo sužinojęs: B. Sruoga „Dobilėlį penkialapį“ sukūrė vokiečių įkalintas Štutharto koncentracijos stovykloje. Pilaitiškė, parlamentarė Virginija Vingrienė, kuriai nesvetimas teatras, pasidžiaugė, kad visai neseniai, prieš šv. Kalėdas šioje scenoje (gimnazijos aktų salėje) Pilaitės bendruomenei buvo parodytas ir neįgaliųjų spektaklis. Angelė Šarlauskienė, spėjusi Pilaitės liaudies teatre, kuris čia gimė iš dalies ir gerbiamo Ferdinando Jakšio iniciatyva, ir pavaidinti, ir parežisuoti, priminė: „Vilniaus Senjorų teatras Pilaitėje jau ne kartą yra pasirodęs su vaidinimais, bei pagarsino, jei yra noras,  – kiekvienas pilaitiškame liaudies teatre gali pasireikšti ir kaip režisierius, ir kaip aktorius“. Vo „Pilaitės bendruomenė“ pirmininkė Janina Gadliauskienė pasirūpino, kad aktoriai po nemažai jaunatviškos energijos pareikalavusio vaidinimo atsipūstų prie šiltos žolelių arbatos ir pyragaičių, pasidžiaugė pakartotinu šio teatro apsilankymu Pilaitėje ir pasiūlė, kol dar už lango žiemužė ir ilgoki vakarai, daugiau čia prasimanyti spektaklių ir dažniau susibėgti jų pasižiūrėti. Vilniaus Senjorų teatras maloniai priėmė pilaitiškių pasiūlymą kovo 27-ąją – per  Tarptautinę teatro dieną – , jei kas nesutrukdys, suvaidinti komediją „Palangą. Po 10 metų pertraukos Pilaitėje pasirodęs Vilniaus senjorų teatras jau su penktuoju spektakliu sulaukė ne tik  ilgų plojimų, bet ir šilto juoko. Kas tas Vilniaus Senjorų teatras, neseniai atšventęs negęstančios veiklos 50-metį, galima nuspręsti pasižiūrėjus ištraukėlę iš „Dobilėlio penkialapio“ (http://youtu.be/iiETjDvAyS0), ir tada pagalvoti, ar iš tikro čia vaidina tik liaudies teatro statusą turintis kolektyvas? Ar kartais jie ne profesionalai?

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Ar Laisvės gynėjai, tarp kurių ir pilaitiškis Ričardas Dubickas, užsitarnavo tik amžinąją užmarštį?

2017-01-28

 

(Nuotr.: Seimo narė pilaitiškė Virginija Vingrienė ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas)

 

Artėjant sausio 13-ąjai, ne tik Lietuvos Respublikos Seime, bet ir visoje šalyje skelbiami Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. Ar išvis jie reikalingi? – diskutuojama ne vienerius metus. Vieni už tai, kad jie būtų netgi plačiau organizuojami, kiti, kad nebūtų švenčiama žmonių žūtis. Manoma, kad švęsti aukų dienos, kai ant Laisvės aukuro sukrauta net 14 gyvybių, nereikėtų. Kiti mano priešingai: tai būtina kuo plačiau paminėti. Būtina masiškai išeiti į gatves, burtis prie laužų. Anot jų, būtent masiškumas ir aktyvumas, prisiminant tokios Laisvės nakties įvykius ir jų herojus, viena iš svarbesnių Lietuvos valstybingumo pamatus stiprinančių švenčių. Be to, tai labai svarbu ugdant ir patriotinius jausmus. Prognozuojama, visuotinas Sausio 13-osios nakties minėjimas – didesnė garantija iškilus realiam Lietuvos Laisvės pavojui sutelkti žmones ją ginti. Tarp Lietuvos Laisvės dramoje dalyvavusiųjų yra ir tokių, kurie nori ar nenori, bet Sausio 13-osios atgarsiai jų iki šiol nepalieka kasdienybėje. Tai žmonės, kurie įsitraukė į Lietuvos laisvės gynimo dramą ir ženkliai fiziškai nukentėjo. Tarp jų ir pilaitiškis Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Tik atsitiktinumo dėka išliko gyvas. Šiuo metu Ričardas Dubickas neįgalus – judėti gali tik invalido vežimėlyje. Turi visą puokštę ir kitokių sveikatos sutrikimų. Tiesa, jam suteiktas Laisvės gynėjo statusas. Jis gali naudotis kai kuriomis socialinėmis garantijomis. Bet ar jų oresniam gyvenimui užtenka? Jis – socialinio būsto nuomininkas. Ne vienerius metus R. Dubickas ieško pagalbos iš ją suteikti galinčių institucijų, bet nesulaukia. Ne išimtis ir naujai išrinktasis Seimas. Jis kreipėsi pagalbos į Pilaitėje gyvenančią Seimo narę, priklausančią LVŽS frakcijai, kuri yra ir Vo „Pilaitės bendruomenė“ narė, Virginiją Vingrienę. Parlamentarė pasidomėjo Laisvės gynėjų socialinėmis garantijomis ir jų kasdienybės problemomis. Nors pagal dabartinius teisės aktus nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos asmenims numatytos 50 nuošimčių kompensacijos už būsto šildymą, vandenį, nuotekas, dujas, kietąjį ir skystąjį kurą, elektros energiją, laidinio telefono abonentinį (mėnesinį) mokestį, žemės, esančios po daugiaaukščiu gyvenamuoju namu, mokestį ir kitas paslaugas, už socialinio būsto, kurio kainos pakankamai aukštos, nuomą tenka patiems susimokėti. Ją susimokėjus, kitokioms būtiniausioms išgyvenimo reikmėms lėšų dažniausia ir nebelieka. Pasak V. Vingrienės: „Dalis sovietų agresijos aukų neturi nuosavo būsto ir neturi galimybių jį įsigyti, todėl dažnai gyvena savivaldybės suteiktuose socialiniuose būstuose, mokėdami nemažą nuomos mokestį. Kai kuriems jų patirtos sveikatos traumos apsunkina galimybes rasti darbą, reikalauja nuolatinių išlaidų medicinai. Todėl valstybė privalo padėti savo gynėjams ir prisidėti kuriant jiems orias gyvenimo sąlygas“. Ji prieš pat Sausio 13-osios minėjimą užregistravo įstatymo projektą (Nr. XIIIP-286). Juo nukentėjusiesiems nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimoms siūloma kompensuoti 50 nuošimčių išlaidų socialinio būsto nuomai. Tokia kompensacija būtų skiriama iš savivaldybių biudžetų fondų. Seimo narė V.Vingrienė pastebėjo: „Bendrame kompensacijų gavėjų sąraše nepriklausomybės gynėjai sudaro palyginti mažą dalį, tad joms padengti nereikėtų labai daug papildomų lėšų“. Paskaičiuota: Lietuvoje nukentėjusių nuo 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos bei nukentėjusių šeimų, kurioms tokia papildoma materiali pagalba galėtų būti suteikiama, yra apie tūkstantis. Jei tokios pataisos bus priimtos, ne tik fiziškai, bet ir moraliai jos vaisius pajustų ir Laisvės gynėjas Ričardas Dubickas. Seimo narė mano, kad tai būtų ir moralinė paskata žmonėms, kovojusiems dėl visų geresnio gyvenimo, aukštesnių vertybių, galėjusiems prarasti net gyvybę, fiziškai sužalotiems ar kitaip nukentėjusiems nuo sovietinės agresijos nelikti socialiniame užribyje, neviltyje ir užmarštyje. Tai padėtų susigrąžinti pasitikėjimą savąja valstybe, vėl leistų pasijusti žmonėmis, kurie jai rūpi.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Maloniai kviečiame Pilaitėje pasižiūrėti komedijos „Dobilėlis penkialapis“

2017-01-21

 

(Scena iš spektaklio„Dobilėlis penkialapis“)

 

Praėjo nemažai laiko, kai Pilaitėje svečiavosi Vilniaus senjorų teatras. Pilaitiškiai ne kartą buvo kviečiami pasidžiaugti šio nuo 1961 metų Vilniuje veikiančio teatro pastatymais. Teatro dėmesys pilaitiškiams neatsitiktinis. Jame kurį laiką spektaklius statė Vo „Pilaitės bendruomenė“ narys, režisierius ir aktorius Ferdinandas Jakšys. Jis buvo pirmasis mėgėjiško teatro įkūrimo Pilaitėje iniciatorius. Galima pasidžiaugti tokio teatro Pilaitėje atsiradimu po „Pilaitės bendruomenė“ stogu, kurio vadžias pradedant 2008 metų pabaiga iki šiol tvirtai laiko kita šios bendruomenės aktyvistė Dalia Tarailienė. Šį kartą Vilniaus senjorų teatras kviečia pilaitiškius ir artimiausius jų kaimynus sausio 26 d. (ketvirtadienį) nuo 18 val. 30 min. Pilaitės gimnazijos aktų salėje pasižiūrėti Balio Sruogos, kuris su savo romanu „Dievų miškas“ pritampa prie pasaulinio masto rašytojų, komedijos „Dobilėlis penkialapis“ pastatymo.

 

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Pilaitėje kai kam taip pat šventas Laisvės gynėjų atminimas

2017-01-11

 

(Nuotr. Aldonos Katilienės)

 

Kai kam 1991-ųjų sausio 13-osios naktis – įsimintiniausias Lietuvos Laisvės apgynimo žygdarbis per visą Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, gyvavimo tūkstantmetį. Kai kam tai tik iš lūpų ar žiniasklaidos platinami kažkada vykusios politinės sumaišties atgarsiai. Kai kam ši naktis vis dar gyva širdyje. Pačioje Pilaitėje gyveno išties įstabaus Lietuvos žmonių susitelkimo apginti savąją Laisvę gyvas liudytojas. Ne tas, kuriam nuo pabūklų salvių sprogo ausies būgnelis. Ne tas, kuriam po streso, pajutus į veidą tikrą mirties alsavimą, netrukus išsivystė infarktas ar ištiko insultas. O tas, kurio kojos pajuto tikrąjį okupantų tanko vikšrų svorį. Ir tas, kuris nereikalavo už tai jokių išskirtinių teisių, tik kukliai ištardavo: „Buvau vienas iš daugelio tą sausio 13-osios naktį atsiradęs prie televizijos bokšto“. Tai buvęs Vo „Pilaitės bendruomenė narys“, miręs nuo sunkios ligos nesulaukęs 60-ties, bet negavęs iš medikų tinkamesnės pagalbos, nors ji ir priklausė, kad palengvėtų nepakeliamos fizinės kančios iškeliaujant į anapusybę. Tai ANTANAS SAKALAUSKAS (1952 09 18 - 2010 10 08). Ir tada JIS nekeiksnojo nors ir tokios LAISVĖS iškovojimų. Iki paskutinio atodūsio liko ištikimas Lietuvos LAISVEI ir JOS siekiams. Prie jo namų Pilaitėje, Isruties g. Nr. 8, Vo „Pilaitės bendruomenė“  iniciatyva 2012 metais atsirado atminimo lenta, o netoliese – liaudies menininko Prano Petronio skulptūra. Ji vaizduoja ranka galvą pasirėmusį ir susimąsčiusį amžinai istorinių kataklizmų kamuojamą Lietuvos gyventoją – Rūpintojėlį. Tokiu buvo ANTANAS SAKALAUSKAS, užauginęs penkis vaikus, kurių ne vienas žinomas Lietuvos meno pasaulyje, savo šeimoje priglobęs du augintinius. Jo įnašui į Lietuvos Laisvės apgynimo 1991-aisiais istoriją paviešinti Pilaitės gimnazijoje įrengtas stendas. Sausio 13-osios nakties proga Lietuvoje organizuojamas ne vienas šios didžiosios Lietuvos LAISVĖS apgynimo dramai prisiminti skirtas renginys (http://www3.lrs.lt...). Kiekvienas galime juose sudalyvauti, o gyvenantys Pilaitėje prie ANTANUI SAKALAUSKUI skirtos skulptūros visiems Laisvės gynėjams uždegti atminimo žvakelę. Jei kai kam tai sunkiai įgyvendinama užduotis – liktų prisijungti prie jau 9 metus vykstančios akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir sausio 13-ąją (penktadienį), 8 valandą ryto, savo languose įžiebti simbolinę ugnelę.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Trys karaliai pasibeldė ir apšerkšnijusios Pilaitės vartus

2017-01-05

 

(Nuotr. Paolos Senesi paveikslas)

 

Apsisuko metų ratas ir Pilaitėje. Trys karaliai beldžiasi į Pilaitės šį kartą gausiai apšerkšnijusius vartus ir spragsint stipresniam šaltukui. Bet jei mokėsime išmintingai gyventi ir ūkiškai tvarkytis, nei rūsti žiema, nei kylančios kainos ar prognozuojama didesnė infliacija mūsų būties ženkliau nepablogins. Ką gi trys karaliai (karaliais jie pradėti vadinti nuo viduramžių; tiksliau tai išminčiai iš Rytų šalies stebėdami naktinį dangų ir pamatę ryškią žvaigždę, ją susiėjo su Atpirkėjo užgimimu, tad išsiruošė Jo pasveikinti) – nešasi rankose? Nešasi ne po daug, – po vieną daiktą. Ne bet kokį daiktą, – laikomą ypatingu. Taigi trys išminčiai: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras išsiruošdami aplankyti tik gimusį Kūdikėlį Jėzų, kiekvienas su savimi pasiėmė tuo metu po labai brangią dovaną. Kasparas (vardas reiškia Lobio šeimininką) – smilkalus, kurie naudoti išvalyti užsiteršusią aplinką, Kasparas (Karalių sergėtojas) – mirą, smilkytą šventose apeigose, o Melchioras (atstovaujantis patį Karalių) – auksą (siejamą ne tik su išmintimi, bet ir pritekliumi), leidosi į tolimą kelionę. Belieka tikėtis, kad trys karaliai, apsilankę Pilaitėje, šias dovanas patikės kiekvienam iš mūsų. O mes individualiai ir bendruomeniškai sutvirtėsime, nes mokėsime tinkamai tokiomis dovanomis pasinaudoti ir jomis pasidalinti.

 

Parengė Pilaitės kronikininkė Angelė Šarlauskienė

 

Naujienų archyvas 2016 m.

Naujienų archyvas 2015 m.

Naujienų archyvas 2014 m.

Naujienų archyvas 2013 m.

Naujienų archyvas 2012 m.

Naujienų archyvas 2011 m.

Naujienų archyvas 2010 m.